- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-06-18
- Bylos Nr.
- 2A-362-370/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00683-2013-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Pečiulis, Danguolė Martinavičienė, Virginija Čekanauskaitė
- Ieškovas
- A. Š., E. F., A. D.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „VILNIAUS ENERGIJA“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gintaro Pečiulio, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovų A. Š., E. F. ir A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-1591-798/2014 pagal ieškovų A. Š., E. F. ir A. D. ieškinį atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „VILNIAUS ENERGIJA“ ir 34-ajai daugiabučio namo statybos bendrijai dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutarties bei nutarimo dėl šilumos paskirstymo metodo pripažinimo negaliojančiais, įpareigojimo sudaryti šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį; išvadą byloje teikiančios institucijos – Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovai A. Š., E. F. ir A. D., daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini) (toliau – Pastatas), butų Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai, kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ (toliau – Vilniaus energija) ir 34-ajai daugiabučio namo statybos bendrijai (toliau – Bendrija), prašydami: 1) pripažinti, kad Bendrijos su tuomečiu šilumos tiekėju SP UAB „VILNIAUS ŠILUMOS TINKLAI“ 1999 m. lapkričio 9 d. sudaryta šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutartis Nr. 60159 (toliau – Sutartis) ieškovų atžvilgiu yra nesąžininga ir negaliojanti nuo jos sudarymo momento; 2) tenkinus pirmą reikalavimą, pripažinti, kad ieškovų ir jų butams šilumos energiją tiekiančių įmonių santykius reglamentuoja karšto vandens ir šilumos tiekimo ir vartojimo sutartys pagal standartines sąlygas nuo ieškovų butų įsigijimo; 3) pripažinti Bendrijos 2012 m. gegužės 3 d. nutarimą dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 pasirinkimo negaliojančiu ieškovų atžvilgiu; 4) įpareigoti Vilniaus energiją tiesiogiai sudaryti su ieškovais šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį, pagal kurią ieškovai galėtų tiesiogiai atsiskaityti už jų butų šildymo ir karšto vandens tiekimo paslaugas.
Ieškovai nurodė, kad kreipėsi į Vilniaus energiją su prašymu tiesiogiai sudaryti šilumos tiekimo, vartojimo ir apmokėjimo sutartį, tačiau jiems buvo atsisakyta. Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija (toliau – Komisija), išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjusi ieškovų skundą dėl šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties su Vilniaus energija sudarymo, ieškovų reikalavimus pripažino nepagrįstais ir skundą atmetė. Ieškovai nesutiko su Komisijos argumentais, kad tuometis šilumos tiekėjas turėjo teisę sudaryti Sutartį su Bendrija, kaip Pastato valdytoja. Ieškovų teigimu, daugiabučio namo statybos bendrijos specialusis teisinis statusas nesuteikia jai teisės teikti jokių paslaugų, susijusių su gyvenamojo namo priežiūra, valdymu ir naudojimu, todėl Bendrija neturi teisės ieškovų vardu sudaryti sutarčių dėl Pastato priežiūros, butų šildymo ir komunalinių paslaugų, kurias ieškovams teikia tretieji asmenys. Komisija nepagrįstai remiasi Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymu (toliau – DNSBĮ), nes daugiabučio namo savininkų bendrija negali būti prilyginama daugiabučio namo statybos bendrijai. Ieškovų įsitikinimu, daugiabučio namo statybos bendrijos buvo steigiamos tik butų statybai (naujo daikto sukūrimui), o ne pastatyto namo valdymui, tvarkymui ir priežiūrai. Ieškovų teigimu, jie tiesioginiais sutartiniais vartojimo santykiais būdami susiję su Vilniaus energija, o ne Bendrija, neturi pareigos mokėti Bendrijai kokių nors sumų, o Bendrija, turėdama įgaliojimą veikti Vilniaus energijos vardu, turi tik teisinį pagrindą (ne teisę) gauti pinigų sumas Vilniaus energijos vardu, jei ieškovai nuspręstų šias pinigų sumas mokėti ne tiesiogiai Vilniaus energijai, o jos sutartiniam atstovui – Bendrijai. Ieškovai pageidauja pasinaudoti savo teise atsiskaityti su Vilniaus energija tiesiogiai, o ne per sutartinį atstovą, tačiau Vilniaus energija atsisako sudaryti sąlygas ieškovams tiesiogiai atsiskaityti už šildymo paslaugas. Ieškovų teigimu, Vilniaus energija neteisėtai atsisako sudaryti sąlygas ieškovams tiesiogiai atsiskaityti už šildymą, nes pagal komunalinių paslaugų teikimo ir energijos tiekimo ir vartojimo sutartį energijos vartotojai yra ne daugiabučio namo savininkų bendrija, bet butų savininkai, t. y. fiziniai asmenys, vartojantys šias paslaugas ir energiją savo namų ūkio reikmėms ir apmokantys komunalinių paslaugų ir energijos tiekimo įmonėms. Ieškovai pažymėjo, kad Bendrija turėjo teisę administruoti Pastatą, todėl galėjo sudaryti sutartis tik dėl bendro naudojimo objektų priežiūros (remonto), o ne dėl paslaugų, kurios skirtos butų savininkų poreikiams tenkinti. Komisija privalėjo atskirti išlaidas, skirtas Pastato bendro naudojimo objektų priežiūrai, kurias reglamentuoja daiktinė teisė, nuo išlaidų, skirtų butų savininkų vartojimo poreikiams tenkinti (elektros energija, šildymas, karštas vanduo ir kt.). Tai yra paslaugų vartojimo santykiai, kuriuos reglamentuoja ne daiktinės, o prievolių teisės normos, todėl prievolė atsiskaityti už gautas paslaugas ir energiją tenka butų savininkams, o ne Bendrijai. Šią teisę ieškovai turi teisę įgyvendinti tiesiogiai, nesinaudodami Bendrijos tarpininkavimo paslaugomis. Kadangi Bendrija nėra ir negali būti paslaugos gavėja, taip pat neatsako už savo narių prievoles, o Sutartis, kuria remiasi Vilniaus energija, yra nesąžininga, niekinė ir negaliojanti, todėl reikalavimas įpareigoti Vilniaus energiją sudaryti tiesioginę šilumos tiekimo, vartojimo ir atsiskaitymo sutartį turėtų būti tenkinamas. Kadangi, ieškovų įsitikinimu, Bendrijai nėra perleista reikalavimo teisė į ieškovų mokėtinas sumas už jiems patiektą šilumos energiją ir karštą vandenį, tai Bendrijos formaliai sudaryta Sutartis su Vilniaus energija ieškovų atžvilgiu pripažintina negaliojančia kaip sudaryta asmens, neturinčio tam įgaliojimo. Ieškovų teigimu, 2012 m. gegužės 3 d. nutarimą dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 pasirinkimo priėmė ne Pastato bendraturčiai ir ne šilumos tiekėjas, o Bendrija, kuri neturi įgaliojimų administruoti Pastato ir rengti Pastato patalpų savininkų susirinkimų.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Vilniaus apygardos teismas 2014 m. balandžio 22 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nustatė, kad Bendrija praktiškai visą ginčo laikotarpį rinkdavo mokesčius iš savo narių ir atsiskaitydavo su Vilniaus energija. Pastato butų ir kitų patalpų savininkai 2011 m. vasario 15 d. susirinkime nusprendė, kad komunalinių mokesčių skaičiavimai už šilumą ir vandenį nebūtų perduoti Vilniaus energijai ir UAB „VILNIAUS VANDENYS“. Taigi ieškovai ir kiti butų savininkai sutiko, kad Bendrija toliau atliktų tinklų administravimo ir mokesčių skaičiavimo, t. y. Pastato administravimo, funkcijas. Todėl, nepaisant to, kad Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvadoje teigiama, jog Sutarties 5.8 ir 6 punktų nuostatos pažeidžia šalių teisių ir pareigių pusiausvyrą bei vartotojų interesus, teismas nustatė pagrindą pripažinti, kad Bendrija laisva valia prisiėmė tokios paslaugos teikimo prievolę, įstatymai jai to daryti nedraudė, butų savininkai tam neprieštaravo. Teismas konstatavo, kad ilgamečiai konkliudentiniai veiksmai rodo Bendrijos pareigą surinkti mokesčius už tiektą šilumos energiją ir atsiskaityti su Vilniaus energija, tai atitiko tiek ieškovų, tiek atsakovų, tiek Bendrijos narių interesus ir tikrąją valią. Nustatęs, kad Bendrija ir tuometis šilumos tiekėjas teisėtai sudarė Sutartį, teismas sutiko su Komisijos argumentais, jog, siekiant tiesiogiai atsiskaityti su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą ieškovų butuose, Sutartis turi būti pakeista arba nutraukta ir sudaryta nauja šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis. Tokį sprendimą turi priimti Pastato butų ir kitų patalpų savininkai. Esant šioms aplinkybėms, t. y. nenustačius Pastato butų ir kitų patalpų savininkų valios sutartis sudaryti tiesiogiai su Vilniaus energija, teismas šį ieškinio reikalavimą atmetė. Dėl Bendrijos 2012 m. gegužės 3 d. nutarimo pripažinimo negaliojančiu teismas nurodė, kad Pastato butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu balsų skaičiavimo komisijos 2012 m. gegužės 3 d. protokole pažymėta, jog šilumos paskirstymo metodas Nr. 3 buvo pasirinktas balsų dauguma (CK 4.85 straipsnio 1 dalis). Nustatęs, kad Bendrija teisėtai atstovauja Pastato butų ir kitų patalpų interesus, nenuginčijus savininkų valios dėl metodo Nr. 3 pasirinkimo, teismas atmetė ieškovų reikalavimą dėl minėto nutarimo pripažinimo negaliojančiu.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
Apeliaciniame skunde ieškovai prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo arba priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
1. Dėl Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvados. Teismas nepagrįstai Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos (toliau – Tarnyba) nutarimą laikė byloje pateikta išvada, nes Tarnyba byloje neteikė jokios išvados, jos atstovas net nedalyvavo teismo posėdyje. Minėtame nutarime pasisakyta tik dėl Sutarties nesąžiningų sąlygų, o Tarnybos išvada visais byloje keliamais (ir dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 3) nėra pateikta, todėl teismas privalėjo gauti tokią išvadą po įrodymų tyrimo. Teismas išvadą, kad ieškovai neprieštaravo Sutarties sąlygomis, grindė prielaidomis, o ne byloje nustatytomis aplinkybėmis, nepagrįstai nevertino Sutarties sąlygų dėl jų nesąžiningumo ir prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms, o dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 išvis nepasisakė. Teismas šiuos klausimus turėjo įvertinti ex officio, nes ginčas kilęs iš vartojimo teisinių santykių. Teismui netaikius vartotojų teises reglamentuojančių teisės aktų, skundžiamas sprendimas naikintinas. Kadangi teisingam šių teisės aktų taikymui būtina išsiaiškinti fakto klausimus, gauti Tarnybos išvadą visais bylos klausimais ir užtikrinti ieškovų teisę užduoti Tarnybos atstovui klausimus, byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
2. Dėl ieškovų teisės į gynybą neužtikrinimo ir bylos sustabdymo. Teismas neužtikrino ieškovų teisės į gynybą, kai ieškovai prašė atidėti teismo posėdį, kadangi tik prieš pat posėdį sudarė sutartį su advokate, kuri nebuvo spėjusi susipažinti su byla, tačiau teismas šio prašymo netenkino. Be to, egzistavo privalomas šios bylos sustabdymo pagrindas, kadangi vyko kita susijusi byla, kurioje ginčijama Bendrijos valdymo teisė ir prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją Pastatui skirti administratorių, nes Pastato bendraturčiai iki šiol nėra sudarę jungtinės veiklos sutarties ir nėra įsteigta daugiabučio namo butų savininkų bendrija.
3. Dėl daugiabučio namo statybos bendrijos statuso. Nesutiktina su teismo išvada, kad Sutartis tarp tuomečio šilumos tiekėjo ir Bendrijos, atstovaujančios Pastato būtų savininkus, buvo sudaryta teisėtai, nes teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad daugiabučio namo statybos bendrija, kurią steigia butų statytojai, negali būti prilyginta daugiabučio namo savininkų bendrijai, kurią steigia butų savininkai.
4. Dėl Sutarties prieštaravimo imperatyvioms įstatymo normoms. Teismas sprendė, kad ieškovai neprieštaravo Sutarčiai, nors ieškovai tvirtino, jog Sutartį pradėjo ginčyti iš karto, kai tik apie ją sužinojo 2012 m. Teismas nepasisakė dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 3, kurį gyventojai pasirinko tik 2012 m. gegužės 3 d., tinkamumo, todėl laikytina, kad teismas neatskleidė bylos esmės. Teismas, pasisakydamas dėl kitų Pastato butų savininkų valios pasirinkti šilumos paskirstymo metodą ir perduoti Bendrijai teisę skirstyti šilumos energiją bei išrašyti sąskaitas butų savininkams, sprendė dėl byloje nedalyvavusių asmenų teisių ir pareigų, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas neįvertino esminės aplinkybės, kad Bendrijos taikytas šilumos paskirstymo metodas ir jo pasirinkimo tvarka, taip pat Sutartis prieštarauja imperatyvioms teisės normoms, dėl kurių šalys net negali susitarti. Teismas, motyvuodamas Bendrijos teisę sudaryti šilumos ir karšto vandens tiekimo į butus sutartis ir savo nuožiūra skirstyti šilumos energiją butų savininkams, šių motyvų nepagrindė teisės normomis, o tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Teismas taip pat ignoravo, kad imperatyvios įstatymo normos draudė Bendrijai perimti šilumos tiekėjo funkcijas ir savo nuožiūra skirstyti šilumos energiją buitiniams vartotojams bei išrašyti jiems sąskaitas, nes tai yra šilumos tiekėjo prievolė, kurios vykdymo ieškovai, kaip vartotojai, turi teisę reikalauti.
5. Dėl šilumos ir karšto vandens tiekėjo ir paskirstymo tvarkos. Teismas nusprendė, kad gyventojams pasirinkus šilumos paskirstymo metodą, Vilniaus energija atleidžiama nuo prievolės skirstyti šilumos energiją ir karštą vandenį Pastate ir įrengti karšto vandens ir šilumos apskaitos prietaisus ieškovų butuose, nors tai yra Vilniaus energijos prievolė, kuri negali būti perduota Bendrijai. Teismas nesprendė klausimo dėl šilumos ir karšto vandens paskirstymo metodo ir apskaitos prietaisų įrengimo, nes manė, kad Vilniaus energija nėra šilumos ir karšto vandens tiekėja, kai gyventojai 2011 m. vasario 15 d. nusprendė neperduoti Vilniaus energijai šilumos ir karšto vandens paskirstymo. Tačiau teismas nesprendė, ar gyventojai tinkamai pasirinko metodą, nes susirinkimą sušaukė daugiabučio namo statybos bendrija, nepasisakė dėl šilumos paskirstymo tvarkos Pastate ir šilumos tiekėjo prievolių. Laikytina, kad teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, neatskleidė bylos esmės ir tai yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas. Ištaisyti šią klaidą apeliacinės instancijos teisme nėra galimybės.
6. Dėl nesutvarkytos šilumos ir karšto vandens apskaitos. Ieškovai, reikalaudami sudaryti individualias šilumos ir karšto vandens tiekimo ir vartojimo sutartis ir tiekėjo lėšomis jų butuose įrengti apskaitos prietaisus, ieškinio pagrindu buvo nurodę dėl Bendrijos kaltės nesutvarkytą šilumos ir karšto vandens apskaitą ieškovų butuose.
7. Dėl netinkamų šilumos paskirstymo metodų taikymo bendro naudojimo patalpoms. Byloje nėra duomenų, kad Pastato butų savininkai CK 4.85 straipsnio nustatyta tvarka butų priėmę sprendimą dėl šilumos paskirstymo metodo pasirinkimo, nes Bendrijos pirmininkas neturėjo teisės pats pasirinkti šio metodo. Šių aplinkybių teismas nesiaiškino. Taip pat nepasisakė dėl ieškovo ginčijamo metodo pasirinkimo, nors ieškovai buvo nurodę, kad Pastate yra kitos paskirties asmeninio naudojimo nešildomos patalpos, kuriose nebuvo apskaitos prietaisų, todėl joms šilumos tiekėjas privalėjo priskirti proporcingą dalį centralizuotos šilumos energijos.
8. Dėl šilumos tiekėjo įpareigojimo sudaryti su ieškovais viešąją energijos vartojimo sutartį. Teismas nusprendė, kad Komisija teisingai nurodė, jog Vilniaus energija pagrįstai atsisakė tiesiogiai sudaryti sutartį su ieškovais, nes Bendrija yra sudariusi Sutartį su Vilniaus energija. Šiuo atveju neįvertinta, kad Bendrija yra savitas ribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Ji negali verstis kita veikla, nesusijusia su jos įstatuose numatyta veikla – daugiabučio namo valdymu, bendrojo naudojimo objektų ir jam priskirto žemės sklypo naudojimu, priežiūra ir tvarkymu.
Atsiliepimas
Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas 34-oji daugiabučio namo statybos bendrija prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Tarnybos pozicija teismui buvo pateikta ir žinoma, teismas ją vertino. Apeliantai nenurodė, kodėl bylos nebuvo galima nagrinėti, kol bus išspręsta kita byla. Apeliantų argumentai dėl Bendrijos statuso taip pat nepagrįsti, nes ieškovai, nors ir nėra Bendrijos nariai, savo konkliudentiniais veiksmais per eilę metų patvirtino, kad sutinka su Bendrijos sudarytos Sutarties sąlygomis, nuo 1999 m. mokėjo Bendrijai visus mokesčius, apskaičiuotus pagal Sutartį. Atsakovo įsitikinimu, apeliantai nepagrįstai kvestionuoja Pastato gyventojų priimtą sprendimą dėl metodo Nr. 3 pasirinkimo. Šį metodą pasirinko gyventojai, o ne Bendrija.
Atsiliepime į apeliacinį skundą UAB „VILNIAUS ENERGIJA“ pašo skundą atmesti. Nurodo, kad ieškovai 2001 m. įsigijo butus, taigi kartu prisijungė prie jau egzistuojančios Sutarties, pagal kurią šiluma tiekiama visam Pastatui, sąskaitas už šilumos suvartojimą apeliantai gauna iš Bendrijos ir jas apmoka Bendrijai. Pastato gyventojai 2011 m. vasario 15 d. susirinkime nusprendė, kad komunalinių mokesčių skaičiavimai už šilumą ir karštą vandenį nebūtų perduoti Vilniaus energijai, t. y. sutiko, kad ir toliau tinklų administravimą ir mokesčių skaičiavimą atliktų Bendrija, tam raštu pritarė ir ieškovai. Sutarties sudarymo metu ir po to galiojęs teisinis reglamentavimas leido Bendrijai sudaryti sutartis su šilumos tiekėjais dėl šilumos energijos tiekimo, o CK 4.85 straipsnis numato, kad sprendimai daugiabučiame name priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma. Tokia teisės aktus atitinkanti perėjimo nuo bendrų prie tiesioginių sutarčių tvarka yra nurodoma ir Vilniaus energijos interneto tinklalapyje: gyvenamųjų namų savininkų bendrijų gyventojai, kurie už šildymą ir karštą vandenį atsiskaito ne tiesiogiai Vilniaus energijai, o per savo bendriją ar bendrojo naudojimo objektų administratorių, dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo su Vilniaus energija pirmiausia turi priimti sprendimą bendrijos įstatų ir/ar įstatymų nustatyta tvarka. Daugiabučio namo atsiskaitymas ne tiesiogiai butais, o per bendriją nėra anachronizmas, tai vyksta ir dabartiniu metu. Nagrinėjamu atveju ieškovai nesilaiko teisės aktais nustatytos tvarkos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Byloje nustatyta, kad ieškovai A. Š., E. F. ir A. D., yra daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), butų Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai (t. 1, b. l. 84–86). Pastatas buvo pastatytas (baigtumo procentas – 95), įsteigus 34-ąją gyvenamojo namo statybos bendriją. Bendrijos įstatų 1 punkte buvo nurodyta, kad Bendrija yra fizinių asmenų susivienijimas, siekiantis aprūpinti jos narius individualiais butais, o 38 punkte – baigus statyti gyvenamąjį namą, turi būti sudaryta gyvenamojo namo eksploatavimo bendrija (t. 1, b. l. 27–31). Pagal bylos duomenis Pastato bendrojo naudojimo objektams valdyti Pastato butų ir kitų patalpų savininkai nebuvo įsteigę butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba sudarę jungtinės veiklos sutarties, arba pasirinkę bendrojo naudojimo objektų administratoriaus, kaip tai numato CK 4.83, 4.84 straipsnių nuostatos. Faktiškai iki šiol Pastato patalpų savininkų bendrojo naudojimo objektų valdymo, priežiūros, remonto pareigas įgyvendina Bendrija (t. y. gyvenamojo namo statybos bendrija). Bendrija su tuomečiu šilumos tiekėju SP UAB „VILNIAUS ŠILUMOS TINKLAI“ (dabartinis šilumos tiekėjas yra Vilniaus energija) 1999 m. lapkričio 9 d. sudarė šilumos energijos termofikaciniu vandeniu tiekimo-vartojimo sutartį Nr. 60159, kuria jos šalys susitarė Pastate tiekti ir vartoti šilumos energiją šildymui ir karštam vandeniui (t. 1, b. l. 59–60).
Ieškovai kreipėsi į Vilniaus energiją su prašymu sudaryti su jais šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis, numatant tiesioginį atsiskaitymą su Vilniaus energija pagal jų butuose esančius šilumos apskaitos prietaisus, tačiau Vilniaus energija atsisakė sudaryti sutartis, motyvuodama tuo, kad pagal CK ir Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymą sprendimas dėl tiesioginių šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarčių pasirašymo turėtų būti priimtas Pastato butų (patalpų) savininkų bendru sprendimu (t. 1, b. l. 13, 46). Su tokia Vilniaus energijos pozicija sutiko ir Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka išnagrinėjusi ieškovų skundą dėl šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutarties su Vilniaus energija sudarymo (t. 1, b. l. 16–20). Kadangi Komisija savo sprendimą motyvavo tuo, kad Vilniaus energija iki šiol santykiuose su Bendrijos nariais vadovaujasi Sutartimi, pagal kurią su Vilniaus energija už Pastate suvartotą šilumos energiją atsiskaito Bendrija, kuri taip pat atlieka Pastate suvartotos šilumos paskirstymą ir skaičiuoja mokesčius už šilumą bei karštą vandenį, ieškovai ieškiniu prašė Sutartį jų atžvilgiu pripažinti nesąžininga ir negaliojančia, tai pripažinus, įpareigoti Vilniaus energiją sudaryti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartis tiesiogiai su ieškovais. Pagrindiniai ieškovų argumentai, kurie atkartojami ir apeliaciniame skunde, yra tai, kad Bendrijos, kaip gyvenamojo namo statybos bendrijos, teisinis statusas nesuteikia jai teisės ieškovų vardu sudaryti sutarčių dėl namo priežiūros, butų šildymo ir komunalinių paslaugų, kurias ieškovams teikia tretieji asmenys. Ieškovų nuomone, Bendrijai negali būti taikomas DNSBĮ, nes daugiabučio namo savininkų bendrija negali būti prilyginama daugiabučio namo statybos bendrijai.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantų pozicija, kad daugiabučio namo statybos bendrijai negali būti taikomas DNSBĮ ir atitinkamai kad tokia bendrija neturi teisės sudaryti sutarčių dėl šilumos tiekimo ieškovų butams. 2012 m. balandžio 12 d. priimto Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo pakeitimo įstatymo, kuriuo išdėstyta nauja šio įstatymo redakcija, 3 straipsnyje nustatyta, kad iki šio įstatymo įsigaliojimo įsteigtos ir veikiančios gyvenamųjų namų statybos bendrijos per 12 mėnesių nuo šio įstatymo įsigaliojimo dienos savo įstatus suderina su šio įstatymo 1 straipsnyje išdėstyto Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo reikalavimais. Nagrinėjamu atveju Bendrija 2013 m. liepos 16 d. įregistravo naujos redakcijos įstatus, pagal jų 2 punktą Bendrija veikia laikydamasi Konstitucijos, CK, Daugiabučių gyvenamųjų namų ir kitos paskirties pastatų savininkų bendrijų įstatymo ir kitų, o pagal 6 punktą Bendrijos tikslas – įgyvendinti Pastato patalpų savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu. Tai reiškia, kad šiuo metu Bendrija iš esmės veikia kaip daugiabučio namo savininkų bendrija pagal Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymą, o bylos aplinkybės patvirtina, kad faktiškai tokiu teisiniu statusu Bendrija veikė nuo pat jos įsteigimo. Atsižvelgiant į formuojamą teismų praktiką, toks veikimas buvo galimas. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl Daugiabučių namų savininkų bendrijos įstatymo ankstesnės redakcijos, konstatavo, kad, nors šio įstatymo 1 straipsnyje nustatyta, jog jis reglamentuoja daugiabučių namų savininkų bendrijų steigimą, valdymą ir veiklą, reorganizavimą ir likvidavimą bei daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės valdymą, dėl gyvenamųjų namų statybos bendrijos veiklos panašumo į daugiabučių namų savininkų bendriją šio įstatymo nuostatos mutatis mutandis taikytinos ir apibrėžiant gyvenamųjų namų statybos bendrijos veikloje atsirandančius teisinius santykius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2013; 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-530/2012). Taigi apeliantų argumentai, kad nagrinėjamu atveju Bendrijai negalėjo būti taikomas Daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijų įstatymas, atmestini kaip nepagrįsti.
Dėl apeliantų argumentų, kad Bendrija neturėjo teisės sudaryti sutarčių dėl šilumos tiekimo ieškovų butams, teisėjų kolegija pažymi, jog Bendrijos su tuomečiu šilumos energijos tiekėju sudarytos Sutarties pagrindu visam Pastatui ir atitinkamai ieškovų butams buvo ir yra tiekiama šilumos energija, už kurią su Vilniaus energija atsiskaito Bendrija, kuri atlieka suvartotos šilumos paskirstymą gyventojams ir paskaičiuoja jiems mokesčius. Vilniaus energija atsiliepime į apeliacinį skundą patvirtino, kad Bendrovė vykdo Sutartį ir tvarkingai atsiskaito už Pastate suvartotą šilumos energiją. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad Bendrijos narių ir kitų Pastato patalpų savininkų 2011 m. vasario 15 d. susirinkime buvo sprendžiamas klausimas dėl tinklų perdavimo administruoti Vilniaus energijai ir balsų dauguma buvo nuspręsta neperduoti Vilniaus energijai komunalinių mokesčių skaičiavimų už šilumą ir karštą vandenį. Pažymėtina, kad už tokį sprendimą balsavo ir ieškovai (t. 1, b. l. 87–90). Byloje nėra duomenų, kad ieškovai ar kiti asmenys būtų ėmęsi iniciatyvos teisės aktų nustatyta tvarka pakeisti Pastato butų ir kitų patalpų savininkų šiuo metu galiojantį sprendimą už šilumos energiją atsiskaityti su Vilniaus energija per Bendriją. Pagal CK 4.85 straipsnio 1 dalį sprendimai dėl bendrojo naudojimo objektų valdymo ir naudojimo, taip pat dėl naujų bendrojo naudojimo objektų sukūrimo ir disponavimo jais klausimų, priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma, jeigu įstatymuose nenustatyta kitaip. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sutarties sudarymo laikotarpiui aktualios Energetikos ministro 1995 m. liepos 17 d. įsakymu Nr. 159 patvirtintos naujos redakcijos Atsiskaitymo su gyventojais už karštą vandenį ir patalpų šildymą metodikos 1 punkte buvo nustatyta, jog už šilumos energiją ir karštą vandenį, suvartojamą gyvenamuosiuose namuose, atsiskaitoma pagal tiesiogines tiekėjo sutartis su butų savininkais bei gyvenamųjų patalpų nuomininkais; jei gyvenamieji namai nuosavybės teise priklauso fiziniams arba juridiniams asmenims (bendrabučiai, vaikų ir invalidų namai, pensionatų gyvenamosios patalpos ir kt.), o taip pat gyvenamųjų namų eksploatacijai ir remontui įsteigtos bendrijos, tai už šilumos energiją, šalims susitarus, atsiskaitoma pagal tiesiogines namo savininko arba gyvenamojo namo eksploatavimo bendrijos (įgalioto asmens) ir tiekėjo sutartis; jei name be gyventojų yra ir kitų grupių šilumos energijos vartotojų (parduotuvės, kontoros, dirbtuvės ir kt.) ir gyventojai atsiskaito pagal tiesiogines sutartis su tiekėju, tai tiekėjas sudaro su pastaraisiais atskiras atsiskaitymo už šildymą ir karštą vandenį sutartis; jei gyventojai atsiskaito per gyvenamųjų namų eksploatavimo bendriją, name esantys kitų grupių vartotojai už šilumos energiją ir karštą vandenį atsiskaito per bendriją, jeigu šalys nesusitarė kitaip. Šios metodikos 3 punktas leido daugiabučių gyvenamųjų namų savininkų bendrijai arba butų ūkį eksploatuojančiai organizacijai atlikti šilumos paskirstymą butams. Taigi Sutarties sudarymo metu galiojęs teisinis reglamentavimas leido Bendrijai sudaryti sutartis su šilumos tiekėjais dėl šilumos energijos tiekimo. Vilniaus energija atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad sutartys dėl atsiskaitymo už šilumos energiją per daugiabučių gyvenamųjų namų bendrijas sudaromos ir dabartiniu metu, Vilniaus energijos veiklos teritorijoje 2012 m. pabaigoje buvo net 211 daugiabučių namų savininkų bendrijų, kurios už daugiabučiame name suvartotą šilumos energiją su Vilniaus energija atsiskaito pagal įvadinio šilumos apskaitos prietaiso rodmenis bei atlieka šilumos paskirstymą daugiabučio namo gyventojams. Nagrinėjamu atveju ieškovai, vietoj to, kad imtųsi iniciatyvos CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka pakeisti daugumos Pastato butų ir kitų patalpų savininkų sprendimą dėl atsiskaitymo už šilumos energiją ne per Bendriją, o tiesiogiai su Vilniaus energija, prašo, pripažinus Sutartį negaliojančia, įpareigoti Vilniaus energiją sudaryti šilumos vartojimo pirkimo–pardavimo sutartį tiesiogiai su ieškovais. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nepripažino Sutarties nesąžininga ieškovų atžvilgiu ir prieštaraujančia imperatyvioms įstatymo normoms. Apeliantai nepateikė įtikinamų argumentų, patvirtinančių, kad Sutartis jų atžvilgiu yra nesąžininga ir realiai pažeidžia jų teises. Bendrija atsiliepime į apeliacinį skundą teisingai pastebi, kad ieškovai neįvertino to, jog gyvena daugiabučiame name, kuriame yra daugiau gyventojų. Šiuo atveju, kaip minėta, įstatymas numato, kad visi sprendimai priimami butų ir kitų patalpų savininkų balsų dauguma (CK 4.85 straipsnio 1 dalis).
Ieškovai reikalavimą dėl 2012 m. gegužės 3 d. priimto nutarimo dėl šilumos paskirstymo metodo Nr. 3 pasirinkimo pripažinimo negaliojančiu jų atžvilgiu iš esmės grindė tuo, kad šį nutarimą priėmė ne Pastato bendraturčiai ar šilumos tiekėjas, o Bendrija, kuri neturi įgaliojimų administruoti Pastatą ir rengti jo gyventojų susirinkimus. Dėl argumentų susijusių, su Bendrijos teise administruoti Pastatą, t. y. įgyvendinti Pastato patalpų savininkų teises ir pareigas, susijusias su jiems priklausančių bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektų valdymu, naudojimu, priežiūra ir atnaujinimu, teisėjų kolegija jau pasisakė. Byloje pateiktas 2012 m. gegužės 3 d. butų ir kitų patalpų savininkų balsavimo raštu balsų skaičiavimo protokolas paneigia apeliantų argumentus, kad šilumos paskirstymo metodą Nr. 3 pasirinko pati Bendrija, o ne jos nariai ir kiti Pastato bendraturčiai. Sprendimas priimtas balsų dauguma, tai atitinka CK 4.85 straipsnio 1 dalies reikalavimus (t. 1, b. l. 25–26, 145). Aplinkybės, ar šis metodas buvo pasirinktas pagrįstai, atsižvelgiant į ieškovų suformuluotus ieškinio reikalavimus, nebuvo šios bylos nagrinėjimo dalykas, todėl pirmosios instancijos teismas dėl to pagrįstai nepasisakė.
Apeliantai nepagrįstai tvirtina, kad byloje nebuvo pateikta Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada. Tai, kad Tarnyba byloje pateiktą išvadą įformino nutarimu, nereiškia, jog šis dokumentas negali būti laikomas išvada. Byloje pateiktas Tarnybos 2013 m. gegužės 13 d. nutarimas Nr. 10-398 dėl išvados civilinėje byloje patvirtinimo ir teikimo (t. 1, b. l. 110–112). Jame pateikta Tarnybos išvada. Aplinkybė, kad Tarnyba pateikė išvadą ne visais ieškovams rūpimais klausimais, o tik tais, kurie priklausė Tarnybai pagal kompetenciją, taip pat aplinkybė, jog Tarnybos atstovas nedalyvavo teismo posėdyje, nelaikytinos pagrindu naikinti skundžiamą sprendimą.
Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovų prašymą atidėti teismo posėdį, jų pasamdytai advokatei nespėjus susipažinti su byla. Ieškovai patys patvirtino, kad atstovavimo sutartį su advokate sudarė prieš pat teismo posėdį, apie kurį jiems buvo pranešta iš anksto. Šiuo atveju ieškovai nevykdė CPK 7 straipsnyje nustatytų reikalavimu sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku, atsižvelgdami į proceso eigą, pateikti teismui prašymus.
Dėl apeliantų argumentų, kad egzistavo privalomas bylos sustabdymo pagrindas, pažymėtina, jog pagal CPK163 straipsnio 1 dalies 3 punktą teismas privalo sustabdyti bylą, kai negalima nagrinėti tos bylos tol, kol bus išspręsta kita byla, nagrinėjama civiline, baudžiamąja ar administracine tvarka. Kasacinio teismo išaiškinta, kad sustabdyti civilinę bylą nurodytu pagrindu galima tik tada, kai nagrinėjamos bylos yra susijusios taip, jog kitoje byloje nustatyti faktai turės įrodomąją, prejudicinę ar privalomąją galią sustabdomai bylai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 5 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-25/2010; 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-185/2011; kt.). Be to, negalėjimas išnagrinėti civilinės bylos, kol nebus išnagrinėta kita byla, reiškia, kad teismui, siekiančiam išspręsti byloje pareikštą reikalavimą, reikalingi tam tikri faktai, kuriuos būtina nustatyti kitoje byloje, ir bylą nagrinėjantis teismas pats negali jų nustatyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-261/2007; 2009 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje 3K-3-309/2009; 2010 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-8/2010; kt.). Jei teismas visus teisiškai reikšmingus faktus gali nustatyti pats nagrinėjamoje byloje, kai tarp bylų nėra prejudicinio ar kito teisinio ryšio, teismas neturi teisės sustabdyti bylos ir savo kompetencijos perkelti kitam teismui ar kitai institucijai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gegužės 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-260/2005). Nagrinėjamu atveju ieškovai nenurodė, kokie konkrečiai kitoje civilinėje byloje Nr. 2-13962/864/2014, kurioje prašoma įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administraciją skirti Pastatui administratorių, nustatytini faktai galėjo turėti teisinę reikšmę priimant skundžiamą sprendimą. Taigi apeliantų argumentai dėl privalomo bylos sustabdymo pagrindo buvimo laikytini deklaratyviais.
Teisėjų kolegija atsakė į pagrindinius apeliantų argumentus. Kiti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir neturi įtakos apskųsti sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija jų neanalizuoja ir dėl jų nepasisako.
Dėl nurodytų aplinkybių visumos teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro įstatyme nustatytų pagrindų naikinti apeliacine tvarka skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Bendrija patyrė 1 000 Lt (289,62 Eur) išlaidų advokato pagalbai už atsiliepimo į ieškovų apeliacinį skundą parengimą apmokėti (t. 2, b. l. 152–153). Netenkinus apeliacinio skundo, šios bylinėjimosi išlaidos Bendrijai lygiomis dalimis priteistinos iš ieškovų (CPK 98 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–333 straipsniais,
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2014 m. balandžio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti 34-ajai gyvenamojo namo statybos bendrijai (j. a. k. 124803446) lygiomis dalimis iš ieškovų A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini)), E. F. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ir A. D. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 289,68 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 68 ct) bylinėjimosi išlaidų.