Šiaulių apygardos teismo nutartis

2012-02-15 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-84-309-2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-02-15
Bylos Nr.
1A-84-309-2012
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Zigmas Kavaliauskas (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
Nuteistasis
L. M.
Advokatai
Adolfas Račkauskas
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-84-309/2012Teisminio proceso Nr. 1-73-1-00064-2009-3Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.12., 2.4.7. (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. vasario 15 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Zigmo Kavaliausko,

teisėjų Raimundo Jurgaičio, Vidmanto Mylės,sekretoriaujant Vilmai Armalytei,dalyvaujant prokurorei Laimai Mažeikienei,gynėjui advokatui Adolfui Račkauskui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. M. apeliacinį skundą dėl Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendžio, kuriuo L. M. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 5 (penkiems) mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 straipsnio 1 ir 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2008 m. spalio 29 d. Klaipėdos miesto apylinkės teismo nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme, bausmes iš dalies sudedant ir paskirta galutinė subendrinta bausmė laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams 5 (penkiems) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

L. M. nuteistas už tai, kad žinodamas apie tai, jog 2009 m. sausio 31 d., dienos metu, ikiteisminio tyrimo metu laikas tiksliai nenustatytas, Mažeikių m., (duomenys neskelbtini) namo penkto aukšto laiptinės aikštelėje, D. K. panaudojus fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją S. R. buvo pagrobta jai priklausanti rudos spalvos odinė rankinė, kurioje buvo fotoaparatas „Samsung“ 1200 litų vertės, piniginė su 20 1itų ir kiti nukentėjusiajai priklausantys daiktai bei dokumentai, sekančią dieną t. y. 2009 m. vasario 1 d. žinodamas, kad fotoaparatas įgytas nusikalstamu būdu, kartu su D. K. ir E. K., kurių atžvilgiu priimtas teismo nuosprendis, pavogtą fotoaparatą, tarpininkaujant R. B. K. bei A. Š., kurie nežinojo, kad fotoaparatas vogtas, pardavė jį R. U. už 220 litų, tokiu būdu realizavo S. R. priklausantį 1200 litų vertės turtą – fotoaparatą „Samsung“, žinodamas, kad šis fotoaparatas buvo gautas nusikalstamu būdu.

Šalies argumentai

Nuteistasis L. M. apeliaciniu skundu prašo pakeisti Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu naują nuosprendį – paskirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu. Taip pat prašo išreikalauti iš Mažeikių rajono apylinkės teismo pateiktus įrodymus, turinčius įtakos bylos nagrinėjimui kaip lengvinančias aplinkybes, t. y. darbdavio ir Jungtinės Karalystės įkalinimo įstaigos pareigūnų charakteristikas bei sertifikatų kopijas.

Skunde nurodo, kad jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, administracine tvarka nebaustas, tačiau teismas, nuteistojo nuomone, siekdamas, kad bausmė būtų paskirta teisinga ir pasiekti bausmės tikslai skyrė laisvės atėmimo bausmę, neatsižvelgdamas į tai, kad jis būdamas laisvėje nedelsdamas pradės dirbti (tai nurodyta darbdavio charakteristikoje), todėl jis galėtų sumokėti valstybei patirtas ekstradicijos išlaidas bei mokėti kitus privalomus mokesčius. Taip pat nurodo, kad nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje įvykdė būdamas vos aštuoniolikos metų amžiaus, kai negalvojo, jog tai nusikaltimas, o dabar, praėjus beveik trejiems metams, nuoširdžiai gailisi. Nuteistasis pripažįsta, kad pasirašęs rašytinį pasižadėjimo neišvykti turėjo elgtis kaip dera, tačiau vis dėlto išvyko į Jungtinę Karalystę ir netrukus buvo įtrauktas dar į kitą nusikaltimą, kurio bausmę visiškai įvykdė Jungtinėje Karalystėje ir 2011-10-16 buvo parskraidintas į Lietuvą pagal Europos arešto orderį. Nurodo, kad nuo 2009-07-16 iki šio momento nėra buvęs laisvėje nei dienos, o jam jau dvidešimt vieneri, todėl, apelianto teigimu, jis yra viską pergalvojęs, įvertinęs bei supratęs tikrąsias gyvenimo vertybes. Taip pat nurodo, kad būdamas nelaisvėje mokėsi ir tobulėjo, kas, pasak apelianto, matosi iš jo pateiktų sertifikatų bei pareigūnų rekomendacijų, kur apie jį atsiliepiama teigiamai. Mano, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo paskirta dviejų metų ir penkių mėnesių bausmė yra per griežta. Teigia, jog po padarytų nusikalstamų veikų praėjo ilgas laiko tarpas, be to, pasak, nuteistojo, pirmą kartą beveik tris metus būdamas nelaisvėje susivokė ir pasimokė, jog buvo jaunas ir kvailas gyvendamas asocialioje šeimoje, neturėdamas teigiamų užsiėmimų suklydo. Apeliantas pažymi, kad sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, o lengvinančios aplinkybės, nuteistojo manymu, sudaro pagrindą taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, nes yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Nurodo, kad jei teismas sutiktų jam skirti bausmės vykdymo atidėjimą, jis sutiktų su ilgiausiu laikotarpiu. Taip pat nurodo, kad jis jau pilnametis, subrendęs pilietis, svajojantis dirbti, sukurti šeimą, rūpintis, nešti atsakomybę už ją ir jį supančius žmones.

Apeliacinio proceso metu nuteistojo gynėjas prašė nuteistojo apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo sprendimą pagal apeliacinį skundą (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 3 dalis), konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė esmines bylos aplinkybes, surinktus įrodymus įvertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio nuostatų, ir daro išvadą, kad Mažeikių rajono apylinkės teismo 2011 m. lapkričio 17 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti nuteistojo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo nuteistojo nusikalstamą veiką ir paskyrė jam tinkamą bausmę.

Apeliacinės instancijos teismo paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys), o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ir keičiami. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Remiantis Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalies nuostatomis, nuosprendis teisingas, t. y. teisėtas ir pagrįstas gali būti tik tuo atveju, kai viso bylos baudžiamojo proceso metu yra išsamiai atskleista nusikalstama veika ir tinkamai pritaikytas įstatymas, kai nusikalstamą veiką padaręs asmuo nubaustas teisingai, t. y. būtent už tą veiką ir ta apimtimi, kurią yra padaręs, kad niekas nekaltas nebūtų nubaustas.

Nuteistasis L. M. savo apeliaciniame skunde kaltės dėl padarytos nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių ir jo veikos juridinės kvalifikacijos neginčija, tačiau prašo paskirti švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu. Todėl apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydamas apeliacinio skundo ribų, t. y. dėl L. M. paskirtos bausmės teisėtumo.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmės paskirtis yra ne tik sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, bet ir paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis). Taigi pagal baudžiamąjį įstatymą bausmėmis siekiama nuteistuosius ne tik nubausti. Todėl teismas, skirdamas bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio sankciją, privalo vadovautis ir šio kodekso bendrosios dalies nuostatomis. Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių, ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę.

Prielaidų išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas nuteistajam L. M. bausmę pažeidė nurodytus baudžiamojo įstatymo reikalavimus, nėra. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, skirdamas bausmę nuteistajam, teismas vadovavosi bausmės skyrimo recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą ypatumais, numatytais Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnyje, atsižvelgė į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, į tai, kad L. M. anksčiau teistas už tyčinius nusikaltimus, o naują nusikaltimą padarė neišnykus teistumui, todėl L. M. Lietuvos Respublikos BK 27 straipsnio prasme – recidyvistas. O pagal Lietuvos Respublikos BK 56 straipsnio 1 dalį recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Be to, jis, nusikalstamą veiką, kuri priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnis 3 dalis) padarė bausmės vykdymo atidėjimo metu, slapstėsi.

Nuteistojo L. M. atsakomybe lengvinančia aplinkybe apylinkės teismas pripažino tą aplinkybę, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Atsakomybę sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Nors apeliantas L. M. skunde ir nurodo, kad jam paskirta bausmė yra per griežta, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, konstatuoja, jog bausmė nuteistajam paskirta nepažeidžiant baudžiamojo įstatymo nuostatų, savo rūšimi ir dydžiu atitinka Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje nurodytą bendrąją bausmės paskirtį.

Be to, iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad L. M. už padarytą nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalyje paskirta bausmė – laisvės atėmimas 5 (penkiems) mėnesiams – savo dydžiu žymiai mažesnė negu Lietuvos Respublikos BK 189 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, dėl to ši bausmė nelaikytina aiškiai per griežta.

Nuteistojo skunde nurodyti teiginiai, kad jis jaunas, nusikalstamą veiką, numatytą BK 189 straipsnio 1 dalyje įvykdė būdamas vos aštuoniolikos metų amžiaus, administracine tvarka nebaustas, būdamas laisvėje pradėtų dirbti, charakterizuojamas teigiamai, deklaratyvūs, todėl atmestini. Iš bylos medžiagos matyti, jog apeliantas iki šios nusikalstamos veikos padarymo praeityje buvo teistas tris kartus, jam buvo skirtos bausmės, nesusijusios su laisvės atėmimu, tačiau jis išvadų nedarė, padarė naują nusikaltimą bausmės vykdymo atidėjimo metu, po to slapstėsi užsienyje, kur padarė dar vieną nusikalstamą veiką, tai rodo, kad nusikaltimas padarytas neatsitiktinai, o kad jis yra ankstesnio jo elgesio pasekmė.

Ir nors nuteistasis L. M. apeliaciniame skunde pažymi, kad sunkinančių aplinkybių byloje nenustatyta, o lengvinančios aplinkybės, nuteistojo manymu, sudaro pagrindą taikyti BK 75 straipsnio 1 dalį, nes yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo ir nurodo, kad jei teismas sutiktų jam skirti bausmės vykdymo atidėjimą, jis sutiktų su ilgiausiu laikotarpiu bei tai, kad jis jau pilnametis, subrendęs, supratęs, apgalvojęs pilietis, svajojantis dirbti, sukurti šeimą, rūpintis, nešti atsakomybę už ją ir jį supančius žmones, tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančią medžiagą, sprendžia, kad apelianto skunde nurodytos aplinkybės nėra pakankamos, kuriomis remiantis būtų galima skirti nuteistajam jo prašomą bausmės vykdymo atidėjimą.

Bausmės vykdymo atidėjimą reglamentuojančio BK 75 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus ne daugiau kaip trejiems metams, jeigu nusprendžia, kad yra pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. BK 75 straipsnyje nėra tiesioginio draudimo taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą asmeniui, nusikalstamą veiką padariusiam pirmiau paskirtos bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Kasacinės instancijos teismas ne kartą yra pabrėžęs, kad asmeniui, padariusiam nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, bausmės vykdymo atidėjimas gali būti taikomas tik išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, atsakomybę lengvinančias aplinkybes (pavyzdžiui, labai teigiamai apibūdinama nuteistojo asmenybė, nusikalstama veika padaryta ypač nepalankiai susiklosčius situacijai) bei kitus bylos duomenis. Teismų praktika formuojama taip, kad atvejai, kai nuteistasis bausmės vykdymo laikotarpiu padaro kelis tyčinius nusikaltimus, vertintini kaip paneigiantys galimybę pasiekti bausmės paskirtį be realaus bausmės atlikimo (kasacinės nutartys Nr. 2K-58/2009, 2K-228/2010, 2K-18/2009, 2K-338/2011). Remdamasi išdėstytu, kolegija daro išvadą, kad nuteistojo L. M. nurodyti argumentai, kad jis jau pilnametis, subrendęs pilietis, svajojantis dirbti, sukurti šeimą, rūpintis, nešti atsakomybę už šeimą ir jį supančius žmones, nėra pakankami tam, kad būtų vertinami kaip atskleidžiantys išimtinį atvejį, leidžiantį taikyti bausmės vykdymo atidėjimą.

Kiti apelianto skunde nurodyti teiginiai, kurie susiję su jam skirta bausme, ir kurie, nuteistojo manymu, sudaro pagrindą skirti jam švelnesnę bausmės rūšį, nesusijusią su laisvės atėmimu, įvertinus prieš tai išdėstytas bausmei skirti reikšmės turinčias aplinkybes, neduoda teisinio pagrindo švelninti nuteistajam paskirtą bausmę. O tai, jog nuteistasis visgi mano, kad jam turėjo būti skirta švelnesnė, nei skundžiamo nuosprendžiu skirta bausmės rūšis, kuri nebūtų susijusi su laisvės atėmimu, nesant baudžiamojo įstatymo pažeidimų, neduoda teisinio pagrindo skirti jam jo prašomą bausmės rūšį ar atidėti jos vykdymą. Tuo pačiu pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija, o kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą – atitinkančią padarytos nusikalstamos veikos ir kaltininko pavojingumą – bausmę. Todėl tokie apelianto teiginiai taip pat laikytini deklaratyviais.

Atsižvelgiant į tai, kas paminėta, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, todėl švelninti ją ir keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį, apeliacinio skundo argumentais ir motyvais pagrindo nėra, todėl nuteistojo L. M. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

Nuteistojo L. M. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Zigmas KavaliauskasTeisėjai Raimundas JurgaitisVidmantas Mylė