- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-10-23
- Bylos Nr.
- 1A-414-1020/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-31907-2018-4
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Ernestas Rimšelis, Laureta Ulbienė, Virginija Pakalnytė-Tamošiūnaitė
- Nuteistasis
- J. Ž.
- Nukentėjusysis
- K. J.
- Advokatai
- Anna Grinevič
- Kategorijos
- 2.1.7.4.1Asmenų parodymų vertinimas
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Pakalnytės-Tamošiūnaitės, Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Lauretos Ulbienės,
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 3 d. nuosprendžio, kuriuo J. Ž. pripažintas kaltu ir nubaustas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį – 1 metų ir 6 mėnesių laisvės apribojimo bausme, uždraudžiant per bausmės laikotarpį bendrauti su nukentėjusiuoju K. J., įpareigojant per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos atlyginti nusikalstama veika padarytą turtinę žalą bei visą bausmės laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.
Iš J. Ž. priteista: 58 EUR turtinės žalos, 1 000 EUR neturtinės žalos ir 200 EUR proceso išlaidoms atlyginti nukentėjusiajam K. J.; 114,05 EUR – turtinės žalos Vilniaus teritorinei ligonių kasai.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės
1. J. Ž. nuteistas už tai, kad 2018 m. birželio 29 d., apie 17.00 val., namo kieme, esančiame (duomenys neskelbtini), Vilniuje, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo K. J. atžvilgiu, t. y. tyčia metaliniu vamzdžiu sudavė nukentėjusiajam K. J. ne mažiau nei dvylika kartų į įvairias kūno vietas, taip padarydamas šiam dešinio alkūnkaulio lūžį, poodines kraujosruvas nugaroje, dešiniame dilbyje, kairiame žaste, dešinėje šlaunyje, dešinėje blauzdoje, odos nubrozdinimus su poodinėmis kraujosruvomis kairiame šone, kairėje alkūnėje, muštinę žaizdą su odos nubrozdinimu ir poodine kraujosruva kairiame dilbyje, odos nubrozdinimą kairiame kelyje, tokiu būdu nesunkiai sutrikdė nukentėjusiojo K. J. sveikatą. Šiais veiksmais J. Ž. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
2. J. Ž. apeliaciniu skundu prašo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti, jo veiksmuose esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktas).
2.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas apelianto atžvilgiu priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį nenustatė tikslios įvykių eigos ir nepagrįstai atmetė būtinosios ginties versiją. Apelianto manymu, nukentėjusysis į jo namo kiemą atėjo siekdamas jį sužaloti. Nukentėjusysis duodamas parodymus teisme išreiškė aiškų ir stiprų nepasitenkinimą apelianto veiksmais iki įvykio, nurodydamas įvykio aplinkybes nepaminėjo nė vieno apelianto puolamojo veiksmo, tik tai, kad apeliantas traukdamasis atbulas nuo žemės paėmė metalinį vamzdį. Liudytojas M. L. duodamas parodymus teisme taip pat nurodė, kad po įvykio nukentėjusysis jam pasakė, jog pas apeliantą atėjo siekdamas pasmaugti dėl kanalizacijos. Skunde nurodoma, kad nukentėjusiojo veiksmai turi būti laikomi nusikalstamais ir yra kvalifikuotini pagal BK 284 straipsnį, kaip viešosios tvarkos pažeidimas. Apelianto teigimu, nukentėjusysis būdamas neblaivus atėjo į jo sklypą, kuris nėra atribotas nuo kitų asmenų laisvo patekimo ir tokia vieta laikytina vieša, bei taip sutrikdė visuotinę rimtį – nugriuvo, triukšmavo, mojavo rankomis, šiuos veiksmus matė apelianto mažametis vaikas, liudytojai E. L. ir L. R. jautė baimę, turėjo užsidaryti namo viduje. Apeliantas taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nukentėjusysis įvykio metu buvo bejėgiškos būklės. Jo manymu, nors nukentėjusysis buvo apsvaigęs nuo alkoholio, tai nepaveikė jo fizinės jėgos, nukentėjusysis pats atsikėlė nuo žemės, mojavo rankomis.
2.2. Apeliantas skundu ginčija ir pirmosios instancijos teismo atliktą įrodymų vertinimą bei jo rezultatus. Teismas netinkamai nustatė nukentėjusiajam padarytus sužalojimus ir suduotų smūgių skaičių bei nepagrįstai rėmėsi specialisto išvada Nr. G 2222/2018 (01), kadangi joje išvardinti sumušimai nesutampa su bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusiojo bei liudytojos L. V. nurodytais sužalojimais. Apeliantas taip pat pažymi, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo protokolu-pareiškimu policijai, kadangi jis nebuvo ištirtas ir patikrintas BPK numatyta tvarka. Apeliantas duodamas parodymus teisme nurodė, kad nukentėjusiajam sudavė keturis smūgius ir nurodė apytiksles vietas, o tai iš esmės patvirtino ir nukentėjusysis. Kitų smūgių sudavimo fakto nei nukentėjusysis, nei apeliantas nenurodė. Skunde pažymima, kad teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl suduotų dvylikos smūgių, kadangi specialisto išvadoje Nr. G 3410/2018 (01) išvadinti tik septyni sužalojimai, kurie galėjo būti padaryti metaliniu vamzdžiu. Taip pat apeliantas nurodo, kad nei nukentėjusysis, nei specialistė neparodė, kada specialistė apžiūrėjo nukentėjusįjį; specialistė nurodė, kad darydama išvadą Nr. G 3410/2018 (01) rėmėsi savo pačios anksčiau surašyta išvada Nr. G 2222/2018(01), o tai taip pat kelia abejonių specialisto išvados patikimumu.
Atsiliepimas
3. Atsiliepimų į apeliacinį skundą negauta. Teismo posėdyje nuteistasis patikslino, kad neginčija aplinkybės dėl nukentėjusiojo apžiūros laiko, kad skunde yra klaida, skundą prašė tenkinti. Nuteistojo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, o prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Nuteistojo J. Ž. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.
4. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, teisiamajame posėdyje ištirtus ir įvertintus įrodymus bei apeliacinio skundo ir proceso dalyvių apeliacinės instancijos teisme nurodytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai nustatė, jog apelianto veiksmai neatitiko būtinosios ginties situacijos bei pripažino jį kaltu bei nubaudė pagal BK 138 straipsnio 1 dalį. Vis dėl to, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino specialisto išvados Nr. G 3410/2018 (01) turinį, taip pat neišsamiai apklausė šią išvadą pateikusią specialistę ir dėl to klaidingai nustatė nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, todėl nuosprendis šioje dalyje keistinas.
Dėl įrodymų vertinimo
5. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (toliau – LAT) nuosekliai pabrėžia, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Kadangi įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas, savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-89/2014, 2K-323-699/2018, 2K-5-628/2019).
6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei prireikus ištaisyti pirmosios instancijos teismų padarytas klaidas. Todėl šis teismas privalo imtis visų įstatymo nustatytų priemonių, kad būtų išsamiai ir nešališkai ištiriamos visos bylos aplinkybės, pašalinami prieštaravimai ir abejonės, tam pakartotinai ištiriant tuos įrodymus, kurie turi esminę reikšmę teismo išvadoms, tačiau yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-105/2008, 2K-47/2012, 2K-139-689/2018).
7. Vienu esminių J. Ž. apeliacinio skundo argumentų yra tai, kad teismas nepagrįstai nustatė didesnį, nei bylos duomenimis pagrįstas, suduotų smūgių nukentėjusiajam skaičių.
8. Apeliantas pažymi, kad nukentėjusiajam sudavė tik keturis smūgius – du kartus į vieną ranką, vieną kartą į kitą ranką ir į dešinę šlaunį, o tai patvirtino ir nukentėjusysis. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad apelianto veiksmais buvo sukelti ne visi specialisto išvada Nr. G 2222/2018 (01) nukentėjusiajam nustatyti sužalojimai. Atitinkamai apeliacinės instancijos teisme baigiamosiose kalbose gynyba nurodė ir tai, kad į įvykio vietą atvykę ir nukentėjusįjį apžiūrėję policijos pareigūnai nenustatė vieno iš specialisto išvada Nr. G 2222/2018 (01) konstatuotų sužalojimų – dešinio alkūnkaulio lūžio. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apeliantas K. J. sudavė daugiau nei keturis smūgius, o alkūnkaulio lūžis yra apelianto veiksmų padarinys.
9. Tokią apeliacinės instancijos teismo išvadą pirmiausia pagrindžia nukentėjusiojo parodymai dėl esminių konflikto aplinkybių, apytikslio smūgių skaičiaus ir jų lokalizacijos bei teisiamajame posėdyje išreikšti kategoriški prieštaravimai apie jam neva suduotus tik 4 smūgius, o taip pat ir kiti byloje surinkti įrodymai, bei objektyvūs specialistų pateikti duomenys apie sužalojimų pobūdį ir skaičių. Viso proceso metu nukentėjusysis nuosekliai nurodė, jog apeliantas jam metaliniu vamzdžiu smūgiavo į rankas, koją, taip pat mušė jį gulintį. Atitinkamai jau protokole-pareiškime apie galimai padarytą nusikalstamą veiką K. J. atžvilgiu, buvo užfiksuota, jog nukentėjusysis pareigūnui nurodė, kad jam J. Ž. sudavė virš 10 smūgių į įvairias kūno vietas (b. l. 8). Nors apeliantas teigia, kad šis protokolas-pareiškimas BPK numatyta tvarka nebuvo ištirtas, iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad teisėja visą bylos medžiagą pagarsino ją išvardindama, o proceso dalyviai tam neprieštaravo (b. l. 170). Taigi šiuo dokumentu taip pat galima remtis. Tokius viso proceso metu nekitusius nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad jam buvo suduoti daugiau nei keturi smūgiai ir buvo sunkiai sužalota ranka, patvirtina ne tik šiuos parodymus atitinkančios specialisto išvados, bet ir kiti objektyvūs bylos duomenys.
10. Šiuo atveju itin svarbiais laikytini liudytojų parodymai apie situaciją įvykio vietoje ir pastebėtus sužalojimus ant nukentėjusiojo kūno. Pirmiausia jau į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai pastebėjo akivaizdžius nukentėjusiojo rankos sužalojimus. Liudytojas M. L. teisme nurodė, kad nukentėjusiojo ranka buvo ištinusi, sumušta; nukentėjusysis pasakojo apie tai, kad J. Ž. trenkė jam pagaliu (b. l. 158). Atitinkamai liudytoja L. V. parodė, kad atėjusi į įvykio vieną matė kaip nukentėjusysis, sodinamas į policijos automobilį, šaukė, kad kviestų greitąją, nes jam sulaužytos rankos, o vėliau policijos komisariato budėtojas jai nurodė, kad nukentėjusiojo rankos mėlsta ir tinsta, galimai yra lūžis (b. l. 134–135). Tokias aplinkybes patvirtina ir kiti rašytiniai duomenys – iš policijos komisariato nukentėjusysis buvo nugabentas į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę, kur buvo nustatytas aptariamas sužalojimas (2019 m. birželio 29 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodyta, kad nukentėjusysis į ligoninę atvyko su policija (b. l. 28)). Jokių kitų smurtinių veiksmų, ar traumų nukentėjusysis iki medicinos darbuotojo apžiūros nepatyrė, taigi nėra pagrindo abejoti, kad sužalojimai buvo padaryti konflikto metu. Minėtų duomenų visumoje pažymėtinas ir paties nuteistojo parodymų dėl smūgių nukentėjusiajam skaičiaus ir lokalizacijos nenuoseklumas. Jau pirminės apklausos ikiteisminio tyrimo metu apeliantas pirmiausia nurodė sudavęs K. J. 3 smūgius metaliniu vamzdžiu per jo ištiestas rankas (b. l. 68), o papildomos apklausos metu nurodė sutinkantis, kad metaliniu vamzdžiu sudavė kelis (tiksliai nepamena kiek) smūgius per nukentėjusiojo rankas ir koją (b. l. 72).
Žemesnės instancijos teismas
11. Apeliacinės instancijos teismas siekdamas patikrinti gynybos versiją bei pašalinti abejones dėl aptariamo įvykio metu suduotų smūgių nukentėjusiajam skaičiaus ir lokalizacijos, teismo posėdyje pakartotinai apklausė specialistę S. G., pateikusią specialisto išvadas nagrinėjamoje byloje.
12. Specialistė apeliacinės instancijos teisme nurodė, kad į specialisto išvada Nr. G 3410/2018 (01) K. J. nustatytų trauminių poveikių sąrašą įtraukė visus 12 (dvylika) dar specialisto išvadoje Nr. G 2222/2018 (01) išvardintus ir nukentėjusiajam K. J. nustatytus sužalojimus. Atsakydama į teisėjų kolegijos klausimus specialistė nurodė, kad vėlesne išvada į konstatuotų smūgių suduotų K. J. skaičių įskaičiavo ir poodinę kraujosruvą dešiniame šone, kuri buvo padaryta prieš 4-7 paras iki medicinos darbuotojo atliktos apžiūros; bei odos nubrozdinimą kairiame kelyje, galimai padarytą nukentėjusiajam griūnant ir atsitrenkiant į kietą buką paviršių. Specialistė nurodė, kad minėti du sužalojimai iš dvylikos konstatuotų, pagal bylos aplinkybes, nėra aktualūs šios nagrinėjamos bylos kontekste, tad iš viso lieka dešimt trauminių poveikių, kurie galėjo būti suduoti nukentėjusiajam nagrinėjamo įvykio metu. Šie dešimt smūgių galėjo būti suduoti kietu buku daiktu, kuris gali būti tiek metalinis, tiek kažkas kito. Specialistė paaiškindama išvados Nr. G 3410/2018 (01) rezoliucinės dalies 1 pastraipos antrą sakinį nurodė, kad išvadoje paaiškinta, jog septyni trauminiai poveikiai, labiausiai tikėtina, padaryti metaliniu vamzdžiu, o dar trys trauminiai poveikiai – kairio žasto priekinio paviršiaus viduriniame trečdalyje 1 cm skersmens esanti poodinė kraujosruva, kairio žasto išorinio paviršiaus vidiniame trečdalyje esanti kraujosruva ir dešinio dilbio viršutiniame trečdalyje 4 cm skersmens melsva poodinė kraujosruva, nėra būdingi stipriam trauminiam poveikiui, todėl galėjo būti padaryta suduodant ir kitu buku daiktu. Ji negali išskirti, kokiu konkrečiu daiktu padaryti, kadangi nėra užsifiksavusių konkrečių požymių.
13. Tokie specialistės paaiškinimai rodo, kad pirmosios instancijos teismo išvada apie tai, jog nuteistasis būtent metaliniu vamzdžiu sudavė nukentėjusiajam K. J. ne mažiau nei dvylika kartų į įvairias kūno vietas yra neteisinga ir keistina, sumažinant tiek bendrą suduotų nukentėjusiajam smūgių skaičių, tiek smūgių skaičių metaliniu vamzdžiu. Pagal specialistės paaiškinimą J. Ž. nukentėjusiajam sudavė ne mažiau kaip dešimt smūgių kietu buku daiktu į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip septynis – metaliniu vamzdžiu. Taip pat apygardos teismas, iš pripažintų įrodytomis faktinių aplinkybių pašalina ir odos nubrozdinimą kairiame kelyje, nes pagal specialistės paaiškinimus, šis sužalojimas padarytas ne suduodant smūgį kietu buku daiktu ar metaliniu vamzdžiu, o galėjo atsirasti nukentėjusiajam griūnant. Pagal byloje nustatytas aplinkybes, nukentėjusysis atėjęs į kiemą buvo neblaivus, taip pat buvo nukritęs ir be pašalinių asmenų poveikio, taigi šį sužalojimą galėjo patirti ir pats griūdamas.
14. Gynybos iškeltas versijas dėl to, kad alkūnkaulio lūžis nukentėjusiojo galėjo būti patirtas kitais būdais, nei byloje nustatyta, paneigia ir kitos bylos aplinkybės. Pirmiausia, nukentėjusiajam nustatytas dešinio alkūnkaulio lūžis buvo uždaras, t. y. tokio tipo sužalojimas, kurį sunkiau pastebėti išoriškai neturint specialių žinių. Su nukentėjusiuoju įvykio vietoje bendravęs ir jį apžiūrėjęs policijos pareigūnas M. L. galėjo ir nepamatyti tokio sužalojimo, nes kaip nurodė teisme, nukentėjusįjį apžiūrėjo tik paviršutiniškai, tikrindamas, ar asmuo neturi ginklo. Taigi jo atlikta apžiūra nebuvo siekiama nustatyti sužalojimus. Apelianto nuomone, šis sužalojimas negalėjo būti sukeltas jo veiksmais, dar ir todėl, kad nukentėjusysis, patyręs tokio tipo traumą, nebūtų galėjęs pasirašyti dokumentų (alkotesterio rodmenų šaknelės). Vis dėlto, specialistė S. G. dar pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad rašant pagrindinį vaidmenį atlieka ne alkūnkaulis, o stipinkaulis, todėl alkūnkaulio lūžis, nors ir skausmingas, leistų šį veiksmą atlikti (b. l. 167). Anot specialistės, tokį veiksmą būtų sudėtinga atlikti tik tokiu atveju, kai ranka būtų sugipsuota. Iš bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusysis alkotesterio rodmenų šaknelę pasirašė 18.25 val. (b. l. 56), o jo ranka buvo sugipsuota 21.52 val. Tad apelianto keliamos versijos niekaip nesusilpnina objektyvių duomenų visuma patvirtintos apylinkės teismo išvados apie tai, kad būtent dėl nuteistojo veiksmų įvykio dieną nukentėjusysis patyrė alkūnkaulio lūžį.
15. Minėtų argumentų kontekste jokie kiti gynybos teiginiai neturi įtakos objektyviai ir teisėtai išvadai, kad J. Ž. veiksmai prieš K. J. atitiko BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius. Pažymėtina, kad esminę reikšmę kvalifikavimui pagal BK 138 straipsnio 1 dalį turi padarytos nusikalstamos veikos padariniai (šiuo atveju aktualus padarytas alkūnkaulio lūžis), kurie, atsižvelgiant į specialisto išvadą Nr. G 2222/2018 (01), prilyginami nesunkiam sveikatos sutrikdymui. Taigi nors pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė nukentėjusiajam suduotų smūgių skaičių, ši klaida ir būtinos faktinių aplinkybių korekcijos savaime nedaro skundžiamo nuosprendžio naikintinu ir nekeičia J. Ž. padarytos veikos kvalifikacijos. Tokie neatitikimai ištaisytini apeliacinės instancijos teismo nutartimi.
Dėl nukentėjusiojo veiksmų ir būtinosios ginties situacijos
16. Apelianto manymu, jo veikimas nukentėjusiojo atžvilgiu turi būti laikomas būtinąja gintimi, kadangi buvo siekiama apginti save ir šeimą nuo nusikalstamų nukentėjusiojo veiksmų, gresiančio smaugimo, įsibrovimo į jų namus, o, nesiėmus šių veiksmų, grėsmės nebūtų išvengta.
17. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal baudžiamąjį įstatymą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kėsinimosi pradžia laikytina riba, kai žala atitinkamiems interesams jau yra daroma (pradėta naudoti fizinė jėga, smurtas ir kt.) arba kai žala faktiškai dar nepadaryta, tačiau iš susiklosčiusios situacijos matyti aiški reali žalos grėsmė (ginklo išsitraukimas, peilio atlenkimas, besiginančiojo apsupimas kitų asmenų ir kt.). Būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo, realaus ir akivaizdaus kėsinimosi, kuriuo padaroma žala besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos, todėl tik tie veiksmai, kurie atitinka visas šias sąlygas, laikomi būtinąja gintimi (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31-788/2015, 2K-220-895/2017, 2K-9-719/2018, 2K-221-511/2018). Taigi vertinant, ar apeliantas veikė būtinosios ginties sąlygomis, būtina nustatyti, ar nukentėjusiojo veiksmai laikytini pavojingu kėsinimusi ir, ar toks kėsinimasis buvo pradėtas.
18. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde įvardijami duomenys, kurie neva rodo, kad apeliantas gynėsi nuo nukentėjusiojo keliamos grėsmės jam ir jo šeimai, yra deklaratyvūs, interpretuojami išimtinai jo naudai bei prieštarauja paties apelianto ir jo sugyventinės liudytojos L. R. parodymams apie ankstesnius nukentėjusiojo ir apelianto santykius. Remiantis byloje apklaustų asmenų parodymais, apeliantas su nukentėjusiuoju iki įvykio buvo kaimynai, pažįstami ketverius metus. Nors apeliantas ir liudytoja L. R. pažymėjo, kad nukentėjusiajam buvo uždrausta esant neblaiviam lankytis jų namų kieme, jie neneigė, kad nukentėjusysis dažnai nesilaikydavo šio prašymo (b. l. 132). Taigi nors nukentėjusiojo veiksmai jau anksčiau kėlė apelianto ir liudytojos L. R. nepasitenkinimą, jie nesiėmė jokių teisinių priemonių, nesikreipė į policijos pareigūnus. Todėl dar vienas nukentėjusiojo atėjimas į kiemą negalėjo būti įvertintas kaip neįprastas ar kažkuo išskirtinis bei reikalaujantis jėgos prieš K. J. panaudojimo.
19. Vertindamas nukentėjusiojo veiksmų pavojingumą, teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad apeliantas duodamas parodymus pats nebuvo nuoseklus ir išreiškė abejones dėl grėsmės nukentėjusiojo veiksmuose. 2018 m. birželio 29 d. policijos pareigūno A. S. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad atvykus policijos pareigūnams apeliantas nurodė, jog nukentėjusysis jam grasino, tačiau grasinimas buvo žodinis, nebuvo pagrindo manyti, kad bus įvykdytas (b. l. 55). Tą pačią dieną teikdamas paaiškinimus policijos komisariate, apeliantas pakartotinai nurodė, kad nukentėjusiojo grasinimo nelaikė realiu (b. l. 58). 2019 m. rugsėjo 6 d. apklausiamas kaip įtariamasis nurodė, kad nukentėjusysis link jo ėjo ištiestomis rankomis, tačiau kumščiais smūgiuoti tikrai nesiruošė, sudavė nukentėjusiajam, nes bijojo, kad jis gali turėti ginklą (b. l. 68). Atitinkamai apklausiamas teisme apeliantas nurodė, kad nukentėjusysis anksčiau yra jam rodęs ginklą, tačiau juo negąsdino, tai darė siekdamas pasipuikuoti (b. l. 131). Pažymėtina, kad būtinosios ginties situacijai susiklostyti ir ją konstatuoti nepakanka spėjimų ar prielaidų, kad viena iš konfliktuojančių pusių galimai turi ginklą – tai nėra pagrindu teigti, kad atsirado ir egzistavo realus bei pavojingas kėsinimasis. Šiuo atveju nuteistasis ginklo nematė, pats nurodė nelaikęs nukentėjusiojo grasinimo realiu, todėl kėsinimosi požymių ir grėsmės iš nukentėjusiojo apygardos teismas konstatuoti jokiu būdu negali.
20. Išvadą, kad pavojingo ir realaus nukentėjusiojo kėsinimosi nebuvo, patvirtina ir proceso baigtimi nesuinteresuotų asmenų parodymai apie tai, kad K. J. įvykio metu nebuvo agresyvus. Liudytojas policijos pareigūnas M. L. teisiamojo posėdžio metu nurodė, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau agresyvus nebuvo (b. l. 157), o liudytojas pareigūnas A. S. patvirtino, kad jei buvo rašomas tarnybinis pranešimas, reiškia nebuvo kėsinamasi į gyvybę (b. l. 158). Atitinkamai liudytojas E. L. teisiamojo posėdžio metu patvirtino savo dar ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus apie tai, kad nepasakytų, jog nukentėjusysis buvo labai agresyvus – jis buvo labiau girtas ir nelabai orientavosi aplinkoje, nepuolė muštis ir tik priėjo prie J. Ž. (b. l. 133). Taigi ir pati nukentėjusiojo būsena įvykio metu paneigia gynybos poziciją dėl egzistavusio pavojingo kėsinimosi J. Ž. ir jo artimųjų atžvilgiu.
21. Nors, apelianto manymu, jis konflikto metu pasirinko optimaliausią elgesio būdą – ne puolė iš karto, o iš pradžių pagrasino, tai, teisėjų kolegijos įsitikinimu, nerodo jį vengus konflikto. Suvokdamas, kad jo šeima jau yra namo viduje ir jiems galimas pavojus nebegresia, apeliantas nemėgino išvengti konflikto, o pasiėmė metalinį vamzdį ir jį panaudojo. Kaip matyti iš bylos duomenų, apeliantas veikė ypač agresyviai ir pavojingai, nukentėjusiajam buvo suduota mažiausiai dešimt smūgių, kurių septyni buvo tokie stiprūs, jog pagal paliktus sužalojimus ir pėdsakus specialistams leido konstatuoti mažiausiai septynių smūgių sudavimą – metaliniu vamzdžiu. Apelianto nukentėjusiajam suduotų smūgių stiprumą patvirtina teismo medicinos specialisto išvada Nr. G 2222/2018(01), pagal kurią nukentėjusiajam nustatyti daugybiniai sužalojimai, iš kurių vienas – dešinio alkūnkaulio lūžis, vertintinas kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Iš byloje ištirtų įrodymų matyti, kad nukentėjusysis sunkiai orientavosi aplinkoje, nesugebėjo aiškiai kalbėti, atėjo norėdamas išsiaiškinti aplinkybes, susijusias su įrengiama kanalizacija, buvo neblaivus (ir net be niekieno įsikišimo buvo nugriuvęs), apelianto atžvilgiu nevartojo smurto ar kitų provokuojančių veiksmų, suduodamiems smūgiams nesipriešino. Liudytoja L. R. teisiamojo posėdžio metu taip pat patvirtino, kad nukentėjusysis jai atrodė sunkios būklės, mosikavo rankomis, neprakalbėjo (b. l. 134).
22. Iš viso to akivaizdu, kad apeliantas smurtinius veiksmus atliko ne siekdamas atremti nukentėjusiojo pavojingus veiksmus, o paveiktas pykčio dėl jam ir jo šeimai nemalonių nukentėjusiojo veiksmų ir jo būsenos – neblaivumo, reiškiamų pretenzijų, mojavimo rankomis ir kt. Remiantis šiomis aplinkybėmis sutiktina su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kad apelianto elgesys niekaip neatitinka gynybinių veiksmų pobūdžio ir negali būti laikomas būtinąja gintimi bei sudaryti pagrindo jo atžvilgiu netaikyti baudžiamosios atsakomybės.
23. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad nukentėjusysis būdamas neblaivus atėjo į apelianto namų kiemą, triukšmavo, mojavo rankomis taip sutrikdė visuotinę rimtį ir išgąsdino aplink buvusius asmenis – liudytojus E. L. ir L. R., mažametį apelianto sūnų, todėl tokie veiksmai turi būti kvalifikuojami kaip viešosios tvarkos pažeidimas pagal BK 284 straipsnį. Tokių argumentų kontekste teismas pastebi, jog nors nukentėjusysis buvo neblaivus, ėjo į apelianto namų vidinį kiemą, neklausė pastarojo, kai jis reikalavo išeiti, jo veiksmai, kaip matyti iš liudytojų parodymų, nebuvo realiai pavojingi baudžiamojo įstatymo prasme, o paties nuteistojo reakcija į jo veikimą buvo neadekvati ir perteklinė.
24. Kaip jau minėta šioje nutartyje, apylinkės teismas J. Ž. nepagrįstai inkriminavo dviejų papildomų smūgių sudavimą nukentėjusiajam. Taigi nuteistojo padarytos veikos apimtis kiek susiaurėjo, o tai įvertintina ir jam skirtos bausmės kontekste. Visgi, teisėjų kolegijos įsitikinimu, toks nedidelis neteisėtos veikos aplinkybių susiaurinimas šiuo atveju neturi esminės reikšmės nei nuteistojo asmenybės vertinimui, nei jam paskirtos bausmės dydžiui. Įvertinus tai, kad realaus pavojingo kėsinimosi, nukreipto prieš nuteistąjį ir jo šeimą, šiuo atveju nebuvo, pastarojo stipriai neblaiviam nukentėjusiajam suduoti ir akivaizdžiai pertekliniai daugybiniai smūgiai kūną žalojančiu įrankiu, rodo atitinkamą apelianto pavojingumą ir reikalauja žymių bei BK 41 straipsnio paskirtį leisiančių užtikrinti poveikio priemonių. Dėl visa to, šiuo atveju dar labiau švelninti tikslingos ir adekvačios laisvės apribojimo bausmės ir (ar) atitinkamai mažinti nukentėjusiajam priteistos neturtinės žalos dydį nėra jokio pagrindo.
Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į visus išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 328 straipsnio 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistojo J. Ž. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 3 d. nuosprendį pakeisti:
nuosprendžiu įrodytomis pripažintas nusikalstamos veikos aplinkybes ir nustatomosios dalies žodžius „tyčia metaliniu vamzdžiu sudavė nukentėjusiajam K. J. ne mažiau nei dvylika kartų į įvairias kūno vietas“ pakeisti žodžiais „tyčia sudavė nukentėjusiajam K. J. ne mažiau kaip dešimt smūgių kietu buku daiktu į įvairias kūno vietas, iš kurių ne mažiau kaip septynis – metaliniu vamzdžiu“, taip pat pašalinti iš nustatytais veiksmais padarytų sužalojimų odos nubrozdinimą kairiame kelyje.
Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.