Telšių apylinkės teismo nutartis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos E. G. pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo fiziniam asmeniui, suinteresuoti asmenys: uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Mažeikių šilumos tinklai“, UAB „Admituras“, UAB „Elotus“, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, UAB „Saurida“, UAB „Intrum Lietuva“, AB „SEB bankas“, UAB „Mažeikių vandenys“, UAB „Edvardo servisas“, Mažeikių kredito unija, antstolė Elena Miliauskienė, antstolė Greta Žutautė, antstolis Svajūnas Degimas, bankroto administratorė UAB „Stiprus žmogus“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

pareiškėja E. G. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydama iškelti jai fizinio asmens bankroto bylą; patvirtinti 449,00 Eur lėšų sumą, reikalingą kiekvieną mėnesį pareiškėjos būtiniesiems poreikiams tenkinti nuo teismo nutarties iškelti fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos; paskirti bankroto administratoriumi UAB „Stiprus žmogus“; nustatyti 4 mėnesių terminą teismui pateikti fizinio asmens kreditorių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos.

Paskutinio posėdžio metu, vykusio 2024 m. kovo 28 d., pareiškėja papildomai parodė, kad dirbdama Norvegijoje buvo atsidariusi banko sąskaitą, tačiau išvykdama ją uždarė. Dirbo pagal darbo sutartis ir jai buvo vedamas atlyginimas. Prieš grįždama į Lietuvą, Norvegijos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ dirbo nuo 2014 m. iki 2019 m. Tai budo jos paskutinė darbovietė. Grįžusi į Lietuvą įsidarbino dvejuose įmonėse, kurių įmonių vadovė yra jos mama. Įsidarbinti kitur negalėjo, nes jai buvo gėda dėl jos susidariusių įsiskolinimų. Tai, kad minėtų įmonių vadovė yra jos šeimos narys anksčiau nesakė, kadangi negalvojo, kad ši aplinkybė yra svarbi. Vienoje įmonėje įsidarbinti pilnu etatu negalėjo, nes kaip buhalterines apskaitas tvarkanti įmonė, turi prisiliesti ir prie kitos įmonės tvarkomų dokumentų. Grįžusi į Lietuvą iš karto neįsidarbino į šias įmones todėl, kad ji daug gydėsi. Lankėsi privačiai pas Džiugelienę. Psichikos sveikatos centre pradėjo gydytis nuo 2021 m. Nepateikė duomenų apie gydymąsi laikotarpiu nuo grįžimo į Lietuvą, nes jai nemalonu kalbėti apie savo sveikatą. Prašo dėl didelių įsiskolinimų jai iškelti bankroto bylą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškimas atmestinas.

Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 1 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šio įstatymo paskirtis – sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, kad teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Fizinio asmens nemokumas yra fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas (toliau – MMA).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos įsiskolinimų suma ženkliai viršija FABĮ numatytą 25 MMA sumą, pareiškėja turto neturi, jos gaunamų pajamų nepakanka skoloms padengti, darytina išvada, kad pareiškėja pagal savo turtinę padėtį negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams, todėl ji laikytina nemokia.

Pažymėtina, kad fizinio asmens nemokumo būklė nėra besąlygiškas pagrindas iškelti šiam asmeniui bankroto bylą. Kita FABĮ numatyta sąlyga bankroto bylos iškėlimui 5 straipsnio 8 dalyje numatytų aplinkybių nebuvimas.

Sprendžiant dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo pareiškėjo sąžiningumas vertintinas dviem aspektais: pirma, ar skolininkas, kreipdamasis dėl bankroto bylos iškėlimo, sąžiningai pateikė visą informaciją, antra, ar jis tapo nemokus elgdamasis sąžiningai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2014). Nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui, t. y. turi būti konstatuotas nesąžiningumo ir nemokumo priežastinis ryšys (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376-219/2017, 17 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-155-823/2022, 28 punktas).

Vertinant fizinio asmens sąžiningumą, kaip fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo sąlygą, taikytinas sąžiningumo vertinimas gali priklausyti nuo aplinkybių, susijusių su skolininko vykdyta veikla ir skolų kilme (skolos susidarė iš fizinio asmens kaip verslininko veiklos ar vartojimo), skolininko galimybėmis atsiskaityti su kreditoriais bei dedamomis pastangomis tai padaryti ir kitomis reikšmingomis aplinkybėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-313-313/2021, 44, 47 punktai). Nesąžiningu pareiškėjas pripažintinas tuomet, jeigu duomenys apie skolų atsiradimo pagrindą, skolininko elgesį su savo finansais teikia pagrindą daryti išvadą, kad jis sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ar kitais būdais elgėsi itin nerūpestingai, konkrečiomis aplinkybėmis jo elgesį vertinant pagal protingumo ir teisingumo principus. Asmens, kuris buvo pernelyg pasyvus ir nesiėmė priemonių savo mokumui pagerinti, neveikimas, sistemiškai aiškinant įstatymą, pripažintinas nesąžiningu tais atvejais, kai nustatomas asmens suvokimas ir siekis savo padėtį bloginti (jos negerinti). Nesąžiningumas gali būti suprantamas kaip neveikimas, kai nededama pakankamai pastangų atsiskaityti su kreditoriais ir dėl to asmuo yra jo deklaruojamoje nemokumo padėtyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-134-219/2020, 23 punktas). Kasacinis teismas taip pat yra pažymėjęs, jog asmens sąžiningumo kategorija fizinio asmens bankroto bylose daugiausia apibūdinama pagal subjektyviuosius asmens elgesį charakterizuojančius kriterijus, kuriems tinkamai nustatyti būtinas asmens, kurio sąžiningumas vertinamas, aktyvus, bendradarbiavimu pagrįstas dalyvavimas. Dėl to sąmoningas vengimas atskleisti teismui tikrąją reikalų padėtį, t. y. visos reikalingos medžiagos nepateikimas laiku, vengimas atskleisti aplinkybes, susijusias su skolų kreditoriams atsiradimu, skolininko pareigų vykdymu, melagingų faktų nurodymas ir kt., trukdo teismui nustatyti tikrąją faktinę situaciją, neleidžia objektyviai jos įvertinti arba užkerta kelią teisingam teisiniam kvalifikavimui.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. (tiksli data nežinoma) sudarė kredito sutartį su AB „DnB NORD bank“ (dabartinis pavardinimas Luminor Bank AS, kurio finansinį reikalavimą perėmė UAB „Būsto paskolų draudimas“, vėliau UAB „Intrum Lietuva“) būsto, esančio (duomenys neskelbtini), įsigijimui, pagal kurią jai buvo suteiktas 37651,00 Eur (130 000,00 Lt) kreditas. Taip pat, 2008 m. pareiškėja su AB SEB banku sudarė lengvojo transporto lizingo sutartį Nr. E2008-100011, kurios pagrindu pareiškėja įsigijo automobilį. Šių kredito sutarčių sudarymo metu, kaip nurodo pareiškėja, ji dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąja buhaltere. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2009 m. vasario 18 d. Šiaulių apygardos teismo nutartimi iškelta bankroto byla, 2017 m. vasario 23 d. priimta nutartis dėl įmonės pabaigos (duomenys iš www.rekvizitai.vz.lt). Kaip nurodė pareiškėja, bankrutavus UAB „(duomenys neskelbtini)“ ji nebegalėjo vykdyti savo kreditorinių įsipareigojimų, nebegavo pajamų, gyveno iš santaupų, kurių nepakako susidariusiems įsipareigojimams padengti. Šie byloje esantys duomenys sudaro pagrindą teismui sistemiškai vertinti pareiškėjos veiksmus už ilgesnį nei trejų metų laikotarpį, kadangi bylos duomenys bei pareiškėjos paaiškinimai patvirtina, kad jos nemokumą iš esmės lėmė 2008 m. paimta būsto paskola bei kreditas automobilio įsigijimui, 2009 m. bankrutavusi jos darbovietė UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taip pat pareiškėja nurodė, kad laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. ji nedirbo, 2012 m. išvykusi į Norvegiją dirbo tik tam tikrais laikotarpiais, o 2019 m. grįžusi į Lietuvą iki 2023 m. kovo mėnesio, taip pat neturėjo darbo. Taigi, pareiškėjos elgesys visu šiuo laikotarpiu turi būti įvertintas sąžiningumo aspektu.

Minėta, kad pareiškėja teigė, jog jos nemokumą sąlygojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankrotas, tačiau ši nurodyta aplinkybė teismui kelia pagrįstų abejonių, ar pareiškėja, prisiimdama minėtus kreditorinius įsipareigojimus, tinkamai vertino savo turtinę padėtį ir galimybes atsiskaityti su kreditoriais. Pastebėtina, kad pareiškėja kredito sutartis sudarė 2008 m., o UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto byla buvo iškelta 2009 m. vasario 18 d., kurioje pareiškėja dirbo vyriausiąja buhaltere. Teismo vertinimu, pareiškėja dirbdama šiose pareigose turėjo žinoti įmonės finansinę padėtį bei imant kreditus atidžiau ir atsakingiau įvertinti savo galimybes laiku juos grąžinti. Be to, iš pareiškėjos paaiškinimų matyti, kad pareiškėja nuo 2009 m., kai neteko darbo, iki 2011 m. (tikslaus laiko pareiškėja nepamena), kai išvyko gyventi į Norvegiją, niekur nedirbo. Pareiškėja šią aplinkybę motyvavo tuo, kad netekus darbo jos sveikata susilpnėjo, ji susirgo depresija, taip pat turėjo dalyvauti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procese. Šie pareiškėjos motyvai dėl darbo neturėjimo laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. laikytini deklaratyviais, kadangi pareiškėja jokių įrodymų, pagrindžiančių jos sveikatos būklę, gydymąsi, nedarbingumą, nepateikė. O pareiškėjos dalyvavimas UAB „(duomenys neskelbtini)“ bankroto procese, teismo vertinimu, negalėjo sutrukdyti pareiškėjai susirasti kitą darbą.

Taip pat iš pareiškėjos pateiktų darbo sutarčių, sudarytų su Norvegijje esančiomis įmonėmis (2023 m. gruodžio 22 d. pateikti rašytiniai įrodymai, priedai 1-3, 6), nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2012 m. birželio 14 d. iki 2012 m. rugsėjo 14 d. ji dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, daro užmokestis 151,67/val., darbo laikas kintantis. Nuo 2013 m. vasario 20 d. pareiškėja dirbo įmonėje AB „(duomenys neskelbtini)“, darbo užmokestis 156,86/val., darbo valandos derinamos kiekvienam darbui atskirai. Nuo 2014 m. kovo 25 d. pareiškėja dirbo įmonėje „(duomenys neskelbtini)“, valandinis įkainis 161,17. Kaip nurodė pareiškėja teismo posėdžio metu (posėdis 2024 m. kovo 28 d.), ji šioje įmonėje dirbo iki 2019 m. Pareiškėja paaiškinti koks buvo jos mėnesinis atlyginimas šiose įmonėje negalėjo, motyvuodama tuo, kad nepamena, tačiau akcentavo kad atlyginimas buvo mažas, be to, ji kas mėnesį mokėjo išlaikymą savo nepilnametei dukrai likusiai Lietuvoje po 300-400 Eur. Duomenų, apie Norvegijoje gautas pajamas, banko sąskaitas, pareiškėja taip pat nepateikė. Iš pridėtų rašytinių įrodymų (2023 m. gruodžio 22 d. priedai 4-5) matyti, kad pareiškėja kreipėsi į Norvegijos mokesčių inspekcija ir Norvegijos užimtumo tarnybą dėl duomenų apie jos gautas pajamas už laikotarpį nuo 2012 m. iki 2018 m. gavimo, tačiau šie duomenys nebuvo gauti. Pažymėtina, kad duomenis apie Norvegijoje sudarytas darbo sutartis, kreipimąsi į atitinkamas Norvegijos institucijas dėl duomenų apie gautas pajamas gavimo, pareiškėja pateikė tik pareikalavus teismui. Daugiau duomenų apie Norvegijoje turėtas banko sąskaitas ir gautas pajamas nebuvo gauta net ir teismui kreipusis į VMI prie LR FM su prašymu iš Norvegijos mokesčių administratoriaus gauti duomenis apie pareiškėjos turimas/turėtas banko sąskaitas už 2012 - 2019 metus. VMI prie LR FM 2024 m. kovo 18 d. rašte pažymėta, kad informacijos mainai su Norvegijos mokesčių administracija vykdomi nebuvo ir informacijos apie pareiškėjos turėtas banko sąskaitas Norvegijoje nėra gauta. Vertinant šiuos byloje esančius duomenis bei tą aplinkybę, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2019 m. gyveno Norvegijoje, teikė išlaikymą dukrai kas mėnesį po 300-400 Eur, teismas sprendžia, kad pareiškėja šiuo laikotarpiu vis tik dirbo ir gaudavo nuolatines pajamas Norvegijoje, tačiau sąmoningai neteikė teismui visos informacijos apie tai.

Iš byloje esančių duomenų, pareiškėjos paaiškinimų, duotų teismo posėdžio metu, taip pat nustatyta, kad pareiškėja visą laikotarpį nuo 2009 m. iki 2011 m. kai buvo Lietuvoje, bei laikotarpiu nuo 2012 m. iki 2019 m., kai gyveno Norvegijoje, nemokėjo susidariusių skolų minėtiems kreditoriams, taip pat dėl pareiškėjos nemokumo susidarė naujų skolinių įsipareigojimų kitiems kreditoriams UAB „Mažeikių šilumos tinklai“, UAB „Admituras“, UAB „Elotus“, VMI prie LR FM, UAB „Saurida“, UAB „Mažeikių vandenys“, UAB „Edvardo servisas“, Mažeikių kredito unijai, dėl ko pareiškėjos atžvilgiu, laikotarpiu nuo 2011 m. iki 2018 m., antstolių Elenos Miliauskienės, Gretos Žutautės ir Svajūno Degimo kontorose buvo užvestos vykdomosios bylos. Bendra šių susidariusių skolinių įsipareigojimų suma yra ne mažesnė kaip 8232,87 Eur, iš kurių didžioji dalis susidarė už komunalinių mokesčių nemokėjimą. 2024 m. kovo 28 d. teismo posėdžio metu pareiškėja nurodė, kad savo valia mokėjo tik būsto paskolą dalimis 2013/2014 m., apie metus laiko, tačiau šiuos duomenis pagrindžiančių įrodymų nepateikė ir nurodė, kad pateikti negali, todėl teismas, vertindamas pareiškėjos sąžiningumą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto kontekste, šia nurodyta aplinkybe nesiremia. Be to, pati pareiškėja teismo posėdžio metu nurodė, kad antstoliams užvedus vykdomąsias bylas dėl priverstinio skolų išieškojimo, ji su antstoliais nebendravo ir pati skolų nemokėjo. Visi skolų išieškojimai buvo įvykdyti priverstine tvarka. Pažymėtina, kad pareiškėjai dirbant Norvegijoje, ji vis tik gavo pajamas ir galėjo mokėti dalimis bent jau mažas skolas, kurios, kaip matyti iš Antstolių rūmų išrašo, prasideda nuo 0,58 Eur, tačiau ir šių skolų pareiškėja nemokėjo.

Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad pareiškėja nuo 2019 m., kai grįžo į Lietuvą, iki 2023 m. kovo mėnesio, niekur nedirbo. Nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. lapkričio 20 d. studijavo (duomenys neskelbtini) kolegijos Ekonomikos fakultete pagal Buhalterinės apskaitos koleginių studijų programą nuolatine studijų forma, t. y. studijavo tik tris mėnesius (2023 m. gruodžio 20 d. priedas Nr. 9). Užimtumo tarnyboje buvo registruota laikotarpiu nuo 2011 m. lapkričio 30 d. iki 2012 m. birželio 8 d., taip pat nuo 2022 m. lapkričio 14 d. iki 2023 m. kovo 9 d. (2023 m. gruodžio 20 d. priedas Nr. 7). 2023 m. balandžio mėn. pareiškėja įsidarbino UAB „(duomenys neskelbtini)“ 0,75 etato, o 2023 m. gegužės mėn. ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ 0,25 etato. Bendras gaunamas darbo užmokestis per abi įmones sudaro apie 649,00 Eur, atskaičius mokesčius. Pastebėtina, kad šių abiejų įmonių direktorė yra tas pats asmuo – M. P., kuri yra pareiškėjos motina. Tai patvirtina Gyventojų registro išrašo duomenys, gauti teismo iniciatyva. Tą aplinkybę pareiškėja patvirtino 2024 m. kovo 28 d. teismo posėdžio metu ir nurodė, kad anksčiau šios aplinkybės nenurodė, manydama, kad ji nėra svarbi. Teismo vertinimu šių duomenų neatskleidimas iki 2024 m. kovo 28 d. teismo posėdžio, rodo pareiškėjos nesąžiningumą ir sąmoningą vengimą atskleisti teismui tikrąją pareiškėjos situacijos padėtį. Pareiškėja taip pat pažymėjo, kad laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2023 m. balandžio mėnesio ji jokių pajamų negavo, jai finansiškai padėjo šeimos nariai, taip pat vienas draugas leido jai gyventi jo namuose neatlygintinai, kuriuose ji gyvena nuo 2019 m., kai grįžo į Lietuvą. Pažymėtina, kad nurodyta nuolatinė pareiškėjai teikta finansinė pagalba jokiais objektyviais duomenimis byloje nėra pagrįsta. O iš pareiškėjos pateiktos UAB „Medicinos bankas“ sąskaitos išrašo matyti, kad iki 2023 m. rugpjūčio 3 d., kai buvo pervestas atlyginimas, šioje banko sąskaitoje jokios bankinės operacijos nevyko. Taip pat ta aplinkybė, kad pareiškėjai be jokio atlygio, sudarytos nuomos ar panaudos sutarties, pažįstamas žmogus (draugas) leido gyventi jos nuo 2019 m. lapkričio 29 d. deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, kelia abejonių dėl pareiškėjos sąžiningumo, siekiant atskleisti realią jos finansinę situaciją jos grįžimo į Lietuvą laikotarpiu.

Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėja laikotarpiu nuo 2019 m. iki 2023 m. balandžio mėnesio niekur nedirbo, šią aplinkybę ji grindė prasta sveikatos būkle (sirgo (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)), gydymusi pas specialistus ir vaistų vartojimu. Tačiau iš byloje pateikto UAB „Mažeikių psichinės sveikatos centro 2024 m. sausio 8 d. medicininio dokumentų išrašo/siuntimo matyti (2024 m. vasario 7 d. pateiktas dokumentas), kad pareiškėja šioje įstaigoje gydosi nuo 2022 m. rugsėjo mėnesio dėl (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) ligos. Duomenų apie ankstesniu laikotarpiu taikytą gydymą, nėra, todėl pareiškėjos motyvai dėl sveikatos būklės negalėjimo dirbti ankstesniu laikotarpiu, nei iki 2022 m. rugsėjo mėnesio, atmestini kaip deklaratyvūs. Be to, šiuo konkrečiu atveju pareiškėjos nurodyta psichologinė sveikatos būklė negali būti pripažinta esmine vertinant jos negalėjimą susirasti darbą ir nedirbti tokį ilgą laikotarpį. Pareiškėja galėjo ieškoti darbo, atitinkančio jos sveikatos būklę, taip pat esant pagrindui kreiptis dėl darbingumo lygio nustatymo, tačiau to per visą šį laikotarpį sąmoningai nedarė. Be to, 2022 m. rugsėjo mėnesį pradėtas taikytas gydymas netrukdė pareiškėjai 2023 m. balandžio mėnesį dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“ bei UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Atsižvelgiant į FABĮ 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą įstatymo paskirtį, tam, kad asmuo galėtų bankrutuoti ir nusimesti skolų naštą, jis turi sąžiningai bendradarbiaudamas su kreditoriais siekti bent dalinio savo skolų padengimo ir tik vėlesnio galimo atleidimo nuo likusios skolų dalies. Bankroto byla gali būti keliama tik tuomet, kai skolininkas visomis jam prieinamomis priemonėmis siekia bent iš dalies atsiskaityti su kreditoriais. Nagrinėjamu atveju, byloje nėra duomenų, kad pareiškėja iki pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo pateikimo teismui būtų dėjusi realias pastangas, siekdama mažinti turimus skolinius įsipareigojimus kreditoriams, tai yra byloje nėra objektyvių duomenų, kad pareiškėja būtų siekusi susitarti su kreditoriais, antstoliais dėl skolų vykdymo išdėstymo, atidėjimo ar modifikavimo.

Teismo vertinimu, nors asmens gaunamos pajamos paprastai negali būti tiesiogiai siejamos su jo sąžiningumu, nes jos priklauso nuo objektyvių veiksnių – bankrutuoti siekiančio fizinio asmens sveikatos būklės, gebėjimų, profesijos, tačiau byloje nėra jokių reikšmingų duomenų, pateisinančių pareiškėjos nedarbą nuo 2009 m. iki 2012 m., 2019 m. iki 2023 m. balandžio mėn., bei nuo 2012 m. iki 2019 m., kai pareiškėjai gyvenant ir dirbant Norvegijoje jos skoliniai įsipareigojimai tik didėjo. Vien tai, kad pareiškėja 2023 m. balandžio mėnesį bei 2023 m. gegužės mėnesį įsidarbino dvejose įmonėje, kurių direktorė yra pareiškėjos motina, negali būti traktuojama kaip pakankamai svari priežastis pripažinti pareiškėjos veiksmus sąžiningais, nes iki įsidarbinant, tiek jau dirbant, pareiškėja gera valia skolų nedengė ir nesiėmė jokių veiksmų skoloms grąžinti, o pareiškėjos nurodytos sveikatos problemos nelaikytinos iš esmės neleidžiančiomis dirbti.

Įvertinus byloje aptartus duomenis, teismas sprendžia, kad bankroto bylos iškėlimas pareiškėjai prieštarautų FABĮ tikslui – atkurti sąžiningo fizinio asmens mokumą, užtikrinant subalansuotą kreditorių reikalavimų tenkinimą siekiant teisingos skolininkės ir jos kreditorių interesų pusiausvyros. Teismo vertinimu, byloje yra nustatytos aplinkybės, patvirtinančios nesąžiningą pareiškėjos elgesį (sąmoningą neveikimą), iš esmės lėmusį pareiškėjos nemokumą, t. y. priežastinį ryšį tarp pareiškėjos veiksmų (neveikimo) ir negalėjimo atsiskaityti su savo kreditoriais, todėl pareiškėjos atžvilgiu negali būti taikomas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies reguliavimas, kuris yra skirtas tik sąžiningų asmenų mokumo atkūrimo klausimams spręsti iškeliant bankroto bylą.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, pareiškėjos E. G. pareiškimas dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo atmestinas.

Atsisakius iškelti fizinio asmens bankroto bylą, kiti pareiškėjos E. G. reikalavimai (dėl bankroto administratoriaus paskyrimo, išlaidų dydžio nustatymo ir kt.) nenagrinėtini.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 6 straipsnio 1– 3 dalimis bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 290, 291 straipsniais, teismas

nutaria:

pareiškimą atmesti.

Atsisakyti iškelti pareiškėjai E. G., asmens kodas (duomenys neskelbtini,) fizinio asmens bankroto bylą.

Nutartis per septynias dienas nuo jos priėmimo dienos gali būti skundžiama Šiaulių apygardos teismui per Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmus.