- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-03-02
- Bylos Nr.
- e2S-762-638/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01751-2016-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Diana Labokaitė
- Pareiškėjas
- A. B.
- Suinteresuotas asmuo
- uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, akcinė bendrovė SEB bankas
- Kategorijos
- 3.4.2.1.1Fizinio asmens nemokumo samprata
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Diana Labokaitė
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo A. B. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2FB-25604-896/2016 pagal A. B. ieškinį dėl bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys uždaroji akcinė bendrovė „Būsto paskolų draudimas“, akcinė bendrovė SEB bankas, antstolis A. S., K. J. – B.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Ginčo esmė
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas iškelti jam bankroto bylą pagal Fizinių asmenų bankroto įstatymą (toliau – FABĮ), pareiškėjo bankroto administratoriumi paskirti R. S.; laikotarpiui nuo teismo nutarties iškelti A. B. fizinio asmens bankroto bylą įsiteisėjimo dienos iki nutarties patvirtinti šio fizinio asmens kreditorinių reikalavimų tenkinimo ir jo mokumo atkūrimo planą įsiteisėjimo dienos patvirtinti administravimo išlaidų sąmatą bendrai 650 Eur sumai, reikalingą bankroto procedūroms atlikti; patvirtinti A. B. 927,81 Eur sumą per mėnesį jo būtiniesiems poreikiams tenkinti iki nutarties patvirtinti planą įsiteisėjimo dienos.
Pareiškime nurodė, kad pagal 2007 m. kovo 2 d. Kredito sutartį su AB SEB banku Nr. 0350718010812-15 A. B. buvo suteikta 250 286,16 Lt dydžio paskola buto, adresu (duomenys neskelbtini) pirkimui. Su pareiškėjo sutuoktine 2007 m. kovo 26 d., 2007 m. gruodžio 12 d. buvo sudaryti papildomi susitarimai su AB SEB banku dėl papildomo kreditavimo. Paskolos įvykdymas buvo užtikrintas buto įkeitimu ir UAB „Būsto paskolų draudimas“ draudimu (poliso Nr. BPD 033227). A. B. neįvykdė kredito sutarties sąlygų ir aukščiau nurodyta kredito sutartis 2012 m. rugpjūčio 20 d. buvo nutraukta. UAB „Būsto paskolų draudimas“ padengė AB SEB bankui negrąžintą paskolos sumą ir įgijo kreditoriaus teises į jį ir jo sutuoktinę K. – J. B.. Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimu santuoka buvo nutraukta, aukščiau nurodytas nekilnojamasis sutuoktinių turtas buvo padalintas po 1/2 dalį, prievolės kreditoriams AB SEB bankui ir UAB Būsto paskolų draudimas liko solidarios, vaiko M. B. išlaikymui priteistas po 500 Lt/mėn. išlaikymas. Šiuo metu kredito sutartis yra nutraukta, antstolis A. S. vykdo išieškojimą iš įkeisto turto pagal 2014 m. balandžio 15 d. Vilniaus m. 19-ojo notaro biuro išduotą vykdomąjį įrašą Nr. MK-2427 dėl 93 754,57 Eur skolos ir 5 procentų išieškojimo iš A. B.. Skolinių įsipareigojimų terminai yra suėję. Jo vidutinis darbo užmokestis yra apie 1 000 Eur. Bendra įkeisto turto vertė yra 42 000 Eur, jo dalis yra 21 000 Eur. Pareiškėjas turi atgręžtinio reikalavimo teisę į buvusią sutuoktinę 1 586,82 Eur sumai. Pareiškėjas išlaiko dukrą, teikia 144,81 Eur išlaikymą. Pareiškėjo būtiniesiems poreikiams patenkinti reikalinga 927,81 Eur suma per mėnesį.
Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Kauno apylinkės teismas 2016 m. gruodžio 23 d. nutartimi atsisakė iškelti A. B. fizinio asmens bankroto bylą.
Teismas nustatė, kad 2007 metais ieškovas sudarė kredito sutartį. Tuo metu šeimos pajamos buvo apie 4 000 Lt (1 158,48 Eur). Būsto paskolos įmokos per mėnesį buvo apie 1 200-1 400 Lt (347,54 Eur – 405,47 Eur), kurios priklausė nuo tarpbankinių palūkanų dydžio. 2009 metais, finansinės krizės metu, ieškovas ir jo sutuoktinė neteko darbo. Kaip teismo posėdžio metu nurodė ieškovas, jis darbo neturėjo apie pusę metų. Vėliau darbą susirado, jo darbo užmokestis buvo apie 3 000 Lt (868,86 Eur). Kredito negalėjo mokėti, nes išsiskyrė su sutuoktine, reikėjo mokėti išlaikymą vaikui, nuomotis būstą ir pan. Teismas sprendė, kad tokios priežastys iš esmės nesumažėjus ieškovo pajamoms, nėra pagrindas daryti išvadą, kad ieškovas negalėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų ir kartu sumokėti pradelstų mokėjimų, kurie atsirado per tą pusmetį, kai šeima neturėjo pajamų. Kaip nurodė ieškovas, po to, kai susirado darbą, jis nuolat dirbo, jo darbo užmokestis buvo apie 3 000 Lt, vėliau, persikėlus į Kauną, darbo užmokestis padidėjo, ir jis gauna apie 1 000 Eur darbo užmokestį. Teismas pažymėjo, kad ieškovo argumentai, jog išsiskyrus su sutuoktine jam reikėjo mokėti išlaikymą dukrai, atmestini. Tuo metu, kai gyveno santuokoje, pareiškėjas irgi turėjo išlaikyti dukrą, tuo metu vedė bendrą ūkį, o ištuokos metu tik buvo išskirta pareiškėjo dalis išlaikymui. Pareiškėjo turimas būstas(duomenys neskelbtini), yra negyvenamas, ieškovas išsikėlė gyventi į Kauną pas tėvus. Teismas sprendė, kad tokie ieškovo veiksmai buvo jo komforto užtikrinimas. Susidarė situacija, kai pareiškėjas, turėdamas būstą, kuriame galėjo gyventi, turėdamas darbą, kuriame gavo 868 Eur darbo užmokestį, persikelia į kitą miestą (ir susiranda kitą darbą), kur gauna 1 000 Eur darbo užmokestį, turi mokėti pareiškėjo nurodomą nuomą tėvui už būstą, ir kartu išlaikyti savo būstą, kuriame galėjo gyventi. Toks elgesys vertintinas kaip nesąžiningas kreditorių atžvilgiu. Be to, iš kitų teismo išreikalautų ir pareiškėjo pateiktų įrodymų matyti, kad ieškovas, žinodamas apie esamus įsipareigojimus, nesiekė susiaurinti savo komforto zonos, kad galėtų tinkamai vykdyti prievolę. Teismas nurodė, kad pareiškėjas sudarė sandorius telefonui ir kompiuteriui įsigyti. Nors tokių prekių įsigijimas natūralus, tačiau iš prekių asortimento matyti, kad ieškovas įsigijo daiktus, kurie laikytini prabangiais. Ieškovas teismo posėdžio metu tokį savo elgesį argumentavo tuo, kad nuo pat pradžių naudojosi Apple produkcija, todėl tokius daiktus ir pirko. Be to, nors ieškovas ir nurodė, kad tiek telefono, tiek kompiuterio jam reikia darbo funkcijoms atlikti, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kad darbdavys nesuteikia orgtechnikos darbinėms funkcijoms vykdyti. Teismas taip pat pažymėjo, kad ir kiti ieškovo sudaryti sandoriai – gyvenamųjų patalpų nuomos, transporto priemonės nuomos sutartys tarp jo ir tėvo, laikytini sudarytais siekiant paslėpti savo tikrąją turtinę padėtį. Pažymėtina, kad tokių sandorių tariamumą rodo ir sandorių turinys, pvz., gyvenamųjų patalpų nuomos sutartyje nėra nurodyta, kokios patalpos nuomojamos, koks jų plotas, transporto priemonės nuomos sutartyje nėra nurodyta, kokia nuomos kaina. Ieškovo pajamos, išskyrus nedidelį laikotarpį, buvo didesnės nei vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje. Ieškovo prievolės dydis, kaip nurodė pats ieškovas, buvo 347,54 Eur – 405,47 Eur. Todėl teismas padarė išvadą, kad ieškovas galėjo vykdyti prievolę, sumokėti pradelstus įsipareigojimus ir, sąžiningai siekiant atsiskaityti su kreditoriais, jam būtų likę pakankamai lėšų pragyventi. Teismas sprendė, kad ieškovas sąmoningai (kryptingai) leido susidaryti skoloms, tikėdamasis, jog nepatenkinti kreditorių reikalavimai bus nurašyti, ir tokie veiksmai laikytini nesąžiningais kreditorių atžvilgiu.
Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Atskiruoju skundu pareiškėjas ( toliau – apeliantas) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Prašo priimti naujus rašytinius įrodymus. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Svarbu pažymėti, kad bylą nagrinėjęs teismas, nors ir atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą dėl tariamo jo nesąžiningumo, tačiau nutartyje aiškiai pripažino, kad pareiškėjas atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalies sąlygas, t. y., kad jis yra nemokus ir negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių terminai yra suėję ir kurių suma viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas.
Teismas netinkamai taikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Šioje byloje pareiškėjo pareiškimas dėl bankroto bylos jam iškėlimo teisme priimtas 2016 m. liepos 21 d. Todėl pareiškėjo veiksmai (neveikimas) ir sudaryti sandoriai turėjo būti teismo vertinami (tik) už laikotarpį nuo 2013 m. liepos 21 d. iki 2016 m. liepos 21 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo veiksmus (neveikimą) bei sudarytus sandorius, turėjusius įtakos jo nemokumui, sąžiningumo aspektu, pareiškėjo elgesį vertino ne tik per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, bet ir žymiai ankstesniais laikotarpiais.
Pirmosios instancijos teismui sprendžiant klausimą dėl pareiškėjo nemokumo turėjo būti svarbu tik tai, kad pareiškėjas faktiškai nemokiu tapo 2009 -2012 metais, kai jis ir jo buvusi sutuoktinė K. J. – B. neteko darbo, ir neturėdami finansinių galimybių negalėjo vykdyti savo įsipareigojimų bankui. Kai AB SEB bankas 2012 metais nutraukė sutartį, pareiškėjo nemokumas jau egzistavo, ir per paskutinių trejų metų laikotarpį (iki pareiškimo pateikimo teismui) jo įsiskolinimas kreditoriams iš esmės nepadidėjo (išskyrus antstoliui mokėtinas vykdymo išlaidas ir tam tikras kredito netesybas pagal kreditavimo sutartį).
Be to, teismas visiškai neatkreipė dėmesio ir nevertino bylai svarbių aplinkybių bei pareiškėjo pateiktų į bylą įrodymų, kad pareiškėjas nesiekė didinti / nedidino (tuo labiau kryptingai ar tyčia) savo skolinių įsipareigojimų, bet priešingai nei sprendė teismas, toliau stengėsi bent iš dalies pagal savo finansines galimybes dengti savo įsipareigojimus kreditoriams.
Pareiškėjas visą laiką intensyviai ieškojo pardavėjo AB SEB banko naudai įkeistam butui, po skyrybų ir toliau iš savo asmeninių lėšų vienas pagal savo galimybes mokėjo nustatytas įmokas AB „Būsto paskolų draudimas“, ir net buvo suradęs pirkėją butui įsigyti, tačiau AB SEB bankas sutikimo parduoti butą nedavė ir taip sumažinti pareiškėjo įsiskolinimą nesutiko, o antstoliui pradėjus priverstinio išieškojimo veiksmus ir butą pradėjus pardavinėti varžytinėse už bemaž 2,5 karto mažesnę nei įsigijimo kainą, bei pareiškėjo pradelstiems skoliniams įsipareigojimams esant bemaž 100 000 Eur, pareiškėjui ir jo sutuoktinei neturint jokio kito turto, bei jo pajamoms esant iki 1000 Eur (įskaitant kintamąją dalį, priedus), tapo aišku, kad savo įsipareigojimų kreditoriams per protingą laikotarpį jau negalės įvykdyti.
Bylą nagrinėjęs teismas į tai, kad pareiškėjo sutuoktinei - suinteresuotam asmeniui K. J. B. kaip solidariai skolininkei kreditorių AB SEB banko, UAB „Būsto paskolų draudimas“ atžvilgiu iškelta fizinio asmens bankroto byla, neatsižvelgė, šių svarbių aplinkybių netgi nevertino nagrinėdamas bylą bei nepagrįstai pasisakė dėl tariamo pareiškėjo nesąžiningumo.
Teismas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo prievolės dydis pagal 2007 m. kovo 2 d. kredito sutartį su AB SEB banku buvo/yra 347,54 Eur - 405,47 Eur, neįvertindamas to, kad tokio dydžio mėnesinės įmokos yra tik dalis prievolės, kurios buvo mokamos pareiškėjo daugiau nei prieš keturis metus iki paminėtos kreditavimo sutarties nutraukimo, bei, kad šiai dienai, toks prievolės įvykdymo būdas kreditoriui negalioja; t. y., kad tokios paminėtos mėnesinės įmokos/prievolės pareiškėjo buvo mokamos kas mėnesį tik galiojant paminėtai kreditavimo sutarčiai, tačiau šią sutartį AB SEB bankui nutraukus visos sumos tapo iš karto mokėtinomis.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodė, kad jo skolinių įsipareigojimų, kurių terminai yra jau suėję, suma sudaro 98 251,38 Eur, o bendra įsipareigojimų suma siekia 101 425,02 Eur. Taigi, teismas padarė iš esmės ydingą, klaidingą, bylos medžiagai prieštaraujančią išvadą, kad pareiškėjas galėjo vykdyti prievolę, sumokėti pradelstus įsipareigojimus ir, sąžiningai siekiant atsiskaityti su kreditoriais, jam būtų likę pakankamai lėšų pragyvenimui.
Pareiškėjo nuomone, net ir esmingai nepasikeitus jo pajamoms, teismas tinkamai ir išsamiai neišanalizavo ir neįvertino faktinių bylos aplinkybių, neatsižvelgė ir į tai, kad jo su buvusia sutuoktine turimas turtas – butas - po pasaulinės krizės 2009 metais nuvertėjo bemaž 2,5 karto, o duomenys byloje patvirtina, kad antstolis varžytinėse, antrosiose varžytinėse pardavinėjo, bet nepardavė ir už bemaž daugiau kaip 3 kartus mažesnę kainą nei jis buvo įsigytas 2017 metais. Teismas nepagrįstai sureikšmino pareiškėjo sudarytus telefono ir kompiuterio įsigijimo sandorius, kurie akivaizdu, kad buvo menkaverčiai ir reikšmingos įtakos pareiškėjo mokumui neturėjo ir negali turėti, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo daryti išvadą, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto prasme.
Atsiliepimas
Atsiliepimų į atskirąjį skundą nepateikta.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos taisyklės, reglamentuojančios procesą apeliacinės instancijos teisme (CPK 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų nėra nustatyta (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalis, 338 straipsnis).
Pareiškėjas prie atskirojo skundo pateikė papildomus įrodymus: 2015 m. liepos 21 d. ir 2015 m. 10 d. UAB „Būsto paskolų draudimas“ raštus dėl priverstinio skolos išieškojimo, 2015 m. liepos 14 d. pareiškėjo ir jo sutuoktinės prašymą dėl hipoteka įkeisto turto pardavimo, pirkėjos sutikimą nupirkti butą už 35 333 eurus, UAB „Būsto paskolų draudimas“ sutikimą, kad butas būtų parduodamas už kainą, ne mažesnę kaip 36 500 Eur, pareiškėjo prašymą leisti mažinti įsiskolinimą kas mėnesį mokant po 150 Eur. Pagal CPK 314 straipsnį naujų įrodymų pateikimas apeliacinės instancijos teisme yra ribojamas, tačiau šiuo atveju būtinybė pareiškėjui pateikti naujus įrodymus atsirado siekiant pagrįsti atskirojo skundo argumentus. Kiti asmenys su šiais įrodymais yra susipažinę, todėl apeliacinės instancijos teismas juos priima ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria, remiantis FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktu, atsisakyta iškelti apeliantui bankroto bylą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
Bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas ir AB SEB bankas 2007 kovo 2 d. sudarė kredito sutartį su AB SEB banku Nr. 0350718010812-15, pagal kurią A. B. buvo suteikta 250 286,16 Lt dydžio paskola buto, esančio adresu(duomenys neskelbtini)., pirkimui; 2007 m. kovo 26 d. ir 2007 m. gruodžio 3 d. buvo sudaryti papildomi susitarimai su AB SEB banku dėl papildomo kreditavimo. Kaip matyti iš bylos duomenų, turto vertintojai nustatė, kad įkeisto turto (buto), esančio adresu(duomenys neskelbtini)., vertė yra 42 000 Eur, antstolis įkeistą turtą ketina parduoti varžytynėse už 33 600 Eur sumą. Be to, kaip nurodė pareiškėjas, jis nemokiu tapo 2009 - 2012 metais, kai jis ir jo buvusi sutuoktinė neteko darbo, bei neturėjo finansinių galimybių vykdyti savo įsipareigojimų bankui. Taigi, pareiškėjo nemokumas atsirado, kai jis ir sutuoktinė prarado darbą, o butas, įsigytas apytikriai už 83 000 eurų, nuvertėjo iki 42 000 eurų.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas A. B. pagal savo turtinę padėtį formaliai atitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalies sąlygas, t. y. pareiškėjas negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai yra suėję, ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas minimaliąsias mėnesines algas. Tačiau teismas pažymėjo, kad vien formalus fizinio asmens nemokumo būklės egzistavimas nesudaro pagrindo iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Taigi byloje iš esmės nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjas yra nemokus, t. y. jo pradelsti įsipareigojimai viršija 25 MMA, ir jis negali įvykdyti šių įsipareigojimų.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė iškelti pareiškėjui bankroto bylą FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto pagrindu, paaiškėjus, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl Civilinio kodekso 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų kreditorių interesus pažeidžiančių sandorių, kurių sudaryti jis neprivalėjo, ar kitokių fizinio asmens tyčinių veiksmų pateikiant neteisingą informaciją kreditoriams apie finansinę būklę prisiimant skolinius įsipareigojimus ar sudarant kitus sandorius, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, ar fizinio asmens sąmoningo neveikimo, siekiant išvengti atsiskaitymo su kreditoriais; t. y. nurodęs, jog ieškovas neatitiko sąžiningumo kriterijaus.
Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad pareiškėjas faktiškai nemokiu tapo 2009-2012 metais, kai jis ir jo buvusi sutuoktinė K. J. – B. neteko darbo ir neteko finansinių galimybių vykdyti įsipareigojimus bankui. AB SEB bankas 2012 m. rugpjūčio 20 d. nutraukė kreditavimo sutartį su pareiškėjais, kas įrodo, kad pareiškėjo nemokumas jau egzistavo 2012 metais, todėl pareiškėjo 2015 m. ir 2016 m. sudaryti telefono aparato ir kompiuterio įsigijimo sandoriai neturėjo esminės įtakos nemokumui atsirasti.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad nesąžiningumas gali būti pagrindas atsisakyti iškelti bankroto bylą tik tuo atveju, jei jis turėjo reikšmingą įtaką asmens nemokumui atsirasti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-496-219/2015). Pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą sąžiningumo aspektu turi būti vertinamas pareiškėjo elgesys būtent per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo, turėjęs įtakos jo nemokumui (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-561/2014; 2015 m. balandžio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-242-248/2015; 2015 m. birželio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-394-415/2015).
Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje sprendžiant dėl FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto taikymo, pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes pareiškėjo veiksmai per paskutiniuosius trejus metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą neturėjo esminės reikšmės ne tik nemokumui atsirasti, bet ir iš esmės nepažeidė kreditorių interesų gauti skolų atlyginimą. Teismas sprendžia, kad aptarti pareiškėjo veiksmai, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip pareiškėjo nesutikimą atsisakyti tam tikro komforto, vis dėlto yra nepakankami, kad užkirstų pareiškėjui kelią bankrutuoti. Todėl pirmosios instancijos teismo išvada dėl slepiamos pareiškėjo tikrosios turtinės padėties yra atmestina. Iš pareiškėjo pateiktų papildomų įrodymų matyti, kad pareiškėjas dėjo pastangas, kad būtų parduotas ginčo butas, prašė leisti mažinti įsiskolinimą mokant po 150 Eur kas mėnesį kreditoriui.
Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos duomenis, konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, padarė nepagrįstą išvadą atsisakydamas iškelti bankroto bylą pareiškėjo atžvilgiu. Klausimas dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo ir dėl išvestinių klausimų išsprendimo perduotinas nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.
Iš naujo svarstant klausimą dėl bankroto bylos pareiškėjui iškėlimo, turėtų būti vertinama, ar pareiškėjo gaunamos pajamos leis jam per protingą terminą įvykdyti skolinius įsipareigojimus. Situacija, kai asmens finansiniai įsipareigojimai didesni nei jo turimas turtas, tačiau gaunamos pajamos leidžia per protingą laikotarpį šiuos įsipareigojimus įvykdyti, reiškia, kad asmuo gali vykdyti skolinius įsipareigojimus. Vien tai, kad asmens turimų skolų suma viršija jo turimo turto vertę, nereiškia asmens nemokumo, jeigu jis gauna pajamas, kurios yra pakankamos skoloms padengti (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-217-969/2015; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/-219/2015).
Pareiškėjo gebėjimas iš gaunamų pajamų įvykdyti skolinius įsipareigojimus yra susijęs su bankroto administratoriui skirtinomis sumomis ir su fizinio asmens būtiniesiems poreikiams tenkinti reikalinga suma. Fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad teismo nutartyje iškelti fizinio asmens bankroto bylą turi būti nurodyta, be kita ko, lėšų suma pareiškėjo būtiniesiems poreikiams per mėnesį. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas sumas, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareiškėjas nurodė nepagrįstai dideles sumas savo būtiniesiems poreikiams tenkinti. Patvirtinus pareiškėjo prašomą sumą – 927,81 Eur per mėnesį būtiniesiems poreikiams tenkinti būtų pažeisti kreditorių interesai, tai prieštarautų Fizinių asmenų bankroto įstatyme numatytiems tikslams užtikrinti kreditorinių reikalavimų tenkinimą, siekti teisingos skolininkų ir jų kreditorių interesų pusiausvyros.
Pažymėtina, kad pareiškėjo nurodytos patalpų nuomos išlaidos yra nepagrįstos įvertinant, kad pareiškėjas teigia apsigyvenęs pas savo tėvą. Jeigu jau pareiškėjas, gyvendamas pas tėvą, turi mokėti nuomos mokestį, tai galbūt pareiškėjui ekonomiškiau būtų gyventi savo bute Gargžduose arba butą Gargžduose išnuomoti, kol jis bus parduotas. Kelia abejonių ir pareiškėjo sudarytos prabangių telefono aparato ir kompiuterio įsigijimo sutartys (pareiškėjas su UAB „Omnitel“ 2015 m. vasario 11 d. sudarė sutartį, pagal kurią įsigijo mobilųjį telefoną iPhone 6 Plus 825,13 Eur vertės, o 2016 m. balandžio 18 d. įsigijo kompiuterį A. I. Pro 1 269 Eur vertės). Pareiškėjui siūlytina apsvarstyti savo poreikius ir atitinkamai sumažinti juos bent iki minimalios mėnesinės algos, kad pirmosios instancijos teismas galėtų priimti pagrįstą ir teisėtą nutartį dėl bankroto bylos iškėlimo. Apeliacinės instancijos teismas šių aplinkybių svarstyti ir nustatyti neturi pagrindo, nes tokiu būdu būtų apribotos byloje dalyvaujančių asmenų teisės į apeliaciją.
Atsižvelgiant, kad šioje byloje buvo netinkamai išspręstas bankroto bylos fiziniam asmeniui iškėlimo klausimas, todėl yra pagrindas Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjo A. B. bankroto bylos iškėlimo klausimą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 337 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo 6 straipsnio 1-3 dalimis, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
nutaria:
atskirąjį skundą tenkinti.
Kauno apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 23 d. nutartį panaikinti ir perduoti pareiškėjo bankroto bylos iškėlimo klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.