- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-05-10
- Bylos Nr.
- I2-2287-816/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00496-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Jovita Einikienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Kategorijos
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. D. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo iš atsakovės Lietuvos valstybės atstovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus solidariai priteisti 150 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą ir 5 procentų dydžio palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo.
Pareiškėja skunde nurodo, kad nuo 1999 metų gyvena Lietuvoje. Teigia, kad jai pensija Lietuvos Respublikoje turi būti mokama ne tik už Lietuvoje įgytą stažą, bet ir už stažą, įgytą Ukrainoje.
Nurodo, kad jos finansinė padėtis yra sunki, jai nėra mokama pensijos priemoka pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymą, nors pareiškėjos pensijos mėnesio suma nesiekia 260 Eur (t. y. Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoto minimalių vartojimo poreikių dydžio (toliau – MVPD)). Ji priversta skolintis pinigų tam, kad išgyventų, jaučia maisto nepriteklių, dėl ko sutriko jos sveikata, ji nuolat patiria dvasinius išgyvenimus.
Teisme 2021 m. balandžio 21 d. gauti pareiškėjos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ji patikslino skundo reikalavimus dėl palūkanų nuo priteistos sumos priteisimo. Rašytiniuose paaiškinimuose pareiškėja iš esmės nurodo analogiškus skunde išdėstytiems argumentams motyvus. Pabrėžia, kad atsakovės atstovės savo sprendimais pareiškėjai skyrė labai mažą pensiją už Lietuvoje įgytą stažą, mano, kad taip pasielgti atsakovės atstovės negalėjo. Pažymi, kad pareiškėja patiria dvasinius išgyvenimus dėl patiriamo skurdo.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba Vilniaus skyriaus atsiliepimais į pareiškėjos skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovai nurodo, kad iš teismui pateikto skundo turinio daro išvadą, kad pareiškėja turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą sieja su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos, kuri nuo 2020 m. liepos 1 d. buvo prijungta prie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, sprendimu, kuriuo pareiškėjai socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – pensija), vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi dėl socialinės apsaugos (toliau – Sutartis), buvo skirta tik už Lietuvoje įgytą socialinio draudimo pensijos stažą (toliau – stažas), t. y. neįskaitant jos stažo įgyto dirbant Ukrainoje.
Nurodo, kad vadovaujantis nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusia Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi dėl socialinės apsaugos, pareiškėjai nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. Ukrainoje yra paskirta senatvės pensija už 1967–1998 metų laikotarpiu įgytą 21 metų 10 mėnesių 13 dienų stažą, o nuo 2015 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. UI_PS1-5109 paskirta senatvės pensija už Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d. įgytą 1 metų 2 dienų stažą.
Pažymi, kad klausimas dėl pareiškėjos pensijos Lietuvos Respublikoje skyrimo, neįskaitant Ukrainoje įgyto stažo, yra išnagrinėtas administracinėse bylose teisminio proc. Nr. 3-61-3-00487-2012-7 ir teisminio proc. Nr. 3-61-3-01540-2015-1.
Paaiškina, kad pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikus pažymą apie Ukrainoje mokamos pensijos dydį, vadovaujantis nurodytomis Šalpos pensijų įstatymo nuostatomis, pensijos priemoka buvo išmokėta nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. liepos 31 d., t. y. už pažymoje nurodytus mėnesius, tačiau ne daugiau nei už 6 mėnesius nuo pažymos pateikimo dienos. Duomenų už vėlesnius laikotarpius apie Ukrainos mokamos pensijos dydžius pareiškėja nepateikė, todėl, vadovaujantis Šalpos pensijų įstatymo 22-4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pensijos priemoka jai nebuvo mokama. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 21 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-41349, 2020 m. liepos 31 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-45190 ir 2020 m. spalio 21 d. Nr. (10.1)DV_S-72999 pareiškėja buvo informuota apie tai, kad pageidaudama gauti pensijos priemoką kas ketvirtį turi pateikti Ukrainos pensijų fondo pažymą apie paskirtos pensijos dydį. Minėtais raštais pareiškėja taip pat buvo informuota apie galimybę kreiptis dėl Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimo per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Užsienio išmokų skyrių ir, kad tuomet pažymų apie Ukrainoje paskirtos pensijos dydį pateikinėti nereikėtų.
Pažymi, kad pareiškėja skunde nepateikė jokių pagrįstų įrodymų, kad atsakovės atstovės būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, iš kurių galėtų būti kildinama turtinė ar neturtinė žala, taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį.
Atsiliepimas
Atsakovai pateiktuose papildomuose rašytiniuose paaiškinimuose iš esmės nurodo, jog palaiko atsiliepimų argumentus.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Byloje kilo ginčas dėl pareiškėjos reikalavimo priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos valstybės atstovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus solidariai 150 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą, 5 proc. palūkanas nuo teisme bylos iškėlimo iki teismo sprendimo, patirtą dėl to, kad pareiškėjai yra neskirta pensija už jos įgytą stažą dirbant Ukrainoje.
Pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 42 straipsnį, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte nustatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) CK 6.271 straipsnis).
Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). Viešoji atsakomybė atsiranda įrodžius pareiškėjui tris būtinąsias atsakomybės sąlygas: neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje aktas apibrėžiamas kaip bet koks valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmas (veikimas, neveikimas), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) sprendimai administracinėse bylose Nr. A5-665/2005, Nr. A-146-244/2008, Nr. A-822-87/2009, A-822-619/2009).
Žemesnės instancijos teismas
Teismas, atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, daro išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjos nurodytų Lietuvos valstybės atstovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, perėmusios nuo 2020 m. liepos 1 d. Užsienio išmokų tarnybos teises ir pareigas, neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovės atstovių neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios atsakomybės sąlygų, pagal CK 6.271 straipsnį atsakovės atstovėms nekyla prievolė atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę).
Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas. CK 6.246 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų (sprendimų ar veiksmų, neveikimo) prieštaravimu teisės aktuose numatytoms valdžios institucijų pareigoms.
Žemesnės instancijos teismas
Byloje nustatyta, kad vadovaujantis nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusia Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi dėl socialinės apsaugos, pareiškėjai nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. Ukrainoje yra paskirta senatvės pensija už 1967–1998 metų laikotarpiu įgytą 21 metų 10 mėnesių 13 dienų stažą, o nuo 2015 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. UI_PS1-5109 paskirta senatvės pensija už Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d. įgytą 1 metų 2 dienų stažą (Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos direktoriaus 2020 m. vasario 27 d. įsakymu Nr. V-97 nuo 2020 m. liepos 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnyba prijungta prie Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus).
Iš teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta, kad 2010 m. gruodžio 27 d. pareiškėja kreipėsi į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybą Vilniaus skyrių Naujosios Vilnios pensijų skyrių dėl senatvės pensijos skyrimo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 17-17-1766, vadovaujantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 40 straipsniu, senatvės pensija pareiškėjai neskirta, nurodant, kad pareiškėja neatitinka teisės ją gauti nustatytų reikalavimų, t. y. nėra įgijusi minimalaus darbo stažo. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius nustatė, kad pareiškėja Lietuvoje yra įgijusi 7 mėnesių 25 dienų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. kovo 27 d. raštu Nr. (6.5)I-2002, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, ją informavo, kad skirti socialinio draudimo senatvės pensiją Lietuvoje nėra teisinio pagrindo, pensijos mokėjimą turi vykdyti Ukraina pagal pareiškėjos prašymą. Be to, pareiškėjos prašymu Ukrainoje paskirta pensija gali būti perskaičiuota pagal pareiškėjos Lietuvoje įgytą stažą. Paaiškino, kad Lietuvoje pensija galėtų būti skirta tuo atveju, jei pareiškėjos stažas būtų vieneri ar daugiau metų. Pareiškėja D. D. nesutikdama su anksčiau minėtais sprendimais 2012 m. vasario 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 17-17-1766 ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2012 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2002, taip pat teismo prašė įpareigoti Vilniaus skyrių paskaičiuoti ir skirti pareiškėjai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2011 m. kovo 1 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. išnagrinėjęs pareiškėjos skundą sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2305-281/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00487-2012-7) jį atmetė kaip nepagrįstą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
Taip pat nustatyta, jog pareiškėja 2014 m. gruodžio 5 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai pateikė prašymą skirti jai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2011 m. kovo 19 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. UI_PSI-5109, atsižvelgusi į pareiškėjos įgytą 1.0079 m. trukmės stažą, 2014 metais turėtas draudžiamąsias pajamas bei 2015 metų sausio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį, neterminuotai nuo 2015 m. sausio 1 d. paskyrė pareiškėjai 5,04 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją. Pareiškėja, manydama, jog Lietuvoje senatvės pensija jai turėtų būti paskirta atsižvelgiant į visą tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje įgytą stažą, Vilniaus apygardos administraciniam teismui apskundė (prašė panaikinti) Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. UI_PS1-5109 ir Fondo valdybos 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1114, kuriuo pritarta minėto Fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7663-764/2015 pareiškėjos skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A226-146/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą. Faktai, nustatyti įsiteisėjusiais teismo sprendimais, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tos pačios šalys (ABTĮ 57 str. 2 d.).
Taigi iš bylos medžiagos matyti, kad teismas tikrino Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų neskirti pareiškėjai pensijos už stažą įgytą Ukrainoje teisėtumą ir pagrįstumą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti sprendimai yra neteisėti. Kitų atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumo aspektų pareiškėja nenurodo. Dėl to teismas neturi pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 str.), nenustatęs neteisėtų valdžios institucijos veiksmų. Nagrinėjamoje byloje nenustačius atsakovės atstovių neteisėtų veiksmų, t. y. nesant Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje numatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų visumos, nėra jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo atlyginti solidariai 150 000 Eur turtinę ir neturtinę žalą ir 5 proc. palūkanas nuo bylos teisme iškėlimo iki teismo sprendimo.
Teismas pažymi, kad pareiškėja nors ir nurodo, kad jai nėra mokama pensijos priemoka pagal Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymą, nors pareiškėjos pensijos mėnesio suma nesiekia 260 Eur (t. y. Lietuvos Respublikos socialinės paramos išmokų atskaitos rodiklių ir bazinio bausmių ir nuobaudų dydžio nustatymo įstatymo nustatyta tvarka apskaičiuoto minimalių vartojimo poreikių dydžio (toliau – MVPD)), tačiau nenurodo, jokių atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų dėl šios aplinkybės. Atsakovės atstovės atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikus pažymą apie Ukrainoje mokamos pensijos dydį, vadovaujantis nurodytomis Šalpos pensijų įstatymo nuostatomis, pensijos priemoka pareiškėjai buvo išmokėta nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. liepos 31 d., t. y. už pažymoje nurodytus mėnesius, tačiau ne daugiau nei už 6 mėnesius nuo pažymos pateikimo dienos. Duomenų už vėlesnius laikotarpius apie Ukrainos mokamos pensijos dydžius pareiškėja nepateikė, todėl, vadovaujantis Šalpos pensijų įstatymo 22-4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pensijos priemoka jai nebuvo mokama. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 21 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-41349, 2020 m. liepos 31 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-45190 ir 2020 m. spalio 21 d. Nr. (10.1)DV_S-72999 pareiškėja buvo informuota apie tai, kad pageidaudama gauti pensijos priemoką kas ketvirtį turi pateikti Ukrainos pensijų fondo pažymą apie paskirtos pensijos dydį. Minėtais raštais pareiškėja taip pat buvo informuota apie galimybę kreiptis dėl Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimo per Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus Užsienio išmokų skyrių ir, kad tuomet pažymų apie Ukrainoje paskirtos pensijos dydį pateikinėti nereikėtų.
Tad ir šiuo aspektu nėra nustatyta neteisėtų atsakovės atstovių veiksmų, dėl ko pareiškėjai turėtų būti priteisiama turtinė ir neturtinė žala.
Atsižvelgus į aukščiau išdėstytus argumentus, pareiškėjos skundas netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsniu, 84 straipsniu, 86–87 straipsniais ir 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi bei 133 straipsniu,
nusprendžia:
Atmesti pareiškėjos D. D. skundą.
Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.