Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

2020-09-29 · Civilinė byla Nr. e2YT-23011-845/2020

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2020-09-29
Bylos Nr.
e2YT-23011-845/2020
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-17545-2020-5
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Lijana Visokavičienė
Pareiškėjas
B. A. C.
Suinteresuotas asmuo
Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 3.2.7.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr. e2YT-23011-845/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-17545-2020-5Procesinio sprendimo kategorija: 3.2.7.1.; 3.2.9.1.; 3.4.5.2. (S)
VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 29 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lijana Visokavičienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo B. A. C. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo – Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

pareiškėjas B. A. C. kreipėsi į teismą pareiškimu, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad pareiškėjo tėvas L. C. (taip pat žinomas kaip L. K.), gimęs (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) 2018 m. liepos 12 d. pateikė prašymą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo, užpildydamas specialią formą. Pareiškėjas prašyme nurodė bei Migracijos departamentui pateikė turimus dokumentus, patvirtinančius, jog pareiškėjo tėvas L. C. (ankstesnis lietuviškas vardas L. K.), gimęs Lietuvoje, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę ir išvyko iš Lietuvos iki 1990 m. kovo 11 d. Migracijos departamentas 2020 m. sausio 3 d. raštu į pareiškėjo prašymą informavo pareiškėjo atstovą, kad jis turi papildomai pateikti dokumentus, kurie įrodytų, kad pareiškėjas yra asmens, turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, t. y. Migracijos departamentas vertino, jog į pareiškėjo bylą pateikti dokumentai nėra pakankami priimti sprendimui dėl pareiškėjo Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Pasak pareiškėjo, neturėdamas kitos galimybės įrodyti Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo 9 straipsnio 1 dalyje nustatyto Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo pagrindo buvimą, pareiškėjas kreipėsi į teismą pareiškimu dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pasak pareiškėjo, jo giminystės ryšį su tėvu patvirtina šie dokumentai: 1) pareiškėjo B. A. C. Pietų Afrikos Respublikoje išduotas gimimo liudijimas, patvirtinantis, kad jis yra L. C. (ankstesnis lietuviškas vardas L. K.) sūnus; 2) 2018 m. gegužės 29 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma.

Pareiškėjas pažymėjo, kad jo tėvo L. C. iki 1940 m. birželio 15 d. turėtos Lietuvos Respublikos pilietybės faktą netiesiogiai patvirtina šie įrodymai: 1) Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduoto pareiškėjo tėvo L. C. gimimo įrašą liudijantis išrašas, patvirtinantis, kad pareiškėjo tėvas gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje, L. C. tėvai – E. K. ir J. K.; 2) ištrauka iš 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio bei 2019 m. gruodžio 20 d. Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento raštas, patvirtinantys, jog L. C. (anksčiau žinomam kaip L. K.), gim. (duomenys neskelbtini), Pietų Afrikoje buvo išduotas natūralizacijos liudijimas Nr. 12621 bei nurodoma, jog jo pilietybė prieš natūralizaciją – Lietuvos; 3) 2018 m. sausio 2 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo raštas Nr. R4-7, patvirtinantis, jog Lietuvos centriniame valstybės archyve duomenų apie pareiškėjo tėvo Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą nėra; 4) 2018 m. birželio 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1387 apie pareiškėjo tėvo motinos (pareiškėjo senelės) E.(I) K. gyvenimą Lietuvoje, kurioje nurodoma, kad Plungės miesto savivaldybės archyviniame fonde, butų savininkų mokesčių knygoje įrašyta K. I., gyv. (duomenys neskelbtini). Kartu su šia archyvo pažyma gauta ir „Royal Mail Lines, Limited“ emigracijos biuro Kauno archyviniame fonde, kelionės sutarčių nuorašų byloje esančio kelionės sutarties Nr. 651 nuorašo kopija, kurios skiltyje „Antrašas Lietuvoje“ yra nurodyta E. K., gyv. (duomenys neskelbtini); 5) kartu su 2018 m. balandžio 3 d. Klaipėdos regioninio valstybės archyvo Telšių filialo raštu Nr. 6RTE-238-(2.3.6) gautos archyvinių dokumentų (paveldėjimo bylos) kopijos, kurios patvirtina, kad pareiškėjo tėvo motina (pareiškėjo senelė) pilietė E. K. turėjo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas iki 1914 metų; 6) pareiškėjui Pietų Afrikoje išduotas gimimo liudijimas, kuris patvirtina, kad pareiškėjo tėvas L. C. gimė Lietuvoje bei Pietų Afrikoje išduotas L. C. nesutrumpintas mirties liudijimas, patvirtinantis, kad pastarasis gimė (duomenys neskelbtini), Lietuvoje; 7) 2018 m. gegužės 29 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma, patvirtinanti, kad ankstesnis L. C. vardas buvo L. K., jog L. C. (L. K.) gimė (duomenys neskelbtini) Lietuvoje. Pažymoje nurodoma, jog L. C. (L. K.) tėvai buvo E. K. (taip pat žinoma kaip I., mergautinė pavardė – R.) ir J. K.. Nurodoma, kad L. C. seserų vardai buvo C. K. (santuokinė pavardė – O. ir G. K.). Nurodoma, kad L. C. šeima Lietuvoje gyveno (duomenys neskelbtini). Žydų konfesinio teismo pažyma patvirtinama, jog L. C. (L. K.) atvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu.

Atsiliepimas

Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – Migracijos departamentas) pateikė teismui atsiliepimą į pareiškimą, kuriuo su pareiškimu nesutiko ir nurodė, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus, negalima daryti motyvuotos prielaidos, kad pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Migracijos departamentas nurodė, kad po 2020 m. sausio 3 d. rašto Nr. 10K-15, kuriuo iš pareiškėjo atstovo buvo pareikalauta papildomų dokumentų, pagrindžiančių, kad pareiškėjas yra asmens, turėjusio iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis, pareiškėjas papildomai pateikė Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotą L. C. gimimo įrašą, ištrauką iš 1932 m. liepos 29 d. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio ir Pietų Afrikos Respublikos Vidaus reikalų departamento 2019 m. gruodžio 20 d. pažymos kopiją, tačiau Migracijos departamento prašomų dokumentų jis nepateikė (t. y. dokumentų, kurie pareiškėjo buvo pateikti Žydų konfesiniam teismui bei dokumentus, kurie patvirtintų, iš kurios valstybės pareiškėjo tėvas atvyko į Pietų Afrikos Respubliką). Dėl nurodytų priežasčių, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras 2020 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 1V-684 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, atsižvelgdamas į Migracijos departamento 2020 m. birželio 16 d. teikimą Nr. 13P-267 „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės neatkūrimo“, nusprendė netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo.

Migracijos departamentas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus negalima teigti, kad pareiškėjo tėvas L. C. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, kadangi pareiškėjo minimame Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotame L. C. gimimo įraše pareiškėjo tėvo ir senelių tautybės ir pilietybės grafos yra tuščios, taip pat pažymime, kad 1905 metais Lietuvos Respublika neegzistavo (nebuvo ir įstatymų dėl Lietuvos pilietybės), todėl pareiškėjo tėvo gimimas tais metais Lietuvoje nesuteikė jam Lietuvos Respublikos pilietybės, minėtas dokumentas taip pat neįrodo, kad pareiškėjo seneliai buvo Lietuvos Respublikos piliečiai. Be to, pagal minėtą gimimo įrašą pareiškėjo tėvo vardas gimimo metu buvo L. C., todėl jis negalėjo būti anksčiau žinomas kaip L. K.. Dokumentų, patvirtinančių, vardo keitimą, pareiškėjas teismui nepateikė.

Migracijos departamentas taip pat nurodė, kad pareiškėjas, vadovaudamasis ištrauka iš 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio, teigia, kad L. C. pilietybė prieš natūralizaciją buvo Lietuvos, tačiau šios ištraukos vertimas į lietuvių kalbą yra netikslus, kadangi antro stulpelio viršuje parašyta „nationality prior to the grant of a certificate of naturalization“ (angl.), kas, išvertus į Lietuvių kalbą – „tautybė prieš natūralizacijos sertifikato išdavimą“. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad Pietų Afrikos pilietybės akto pavadinimas angliškai – South African Citizenship Act, o minėtame akte pilietybė – citizenship, pilietis – citizen. Dėl šių priežasčių minėta ištrauka neįrodo, kad L. C. prieš natūralizaciją buvo Lietuvos Respublikos pilietis.

Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2018 m. sausio 2 d. raštu Nr. R4-7, teigia, kad duomenų apie L. C. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą nėra, tačiau šis teiginys yra ištrauktas iš minėto rašto konteksto, kadangi minėtame rašte taip pat buvo konstatuota, kad dokumentų, kad L. C. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini) iki 1940 m. birželio 15 d. ir buvo Lietuvos Respublikos piliečiu archyve saugomuose fonduose nerasta. Migracijos departamentas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo pateikta 2018 m. birželio 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažyma Nr. R4-1387 su kelionės sutarties nuorašu, kurioje konstatuota, kad nėra kitų dokumentų, kad E. K. gyveno Lietuvoje ar apie jai išduotus vidaus ar užsienio pasus archyve saugomuose fonduose, ir šioje pažymoje E. K. nurodytas adresas Lietuvoje nėra įrodymas, kad E. K. iš seno minėtu adresu gyveno Lietuvoje. Be to, pasak Migracijos departamento, pareiškėjo pateiktas 2018 m. balandžio 3 d. Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filialo raštas Nr. 6RTE-238-(2.3.6) su paveldėjimo bylos kopija, tik patvirtina, kad pareiškėjo tėvo motina E. K. turėjo nekilnojamą turtą (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas iki 1914 metų. Migracijos departamentas pažymėjo, kad nekilnojamo turto įgijimo faktas Lietuvoje iki 1914 metų pats savaime neįrodo, kad E. K. buvo Lietuvos Respublikos pilietė. Pareiškėjas nepateikė dokumentų patvirtinančių, kad E. K. iki 1914 metų ne mažiau kaip 10 metų gyveno Lietuvoje (šis reikalavimas buvo įtvirtintas Laikinajame įstatyme apie Lietuvos pilietybę).

Migracijos departamentas taip pat išreiškė savo abejones dėl 2018 m. gegužės 29 d. Beth-Din pažymos, kuria remdamasis pareiškėjas įrodinėja, kad jo tėvas L. C. atvyko į Pietų Afriką būdamas Lietuvos Respublikos piliečiu. Migracijos departamento vertinimu, Beth-Din pažyma negali būti vertinama kaip teismo sprendimas (tokiu atveju jam turėjo būti taikoma Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) numatyta užsienio teismų sprendimų pripažinimo tvarka). Taip pat byloje nėra pateikta įrodymų, kad Beth-Din galėtų būti vertinamas kaip archyvas, o jo išduoti dokumentai – kaip archyviniai dokumentai (byloje nėra jokių dokumentų kurie leistų daryti išvadą, kokių dokumentų pagrindu Beth-Din išdavė minėtą pažymą). Migracijos departamento manymu, jei Beth-Din dokumentas vertinamas kaip užsienio valstybės subjekto nuomonė, tokiu atveju turi būti pateikti įrodymai, kokių dokumentų pagrindu ši nuomonė suformuota. Migracijos departamentas taip pat atkreipė dėmesį, kad Beth-Din yra religinis (judaizmo) teismas, turintis jurisdikciją tik žydų bendruomenės gyvenime.

Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmetamas.

Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 38 straipsnio 4 dalį, dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra:1) Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d.; 2) Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d.; 3) dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje; 4) gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė; 5) asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. Pagal 38 straipsnio 5 dalį, jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai. Jeigu Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija konstatuoja, kad nėra pakankamai dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis ar yra jo palikuonis, taip pat dokumentų, patvirtinančių, kad asmuo gali būti kartu Lietuvos Respublikos ir kitos valstybės pilietis, šie duomenys gali būti nustatomi teismo tvarka (Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 6 dalis).

Pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių reikiamų dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Vadovaudamasis šia ir kitomis CPK XXVI skyriaus, reglamentuojančio juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymą, nuostatomis, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad juridinę reikšmę turinčius faktus teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-45/2009; 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2010; 2011 m. birželio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-273/2011).

1939 m. rugpjūčio 8 d. Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad asmenys, iki 1940 m. birželio 15 d. turėję Lietuvos Respublikos pilietybę, ir jų palikuonys, kurie iki šio įstatymo įsigaliojimo nėra įgiję Lietuvos Respublikos pilietybės, turi neterminuotą teisę atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, neatsižvelgiant į tai, kokioje valstybėje – Lietuvos Respublikoje ar kitoje valstybėje – jie nuolat gyvena. Minėto Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d., Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d., dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje, gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. to paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2005 m. balandžio 19 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A11-421/2005, pažymėjo, kad Lietuvos teritorija 1920 – 1939 metais buvo okupuota Lenkijos, todėl joje gyvenantys asmenys šiuo laikotarpiu objektyviai negalėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais ir atitinkamai negalėjo gauti šią pilietybę patvirtinančių dokumentų. Sprendžiant klausimą, kas galėjo būti laikomi Lietuvos piliečiais, būtina vadovautis atitinkama tuo metu Lietuvoje galiojusia Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę (1919 m. sausio 9 d.) nuostata apie tai, kas yra laikoma Lietuvos piliečiais. Pagal šio įstatymo 1 straipsnį, Lietuvos piliečiais laikomi: 1) asmens, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo jon gyventi; 3) asmens, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad Vilniaus miesto civilinės metrikacijos skyriaus išduotame L. C. gimimo įraše, kuriuo remiasi pareiškėjas, pareiškėjo tėvo (L. C., gim. (duomenys neskelbtini)) ir senelių (E. K. ir J. K.) tautybės ir pilietybės grafos yra tuščios. Lietuvos centrinio valstybinio archyvo 2018 m. sausio 2 d. rašte Nr. R4-7, kurį teismui pateikė pareiškėjas, nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių, kad L. K., Jo. s., gim. (duomenys neskelbtini), iki 1940 m. birželio 15 d. gyveno Lietuvoje, (duomenys neskelbtini), ir buvo Lietuvos Respublikos pilietis bei dokumentų, patvirtinančių Lietuvos Respublikos pilietybės netekimo faktą, archyvo saugomuose fonduose nerasta. Taigi iš šio rašto negalima daryti vienareikšmės išvados, jog duomenų apie L. C. Lietuvos Respublikos pilietybės netekimą nėra, kaip tą pareiškime daro pareiškėjas, kadangi duomenų apie jo gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d. ir buvimą Lietuvos Respublikos piliečiu saugomuose fonduose taip pat nėra.

Pareiškėjo pateiktoje teismui 2018 m. birželio 1 d. Lietuvos centrinio valstybės archyvo pažymoje „Apie E. (I.) K. gyvenimą Lietuvoje“ Nr. R4-1387 su kelionės sutarties Nr. 651 nuorašu, konstatuota, kad Plungės miesto savivaldybės archyviniame fonde, butų savininkų mokesčių knygoje įrašyta I. K., gyv. (duomenys neskelbtini). Taip pat minėtos pažymos pastaboje nurodyta, kad daugiau dokumentų, patvirtinančių, kad E. K. gyveno Lietuvoje (duomenys neskelbtini) ar apie jai išduotus vidaus ar užsienio pasus archyve saugomuose fonduose nėra. Suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas pagrįstai nurodo, kad minėtoje pažymoje nurodytas pareiškėjo senelės E. K. adresas Lietuvoje (duomenys neskelbtini) nėra įrodymas, kad ji iš seno minėtu adresu gyveno Lietuvoje. Tokių duomenų į bylą pareiškėjas nepateikė.

Pažymėtina, kad 2018 m. balandžio 3 d. Klaipėdos regiono valstybės archyvo Telšių filialo rašte Nr. 6RTE-238-(2.3.6) su paveldėjimo bylos kopija, kurį kartu su pareiškimu teismui pateikė pareiškėjas, tik patvirtina, kad pareiškėjo senelė E. K. turėjo nekilnojamąjį turtą (duomenys neskelbtini), kuris buvo įsigytas iki 1914 metų, tačiau neįrodo, kad ji šį nekilnojamąjį turtą turėjo ir jame gyveno ne mažiau kaip dešimt metų. Atkreiptinas dėmesys, kad minėtame archyve rastame Lietuvos – TSRS Teisingumo Liaudies Komisariato Plungės Valstyb. Kontoros 1946 m. spalio mėn. 23 d. išduotame liudijime į įpėdinystės teisių pripažinimą (Fondo Nr. 66, apyrašo Nr. 3, bylos Nr. 27, lapo Nr. 3) nurodyta, kad „kaip matyti iš mirimo liudijimo Nr. 17, duoto Plungės miesto CB į Biuro vedėjo (duomenys neskelbtini), akto Nr. 79, pil. K. E., d. C., (duomenys neskelbtini) vokiečių okupantų sušaudyta kaip žydų tautybės pilietė ir palaidota (duomenys neskelbtini) kapinėse; <...> kaip matyti iš liudininkų <...>, gyvenančių (duomenys neskelbtini), parodymų pil. K. E., d. C. (duomenys neskelbtini), turėjo nuosavą gyvenamąjį namą, pirktą prieš 1914 metus ir kad namas nacionalizuotas 1940 ir 1941 metais nebuvo dėl mažos kvadratūros naudingo gyvenamojo ploto“. Pažymėtina, kad nurodytame dokumente E. K. įvardyta kaip žydų tautybės pilietė.

Taigi teismui pateiktų duomenų neužtenka konstatuoti, kad pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, pareiškėjo senelė E. K. galėtų būtų laikoma Lietuvos piliete.

Pareiškimas taip pat yra grindžiamas Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punktu, t. y. aplinkybe, kad pareiškėjas B. A. C. buvo Lietuvos piliečio L. C. (taip pat žinomas kaip L. K.), gimusio (duomenys neskelbtini) Lietuvoje, vaikas, todėl, pareiškėjo teigimu, laikytinas įgijusiu Lietuvos pilietybę.

Migracijos departamentas pagrįstai teigia, kad pareiškėjo pateiktos ištraukos iš 1932 m. Pietų Afrikos Vyriausybės leidinio vertimas į lietuvių kalbą yra netikslus, kadangi antro stulpelio viršuje nurodyta „nationality prior to the grant of a certificate of naturalization“ (angl.), kas išvertus į lietuvių kalbą – „tautybė prieš natūralizacijos sertifikato išdavimą“. Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, kad Pietų Afrikos pilietybės akto pavadinimas angliškai – South African Citizenship Act, o minėtame akte pilietybė – „citizenship“, pilietis – „citizen“. Teismas sutinka su suinteresuoto asmens argumentu, kad minėta ištrauka neįrodo, kad pareiškėjo tėvas L. C. prieš natūralizaciją buvo Lietuvos Respublikos pilietis, joje tik nurodyta L. C. tautybė.

Nagrinėjamu atveju, nesant pilietybę pagrindžiančių dokumentų ir nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, kad L. C. buvo įgijęs Lietuvos pilietybę, nėra objektyvaus teisinio pagrindo taikyti minėto Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę 1 straipsnio 4 punkto nuostatos (žr. Vilniaus apygardos teismo 2020 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-507-866/2020).

Teismas sutinka su Migracijos departamento išsakyta pozicija, kad 2018 m. gegužės 29 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma nėra tinkamas dokumentas patvirtinti pareiškėjo tėvo L. C. turėtą Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d.

Europos Bendrijų Teisingumo Teismas sprendime 61/65, Veuve G. Vaassen-Göbbels prieš Direction du Beambtenfonds voor het Mijnbedrijf, nurodė, kas yra teismas arba tribunolas Europos Bendrijos Steigimo sutarties 177 straipsnio prasme: sprendžiant, ar atitinkama institucija yra teisminė, turi būti nustatyta, ar ji įsteigta teisės aktų pagrindu (pvz.: konvencija, protokolu, etc.), ar ji nuolatinė, ar jos jurisdikcija ir sprendimai yra privalomi, ar jos procesas grindžiamas rungimosi principu, ar ji taiko teisės aktus, spręsdama ginčą, ir ar ji yra nepriklausoma. Pastarasis kriterijus apima du aspektus: pirmasis, išorinis, aspektas reiškia, kad institucija turi būti apsaugota nuo išorinės įtakos, t. y. turi būti užtikrinama jos narių laisvė priimant sprendimus; ir antrasis, vidinis, aspektas papildo nešališkumo sąvoką ir reikalauja vienodai vertinti bylos šalių interesus, susijusius su bylos dalyku, t. y. reikalauja objektyvumo ir suinteresuotumo bylos baigtimi nebuvimo ir spręsti ginčą griežtai laikantis teisės aktų.

Atsižvelgiant į tai, Lietuvos teismų formuojamoje praktikoje Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismas) traktuojamas kaip religine santvarka paremta institucija, neturinčia oficialių įgaliojimų nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, taip pat ir faktą dėl Lietuvos Respublikos pilietybės iki 1940 m. birželio 15 d. Tokia kompetencija suteikta bendrosios kompetencijos teismams ir Įstatymo 38 straipsnio 6 dalis tai reglamentuoja (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. gruodžio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-4916-426/2019 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 9 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eA-3534-520/2020).

Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo teismui pateikta 2018 m. gegužės 29 d. Johanesburgo Beth-Din (Žydų konfesinio teismo) pažyma vertintina kritiškai ir ji nėra pakankamas įrodymas, pagal kurį galima būtų daryti motyvuotą prielaidą, kad pareiškėjo tėvas iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad byloje nustatytos aplinkybės nėra pakankamos, kad leistų daryti labiau tikėtiną išvadą, jog iki 1940 m. birželio 15 d. pareiškėjo tėvas L. C. iki 1940 m. birželio 15 d. buvo Lietuvos Respublikos pilietis (CPK 178 straipsnis). Dėl nurodytų priežasčių, pareiškimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo yra atmestamas kaip nepagrįstas (CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 260 straipsniu, 448 straipsniu, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo B. A. C., gim. (duomenys neskelbtini), pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Lijana Visokavičienė