- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-04-16
- Bylos Nr.
- e2A-507-866/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-19527-2019-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Laima Ribokaitė, Margarita Stambrauskaitė
- Pareiškėjas
- M. S. M.
- Suinteresuotas asmuo
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Kategorijos
- 3.3.1Apeliacinis procesas
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Laimos Ribokaitės ir Margaritos Stambrauskaitės, apeliacine tvarka rašytiniame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal apelianto M. S. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimo, civilinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. M. pareiškimą dėl juridinio fakto nustatymo, suinteresuotas asmuo Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėjas M. S. M. (toliau – pareiškėjas arba apeliantas) pareiškimu prašė:
1.1. nustatyti juridinį faktą, kad K. Č. laikytinas turėjusiu Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. asmeniu.
2. Nurodė, kad kreipėsi į Lietuvos Respublikos Migracijos Departamentą (toliau – Migracijos departamentas) siekdamas atkurti jam Lietuvos Respublikos pilietybę pagal Lietuvos Respublikos Pilietybės įstatymo (toliau – Pilietybės įstatymas) 9 straipsnio 1 dalį ir 7 straipsnio 2 dalį.
3. Nurodė, jog pateikus dokumentus Migracijos Departamentas išdavė „Dokumentų dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ formuliarą (I t., b. l. 20-22), kuriame pažymima, jog pareiškėjo atveju trūksta „dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjas yra asmens, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusio Lietuvos Respublikos pilietybę, palikuonis“, todėl atsižvelgdamas į tai kreipėsi su pareiškimu prašydamas teismo nustatyti šį juridinį faktą.
4. Teigė, jog K. Č. gimė (duomenys neskelbtini). Jo tėvas – V. (V.) Č., mama – A. (prieš santuoką pavarde Z.) Č. Nurodė, kad K. Č. tėvo V. (V.) Č. Lietuvos Respublikos pilietybę liudija tai, kad jis turėjo pilietinę teisę rinkti valdžią (yra įrašytas į (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkėjų sąrašus), taip pat jis nuosavybės teise turėjo nekilnojamojo turto – žemės (Lietuvos centriniame archyve laikomi dokumentai apie tai, kad V. Č., gyvenęs (duomenys neskelbtini), valdė 5,92 ha žemės sklypą.
5. Pažymėjo, jog Lietuvos centriniame valstybės archyve nesama jokių duomenų apie pareiškėjo prosenelio – K. Č. Lietuvos Respublikos pilietybę.
6. Vadovaudamasis 1919 m. sausio 9 d. Laikinojo įstatymo apie Lietuvos pilietybę (toliau – Laikinasis įstatymas) 1 straipsnio 4 punktu nurodė, jog K. Č. įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę, nes jis buvo Lietuvos piliečio vaikas.
Atsiliepimas
7. Atsiliepimu į pareiškimą Migracijos departamentas nurodė, jog pateiktų dokumentų nepakanka įrodyti faktui, kad K. Č., gimęs 1891 m. rugpjūčio 20 d., turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d., todėl prieštarauja dėl prašomo juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo.
8. Nurodė, jog pareiškėjas Migracijos departamentui nepateikė nei tiesiogiai, nei netiesiogiai Lietuvos Respublikos pilietybę iki 1940 m. birželio 15 d. patvirtinančių dokumentų, nurodytų Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 5 dalyje apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d.
9. Pažymėjo, jog pagal Laikinojo įstatymo papildymo (VŽ, 1922-06-22, Nr. 94-772) 6 paragrafą, „Žmonės, kurie einant šio įstatymo I § ir jo pastaba, ar Lietuvos taikos sutarties su Rusija VI-jo straipsnio pirmąja dalim, yra laikomi Lietuvos piliečiais, bet gyvena svetimos valstybės teritorijoje, jeigu svetimoje valstybėje nėra natūralizavęsi, privalo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir, pristatę jiems savo pilietybės išrodymus, išsiimti Lietuvos pasus“.
10. Nurodė, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo teigimu K. Č. išvyko į Jungtines Amerikos valstijas 1912 m., tai, vadovaujantis aukščiau nurodytu Laikinojo įstatymo 6 paragrafu, privalėjo per 6 mėnesius nuo šio įstatymo paskelbimo dienos, t. y. nuo 1922 m. birželio 22 d., įsiregistruoti pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje, ir pristatęs savo pilietybės įrodymus, išsiimti Lietuvos pasą, o to nepadarius per nurodytą laikotarpį, jis galėtų atgauti Lietuvos pilietybę tik pagal Laikinojo įstatymo 3 ir 4 paragrafus (t. y. kaip svetimšalis), tačiau dokumentų, patvirtinančių, kad K. Č. įsiregistravo pas Lietuvos diplomatinius atstovus ar konsulus užsienyje ir gavo Lietuvos pasą ar įgijo Lietuvos pilietybę pagal Laikinojo įstatymo 3 ir 4 paragrafus, pareiškėjas nepateikė.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
11. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
12. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, jog prosenelis K. Č. iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Teismas priėjo prie išvados, jog aplinkybė, kad pilnamečio K. Č. tėvas V. (V.) Č. liko gyventi ir gyveno atkūrus Lietuvos Respubliką, jokios įtakos išvykusio į užsienį sūnaus K. Č. pilietybės įgijimo fakto nustatymui neturi.
13. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, kad K. Č. tėvas V. (V.) Č. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę, o yra tik prielaida, kad turėjo pilietybę, nes pagal archyvo duomenis buvo įtrauktas į rinkėjų sąrašą.
Žemesnės instancijos teismas
14. Teismas sprendė, jog pareiškėjo prosenelis K. Č., gyvendamas užsienio valstybėje, privalėjo pats asmeniškai apsispręsti dėl pilietybės įgijimo, nes vadovaujantis Laikinuoju įstatymu, Lietuvos Respublikai atkūrus nepriklausomybę, jis turėjo sugrįžti į Lietuvą arba turėjo būti taikomi Laikinojo įstatymo 2 ir 3 punktai dėl Lietuvos pilietybės įgijimo svetimšaliui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį esmė
15. Apeliantas M. S. M. apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą, kuriuo nuspręsta pareiškėjo prašymo nustatyti juridinį faktą netenkinti, ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą tenkinti.
16. Apeliaciniame skunde nurodo, jog nesutinka su teismo išvadomis dėl negalimumo nustatyti, jog V. (V.) Č. turėjo Lietuvos Respublikos pilietybę. Pažymi, jog V. Č. Lietuvos pilietybei įrodyti pateiktų dokumentų, pakanka.
17. Nurodo, jog pateikė ir prie pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo pridėjo Lietuvos valstybės istorijos archyvo pažymą liudijančią, jog jo prosenelis K. Č. gimė 1891 m. rugpjūčio 20 d. (duomenys neskelbtini) kaime. Asmuo gimė Lietuvoje (objektyviai gimimas 1891 m. akivaizdžiai buvo iki 1940 m. birželio 15 d.), taip pat atsižvelgiant į tai, kad tame pačiame (duomenys neskelbtini) kaime gyveno ir jo tėvas V. Č., jame valdė 5,92 ha žemės, egzistuoja daug didesnė tikimybė, kad gimęs tame pačiame kaime pareiškėjo prosenelis jame gyveno su savo tėvais iki išvykdamas į Jungtines Amerikos valstijas.
18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Migracijos departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
19. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso reglamentuojamam civiliniam procesui yra būdinga ribota apeliacija, kuri, be kitų aspektų (pvz., CPK 306 straipsnio 2 dalis, 312 ir 314 straipsniai), pasireiškia tuo, kad apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės (tas yra būdinga visiškai apeliacijai), o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, kartu ex officio patikrina, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Šis ribotos apeliacijos aspektas įstatymo lygmeniu yra įtvirtintas CPK 320 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės peržengti šių bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų, nebent egzistuoja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Vadinasi, apeliacinio nagrinėjimo pagrindas yra apeliacinio skundo argumentai, kuriais įrodinėjamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ir nepagrįstumas (CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktas; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2018 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-326-1075/2018).
21. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.
Dėl procesinių prašymų, naujų įrodymų prijungimo
22. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui draudžiama. Tačiau šis draudimas neabsoliutus. Nauji įrodymai gali būti pateikiami: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. CPK 306 straipsnio 3 dalyje reglamentuojama naujų įrodymų pateikimo tvarka – jie turi būti pateikiami kartu su apeliaciniu skundu, nurodant motyvus, kodėl įrodymai nebuvo pateikti anksčiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2012).
23. Apeliantas kartu su apeliaciniu skundu pateikdamas naujus įrodymus neprašo jų prijungti prie bylos, nemotyvuoja tokio prijungimo būtinybės, todėl teisėjų kolegija naujų įrodymų prie bylos neprijungia ir jų nevertina.
24. Apeliantas taip pat pateikė papildomus rašytinius paaiškinimus, bei pridėjo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019. Pažymėtina, kad įstatyme nenustatyta galimybė papildyti apeliacinį skundą papildomais raštiniais paaiškinimais, todėl jie nepriimami ir dėl jų nepasisakoma.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
25. Iš pareiškėjo pateiktų dokumentų nustatyta, jog pareiškėjas M. S. M. yra gimęs 1980 m. sausio 27 d., (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), Jungtinėse Amerikos valstijose (I t. b. l. 9-12). Pareiškėjo motina L. A. C. yra gimusi 1948 m. balandžio 25 d. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), Jungtinėse Amerikos valstijose (I t., b. l. 31), jos tėvas yra E. J. C., gimęs 1922 m. gegužės 24 d. (duomenys neskelbtini) mieste, (duomenys neskelbtini), Jungtinėse Amerikos valstijose (I t. b. l. 13-19), o E. J. C. tėvas yra C. C., gimęs Rusijoje (I t. b. l. 13-19), dėl kurio pilietybės fakto nustatymo yra nagrinėjama ši civilinė byla. Darytina išvada, jog tarp visų išvardintų asmenų egzistuoja giminystės ryšys.
26. Nesant tiesioginių K. Č. pilietybę patvirtinančių dokumentų, kurių pagrindu pareiškėjas galėtų atkurti Lietuvos Respublikos pilietybę, pareiškėjas siekia įrodyti šio juridinio fakto egzistavimą pateikdamas tokius įrodymus:
26.1. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2018 m. gruodžio 11 d. pažymą Nr. 3284 (I t., b. l. 32), kurioje nurodyta, kad Mažeikių apskrities Vegerių valsčiaus rinkimų į žemės ūkio tarybą dokumentų 1927 m. byloje, (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkėjų sąraše įrašytas V. Č., 64 m. amžiaus, gyv. (duomenys neskelbtini) kaime, valdė 5.92 ha žemės. Taip pat nurodyta, kad Mažeikių apskrities Vegerių valsčiaus (duomenys neskelbtini) kaimo 1942 m. gegužės 27 d. surašymo žiniose V. (V.) Č. neįrašytas;
26.2. Lietuvos valstybės istorijos archyvo 2018 m. lapkričio 26 d. pažyma apie gimimą Nr. (P1-7309) P2-11818 (I t. b. l. 29), kurioje nurodyta, kad 1891 m. rugpjūčio 25 d. pakrikštytas V. ir A. iki santuokos Z. Č. sūnus vardu K., gimęs 1891 m. rugpjūčio 20 d. (duomenys neskelbtini) kaime.
Dėl skundžiamo teismo sprendimo pagrįstumo
27. Pilietybės įstatymo 38 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog dokumentai, patvirtinantys, kad asmuo iki 1940 m. birželio 15 d. turėjo Lietuvos pilietybę, yra Lietuvos Respublikos vidaus ar užsienio pasai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d., Lietuvos Respublikos užsienio pasai, išduoti Lietuvos Respublikos diplomatinių atstovybių ar konsulinių įstaigų po 1940 m. birželio 15 d., dokumentai, liudijantys asmens tarnybą Lietuvos kariuomenėje ar darbą valstybės tarnyboje, gimimo liudijimai arba kiti dokumentai, kuriuose tiesiogiai nurodyta turėta Lietuvos Respublikos pilietybė, asmens liudijimai, išduoti iki 1940 m. birželio 15 d. Lietuvoje, arba asmens liudijimai, išduoti pagal dokumentus, išduotus iki 1940 m. birželio 15 d. to paties straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, jog jeigu šio straipsnio 4 dalyje nurodytų dokumentų nėra, asmens iki 1940 m. birželio 15 d. turėtai Lietuvos Respublikos pilietybei patvirtinti gali būti pateikiami dokumentai apie mokymąsi, darbą, gyvenimą Lietuvoje iki 1940 m. birželio 15 d., taip pat užsienio valstybės pasas ir kiti dokumentai.
28. Pagal Laikinojo įstatymo 1 paragrafą Lietuvos piliečiais buvo laikomi: 1) asmenys, kurių tėvai ir seneliai iš seno Lietuvoje gyveno, ir kurie patys visuomet Lietuvoje gyvena; 2) nurodytųjų pirmame punkte asmenų vaikai, kurie, kad ir negyveno visuomet Lietuvoje, bet grįžo į ją gyventi; 3) asmenys, kurie iki 1914 metų nemažiau, kaip dešimtį metų Lietuvoje gyveno ir turėjo: a) arba nuosavą nekilnojamąjį turtą, b) arba nuolatinį darbą; 4) Lietuvos piliečio vaikai; 5) jo pati arba našlė; 6) Lietuvos netekėjusios pilietės vaikai, jei jie nepriimti svetimšalio jo vaikais ir 7) svetimšaliai, naujai priimti Lietuvos piliečiais.
29. Bylos duomenimis, Mažeikių apskrities Vegerių valsčiaus rinkimų į žemės ūkio tarybą dokumentų 1927 m. byloje, (duomenys neskelbtini) seniūnijos rinkėjų sąraše įrašytas V. Č., 64 m. amžiaus, gyv. (duomenys neskelbtini) kaime, valdė 5.92 ha žemės.
30. Šios aplinkybės, iš esmės būtų vada spręsti, kad V. (V.) Č., pagal 1919 m. sausio 9 d. Laikinąjį įstatymą apie Lietuvos pilietybę, galėtų būtų laikomas Lietuvos piliečiu.
31. Pareiškimas yra grindžiamas Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punktu, t. y. aplinkybe, kad K. Č., buvo Lietuvos piliečio V. (V.) Č. vaikas, taigi ir laikytinas įgijusiu Lietuvos pilietybę. Taigi, K. Č. būtų laikomas, įgijusiu pilietybę jeigu būtų nustatyta, kad V. (V.) Č. buvo Lietuvos piliečiu.
32. Tačiau, kaip minėta V. (V.) Č. pilietybės dokumentų, byloje nepateikta. Taip pat, nėra pateikto pareiškimo dėl juridinio fakto nustatymo, kad V. (V.) Č. įgijo Lietuvos pilietybę
33. Taigi, nagrinėjamu atveju, nesant dokumentų ir nenustačius juridinę reikšmę turinčio fakto, kad V. (V.) Č. buvo įgijęs Lietuvos pilietybę, nėra objektyvaus teisinio pagrindo taikyti Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punkto nuostatos.
34. Kartu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagrindus dokumentais, arba nustačius teismo sprendimu juridinę reikšmę dėl V. (V.) Č. pilietybės, atitinkamai K. Č. būtų laikomas įsigijusiu pilietybę, pagal Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punkto nuostatas, ir dėl to juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas taptų neaktualus.
35. Atsižvelgiant į bylos faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės pagrįstai pareiškėjo pareiškimo netenkino.
36. Sutiktina su apelianto argumentais, kad pagal formuojamą teismų praktiką, pilietybė negalėjo būti prarandama nesant Ministrų Tarybos sprendimo dėl Lietuvos pilietybės, bei, kad asmenų išvykimas buvo apibrėžiamas būtent dabartine Lietuvos Respublikos teritorija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. eA-2915-602/2019).
37. Tačiau, šie argumentai nelemia kitokios teismo išvados, dėl Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 4 punkto nuostatų taikymo, nagrinėjamu atveju.
38. Atsižvelgiant į nurodytą teisinį reglamentavimą, byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog šiuo atveju pareiškimas negali būti tenkinamas. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo kitokiai išvadai, todėl skundas atmetamas, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326, 444-448 straipsniais,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
pareiškėjo M. S. M. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. rugpjūčio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.