Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gyčio Večersko ir Valdo Vitunsko,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. U. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio, kuriuo R. U. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 2 dalyje, ir jam paskirta bausmė – laisvės atėmimas 2 (dvejiems) metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, paskirtą bausmę subendrinus su Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. sausio 27 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, ir R. U. paskirta galutinė subendrinta bausmė – 3 (treji) metai laisvės atėmimo ir 34 MGL dydžio, t. y. 1 700 Eur (vieno tūkstančio septynių šimtų eurų) bauda.

Iš R. U. priteista nukentėjusiajam A. F. 275 Eur (du šimtai septyniasdešimt penki eurai) ir nukentėjusiajai S. D. 145 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt penki eurai) turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. R. U. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2020 m. sausio 20 d. apie 14.30 val., įsibraudamas į neužrakintą kabinetą, esantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ klinikoje, adresu (duomenys neskelbtini) , pagrobė svetimą nukentėjusiajam A. F. priklausantį turtą – mobilaus ryšio telefoną „Honor 8x“ su UAB „Telia“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) – bendros 255 Eur vertės, kuriame buvo 32 GB atminties kortelė – 20 Eur vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajam A. F. 275 Eur turtinę žalą, bei pagrobė svetimą nukentėjusiajai S. D. priklausantį turtą – piniginę – 20 Eur vertės, kurioje buvo grynieji pinigai – 50 Eur ir auksiniai auskarai – 70 Eur vertės, tuo padarydamas nukentėjusiajai S. D. 140 Eur turtinę žalą.

2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas R. U. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį, padarė išvadą, kad jo kaltė dėl pareikšto kaltinimo pilnai įrodyta, veiksmai kvalifikuoti teisingai. Skirdamas nuteistajam bausmę, teismas įvertino padarytos nusikalstamos veikos pobūdį, sunkumą, nuteistojo asmenybę, atsižvelgė į teigiamas ir neigiamas jo savybes, kitas svarbias bausmės skyrimui aplinkybes.

4. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis R. U. ir jo gynėjas advokatas D. Svirinavičius palaikė apeliacinį skundą jame nurodytais pagrindais ir motyvais, prašė jį tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo R. U. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinis skundas atmetamas.

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nagrinėjamoje byloje pateiktu apeliaciniu skundu visų pirma yra prašoma priimti naują – nuteistąjį R. U. išteisinantį nuosprendį. Apelianto gynėjas kategoriškai nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis nuteistąjį apkaltinančiomis išvadomis, kurias, kaip nurodoma, nulėmė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų duomenų nesurinkimas bei netinkamas surinktų įrodymų vertinimas.

6. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Šios pagrindinės įrodymų vertinimo taisyklės privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismas. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies prasmę, teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, t. y. vidinis įsitikinimas, vertinant įrodymus, turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų nuteistasis, jo gynėjas ar kiti proceso dalyviai, savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.

7. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atlikusi įrodymų tyrimą, ištirtų bylos įrodymų visumos kontekste įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, taip pat skundžiamame nuosprendyje išdėstytus argumentus ir juos pagrindžiančius motyvus, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas, analizuodamas byloje surinktus duomenis, juos pripažindamas įrodymais, taip pat juos vertindamas, būtų nesilaikęs BPK 20 straipsnio reikalavimų. Priešingai, iš skundžiamo nuosprendžio akivaizdu, kad faktinės bylos aplinkybės nustatytos išsamiai ir nešališkai išanalizavus visų byloje surinktų įrodymų visumą, palyginus ir sugretinus visus teisėtais būdais gautus duomenis, patikrinus juos BPK nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas taip pat tinkamai laikėsi BPK 305 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir nuosprendyje išdėstė itin išsamius įrodymus, kuriais grindė savo išvadas, bei motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus, apelianto gynėjo manymu, R. U. teisinančius duomenis.

8. Baudžiamoji atsakomybė už vagystę pagal BK 178 straipsnio 2 dalį taikoma asmeniui, kuris atvirai pagrobė svetimą turtą arba pagrobė svetimą turtą įsibrovęs į patalpą, ryšių kabelių kanalų sistemą, saugyklą ar saugomą teritoriją, arba viešoje vietoje pagrobė svetimą turtą iš asmens drabužių, rankinės ar kitokio nešulio (kišenvagystė) arba automobilio, arba pagrobė strateginę ar svarbią reikšmę nacionaliniam saugumui turinčių juridinių asmenų infrastruktūrą sudarantį turtą ar jo dalį. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, įsibrovimas traktuojamas kaip slaptas arba atviras neteisėtas patekimas į patalpą, saugyklą ar saugojamą teritoriją. Įsibrovimas gali būti padarytas tiek slaptai, tiek atvirai, tiek įveikiant kliūtis, tiek be kliūčių (kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti), todėl įsibrovimas inkriminuotas ir tais atvejais, kai objektai palikti be apsaugos ar neužrakinti. Neteisėtas patekimas reiškia, kad kaltininkas neturi teisės patekti į tam tikrą objektą (kasacinės nutartys 2K-617/2005, 2K‑639/2010). Ar patekimą į tam tikrą objektą laikyti neteisėtu, priklauso nuo savininko ir teisėto turto valdytojo valios. Šiuo atveju svarbu, kad kaltininkas į objektą patenka be savininko ar kito teisėto turto valdytojo žinios ar prieš jo valią, t. y. be jo sutikimo. Taip pat tai, kad kaltininkas neturėjo teisės į patalpą laisvai (dėl giminystės ryšių, pagal sutartį ar kt.) įeiti.

9. Kaip ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, taip ir apeliaciniame skunde nuteistasis neginčija paties vagystės fakto, t. y. to, kad 2020 m. sausio 20 d. apie 14.30 val., įsibraunant į neužrakintą kabinetą, esantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ klinikoje, adresu (duomenys neskelbtini)e, buvo pagrobtas svetimas – nukentėjusiesiems A. F. ir S. D. priklausantis turtas. Taip pat R. U. ir jo gynėjas neginčija, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje buvo pagrobti mobilaus ryšio telefonas „Honor 8x“ su UAB „Telia“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) – bendros 255 Eur vertės, kuriame buvo 32 GB atminties kortelė – 20 Eur vertės, piniginė – 20 Eur vertės, kurioje buvo grynieji pinigai – 50 Eur ir auksiniai auskarai – 70 Eur vertės. Nuteistasis sutinka ir su tuo, jog šiuos daiktus iš neužrakinto kabineto, esančio UAB „(duomenys neskelbtini)“ klinikoje, adresu (duomenys neskelbtini), pavogė būtent į bylą pateiktuose vaizdo įrašuose užfiksuotas vyras. Tačiau jis kategoriškai tvirtina, jog vaizdo įrašuose iš nusikaltimo padarymo vietos užfiksuotas nukentėjusiesiems priklausančius daiktus pasisavinęs asmuo, yra ne jis. Tokios pačios pozicijos R. U. nuosekliai laikėsi nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios, tvirtindamas, jog jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo dieną apskritai nesilankė (duomenys neskelbtini), esančioje UAB „(duomenys neskelbtini)“ klinikoje. Tačiau kolegijos nuomone, jo kaltė padarius BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką yra neginčytinai įrodyta teisiamajame posėdyje tiesiogiai ištirtų ir įvertintų įrodymų visetu.

10. Nuteistojo gynybinę versiją, kad ne jis padarė šią nusikalstamą veiką, paneigia nukentėjusiųjų A. F. ir S. D. parodymai bei duomenys, užfiksuoti vaizdo įraše. Nukentėjusysis A. F. apylinkės teismo teisiamojo posėdžio metu parodė, kad klinikoje „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini)e, neužrakintame kineziterapijos kabinete paliko savo daiktus – mobiliojo ryšio telefoną su SIM kortele bei „Micro Z“ kortele, taip pat kabinete buvo ir klinikos klientės S. D. daiktai. Grįžęs į kabinetą, pastebėjo, kad trūksta jo mobiliojo ryšio telefono, dėl ko peržiūrėjo klinikos vaizdo stebėjimo kameros įrašus ir pamatė, kad į minėtą kineziterapijos kabinetą įėjo kaltinamasis, kuris ir pagrobė daiktus, kadangi be kaltinamojo niekas kitas įėjęs į kabinetą nebuvo. Padarytos nusikalstamos veikos – vagystės – faktą bei aplinkybes patvirtino ir nukentėjusioji S. D. parodydama, jog 2020 m. sausio 20 d. lankėsi minėtoje klinikoje, jos rankinė buvo palikta gydytojo kabinete, kol ji, dukra ir gydytojas buvo kitoje patalpoje, o grįžusi namo, nerado piniginės, kurioje buvo 50 eurų bei 70 eurų vertės auskarai. Jai paskambino gydytojas ir paklausė, ar ji nepasigedo daiktų, bei paaiškino, kad įvyko vagystė. Šiuos nukentėjusiųjų parodymus papildo ir nukentėjusiojo A. F. protokole-pareiškime dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nurodytos aplinkybės, jog 2020 m. sausio 20 d. iš klinikos „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini), apie 14.30 val. buvo pavogtas jam priklausantis telefonas „Honor 8X“, taip pat klinikos klientės S. D. piniginė, kurioje buvo 50 eurų, auksiniai auskarai, 70 eurų vertės, bei įvairios mokėjimo ir nuolaidų kortelės.

11. Be kita ko, tai, kad nuteistasis iš klinikos pagrobė svetimą turtą, patvirtina ir vaizdo įrašai, kurie gauti iš klinikos „(duomenys neskelbtini)“, adresu (duomenys neskelbtini). Vaizdo įraše matyti, jog vaizdo stebėjimo kameromis užfiksuotas 2020 m. sausio 20 d. įvykis, filmuojamos klinikos patalpos. Matoma, kai kaltinamasis prieina prie registratūros stalo, pažiūri, kas ant jo yra, nueina link kineziterapijos kabineto durų, vaikšto po registratūros patalpas, prieina prie rūbų kabyklos ir dešinę ranką kiša į visų ant kabyklos kabančių rūbų kišenes, vėl nueina prie kineziterapijos kabineto durų, jas atidaro ir 14:38:48 val. įeiną į šį kabinetą, 14:39:10 val. iš kineziterapijos kabineto išeina, šiek tiek pavaikšto registratūros patalpoje ir, vėl eidamas link kineziterapijos kabineto, atsisega striukės užtrauktuką, 14:39:24 val. įeina į kineziterapijos kabinetą, o 14:39:29 val. išeina iš šio kabineto bei iš klinikos. Nagrinėjamu atveju vaizdo įrašai, pridėti prie bylos medžiagos, yra aukštos kokybės (spalvotas vaizdas, itin geras matomumas). Nukentėjusysis A. F. nuteistąjį atpažino iš vaizdo įrašo bei parodė, jog nuteistąjį atpažino būtent iš veido bruožų, nosies, profilio.

12. Pažymėtina, jog tai, kad vaizdo įraše užfiksuotas būtent R. U., patvirtina ir pareigūno tarnybiniame pranešime nurodyti duomenys, kad asmuo, užfiksuotas vaizdo įraše, ikiteisminiame tyrime Nr. 01-1-03534-20 yra atpažintas kaip R. U. (t. 1, b. l. 95). Liudytojas M. S. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu patvirtino tarnybinį pranešimą ir nurodė, jog nuteistąjį žino iš savo darbinės veiklos. R. U. yra gerai žinomas (duomenys neskelbtini) PK, nes yra įvykdęs ne vieną vagystę ir administracinį nusižengimą, be to, nuteistasis gyveno liudytojo (pareigūno) prižiūrimoje teritorijoje, todėl jį yra ne kartą matęs (duomenys neskelbtini) PK, traukiant jį tiek administracinėn, tiek baudžiamojon atsakomybėn. Taip pat nurodė, kad gavus šią bylą, buvo gauti vaizdo įrašai ir peržiūrėjus minėtus vaizdo įrašus, juose užfiksuotas asmuo, kaip įvykdęs vagystę, liudytojui M. S. buvo atpažįstamas, kaip R. U.. Liudytojas parodė, jog peržiūrėjus vaizdo įrašus, nuteistąjį atpažino iš veido bruožų bei aprangos detalių, kadangi tuo metu būtent šio asmens (duomenys neskelbtini) komisariato teritorijoje buvo įvykdyta ne viena vagystė. Visa ta visuma atitiko, ir liudytojas buvo įsitikinęs, kad tai tas pats asmuo (t. 3, b. l. 46-47). Taigi, nukentėjusysis A. F. ir liudytojas M. S. be jokių abejonių patvirtino, kad vaizdo įrašuose yra užfiksuotas R. U.. Siekiant įsitikinti, kad vaizdo įraše yra užfiksuotas R. U., teisėjų kolegija taip pat išsireikalavo nuteistojo nuotraukas, darytas jo laikino sulaikymo metu, iš kurių matyti, kad vaizdo įraše užfiksuotas asmuo tikrai yra R. U. (t. 3, b. l. 17-19), kaip teisingai pažymėta skundžiama nuosprendyje, iš vaizdo įrašų matyti, kad juose matomo asmens veido bruožai ir kiti požymiai atitinka R. U. veido bruožus ir išvaizdą, nekyla jokių abejonių, kad vaizdo įraše užfiksuotas asmuo yra būtent R. U..

13. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad R. U. kaltę patvirtinančių įrodymų visumos nepaneigia ir tas faktas, kad ikiteisminio tyrimo metu nebuvo rasti pavogti daiktai. Natūralu, jog asmuo, suvokdamas, jog jis įvykdė nusikalstamą veiką, už kurią gali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, yra suinteresuotas kuo greičiau sunaikinti, paslėpti nusikalstamos veikos padarymo faktą patvirtinančius įkalčius bei turtą, kuris yra tos nusikalstamos veikos padarymo rezultatas, jį realizuoti. O tam nuteistasis turėjo pakankamai laiko, kadangi vagystė buvo įvykdyta 2020 m. sausio 20 d., įtariamuoju jis buvo apklaustas tik 2020 m. vasario 11 d. (t. 1, b. l. 108).

14. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog aukščiau nurodytų, apylinkės teismo nuosprendyje aptartų ir apeliacinės instancijos teisme patikrintų faktinių duomenų pakanka R. U. gynybinei versijai paneigti ir pagrįstai konstatuoti, jog būtent jis įsibraudamas į neužrakintą kabinetą, esantį UAB „(duomenys neskelbtini)“ klinikoje, adresu (duomenys neskelbtini), pagrobė nukentėjusiojo A. F. mobilaus ryšio telefoną „Honor 8x“ su UAB „Telia“ SIM kortele Nr. (duomenys neskelbtini) – bendros 255 Eur vertės, kuriame buvo 32 GB atminties kortelė – 20 Eur vertės, bei pagrobė nukentėjusiosios S. D. piniginę – 20 Eur vertės, kurioje buvo grynieji pinigai – 50 Eur ir auksiniai auskarai – 70 Eur vertės, t. y. pagrobė svetimą, nukentėjusiajam A. F. priklausantį 275 Eur vertės turtą ir nukentėjusiajai S. D. priklausantį 140 Eur vertės turtą. Nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde nėra pateikiama įtikinamų, neginčijamų ir jo nekaltumą patvirtinančių argumentų, kurių pagrindų byloje surinktus įrodymus reikėtų vertinti kitaip, nei juos įvertino apylinkės teismas, ir priimti naują – išteisinamąjį nuosprendį.

15. Akivaizdu ir tai, jog R. U. veikoje egzistuoja ne tik objektyvieji, bet ir subjektyvieji BK 178 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymiai – tiesioginė tyčia. Teisėjų kolegija visiškai pritaria skundžiamame nuosprendyje nurodytiems motyvams, jog, grobdamas svetimą turtą vagystės būdu, R. U. suvokė, jog veikia prieš turto savininko valią, numato nusikalstamos veikos padarinius ir jų nori. Tai, kad jis suvokė, jog vagia svetimus daiktus, kurių tikrasis savininkas neteks, ir norėjo taip veikti, patvirtina ir vaizdo įraše užfiksuota apelianto kūno kalba (jis nuolat nerimastingai dairėsi ir stebėjo aplinką, tokiu būdu pasitikrindamas, ar jo niekas nemato, visą laiką laikė mobilųjį telefoną prie ausies, tikrino striukių, pakabintų ant rūbų kabyklos, kišenes) bei pats faktas, kad pavogtas prekes jis paslėpė striukėje. Vagystė padaryta neapibrėžta tyčia, t. y. nuteistasis iš anksto nebuvo numatęs, kokį ir kokio dydžio svetimą turtą pagrobs, bei pagrobė tokį turtą, kokį surado, be kita ko, užvaldė savanaudiškais tikslais. Padaryta nusikalstama veika baigta, nuteistasis įgijo galimybę neteisėtai valdyti, naudotis ir disponuoti pagrobtu turtu pagal savo valią.

16. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodė, jog byloje būtina atlikti ekspertizę, kurios metu būtų identifikuotas vaizdo įrašuose užfiksuotas iš klinikos „(duomenys neskelbtini)“ daiktus neteisėtai pasisavinęs asmuo, t. y. atlikti portretų ekspertizę. Bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nuteistojo gynėjas palaikė prašymą paskirti portretų ekspertizę, tačiau teisėjų kolegija nutarė jį atmesti, tokį sprendimą motyvuodama tuo, kad ekspertinis tyrimas būtų perteklinis procesinis veiksmas. Išsamiai atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija šiame kontekste papildomai pažymi, jog įrodymų visumos išsamaus vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2P-89/2014, 2K-247-788/2017). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos reikšmingos bylai teisingai išspręsti (o ne visos įmanomos) aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K‑165-648/2015, 2K-174-788/2017, 2K-257-788/2017 ir kt.). Teisingą teismo nuosprendžio, nutarties priėmimą lemia pirmiausia ne įrodinėjimo proceso apimtis, o turimų įrodymų pakankamumas. Kaip jau nurodyta aukščiau, šiuo atveju R. U., kaip asmenį, užfiksuotą vaizdo įraše, ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atpažino nukentėjusysis A. F., o apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu liudytojas M. S. patvirtino tarnybiniame pranešime nurodytus duomenis. Liudytojai kategoriškai patvirtino, jog vyras, kuris užfiksuotas vaizdo įrašuose, ir R. U. yra tas pats asmuo. Jų parodymai buvo nuoseklūs, aplinkybių dėl kurių juos reikėtų traktuoti kaip nepatikimus, nenustatyta. Taigi, manyti, jog vaizdų ekspertizės paskyrimas šiuo atveju galėtų paneigti nukentėjusiojo A. F. ir liudytojo M. S. parodymus, nėra pagrindo. Kad vaizdo įraše užfiksuotas asmuo yra R. U., vizualiai įsitikino ir teisėjų kolegija, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje nuotoliniu būdu dalyvaujant nuteistajam R. U., bei išsireikalavus nuteistojo nuotraukas, darytas laikino sulaikymo metu, todėl toks procesinis veiksmas, teisėjų kolegijos manymu, būtų akivaizdžiai perteklinis ir netikslingas, o tą padarius, tiesiog būtų užvilkintas bylos nagrinėjimas, bereikalingai švaistomos valstybės lėšos, naudojami ekspertizės įstaigų žmogiškieji resursai.

Dėl bausmės skyrimo ir civilinio ieškinio

17. Apelianto gynėjas skundu prašo priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas, sutinkamai su kasacinio teismo praktika, reiškia, kad apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-34/2010, 2K‑190-648/2018).

18. Pirmosios instancijos teismas, parinkdamas R. U. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistojo padarytos nusikalstamos veikos ir jo asmenybės pavojingumą. R. U. padarė vieną tyčinį apysunkį (BK 178 straipsnio 2 dalis) baigtą nusikaltimą. R. U. anksčiau teistas aštuonis kartus (t. 2, b. l. 8–22), taip pat ir dėl analogiškų nusikalstamų veikų padarymo, t. y. vagysčių, kas parodo, jog tokio pobūdžio nusikaltimų darymas yra dėsninga ir neatsitiktinė nuteistojo gyvenimo būdo išraiška, baustas administracine tvarka (t. 2, b. l. 5–7), nedirbantis (t. 2, b. l. 98), dėl psichikos sutrikimų ar priklausomybės ligų neregistruotas (t. 2, b. l. 95, 97). Teismas įvertino ir tai, kad nėra nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, o jo atsakomybę sunkina, kad nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu.

19. Vertinant nuteistajam paskirtos bausmės rūšies ir dydžio pagrįstumą, matyti, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai atsižvelgė ir įvertino visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apibūdinančias tiek nuteistojo asmenybę, tiek padaryto nusikaltimo pavojingumą, ir skirdamas bausmę išsamiai motyvavo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuteistajam R. U. skyrė laisvės atėmimo bausmę, kurios dydį nustatė žymiai mažesnį nei sankcijos vidurkis. Teisėjų kolegijos vertinimu, bausmių skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus.

20. Kaip matyti pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje vertintais įrodymais neginčijamai nustatyta, kad žala civiliniam ieškovui A. F. bei civilinei ieškovei S. D. padaryta dėl kaltų nuteistojo veiksmų, nustatytas priežastinis ryšys tarp nusikalstamos veikos ir kilusių padarinių. Be to, ir pats nuteistasis sutiko atlyginti nukentėjusiesiems padarytą turtinę žalą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino civilinius ieškinius dėl turtinės žalos atlyginimo ir pagrįstai iš nuteistojo R. U. A. F. naudai priteisė 275 Eur turtinės žalos atlyginimą, S. D. naudai priteisė 145 Eur turtinės žalos atlyginimą.

21. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nuteistojo R. U. gynėjo advokato D. Svirinavičiaus apeliacinis skundas nepagrįstas, visos skunde minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, nuteistojo veika pagal BK 178 straipsnio 2 dalį kvalifikuota teisingai. Tenkinti nuteistojo gynėjo apeliacinį skundą ir naikinti ar keisti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

22. Tačiau, iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad apylinkės teismas, paskyręs nuteistajam laisvės atėmimo bausmę, nurodė ir jos atlikimo vietą, t. y. laisvės atėmimo bausmę paskirta atlikti pataisos namuose. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 50 straipsnio 3 dalies nuostata 2020 m. liepos 1 d. neteko galios. Netekus galios BK 50 straipsnio 3 dalies nuostatai, kuria vadovaujantis bausmės atlikimo pataisos įstaigos parinkimas buvo baudžiamąją bylą išnagrinėjusio teismo diskrecinė teisė, ir įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) pakeitimo 2019 m. birželio 27 d. Nr. XII–2264 įstatymui, nuteistieji bausmes konkrečioje įstaigoje atliks pagal kriterijus, nustatytus BVK 62, 71, 83, 90 straipsniuose. Tokiu būdu, apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, nepagrįstai pasisakė dėl nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietos, todėl sprendimas dėl bausmės atlikimo vietos šalinamas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo R. U. gynėjo advokato Daniaus Svirinavičiaus apeliacinį skundą atmesti.

Iš Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. rugpjūčio 31 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies pašalinti sprendimą, kad R. U. laisvės atėmimo bausmę privalo atlikti pataisos namuose.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.