Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovo L. C. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-3-877/2015 pagal L. C. ieškinį atsakovams Kauno miesto savivaldybės administracijai, T. J., I. V., Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškinyje nurodoma, kad ieškovo motina K. J. 1980 metais užsakė paveldėto gyvenamojo namo rekonstrukcijos projektą ir jai buvo leista rekonstruoti namą, padidinant gyvenamąjį plotą. Rekonstrukcija buvo pradėta, bet 2006 m. ieškovo motina K. J. mirė. Rekonstrukciją, nesilaikydamas projekto, tęsė jos sutuoktinis T. J., kuris vėliau iš namo išsikėlė gyventi kitur. Po motinos mirties tarp paveldėtojų iškilo ginčas dėl paveldėjimo pagal testamentą. Atsakovė I. V., nesilaikydama projekto, toliau tęsė namo rekonstrukciją, po to pateikė deklaraciją apie statybos užbaigimą pagal 2008 m. architekto M. P. projektą, kuris sumažino ieškovo dalį bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Ieškovas prašė atnaujinti terminą deklaracijai apskųsti, nes apie statybos įteisinimo pažeidimus ieškovas sužinojo tik 2014-04-18 gavęs pažymą iš Seimo kontrolieriaus, kurioje nurodyta, jog nustatyti statybos įteisinimo pažeidimai, pažeistos ieškovo teisės, panaikinti deklaraciją gali teismas. Ieškovas nurodo, kad statyba buvo vykdoma pažeidžiant esminius statinio projekto sprendinius, neturint galiojančio statybos leidimo, dėl to statyba pripažintina savavališka.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Teismas nepagrįstai kritiškai vertino teismo eksperto G.T. atlikto ekspertinio tyrimo išvadas, kuriose nurodyta, kad gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), rekonstrukcija nebuvo užbaigta bei pateikta valstybinei komisijai priimti per 2 metus nuo leidimo gavimo dienos, o jo galiojimo pratęsimo metu, architektui M. P. 2008 m. rengiant vienbučio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato (duomenys neskelbtini) projektą (J. R. projekto korektūra), 1980-11-04 išduotas leidimas J. K. Nr. R-142/80 jau buvo negaliojantis (išduotas prieš 28 metus), o gyvenamojo namo statyba traktuotina kaip savavališka. Teismas neargumentavo, kodėl statybą laikė teisėta, jei nebuvo galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Be to, ieškovui visai nebuvo būtinybės ginčyti statybos leidimą, nes jo galiojimas ir taip nuo 1992 metų jau pasibaigęs, todėl statyba nuo šios datos pripažintina neteisėta ir savavališka, nes statybos darbai buvo vykdomi neturint galiojančio statybos leidimo.Teismas nepagrįstai šalių ginčą dėl gyvenamojo namo statybos teisėtumo ir ieškovo teisių gynimo sprendė, netaikydamas teisės aktų, galiojusių ginčo statinio statybos, leidimo išdavimo ir pratęsimo, projekto koregavimo ir pritarimo jam metu. Vienas iš apelianto teisių pažeidimų įteisinant statinį be jo sutikimo yra tas, kad faktinis statytojas, mirusios K. J. sutuoktinis T. J. nepagrįstai savavališkai padidino gyvenamąjį apšildomą namo plotą, dėl ko ieškovui daroma žala - jis priverstas apkūrenti gerokai didesnį, nei projekte buvo numatyta gyvenamąjį plotą. Būtent T. J. po žmonos K. J. mirties tęsė statybos darbus, ką pats pripažino teismo posėdžio metu, todėl jis turi atsakyti už savavališką statybą ir pašalinti savavališkos statybos padarinius. Ieškovo teises pažeidė abu atsakovai – T. J. vykdė savavališkas statybas, o I. V. be bendraturčio sutikimo tą rekonstrukciją įteisino. Teismo posėdžių metu ieškovas ne kartą pakartojo, kad jo teisės pažeistos tuo, jog nepagrįstai antrajame aukšte padidintas gyvenamasis apšildomas plotas.Teismas neįvertino, kad statybos metu pakeitus patalpų plotus ir fasadų išvaizdą, statybą leidžiantis dokumentas nebuvo perregistruotas, ar išduotas naujas. Inspekcija, 2011-01-25 tvirtindama ginčijamą Deklaraciją apie statybos užbaigimą akivaizdžiai mate, kad K. J. išduotas statybos leidimo galiojimas baigėsi dar 1992-02-05. Esant pasibaigusiam statybos leidimo galiojimui tokį ilgą laiką, inspekcija negalėjo patvirtinti deklaracijos apie statybos užbaigimą, o turėjo konstatuoti savavališką statybą. Be to, esant tik 1980 m. statybos leidimui, kuris nebuvo perregistruotas, projektas negalėjo būti koreguojamas ir jam pritarti Kauno miesto savivaldybės administracija neturėjo teisinio pagrindo. Jei inspekcija ir nenustatė savavališkos statybos fakto, esant ieškovo reikalavimui, iš byloje esančių duomenų teismas turėjo pripažinti statybą savavališka.Ginčijamame teismo sprendime visiškai nevertinta ir nepasisakyta dėl Seimo kontrolieriaus pažymos ir joje padarytų išvadų, kurios nepalankios atsakovams. Seimo kontrolierius nustatė, kad ieškovo teisės buvo pažeistos, nes deklaracija apie statybos užbaigimą pateikta be jo sutikimo ir pateikiant negaliojantį įgaliojimą. Tuo teismas pažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176-185 str.).Teismas nepagrįstai neatnaujino termino administraciniams aktams ginčyti, nes tik gavęs LR Seimo Kontrolieriaus 2014-04-18 pažymą, kurioje buvo nustatyti statybos pabaigos įteisinimo pažeidimai, ieškovas sužinojo, jog jo teisės buvo pažeistos ir teismas turi teisę panaikinti deklaraciją apie statybos pabaigą. Ieškovas pagrįstai tikėjosi, kad inspekcija, susipažinusi su Seimo kontrolieriaus pažyma, pati kreipsis į teismą dėl deklaracijos panaikinimo, tačiau 2014-07-04 raštu ieškovas buvo informuotas apie sprendimą nesikreipti į teismą. Ieškovas 2014-07-17 ieškiniu kreipėsi į Kauno apylinkės teismą, kur vienas iš jo reikalavimų buvo panaikinti 2011-01-25 deklaraciją apie statybos užbaigimą.Vertinant ieškovo nurodytas priežastis, kodėl jis negalėjo kreiptis į teismą per vieną mėnesį nuo sužinojimo apie skundžiamą aktą, svarbu tai, kad vykstant baudžiamajai bylai dėl savavaldžiavimo, kurioje buvo pateikti atitinkami dokumentai apie 2008 m. projektą bei 2011 m. deklaraciją, ieškovas neiškarto su jais susipažino pilna apimtimi, neiškarto suprato šių statybos dokumentų esmę, ir kaip jie susiję su jo teisių pažeidimu. Norėdamas išsiaiškinti, ar yra teisės aktuose numatytų reikalavimų pažeidimų, užbaigiant statybą (duomenys neskelbtini), ieškovas ir kreipėsi į Seimo kontrolierių.Inspekcija, gavusi pateiktą deklaraciją, pirmiausiai turėjo įsitikinti, ar ši deklaracija yra pateikta statytojo, o šiuo konkrečiu atveju aiškintis, ar mirus statytojai K. J. yra įformintas kitas statytojas, t. y. jos sutuoktinis, kuriam inspekcija turėjo pasiūlyti tapti statytoju. Negalima sutikti su teismo sprendimo argumentais, kad Inspekcija gavusi deklaraciją apie statybos užbaigimą, neprivalo jos tikrinti. Inspekcija, prieš tvirtindama deklaraciją, negalėjo nematyti, kad šios statybos leidimas yra negaliojantis ir privalėjo konstatuoti savavališkos statybos faktą.Ieškovas nuosavybės teisę į paveldimą turtą įgijo nuo 2006-03-20, t. y. nuo K. J. mirties momento. Ieškovas, prieš patvirtinant ginčijamą rezoliuciją, įstatymų nustatyta tvarka jau buvo įgijęs nuosavybės teises į mirusios K. J. palikto turto dalį. Todėl teismo argumentai, kad ieškovui nei žemės sklypas, nei namas nepriklausė nuosavybės teise, yra nepagrįsti. T. J., nors ir nevaldo žemės sklypo, kuriame pastatytas statinys, nuosavybės teise, tačiau, būdamas gyvenamojo namo bendraturčiu (gyvenamasis namas rekonstruotas santuokos metu), turi teisę naudotis šiuo žemės sklypu panaudos ar servituto pagrindais, t.y. kitais Lietuvos Respublikos įstatymų nustatytais pagrindais. T. J. yra faktinis gyvenamojo namo adresu (duomenys neskelbtini), statytojas. Tai byloje nustatyta tiek ieškovo, tiek atsakovų I. V. bei T. J. paaiškinimais. Todėl laikytina, kad T. J. atitinka LR Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatytas sąlygas ir turi būti laikomas gyvenamojo namo statytoju.

Atsiliepimai į apeliacinį skundą grindžiami iš esmės analogiškais argumentais, kad:

Iš byloje esančių Nekilnojamojo turto registro (toliau NTR) 2015-04- 30 ir 2014-08-01 išrašų, (duomenys neskelbtini) 2013-02-06 rašto Nr. 21/2013, matyti, kad apeliantas dar nėra priėmęs palikimo dėl ginčo namo dalies, kaip testamentinis K. J. turto paveldėtojas, nors apeliaciniame skunde nurodo, kad paveldėjimo teisę į ginčo namo dalį turįs nuo K. J. mirties momento. Toks apelianto teiginys yra visiškai nepagrįstas, kadangi norint pasinaudoti savo turima subjektine teise į paveldėtą turtą būtina žinoti, į kokį būtent turtą ir kokia apimtimi tokia teisė gali būti įgyvendinama. Vien dėl to, kad apeliantas turi subjektinę teisę į K. J. palikimą, negalima daryti išvados, kad ateityje apeliantas būtinai įgyvendins šią savo teisę ir taps ginčo namo dalies bendrasavininku.Kauno miesto savivaldybės administracija 2010-12-15 tvirtindama ginčo namo 2008 m. korektūros projektą, vadovavosi oficialiais NTR išrašais bei neturėdama jokios informacijos apie galimus ginčo namo paveldėtojus bei informacijos apie tokių paveldėtojų teisės į ginčo namą įgyvendinimą ar dalinį įgyvendinimą, objektyviai niekaip negalėjo nustatyti kitų ginčo namo savininkų ar bendrasavininkų nei K. J. ir reikalauti sutikimo ar nesutikimo dėl statytojos ir tuo pačiu vienintelės teisėtos ginčo namo savininkės pateikto namo korektūros projekto. Šiuo metu ginčo namas Nekilnojamojo turto registre registruotas K. J. vardu. Apeliantas, laikydamas save ginčo namo bendrasavininku, turėtų ir galėtų įgyvendinti visas su ginčo namu susijusias teises. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 str. visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Apeliantas nėra pareiškęs reikalavimo dėl NTR duomenų nuginčijimo, todėl laikytina, kad NTR 2015-04-30 išraše nurodyti duomenys apie ginčo namą yra teisingi, o pats ginčo namas negali būti laikytinas savavališku statiniu, kadangi teisiškai įregistruotas įstatymų numatyta tvarka.Ginčo namo plotas 2008 m. projekte nebuvo didinamas (nebuvo numatyta pristatyti jokių priestatų ir pan.), o į projektą tik įrašytas anksčiau neeksplikuotų (nors anksčiau ir egzistavusių) ir į ginčo namo plotą neįtrauktų patalpų plotas. Teismo eksperto analizėje pažymima, kad ginčo namo rūsio patalpų plotai nebuvo įskaičiuoti į bendrąjį namo plotą. Ekspertinėje ginčo namo analizėje taip pat nurodoma, kad pagal VĮ Registrų centras Kauno filialo 2006-07-26 fiksavimo duomenis, t. y. jau nuo 2006 m., ginčo namo plotas neatitiko leistino ploto pagal 1980 m. namo projektą, taigi, manytina, kad nuo 2006 m. iki 2008 m. ginčo namo vykdyti statybos darbai neįtakojo ginčo namo ploto pakitimų. Tai reiškia, kad esminių ginčo namo pakeitimų, susijusių su namo ploto didinimu, 2008 m. projektu atlikta nebuvo.Apeliantas dar 2014 m. pradžioje kreipėsi į LR Seimo kontrolierių dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo, kartu su skundu pateikdamas inspekcijos 2011-01-25 patvirtintą deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. DSU- 328-(l5.35) bei nurodydamas, kad apie deklaraciją sužinojo 2013-04-12, kai jam buvo išduotas NTR išrašas. Ši aplinkybė nurodyta ir LR Seimo kontrolieriaus 2014-04-18 pažymos Nr. 4D-2013/1-892 2.3 p. Nurodyti duomenys patvirtina, kad apeliantas nuo 2013-04-12 žinojo apie deklaraciją, o deklaracijos pateikimas LR Seimo kontrolieriui 2014 m. pradžioje tik patvirtina faktą, kad apeliantui buvo žinoma ne tik apie deklaraciją, kaip apie administracinį sprendimą, bet ir ginčijamos deklaracijos turinys. Tačiau teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais deklaracijos patvirtinimo teisėtumo apeliantas teismui neskundė.Vadovaujantis statybos teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais, vieno iš paveldėtojų kreipimasis su prašymu patvirtinti deklaraciją (kuri surašyta mirusio statytojo vardu) buvo pakankamas. Kadangi inspekcijos Kauno skyriui su prašymu buvo pateikti visi pagal STR 1.11.01:2010 37 p. reikalavimus privalomi dokumentai, inspekcija pagal kompetenciją atliko teisės aktuose nustatytus veiksmus, t. y, patikrino ar pateikti visi privalomi pateikti dokumentai ir patvirtino deklaraciją. STR 1.11.01:2010 nebuvo numatytas pateikiamų dokumentų teisėtumo, statinio projekto atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimas inspekcijoje tvirtinant ir registruojant deklaracijas.

Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

Kauno apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla (šiuo metu byla sustabdyta) pagal L. C. ieškinį nustatyti, kad gyvenamasis namas su priklausiniais esantys (duomenys neskelbtini), priklausė K. J. asmeninės nuosavybės teise bei nustatyti naudojimosi gyvenamuoju namu tvarką. Nurodytoje byloje ieškovas įrodinėja, kad namas priklauso K. J., o šioje byloje atsakovą T. J. įvardija statytoju. Leidimas statyti buvo išduotas K. J. ir namas buvo pastatytas jai gyvai esant, o ieškovas nereiškė reikalavimo atsakovą T. J. pripažinti statytoju. Ieškinio reikalavimas dėl atsakovo T. J. teisinės padėties būtų suprantamas, jeigu yra sutapatinamos sąvokos „statytojas“ ir „statybininkas“. Tačiau apeliaciniame skunde teigiama, kad I. V. ir ieškovas L. C. taip pat įgijo teisę tapti „statytojais“. Tokiu atveju nesuprantamas ieškinio reikalavimas reiškiamas atsakovui T. J.. Architekto M. P. projektas atliktas pagal faktą. Ši aplinkybė yra konstatuota pačiame projekte. Kuo architekto M. P. projektas neatitinka statybos norminių aktų reikalavimų ieškovas nenurodo, todėl net ir patenkinus ieškinio reikalavimą neaišku kaip pagal ieškovo pageidavimą teismo sprendimas turėtų būti vykdomas. Apeliacinio skundo vienas iš argumentų yra tas, kad namo plotas padidėjo 12,23 kv. m., nors nei ieškinyje, nei apeliaciniame skunde nenurodyta kaip tą „perteklinį“ plotą reikėtų sumažinti, kai namas pastatytas 1992 m. Netgi panaikinus deklaraciją, naujai užpildyta deklaracija bus tokia pati, o sprendžiant pagal bylos eigą, galima numatyti ir kilsiančias pasekmes - nauji nepagrįsti skundai ir ieškiniai siekiant užvilkinti statybos užbaigimą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Apeliantas prašo pripažinti atliktą vienbučio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato Slėnio 23, Kaune rekonstrukciją savavališka, kadangi ji atlikta be galiojančio statybą leidžiančio dokumento, nes 1980-11-04 išduotas leidimas J. K. Nr. R-142/80 rekonstrukcijos buvo negaliojantis.

Statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, civilines teisines pasekmes reglamentuoja CK 4.103 str., kurio 1 dalyje nustatyta, koks statinys (jo dalis) pastatyta savavališkai, nustato įstatymai. Asmenys, kurių teisės ir interesai yra pažeidžiami, ir kiti įstatymų įgalioti asmenys gali kreiptis į teismą dėl šio straipsnio pirmoje dalyje nurodytų pažeidimų. Teismas statybos, pažeidžiančios teisės aktų reikalavimus, padarinių šalinimo klausimą išsprendžia įstatymų nustatyta tvarka. Statybos įstatymo 28 straipsnis numato, kad savavališkos statybos padariniai šalinami Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, kurio 14 straipsnio 11 dalyje numatyta, kad į teismą dėl savavališkai pastatyto ar statomo statinio nugriovimo, jo dalių išardymo, savavališkai nugriauto statinio ar savavališkai išardytų jo dalių atstatymo ir statybvietės sutvarkymo taip pat gali kreiptis šio straipsnio 9 dalyje nenurodyti asmenys, kurių teisės ar teisėti interesai dėl savavališkos statybos pažeidžiami.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros valdyba 1980-11-04 išdavė leidimą Nr. R-142/80 vykdyti gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), rekonstrukciją, kurio savininkė K. J.. Leidimas išduotas pagal architektės I. R. parengtą ginčo gyvenamojo namo ir ūkio pastato projektą. Iš bylos duomenų matyti, kad šio leidimo galiojimas buvo pratęsiamas kelis kartus, paskutinį kartą iki 1992-02-05. 1988 m. buvo suderinta namo II-ojo aukšto korektūra, kurioje atlikti pakeitimai. K. J. mirė (duomenys neskelbtini). Pagal 2009-11-10 (duomenys neskelbtini) išduotą liudijimą palikimą po K. J. mirties priėmė K. J. dukra – atsakovė I. V. ir sūnus – ieškovas L. C., tačiau notarė 2013-02-06 rašte Nr. 21/2013 nurodė, jog gyvenamąjį namą rekonstravus iš esmės santuokos metu, taikytinas bendrosios jungtinės nuosavybės teisinis režimas. Kitoje civilinėje byloje ieškovas ginčija pergyvenusio sutuoktinio T. J. teisę į ½ dalį šio santuokinio turto. Tai matyti iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų patvirtinančių, kad Kauno apylinkės teisme yra nagrinėjama kita civilinė byla Nr. 2-279-775/2015 pagal ieškovo L. C. ieškinį atsakovams T. J., I. V. dėl paveldėto turto teisinio režimo nustatymo, naudojimosi gyvenamuoju namu tvarkos nustatymo bei atsakovo T. J. priešieškinį L. C., I. V. dėl santuokos metu įgyto turto pripažinimo bendrąją jungtine nuosavybe, kurios teismo 2014 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi nagrinėjimas sustabdytas iki bus išnagrinėta ši civilinė byla. Apeliantas savo apeliaciniame skunde nurodo, kad paveldėjimo teisę į ginčo namo dalį įgijo nuo K. J. mirties momento, t. y. nuo 2006-03-20, tačiau prieš tai aptarti duomenys patvirtina, kad iki šiol nėra priimtas ginčo namo dalies palikimas, todėl neaišku, kokia apimtimi apelianto subjektinė teisė gali būti įgyvendinama. Vien dėl to, kad apeliantas turi subjektinę teisę į K. J. palikimą, negalima daryti išvados, kad apeliantas ateityje įgyvendins šią savo teisę ir taps ginčo namo dalies bendrasavininku.

VĮ Registrų centras duomenimis nuosavybės teisės į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir kiemo statinius, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), registruotos K. J. ir ieškovo L. C. vardu po ½ dalį nuo 2014-08-06, o gyvenamasis namas 3A2p, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise registruotas mirusiosios K. J. vardu. Atkreiptinas dėmesys, kad nekilnojamojo turto registre įrašas apie apelianto paveldėtą turtą, kuris šioje byloje nėra ginčo objektas, įrašytas tik 2014-08-06. Todėl Kauno miesto administracija 2010-12-15 tvirtindama ginčo namo 2008 m. korektūros projektą ir neturėdama jokios informacijos apie galimus ginčo namo paveldėtojus ar apie jų teisės į ginčo namą įgyvendinimą ar dalinį įgyvendinimą, objektyviai negalėjo nustatyti kitų ginčo namo savininkų ar bendrasavininkų, nes tokių duomenų viešuose registruose tiesiog nebuvo. Be to, ginčijama deklaracija apie šio gyvenamojo namo rekonstrukcijos užbaigimą įregistruota 2011-01-25.

Apeliantas kaip pagrindinį pradinio namo projekto ir pastarojo koregavimo projekto neatitikimą nurodo padidėjusį ginčo namo naudingąjį plotą nuo 99,80 kv. m. iki 198,68 kv. m. Kaip teisingai pažymėjo apylinkės teismas, rengiant namo rekonstrukcijos korektūros projektą 1988 m. galiojo nuostatai, patvirtinti Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1983-08-05 nutarimu Nr. 213 ir Individualinės statybos nuostatai, patvirtinti Lietuvos LTSR Ministrų tarybos 1988-12-14 nutarimu Nr. 364, kurie nustatė maksimalų 130 kv. m gyvenamojo namo naudingąjį plotą. Siekiant neviršyti minėto gyvenamojo namo naudingojo ploto normatyvo I. R. rengtame projekte ne visos brėžiniuose nurodytos patalpos buvo eksplikuotos ir įtrauktos į ginčo namo plotą, todėl ir atsirado ginčo namo plotų neatitikimai lyginant 1980 m. ir 2008 m. ginčo namo projektus. Taip pat apeliantas nurodo, kad rekonstrukcija baigta nesant galiojančio leidimo. Tačiau pažymėtina, kad statybų teisėtumo kontrolės funkciją atlieka valstybės įgaliotos institucijos teisės aktų nustatyta tvarka. Kaip matyti iš bylos medžiagos, rengiant 1988 m. korekcijos projektą, K. J. siekė padidinti gyvenamojo namo plotą ir jį įteisinti, tačiau užstatytas plotas pagal korekciją nepasikeitė. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad nei iki K. J. mirties, nei vėliau valstybės institucijos nenustatė, jog gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), statyba buvo vykdoma savavališkai, reikalavimų šalinti statybos padarinius nei viena institucija nereiškė. M. P. 2008 metais parengė projekto korektūrą, kuria buvo koreguojami I. R. projekto sprendiniai. Minėtame projekte nurodyta, kad ginčo gyvenamojo namo statytoja yra K. J.. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, 2008 m. korektūroje atlikti 1988 m. korektūros neesminių sprendinių pakeitimai, t. y. pakeista vieno įėjimo į namą vieta – naujas įėjimas duris įstatant vietoje esamo lango; pakeista įėjimo išorės laiptelių vieta, nekeičiant užstatymo ploto; suprojektuoti, kaip ir 1980 m. projekte, 2 įėjimai į namą; perplanuota 1-o ir 2-o aukštų, rūsio patalpų dalis pakeičiant vidaus nelaikančias atitvaras, dėl to keičiasi patalpos ir jų plotai. Tačiau pažymėtina, kad nurodyti pakeitimai priskiriami paprastojo remonto statybos darbams, kuriems įgyvendinti nereikalingas naujas statybos leidimas. Kauno miesto savivaldybės administracija 2008 m. projektą suderino rašytiniu pritarimu. Iš byloje esančių ginčo namo 1980 m. ir 2008 m. projektų, 2010-12-15 atliktų namo kadastrinių matavimų dokumentų bei VĮ Registrų centro Kauno filialo 2006-07-26 duomenų galima daryti išvadą, kad esminių ginčo namo pakeitimų, susijusių su namo ploto didinimu, 2008 m. projekte nebuvo numatyta, ginčo namo plotas padidėjo tik dėl į 2008 m. projektą įrašytų anksčiau neeksplikuotų (nors anksčiau egzistavusių) ir į ginčo namo plotą neįtrauktų patalpų plotas, o visi nežymūs ginčo namo nukrypimai nuo pirminio 1980 m. atsirado dar iki 2008 m. projekto sudarymo, t. y. iki 2006 m., kai nuosavybės ir statytojo teisės į ginčo namą priklausė K. J.. Be to, pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad priimdamas palikimą, ieškovas perėmė ne tik palikėjos turtą ir turtines teises, bet ir su tuo turtu susijusias pareigas, todėl įrodinėdamas K. J. veiksmų neteisėtumą, jis iš esmės reiškia reikalavimą sau pačiam, o tokia situacija teisine prasme yra negalima. Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantas nenurodė jokių esminių argumentų, kokios jo teisės ar teisėti interesai statybos procese buvo pažeisti.

Nagrinėjamoje byloje apeliantas taip pat prašė pripažinti negaliojančiais administracinius aktus: 1) Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento urbanistikos skyriaus 2010-12-10 rezoliuciją dėl pritarimo UAB „Miesto architektūra“ architekto M. P. 2008 m. Architektūrinės-statybinės dalies vienbučio gyvenamojo namo ir ūkinio pastato (duomenys neskelbtini), projektui; 2) Kauno teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros skyriaus Statybos valstybinės priežiūros poskyrio vyriausiosios specialistės S. B. rezoliuciją ant 2011-01-25 Deklaracijos apie statybos užbaigimą Nr. DSU-328-(15.35); 3) 2011-01-25 Deklaraciją apie statybos užbaigimą Nr. DSU-328-(15.35). Apeliantas pripažįsta, kad yra praleidęs 1 mėnesio terminą administracinio pobūdžio aktams ginčyti ir prašo šį terminą atnaujinti. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad apie tai, jog šiais administraciniais aktais yra pažeistos apelianto teisės, jis sužinojo tik gavęs LR Seimo kontrolieriaus 2014-04-18 pažymą, todėl iš karto su ieškiniu kreipėsi į teismą.

Administracinio pobūdžio reikalavimams civilinėje byloje taikytinas ABTĮ 33 straipsnyje įtvirtintas vieno mėnesio procesinis teisės kreiptis į teismą terminas. Šio straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui gali būti paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos arba per du mėnesius nuo dienos, kai baigiasi įstatymo ar kito teisės akto nustatytas reikalavimo įvykdymo terminas. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas procesinis teisės kreiptis į teismą terminas nėra naikinamasis, t. y. gali būti atnaujinamas, jei teismas nustato svarbias jo praleidimą lėmusias priežastis (ABTĮ 34 straipsnis, CPK 78 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl termino praleidimo priežasčių svarbos, be kitų aplinkybių, turi būti įvertinamas ir momentas, nuo kurio sąžiningai veikdamas asmuo turėjo suvokti galimą savo teisių pažeidimą, lemiantį poreikį dėl to kreiptis į teismą. Šiame kontekste reikšminga tai, kad, sprendžiant apie administracinių aktų priėmimą savaime nesuponuoja asmens teisės pažeidimo. Paduodamas prašymą dėl termino atnaujinimo, kartu turi būti atliekamas procesinis veiksmas (paduodamas skundas, dokumentai ar atliekami kiti veiksmai), kuriam atlikti praleistas terminas (CPK 78 straipsnio 3 dalis).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad apeliantas dar 2014 m. pradžioje (tiksli data skunde LR Seimo kontrolieriui nebuvo nurodyta, 1 t., b. l. 55–56) kreipėsi į LR Seimo kontrolierių dėl Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos pareigūnų piktnaudžiavimo ir biurokratizmo. Kartu su skundu apeliantas pateikė inspekcijos 2011-01-25 patvirtintą deklaraciją apie statybos užbaigimą ir nurodė, kad apie deklaraciją sužinojo 2013-04-12, kai jam buvo išduotas nekilnojamojo turto registro išrašas. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantas ne nuo 2014-04-18 - pažymos gavimo dienos, bet nuo 2013-04-12 žinojo apie deklaraciją. Ta aplinkybė, kad deklaracija LR Seimo kontrolieriui pateikta 2014 m. pradžioje, tik patvirtina faktą, jog apeliantui buvo žinoma ne tik apie deklaraciją, kaip apie administracinį sprendimą, bet ir ginčijamos deklaracijos turinys. Tačiau teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais deklaracijos patvirtinimo teisėtumo apeliantas teismui neskundė. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad apelianto nurodytos termino praleidimo priežastys ( 9 klasių išsilavinimas, teisės ir visuomenės mokslo pradmenų neturėjimas, nežinojimas, kad deklaraciją reikia skųsti per 30 dienų ar, kad ją išvis galima skųsti, pastangų ir lėšų skyrimas gynybai baudžiamojoje byloje) yra subjektyvaus pobūdžio ir priklausė tik nuo apelianto valios, todėl jų pripažinti objektyviomis nėra jokio pagrindo.

Nuo 2010-10-01 galiojusios Lietuvos Respublikos statybos įstatymo redakcijos 24 str. 2 d. buvo nurodyta, kad užbaigus statinio kapitalinį remontą, pakeitus statinio (patalpų) paskirtį, pastačius, rekonstravus ar atnaujinus (modernizavus) vieno ar dviejų butų namą, inspekcijai pateikiama statytojo (užsakovo) Aplinkos ministerijos nustatyto turinio deklaracija apie statybos užbaigimą. Naujo vieno ar dviejų butų namo ar nesudėtingo statinio statybos ir šių statinių rekonstravimo atvejais deklaraciją apie statybos užbaigimą Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka tvirtino inspekcija. Nuo 2010-10-01 įsigaliojusio statybos techninio reglamento STR 1.11.01:2010 „Statybos užbaigimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2010-09-28 įsakymu Nr. D1-828 (toliau - STR 1.11.01:2010), kuriame buvo nustatyta deklaracijų prie statybos užbaigimą surašymo ir tvirtinimo tvarka, galiojusi iki 2011-06-30, 8.3 p. buvo nustatyta, kad deklaracija apie statybos užbaigimą - tai statytojo (užsakovo, savininko, valdytojo) ir kitų statybos dalyvių pasirašytas dokumentas, kuriuo paskelbiama, kad statybos darbai užbaigti ar statinio (patalpų) paskirtis pakeista pagal statinio projekto (kai jis privalomas) sprendinius ar teisės aktų reikalavimus, jei statinio projektas nebuvo rengiamas. Remiantis STR 1.11.01:2010 35.4 p., statytojas, rekonstravęs nesudėtingą pastatą į priskiriamą neypatingiems ar ypatingiems statiniams vieno ar dviejų butų namą ir užbaigęs statybos darbus, surašo ir Inspekcijos padaliniui, esančiam toje apskrities teritorijoje, kurioje yra statinys, pateikia deklaraciją apie statybos užbaigimą. STR 1.11.01:2010 36.1 p. buvo nustatyta, kad deklaraciją apie statybos užbaigimą yra privaloma tvirtinti pastačius naują ar rekonstravus priskiriamą neypatingiems ar ypatingiems statiniams vieno ar dviejų butų namą. Pagal minėto reglamento 37 p., kad deklaracija būtų patvirtinta, statytojas Inspekcijos padaliniui turėjo pateikti laisvo turinio prašymą patvirtinti deklaraciją. Remiantis STR 1.11.01:2010 38 p., inspekcijai gavus prašymą patvirtinti deklaraciją, inspekcijos padalinio įgaliotas pareigūnas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas privalėjo jį įregistruoti ir kartu su pridėtais dokumentais paskelbti IS „Infostatyba“ arba Inspekcijos dokumentų valdymo informacinėje sistemoje, jei nebuvo galimybės ją paskelbti IS „Infostatyba“. Reglamento 39 p. buvo nurodyta, kad įregistravus prašymą patvirtinti deklaraciją, Inspekcijos padalinio vedėjas ne vėliau kaip per 3 darbo dienas deklaraciją patvirtina, deklaracijos kiekvieno lapo viršutiniame dešiniajame kampe įrašydamas „Patvirtinta“, po šiuo žodžiu uždeda asmens spaudą, pasirašo ir įrašo datą. Remiantis STR 1.11.01:2010 40 p., deklaracijos patvirtinimo faktas turėjo būti fiksuojamas IS „Infostatyba“ arba inspekcijos dokumentų valdymo informacinėje sistemoje, jei to atlikti IS „Infostatyba“ nebuvo galimybės. Vieną patvirtintos deklaracijos egzempliorių saugojo inspekcijos padalinys, kitas būdavo grąžinamas deklaracijos pateikėjui. Patvirtintose deklaracijose nurodytų statinių statybos teisėtumas, atsižvelgiant į finansavimą, administracinius išteklius, galėjo būti pasirinktinai patikrinamas pagal Inspekcijos padalinių metinius darbo planus ne vėliau kaip per vienerius metus; apie tai, grąžinant patvirtintą deklaraciją, būdavo informuojamas deklaracijos pateikėjas. Taigi, STR 1.11.01:2010 nebuvo nustatyta, kad prašymą patvirtinti deklaraciją apie statybos užbaigimą privalo pateikti visi paveldėtojai, todėl sutiktina su inspekcijos argumentais, kad vadovaujantis statybos teisinius santykius reglamentuojančiais teisės aktais vieno iš paveldėtojų kreipimasis su prašymu patvirtinti deklaraciją, kuri surašyta mirusio statytojo vardu, buvo pakankamas įteisinti statybos užbaigimą. Be to, deklaracijos pagrindu Nekilnojamojo turto registre nuosavybės teisė buvo įregistruota ne paveldėtojos, kuri pateikė deklaraciją, bet statytojos - K. J. (mirusiosios) vardu. Žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), jame pastatytas namas ir ūkio pastatas Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruoti statytojos vardu. Kaip jau buvo nustatyta prieš tai, Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko duomenis apeliantui nei sklypas, nei namas ir ūkio pastatas nepriklausė nei nuosavybės, nei nuomos, nei panaudos teise.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs ieškovo apeliacinio skundo argumentus, sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ieškovo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011, kt.). Be to, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais motyvais, kuriuos jis išdėstė savo procesiniuose dokumentuose, paaiškinimuose ir dėl kurių išsamiai pasisakė pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime. Todėl teismas, iš esmės sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, motyvais ir išvadomis, visų jų išsamiai nekartoja.

Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių, ir jam pagrįstai nekilo abejonių dėl ieškinio pagrįstumo.

Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o ieškovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

V. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti ieškovo L. C. apeliacinį skundą, iš jo priteistinos atsakovų I. V. ir T. J. turėtos bylinėjimosi išlaidos. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad minėti atsakovai apeliacinės instancijos teisme turėjo po 300,00 Eur teisinės pagalbos išlaidų, todėl jos priteistinos iš ieškovo (CPK 93 str. 1 d.).

Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, iš jo priteistinos bylinėjimosi išlaidos valstybei apeliacinės instancijos teisme, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu ir susidariusios po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo ir kurios sudaro 8,08 Eur (CPK 96 str. 1 d.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo L. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) po 300 Eur (tris šimtus eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų atsakovų I. V. (a. k. (duomenys neskelbtini) ir T. J. (a. k. (duomenys neskelbtini) naudai.

Priteisti iš ieškovo L. C. (a. k. (duomenys neskelbtini) 8,08 Eur (aštuonis eurus 08 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei, šias išlaidas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančią „Swedbank“, AB, banko kodas 73000, mokėjimo dokumente nurodant įmokos kodą 5660 ir mokėjimo paskirtį „bylinėjimosi išlaidos“.