- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-21
- Bylos Nr.
- 2A-2294-436/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-01547-2015-5
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Evaldas Burzdikas (pirm.), Arūnas Rudzinskas (pran.), Gintautas Koriaginas
- Atsakovas
- UAB „Kauno apdaila“
- Ieškovas
- BUAB „Restauracija“
- Advokatai
- Simonas Baltrušaitis
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko (kolegijos pirmininko), Gintauto Koriagino ir Arūno Rudzinsko (pranešėjo), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės UAB „Kauno apdaila“ apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5457-775/2015 pagal ieškovo BUAB „Restauracija“ ieškinį atsakovui UAB „Kauno apdaila“ dėl mokėjimo pavedimo pripažinimo neteisėtu ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo antstolis S. U.,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu prašydamas pripažinti neteisėtu antstolio S. U. atliktą 83.590,95 Lt mokėjimo pavedimą atsakovui UAB „Kauno apdaila“, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovo ieškovo naudai 83.590,95 Lt (24.209,61 Eur) bei bylinėjimosi išlaidas. Ieškinį grindė argumentais, kad Kauno apygardos teismui 2014 04 17 priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Restauracija“, apie tai tą pačią dieną paskelbus viešai ir pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, įsigaliojo imperatyvi Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė. Tačiau antstolis S. U. 2014-04-24 išieškojo iš BUAB „Restauracija“ ir atsakovui UAB „Kauno apdaila“ mokėjimo pavedimu pervedė 83.590,95 Lt. Šis mokėjimo pavedimas prieštarauja imperatyviai įstatymo normai, todėl atsakovei pervesta suma turi būti grąžinta ieškovui taikant restituciją.
Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad ginčo sumą gavo sąžiningai teisėtai teismo išduoto vykdomojo rašto pagrindu.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2015 m. liepos 3 d. sprendimu ieškinį tenkino ir priteisė ieškovui BUAB „Restauracija“ iš atsakovo UAB „Kauno apdaila“ 24.209,61 Eur bei 695,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Bylą dalyje dėl reikalavimo – pripažinti neteisėtu antstolio atliktą mokėjimo pavedimą atsakovui – nutraukė. Teismas nurodė, kad Kauno apylinkės teisme 2014-03-19 buvo priimtas sprendimas už akių civilinėje byloje Nr. 2-6344-615/2014 dėl 132.092,12 Lt skolos, 6 proc. dydžio metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2.732 Lt žyminio mokesčio priteisimo ieškovui UAB „Kauno apdaila“ iš atsakovo UAB „Restauracija“. Šio sprendimo pagrindu UAB „Kauno apdaila“ buvo išduotas vykdomasis raštas, kuris pateiktas antstoliui S. U. vykdyti. Antstolis iš skolininko 2014-04-24 išieškojo 83.590,95 Lt sumą, ją pervedė UAB “Kauno apdaila”, o vykdomąją bylą užbaigė. Kauno apygardos teisme 2014-04-17 buvo priimti pareiškimai dėl bankroto bylos UAB „Restauracija“ iškėlimo, apie priimtus pranešimus viešai buvo paskelbta tą pačią dieną ir pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Kauno apygardos teismo 2014-05-15 nutartimi UAB „Restauracija“ iškelta bankroto byla. Teismas nustatė, kad antstolis lėšas išieškotojui pervedė jau teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, pažeidžiant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, todėl laikė nepagrįstais antstolio argumentus, kad jis neturėjo galimybės sužinoti apie pateiktą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo.
CK 6.145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad restitucija yra taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai [...]. 2014-04-24 atliktas lėšų pervedimas UAB „Kauno apdaila“ buvo neteisėtas, nes tuo buvo pažeistas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies vykdymo veiksmų draudimas teismui 2014-04-17 priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Taigi toks antstolio mokėjimo pavedimas, kaip prieštaraujantis ĮBĮ 9 straipsnio 3 daliai, ex officio pripažintinas neteisėtu ir tokiu atveju taikytina restitucija CK 6.145 straipsnio 1 dalies pagrindu.
Teismas nurodė, kad ieškovas vienu iš reikalavimų prašė pripažinti neteisėtu antstolio atliktą mokėjimo pavedimą atsakovui. Teismas pažymėjo, jog reikalavimas, kurio esmę sudaro prašymas pripažinti ieškinio reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes, negali būti traktuojamas kaip materialinis teisinis reikalavimas, nors jis ieškinyje išdėstytas atskiru prašymu, todėl šioje dalyje bylą nutraukė (CPK 293 str. 1 d. 1 p.).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovė UAB „Kauno apdaila“ prašo Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti ir priteisti iš ieškovo visas atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais:
Nors teismas savo sprendime nurodė, jog kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad taikant restituciją, sąžiningumo principas (bet ne asmens sąžiningumas) yra teisiškai reikšmingas sprendžiant klausimą dėl restitucijos šalių tarpusavio interesų pusiausvyros (CK 6.145 straipsnio 2 dalis), tačiau dėl restitucijos taikymo sąžiningumo sprendime nepasisakė ir jo visai nenagrinėjo. Teismas nenustatė ir nepasisakė ir dėl atsakovo UAB „Kauno apdaila“ nesąžiningumo. Teismas nagrinėjo tik antstolio pareigą sužinoti informaciją apie bankroto bylos iškėlimą ieškovui BUAB „Restauracija“, tačiau visiškai nenagrinėjo atsakovo UAB „Kauno apdaila“ sąžiningumo ir prievolės žinoti tokią informaciją.BUAB „Restauracija“ nagrinėjant civilinę bylą Nr. 2-6344-615/2014 turėjo pareigą pateikti teismui atsiliepimą į UAB „Kauno apdaila“ ieškinį, tačiau jo nepateikė. UAB „Restauracija“ buvo žinoma apie vykdomosios bylos užvedimą, tačiau antstoliui taip pat jokios informacijos apie įmonės turtinę padėtį nepateikė. Be to, pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo UAB „Restauracija“ Kauno apygardos teisme buvo priimtas 2014-04-17 ir tą pačią dieną paskelbtas, o pavedimas atliktas 2014-04-24 dieną, tai yra praėjus tik savaitei, todėl akivaizdu, kad neturėdamas specialiųjų teisinių žinių ir nebūdamas šios srities profesionalas atsakovas UAB „Kauno apdaila“ objektyviai negalėjo žinoti nei apie ĮBĮ teisinį reglamentavimą, nei apie egzistuojantį Kauno apygardos teismo puslapį, nei apie tokių pranešimų teisinę reikšmę. Akivaizdu, kad žinodamas tiek apie iškeltą civilinę bylą, tiek apie prasidėjusius vykdymo veiksmus ieškovas BUAB „Restauracija“ privalėjo apie kreipimąsi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo informuoti atsakovą, tačiau to nepadarė. Tokiu būdu, atsakovas UAB „Kauno apdaila“ yra įsitikinęs, jog yra neteisinga ir nesąžininga visą atsakomybę dėl įmonės finansinės būklės susižinojimo perkelti skolininkės kreditoriams ar asmenims, vykdantiems teismo priimtus įsiteisėjusius sprendimus, o skolininką atleisti nuo bet kokios pareigos būti sąžiningu ir pareigingu. Iš aukščiau pateiktos informacijos akivaizdu, jog būtent ieškovas BUAB „Restauracija“ buvo nesąžiningas. CK 6.145 straipsnio 2 dalis nustato, kad išimtiniais atvejais teismas gali pakeisti restitucijos būdą arba apskritai jos netaikyti, jeigu dėl jos taikymo vienos iš šalių padėtis nepagrįstai ir nesąžiningai pablogėtų, o kitos atitinkamai pagerėtų. Teismas savo sprendime visiškai nevertino ir nepasisakė dėl atsakovo išdėstytos pozicijos, kad restitucijos taikymas ir visos sumos (24.209,61 Eur) priteisimas iš atsakovo sukels tokias pasekmes, kad atsakovas bus priverstas bankrutuoti. Atsakovas yra nauja įmonė, 2013 metais patyrė 133.421 Lt nuostolį, kurį padengė 2014 metais gautas 194.159 Lt grynasis pelnas. Iš 2015-04-10 pažymos apie debitorines ir kreditorines skolas matyti, kad atsakovas turi 80.657,62 Eur skolų. Atsakovo turtas 2014-04-10 dieną sudarė 6382,84 Eur, todėl akivaizdu, kad visos ieškinio sumos, t. y. 24 209,61 Eur priteisimas, turint omenyje, kad ieškovas BUAB „Restauracija“ yra skolingas atsakovui už atliktus darbus ir įdėtas statybines medžiagas net 132.092,12 Lt (38.256,52 Eur), vienareikšmiškai darys atsakovo finansinę būseną atitinkančią ĮBĮ nustatytą įmonės nemokumo sąvoką ir atsakovas bus priverstas kreiptis dėl bankroto bylos jam iškėlimo.Teismas nepagrįstai priteisė 726 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai, nes pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bankrutuojanti įmonė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo į valstybės biudžetą. (LAT 2013-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013). Teismas nepagrįstai priteisė visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, nes dėl vieno ieškinio reikalavimo byla buvo nutraukta.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovo BUAB „Restauracija“ atstovas advokatas Simonas Baltrušaitis prašo apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Žemesnės instancijos teismas
Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas argumentais:
Ieškovas, gindamas savo teises, prašė pripažinti antstolio S. U. atliktus išieškojimo veiksmus kaip pažeidžiančius imperatyvią įstatymo nuostatą, numatytą ĮBĮ 9 str. 3 dalyje. Siekiant realiai apginti bankrutuojančios įmonės bei jos kreditorių interesus, turi būti taikoma restitucija ir ieškovo BUAB „Restauracija“ naudai grąžinta (priteista) 83.590,95 Lt (24.209,61 Eur) suma, kurią atsakovas UAB „Kauno apdaila“ gavo pažeidžiant imperatyvų draudimą. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis analogiškose bylose suformuota Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika, teisės normomis bei principais, priėmė teisingą sprendimą ir antstolio veiksmus pagrįstai pripažino neteisėtais. Skunde pažymima, jog ginčo dėl antstolio veiksmų neteisėtumo byloje nėra. Pripažinus antstolio veiksmus neteisėtais ir prieštaraujančiais imperatyvioms įstatymo normoms - tokie antstolio veiksmai negali sukelti teisėtų padarinių bet kurioje bankroto bylos nagrinėjimo stadijoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2011).Šiuo atveju atsakovo sąžiningumas teisinės reikšmės neturi. Imperatyvių teisės normų pažeidimas negali jokiems asmenims (net ir sąžiningiems) sukurti teisių ar panaikinti pareigų. Ieškovo įsitikinimu, aplinkybės, ar atsakovas žinojo apie BUAB „Restauracija“ bankroto bylos nagrinėjimo eigą, nėra esminės ir turinčios lemiamą įtaką ginčo išsprendimui. Įmonių bankroto įstatymo 9 str. 3 d. įtvirtinta imperatyvi taisyklė. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas negalėjo žinoti apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo. Atsakovas neįrodė (netgi neįrodinėjo), kad jis būtų pasidomėjęs klausimu dėl keliamos UAB „Restauracija“ bankroto bylos, kad būtų bent bandęs rinkti informaciją. Viešai skelbiama informacija apie bankroto bylos kėlimą suponuoja, kad atsakovas galėjo žinoti šias aplinkybes, ir nepaisant to, veikė priešingu teise būdu - inicijavo vykdomosios bylos užvedimą, kai turto realizavimas ir išieškojimas yra sustabdytas.Ieškovo sąžiningumas taip pat nėra aktualus sprendžiant klausimą dėl neteisėtų antstolio veiksmų ir restitucijos taikymo. Tai, kad ieškovas nepateikė atsiliepimo į atsakovo pareikštą civilinį ieškinį ir asmeniškai nepranešė apie savo sunkėjančią finansinę būklę - nepaneigia atsakovo pareigos būti apdairiu ir rūpestingu teisinių santykių dalyviu, bei vykdymo procese domėtis skolininko teisine padėtimi (ar teisme nėra priimto pareiškimo dėl bankroto bylos skolininkui iškėlimo). Ieškovas neįtakojo atsakovo valios pateikti vykdomąjį raštą antstoliui bei antstolio valios atlikti imperatyvioms teisės normoms prieštaraujantį pavedimą. Ieškovas net nežinojo ir negalėjo nuspėti atsakovo veiksmų - ar pastarasis teiks vykdomąjį raštą antstoliui apskritai, o jeigu teiks - tai kuriam antstoliui ir kokius veiksmus atlikinės antstolis.Skunde atkreipiamas teismo dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausio Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartyje civ. b. Nr. 3K-3-575/2013 ir Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. kovo 7 d. nutartyje civ. b. Nr. 2A-427/2012 teismai sprendė iš esmės analogiškas bylas pagal tas pačias faktines aplinkybes, kai antstolis pažeisdamas minėtą ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą, pervedė bankrutuojančios įmonės kreditoriui skolą ir taip pažeidė tiek pačios bankrutuojančios bendrovės, tiek ir jos kreditorių interesus. Abejose bylose teismai priteisė neteisėtai sumokėtą skolą bankrutuojančiai bendrovei iš kreditoriaus taikydami restituciją. Dėl šios priežasties, ieškovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, laikėsi Lietuvos Aukščiausio Teismo suformuotos praktikos bei teisės normų nuostatų.Apeliantas neteisingai nurodo, kad teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai. Pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį atsakovas nėra atleistas nuo bylinėjimo išlaidų mokėjimo už ieškinio pateikimą, todėl Kauno apylinkės teismas sprendimu pagrįstai 726 Eur žyminį mokestį priteisė iš atsakovo. Teismas ieškinį iš esmės patenkino visą, todėl teisingai priteisė ir bylinėjimosi išlaidas ieškovo naudai.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Patikrinęs apeliacinio skundo faktinį ir teisinį pagrindą, teismas daro išvadą, kad atsakovės apeliacinis skundas atmestinas.
Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad Kauno apygardos teisme 2014 m. balandžio 17 d. buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Restauracija“ iškėlimo. Apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Restauracija“ iškėlimo, vadovaujantis Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalimi paskelbta specialioje interneto svetainėje nurodant, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas.
Kauno apylinkės teismo 2014 m. kovo 19 d. sprendimu už akių patenkinus UAB „Kauno apdaila“ ieškinį, iš UAB „Restauracija“ buvo priteista 132.092,12 Lt skolos, 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 2732 Lt žyminio mokesčio. Šio sprendimo pagrindu Kauno apylinkės teismas 2014 m. balandžio 22 d. išdavė vykdomąjį raštą, kuris pateiktas antstolio S. U. kontorai vykdyti. Vykdant vykdomąjį dokumentą iš UAB „Restauracija“ 2014 m. balandžio 24 d. antstolis išieškojo 83.590,95 Lt ir pervedė UAB „Kauno apdaila“. Taigi nustatyta, kad 83.590,95 Lt suma iš UAB „Restauracija“ buvo išieškota po to, kai teisme jau buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos UAB „Restauracija“ iškėlimo. Taip pat iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad tą pačią dieną, kai buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo, buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės - iki nutarties iškelti UAB „Restauracija“ bankroto bylą arba atsisakyti ją iškelti įsiteisėjimo kreditorių reikalavimų įvykdymo užtikrinimui areštuoti UAB „Restauracija“ nuosavybės teise priklausantį turtą, uždraudžiant disponuoti areštuotu turtu, taip pat areštuotos atsakovės turtinės teisės ir piniginės lėšos. Tą pačią 2014 m. balandžio 17 d. ši teismo nutartis registruota Centrinės hipotekos įstaigos Turto areštų aktų registre.
Apeliacinės instancijos teismo vertinimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. lapkričio 14 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013, kadangi minėtoje civilinėje byloje buvo sprendžiamas analogiškas ginčas kaip ir nagrinėjamoje byloje pagal analogiškas faktines aplinkybes, kai antstolis pažeisdamas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą, bankrutuojančios įmonės kreditoriui pervedė išieškotą skolą. Įmonių bankroto įstatymo 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta imperatyvioji taisyklė, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, jeigu dėl įmonės buvo priimti teismų ir kitų institucijų sprendimai ir pagal juos išduoti vykdomieji dokumentai, įmonės turtas (lėšos) pagal šiuos vykdomuosius dokumentus gali būti areštuojamas, tačiau šio turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas. Nurodytame straipsnyje išdėstytų nuostatų paskirtis – galimos bankroto bylos procedūrų užtikrinimas, todėl jos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į bendruosius šių procedūrų principus bei tikslus. Bankroto proceso tikslas – tenkinti kreditorių reikalavimus iš bankrutuojančios įmonės turto, tuo pačiu metu įmonei – skolininkei likviduojant skolų naštą, taip apsaugant kreditorius nuo dar ilgesnio bankrutuojančios įmonės atsiskaitymų uždelsimo. Skolininko lėšų paskirstymas ir pervedimas išieškotojams yra išieškojimo vykdymas, todėl kol po turto realizavimo į antstolio depozitą gautos lėšos nepaskirstytos ir nepervestos, tol vyksta išieškojimas. Ar dar vyksta išieškojimas, sprendžiama pagal tai, ar yra užbaigta vykdomoji byla dėl visiško įvykdymo. Jeigu pagal CPK 632 straipsnyje nustatytus pagrindus nėra užbaigta vykdomoji byla, tai lėšų pervedimas išieškotojui pagal antstolio patvarkymą, kai jį priimant ar jau jį priėmus prasidėjo išieškojimo ir (ar) turto realizavimo sustabdymas pagal ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, yra negalimas, o jų gavimas, pažeidžiant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalį, traktuojamas kaip neteisėtas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Kauno vaisių ir daržovių prekyba“ v. bankrutuojanti UAB „Bajorkiemis“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-438/2009; 2009 m. lapkričio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal bankrutavusi Joniškio rajono Satkūnų žemės ūkio bendrovė v. L. A., bylos Nr. 3K-3-485/2009; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „VSA Vilnius“ skundą, bylos Nr. 3K-3-220/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013).
Taikant ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatą konkretiems bankroto teisiniams santykiams, būtina įvertinti, kad šioje teisės normoje įtvirtinti ribojimai galioja nuo pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo priėmimo, t. y. nuo datos, kai pareiškimo dėl bankroto bylos priėmimas patvirtinamas teisėjo rezoliucija (CPK 137 straipsnio 1 dalis). Kaip jau buvo nurodyta, ieškinio pareiškimą dėl bankroto bylos UAB „Restauracija“ iškėlimo teismas priėmė 2014 m. balandžio 17 d. Priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, visi vykdymo veiksmai, susiję su išieškojimu iš įmonės, kuriai pareikštas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, turto, išskyrus skolininko turto areštą, pagal pateiktus vykdomuosius dokumentus yra sustabdomi. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant nuostatą ,,turto realizavimas ir (ar) išieškojimas sustabdomas“ laikomasi pozicijos, kad vykdymo veiksmai turi būti stabdomi bet kuriame skolininko turto realizavimo ar išieškojimo etape, t. y. turi būti privalomai sustabdomas net ir jau išieškotų bei antstolio depozitinėje sąskaitoje esančių skolininko – įmonės, dėl kurios yra priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo – lėšų išmokėjimas išieškotojams. Priešingas aptariamų teisės normų aiškinimas reikštų tiek ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies, tiek apskritai Įmonių bankroto įstatymo vieno iš tikslų – sustabdyti disponavimą galimai bankrutuosiančio skolininko turtu ir pinigais, taip apsaugant kreditorių teises, – paneigimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-167/2011; 2010 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-220/2010; 2010 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-30/2010; 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2009; kt.).
Taigi, nagrinėjamoje byloje nustatytas neginčijamas faktas, kad antstolis ginčijamus vykdymo veiksmus atliko po to, kai teisme jau buvo priimtas pareiškimas dėl bankroto bylos ieškovo įmonei – UAB „Restauracija“ iškėlimo ir šios įmonės turtui uždėtas areštas taikant laikinąsias apsaugos priemones. Tai reiškia, kad ginčo vykdymo veiksmai pažeidė ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje nustatytą draudimą ir teismo nutartį dėl arešto įmonės turtui taikymo, todėl objektyviąja prasme jie atitinka neteisėto veikimo požymius (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).
Remiantis išdėstytais argumentais ir suformuota teismų praktika, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo teiginius, kuriais remdamasis apeliantas aiškina, jog lėšas jis gavo teisėtu pagrindu, pagal teismo išduotą vykdomąjį raštą esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui dėl skolos iš UAB „Restauracija“ priteisimo. Taip pat pažymėtina, kad ieškovui ginčyti antstolio atliktų veiksmų teisėtumą nebuvo jokios teisinės būtinybės, nes tų veiksmų prieštaravimas įstatyme nustatytiems draudžiamiesiems imperatyvams ir tų veiksmų neteisėtumas yra akivaizdūs, todėl pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad tokie veiksmai negali sukelti teisėtų padarinių.
Atsižvelgus į nustatytas aplinkybes, kad atliekant vykdymo veiksmus išieškotos lėšos buvo išmokėtos išieškotojui pažeidžiant minėtos imperatyvios ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalies nuostatas, darytina išvada, jog neteisėtais veiksmais įgytos lėšos pagrįstai reikalaujamos priteisti iš jas įgijusio asmens, kaip be teisėto pagrindo įgytas finansinis turtas, todėl pirmosios instancijos teismas šią sumą pagrįstai priteisė iš atsakovo. Pažymėtina, kad atsakovo UAB „Kauno apdaila“ kreditorinis reikalavimas galėtų būti patvirtinamas BUAB „Restauracija“ bankroto byloje ir tenkinamas pagal ĮBĮ nuostatas, laikantis kreditorių reikalavimų tenkinimo eiliškumo ir proporcingumo kartu su kitais tos pačios eilės kreditoriais.
Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai iš atsakovo priteisė 726,00 Eur žyminio mokesčio valstybės naudai. Pagal CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktą bylose, kurias nagrinėja teismai, nuo žyminio mokesčio mokėjimo atleidžiama įmonė (įstaiga), kuriai iškelta bankroto ar restruktūrizavimo byla arba kurioje vykdoma neteisminė bankroto procedūra, ar fizinis asmuo, kuriam iškelta bankroto byla, o kiti dalyvaujantys byloje asmenys – už šiose bylose paduotus apeliacinius ir kasacinius skundus. Nagrinėjamoje byloje ieškovei iškelta bankroto bylą, todėl nuo žyminio mokesčio mokėjimą už apeliacinį skundą ji yra atleista. Tačiau pagal CPK 96 straipsnio 1 dalį bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Šiuo atveju ieškovo ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovo priteista visa prašome suma ir atsakovas nuo žyminio mokesčio mokėjimo nėra atleistas, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovaudamasis CPK 96 straipsnio 1 dalies nuostatomis iš atsakovo priteisė žyminį mokestį valstybės naudai. Taip pat nesutiktina su apelianto argumentais, kad teismas be pagrindo iš atsakovo ieškovo naudai priteisė visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas, nes ne visi ieškinio reikalavimai buvo patenkinti. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas tenkindamas ieškovo ieškinį priteisė ieškovui BUAB „Restauracija“ iš atsakovo UAB „Kauno apdaila“ 24.209,61 Eur ir 695,50 Eur bylinėjimosi išlaidų. Teismas dėl reikalavimo – pripažinti neteisėtu antstolio padarytą mokėjimo pavedimą atsakovui – nurodė, kad ieškinio reikalavimas, kurio esmę sudaro prašymas pripažinti ieškinio reikalavimo pagrindą sudarančias aplinkybes, negali būti traktuojamas kaip atskiras materialinis teisinis reikalavimas, todėl šioje dalyje bylą nutraukė, tačiau iš esmės ieškovo ieškinys buvo patenkintas.
Vadovaudamasis išdėstytu, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir išsamiai įvertino faktines bylos aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas, byloje esančius įrodymus vertino laikydamasis CPK nustatytų sąsajumo, leistinumo, įrodymų vertinimo taisyklių, ir jam pagrįstai nekilo abejonių dėl ieškinio pagrįstumo.
Įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija kitus apeliacinio skundo argumentus ginčo atveju laiko teisiškai nereikšmingais ir dėl jų nepasisako bei sprendžia, kad skundžiamas teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jis paliekamas nepakeistu, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
V. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismui nusprendus atmesti atsakovo apeliacinį skundą, iš jo priteistinos ieškovo turėtos bylinėjimosi išlaidos, kurios sudarė 484,00 Eur (CPK 93 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 93 straipsnio 1 dalimi,
nutaria:
Kauno apylinkės teismo 2015 m. liepos 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš atsakovo UAB „Kauno apdaila“ (j. a. k. 302773696) 484,00 Eur (keturis šimtus aštuoniasdešimt keturis eurus 00 ct) teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, ieškovo BUAB „Restauracija“ (j. a. k. 132471755, atstovaujamo bankroto administratoriaus UAB „Verslo valdymo ir restruktūrizacijos centras“) naudai.