Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos E. G. atskirąjį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-192-1118/2024 pagal pareiškėjos E. G. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, suinteresuoti asmenys uždarosios akcinės bendrovės „Mažeikių šilumos tinklai“, „Admituras“, „Elotus“, „Saurida“, „Intrum Lietuva“, „Mažeikių vandenys“, „(duomenys neskelbtini)“ AB SEB bankas, Mažeikių kredito unija, antstolė E. M., antstolė G. Ž., antstolis S. D., Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, bankroto administratorė uždaroji akcinė bendrovė „Stiprus žmogus“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

15. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos prašo teismui įvertinus pateiktus įrodymus bei šalių paaiškinimus sprendimą civilinėje byloje dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo priimti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas.

16. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų (ne)buvimo patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjant atskiruosius skundus taikomos taisyklės, reglamentuojančios civilinį procesą apeliacinės instancijos teisme, išskyrus šio apeliacinio objekto nulemtus nagrinėjimo tvarkos ypatumus (CPK 338 straipsnis). Absoliučių teismo procesinio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamu atveju nenustatyta (CPK 320 straipsnis, 338 straipsnis).

17. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjai atsisakyta iškelti fizinio asmens bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

18. Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjos turimi įsipareigojimai viršija FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nurodytą įsiskolinimų dydį, taigi, pareiškėja formaliai atitinka šios teisės normos sąlygą, reikalingą fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui, t. y. nemokumą, tačiau nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl tokios būklės susidarymo priežasčių. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą.

Dėl sąžiningumo vertinimo termino

19. Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – ir FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyta, jog teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

20. Sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte įtvirtinto pagrindo atsisakyti iškelti fizinio asmens bankroto bylą – fizinio asmens sąmoningo neveikimo siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, reikšmingomis laikytinos aplinkybės dėl skolininko siekio skolas grąžinti, operatyvaus reagavimo į skolų susidarymą bei realių pastangų, dėtų grąžinti skolas. Šių aplinkybių vertinimas atliekamas neperžengiant FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatyto 3 metų termino. Taip pat, vertinant šias aplinkybes, gali būti atsižvelgiama į skolininko skolų susidarymo kilmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021).

21. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2022 m. liepos 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022 nurodė, kad pagal lingvistinę FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto formuluotę – „paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl“ – įstatyme įtvirtintas 3 metų terminas yra siejamas būtent su skolininko nemokumo atsiradimo momentu, o ne nesąžiningų veiksmų, nulėmusių skolininko nemokumą, atlikimo momentu. Taigi, lingvistiškai aiškinant šią teisės normą, pareiškėjas turi būti tapęs nemokus ne anksčiau nei per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, esminė nemokumo priežastis turi būti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte išvardyti nesąžiningi veiksmai. Būtent toks aptariamos teisės normos aiškinimas atitinka ir šios teisės normos tikslą, kad dėl nesąžiningų veiksmų tapęs nemokus skolininkas 3 metus negalėtų pasinaudoti FABĮ taikoma apsauga nuo kreditorių jam reiškiamų reikalavimų, o kreditoriams būtų sudaryta galimybė nukreipti išieškojimą į nesąžiningo skolininko turtą be FABĮ taikomų apribojimų per įstatyme nustatytą 3 metų laikotarpį. Kasacinis teismas minėtoje byloje konstatavo, kad iki šiol formuota FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto aiškinimo praktika, draudžianti sąžiningumo aspektu vertinti pareiškėjo veiksmus, atliktus anksčiau nei prieš 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, neužtikrina šios teisės normos tikslų įgyvendinimo tais atvejais, kai nesąžiningų veiksmų atlikimo momentas ir pareiškėjo nemokumo atsiradimo momentas nesutampa. Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje byloje nusprendė, kad ši praktika yra tikslintina, formuluojant tokią teisės aiškinimo taisyklę: pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad: 1) pareiškėjas tapo nemokus per 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo; ir 2) pareiškėjo nemokumo priežastis yra FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodyti nesąžiningi veiksmai. Kai fizinis asmuo tapo nemokus dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nurodytų nesąžiningų veiksmų, o jų atlikimo laikas ir fizinio asmens tapimo nemokaus laikas nesutampa, tai laikas, kada buvo atlikti nesąžiningi veiksmai (per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo ar anksčiau), nėra teisiškai reikšmingas juridinis faktas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymui, tačiau šie veiksmai turi būti esminė asmens tapimo nemokaus priežastis.

22. Taigi, priešingai nei nurodo apeliantė, remiantis naujausia kasacinio teismo praktika, esant skolininko nesąžiningų veiksmų ir nemokumo laiko nesutapimui, aplinkybė, jog nesąžiningi veiksmai buvo atlikti anksčiau nei prieš tris metus iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, neturėtų sudaryti sąlygas nesąžiningam asmeniui bankrutuoti.

23. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja 2008 metais sudarė kredito sutartį su AB „DnB NORD bank“ (dabartinis pavardinimas (duomenys neskelbtini), kurio finansinį reikalavimą perėmė UAB „Būsto paskolų draudimas“, vėliau - UAB „Intrum Lietuva“) būsto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui, pagal kurią jai buvo suteiktas 37 651 Eur (130 000 Lt) kreditas. Taip pat 2008 metais pareiškėja su AB SEB banku sudarė lengvojo transporto lizingo sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu pareiškėja įsigijo automobilį. Šių kredito sutarčių sudarymo metu pareiškėja dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ (duomenys neskelbtini). UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. vasario 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, 2017 m. vasario 23 d. priimta nutartis dėl įmonės pabaigos. Pareiškėja visą laikotarpį nuo 2009 iki 2011 metų, kai buvo Lietuvoje, bei laikotarpiu nuo 2012 iki 2019 metų, kai gyveno Norvegijoje, nemokėjo susidariusių skolų minėtiems kreditoriams, taip pat dėl pareiškėjos nemokumo susidarė naujų skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams: UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, UAB „Admituras“, UAB „Elotus“, VMI, UAB „Saurida“, UAB „Mažeikių vandenys“, UAB „(duomenys neskelbtini)“, Mažeikių kredito unijai, dėl ko pareiškėjos atžvilgiu laikotarpiu nuo 2011 iki 2018 metų antstolių E. M., G. Ž. ir S. D. kontorose buvo užvestos vykdomosios bylos. Bendra šių susidariusių skolinių įsipareigojimų suma yra ne mažesnė kaip 8 232,87 Eur, iš kurių didžioji dalis susidarė už komunalinių mokesčių nemokėjimą.

24. Pareiškėja bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme teigė, kad bankrutavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji nebegalėjo vykdyti savo kreditorinių įsipareigojimų, nebegavo pajamų, gyveno iš santaupų, kurių nepakako susidariusiems įsipareigojimams padengti. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismu, kad šie byloje esantys duomenys sudaro pagrindą teismui sistemiškai vertinti pareiškėjos veiksmus už ilgesnį nei trejų metų laikotarpį, kadangi bylos duomenys bei pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, jog jos nemokumą iš esmės lėmė 2008 metais paimta būsto paskola bei kreditas automobilio įsigijimui, 2009 metais bankrutavusi jos darbovietė UAB „(duomenys neskelbtini)“.

25. Taigi, pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, pareiškime dėstomas ir pareiškėjos teismo posėdžio metu nurodytas aplinkybes apie nemokumo atsiradimo momentą, pagrįstai sistemiškai vertino pareiškėjos veiksmus už ilgesnį nei trejų metų laikotarpį. Atsižvelgęs į pareiškėjos nurodytas aplinkybes, kad laikotarpiu nuo 2009 iki 2011 metų ji nedirbo, 2012 metais išvykusi į Norvegiją dirbo tik tam tikrais laikotarpiais, o 2019 metais grįžusi į Lietuvą iki 2023 m. kovo mėnesio taip pat neturėjo darbo, pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos elgesys visu šiuo laikotarpiu turi būti įvertintas sąžiningumo aspektu.

26. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad nesąžiningi veiksmai galėjo būti atlikti anksčiau nei prieš trejus metus iki kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, neturėtų sudaryti sąlygas nesąžiningam asmeniui bankrutuoti. Atsižvelgiant į tai, atmestini atskirojo skundo argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė 3 metų termino pareiškėjos sąžiningumo vertinimui ir analizavo aplinkybes, atsiradusias prieš daugiau nei dešimt metų.

Dėl pareiškėjos sąžiningumo vertinimo

28. Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais.

29. Taigi, kaip matyti, fizinio asmens sąmoningas neveikimas siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, yra savarankiškas pagrindas atsisakyti iškelti jam bankroto bylą.

30. Sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 17 punktas).

31. Vertinant fizinio asmens sąžiningumą kaip fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygą, taikytinas sąžiningumo vertinimas gali priklausyti nuo aplinkybių, susijusių su skolininko vykdyta veikla ir skolų kilme (skolos susidarė iš fizinio asmens kaip verslininko veiklos ar vartojimo), skolininko galimybėmis atsiskaityti su kreditoriais bei dedamomis pastangomis tai padaryti ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021, 44, 47 punktai). Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Nesąžiningumas gali būti suprantamas kaip neveikimas kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra jo deklaruojamoje nemokumo padėtyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 23 punktas).

32. Įvertinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, atskirojo skundo argumentus, faktinius bylos duomenis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjos sąžiningumą, pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Pažymėtina, jog pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl visų įrodymų, jų įrodomosios reikšmės bei jais patvirtinamų aplinkybių, o teismo išvados išplaukia iš įrodymų visumos vertinimo. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau nepagrindžia teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Teismo vertinimu, pareiškėja iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitokios faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, tačiau pažymėtina, kad įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Todėl nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia pareiškėjos nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis ne tik pareiškėjos nurodytais įrodymais, bet ir visa bylos medžiaga.

33. Bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. apeliantė dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, darbo užmokestis 151,67/val., darbo laikas kintantis. Nuo 2013 m. vasario 20 d. pareiškėja dirbo įmonėje AB „(duomenys neskelbtini)“, darbo užmokestis 156,86/val., darbo valandos derinamos kiekvienam darbui atskirai. Nuo 2014 m. kovo 25 d. pareiškėja dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, valandinis įkainis 161,17. Kaip nurodė pareiškėja teismo posėdžio metu (posėdis 2024 m. kovo 28 d.), ji šioje įmonėje dirbo iki 2019 metų. Pareiškėja paaiškinti, koks buvo jos mėnesinis atlyginimas šiose įmonėse, negalėjo motyvuodama tuo, jog nepamena, tačiau akcentavo, kad atlyginimas buvo mažas, be to, ji kas mėnesį mokėjo išlaikymą savo nepilnametei dukrai, likusiai Lietuvoje, po 300-400 Eur. Duomenų apie Norvegijoje gautas pajamas, banko sąskaitas, pareiškėja taip pat nepateikė.

34. Bylos duomenimis taip pat neginčijamai nustatyta, kad pareiškėja nuo 2019 metų, kai grįžo į Lietuvą, iki 2023 m. kovo mėnesio niekur nedirbo. Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d. studijavo (duomenys neskelbtini)pagal (duomenys neskelbtini) studijų programą nuolatine studijų forma, t. y. studijavo tik tris mėnesius. Užimtumo tarnyboje buvo registruota laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. birželio 8 d., taip pat nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. kovo 9 d. 2023 m. balandžio mėnesį pareiškėja įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 0,75 etato, o 2023 m. gegužės mėnesį ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 0,25 etato. Bendras gaunamas darbo užmokestis per abi įmones sudaro apie 649 Eur atskaičius mokesčius. Šių abiejų įmonių direktorė yra tas pats asmuo – M. P., kuri yra pareiškėjos motina.

35. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad tai, jog pareiškėja iki pat 2024 m. kovo 28 d. teismo posėdžio neatskleidė duomenų teismui apie tai, kad abiejų įmonių, kuriuose pareiškėja dirbo, direktorė buvo pareiškėjos motina, rodo pareiškėjos nesąžiningumą ir sąmoningą vengimą atskleisti teismui tikrąją pareiškėjos situacijos padėtį. Taip pat kaip pagrįstai atkreipė dėmesį pirmosios instancijos teismas, pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad nuo 2019 metų iki 2023 m. balandžio mėnesio, kai ji negavo jokių pajamų, jai finansiškai padėjo šeimos nariai, taip pat vienas draugas leido jai gyventi jo namuose neatlygintinai, kuriuose ji gyvena nuo 2019 metų kai grįžo į Lietuvą, nepagrįstos jokiais objektyviais duomenimis byloje ir kelia abejonių dėl pareiškėjos sąžiningumo siekiant atskleisti realią jos finansinę situaciją jos grįžimo į Lietuvą laikotarpiu.

36. Pažymėtina, kad sąmoningas vengimas atskleisti teismui tikrąją reikalų padėtį, t. y. visos reikalingos medžiagos nepateikimas, vengimas atskleisti aplinkybes, susijusias su skolų kreditoriams atsiradimu, skolininko pareigų vykdymu, melagingų faktų nurodymas ir kt., trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia objektyviai jos įvertinti arba užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui. Taigi, asmeniui nevykdant pareigos bendradarbiauti, teismas remiasi esama bylos medžiaga ir gali atsirasti pagrindas pripažinti neįrodytomis aplinkybes, kuriomis remdamasis asmuo prašo iškelti bankroto bylą (CPK 185 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015). Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nepateikus visų jos nurodomas faktines aplinkybes pagrindžiančių įrodymų, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino byloje esančius duomenis ir pagal jų visumą padarė pagrįstas išvadas.

37. Į bylą pateiktas UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2024 m. sausio 8 d. medicininio dokumentų išrašas/siuntimas patvirtina, kad pareiškėja šioje įstaigoje gydosi nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ligos. Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, duomenų apie ankstesniu laikotarpiu taikytą gydymą nėra, todėl pareiškėjos argumentacija dėl negalėjimo dirbti dėl sveikatos būklės ankstesniu laikotarpiu, nei iki 2022 m. rugsėjo mėnesio, yra deklaratyvūs. Be to, pareiškėjos nurodyta psichologinė sveikatos būklė negali būti pripažinta esmine vertinant jos negalėjimą susirasti darbą ir nedirbti tokį ilgą laikotarpį. Pareiškėja galėjo ieškoti darbo, atitinkančio jos sveikatos būklę, taip pat esant pagrindui kreiptis dėl darbingumo lygio nustatymo, tačiau to per visą šį laikotarpį sąmoningai nedarė. Be to, 2022 m. rugsėjo mėnesį pradėtas taikytas gydymas netrukdė pareiškėjai 2023 m. balandžio mėnesį pradėti dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjai nustatytą mažesnį darbingumo lygį dėl turimų sveikatos sutrikimų, todėl apeliantė neįrodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino jos sveikatos būklės įtaką galimybei dirbti.

38. Apeliantė nurodo, kad ji nemėgino slėpti savo gaunamų pajamų bei, kiek buvo įmanoma, stengėsi atsiskaityti su kreditoriais – nuo 2023 metų kovo mėnesio pareiškėjos atlyginimo dalis (apie 150-200 Eur) kiekvieną mėnesį buvo atskaitoma, tačiau skolos yra akivaizdžiai per didelės, jog būtų galima ne tik jas grąžinti, bet ir grįžti į normalų, t. y. visavertį, gyvenimo ritmą, kurti pridėtinę vertę bei netapti našta valstybės socialinei sistemai. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pareiškėja yra darbingo amžiaus, turi ganėtinai didelę patirtį buhalterijos srityje, tačiau, deklaruodama siekį sumažinti turimas skolas, nepateikė jokių įrodymų, liudijančių pastangas padidinti savo pajamas ir dengti įsiskolinimus. Sutiktina su apeliante, kad fizinio asmens įsidarbinimas ir pajamų didėjimas bankroto proceso metu yra pageidautinas faktas, tačiau šios aplinkybės yra nepriklausančios nuo fizinio asmens valios, tačiau byloje nėra jokių reikšmingų duomenų, pateisinančių jos nedarbą nuo 2009 iki 2012 metų, nuo 2019 metų iki 2023 m. balandžio mėnesio bei nuo 2012 iki 2019 metų, kai pareiškėjai gyvenant ir dirbant Norvegijoje jos skoliniai įsipareigojimai tik didėjo. Ta aplinkybė, kad pareiškėja daugiau nei 8 mėnesius buvo įsidarbinusi ir mokėjo antstoliams iki kreipdamasi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, negali būti traktuojama kaip pakankamai svari priežastis pripažinti pareiškėjos veiksmus sąžiningais, ir savaime nesudaro pagrindo išvadai, jog pareiškėja įrodė siekį sumažinti kreditorių reikalavimus ar realų siekį skolas grąžinti per paskutinių trejų metų terminą iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo.

39. Pažymėtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėja būtų siekusi susitarti su kreditoriais dėl skolų mokėjimo išdėstymo, atidėjimo ar modifikavimo, paskolų refinansavimo ir panašiai, priešingai, jos įsiskolinimas kreditoriams nuosekliai didėjo.

40. Atsižvelgiant į FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo paskirtį tam, kad asmuo galėtų bankrutuoti ir nusimesti skolų naštą, jis turi sąžiningai bendradarbiaudamas su kreditoriais siekti bent dalinio savo skolų padengimo ir tik vėlesnio galimo atleidimo nuo likusios skolų dalies. Bankroto byla gali būti keliama tik tuomet, kai skolininkas visomis jam prieinamomis priemonėmis siekia bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nustatytos aplinkybės apie pasyvų pareiškėjos elgesį sudaro pakankamą pagrindą konstatuoti jos sąmoningą neveikimą siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, pareiškėja suvokė, jog jos finansinė padėtis yra sudėtinga, tačiau sąmoningai nesiekė gauti didesnių pajamų. Per paskutinius trejus metus iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo pareiškėja elgėsi itin pasyviai, nedėjo pastangų gauti pajamas, kurias ji pagal savo įgūdžius ir kvalifikaciją yra pajėgi gauti. Byloje nustatyta, kad pareiškėjos bendras gaunamas darbo užmokestis per abi įmones sudaro apie 649 Eur atskaičius mokesčius. Atkreiptinas dėmesys, jog 2023 metais (pareiškimo dėl bankroto iškėlimo teismui pateikimo metu) minimalus atlyginimas, kuris įprastai mokamas už nekvalifikuotą darbą, atskaičius mokesčius sudarė 633 Eur, o nuo 2024 metų – 709 Eur atskaičius mokesčius, todėl teismui nėra suprantama, kodėl apeliantė, kuri turi kvalifikaciją ir darbo patirtį, nededa pastangų susirasti darbą, kuriame gautų didesnį nei minimali alga atlygį. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, jog aktyviai būtų ieškojusi darbo (pvz., CV siuntimas potencialioms darbovietėms ir panašiai), kuris užtikrintų didesnes pajamas, ar būtų siekusi tobulintis/keisti kvalifikaciją (tai, kad nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d., t. y. 3 mėnesius, apeliantė studijavo (duomenys neskelbtini) pagal (duomenys neskelbtini) studijų programą nuolatine studijų forma, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, savaime nepatvirtina apeliantės siekio dėl kvalifikacijos tobulinimo ateityje gauti didesnes pajamas). Atsižvelgiant į apeliantės neįvykdytų piniginių prievolių dydį (pareiškimo dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo teismui pateikimo dieną yra 54 549,41 Eur), apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantei gaunant didesnį darbo užmokestį, nei ji gauna šiuo metu (vertinant jos patirtį ir kvalifikaciją buhalterijos srityje), jai objektyviai įmanoma per protingą laiko tarpą įvykdyti kreditorių finansinius reikalavimus vien iš gaunamo darbo užmokesčio. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, nurodytų aplinkybių pagrindu labiau tikėtina, kad pareiškėja nesiekė gerinti savo finansinės padėties, t. y. nepagrįstai ilgą laiką sąmoningai leido išlikti tokiai situacijai, galbūt tikėdamasi, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti bankroto proceso metu, o toks pareiškėjos elgesys negali būti laikomas sąžiningu.

42. Nustatytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos nurodomas priežastis, dėl kurių ji tapo nemoki, konstatuoja, jog pareiškėja buvo pernelyg pasyvi, nes sąmoningai leido susidaryti skoloms, nedėjo pastangų atsiskaityti su kreditoriais, nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti ir dėl to tapo nemoki, todėl šioje stadijoje negalima daryti išvados, kad pareiškėja elgėsi sąžiningai, o tai sudaro pakankamą pagrindą taikyti FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkte nustatytą bankroto bylos neiškėlimo pagrindą. Bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai nebūtų suderinamas su FABĮ tikslais, teisingumo ir sąžiningumo principais.

Dėl bylos procesinės baigties

43. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas tenkinti pareiškėjos pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, teisingai aiškino ir taikė fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą reglamentuojančias teisės normas, fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo klausimą išsprendė teisingai ir pagrįstai ją atsisakė iškelti. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, apeliantės atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2024 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.