Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Egidijos Puzinskaitės, teisėjų Inos Kirkutienės ir Liudmilos Zaborovskos, dalyvaujant pareiškėjai D. D., viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos D. D. skundą atsakovei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Užsienio išmokų tarnybai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Byloje ginčas keliamas dėl to, ar pagrįstai pareiškėjai D. D. valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija paskirta tik už Lietuvoje įgytą 1 metų ir 2 dienų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą.

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėja 2014-12-05 VSDFV Užsienio išmokų tarnybai pateikė prašymą skirti jai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją nuo 2011-03-19 (b. l. 46–47).

VSDFV Užsienio išmokų tarnyba 2014-12-31 sprendimu Nr. UI_PSI-5109, atsižvelgusi į pareiškėjos įgytą 1.0079 m. trukmės stažą, 2014 metais turėtas draudžiamąsias pajamas bei 2015 metų sausio mėnesio valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydį, neterminuotai nuo 2015-01-01 paskyrė pareiškėjai 5,04 Eur per mėnesį valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją (b. l. 48).

Nesutikdama su tokiu atsakovės sprendimu, pareiškėja padavė skundą VSDFV (b. l. 67–68), prašydama jį panaikinti.

Išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, VSDFV 2015-02-18 sprendimu Nr. (6.5)I-1114 jį tenkinti atsisakė ir nurodė, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnybos spendimu pareiškėjai pensija apskaičiuota ir paskirta teisingai, todėl jo naikinti nėra pagrindo (b. l. 69–70).

Su tokiais atsakovės ir VSDFV sprendimais pareiškėja nesutinka ir mano, kad valstybinė socialinio draudimo senatvės pensija jai turėjo būti paskirta nuo teisės į pensiją įgijimo dienos (2011-03-19) ir atsižvelgiant į visą jos įgytą stažą, t. y. ir stažą už kurį pensija jai buvo paskirta 2006 metais Ukrainoje. Grįsdama savo reikalavimus pareiškėja nurodė, kad Lietuvoje gyvena nuo 1999 metų. Pensija Ukrainoje jai buvo paskirta 2006 metais, t. y. tuo metu, kai ji gyveno Lietuvoje. Sukakusi senatvės pensijos amžiaus pagal Lietuvos teisės aktų reikalavimus, pareiškėja atsisakė Ukrainoje paskirtos pensijos, todėl Lietuvoje jai pensija turėtų būti skiriama už visą įgytą stažą.

Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų skyrimą, apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuoja Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas ir Vyriausybės 1994-11-18 nutarimu Nr. 1156 patvirtinti Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatai.

Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 43 str. 5 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikai prisijungus prie tarptautinių konvencijų arba sudarius tarptautines sutartis dėl pensijos mokėjimo, pensija mokama taip, kaip nustatyta tarptautinėse konvencijose arba sutartyse.

Pagal nuo 2002-02-08 įsigaliojusios Sutarties 5 str. nuostatas, teisę gauti pensiją ir pašalpą asmuo įgyja pagal šią Sutartį ir tos šalies teisės aktus, pagal kuriuos įgytas draudimo (darbo) stažas, suteikiantis teisę gauti pensiją ar pašalpą (1 d.). Jei Sutartyje nenumatyta kitaip, negalima atsisakyti skirti pensiją ir pašalpą, į kurias asmuo įgyja teisę pagal vienos šalies teisės aktus, ir paskirtųjų negalima sumažinti, sustabdyti arba nutraukti jų mokėjimą dėl to, kad tas asmuo gyvena kitos šalies teritorijoje (2 d.).

Sutarties 33 str. 2 d. nustatyta, kad atsitikus draudiminiam įvykiui po Sutarties įsigaliojimo, įsipareigojimą skirti suinteresuotam asmeniui atitinkamą pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą nuo 1992-01-01, prisiima šalis, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas. Įsipareigojimą pagal galiojančius teisės aktus skirti suinteresuotam asmeniui pensiją už visą draudimo (darbo) stažą, įgytą iki 1992-01-01 buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje, prisiima šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu.

Nurodytos nuostatos tvirtina, kad pensiją už stažą įgytą nuo 1992-01-01 skiria ta šalis, pagal kurios teisės aktus šis stažas buvo įgytas, o už draudimo stažą, įgytą iki 1992-01-01 buvusios Sovietų Sąjungos teritorijoje – ta šalis, kurios teritorijoje šis asmuo gyvena kreipimosi dėl pensijos skyrimo momentu. Vadinasi, sprendžiant dėl to, kuri šalis privalo skirti pareiškėjai pensiją už stažą, įgyta iki 1992-01-01, turi būti nustatyta, kur pareiškėja gyveno kreipimosi dėl pensijos skyrimo metu.

Byloje nustatyta ir ginčo dėl to nėra, kad pareiškėjos prašymu Ukrainoje 2006-08-07 jai buvo paskirta senatvės pensija už stažą, įgytą dirbant Ukrainoje iki ir po 1992-01-01. Pareiškėja senatvės pensijos amžiaus Lietuvoje sukako 2011-03-19. Remiantis 2013-07-24 pareiškėjos pareiškimu, nuo 2013-05-01 Ukraina nutraukė paskirtos pensijos pervedimą į Lietuvą (b. l. 83). Pareiškėja pateikė prašymą skirti jai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją Lietuvoje už visą stažą, t. y. įgytą Lietuvoje ir Ukrainoje iki 1992-01-01, nes ji nuo 1999 metų nuolat gyvena Lietuvoje, ką patvirtina pažyma apie deklaruotą gyvenamąją vietą (b. l. 9).

Įvertinęs nurodytą teisinį reguliavimą ir byloje esančius rašytinius duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė, kad kreipimosi į Ukrainos pensijų fondą metu, ji nuolat gyveno Lietuvoje, o ne šalyje kurioje jai buvo paskirta pensija. Skirdamas pareiškėjai senatvės pensiją, Ukrainos pensijų fondas įvertino anksčiau nurodytas Sutarties 5 str. 1 d. ir 33 str. 2 d. nuostatas, todėl prisiėmė įsipareigojimą ir skyrė pareiškėjai pensiją už stažą, įgytą iki 1992-01-01, ir už stažą įgytą Ukrainoje po 1992-01-01. Pareiškėjos pateiktas Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos 2014-06-09 raštas Nr. 10-27-S-5728 (b. l. 9), nepatvirtina, kad pareiškėja nuo 1999 metų nuolat gyvena Lietuvoje, nes jame pateikiami duomenys apie pareiškėjos Lietuvoje deklaruotą gyvenamąją vietą. Be to, pareiškėjos pateikta Ukrainos Černovicų miesto tarybos Būstų ir komunalinio ūkio departamento 2013-12-04 pažyma Nr. 2490 (b. l. 22) patvirtina, kad tuo pačiu metu, kai pareiškėja buvo deklaravusi gyvenamąją vietą Lietuvoje, ji buvo deklaravusi ir gyvenamąją vietą Ukrainoje. Kitų duomenų, patvirtinančių, kad kreipimosi į Ukrainos pensijų fondą metu pareiškėja nuolat gyveno Lietuvoje, o ne Ukrainoje, todėl pagal Sutarties 33 str. 2 d. nuostatas būtent Lietuvos Respublika turėjo prisiimti įsipareigojimą ir skirti pensiją už stažą buvusį iki 1992-01-01, byloje nėra.

Pagal Sutarties 13 str. 1 d., nustatant teisę į pensiją, kuri priklauso nuo draudimo (darbo) stažo, vienos šalies kompetentinga įstaiga, apskaičiuodama stažą, prireikus atsižvelgia į draudimo laikotarpius, įgytus pagal kitos šalies teisės aktus, tačiau tik tuo atveju, jei šis stažas visiškai arba iš dalies nesutampa pagal laikotarpius. Tuo atveju, kai taikomos Sutarties 13 straipsnio nuostatos, kiekvienos šalies kompetentinga įstaiga pensijos dydį apskaičiuoja ir ją moka tik už draudimo (darbo) stažą, įgytą pagal tos kompetentingos įstaigos taikomus teisės aktus (Sutarties 15 str.).

Sisteminis nurodytų Sutarties nuostatų aiškinimas leidžia daryti išvadą, kad apskaičiuodama pareiškėjos draudimo stažą, reikalingą pensijai skirti, atsakovė turėjo teisę atsižvelgti į dirbant Ukrainoje buvusius draudimo laikotarpius, tačiau pensijos dydis apskaičiuojamas tik už draudimo (darbo) stažą, įgytą pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus.

Byloje nustatyta ir šių aplinkybių pareiškėja neginčija, kad jos draudimo stažas, įgytas Lietuvoje, yra 1.0079 metai (b. l. 49). Priimdama ginčijamą sprendimą, atsakovė atsižvelgė į visą pareiškėjos įgytą stažą ir nurodė, kad stažas iki 1994-01-01 – 21.4444 metai (b. l. 49). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta anksčiau, ir remiantis Sutarties 13 ir 15 str. nuostatomis, konstatuotina, kad skirdama pareiškėjai valstybinę socialinio draudimo senatvės pensiją atsakovė pagrįstai atsižvelgė į visą jos stažą, o apskaičiuodama pensijos dydį tik į Lietuvoje 2006, 2007 ir 2014 metais įgytą stažą.

Kaip matyti iš ginčijamo sprendimo, paskirtos pensijos dydis buvo apskaičiuotas atsižvelgus į pareiškėjos Lietuvoje įgytą valstybinio socialinio draudimo pensijų stažą (1.0079 metai), valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos 2015 metų sausio mėnesį dydį (105 Eur) ir einamųjų metų draudžiamąsias pajamas (431 Eur). Ginčijamu sprendimu paskirtos pensijos apskaičiavimo teisingumo pareiškėja neginčija, todėl teismas papildomai nevertina, ar pensijos suma apskaičiuota teisingai.

Pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 9 str. 2 d., išėjimo į pensiją metais į valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, įgytą dirbant pagal darbo sutartį, narystės ar tarnybos pagrindu, įskaitomi visi mėnesiai iki išėjimo į pensiją, jei uždarbis ir kitos pajamos, nuo kurių buvo įmokėtos ar turėjo būti įmokėtos privalomos valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, yra ne mažesnės už minimalaus darbo užmokesčio per visus šiuos mėnesius sumą.

Bylos duomenys tvirtina, kad pareiškėja į Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetą 2014-08-29 sumokėjo 403,88 Eur (1 394,52 Lt), o 2014-11-28 – 3,24 Eur (11,18 Lt) savanoriško pensijų draudimo įmokas (b. l. 74) už draudiminį laikotarpį nuo 2014-07-29 iki 2014-12-04 (b. l. 36–37). Sumokėjusi nurodytas įmokas, pareiškėja įgijo 1 metų ir 2 dienų draudimo stažą Lietuvoje. Tik nuo 2014-12-04 pareiškėjos Lietuvoje įgytas draudimo stažas atitiko Sutarties 16 str. 1 d. nuostatas, t. y. viršijo vienerius metus, todėl pareiškėjai pagrįstai pensija paskirta nuo 2015-01-01. Pagrindo skirti pareiškėjai pensiją nuo 2011-03-19 nebuvo, nes pareiškėja nebuvo įgijusi būtino pagal Sutartį draudimo stažo Lietuvoje.

Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad VSDFV Užsienio išmokų tarnybos 2014-12-31 sprendimas Nr. UI_PSI-5109 ir VSDFV 2015-02-18 sprendimas Nr. (6.5)I-1114 yra teisėti ir pagrįsti, jų naikinti, remiantis pareiškėjos skunde išdėstytais argumentais, nėra pagrindo, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 1 p., 127 str. ir 129 str. teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos D. D. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.