- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-02-09
- Bylos Nr.
- A-356-629/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00496-2021-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Ričardas Piličiauskas (pirm.), Milda Vainienė (pirm.), Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
- Pareiškėjas
- D. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus
- Kategorijos
- 7.3.1Valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 20.2.3.2Neturtinė žala
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Mildos Vainienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus skyriaus, dėl žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja D. D. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Valdyba) ir Valdybos Vilniaus skyriaus priteisti 150 000 Eur žalą, padarytą nuo 2011 iki 2021 metų.
2. Pareiškėja nurodė, kad nuo 1999 metų nuolat gyvena Lietuvoje, yra Lietuvos ir Ukrainos rezidentė, todėl jai pensija Lietuvos Respublikoje turi būti mokama ne tik už Lietuvoje, bet ir už Ukrainoje įgytą stažą. Pasak pareiškėjos, sukakus 60 metų, ji atsisakė pensijos Ukrainoje, pateikė dokumentus Lietuvoje, tačiau jai buvo paskirta tik 5,71 Eur pensija už vienų metų stažą Lietuvoje. Pareiškėjai nebuvo mokama net minimali 260 Eur pensija. Pareiškėjos teigimu, jos finansinė padėtis sunki, ji priversta skolintis pinigų tam, kad išgyventų, dėl to ji buvo priversta badauti, sutriko jos sveikata, ji nuolat patiria baimę, stresą, dvasinius išgyvenimus, žeminama jos garbė, ji jaučia fizinį skausmą.
Atsiliepimas
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Valdyba ir Valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimuose į skundą prašė jį atmesti.
4. Valdyba ir Valdybos Vilniaus skyrius nurodė, kad pareiškėja turtinės ir neturtinės žalos atsiradimą sieja su Valdybos Užsienio išmokų tarnybos, kuri nuo 2020 m. liepos 1 d. prijungta prie Valdybos Vilniaus skyriaus, sprendimu, kuriuo pareiškėjai socialinio draudimo senatvės pensija (toliau – ir senatvės pensija), vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi dėl socialinės apsaugos, buvo skirta tik už Lietuvoje įgytą socialinio draudimo pensijos stažą, t. y. neįskaitant jos stažo, įgyto Ukrainoje. Vadovaujantis nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusia Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi dėl socialinės apsaugos, pareiškėjai nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. Ukrainoje yra paskirta senatvės pensija už 1967–1998 metų laikotarpiu įgytą 21 metų 10 mėnesių 13 dienų stažą, o nuo 2015 m. sausio 1 d. Valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. UI_PS1-5109 paskirta senatvės pensija už Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d. įgytą 1 metų 2 dienų stažą. Klausimas dėl pareiškėjos pensijos Lietuvos Respublikoje skyrimo, neįskaitant Ukrainoje įgyto stažo, yra išnagrinėtas administracinėse bylose teisminio proc. Nr. 3-61-3-00487-2012-7 ir Nr. 3-61-3-01540-2015-1. Pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikus pažymą apie Ukrainoje mokamos pensijos dydį, pensijos priemoka buvo išmokėta nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. liepos 31 d., t. y. už pažymoje nurodytus mėnesius, tačiau ne daugiau nei už 6 mėnesius nuo pažymos pateikimo dienos. Duomenų už vėlesnius laikotarpius apie Ukrainoje mokamos pensijos dydžius pareiškėja nepateikė, todėl pensijos priemoka jai nebuvo mokama. Valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 21 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-41349, 2020 m. liepos 31 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-45190 ir 2020 m. spalio 21 d. raštu Nr. (10.1)DV_S-72999 pareiškėja informuota, kad pageidaudama gauti pensijos priemoką kas ketvirtį turi pateikti Ukrainos pensijų fondo pažymą apie paskirtos pensijos dydį. Minėtais raštais pareiškėja taip pat informuota apie galimybę kreiptis dėl Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimo per Valdybos Vilniaus skyriaus Užsienio išmokų skyrių ir kad tuomet pažymų apie Ukrainoje paskirtos pensijos dydį pateikti nereikėtų. Pareiškėja nepateikė įrodymų, kad atsakovo atstovai būtų atlikę kokius nors neteisėtus veiksmus, iš kurių galėtų būti kildinama turtinė ar neturtinė žala, taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių žalos dydį.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. gegužės 10 d. sprendimu atmetė pareiškėjos D. D. skundą.
6. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog pareiškėjos reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkintas nustačius viešosios atsakomybės sąlygų visumą: pareiškėjos nurodytų Lietuvos valstybės atstovų Valdybos ir Valdybos Vilniaus skyriaus, nuo 2020 m. liepos 1 d. perėmusio Užsienio išmokų tarnybos teises ir pareigas, neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjai padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių (ne)buvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias civilinės atsakomybės sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų (sprendimų ar veiksmų, neveikimo) prieštaravimu teisės aktuose numatytoms valdžios institucijų pareigoms.
7. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: vadovaujantis nuo 2002 m. vasario 8 d. įsigaliojusia Lietuvos Respublikos ir Ukrainos sutartimi dėl socialinės apsaugos, pareiškėjai nuo 2006 m. rugpjūčio 7 d. Ukrainoje paskirta senatvės pensija už 1967–1998 metų laikotarpiu įgytą 21 metų 10 mėnesių 13 dienų stažą, o nuo 2015 m. sausio 1 d. Valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. UI_PS1-5109 paskirta senatvės pensija už Lietuvoje po 1992 m. sausio 1 d. įgytą 1 metų 2 dienų stažą; pareiškėja 2010 m. gruodžio 27 d. kreipėsi į Valdybos Vilniaus skyrių dėl senatvės pensijos skyrimo; Valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. balandžio 14 d. sprendimu Nr. 17-17-1766 senatvės pensija pareiškėjai neskirta, nurodant, kad pareiškėja nėra įgijusi minimalaus darbo stažo (pareiškėja Lietuvoje yra įgijusi 7 mėnesių 25 dienų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą); Valdyba 2012 m. kovo 27 d. raštu Nr. (6.5)I-2002, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, ją informavo, kad skirti senatvės pensiją Lietuvoje nėra teisinio pagrindo, pensijos mokėjimą turi vykdyti Ukraina pagal pareiškėjos prašymą; taip pat paaiškino, jog pareiškėjos prašymu Ukrainoje paskirta pensija gali būti perskaičiuota pagal pareiškėjos Lietuvoje įgytą stažą; pareiškėja 2012 m. vasario 10 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašė panaikinti Valdybos Vilniaus skyriaus 2011 m. balandžio 14 d. sprendimą Nr. 17-17-1766 ir Valdybos 2012 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (6.5)I-2002 bei įpareigoti Valdybos Vilniaus skyrių paskaičiuoti ir skirti pareiškėjai senatvės pensiją nuo 2011 m. kovo 1 d.; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2305-281/2012 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-00487-2012-7) atmetė pareiškėjos skundą; Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. kovo 5 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą paliko nepakeistą.
8. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad: pareiškėja 2014 m. gruodžio 5 d. Valdybos Užsienio išmokų tarnybai pateikė prašymą skirti jai senatvės pensiją nuo 2011 m. kovo 19 d.; Valdybos Užsienio išmokų tarnyba 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimu Nr. UI_PSI-5109, atsižvelgusi į pareiškėjos įgytą 1,0079 metų trukmės stažą, 2014 metais turėtas draudžiamąsias pajamas bei 2015 metų sausio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį, neterminuotai nuo 2015 m. sausio 1 d. paskyrė pareiškėjai 5,04 Eur per mėnesį senatvės pensiją; pareiškėja, manydama, jog Lietuvoje senatvės pensija jai turėtų būti paskirta atsižvelgiant į visą tiek Lietuvoje, tiek Ukrainoje įgytą stažą, Vilniaus apygardos administraciniam teismui apskundė (prašė panaikinti) Valdybos Užsienio išmokų tarnybos 2014 m. gruodžio 31 d. sprendimą Nr. UI_PS1-5109 ir Valdybos 2015 m. vasario 18 d. sprendimą Nr. (6.5) I-1114; Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7663-764/2015 pareiškėjos skundą atmetė, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-226-146/2017 minėtą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą paliko nepakeistą.
9. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad teismai jau tikrino Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų neskirti pareiškėjai pensijos už stažą, įgytą Ukrainoje, teisėtumą ir pagrįstumą bei nenustatė, kad dėl pareiškėjos priimti sprendimai yra neteisėti. Kitų atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumo aspektų pareiškėja nenurodė. Nenustatęs valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pirmosios instancijos teismas sprendė neturintis pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 str.).
Atsiliepimas
10. Pirmosios instancijos teismas taip pat pažymėjo, jog atsakovo atstovai atsiliepimuose nurodė, kad pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikus pažymą apie Ukrainoje mokamos pensijos dydį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos šalpos pensijų įstatymo nuostatomis, pareiškėjai nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. liepos 31 d. buvo išmokėta pensijos priemoka, t. y. už pažymoje nurodytus mėnesius, tačiau ne daugiau nei už 6 mėnesius nuo pažymos pateikimo dienos. Duomenų apie Ukrainoje mokamos pensijos dydžius vėlesniais laikotarpiais pareiškėja nepateikė, todėl, vadovaujantis Šalpos pensijų įstatymo 22-4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pensijos priemoka jai nebuvo mokama. Valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 21 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-41349, 2020 m. liepos 31 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-45190 ir 2020 m. spalio 21 d. raštu Nr. (10.1)DV_S-72999 pareiškėja buvo informuota apie tai, kad pageidaudama gauti pensijos priemoką kas ketvirtį turi pateikti Ukrainos pensijų fondo pažymą apie paskirtos pensijos dydį. Minėtais raštais pareiškėja taip pat buvo informuota apie galimybę kreiptis dėl Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimo per Valdybos Vilniaus skyriaus Užsienio išmokų skyrių ir kad tokiu atveju pažymų apie Ukrainoje paskirtos pensijos dydį pateikinėti nereikėtų. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų atsakovo atstovų veiksmų ir šiuo aspektu.
III.
11. Pareiškėja D. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
12. Pareiškėja nurodo, kad kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jame nebuvo įsigilinta į siaubingą pareiškėjos padėtį, gaunant tik 6,73 Eur per mėnesį, nebuvo atkreiptas dėmesys į pareiškėjos įsiskolinimus už buto nuomą ir kitas komunalines paslaugas. Pirmosios instancijos teismas taip pat esą neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja yra Ukrainos ir Lietuvos rezidentė, kuri privalo būti aprūpinta bent minimalia senatvės pensija.
Atsiliepimas
13. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovai Valdyba ir Valdybos Vilniaus skyrius atsiliepimuose į apeliacinį skundą palaiko pirmosios instancijos teismui teiktuose atsiliepimuose į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, mano, jog teismas priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, pareiškėjos apeliacinį skundą prašo atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
14. Ginčas byloje kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjai iš atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus dėl pareiškėjai neskirtos senatvės pensijos Lietuvoje už jos įgytą stažą dirbant Ukrainoje.
15. Pareiškėja prašo jos apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas buvo priimtas ne jos naudai dėl to, jog pareiškėja nedalyvavo teismo posėdyje, teigia turinti daug sukauptos informacijos apie jos pensijos mokėjimą kitam asmeniui.
16. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.
17. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Pažymėtina, kad byla pirmosios instancijos teisme rašytinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pačios pareiškėjos prašymu. Bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus administracinėje byloje nagrinėjamais klausimais. Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėja šia teise aktyviai naudojosi, teikė atsikirtimus, paaiškinimus, prašymus ir kitus procesinius dokumentus. Byloje nėra tiriamos faktinės aplinkybės bei nagrinėjami teisės klausimai, kurie apeliacinėje instancijoje negali būti tinkamai išspręsti remiantis rašytine bylos medžiaga bei proceso šalių paaiškinimais, išdėstytais procesiniuose dokumentuose. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, minėtas pareiškėjos prašymas netenkinamas.
18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjos skundą atmetė. Nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo pirmosios instancijos teismo sprendimą prašo panaikinti ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo.
19. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
20. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal apeliacinio skundo ribas (ABTĮ 140 str. 1 ir 2 d.), nenustatė pagrindų jį naikinti ar keisti: teisėjų kolegija, visų pirma, primena, kad teismų sprendimų peržiūrėjimo instancine tvarka paskirtis yra ta, kad suteikus proceso šalims teisę skųsti sprendimą apeliacine tvarka, būtų pašalintos teismo padarytos klaidos. Dėl to ABTĮ 134 straipsnyje yra išvardyti reikalavimai apeliaciniam skundui, kurių būtina laikytis kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą: ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 5 punkte nustatyta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi ginčijami klausimai, o ABTĮ 134 straipsnio 2 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad apeliaciniame skunde turi būti nurodomi įstatymai ir bylos aplinkybės, kuriomis grindžiamas sprendimo ar jo dalies neteisėtumas ar nepagrįstumas.
21. Analizuojamu atveju pareiškėja apeliaciniame skunde neišdėstė išsamių nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu, jo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis motyvų. Apeliaciniame skunde pareiškėja tik nurodo, kad kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nes jame nebuvo įsigilinta į pareiškėjos padėtį, nebuvo atkreiptas dėmesys į jos įsiskolinimus už buto nuomą ir kitas komunalines paslaugas. Pirmosios instancijos teismas taip pat esą neatsižvelgė į tai, kad pareiškėja yra Ukrainos ir Lietuvos rezidentė, kuri privalo būti aprūpinta bent minimalia senatvės pensija. Taigi pareiškėja apeliaciniame skunde, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių niekaip nesieja su teismo padarytomis išvadomis bei motyvais, nenurodo jokių įstatymų bei bylos faktinių aplinkybių, kuriomis grindžiamas sprendimo neteisėtumas ir nepagrįstumas (ABTĮ 134 str. 2 d. 6 p.).
22. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas atmetamas. Teismas, vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 5 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.
23. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Tai reiškia, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti tenkinamas nustačius neteisėtus pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos veiksmus, žalos jam padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos.
24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjos nurodytus pažeidimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad teismai jau tikrino Valdybos Vilniaus skyriaus sprendimų neskirti pareiškėjai senatvės pensijos už stažą, įgytą Ukrainoje, teisėtumą ir pagrįstumą bei nenustatė, kad pareiškėjos atžvilgiu priimti sprendimai yra neteisėti. Kitų atsakovo atstovų veiksmų neteisėtumo aspektų pareiškėja nagrinėjamu atveju nenurodė.
25. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikus pažymą apie Ukrainoje mokamos pensijos dydį, vadovaujantis Šalpos pensijų įstatymo nuostatomis, pareiškėjai nuo 2020 m. kovo 2 d. iki 2020 m. liepos 31 d. buvo išmokėta pensijos priemoka, t. y. už pažymoje nurodytus mėnesius, tačiau ne daugiau nei už 6 mėnesius nuo pažymos pateikimo dienos. Valdybos Vilniaus skyriaus 2020 m. liepos 21 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-41349, 2020 m. liepos 31 d. raštu Nr. (10.1) DV_S-45190 ir 2020 m. spalio 21 d. raštu Nr. (10.1)DV_S-72999 pareiškėja buvo informuota apie tai, kad pageidaudama gauti pensijos priemoką kas ketvirtį turi pateikti Ukrainos pensijų fondo pažymą apie paskirtos pensijos dydį. Minėtais raštais pareiškėja taip pat buvo informuota apie galimybę kreiptis dėl Ukrainoje paskirtos pensijos mokėjimo per Valdybos Vilniaus skyriaus Užsienio išmokų skyrių ir kad tokiu atveju pažymų apie Ukrainoje paskirtos pensijos dydį pateikinėti nereikėtų. Duomenų apie Ukrainoje mokamos pensijos dydžius vėlesniais laikotarpiais pareiškėja nepateikė, todėl, vadovaujantis Šalpos pensijų įstatymo 22-4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pensijos priemoka jai nebuvo mokama.
26. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos reikalavimas priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą negalėjo būti patenkintas.
27. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjos skundo reikalavimus. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos D. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.