Klaipėdos apygardos teismo nutartis

2026-01-07 · Civilinė byla Nr. e2S-71-777/2026

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2026-01-07
Bylos Nr.
e2S-71-777/2026
Teisminio proceso Nr.
2-68-3-18165-2025-3
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Jolanta Gailevičienė
Pareiškėjas
J. T.
Suinteresuotas asmuo
N. K.
Kategorijos
Civilinė byla Nr. e2S-71-777/2022Teisminio proceso Nr. 2-68-3-18165-2025-3Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.6.11; 3.5.1 (S)
KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2026 m. sausio 7 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jolanta Gailevičienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo J. T. (J. T.) atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. civilinėje byloje pagal pareiškėjo (skolininko) J. T. skundus dėl antstolio R. V. veiksmų, suinteresuoti asmenys N. K. (išieškotoja), antstolis R. V..

Apeliacinės instancijos teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Pareiškėjas (skolininkas) kreipėsi su dviem skundais dėl antstolio R. V. veiksmų. Pareiškėjas 2025 m. gegužės 26 d. skundu prašo panaikinti antstolio R. V. 2025 m. gegužės 5 d. Patvarkymo įpareigoti skolininką susisiekti su antstoliu Nr. S-25-179-15340 dalį – reikalavimą pinigines lėšas skolai dengti mokėti į antstolio depozitinę sąskaitą; pareiškėjas 2025 m. birželio 4 d. skundu prašo panaikinti antstolio 2025 m. gegužės 21 d. raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-25-179-17398. Skundai grindžiami iš esmės grindžiami tuo, kad išieškotojai dėl Europos Sąjungos taikomų sankcijų negali būti pervedamos išieškotos lėšos; išieškotoja yra Rusijos Federacijos pilietė, nuolat gyvenanti Rusijos Federacijoje, leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje išieškotojai yra panaikintas ir uždrausta įvažiuoti į Lietuvos Respubliką; išieškotoja išreiškia palaikymą ir lojalumą Rusijos valstybei, turi ryšių su Rusijos Federacijos pareigūnais.

2. Antstolis R. V. 2025 m. birželio 30 d. Patvarkymu Nr. S-25-179-23786 atsisakė tenkinti pareiškėjo skundus ir persiuntė juos nagrinėti teismui. Antstolis nurodė, kad skolininko įvardintos aplinkybės nėra įstatymo leidėjo numatytos kaip pagrindas atisakyti priimti vykdyti vykdomąjį raštą ar stabdyti/nutraukti vykdomąją bylą. Antstolio nuomone, skolininkas nepateikė įrodymų apie skolininko įvardintų aplinkybių egzistavimą, tai yra, kad išieškotoja įtraukta į asmenų, kuriems taikomos sankcijos, sąrašą; išieškotoja turi nuolatinę gyvenamąją vietą Rusijos Federacijoje; išieškotojai taikomas draudimas atvykti į ar gyventi Lietuvoje; turėti atsiskaitomąją sąskaitą Lietuvos kredito įstaigose.

Atsiliepimas

3. Suinteresuotas asmuo (išieškotoja) N. K. atsiliepime prašo skundus atmesti. Nurodė, kad išieškoma skola yra išieškotojos patirtos bylinėjimosi išlaidos dėl skolininko inicijuotos bylos, siekiant sumažinti iš skolininko priteistą išlaikymą nepilnamečiui vaikui, kurio skolininkas nemoka; skolininkas pralaimėjo bylą pirmoje ir apeliacinėje instancijose. Išieškotoja nurodė, kad ji nėra įtraukta į asmenų, kuriems taikomos Europos Sankcijos, sąrašą, o aplinkybė, kad negalimi pavedimai į bankus, esančius Rusijos Federacijoje, nereiškia, kad išieškotojai apskritai negali būti perduodamos ar pervedamos išieškotos lėšos.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartimi netenkino pareiškėjo skundų dėl antstolio R. V. veiksmų, juos atmetė kaip nepagrįstus, nes nenustatė antstolio veiksmų (raginant vykdyti teismo sprendimą ir prašant skolininko sumokėti išieškotinas lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą) neteisėtumo. Pagrindiniai nutarties argumentai:

4.1. 2014 m. liepos 31 d. Tarybos Reglamentas (ES) Nr. 833/2014 „Dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje“ (toliau – Reglamentas) įtvirtina, kokiems Rusijos subjektams ir kokio pobūdžio taikomos ribojamosios priemonės (sankcijos). Tarptautinės sankcijos turi būti įgyvendinamos pagal Lietuvos Respublikos tarptautinių sankcijų įstatymą.

4.2. Į Reglamentą nepatenka tokio klausimo kaip Europos Sąjungos teismo priimto sprendimo, kuriuo priteistos bylinėjimosi išlaidos fiziniam asmeniui, gyvenančiam Rusijos Federacijoje, reguliavimas. Dėl šios priežasties išieškotojo (skolininko) argumentus, kuriais jis įrodinėja priverstinio išieškojimo jo atžvilgiu neteisėtumą (išieškant bylinėjimosi išlaidas, priteistas teismo sprendimu, išieškotojai, gyvenančiai Rusijos Federacijoje) dėl Europos Sąjungos pritaikytų sankcijų atmetė kaip nepatenkančius į Reglamento reguliavimo sritį ir atitinkamai nesudarančius teisinių prielaidų riboti/drausti priverstinio vykdymo veiksmus ar stabdyti/nutraukti vykdomąją bylą.

4.3. Pažymėjo, kad net ir tuo atveju, jei išieškotojai kaip Rusijos Federacijos pilietei, gyvenančiai Rusijos Federacijos teritorijoje, būtų taikomos Europos Sąjungos sankcijos, pastaroji aplinkybė neatleistų skolininko nuo pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, o tiesiog būtų sprendžiamas klausimas dėl konkrečios ribojančios sankcijos išieškotojos atžvilgiu parinkimo ir jos taikymo apimties (pavyzdžiui, išieškotojai skirtų lėšų įmokėjimo į trečiojo asmens sąskaitą ir saugojimo toje sąskaitoje iki išieškotoja bus išbraukta iš sąrašo asmenų, kuriems taikomos sankcijos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutarties Nr. e3K-3-137-611/2023).

Šalies argumentai

4.4. Pareiškėjo procesiniai prašymai dėl įrodymų išreikalavimo buvo atmesti atsižvelgiant į tai, kad jais pareiškėjas siekia įrodyti aplinkybes, kurios neturės įtakos teismo išvadai, kad Europos Sąjungos teismo sprendimo dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų priverstinio vykdymo reguliavimo klausimai nepatenka į Reglamento reguliavimo sritį.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo argumentai

5. Atskiruoju skundu pareiškėjas (toliau ir apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės - jo skundus dėl antstolio R. V. veiksmų patenkinti: - panaikinti 2025 m. gegužės 5 d. Patvarkymo įpareigoti skolininką susisiekti su antstoliu Nr. S-25-179-15340 dalį dėl įpareigojimo pervesti pinigines lėšas - 4414,47 Eur bylinėjimosi išlaidų į antstolio R. V. depozitinę sąskaitą (2025 m. gegužės 26 d. skundas); panaikinti 2025 m. gegužės 21 d. Raginimą įvykdyti sprendimą Nr. S-25-179-17398 (2025 m. birželio 4 d. skundas); priteisti jam patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atskirąjį skundą grindžia šiais pagrindiniais argumentais:

5.1. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė tikrovės neatitinkančias aplinkybes, kad neva pareiškėjas savo skundus grindžia vieninteliu argumentu, jog išieškotojos naudai negali būti vykdomas priverstinis išieškojimas dėl to, jog išieškotoja yra įtraukta į sankcionuotų asmenų sąrašą ir gyvena Rusijos Federacijoje, į kurią taikomas lėšų pervedimo draudimas. Apeliantas nurodė, kad nei viename iš pateiktų procesinių dokumentų nėra teigiama, jog išieškotoja būtų įtraukta į ES sankcionuotų asmenų sąrašus. Skundų argumentas - kad sprendimo vykdymas šiuo atveju yra objektyviai negalimas dėl taikomų sankcijų finansų sektoriui, dėl ko nėra galimybės pervesti piniginių lėšų į Rusijos Federaciją ten nuolat gyvenančiai Rusijos pilietei išieškotojai, kuri neturi leidimo gyventi Lietuvoje.

5.2. 2014 m. liepos 31 d. Reglamento (ES) Nr. 833/2014 „Dėl ribojamųjų priemonių atsižvelgiant į Rusijos veiksmus, kuriais destabilizuojama padėtis Ukrainoje“ (toliau - Reglamentas) 5b straipsnio 2 dalis aiškiai reglamentuoja, kad draudžiama Rusijos piliečiams ar Rusijoje gyvenantiems fiziniams asmenims arba Rusijoje įsisteigusiems juridiniams asmenims, subjektams ar organizacijoms teikti kriptoturto piniginės, sąskaitų tvarkymo ar saugojimo paslaugas. Toks draudimas nėra taikomas valstybės narės, Europos ekonominės erdvės šalies narės ar Šveicarijos piliečiams arba fiziniams asmenims, turintiems leidimą laikinai arba nuolat gyventi valstybėje narėje, Europos ekonominės erdvės šalyje narėje arba Šveicarijoje (Reglamento 5 b str. 3 d.). Apelianto žiniomis, išieškotojai yra panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje, taip pat ji neturi leidimo laikinai arba nuolat gyventi Europos ekonominės erdvės šalyje.

5.3. Apeliantas byloje pateikė teismui duomenis iš Lietuvoje veikiančių bankų interneto svetainių, kad nėra atliekami jokie mokėjimai bet kokia valiuta į Rusiją ar iš Rusijos, kas patvirtina, kad antstolis negali vykdyti sprendimo ir piniginių lėšų pervesti Rusijos Federacijos pilietei išieškotojai, kuri neturi leidimo gyventi Lietuvoje. Pažymėtina, kad Reglamento 5i straipsnio 1 dalyje nustatytas draudimas bet kuria oficialiąja valstybės narės valiuta denominuotus banknotus parduoti, tiekti, perduoti ar eksportuoti Rusijai arba bet kuriam fiziniam ar juridiniam asmeniui Rusijoje, arba naudojimui Rusijoje. Tai patvirtina, kad ir grynųjų pinigų perdavimas išieškotojai taip pat yra negalimas.

5.4. Apeliantas aktyviai siekė būti išklausytas, teikė argumentuotus skundus bei, vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 443 straipsnio 5 ir 8 dalimis, prašė žodinio bylos nagrinėjimo. Taip pat, siekiant visapusiškai išsiaiškinti bylos aplinkybes, apeliantas prašė teismo išreikalauti iš Migracijos departamento duomenis, kad išieškotojai panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje. Taip pat prašė išreikalauti duomenis iš Revolut banko, ar sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini) yra/buvo atidaryta išieškotojos vardu, jeigu taip, ar šį sąskaita nėra uždaryta, Revolut bankui gavus informaciją, kad išieškotojai yra panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje. Kitokiu būdu apeliantas šių duomenų negalėjo teismui pateikti, nes tokia informacija jam nėra teikiama, todėl šias aplinkybes apeliantas įrodinėjo savo paaiškinimais. Šių apelianto teiginių išieškotoja neginčijo ir nepateikė jokių rašytinių įrodymų, paneigiančių šiuos pareiškėjo teiginius.

Žemesnės instancijos teismas

5.5. Pirmosios instancijos teismas formaliai atmetė apelianto prašymą dėl žodinio bylos nagrinėjimo ir įrodymų išreikalavimo, kas turėjo įtakos neteisingam bylos išnagrinėjimui.

5.6. Pirmosios instancijos teismas atmetė skundus dėl antstolio veiksmų, neįsigilinęs į realias sprendimo vykdymo kliūtis. Toks paviršutiniškas byloje susiklosčiusios situacijos vertinimas ir sankcijų teisinio režimo ignoravimas pažeidžia teisės viršenybės principą vykdymo procese. Nagrinėjant pareiškėjo skundą formaliai, nesigilinant į situaciją ir remiantis motyvais, kuriais apeliantas savo skundų negrindė, liko neatsakyta į jo keliamus teisės klausimus - dėl teismo sprendimo įvykdymo negalimumo, dėl sankcijų taikymo finansų sektoriui, dėl komercinių bankų Lietuvoje įsivestų taisyklių/draudimų. Taip pat teismas neatsakė į apelianto argumentus dėl draudimo perduoti išieškotojai grynus pinigus, antstoliui laikyti lėšas savo depozitinėje sąskaitoje ilgą laiką, nesant Sprendimų vykdymo instrukcijoje numatytų pagrindų.

Šalies argumentai

5.7. Apeliantas nesutinka su pirmos instancijos teismo vertinimu, jog Reglamento (ES) Nr. 833/2014 taikymo sritis neapima sprendimo vykdymo, kai bylinėjimosi išlaidos priteisiamos fiziniam asmeniui, gyvenančiam Rusijos Federacijoje. Pažymėtina, kad Reglamente yra aiškiai išskirti atvejai, kada Reglamentu taikomos sankcijos netaikomos, tačiau teismo sprendimo vykdymas tarp tokių išimčių nėra nurodomas. Reglamente nustatytos finansinės sankcijos apima draudimą leidimo gyventi valstybėje narėje neturinčiam asmeniui pervesti bet kokias lėšas į Rusijos teritoriją, taip pat išmokėti lėšas grynais pinigais, neatsižvelgiant į lėšų gavimo teisinį pagrindą - ar tai būtų sutartiniai mokėjimai, ar teismo sprendimo vykdymas. Todėl net jei išieškojimas grindžiamas Europos Sąjungos valstybės narės teismo sprendimu, tai savaime nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad Reglamente numatytos sankcijos netaikytinos.

5.8. Pirmos instancijos teismas neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-611/2023, teigdamas, kad neva net ir tuo atveju, jei išieškotojai būtų taikomos sankcijos, tai neatleistų apelianto nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą. Minėtoje kasacinio teismo nutartyje buvo susiklosčiusi skirtinga teisinė ir faktinė situacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokios išvados, kurią nurodo teismas skundžiamoje nutartyje, nepadarė. Minėtoje kasacinio teismo byloje kilo klausimas, ar bankroto byloje galima patvirtinti į sankcionuotų asmenų sąrašą įrašyto juridinio asmens reikalavimą. Kasacinis teismas išaiškino, kad nurodytos poveikio priemonės, esant jau pripažintiems ir turintiems res judicata galią arbitražo teismo sprendimams Lietuvoje, nedraudžia tvirtinti sankcionuotos kreditorės reikalavimo, tačiau nagrinėjamoje byloje turi būti tiriama ir vertinama, ar kreditorei taikomos sankcijos nedraudžia atsakovei vykdyti prievolę kreditorei ir faktiškai patenkinti kreditorės reikalavimą nemokumo byloje (nutarties 42 p.). Tokiu atveju, sprendimo įvykdymo siekiančiam kreditoriui tenka pareiga leistinais įrodymais pagrįsti, kad tenkinti reikalavimą nėra draudžiama (pavyzdžiui, taikytina viena iš Reglamente Nr. 833/2014 įtvirtintų išimčių). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad minėtas reglamentas, kiek tai susiję su asmens teise siekti jo atžvilgiu įsipareigojimų nevykdymo teisėtumo teisminės peržiūros, tokios subjekto teisės neriboja (11 straipsnio 2 dalis) - ribojamosios priemonės šioje situacijoje yra susijusios su lėšų išmokėjimo subjektui draudimu.

Žemesnės instancijos teismas

5.9. Išieškotojos reikalavimas yra patvirtintas įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu ir ši aplinkybė nekvestionuojama. Tačiau byloje būtent ir kyla klausimas, ar išieškotoja dėl taikomų sektorinių finansinių sankcijų gali gauti lėšas, t. y. ar sprendimas gali būti realiai įvykdytas, perduodant išieškotojai lėšas. Vadovaujantis minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, būtent išieškotoja turėjo pateikti patikimus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, kad jai nėra draudžiama išmokėti lėšas, t. y. kad ji turi leidimą gyventi Lietuvoje bei sąskaitą Lietuvos banke. Tačiau tokių įrodymų išieškotoja nepateikė. Minėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis tik ir patvirtina, kad net ir esant įsiteisėjusiam teismo sprendimui, jo vykdymas negalimas, jeigu taikomos ribojamosios priemonės draudžia lėšų išmokėjimą to siekiančiam subjektui. Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis taip pat paneigia pirmos instancijos teismo išvadą, kad neva teismo sprendimo vykdymo klausimai nepatenka į Reglamento reguliavimo sritį.

5.10. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje visiškai neįvertino reikšmingos aplinkybės - Lietuvos Respublikos Seimo sprendimo denonsuoti 1992 m. liepos 21 d. Vilniuje pasirašytą Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos sutartį dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose. Šios sutarties denonsavimas reiškia, kad nuo jos denonsavimo įsigaliojimo momento nebelieka dvišalio teisinio pagrindo teikti ar gauti teisinę pagalbą tarp Lietuvos ir Rusijos Federacijos. Pirmos instancijos teismas, neįvertinęs šio svarbaus geopolitinio ir teisinio pokyčio, nepagrįstai supaprastino sprendimo vykdymo galimybių vertinimą ir priėmė nutartį, neatitinkančią nei faktinių aplinkybių, nei šiuo metu galiojančios tarptautinės bei ES teisės normų visumos.

5.11. Pirmos instancijos teismas nepasisakė dėl esminių apelianto skundų ir kituose procesiniuose dokumentuose dėstomų argumentų, patvirtinančių negalimumą vykdyti teismo sprendimą. Apeliantas nurodė, kad dėl taikomų sankcijų antstolis negalės įvykdyti Sprendimų vykdymo instrukcijos 96 straipsnio įpareigojimo ir pervesti pinigines lėšas išieškotojai per 30 dienų. Dėl to antstolis neturėjo pagrindo įpareigoti apeliantą įmokėti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. Kaip jau minėta, išieškotų lėšų antstolis negalės pervesti išieškotojai, nes Lietuvos bankai nevykdo mokėjimų į Rusiją, taip pat negalimas ir grynų pinigų perdavimas Rusijos Federacijos pilietei.

5.12. Pirmos instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nepasisakė ir dėl apelianto argumentų, susijusių su tuo, kad išieškotoją vykdomojoje byloje Rusijos Federacijoje patvirtinto įgaliojimo pagrindu atstovauja advokatė E. K.. Pažymėtina, kad vykdomojoje byloje buvo pateiktas išieškotojos įgaliojimas advokatei atidaryti banko sąskaitas Lietuvoje, įnešti ir išimti pinigines lėšas, bei gauti išieškotojos dukrai priteistą išlaikymą (įgaliojimas pateiktas vykdomojoje byloje; įgaliojimą su vertimu į lietuvių kalbą pateikė apeliantas į bylą su 2025 m. liepos 2 d. pareiškimu).

5.13. Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis numato, kad klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Minėto įstatymo 49 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad atlikdamas pavedimus pagal susitarimą ar paskyrimą, advokatas pateikia sutartį dėl teisinių paslaugų ar šios sutarties išrašą. Advokatas negali verstis kita veikla, nei teisinių paslaugų teikimas (LR Advokatūros įstatymo 4 straipsnis). Todėl advokatė E. K. vykdomojoje byloje negali atstovauti išieškotojos Rusijos Federacijoje patvirtinto įgaliojimo pagrindu, dėl ko apskritai antstolis net neturėjo teisės priimti vykdomojo dokumento vykdyti. Antstolis taip pat neturės teisės išmokėti išieškotų lėšų advokatei. Pažymėtina, kad pats įgaliojimo tekstas, suteikiant teisę advokatei gauti išieškotojai priklausančias lėšas, patvirtina neleistinus išieškotojos ir advokatės veiksmus, siekiant apeiti tarptautines sankcijas ir Reglamente išdėstytus draudimus. Kaip minėta, oficialiąja valstybės narės valiuta denominuotų banknotų perdavimas Rusijai, bet kuriam asmeniui Rusijoje, arba naudojimui Rusijoje, vertintinas kaip tarptautinių sankcijų pažeidimas. Reglamento 12 straipsnis numato, kad draudžiama sąmoningai ir apgalvotai dalyvauti veikloje, kurios tikslas arba poveikis yra šiame reglamente nurodytų draudimų apėjimas.

5.14. Antstolis yra valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo ir kitas įstatyme nustatytas funkcijas (LR Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalis). Antstoliai, atlikdami savo funkcijas, privalo vadovautis antstolių veiklos teisėtumo, civilinio proceso principais, vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucija, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, LR Antstolių įstatymu, kitais įstatymais ir teisės aktais, Antstolių profesinės etikos kodeksu (LR Antstolių įstatymo 3 straipsnio 1, 2 dalys). Europos Sąjungos teisės aktai, kurių Lietuva, be kita ko, įsipareigojo laikytis stodama į Europos Sąjungą, yra sudėtinė Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. lapkričio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-255-611/2022, 24 punktas). Todėl vykdomąją bylą vykdančiam antstoliui turėjo būti žinoma, kad advokatė E. K. negali atstovauti išieškotojos vykdomojoje byloje įgaliojimo pagrindu, juo labiau gauti pinigines lėšas ir jas perduoti Rusijos Federacijos pilietei, nes tą draudžia LR Advokatūros įstatymas, Reglamentas bei LR Tarptautinių sankcijų įstatymas. Pirmosios instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į šias svarbias faktines aplinkybes, kurios patikimai patvirtina, kad vykdymo procesas šioje vykdomojoje byloje šiuo metu yra negalimas.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo (išieškotoja) prašo apelianto atskirąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Pagrindiniai atskirojo skundo argumentai:

6.1. Visi apelianto (skolininko) argumentai ir nesibaigiantys skundai yra ne kas kita kaip siekis išvengti įstatyminės pareigos teikti išlaikymą savo nepilnametei dukrai, ko pasekoje motina (išieškotoja) turi teisintis ir įrodinėti jos teisės pagrįstumą minėtas lėšas gauti. Apeliantas vengė pervesti į Lietuvoje esančią sąskaitą išieškotojai priteistas bylinėjimosi išlaidas ir išlaikymą dukrai, ko pasekoje išieškotoja buvo priversta kreiptis į antstolius. Apelianto teiginys apie piniginių lėšų pervedimo negalimumą išieškotojai yra nepagrįstas ir išgalvotas.

6.2. Visi apelianto teiginiai apie jo baimę pažeisti taikomas sankcijas yra nelogiški ir išgalvoti, kadangi išieškotoja nėra fizinių asmenų, kuriems taikomos sankcijos sąraše. Pirmos instancijos teismas pagrįstai konstatavo: „kad net ir tuo atveju, jei išieškotojai kaip Rusijos Federacijos pilietei, gyvenančiai Rusijos Federacijos teritorijoje, būtų taikomos Europos Sąjungos sankcijos, pastaroji aplinkybė neatleistų skolininko nuo pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, o tiesiog būtų sprendžiamas klausimas dėl konkrečios ribojančios sankcijos išieškotojos atžvilgiu parinkimo ir jos taikymo apimties (pavyzdžiui, išieškotojai skirtų lėšų įmokėjimo į trečiojo asmens sąskaitą ir saugojimo toje sąskaitoje iki išieškotoja bus išbraukta iš sąrašo asmenų, kuriems taikomos sankcijos) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutarties Nr. e3K-3-137-611/2023).

Šalies argumentai

6.3. Apeliantas nurodė, jog antstolis neturėjo pagrindo įpareigoti jo įmokėti lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą. Mano, kad išieškotų lėšų antstolis negalės pervesti išieškotojai, nes Lietuvos bankai nevykdo mokėjimų į Rusiją, taip pat negalimas ir grynų pinigų perdavimas Rusijos Federacijos pilietei. Tačiau apeliantas besirūpindamas, jog nebūtų pažeisti įstatymai vykdymo procese, visiškai ignoruoja savo pareigą atsiskaityti su išieškotoja ar mokėti savo nepilnametei dukrai išlaikymą. Išlaikymas dukrai nemokamas jau keturis mėnesius, priverstinai išieškoma ir bylinėjimosi išlaidų skola. Apeliantas vengdamas savanoriškai įmokėti susikaupusią skolą, turi lėšų apmokėti savo atstovei už teisines paslaugas ir teikti nesibaigiančius skundus.

6.4. Apeliantas teigia, jog advokatė E. K. negali atstovauti išieškotojos vykdomojoje byloje. Tačiau skolininkas neturi teisės kontroliuoti įgaliotojo ir įgaliotinio tarpusavio santykių, kuriuose jis nėra viena iš šalių. Apeliantas pažymi, kad Advokatūros įstatymo 48 straipsnio 1 dalis numato, jog klientas su advokatu dėl teisinių paslaugų susitaria pasirašydami sutartį. Vykdymo procese advokatė E. K. savo klientę išieškotoją atstovauja atstovavimo sutarties pagrindu.

7. Daugiau atsiliepimų negauta.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkinamas

8. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, analizuodamas atskirajame skunde nurodytus motyvus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. CPK 329 straipsnyje numatytų absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

9. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria netenkinti apelianto (skolininko) skundai dėl antstolio veiksmų, nes nenustatė antstolio veiksmų (raginant vykdyti teismo sprendimą ir prašant skolininko sumokėti išieškotinas lėšas į antstolio depozitinę sąskaitą) neteisėtumo, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Dėl atskirojo skundo argumentų

10. Apeliantas teigia, kad sprendimo vykdymas objektyviai negalimas, nes Lietuvos bankai nevykdo mokėjimų į Rusiją, o grynųjų pinigų perdavimas draudžiamas pagal Reglamentą. Apeliacinės instancijos teismas apelianto argumentus dėl objektyvaus negalimumo įvykdyti sprendimą atmeta kaip teisiškai nepagrįstus, nes apeliantas tapatina savo prievolę su antstolio atliekamais veiksmais. Apeliantas (skolininkas) vykdydamas prievolę šioje vykdymo stadijoje turi atsiskaityti ne tiesiogiai su išieškotoja, o pervesti lėšas į Lietuvoje esančią antstolio depozitinę sąskaitą. Šiam veiksmui – vietiniam bankiniam pavedimui eurais Lietuvos Respublikos ribose – jokie tarptautiniai ribojimai ar bankų sankcijos nėra taikomi. Tolesnis lėšų likimas (jų pervedimas išieškotojai, saugojimas depozite ar kiti veiksmai) yra išimtinai vykdymo proceso administravimo klausimas, kuris nebeturi įtakos apelianto (skolininko) teisinei padėčiai ir jo prievolės pasibaigimui. Lėšų įskaitymas į antstolio depozitinę sąskaitą yra tinkamas ir teisėtas prievolės įvykdymas skolininko atžvilgiu.

11. Apelianto argumentas dėl draudimo perduoti grynuosius pinigus išieškotojai taip pat neturi nieko bendro su pareiga atlikti vietinį bankinį pavedimą Lietuvoje. Kokiu būdu (grynaisiais ar pavedimu), kokiu momentu (iš karto ar pasibaigus sankcijoms) antstolis vėliau išmokės išieškotojai pinigus, yra išimtinė antstolio atsakomybės sritis, kuri neatleidžia apelianto nuo pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą.

12. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir tuo atveju, jei išieškotojai būtų taikomi ribojimai gauti lėšas, tai neatleidžia apelianto (skolininko) nuo pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje teisingai išaiškino, cituodamas kasacinio teismo praktiką, kad net jei išieškotojai būtų taikomos sankcijos ar ribojimai gauti lėšas, tai neatleidžia apelianto (skolininko) nuo pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, o tiesiog lemia specifinį sankcijų įgyvendinimo būdą – lėšų įmokėjimo į antstolio (nagrinėjamu atveju) depozitinę sąskaitą. Todėl antstolio reikalavimas mokamas lėšas pervesti į depozitinę sąskaitą nepažeidžia Reglamento, bet ir sudaro sąlygas užtikrinti jo laikymąsi kartu apsaugant išieškotojos teisę į reikalavimą patenkinti ateityje.

13. Skunde nurodytoje nutartyje Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad sankcijų taikymas nedraudžia tvirtinti kreditoriaus reikalavimo (kitaip sakant vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą, kas aktualu nagrinėjamu atveju), net jei išmokėjimas laikinai negalimas. Kasacinis teismas aiškiai atskyrė teisę į reikalavimo patenkinimą nuo realaus lėšų išmokėjimo momento. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad siekiant sankcijų tikslų, gali būti taikomas lėšų deponavimas. Todėl antstolio veiksmas – reikalauti apelianto (skolininko) mokėti lėšas į depozitinę sąskaitą – visiškai atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo taikomą praktiką, sankcijų laikymąsi neanuliuojant pačios skolos. Apelianto (skolininko) pareiga mokėti nėra sąlygojama banko galimybės nedelsiant pervesti pinigus į Rusiją. Todėl apeliacinės instancijos teismas atmeta kaip nepagrįstus apelianto argumentus, kad pirmos instancijos teismas neteisingai interpretuoja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-611/2023.

14. Apelianto argumentai dėl teisinės pagalbos sutarties su Rusija denonsavimo yra teisiškai nereikšmingi nagrinėjamu atveju. Sutarties denonsavimas turi įtakos naujų dokumentų įteikimui ar sprendimų pripažinimui, tačiau jis nepanaikina Lietuvos Respublikos teismų priimtų ir įsiteisėjusių sprendimų galios Lietuvos teritorijoje. Vykdomasis raštas išduotas Lietuvos teismo sprendimo pagrindu, todėl jo vykdymas vyksta pagal CPK normas.

15. Pirmosios instancijos teismas tinkamai naudojosi savo diskrecijos teise organizuoti procesą ir nepažeidė įrodinėjimo taisyklių. Pagal CPK 443 straipsnio nuostatas, bylos ypatingosios teisenos tvarka (įskaitant skundus dėl antstolio veiksmų) įprastai nagrinėjamos rašytinio proceso tvarka, nebent teismas nusprendžia kitaip. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, kad byloje surinkta tiek įrodymų, kad jais remiantis būtų galima ištirti ir nustatyti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Šalių pozicijos buvo išdėstytos procesiniuose dokumentuose, o byloje kilęs ginčas yra išimtinai teisinis (dėl Reglamento taikymo ir vykdymo proceso teisėtumo), o ne faktinis. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą rašytinio proceso tvarka, apelianto teisių nepažeidė, nepadarė ir procesinių teisės normų pažeidimo. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė apelianto prašymus išreikalauti įrodymus (apie leidimo gyventi panaikinimą, sąskaitos statusą) kaip nesusijusius su nagrinėjama byla. Pagrįstai sprendė, kad šie duomenys neturi teisinės reikšmės bylos baigčiai, nes jie nepatvirtina ir nepaneigia skolininko pareigos vykdyti įsiteisėjusį teismo sprendimą. Priešingi apelianto argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

16. Apelianto argumentai dėl išieškotojos atstovavimo atmetami kaip neturintys reikšmės jo prievolei vykdyti. Pagrįsti išieškotojos argumentai, apeliacinės instancijos teismas su jais sutinka, kad apeliantas neturi teisės kvestionuoti išieškotojos ir jos atstovės tarpusavio santykių. Juolab, kad vykdymo procese advokatė E. K. savo klientę išieškotoją atstovauja atstovavimo sutarties pagrindu.

Dėl procesinės bylos baigties

17. Įvertinęs visus kitus atskirojo skundo argumentus, teismas daro išvadą, jog kiti skundo bei atsiliepimo į skundą argumentai teisinės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui neturi. Pažymėtina, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.).

18. Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai netenkino apelianto (skolininko) skundų dėl antstolio veiksmų, o apelianto atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

19. Apelianto atskirąjį skundą atmetus, jo turėtos 605 Eur išlaidos advokato pagalbai apmokėti neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

20. Duomenų apie kitų byloje dalyvaujančių asmenų turėtas bylinėjimosi išlaidas byloje nėra, todėl jų atlyginimo klausimas nespręstinas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Jolanta Gailevičienė