Panevėžio apygardos teismo nutartis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Valdo Ciesiūno, Jolantos Raščiuvienės (kolegijos pirmininkė), Artūro Ridiko,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. bei nukentėjusiosios E. P. apeliacinius skundus dėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 149 straipsnio 3 dalį laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams;

- pagal BK 150 straipsnio 3 dalį – laisvės atėmimu trejiems metams šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos griežtesne bausme apimant švelnesnę ir A. K. skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas trejiems metams ir šešiems mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu, bausmės vykdymas atidėtas dvejų metų laikotarpiui, įpareigojant A. K. bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo, bei skirta baudžiamojo poveikio priemonė - 15 MGL dydžio (564,9 Eurų) įmoką į nukentėjusiųjų nuo nusikaltimų asmenų fondą. Įmoką nurodyta sumokėti per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kardomoji priemonė – suėmimas - panaikinta ir A. K. paleistas teismo posėdžių salėje.

Iš A. K. priteista 1441,76 Eur turėtų ekstradicijos išlaidų Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. K. nuteistas už tai, kad jis 2005 m. lapkričio 6 d., apie 24.00 val. (duomenys neskelbtini), automobilyje Rover 200, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą išžaginti ir seksualiai prievartauti nukentėjusiąją E. P., jėga numovė E. P. džinsus ir apatinius drabužius bei užguldamas ją ir užlauždamas rankas vieną kartą lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja prieš jo valią, tęsdamas nusikalstamus veiksmus, kaltinamasis nurodė nukentėjusiajai atsiklaupti automobilio galinėje sėdynėje, o jai atsisakius tai daryti, panaudodamas fizinį smurtą - sudavė ne mažiau trijų smūgių į veidą bei grasindamas, kad ji bus dar labiau mušama patenkino savo lytinę aistrą su nukentėjusiąja analiniu būdu prieš jos valią, kur dėl nubrozdinimo apatinės lūpos srityje, kraujosruvos dešiniame skruoste, apatinėje lūpoje, smakro dešinėje pusėje ir abiejų šlaunų srityse bei žaizdelės klitorio srityje, E. P. padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą ir tokiais veiksmais išžagino bei seksualiai prievartavo nepilnametę E. P., gimusią (duomenys neskelbtini).

Motyvuojamoji dalis

5. Apeliaciniai skundai atmetami.

6. Apeliacinės instancijos teismo užduotis yra patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų reikalavimų. Pagrįstas - kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, skiriamos bausmės ir kitų nuosprendžiu sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

8. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs baudžiamojoje byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje esančių duomenų pakanka konstatuoti, jog A. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje, dėl ko jo atžvilgiu priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Nors apeliaciniais skundais su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinkama, tačiau teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvados yra pagrįstos.

Dėl kaltinimo keitimo teisme

9.3. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas BPK 256 straipsnio nuostatų nepažeidė. Bylos duomenys patvirtina, kad prašymas dėl kaltinimo pakeitimo teisme buvo gautas iki įrodymų tyrimo teisme pabaigos. Pateiktame prašyme prokuroras prašė kaltinime nurodytas veikos aplinkybes pakeisti bei papildyti naujomis faktinėmis aplinkybėmis, bei atitinkamai kaltinamojo veiką kvalifikuoti ne tik pagal BK 149 straipsnio 3 dalį, tačiau ir pagal BK 150 straipsnio 3 dalį. Naujas kaltinimas A. K. buvo įteiktas, bylos nagrinėjimas atidėtas ir suteiktas laikas pasiruošti gynybai nuo pakeisto kaltinimo. Be to, nėra jokio pagrindo sutikti su nuteistojo skunde dėstomais argumentais, kad dėl kaltinimo, numatyto BK 150 straipsnio 3 dalyje byla turėjo būti grąžinama prokurorui ikiteisminiam tyrimui atlikti - apklausti liudytojus, atlikti parodymų patikrinimą vietoje bei surinkti kitus duomenis. Iš prokuroro pateikto prašymo matyti, kad kaltinimas buvo papildytas naujomis aplinkybėmis ir nauja nusikalstama veika inkriminuota dėl toje pačioje vietoje ir tuo pačiu metu, kaip ir pirminiame kaltinime, atliktų kaltinamojo veiksmų, papildant juos naujomis aplinkybėmis, bei atitinkamai pagal jas kvalifikuojant kaltinamojo veiksmus. Be to, bylos duomenys patvirtina ir tai, kad naujai kaltinime nurodytos aplinkybės buvo kaip tik ir nustatytos ikiteisminio tyrimo metu – apklausiant nukentėjusiąją, atliekant jos parodymų patikrinimą vietoje, užduodant klausimus medicinos specialistams ir kt. Atsižvelgus į tai, nepagrįsti nuteistojo skundo teiginiai tiek dėl BPK 256 straipsnio pažeidimo, tiek dėl privalomumo atlikti ikiteisminį tyrimą dėl BK 150 straipsnio 3 dalyje numatytos nusikalstamos veikos. Kiti nuteistojo skundo argumentai, kuriais jis neigia savo kaltę dėl jam naujai pareikšto kaltinimo bei pateikia savo aplinkybių vertinimą, nesusiję su kaltinimo pakeitimo teisme teisėtumu, o yra bylos įrodymų ir aplinkybių vertinimo dalykas, dėl ko pasisakoma teismo motyvuose sprendžiant nuteistojo kaltės klausimą.

Dėl įrodymų vertinimo, veikų kvalifikavimo

10.6. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, visi aukščiau paminėti duomenys leidžia daryti kategorišką išvadą, kad A. K., prieš nukentėjusiosios valią, panaudodamas fizinį smurtą ir taip atimdamas galimybę priešintis lytiškai santykiavo su nukentėjusiąja bei tenkino savo lytine aistrą analiniu būdu.

10.7. Iš bylos duomenų matyti, kad E. P. 2017 m. sausio 12 d. ikiteisminio tyrimo teisėjui bei vėliau teisiamojo posėdžio metu duotuose parodymuose savo poziciją pakeitė, t. y. nurodė, jog A. K. jos nežagino ir seksualiai neprievartavo, teigdama, kad ji su A. K. lytiškai santykiavo savo noru, o ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus parodymus, nes bijojo savo motinos (2 t., b. l. 133-137, 3 t., 153-154). Tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai tokius nukentėjusiosios parodymus laikė nepatikimais bei vadovavosi ikiteisminio tyrimo metu duotais nukentėjusiosios paaiškinimais. Teismas teisingai akcentavo, kad E. P. nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl keičia viso ikiteisminio tyrimo metu duotus nuoseklius parodymus dėl įvykio aplinkybių, o nurodytosios priežastys, kad būdama nepilnametė E. P. bijojo savo motinos dėl to, kad visą naktį nebuvo namuose, buvo neblaivi, turėjo lytinių santykių, todėl melagingai tvirtino, kad buvo išžaginta ir išprievartauta, tokiomis nelaikytinos. Pažymėtina, kad viso ikiteisminio tyrimo metu, kuris truko daugiau nei vienuolika metų, E. P. nuosekliai tvirtino, kad buvo išžaginta ir seksualiai prievartauta, tokias aplinkybes nurodė ne tik iš karto po įvykio – 2005-11-07 apklausoje, parodymų patikrinimo vietoje metu – 2005-11-09, tačiau ir praėjus trims metams po įvykio – 2008-12-12, analogiškai nurodė ir dar vėliau, t. y. 2016-09-07 apklausoje. Be to, kaip jau minėta aukščiau, ikiteisminio tyrimo metu duotus nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir kita byloje surinkta medžiaga – Specialisto išvada apie E. P. po įvykio konstatuotus sužalojimus, kuria patvirtinami E. P. parodymai dėl fizinio smurto ir prievartos naudojimo jos atžvilgiu; nukentėjusiosios motinos K. P. bei liudytojos L. G. parodymai apie E. P. būseną iš karto po įvykio – buvo sumušta, pasimetusi, visą laiką verkė, buvo teikiama psichologinė pagalba ir kiti bylos duomenys. Nors E. P. teigė, kad ikiteisminio tyrimo metu davė melagingus paaiškinimus, nes bijojo savo motinos, tačiau nenurodė jokių objektyvių priežasčių, kodėl, jau būdama pilnametė savo parodymų nekeitė net iki 2016-09-07 apklausos. Juolab, kad teisiamojo posėdžio metu patvirtino, jog duodama paaiškinimus 2008 m. ir 2016 m. nieko nebijojo (3 t., b. l. 153). Taip pat, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad 2017-01-12 duodama parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui bei vėliau teisiamojo posėdžio metu, E. P. buvo nenuosekli, o būtent: 2017-01-12 apklausoje nurodė, kad su A. K. lytiškai santykiavo natūraliu ir analiniu būdu (2 t., b. l. 135), tačiau teisiamojo posėdžio metu jau teigė, kad analinio sekso su A. K. nebuvo (3 t., 153 b. l.). Paminėti duomenys leidžia spręsti, kad nuo 2017-01-12 parodymus E. P. davė nuteistojo A. K. naudai, siekdama padėti jam išvengti baudžiamosios atsakomybės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai E. P. parodymų pakeitimo aplinkybes siejo su tuo, jog A. K. buvo sulaikytas teisėsaugos institucijų ir vyko jo pristatymo į Lietuvą procedūra. Iš bylos duomenų matyti, kad A. K. (duomenys neskelbtini) buvo sulaikytas 2016-11-25, taigi nuo šios datos vyko nuteistojo perdavimo į Lietuvos Respubliką procedūra. Tuo tarpu praėjus neilgam laiko tarpui po A. K. sulaikymo, 2017-01-16 buvo gautas nukentėjusiosios atstovo prašymas papildomai apklausti nukentėjusiąją E. P., pridėti jos rašytiniai paaiškinimai, kuriuose ji savo ikiteisminio tyrimo metu duotus paaiškinimus paneigė iš esmės (2 t., b. l. 126-128). Nors skunde nuteistasis nurodo, jog E. P. negalėjo žinoti ir nežinojo apie A. K. sulaikymą, tačiau paminėtos aplinkybės niekaip nepaneigia teismo įsitikinimo, jog E. P. 2017-01-12 parodymus pakeitė, siekdama padėti A. K. išvengti baudžiamosios atsakomybės. Tokią teismo išvadą sustiprina ir ta aplinkybė, jog bylos duomenys nurodo, kad ir anksčiau ikiteisminio tyrimo metu, pasinaudojant liudytojo A. T. pagalba, buvo siekiama bylą užbaigti taikiu susitarimu – 2007 m. rugpjūčio 20 d. buvo pasirašytas susitaikymo protokolas, kuriame nurodyta, kad R. T., A. K. susitaikė su nukentėjusiąja E. P.. Moralinę žalą atlygino (2 t., b. l. 58). Iš E. P. parodymų matyti, kad jai buvo sumokėti 900 Eur.

10.8. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu tvirtino, kad su E. P. lytiškai santykiavo abiejų sutarimu, nuteistojo parodymus tvirtino ir įvykio metu kartu su A. K. ir E. P. buvęs liudytojas A. T., tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai jų parodymais nesirėmė. Kaip jau minėta aukščiau, aplinkybės apie tai, kad A. K. ir E. P. lytiškai santykiavo abiejų sutarimu paneigtos byloje esančių ir aukščiau aptartų įrodymų visetu – nukentėjusiosios E. P. ikiteisminio tyrimo metu duotais nuosekliais paaiškinimais, liudytojų K. P., L. G. parodymais, Specialisto išvada bei kitais rašytiniais bylos duomenimis. Nors apeliaciniuose skunduose teigiama, kad teismas neturėjo vadovautis nukentėjusiosios E. P. pirminiais paaiškinimais, duotais 2005-11-07, nurodant, kad jie buvo gauti padarant procesinių pažeidimų, neatitiko tikrosios E. P. valios, buvo įtakoti jos motinos, taip pat nukentėjusioji tvirtino tik tai, ką jai pasakydavo ikiteisminio tyrimo pareigūnė, be to, P. nevisiškai suprato savo paaiškinimų esmės, kadangi buvo neblaivi, visą naktį nemiegojusi ir kt., tačiau su tokiais skundų argumentais sutikti nėra jokio objektyvaus pagrindo. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius duomenis, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra teisinio pagrindo pripažinti, kad atliekant nukentėjusiosios E. P. pirminę apklausą buvo pažeistos įstatymo, reglamentuojančio nepilnamečio nukentėjusiojo apklausą pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, nuostatos ar padaryta kitų esminių procesinių pažeidimų, kurie sudarytų pagrindą nesivadovauti minėtais nukentėjusiosios paaiškinimais. Byloje nėra jokių duomenų, kad nukentėjusioji pirminius paaiškinimus davė siekdama melagingai apkalbėti A. K. ar kieno nors įtakota, o skunduose nurodyta aplinkybė, kad nukentėjusioji bijojo savo motinos, neleidžia to tvirtinti. Iš tiesų bylos duomenys patvirtina, kad pirminėje apklausoje kartu su nukentėjusiąją dalyvavo nukentėjusiosios motina K. P., tačiau, atsižvelgus į tai, kad E. P. buvo nepilnametė, motinos dalyvavimas pagal tuo metu galiojusio BPK nuostatas tokioje apklausoje buvo privalomas. Tačiau tiek iš nukentėjusiosios apklausos protokolo, tiek iš liudytojos L. G. bei K. P. parodymų matyti, kad E. P. nuosekliai ir pati paaiškino visas įvykio aplinkybes, smulkiai nurodė jo detales. Akivaizdu, jog tik pats asmuo dalyvavęs įvykiuose gali taip tiksliai ir nuosekliai nurodyti tas aplinkybes, kurias jis žino, ir ne viename proceso veiksme tiksliai atkartoti. Šiuo atveju, nukentėjusioji E. P. išsamiai, smulkiai ir nuosekliai išdėstė visas įvykio aplinkybes ir jos parodymus patvirtino jau paminėti įrodymai. Be to, savo pirminius paaiškinimus E. P. patvirtino ir kitą dieną po jų – 2005-11-08 iš pateiktų nuotraukų atpažino A. K. bei A. T., dar kitą dieną – 2005-11-09 vyko parodymų patikrinimas vietoje, kur E. P. ne tik patvirtino savo pirminius paaiškinimus, tačiau dar išsamiau paaiškino įvykio aplinkybes, parodė, kurioje vietoje ji buvo išžaginta ir seksualiai išprievartauta, manekeno pagalba parodė, kokiose padėtyse tai buvo padaryta. Kaip matyti, nukentėjusioji ne tik 2005-11-07 savo pirminiuose paaiškinimuose nurodė, kad buvo išžaginta ir seksualiai prievartaujama, tačiau ir 2005-11-08 bei 2005-11-09 nurodė analogiškas aplinkybes, nesipainiojo ir nepaneigė nė vienos aplinkybės, kuri buvo nurodyta jos pirminėje apklausoje, o priešingai, jas tik patvirtino ir papildė, todėl skundo argumentai, kad pirminės apklausos metu E. P. paaiškinimams galimai įtakos turėjo jos neblaivumas, tai, kad ji buvo visą naktį nemiegojusi ir kt., nepagrįsti. Juolab, kad specialisto išvadoje nėra duomenų apie nukentėjusios neblaivumą (1 t., b. l. 36), o pati nukentėjusioji nuosekliuose pirminiuose savo parodymuose aiškino, kad išgėrė tik sidro (1 t., b. l. 61). Taip pat teismas atmeta kaip nepagrįstus skundų argumentus, jog nukentėjusioji pirminės apklausos metu nesuprato klausimo dėl lytinio santykiavimo analiniu būdu, nežinojo, ką tai reiškė, taip pat nežinojo sąvokų „frikcija“, „lytinė aistra“, o jos parodymus savo nuožiūra užrašė ikiteisminio tyrimo pareigūnė. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusioji E. P. patvirtino, kad iki įvykio jau turėjo lytinių santykių, kas leidžia spręsti, jog paminėtos ir kitos pirminiame paaiškinime nurodytos sąvokos E. P. buvo suprantamos. Iš E. P. paaiškinimų, duotų ikiteisminio tyrimo metu, matyti, kad ji aiškindama įvykio aplinkybes naudojo ir kitas sąvokas, tokias kaip „iškreiptu būdu, į tiesiąją žarną“ (1 t., b. l. 69, 72), „buvo žaginama iškreipta forma į išeinamąją angą“ (1 t., b. l. 63), kas leidžia spręsti, jog ji suprato ir todėl aiškiai nurodė, jog buvo seksualiai prievartaujama analiniu būdu. Be to, kaip jau minėta aukščiau, pirminiuose paaiškinimuose paminėtas aplinkybes E. P. patvirtino ir vėlesnėse apklausose – 2008 metais bei 2016 metais. O ta aplinkybė, jog specialistas nenustatė sužalojimų nukentėjusios išeinamosios žarnos srityje A. K. kaltės nešalina, kadangi E. P. nuosekliais pirminiais parodymais seksualinį prievartavimą patvirtino ir netikėti pirminiais nukentėjusios parodymais nėra pagrindo.

10.9. Nuteistasis skunde nurodo aplinkybes, kurių, nuteistojo manymu, nepagrindžia bylos duomenys – nurodo, kad byloje nėra duomenų, jog jis (A. K.) žinojo, jog nukentėjusioji yra nepilnametė; byloje esanti Specialisto išvada ir kiti įrodymai nepatvirtina, kad jis (A. K.) seksualiai prievartavo nukentėjusiąją analiniu būdu, kad prieš nukentėjusiąją buvo naudotas fizinis smurtas, o kaip nurodo, nukentėjusioji susižalojo pati, griūdama autobusų stovėjimo aikštelėje ir kiti. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad esminės įvykio aplinkybės, tuo pačiu ir paminėtos, šioje byloje nustatytos nuosekliais ir išsamiais nukentėjusiosios paaiškinimais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, kuriais nėra jokio pagrindo netikėti, nes juos patvirtina kiti objektyvūs paminėti įrodymai. Nukentėjusioji nuosekliai viso ikiteisminio tyrimo metu tvirtino, jog A. K. sakė, kad yra nepilnametė, kad mokosi (duomenys neskelbtini) klasėje, minėjo, kad kitą dieną jai reikia eiti į mokyklą, todėl akivaizdu, jog aptartų įrodymų visetas patvirtina aplinkybę, jog A. K. įvykio metu žinojo nukentėjusios E. P. amžių. Nukentėjusioji tvirtino, kad A. K. ją seksualiai prievartavo analiniu būdu, parodymų patikrinimo vietoje metu manekeno pagalba rodė kaip ir kokiose pozicijose ji buvo seksualiai prievartaujama, taip pat nuosekliai teigė, kad A. K. jos atžvilgiu naudojo fizinį smurtą dėl kurio ji patyrė Specialisto išvadoje konstatuotus sužalojimus, neigė, jog buvo nukritusi ir susižalojo pati. Nors apeliantas skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, nes rėmėsi išimtinai tik nukentėjusiosios paaiškinimais, nepagrįstai atmesdamas jo (A. K.) ir liudytojo A. T. parodymus ir taip pat netinkamai įvertino kitus byloje esančius įrodymus, kitų bylos įrodymų netyrė, kaltinimą tik perkėlė iš prokuroro pateiktame dokumente suformuoto kaltinimo ir kt., tačiau tokie argumentai vertinami bandymu įtikinti teismą, jog jis nusikaltimų, dėl kurių padarymo buvo nuteistas jis nepadarė, juolab, kad tokie apelianto argumentai yra paneigti objektyviais bylos įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visą proceso eigą bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, sprendžia, kad nenustatyta jokių aplinkybių, patvirtinančių pirmosios instancijos teismo tendencingumą ir keliančių abejonių jo nešališkumu, esminių BPK pažeidimų nebuvo padaryta, o vien gynybos nesutikimas su byloje atliktu įrodymų vertinimu ir priimtu sprendimu negali būti laikomas pakankama aplinkybe, pagrindžiančia teismo šališkumą.

10.10. Taip pat nuteistasis skunde vardija procesinius veiksmus, kurių, nuteistojo nuomone, pirmosios instancijos teismas neatliko - nebuvo atliktas nukentėjusiosios parodymų patikrinimas vietoje tame pačiame įvykio metu buvusiame automobilyje, kur manekeno pagalba būtų parodoma kokiose padėtyse žaginimo bei seksualinio prievartavimo metu buvo nukentėjusioji, kokiose jis (A. K.); netirtos aplinkybės, ar E. P. po įvykio konstatuoti kūno sužalojimai buvo padaryti smurtinio poveikio pasėkoje, ar galėjo atsirasti turint nepatogius lytinius santykius automobilyje, netirta ar apskritai buvo galima atlikti nukentėjusiosios nurodytus veiksmus automobilyje, bei kitos. Tačiau atsakant į šiuos skundo argumentus teismas pažymi, kad iš baudžiamojo proceso kodekso normų neišplaukia, kad kiekvienoje byloje paneigiant ar patvirtinant keliamas versijas, turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės, paskiriami visi įmanomi tyrimai ir kad to nepadarius, pažeidžiamos kaltinamojo procesinės teisės ir įrodinėjimo tvarka (kasacinės nutartys Nr. 2K-463/2011, 2K-509/2010). Įrodymų turi būti surenkama ir ištirta tiek, kad tai leistų padaryti pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos fakto konstatavimo. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esančių įrodymų bei nustatytų aplinkybių visumos visiškai pakanka išvadai dėl A. K. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas pagrįsti. Nors nuteistasis su teismo išvadomis nesutinka, teigia, kad nuosprendis pagrįstas prielaidomis ir spėjimais, nes byloje jokių įrodymų dėl jo dalyvavimo padarant BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje numatytas nusikalstamas veikas, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad baudžiamojo proceso principas visas abejones vertinti kaltinamojo naudai (in dubio pro reo), draudimas grįsti apkaltinamąjį nuosprendį prielaidomis yra pažeidžiami tada, kai apkaltinamasis nuosprendis priimamas neišsiaiškinus visų teisingam bylos išsprendimui reikšmingų aplinkybių. Tačiau vien tik baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens manymas, kad jo gynybinė versija nėra pakankamai paneigta, nėra pagrindas konstatuoti, jog sprendimas byloje yra priimtas pažeidžiant BPK nuostatas.

10.11. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje ne kartą paminėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikomasi ir kasacinio teismo praktikoje, kurioje ne kartą nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-118-746/2016). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija, patikrinusi bylą įrodymų vertinimo ir teisės taikymo aspektu, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams ir jų nebekartoja.

Dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties

11. Apeliantas skunde nurodo, kad baudžiamoji byla jo atžvilgiu turėjo būti nutraukta BK 95 straipsnio 1 dalies pagrindu suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui, nes nuo tariamų nusikalstamų veikų padarymo (2005-11-06) ir jo sulaikymo (2016-11-25) praėjo 11 metų ir 19 dienų. Nurodo, kad teismo išvada, jog jis pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, nepagrįsta bylos duomenimis. Tokius apelianto argumentus apeliacinės instancijos teismas pripažįsta nepagrįstais.

11.1. Pagal BK 95 straipsnį asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką, apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis taikoma, kai yra atitinkamų sąlygų visuma: a) yra suėjęs apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas; b) nepadarė naujos nusikalstamos veikos; c) asmuo šio termino laikotarpiu nesislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo.

11.2. Iš bylos duomenų matyti, kad nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 straipsnio 3 dalyje, 150 straipsnio 3 dalyje buvo padarytos 2005-11-06. Pagal tuo metu galiojusį baudžiamąjį įstatymą šios veikos buvo ir dabar yra priskiriamos sunkių nusikaltimų kategorijai, todėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminas dėl abiejų nusikalstamų veikų buvo dešimt metų (BK 95 straipsnio 1 dalies d) papunktis (2005 m. birželio 25 d. įstatymo redakcija). A. K. naujos nusikalstamos veikos nepadarė. Tačiau pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog A. K. pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ir teismo, dėl ko apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senatis A. K. buvo sustojusi.

11.3. BK 95 straipsnio 4 dalyje (pagal 2005 m. birželio 25 d. įstatymo redakciją – 95 straipsnio 3 dalyje) nustatyta, kad jeigu nusikalstamą veiką padaręs asmuo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo ar teismo, senaties eiga sustoja. Senaties eiga atsinaujina nuo tos dienos, kurią asmuo sulaikomas arba kurią jis pats atvyksta pas ikiteisminio tyrimo pareigūną, prokurorą ar į teismą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad pasislėpimas – tai sąmoningi asmens veiksmai, atliekami padarius nusikalstamą veiką, kuriais siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Tai veiksmai, apsunkinantys kaltininko pristatymą prokurorui ar teismui, jo apklausą, kardomųjų priemonių taikymą. Šiems veiksmams gali būti priskirti gyvenamosios vietos pakeitimas, sistemingas persikėlimas iš vienos vietovės į kitą, išvykimas į užsienį, gyvenimas be dokumentų ar suklastotų dokumentų įgijimas, pavardės ar vardo, išvaizdos pakeitimas, kitokių aplinkybių, trukdančių nustatyti asmens tapatybę, sudarymas. Kiekvienu atveju būtina nustatyti, ar atlikdamas nurodytus veiksmus kaltininkas suvokė, kad padarė nusikalstamą veiką ir yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos veikos ir kad tam tikrus veiksmus atliko siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-9/2011).

11.4. Pirmosios instancijos teismas savo išvadą, kad A. K. po nusikalstamos veikos padarymo pasislėpė nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų 2005-11-07 išvykdamas į užsienį ir todėl senaties eiga jam buvo sustojusi iki jo sulaikymo 2016-11-25, grindė tuo, kad A. K. iš karto po nusikaltimų padarymo išvyko į užsienį, policijos pareigūnai nenustatė jo gyvenamosios vietos, kaltinamojo artimieji nurodė, kad jokių ryšių su kaltinamuoju nepalaiko, kaltinamasis į Lietuvą negrįžo, buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) pagal Europos arešto orderį, neturėjo galiojančio asmens dokumento, kaip pats nurodė, dirbo nelegaliai, kas rodo, jog tai buvo kaltinamojo sąmoningi veiksmai, kuriais buvo siekiama išvengti patraukimo baudžiamojon atsakomybėn. Apeliacinės instancijos teismas pritaria šiai apylinkės teismo išvadai.

11.5. Bylos duomenys patvirtina, kad 2005-11-10 A. K. gyvenamojoje vietoje buvo atlikta krata, kurioje dalyvavo A. K. žmona J. K. (1 t., b. l. 95). Iš liudytojos J. K. (A. K.) žmonos 2005-11-14 apklausos matyti, kad ji nurodė, jog nežino kur yra A. K. (1 t., b. l. 190). Iš 2005-11-09 vyr. tyrėjo R. T. tarnybinio pranešimo matyti, kad A. K. 2005-11-09 buvo ieškoma jo žmonos ir tėvų gyvenamosiose vietose, tačiau A. K. žmona J. K. paaiškino, kad A. K. nematė apie 2 savaites, kur jis yra nežino, A. K. tėvai paaiškino, kad jo nematė apie savaitę laiko, nežino kur jis yra (2 t., b. l. 7). 2005-12-19 paskelbta A. K. paieška (1 t., b. l. 194). Iš 2009-01-05 tyrėjo R. P. tarnybinio pranešimo matyti, kad jis nurodė, jog A. K. buvo ieškoma jo ir tėvų gyvenamojoje vietoje, artimieji nurodė, kad A. K. buvimo vieta jiems nėra žinoma (2 t., b. l. 8). 2009-07-23 išduotas Europos arešto orderis dėl A. K. išdavimo (2 t., b. l. 38-42). Iš 2016-11-22 tyrėjos R. S. tarnybinio pranešimo matyti, kad jame nurodyta, jog vykdant A. K. paiešką buvo nuvykta A. K. paskutiniu žinomu gyvenamosios vietos adresu, A. K. tėvų gyvenamosios vietos adresu, liudytojo A. T. gyvenamosios vietos adresu, tačiau A. K. rastas nebuvo. Žodžiu apklausti minėti asmenys nurodė, kad su A. K. nebendrauja eilę metų, apie jo buvimo vietą nieko pasakyti negali, su juo nepalaiko jokių ryšių (2 t., b. l. 119-120 b. l.).

11.6. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, kad A. K. iš karto po nusikalstamų veikų padarymo išvyko iš Lietuvos Respublikos, nutraukdamas visus ryšius su savo tėvais, žmona, nepilnamete dukterimi, seserimi, draugais – A. T., nė vienas iš jų negalėjo nurodyti A. K. buvimo vietos. Taip pat iš bylos duomenų matyti, kad A. K. savo išvykimo į kitą šalį nebuvo deklaravęs, nuo 2011-10-03, pasibaigus A. K. asmens dokumento - paso galiojimui, gyveno su negaliojančiu asmens dokumentu (2 t., b. l. 25-26). Nors ikiteisminio tyrimo pareigūnų A. K. buvo ieškomas, buvo paskelbta tiek nacionalinė, tiek tarptautinė A. K. paieška, tačiau tik pareigūnų pagalba jis buvo surastas ir sulaikytas 2016-11-25 (duomenys neskelbtini), vykdant Europos arešto orderį. Visos šios nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad A. K., atlikdamas aukščiau nurodytus veiksmus – iš karto po įvykio išvykdamas į užsienį, nutraukdamas visus ryšius su artimaisiais ir giminėmis, nedeklaruodamas savo išvykimo į užsienio valstybę, gyvendamas be galiojančio asmens dokumento, suvokė, kad yra ieškomas arba ateityje bus ieškomas dėl padarytos nusikalstamos veikos ir tokius veiksmus atliko, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Nuteistojo skunde nurodomos aplinkybės, kad jis nuo tyrimo nesislėpė, o buvo išvykęs į užsienį, dirbo, apie jo paieškas nieko nežinojo, yra deklaratyvios ir paneigtos aukščiau paminėtais duomenimis. Taip pat nors nuteistasis nesutinka, kad teismas rėmėsi 2005-11-09, 2009-01-05, 2016-11-22 tarnybiniais pranešimais, nurodydamas, kad jie yra neinformatyvūs, nepatikimi, neatitinka įstatymų reikalavimų ir kt., tačiau apeliacinės instancijos teismas su šiais skundo argumentais nesutinka ir sprendžia, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo jais nesiremti, kadangi jie suteikia bylai reikšmingos informacijos, nėra duomenų, kad jie būtų gauti neteisėtais būdais ar melagingi, todėl laikytini patikimais ir teismas jais remiasi.

11.7. Atsižvelgus į nurodytas aplinkybes daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai baudžiamojo proceso nenutraukė dėl apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties.

Dėl pakartotinio baudžiamojo persekiojimo (non bis in idem )

12. Apeliantas skunde teigia, kad apkaltinamasis nuosprendis byloje buvo priimtas pažeidžiant draudimą antrą kartą bausti asmenį už tą pačią nusikalstamą veiką, nes 2016-03-17 prokuroro R. J. nutarimu jo atžvilgiu buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas pagal BK 149 straipsnio 3 dalį suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui, tačiau dėl tų pačių faktų – E. P. išžaginimo, 2016-05-31 prokuroras R. V. jo atžvilgiu pradėjo naują ikiteisminį tyrimą. Taip pat teigia, kad teismas nepatikrino aplinkybės, ar jam buvo suteikta procesinė galimybė skųsti prokurorų nutarimus dėl ikiteisminio tyrimo nutraukimo bei atnaujinimo, todėl nesiaiškino ar jo atžvilgiu baudžiamasis procesas apskritai buvo sąžiningas. Šie apeliacinio skundo argumentai atmestini.

12.1. Iš bylos duomenų matyti, kad Panevėžio apygardos prokuratūros Utenos apylinkės prokuratūros prokuroras R. J. 2016 m. kovo 17 d. nutarimu nutraukė ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) suėjus baudžiamosios atsakomybės senaties terminui. Generalinės prokuratūros baudžiamojo persekiojimo departamento vyriausiojo prokuroro pavaduotojo R. V. 2016 m. gegužės 31 d. nutarimu panaikino 2016 m. kovo 17 d. nutarimą, kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas, bei tuo pačiu nutarimu ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini) atnaujino, nutarimas įsiteisėjęs. Atsižvelgus į tai, nėra jokio pagrindo teigti, jog R. K. pakartotinai persekiojamas už tą pačią nusikalstamą veiką, nes 2016-05-31 nutarimu buvo panaikintas 2016-03-17 nutarimas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, bei, vadovaujantis BPK 217 straipsnio 1 dalies nuostatomis tuo pačiu nutarimu ikiteisminis tyrimas buvo atnaujintas ir tęsiamas. Iš bylos duomenų matyti, kad 2016-03-17 ir 2016-05-31 nutarimai buvo siųsti A. K. paskutiniu žinomu gyvenamosios vietos adresu, taip pat A. K. gynėjai (2 t., b. l. 69, 76), todėl apelianto teiginiai, kad jam nebuvo sudaryta procesinė galimybė skųsti minėtus nutarimus, nepagrįsti.

13. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas A. K. atžvilgiu priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, todėl Utenos rajono apylinkės teismo 2017 m. liepos 27 d. nuosprendžio apeliaciniame skunde nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo A. K. bei nukentėjusiosios E. P. apeliacinius skundus atmesti.