Kauno apygardos teismo nuosprendis, 1A-535-245/2016

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2016-12-05
Bylos Nr.: 1A-535-245/2016
Teisminio proceso Nr.: 1-20-1-00842-2014-5
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Kęstutis Dargužis, Jurgis Kiškis, Danguolė Šiugždinytė
Kaltinamasis: V. V.
Nukentėjusysis: E. R.
Civilinis ieškovas: E. R.
Advokatai: Rimantas Bučma, Sonata Žukauskienė

Pranešėjas Kęstutis Dargužis Baudžiamosios byla Nr. 1A-535-245/2016

Teisėjas Arūnas Purvainis Teisminio proceso Nr. 1-20-1-00842-2014-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.7; 2.4.9. (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 5 d.

Kaunas

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jurgio Kiškio ir Danguolės Šiugždinytės,

sekretoriaujant Audronei Stulginskaitei-Puidienei, Mariui Žukauskui,dalyvaujant prokurorei Vilijai Šalčiuvienei,išteisintajam V. V., jo gynėjui advokatui Rimantui Bučmai,nukentėjusiojo E. R. atstovei advokatei Sonatai Žukauskienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Vilijos Šalčiuvienės ir nukentėjusiojo E. R. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendžio, kuriuo V. V. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktu, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo E. R. civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų Kolegija nustatė:

V. V. buvo kaltinamas tuo, kad jis 2014 m. lapkričio 19 d. apie 18.15 val., (duomenys neskelbtini) gatve vairuodamas automobilį „Toyota Corolla Verso“, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) mikrorajono, ties (duomenys neskelbtini) g. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 30 punkto reikalavimus tuo, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir nepraleido iš dešinės pusės, pagal jo vairuojamo automobilio važiavimo kryptį, perėjoje ėjusio pėsčiojo E. R., jį parbloškė ir padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.Kauno apylinkės teismas, priimdamas nuosprendį, konstatavo, kad byloje surinkti duomenys nepakankami išvadai apie tai, kad kaltinamasis V. V., vairuodamas automobilį, padarė jam inkriminuotą KET reikalavimų pažeidimą, kuris būtų būtinoji kilusio eismo įvykio ir jo padarinių kilimo sąlyga, todėl, nenustačius tokių pažeidimų, nėra vieno iš privalomų šio nusikaltimo požymių (objektyviųjų veikos požymių), todėl kaltinamasis V. V. išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymių (BPK 303 str. 5 d. 1 p.).Apeliaciniame skunde Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorė Vilija Šalčiuvienė prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – V. V. pripažinti kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje ir paskirti jam 20 MGL (753,2 Eur) baudą, taip pat, vadovaujantis BK 67 straipsniu, 68 straipsniu, taikyti baudžiamojo poveikio priemonę – uždrausti V. V. naudotis specialiąja teise vairuoti kelių transporto priemones 2 metams. Nukentėjusiojo E. R. civilinį ieškinį dėl neturtinės žalos tenkinti iš dalies ir priteisti iš civilinio atsakovo „(duomenys neskelbtini)“ 4000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 258,04 Eur turtinei žalai atlyginti. Apeliantės manymu, nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka byloje nustatytų aplinkybių, todėl jis turi būti panaikintas ir priimtas naujas – apkaltinamasis nuosprendis. Nurodo, kad teismas, spręsdamas priežastinio ryšio klausimą, pagrįstai rėmėsi teismų praktika, kurioje priežastinis ryšys grindžiamas būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisykle, kuri įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga. Būtinoji padarinių kilimo sąlygą nustatoma sprendžiant, ar eismo įvykis būtų įvykęs, jeigu nebūtų pažeistos kelių eismo taisyklės. Kai kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, kaltininko veika yra priežastiniu ryšiu susijusi su kilusiais padariniais, jeigu nustatoma, kad analogiškoje situacijoje jam laikantis kelių transporto eismo saugumo ar Transporto priemonių eksploatavimo taisyklių, o kitam (kitiems) eismo dalyviui jas pažeidus, eismo įvykis, dėl kurio kilo BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, neįvyktų. Tačiau, anot skundo autorės, teismas, įvertindamas byloje sutrinktus duomenis, netinkamai išsprendė priežastinio ryšio ir būtinosios padarinių kilimo sąlygos klausimus. Teigia, kad teismas, priimdamas išteisinamąjį nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi kaltinamojo V. V. parodymais, kad kaltu prisipažįsta iš dalies. Nurodo nukentėjusiojo, liudytojo E. V., ekspertės, davusios išvadą, parodymus. Pažymi, kad ekspertės nurodytą 40 km/h važiavimo greitį patvirtina liudytojas E. V. bei paneigia kaltinamojo V. V. parodymus apie važiavimo greitį. Todėl nurodyti įrodymai yra pakankami konstatuoti, jog kaltinamasis įvykio metu važiavo nemažesniu nei 40 km/h greičiu bei, artėdamas prie pėsčiųjų perėjos, nelėtino važiavimo greičio, kad praleistų pėsčiųjų perėją ėjusį E. R., todėl teismas išteisinamajame nuosprendyje nepagrįstai konstatavo ir nurodė, kad V. V. neturėjo galimybės išvengti pėsčiojo partrenkimo, nes pėsčiasis išėjo staiga. Anot skundo autorės, apylinkės teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad iš surinktų įrodymų negalima nustatyti kokiu greičiu pėsčiasis ėjo nereguliuojama pėsčiųjų perėja, kai tuo pačiu pripažino, kad pėsčiasis būdamas labai neblaivus, galėjo eiti tik lėtai, tai yra jo ėjimo tempas buvo lėtas.Skunde nurodama, kad pirmosios instancijos teismas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad nenustatyta tiksli pėsčiojo partrenkimo vieta kelio pločio atžvilgiu. Pabrėžiama, kad tyrimo metu nustatyta, jog pėsčiasis buvo baigiantis pereiti išteisintojo V. V. važiavimo krypties eismo juostą, pėsčiasis buvo kliudytas automobilio Toyota Corola Versus daugiau kairiąja priekine dalimi, sudaužytas priekinis stiklas kairėje pusėje, eismo įvykio vietoje 12,3 atstumu nuo pėsčiųjų perėjos krašto užfiksuoti pėdsakai – kraujo dėmės, kelio pločio atžvilgiu šios dėmės užfiksuotos apie 2,9 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, kraujo dėmių išsidėstymo pobūdis važiuojamojoje dalyje nurodo į tai, kad pėsčiojo kūnas po partrenkimo buvo bloškiamas į priekį ir į kairę. Atkreipiamas dėmesys, kad V. V. parodymų patikrinimo metu parodė, kad pėsčiasis buvo kliudytas l,7 m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, tai yra ne iš karto įžengęs į pėsčiųjų perėją, nukentėjusysis E. R. parodė, kad buvo partrenktas 2,l m atstumu nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto. Ekspertai, ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nurodė ir atlikdami tyrimą rėmėsi, kad E. R. buvo partrenktas l,7 m-2,l m nuo dešiniojo važiuojamosios dalies krašto.Skunde pabrėžiama, jog atsižvelgiant į tai, kad tyrimo metu buvo konstatuotas lėtas E. R. judėjimo tempas, pėsčiojo partrenkimo vieta yra l,7 m-2,l m nuo dešinio važiuojamosios dalies krašto, automobilio važiavimo greitis ne mažesnis kaip 40 km/h, tyrimo metu nustatyta, kad V. V. prieš pėsčiųjų perėją nelėtino važiavimo greičio, todėl surinktų įrodymų visuma leidžia teigti, kad V. V. pasirinktas važiavimo greitis buvo nesaugus. Anot skundo autorės, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino KET 30 punkto nuostatas. Ši norma imperatyviai nurodo, kad vairuotojas sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų perėjoje įėjusį pėsčiąjį. Šiuo atveju pėsčiųjų perėja – važiuojamojoje dalyje esanti pėsčiųjų perėjimo per kelią pažymėta kelio ženklu „Pėsčiųjų perėja“ ir ženklinimo linijomis arba tik kelio ženklu „Pėsčiųjų perėja“. Daroma išvada, kad KET 30 punktas įpareigoja vairuotoją sulėtinti greitį ar sustoti prieš pėsčiųjų perėją, nepaisant, kaip greitai į pėsčiųjų perėją įžengia pėstieji.Be to, apeliantės vertinimu, skundžiamame nuosprendyje konstatuotas faktas, kad ištirti įrodymai sudaro pagrindą pripažinti, kad nukentėjusysis E. R. šioje susidariusioje situacijoje elgėsi ne visiškai taip, kaip privalėtų pagal KET pėstiesiems keliamus reikalavimus, nepagrįstas byloje surinktais įrodymais. Pažymima, kad iš liudytojo E. V. parodymų matyti, jog dar iki to momento, kai nukentėjusysis įžengė į perėją liudytojas jį pamatė likus iki pėsčiojo apie 100 m, tada jis pradėjo lėtinti važiavimo greitį, kad praleistų pėsčiąjį, einantį per pėsčiųjų perėją, kaltinamojo automobilis jau buvo matomas liudytojui, tiek laukiantis dar šalutinėje gatvėje, kad įvažiuotų į pagrindinę, tiek ir jau pradėjęs važiuoti pagrindine gatve, nes buvo su įjungtomis šviesomis. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad KET 9, 42, 44 punktai pėstiesiems, kaip ir eismo dalyviams, numato visą eilę pareigų bei draudimų, tačiau skundo autorės teigimu, byloje ištirti įrodymai pakankami spręsti, kad nukentėjusysis ėjo pėsčiųjų perėja. Nors tikėtina, kad jis nevykdė KET rekomendacijų tamsiu paros metu dėvėti šviesą atspindinčius rūbus ar atskirus elementus ar nešiotis šviečiantį žibintą, tačiau, apeliantės vertinimu, rekomenduojamojo pobūdžio KET punktų nevykdymas neturėjo lemiamos reikšmės šiam eismo įvykiui kilti. Be to, atkreipiamas dėmesys, kad teismas konstatavo, jog E. R. nevykdė pareigos įžengti į važiuojamąją dalį tik po to, kai įvertins atstumą iki atvažiuojančios transporto priemonės, jos greitį ir įsitikins, kad tai daryti yra išties saugu, nes prieš žengdamas į perėją nepažiūrėjo į kairę pusę, kad įsitikintų, ar nėra atvažiuojančių automobilių, be to, nebus trukdoma ir šiai transporto priemonei. Tačiau šį teismo teiginį paneigia nukentėjusiojo parodymai, jog jis tai padarė, liudytojo E. V. parodymai, kad nukentėjusiajam stovint prie perėjos, jis jį matė apie 100 m atstumu, pėsčiąjį buvo galima matyti, nes jį apšviesdavo pravažiuojantys automobiliai bei įjungtas gatvės apšvietimas. Atsižvelgiant į tai, skunde daroma išvada, kad jeigu V. V. būtų tinkamai stebėjęs kelio situaciją, jis būtų laiku pastebėjęs pėsčiąjį.Remiantis išdėstytu, skunde teigiama, kad kaltinamojo V. V. kaltė, padarius nusikaltimą, numatytą BK 281 straipsnio l dalyje, pilnai įrodyta byloje surinktais ir teisme ištirtais įrodymais, jog būtent jo veiksmai – artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, nemažino važiavimo greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų iš dešinės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį pėsčiųjų perėjoje ėjusį pėsčiąjį – techniniu požiūriu ir buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui.Taip pat skunde teigiama, kad, skiriant bausmę, atsižvelgtina į tai, jog automobilio vairavimas yra gana rizikinga veikla, todėl automobilis yra priskiriamas prie didesnio pavojaus šaltinių. Vairuodamas automobilį asmuo turi būti itin atidus ir apdairus bei elgtis taip, kad nesukeltų pavojaus sau ir kitiems eismo dalyviams. Be to, nurodoma, kad V. V. anksčiau neteistas, nėra jo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, anksčiau yra baustas administracine tvarka, dabar yra kaltinamas padaręs neatsargų nusikaltimą. Skunde nurodoma ir tai, kad sprendžiant klausimą dėl neturtinės žalos, būtina atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 1 dalį, kurioje numatyta kas tai yra neturtinė žala. Atkreipiamas dėmesys, kad neturtinės žalos atlyginimo atveju visiško žalos atlyginimo principas objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma, todėl turi būti siekiama, kuo teisingiau kompensuoti nukentėjusiojo patirtą dvasinę ir fizine skriaudą. Civilinis kodeksas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl sprendžiant dėl priteistinos neturtinės žalos dydžio, privaloma atsižvelgti į CK 250 straipsnio 2 dalyje nustatytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Taigi, nustatant neturtinės žalos dydį, būtina atsižvelgti į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, nukentėjusiojo elgesį ir jo turtinę padėtį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Įvertinus byloje surinktus duomenis, apeliantės tvirtinimu, neabejotinai nukentėjusysis, kuriam po eismo įvykio buvo konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas, patyrė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinę depresiją, bendravimo galimybių sumažėjimą. Be to, mano, kad sprendžiant civilinio ieškinio dydžio klausimą, atsižvelgtina į tai, kad nukentėjusiojo veiksmai techniniu požiūriu neturėjo priežastinio ryšio su šiuo eismo įvykio kilimu.Apeliaciniame skunde nukentėjusysis E. R. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį bei tenkinti nukentėjusiojo civilinį ieškinį ir iš V. V. priteisti E. R. naudai visas jo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apelianto manymu, skundžiamas nuosprendis nepagrįstas, neteisėtas ir naikintinas, kadangi apylinkės teismas iš esmės nukrypo nuo suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktikos šios kategorijos bylose, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, pažeidė pagrindinius teisės principus ir padarė esminių BPK pažeidimų, vertinant įrodymus. Pažymi, kad bylos esmė yra ta, jog kaltinamasis, vairuodamas transporto priemonę, partrenkė jį pėsčiųjų perėjoje, dėl ko jam buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Nors teismas nustatė, kad kaltinamasis važiavo ne mažesniu nei 40 km/h greičiu, kai skundo autorius ėjo per pėsčiųjų perėją ir buvo partrenktas kaltinamojo automobilio, teismas padarė išvadą, jog ne tik kaltinamasis, bet ir apeliantas, pažeidė KET reikalavimus. Atkreipia dėmesį, kad teismas rėmėsi 2016 m. vasario 3 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gegužės 23 d. Nr. (duomenys neskelbtini) ekspertizės aktais, kurie yra paremti prielaidomis, ir dėl to neteisingai konstatavo, kad negalima padaryti kategoriškos ir neabejotinos išvados, dėl to kokiu tempu skundo autorius ėjo per gatvę, o bylos duomenys nepakankami išvadai, jog kaltinamasis, vairuodamas automobilį, padarė jam inkriminuojamą KET reikalavimų pažeidimą, kuris būtų būtinoji kilusio eismo įvykio ir jo padarinių kilimo sąlyga. Atsižvelgiant į nurodytą, skunde daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė išteisinamąjį nuosprendį, vadovaudamasis prielaidų pobūdžio ekspertizės aktais, nevertindamas įrodymų visumos, ir nesusiedamas byloje nustatytų faktinių aplinkybių su KET reikalavimais ir jų pažeidimu, t. y., teismas padarė išvadas, kurių nepatvirtina faktinės bylos aplinkybės ir neteisingai išsprendė bylą. Anot skundo autoriaus, pirmosios instancijos teismas neskyrė reikiamo dėmesio įrodymų visumos analizei, įrodymus vertino atsietai, o dalies jų nevertino, tokiu būdu padarant esminius BPK pažeidimus, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Apeliantas cituoja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 20 straipsnio 5 dalį, ir pažymi, kad analizuojamu atveju pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nors teismas dalį įrodymų įvertino tinkamai, tačiau dalies jų nevertino arba vertino akivaizdžiai netinkamai.Skunde teigiama, kad apylinkės teismas netinkamai, t. y. dalinai ir atsietai, vertino liudytojo E. V. parodymus. Nors teismas pagrįstai vadovavosi E. V. parodymais, kurie papildė kitą byloje esančią medžiagą, nustatant kaltinamojo važiavimo greitį, bei skundo autoriaus partrenkimo vietą, tačiau teismas, pasisakydamas dėl apelianto ėjimo tempo eismo įvykio metu, akivaizdžiai iškraipė E. V. parodymus. Apylinkės teismas, vertindamas skundo autoriaus ėjimo tempą eismo įvykio metu, atsižvelgė tik į tai, jog E. V. nurodė, kad pėsčiasis staigiai žengė du žingsnius į kelio važiuojamąją dalį. Tačiau, apelianto vertinimu, 2015 m. sausio 5 d. liudytojo apklausos protokole ir 2015 m. rugsėjo 15 d. Kauno apylinkės teismo teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotų parodymų analizė leidžia daryti išvadą, ne tik, kad eismo įvykio metu jo ėjimo tempas buvo lėtas, bet ir, kad, prieš įžengiant į pėsčiųjų perėją, jis prie jos buvo sustojęs, ir tik pastovėjęs žengė du žingsnius į kelio važiuojamąją dalį ir žengiant kluptelėjo. Todėl teismo motyvai, jog nėra galimybės nustatyti pėsčiojo ėjimo tempo (t. y., negalima nustatyti, jog jo ėjimo tempas buvo lėtas), kadangi E. V. nurodė, kad apeliantas žengė 2 staigius žingsnius į perėją, kuomet, to paties E. V. parodymai patvirtina, jog pėsčiasis prieš žengiant į perėją buvo prie jos sustojęs, kas reiškia, jog jis staiga neišėjo į važiuojamąją kelio dalį, yra akivaizdžiai nepagrįsti.Be to, skunde nurodoma, kad teismas nevertino E. V. parodymų, jog transporto priemonių eismas eismo įvykio metu buvo intensyvus, buvo tamsus paros metas, silpnai lijo, o, kaltinamasis, važiuodamas per pėsčiųjų perėją net nepristabdė, jog įsitikintų ar prie jos nėra žmonių, kuriuos jis turėtų praleisti. Pabrėžiama, kad bylos medžiaga patvirtina, jog kaltinamajam yra išduotas vairavimo pažymėjimas su apribojimais viršyti 100 km/h, kadangi kaltinamasis prastai mato po kairės akies tinklainės operacijos. Taigi nors kaltinamasis eismo įvykio metu ir neviršijo leistino greičio, tačiau, analizuojant E. V. parodymus, akivaizdu, kad kaltinamais, esant tamsiam paros metui ir intensyviam eismui, bei žinant savo sveikatos būklę, nesiėmė jokių papildomų saugos priemonių tam, kad galėtų įsitikinti ar prie perėjos nėra žmonių, t. y., kaltinamasis ne tik, kad nesustojo prie pėsčiųjų perėjos, kas, esant jo regos sutrikimui, būtų protinga, tačiau net nepristabdė važiuojant per pėsčiųjų perėją. Tačiau teismas minėtų E. V. parodymų nevertino ir dėl jų nuosprendyje nepasisakė, o dalį parodymų vertino atsietai nuo kitos byloje esančios medžiagos.Anot skundo autoriaus, teismas taip pat netinkamai vertino 2016 m. gegužės 5 d. ir 2016 m. balandžio 28 d. eismo atlikimo protokoluose užfiksuotus eksperimento rezultatus, o 2016 m. balandžio 25 d. eksperimento metu dalyvavo pats kaltinamasis, kuris yra akivaizdžiai suinteresuotas bylos baigtimi, dėl to 2016 m. balandžio 25 d. eksperimento metu gauti duomenys yra neteisingi, subjektyvūs ir nevertintini. Pažymi, kad 2016 m. balandžio 28 d. ir 2016 m. gegužės 5 d. vykusių eksperimentų metu, nustatinėjant matymo lauką, dalyvavo asmenys, nesusiję su 2014 m. lapkričio 19 d. eismo įvykiu, tačiau šių eksperimentų duomenis teismas vertino kritiškai. Nesutikdamas su teismo motyvais nepripažinti 2016 m. balandžio 28 d. ir 2016 m. gegužės 5 d. eksperimentų rezultatų įrodymais dėl to, kad buvo matuojamas matymo lauko atstumas nuo transporto priemonės dešinio rato ašies iki ženklo „pėsčiųjų perėja“, bet ne iki kliūties, buvusios pėsčiųjų perėjoje ir už jos ribų, bei dėl to, kad nebuvo duomenų apie asmenų, kurie vykdė eksperimentus, regėjimą, apeliantas tvirtina, kad tokie teismo teiginiai yra akivaizdžiai nelogiški, nesuprantami, parodo teismo suinteresuotumą ir selektyvų įrodymų vertinimą išimtinai kaltinamojo naudai. Pažymima, kad eksperimentų atlikimo būtinumas atsirado ekspertizės akto pagrindu. Todėl teismo nuosprendis, vertinant tik ekspertizės aktą, ir nevertinant eksperimento akto, yra prieštaringas. Skundo autoriaus manymu, svarbu tai, kad visų eksperimentų metu asmuo, vykdantis eksperimentą, privalėjo pasakyti kada jis pamatys pačią kliūtį, o ne pėsčiųjų perėją. Tai reiškia, kad smėlio maišeliai, kurie buvo naudojami eksperimentų metu, buvo metami, kuomet buvo matoma kliūtis. 2016 m. balandžio 28 d. eksperimento metu buvo užfiksuota, kad kliūtis buvo matoma esant 22,9 m ir 23,8 m atstumu, 2016 m. gegužės 5 d. eksperimento metu buvo užfiksuota, jog kliūtis yra matoma 28,8 m ir 25,7 m atstumu. Pabrėžiama, jog ta aplinkybė, kad matymo atstumas buvo protokoluose užfiksuotas iki pėsčiųjų perėjos ženklo, kuris yra prieš pėsčiųjų perėją, o ne iki kliūties, kuri buvo pačioje pėsčiųjų perėjoje arba užjos ribų, tik patvirtina, kad eksperimentų protokoluose užfiksuotos matymo zonos, juos matuojant iki kliūties, būtų dar didesni, kadangi, pėsčiųjų perėjos ženklas yra prieš pėsčiųjų perėją, o ne pačioje pėsčiųjų perėjoje ar už jos ribų. Todėl teismas, vertinant eksperimentų duomenis, galėjo tik konstatuoti, kad užfiksuoti matomumo duomenys buvo mažesni nei faktiškai turėtų būti matymo atstumą fiksuojant iki kliūties. Taigi, priešingai nei nurodoma teismo nuosprendyje, 2016 m. balandžio 28 d. ir 2016 m. gegužės 5 d. eksperimentų duomenys tik patvirtina, kad matymo atstumas 2014 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio metu nebuvo mažesnis nei užfiksuota minėtuose eksperimentų protokoluose. Dėl teismo išvados, jog eksperimentų duomenys nėra tinkami įrodymai, kadangi nebuvo pateikta duomenų apie asmenų, vykdžiusių eksperimentus, regėjimą, apeliantas pabrėžia, jog ta aplinkybė, kad kaltinamasis turi regos sutrikimų, tik patvirtina, kad jis, turėdamas regos sutrikimą ir tai suprasdamas, vairuojant transporto priemonę tamsiu paros metu, privalėjo prieš kertant pėsčiųjų perėją ne tik, kad sulėtinti vairuojamą transporto priemonę iki minimalaus greičio tam, kad įsitikintų, jog prie perėjos nėra žmonių, kuriuos jis turėtų praleisti, bet ir visiškai ją sustabdyti. Nagrinėjamu atveju, byloje esanti medžiaga patvirtina, kad kaltinamasis ne tik, kad nepristabdė transporto priemonės, bet ir kertant pėsčiųjų perėją važiavo didesniu nei 40 km/h. Taigi aplinkybė, kad vykusio eksperimento metu asmenys, vykdantys eksperimentą, galimai turėjo normalią regą, nepaneigia eksperimento duomenų, kuriais buvo fiksuotas matymo laukas iki kliūties, kurį atsakovas turėjo matyti. Pabrėžia, kad ekspertė L. L. teismo posėdžio metu partvirtino, kad sustabdymo atstumai bus nuo 30 km/h - 13,8 m, nuo 40 km/h greičio - 21 m, nuo 50 km/h - 29,5 m Tai, anot apelianto, reiškia, kad, laikant, jog eksperimentus atlikę asmenys turėjo normalią regą, įprastas vairuotojas važiuojant nuo 40 km/h ir 50 km/h greičiu, t. y., maksimaliu leistinu greičiu arba jam artimu, skundo autorių turėjo pamatyti laiku ir spėti sustabdyti transporto priemonę. Skunde pažymima, jog teismas neskyrė kaltinamojo regos patikrinimo, tačiau pateikė samprotavimus apie tai, kad kaltinamasis, turintis regos sutrikimą, galėjo ir nematyti pėsčiojo, nepaisydamas KET taisyklių. Apeliantas pakartoja, anksčiau nurodytą teiginį apie kaltinamojo pareigą įvykio aplinkybėmis prieš pėsčiųjų perėją važiuoti minimaliu greičiu arba iš viso sustabdyti transporto priemonę, atsižvelgiant į jo turimą regos sutrikimą. Tvirtina, kad akivaizdu, jog jis to nepadarė, tokiu būdu vairavo pavojingai ir nerūpestingai. Tačiau teismas visiškai neatsižvelgė į nurodytas aplinkybes, 2016 m. balandžio 28 d. ir 2016 m. gegužės 5 d. eksperimentų parodymus vertino akivaizdžiai netinkamai, formaliai ir atsietai nuo kitos byloje esančios medžiagos, kas įtakojo neteisingą bylos išsprendimą.Be to, skunde teigiama, kad teismas netinkamai vertino 2016 m. vasario 3 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2016 m. gegužės 23 d. ekspertizės aktą Nr. (duomenys neskelbtini). Nors teismas formaliai pasisakė, tačiau faktiškai nevertino 2016 m. vasario 3 d. ekspertizės akte nurodytos aplinkybės, jog kaltinamasis eismo įvykio metu važiavo ne mažesniu kaip 40 km/h greičiu, kuri patvirtina, jog kaltinamasis prieš pėsčiųjų perėją nepristabdė automobilio, kas objektyviai būtų leidę išvengti kilusio eismo įvykio, dėl ko būtent kaltinamasis pažeidė KET reikalavimus, ir tai sąlygojo 2014 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio atsiradimą. Skundo autorius pabrėžia, kad teismas vadovavosi abiejų ekspertizės aktų prielaidų pobūdžio išvadomis, nevertindamas kitų byloje esančių įrodymų, kurie patvirtino kaltinamojo kaltę. Nurodo, kad ekspertizės yra svarbus įrodymas, tačiau tokie aktai turi būti aiškūs, suprantami ir jų teisingumą turi patvirtinti bylos medžiaga. Tačiau šiuo atveju ekspertizės aktas yra neaiškus ir pagrįstais prielaidomis. Anot apelianto, teismas vadovavosi minėtų ekspertizės aktų išvadomis dėl būtinosios 2014 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio kilimo sąlygos, tačiau iš šių išvadų neįmanoma suprasti ar kaltinamojo padaryti kelių eismo pažeidimai buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlygą, kadangi abu ekspertizės aktai yra grindžiami prielaidų pobūdžio teiginiais. Ekspertizės aktų turinys patvirtina, kad išvados buvo padarytos įvedant skirtingą kaltinamojo važiavimo greitį, t. y., 30 km/h, 40 km/h, 50 km/h, tačiau neatsižvelgiant į aplinkybę, jog pagal KET reikalavimus, esant tamsiam paros metui, kaltinamasis privalėjo imtis papildomų apsaugos priemonių prieš kertant pėsčiųjų perėją. Dėl to nustačius, jog kaltinamasis, kertant pėsčiųjų perėją važiavo didesniu kaip 40 km/h greičiu, kas reiškia, kad kaltinamasis nepristabdė transporto priemonės prieš kertant pėsčiųjų perėją (tai patvirtina ir liudytojo E. V. parodymai), darytina išvada, jog vien transporto priemonės nepristabdymo iki minimalaus greičio prieš kertant pėsčiųjų perėją faktas, įrodo, jog kaltinamasis pažeidė KET 30 punkto reikalavimus, elgėsi nerūpestingai, ir tai sąlygojo eismo įvykį. Taigi, nagrinėjamu atveju nėra svarbus nei skundo autoriaus ėjimo greitis, nei tai ar kaltinamasis važiuojant didesniu nei 40 km/ h greičiu turėjo techninę galimybę pamatyti pėsčiąjį, kadangi vien ta aplinkybė, kad kaltinamasis nepristabdė transporto priemonės ar iš viso nesustabdė automobilio, jau savaime reiškia, kad jis pažeidė KET 30 punkto reikalavimus ir tai sąlygojo 2014 m lapkričio 19 d. eismo įvykį. Akivaizdu, jog, jei kaltinamasis būtų prieš pėsčiųjų perėją pristabdęs vairuojamą transporto priemonę iki minimalaus greičio – 10 km/h ar 20 km/h, t.y. jei kaltinamasis būtų ėmęsis papildomų atsargumo priemonių, kaip to reikalauja KET 30 punktas, jis būtų pamatęs apeliantą prie pėsčiųjų perėjos ir 2014 m. lapkričio 19 d. eismo įvykis nebūtų kilęs. Tačiau minėtuose ekspertizės aktuose aukščiau nurodytos aplinkybės nebuvo įvertintos, o teismas šiuose ekspertizės aktuose nurodytas technines aplinkybes vertino atsietai, jų nesiejant su pačia eismo įvykio esme, kitais byloje esančiais įrodymais bei pačiu 2014 m. lapkričio 19 d. eismo įvykio teisiniu vertinimu.Dėl išdėstytų motyvų skunde daroma išvada, kad teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymu vertinimo taisykles. LAT yra išaiškinęs, kad pagal šio straipsnio nuostatas įrodymais gali būti duomenys, padedantys atskleisti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, išsiaiškinti byloje keliamų versijų tikrumą. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Tačiau šiuo atveju anksčiau išdėstyti motyvai bei argumentai patvirtina, kad pirmosios instancijos nesirėmė visuma bylai reikšmingų įrodymų, juos vertino atsietai, neteisingai interpretavo, o dalies jų iš viso nevertino, tokiu būdu teismas pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, kas lėmė nepagrįsto nuosprendžio priėmimą.Skunde atkreipiamas dėmesys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai, nukrypstant nuo LAT praktikos, aiškino KET 30 punkto nuostatą, dėl ko neteisingai buvo pritaikytas įstatymas (BK 281 str. 1 d.) ir buvo iš esmės neteisingai išspręsta byla. Apeliantas cituoja KET 30 punktą bei LAT praktiką, ir pažymi, kad skundžiamame nuosprendyje nurodytais LAT išaiškinimais nesivadovauta. Anot apelianto, nurodyta praktika patvirtina, jog, net jei ir būtų nustatytas pėsčiojo neatsargumas, jo girtumo laipsnis, ar kad pėsčiasis ėjo už perėjos, vairuotojas, partrenkęs pėsčiąjį, yra atsakingas dėl eismo įvykio ir jis negali pasiteisinti nepakankamu matomumu, blogomis oro sąlygomis, ar pėsčiojo neatsargumu, kadangi pėsčiųjų perėjoje pirmenybė yra teikiama pėstiesiems, o vairuotojas, esant blogam matomumui privalo imtis papildomų atsargumo priemonių. Pagal šiuos išaiškinimus, tai, jog eismo įvykis įvyko, dėl ko buvo partrenktas pėsčiasis pėsčiųjų perėjoje ar net už jos ribų, patvirtina, kad vairuotojas minėtų papildomų saugumo reikalavimų nevykdė, vairavo nerūpestingai, tokiu būdu pažeidė KET 30 punktą, kas sąlygojo eismo įvykį. Todėl daroma išvada, kad techninės eismo įvykio aplinkybės (skundo autoriaus ėjimo tempas, eismo įvykio vieta – už perėjos ar joje, kaltinamojo matomumo galimybės eismo įvykio metu), kurias teismas per daug sureikšmino, šiuo atveju, teisiškai vertinant situaciją, nėra reikšmingos. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių duomenų neginčytinai nustatyta, kad apeliantas buvo partrenktas einant per pėsčiųjų perėją, įvykio metu buvo intensyvus eismas, tamsus paros metas, truputį lynojo, ir kaltinamasis turėjo regos sutrikimų, dėl ko kaltinamasis privalėjo imtis papildomų saugumo priemonių kaip numatyta KET 30 punkte, tačiau to nepadarė, nes prieš kertant pėsčiųjų perėją nepristabdė vairuojamos transporto priemonės, važiavo maksimaliu arba beveik maksimaliu leistinu greičiu, t. y., daugiau nei 40 km/ h, kas reiškia, kad jis pažeidė KET 30 punktą. Priešingai nei nurodoma nuosprendyje, minėtos aplinkybės patvirtina, kad būtent kaltinamojo veiksmai sąlygojo eismo įvykį. Tačiau teismas skyrė didelį dėmesį techninių aplinkybių nustatymui, jų nesusiedamas su KET reikalavimais ir jų pažeidimu, t. y. teismas nepakankamai vertino teisinę įvykio pusę, tokiu būdu nukrypstant nuo aukščiau nurodytų LAT išaiškinimų, dėl ko buvo neteisingai išspręsta byla. Skunde tvirtinama, kad visi nurodyti argumentai leidžia daryti išvadą, jog yra pagrindas kaltinamąjį pripažinti kaltu dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalį, nes padaryta veika, turinti nusikaltimo požymių. Dėl šios veikos apeliantas patyrė turtinę ir neturtinę žalą. Įvykio metu jis patyrė dideles traumas. Jam buvo nustatyti blauzdikaulio kaulo suardantis artimosios dalies sąnarinis lūžimas, dešinio šeivikaulio kaklo lūžimas bei kiti sužalojimai. Taip pat buvo stipriai sužalota galva, kuri buvo siūta kelis kartus. Patyrė ypatingai didelį sumušimą krūtinėje, dėl ko beveik mėnesį sunkiai kvėpavo, kentėjo didelius skausmus. Iki šiol gydosi. Buvo gydytas traumatologų, skundo autoriui buvo atlikta osteosintezė, taikyta reabilitacija, vėliau gydėsi (duomenys neskelbtini) slaugos ligoninėje. Traumos pasekmė – apeliantas negali vaikščioti. Jo gydymosi laikotarpį ir traumas patvirtina byloje esantys dokumentai, pridėti išrašai iš gydymo įstaigų. Patirtą turtinę žalą sudaro išlaidos vaistams – 239,49 Eur, už apelianto pervežimą – 19,36 Eur, už kelio įtvarą – 119 Eur. Šias išlaidas patvirtina pridėti dokumentai, kvitai. Taigi, iš viso skundo autorius patyrė 374,89 Eur turtinės žalos, kuri priteistina iš AB „(duomenys neskelbtini)“. Neturtinę žalą sudaro apelianto fizinis skausmas, fizinės ir psichinės sveikatos sutrikdymas, emocinis šokas ir jo ilgalaikiai padariniai, išgąstis, besitęsiantys psichologiniai išgyvenimai, baimė dėl sveikatos, neigiami dvasiniai išgyvenimai. Todėl neturtinę žalą skundo autorius vertina 10 000 Eur, kuri priteistina iš AB „(duomenys neskelbtini)“ ir V. V.. Skunde cituojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau CK) 6.250 straipsnis, remiamasi Konstitucinio teismo ir LAT išaiškinimais ir nurodoma, kad prašoma priteisti 10 000 Eur neturtinė žala yra teisinga kompensacija už apeliantui sukeltą fizinį skausmą, padarytus sužalojimus bei patirtus neigiamus išgyvenimus, todėl civilinis ieškinys tenkintinas.Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovė pritarė jų apeliaciniuose skunduose pareikštiems prašymams ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintasis ir gynėjas prašė skundus atmesti.Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės V. Šalčiuvienės apeliacinis skundas tenkinamas. Nukentėjusiojo E. R. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka, patikrina ją tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, bei patikrina, ar nėra padaryta esminių BPK pažeidimų (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Prokurorė ir nukentėjusysis teigia, kad V. V. atliko veiksmus, atitinkančius BK 281 straipsnio 1 dalies sudėtį, todėl prašo priimti apkaltinamąjį nuosprendį.Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendis naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas, neatitinkantis byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis (BPK 326 straipsnio 4 dalis, 328 straipsnio 1 ir 3 punktai, 329 straipsnio 2 punktas).Išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, prokurorės ir nukentėjusiojo apeliacinių skundų argumentus, įvertinusi byloje esančius įrodymus apeliacinės instancijos teisme, kolegija sprendžia, kad Kauno apylinkės teismo nuosprendis dėl V. V. išteisinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį yra nepagrįstas, priimtas netinkamai įvertinus byloje esančius įrodymus, tai yra, teismas išvadą, jog byloje nepakanka duomenų, kad V. V., vairuodamas automobilį, pažeidė KET 30 punkto reikalavimus, kas būtų būtinoji kilusio eismo įvykio ir jo padarinių kilimo sąlyga, padarė selektyviai vertindamas įrodymus, neatsižvelgiant į įrodymų ir nustatytų bylos aplinkybių visumą, kas įtakojo neteisėto nuosprendžio priėmimą. Pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, tarpusavio sąsajos, iškraipė liudytojo E. V. parodymus, ekspertizių išvadas vertino atskirai nuo kitų įrodymų, nevertino eksperimentų rezultatų, kas įtakojo neteisėto nuosprendžio priėmimą, teismas didesnį dėmesį skyrė techninių eismo įvykio aplinkybių (nukentėjusiojo ėjimo tempui, eismo įvykio vietai – už perėjos ar joje) nustatymui, padarė neteisingą ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstą išvadą. Tokiu būdu ignoravo faktines bylos aplinkybes ir taip nepagrįstai vertindamas įrodymus suteikė jiems kitokią teisinę reikšmę, tokiu būdu pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o tai esmingai įtakojo teismo išvadą dėl V. V. kaltės klausimo. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė, kad nesurinkta duomenų pagrindžiančių tai, kad tarp V. V. veiksmų – jo vairuojamu automobiliu „Toyota Corolla Versus” pėsčiųjų perėja ėjusio E. R. nepraleidimo bei partrenkimo, ir kilusių pasekmių – eismo įvykio, dėl kurio nukentėjusiajam buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, buvo priežastinis ryšys. Tokią išvadą apylinkės teismas grindė, vertindamas nukentėjusiojo veiksmus kaip pažeidžiančius KET reikalavimus ir kaltinamojo galimybę objektyviai išvengti eismo įvykio. Teismas, nustatinėdamas, ar V. V. turėjo objektyvią galimybę išvengti susidūrimo net ir tuo atveju, jeigu būtų pats nepažeidęs KET, ir vertindamas, jog nėra tiksliai nustatytos aplinkybės apie tai, kokį atstumą kelio važiuojamąja dalimi nuėjo nukentėjusysis iki kol buvo partrenktas, ir kur konkrečiai partrenkimas įvyko, padarė išvadą, kad negalima konstatuoti, jog E. R. judėjo tokiu greičiu, kad V. V. turėjo techninę galimybę išvengti susidūrimo. Apylinkės teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl nukentėjusiojo staigaus išėjimo į kelią ir išteisintojo negalėjimo sustabdyti vairuojamos transporto priemonės, kadangi tam prieštarauja įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti pėdsakai – kraujo dėmės kelio viduryje bei „Toyota Corolla Versus” priekinio stiklo sugadinimai kairėje pusėje, kai E. R. ėjo iš dešinės automobilio pusės (t. 1, b. l. 10-12). Tokias aplinkybes patvirtina ir ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) nustatytas eismo įvykio mechanizmas (t. 2, b. l. 11-19). O pirmosios instancijos teismo vertinimas liudytojo E. V. parodymų apie nukentėjusiojo išėjimą į perėją kaip staigų, lėmusį V. V. negalėjimą sustabdyti vairuojamą automobilį, padarytas iškraipant nurodyto liudytojo parodymus bei juos vertinant atsietai nuo kitų įrodymų. Šis liudytojas nurodė, kad E. R. staigiai žengė du žingsnius, tačiau kluptelėjo (t.1, b. l.141-142), o tai nerodo, kad pastarasis staiga išėjo, bėgo per kelią. Nors nukentėjusysis buvo neblaivus, tačiau dėl tokios jo būsenos nebuvo staigaus ir netikėto išėjimo prieš išteisintojo automobilį, kadangi kitų eismo dalyvių elgesys – sustojimas prieš pėsčiųjų perėją, tai paneigia (E. V. parodymai (t.1, b. l. 141-142)). Be to, įvykio vietos schemoje (t. 1, b. l. 10) bei E. R. parodymų patikrinimo vietoje metu sudarytose schemose (t. 1, b. l. 184-189) užfiksuoti duomenys patvirtina, kad nukentėjusysis buvo prie pėsčiųjų perėjos ir vėliau ja ėjo. E. R. parodymais, kad jis stovėjo prie pėsčiųjų perėjos ir žengė į ją apsidairęs, praleidęs pravažiuojančias transporto priemones bei pamatęs iš dešinės stabdantį automobilį, o išteisintojo automobilio nematęs (t.1, b. l. 140-141), nėra pagrindo netikėti, kadangi jie atitinka liudytojo E. V. parodymus, kad jis matė pėsčiąjį laukiantį prie pėsčiųjų perėjos, priešais liudytoją pravažiavo keletas automobilių, liudytojas lėtino savo transporto priemonę (t.1, b. l. 141-142). Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nukentėjusysis nesilaikė pėstiesiems būtinų laikytis atsargumo priemonių, nes neapsidairė, neįvertino, kad saugu eiti gatve ir tai lėmė eismo įvykį. Anksčiau aptarti E. R. ir liudytojo E. V. parodymai patvirtina, kad pėsčiasis, prieš žengdamas į pėsčiųjų perėją, laukė, pravažiavo kiti automobiliai, jis matė iš dešinės pusės lėtėjantį E. V. „Toyota Corolla Versus”. E. V. teiginys, kad nukentėjusysis galėjo matyti šalutiniame kelyje stovintį „Toyota Corolla Versus” yra prielaida, tai nėra nustatyta kitais byloje esančiais duomenimis.Apylinkės teismo išvada, kad nukentėjusysis nevykdė KET rekomendacijų tamsiu paros metu dėvėti šviesą atspindinčius rūbus ar atskirus elementus ar nešiotis šviečiantį žibintą, nėra pakankama vertinti, jog toks pėsčiojo elgesys buvo eismo įvykio kilimo priežastis, kadangi bylos duomenys patvirtina, kad gatvė buvo apšviesta, kiti eismo dalyviai matė pėsčiąjį (t. 1, b. l. 141-142, 172). Tokios pirmosios instancijos teismo išvados dėl E. R. padarytų KET pažeidimų ir kaltės perkėlimo nukentėjusiajai pusei yra nepagrįstos ir neteisėtos, kadangi būtent V. V. padarytas KET 30 punkte numatytas pažeidimas buvo pagrindinė autoįvykio kilimo priežastis, nes jis nepraleido pėsčiųjų perėja ėjusio nukentėjusiojo, pastarąjį partrenkė, tokiu būdu padarydamas jam nesunkų sveikatos sutrikdymą, todėl tarp išteisintojo veiksmų ir kilusių pasekmių yra priežastinis ryšys. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog, net nustatytas pėsčiojo neatsargumas, jo neblaivumas, ėjimas per gatvę ne pažymėta pėsčiųjų perėja, o šalia jos, neatleidžia vairuotojo nuo pareigos artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, kurias numato KET, todėl vairuotojas, partrenkęs pėsčiąjį, yra atsakingas dėl eismo įvykio ir jis negali pasiteisinti nepakankamu matomumu, blogomis oro sąlygomis, ar pėsčiojo neatsargumu, kadangi pėsčiųjų perėjoje pirmenybė yra teikiama pėstiesiems, o vairuotojas, esant blogam matomumui privalo imtis papildomų atsargumo priemonių (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-402/2012, 2K-195/2011, 2K-416/2010, 2K-158/2009, 2K-196/2009, 2K-655/2007, 2K-274/2005). Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas konstatavo, kad nebuvo tiksliai nustatytos aplinkybės, kokį atstumą kelio važiuojamąja dalimi nuėjo nukentėjusysis iki kol buvo partrenktas, ir kur konkrečiai partrenkimas įvyko, tačiau kolegija laiko, kad tai neturi esminės reikšmės veikos kvalifikavimui, kadangi bylos duomenys – įvykio vietos apžiūros metu užfiksuoti duomenys, E. V. parodymai, ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), ekspertės parodymai – patvirtina, kad V. V. važiavo nemažesniu nei 40 km/h, prieš pėsčiųjų perėją nepristabdė, t. y., pažeidė KET 30 punktą. Be to, nors pirmosios instancijos teismas eksperimentų apie kliūties matomumą duomenis laikė nepatikimais, nors iš šių eksperimentų matyti, jog atlikus tyrimą su statistais matomumas iki perėjos buvo ne mažesnis kaip 20 metrų, o atliekant veiksmą su išteisinamuoju, jis pamatė pėsčiąjį tik likus 4 metrams, kas patvirtina, kad išteisintasis turi regos sutrikimą ir tai turėjo esminės reikšmės jo galimybei pamatyti pėsčiąjį, todėl jis privalėjo vairuodamas transporto priemonę būti atidesnis. Taigi, byloje nustatyta, kad V. V. vairuojamo automobilio nepraleidimas pėsčiųjų perėja ėjusio E. R. ir pastarojo partrenkimas, buvo pavojingų padarinių, numatytų BK 281 straipsnio 1 dalyje – nesunkaus sveikatos sutrikdymo – pagrindinė priežastis. Išteisintasis veikos aplinkybes pagal savo asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kadangi ne pirmą kartą važiavo nurodytu keliu, žinojo, kad įvykio vietoje yra nereguliuojama pėsčiųjų perėja, prieš kurią jis privalėjo sulėtinti greitį ar sustoti, taip pat matė, kad eismas buvo intensyvus, buvo tamsus paros metas, kelio danga drėgna, o jis pats turėjo regos sutrikimą, tačiau nesielgė pagal eismo metu buvusiais sąlygas, nebuvo dėmesingu, nepasirinko atitinkamo saugaus greičio. Taigi, išteisintasis nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, padarė dėl neatsargumo, kadangi visos minėtos nusikaltimo objektyviosios pusės aplinkybės išteisintajam buvo žinomos, t. y., jis buvo susipažinęs su KET reikalavimais, kelias su jame esančia pėsčiųjų perėja jam nebuvo naujas, tačiau savo sąmoningais veiksmais jis sukūrė pavojingą situaciją, nes prieš nurodytą pėsčiųjų perėją nesulėtino, kad įsitikintų, jog joje nėra žmonių, dėl to nukentėjusysis buvo partrenktas ir patyrė sužalojimą, yra priežastinis ryšys tarp išteisintojo veiksmų ir kilusių pasekmių. Taigi, apylinkės teismas neteisingai nuosprendyje įvertino ir aptarė įrodymų visumą, dėl ko padarė nepagrįstas išvadas, tuo pačiu nepagrįstai V. V. išteisino pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.Apeliacinės instancijos teismas, teismo posėdyje išnagrinėjęs baudžiamąją bylą, ištyręs ir įvertinęs įrodymus,

nustatė:

V. V. 2014 m. lapkričio 19 d. apie 18.15 val., (duomenys neskelbtini) gatve vairuodamas automobilį „Toyota Corolla Verso“, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) mikrorajono, ties (duomenys neskelbtini) g. pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus tuo, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir nepraleido iš dešinės pusės, pagal jo vairuojamo automobilio važiavimo kryptį, perėjoje ėjusio pėsčiojo E. R., jį parbloškė ir padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą.Padaryta veika kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.Kaltinamasis V. V. kaltu prisipažino iš dalies ir parodė, kad jis nematė pėsčiojo ir jį partrenkė, bet pėsčiasis nepasirūpino atšvaitais, kad jį pastebėtų. 2014 m. lapkričio19 d. apie 18.15 val. važiavo gatve, sustojo ties (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvės sankryža. Važiavo iš šalutinio kelio, praleido automobilius važiuojančius jam iš dešinės. Važiuodamas prieš perėją, šiek tiek prisistabdė automobilį, greitis buvo apie 30 km/h, nes turėjo įsitikinti, ar nėra žmonių, jų nebuvo. Kai automobilis kirto visą „zebru“ nupaišytą liniją, pamatė pėsčiąjį prieš automobilį. Už perėjos 1-2 m. partrenkė žmogų. Prieš tai spaudė stabdžius, žiūrėjo į visą perėją, tačiau nematė žmogaus. Jo automobilio abu žibintai degė. Tuo metu buvo tamsu, kelio danga drėgna, rūko nebuvo. Priešais važiavo automobiliai, tačiau apakintas jų nebuvo, nors kažkiek akino. Dėmesio nukreipęs kitur nebuvo. Ta perėja jam buvo žinoma. Nukentėjusysis atšvaitų neturėjo. Nepripažįsta, kad nesustojo ir nepraleido nukentėjusiojo, nes jo perėjoje nebuvo. Pėsčiasis nebuvo perėjoje, jis nėjo perėja. Suko į dešinę ir staigiai stabdė, kai tik pamatė nukentėjusįjį. Smūgis įvyko tą pačia sekundę, kai pradėjo stabdyti. Po smūgio sustojo, išjungė variklį, įjungė avarines šviesa ir bėgo prie nukentėjusiojo. Pėsčiąjį kliudė priekine dalimi automobilio, per vidurį. Žmogus atsirado per vidurį automobilio, vadinasi jis buvo perėjas pusę kelio. Nukentėjusysis gulėjo veidu į žemę, gulėjo prie kelio viduriniosios juostos. Gatvės apšvietimas neryškus, daugiau apšvietė namų kiemus. Nukentėjusysis E. R. apklaustas ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu iš esmės davė analogiškus parodymus, kad buvo išgėręs alaus ir ėjo namo. Prie perėjos atėjo nuo miško pusės. Gatvę bandė pereiti iš tos pusės, kur yra vandens bokštas. Buvo prietema, oro sąlygų neatsimena. Priėjo prie perėjos, žiūrėjo į šonus, į dešinę, paskui į kairę, o po to pradėjo eiti. Beveik spėjo nueiti iki kelio vidurio. Vienas automobilis sustojo jį praleisti, o kito buvo partrenktas. Neteko sąmonės po smūgio. Įvykio metu buvo išgėręs 0,7 litro alaus. Vilkėjo raudoną striukę, su juodais dryžiais, atšvaitų neturėjo. Prieš įžengdamas, buvo sustojęs prie pėsčiųjų perėjos apsidairyti. Automobilis, kuris jį partrenkė, sustojęs nebuvo. Kitoje kelio pusėje perėja buvo apšviesta. Nespėjo pamatyti automobilio, kuris partrenkė. Eidamas nesvirduliavo. Avarijos metu lūžo abi kojos. Kelią operavo tris sykius (t. 1, b. l. 24, 140-141). Liudytojas E. V. parodė, kad jis važiavo į (duomenys neskelbtini). Buvo tamsu. (duomenys neskelbtini), važiuodamas pagrindine gatve, prieš 100 metrų pamatė žmogų prie perėjos, nes jį apšvietė kitas automobilis. Atšvaitų nebuvo, tik juoda figūra. Pėsčiasis stovėjo ant šaligatvio. Šaligatvis baigiasi ties perėja. Žmogus stovėjo ties perėja. Matė, kad prie sankryžos stovėjo mašina, kuri praleidinėjo kitas mašinas, važiuojančias pagrindine gatve. Kai pėstysis įžengė į perėją, o jis pradėjo stabdyti, tai pamatė, kad jam iš priekio pradėjo judėti kita mašina. Kai iš priešingos pusės nuo jo automobilis pradėjo važiuoti, pėsčiasis žengė į priekį du žingsnius, lyg kluptelėjo, o tas iš priekio atvažiuojantis automobilis nestabdė ir pėsčiąjį partrenkė. Žmogų partrenkusio automobilio greitis galėjo būti 30-40 km/h. Vairuotojas, kuris partrenkė pėsčiąjį, greičio nelėtino. Atvirkščiai, automobilis greitėjo, sulėtino greitį tik po smūgio. Pėsčiasis atsitrenkė į kairiąją stiklo dalį. Matė, kad stiklas buvo suskilinėjęs vairuotojo pusėje. Perėja, kuria ėjo pėsčiasis, neapšviesta. Yra gatvės apšvietimas, bet pati perėja specialiai neapšviesta (t.1, b. l. 141-142). Liudytoja G. V. parodė, kad ji kaltinamojo sutuoktinė. Jie važiavo po įvykio aplankyti nukentėjusiojo E. R.. Su E. R. kalbėjo ir apie patį įvykį, jis sakė, kad nematė mašinos, taip pat sakė, kad neturi jokių pretenzijų. Taip pat sakė, kad jis pats kaltas dėl šito įvykio (t.1, b. l. 142-143).Liudytoja N. R. parodė, kad apie įvykį sužinojo tik kitą dieną. Jai E. R. sakė, kad išėjo iš pušyno ir ėjo per perėją. Sakė, kad ėjo per perėją. Jis įvykio metu buvo labai nubrozdintas (t.1, b. l. 143-144).Iš Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad automobilio „Toyota Corolla Versus“, kurį vairavo V. V., važiavimo greitis prieš pėsčiojo partrenkimą buvo nemažesnis, kaip 40 km/h. Tikėtina, kad pėsčiasis E. R. buvo partrenktas (duomenys neskelbtini) g. esančios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos ribose arba iškart už jos, automobilio „Toyota Corolla Versus“ važiavimo kryptimi. Tikslios pėsčiojo partrenkimo vietos kelio ilgio ir pločio atžvilgiu nustatyti negalima. Pėsčiasis E. R. judėjo iš dešinės kelio pusės į kairę, žiūrint pirmine automobilio „Toyota Corolla Versus" judėjimo kryptimi. Šio eismo įvykio kilimo eiga (mechanizmas) buvo tokia: V. V. vairuojamas automobilis „Toyota Corolla Versus“ važiavo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) mikrorajono ir artėjo prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos. Automobilis „Toyota Corolla Versus“ priekine dalimi partrenkė jam iš dešinės pusės į pėsčiųjų perėją arba iškart už jos, automobilio „Toyota Corolla Versus” važiavimo kryptimi, įėjusį pėsčiąjį E. R.. Susidūrimo metu pėsčiojo kūnas kontaktavo su automobilio priekine dalimi, trenkėsi į priekinio lango stiklą kairėje pusėje. Nuo smūgio pėsčiojo kūnas buvo bloškiamas automobilio judėjimo kryptimi į priekį ir į kairę nemažiau kaip 12,3 m (žr. 1 pav.). Automobilis „Toyota Corolla Versus“ po pėsčiojo partrenkimo judėjo į priekį ir buvo sustabdytas padėtyje, užfiksuotoje eismo įvykio vietos schemoje. Pėsčiojo E. R. veiksmai - judėdamas kelio važiuojamąja dalimi, sudarė kliūtį automobilio „Toyota Corolla Versus“ vairuotojui V. V. – techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą. Automobilio „Toyota Corolla Verso“ vairuotojo V. V. veiksmai - nepraleido kelio važiuojamąją dalimi ėjusio pėsčiojo E. R. ir partrenkė jį - techniniu požiūriu buvo nepriimtini ir sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, jeigu automobilio „Toyota Corolla Verso“ vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti eismo įvykio (t. 2, b. l. 11-19).Ekspertė L. L. parodė, kad remiantis eismo įvykių ekspertinės praktikos duomenis t. y., atsižvelgiant į automobilio kėbulo deformaciją, sugadinimus, galima spręsti apie važiavimo greitį. Jei automobilis kliudo pėsčiąjį bamperiu, tai automobilio važiavimo greitis gali būti 10-20 km/h., jei kliudo kapotą, tai 20-30 km/h., jei pasiektas langas, tai nemažesnis, kaip 40 km/h.. Atsakant į klausimą apie važiavimo greitį nebuvo atsižvelgta į tai, kokį greitį buvo nurodęs pats kaltinamasis. Apie važiavimo greitį buvo nuspręsta iš objektyvių duomenų, šiuo atveju, iš priemonės sugalinimo. Tyrimas atliktas atsižvelgiant į tai, kad pėsčiojo kūno masė atitinka Europos sąjungos vidurkį apie 75 kg.. Nesvarbu koks kūno svoris, žmogų užmes bet kokiu atveju. Nesant byloje objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti konkrečią patrenkimo vietą kelyje ilgio ir pločio atžvilgiu, pateikiant eksperto išvadą buvo remtasi tiek vairuotojo, tiek pėsčiojo, nurodytomis aplinkybėmis, tai yra jų nurodytu atstumu. Todėl negali tiksliai atsakyti, kurioje kelio ilgio ir pločio vietoje buvo partrenktas pėsčiasis. Taip pat negali atsakyti, kokiu atstumu nuo dešinio kelkraščio buvo patrenktas pėsčiasis, nes byloje nėra objektyvių duomenų, kuriais remiantis būtų galima nustatyti, kokį atstumą pėsčiasis nuėjo. Vienintelis objektyvus duomuo yra 12.3 metrų atstumas už pėsčiųjų perėjos ribos, kur buvo kraujo dėmė. Todėl tikėtina, kad toje vietoje buvo pėsčiasis po partrenkimo. Atsižvelgiant į tai buvo atliktas skaičiavimas ir nustatyta kurioje vietoje galėjo būti patrenktas pėsčiasis, ar pėsčiųjų perėjoje, ar už jos ribų. Nustatant pėsčiojo ėjimo greitį buvo atsižvelgta į pėsčiojo amžių. Dėl pėsčiojo greičio statistiniai tyrimai paimti iš Vokietijos duomenų bazės, atsižvelgiant į pėsčiojo amžių ramiai einančio ir greitai einančio. Greitis buvo vertinamas tiek ramus, tiek greitas ėjimo tempas, atsižvelgiant į amžių. Ekspertai nenustatinėja, ar ėjo greitai, ar ne. Pagal saugaus eismo reikalavimus, perėja buvo nereguliuojama, atitinkamai pažymėta, artėdamas prie perėjos vairuotojas turi mažinti greitį, žiūrėti kelio aplinką, kad atsiradus kliūčiai, galėtų sustabdyti. Pagal tai, kur užfiksuota kraujo dėmė, pėsčiasis galėjo būti ir perėjoje, ir už perėjos, kaip parašyta išvadoje. Ekspertizės akte, priklausomai nuo greičio, nueito atstumo, pėsčiojo judėjimo tempą, visi skaičiavimai atlikti. Kadangi nebuvo galima nustatyti tiksliai, kur buvo partrenktas pėsčiasis, dėl to buvo atlikta daug galimų variantų skaičiavimų, remiantis nurodytomis aplinkybėmis. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į kelio sąlygas, struktūrą meteorologines sąlygas, kad galėtų sustabdyti priemonę iki kliūties. Visi eismo dalyviai turi taisykles, atsakomybę ir pagarbą. Šioje vietoje yra pėsčiųjų perėja, tai pėstieji turi pirmumą, kadangi perėja paženklinta ir reikia stebėta aplinką, kad įvertinti visas automobilio technines galimybes. Jeigu pėsčiasis perėjoje, vairuotojas turi sustoti ir praleisti. Išvadoje parašyta, kad negalima nustatyti pagal esamas sąlygas, dėl kurio eismo dalyvio atsitiko įvykis, nes nenustatyta partrenkimo vieta, kokiu tempu ėjo pėsčiasis. Kaltinamasis važiavo nemažesniu nei 40 km/h greičiu, nes buvo atsižvelgta į automobilio sugadinimus. Greitis nebuvo ne nemažesnis, o tik didesnis nei 40 km/h. Atlikus vizualinę automobilio apžiūrą, buvo nustatyta, kad tas greitis iš sugadinimų buvo nemažesnis nei 40 km/h. Vairuotojas nurodė, kad buvo 30 km/h, bet ekspertinio tyrimo metu jo nurodytos aplinkybės nebuvo vertinamos. Ekspertinio tyrimo metu skaičiavimams buvo paimtas būtent 30-40 km/h intervalas dėl nurodytų aplinkybių ir automobilio sugadinimų, ir nustatyta dar kartą, kad greitis buvo nemažesnis kaip 40 km/h, nes nubloškimo atstumas yra 12,3 metro, t. y., į didesnę pusę. Tai reiškia, kad šiuo atveju automobilio greitis galėjo būti 40 km/h ir didesnis. Nubloškimas čia didesnis už minimalų. Kad E. R. būtų nublokštas 14,3 metrų, automobilio greitis turėjo būti 40 km/h. Minimalus atstumas, kurį bloškia važiuojant ant 40 km/h, yra 10,5 metro, o maksimaliai 14,3 metro. Nagrinėjamu atveju nustatytas atstumas yra 12,3 metro, tai reiškia, kad tai riba važiuojant ant 40 km/h. 10,5 metro ir 14,3 metro, tai yra minimali ir maksimali riba prie 40 km/h greičio. Stabdymas skaičiuojamas nuo kliūties pamatymo momento. Važiuojant visais tais greičiais 30 km/h., 40 km/h., 50 km/h., atitinkamai stabdymo atstumai turėjo būti nuo 30 km/h – 13,8 metrai, nuo 40 km/h greičio – 21 metrai, nuo 50 km/h – 29,5 metrai. Tai atstumas reikalingas pilnam automobilio sustojimui. Atsižvelgiant į visas nurodytas sąlygas, kai pėsčiasis nuėjo 1,7 metro ar kitą atstumą, nustatoma, kurioje vietoje buvo automobilis jį atitraukiant (t. 2, b. l. 52-54). Iš teismo medicinos specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad E. R. konstatuoti minkštųjų audinių sumušimai kaktos kairėje pusėje, viršugalvyje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, krūtinės sumušimas su kairės pusės VI šonkaulio lūžiu, odos nubrozdinimai abiejų blauzdų srityse, abiejų blauzdikaulių krumplių intrasąnariniai ir abiejų šeivikaulių lūžiai vertinamu nesunkiu sveikatos sutrikdymo mastu (t. 1, b. l. 38-39).Pirminėje administracinio teisės pažeidimo bylos teisenos medžiagoje Nr. (duomenys neskelbtini) užfiksuotas eismo įvykis, įvykęs 2014 m. lapkričio 19 d. apie 18.15 val. (duomenys neskelbtini) gatvėje ties įvažiavimu į (duomenys neskelbtini) gatvę (t. 1, b. l. 5-14).Eismo įvykio vietos schemoje užfiksuota, kad pėsčiųjų perėjos plotis yra 3,2 m, kaltinamojo vairuotas automobilis po eismo įvykio sustojęs kelkraštyje (duomenys neskelbtini) g. važiuojant (duomenys neskelbtini) link. Atstumas nuo pėsčiųjų perėjos, kurią kaltinamojo automobilis pravažiavo iki sustojo, iki automobilio galinio kairės pusės rato ašies yra 6,3 m. Atstumas nuo perėjos krašto, esančio iš (duomenys neskelbtini) pusės, iki kraujo dėmių yra 12,3 m. Prieš pėsčiųjų perėją kaltinamojo automobilio važiavimo kryptimi stovi kelio ženklas pėsčiųjų perėja. Nuo šio ženklo iki perėjos artimesnio krašto 1,6 m. Iš dešinės pusės kaltinamojo automobilio važiavimo krypčiai, nuo kelkraščio tiesiai į perėją veda 1,3 m. pločio takas. Kelio plotis ties pėsčiųjų perėja yra 6,8 m. Iš prie eismo įvykio vietos schemos pridėtų fotonuotraukų matyti, kad jose užfiksuota šlapia kelio danga, tamsus paros metas, vieta, kurioje sustojęs kaltinamojo automobilis po įvykio, taip pat ir jo apgadinimai(t. 1, b. l. 10).Asmens blaivumo testo parodymuose užfiksuota, kad kaltinamasis V. V. 2014 m. lapkričio 19 d. 18.56 val. buvo blaivus (0,00 promilių) (t. 1, b. l. 14).Techninės apžiūros kortelėje, galiojusioje iki 2015 m. liepos 15 d., užfiksuota, kad V. V. valdyta transporto priemonė „Toyota Corolla versus“, valst nr. (duomenys neskelbtini) atitinka techninius reikalavimus (t. 1, b. l. 17).Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad E. R. kraujyje, kuris paimtas 2014 m. lapkričio 19 d. 19.15 val., rasta 2,30 %(promilės) etilo alkoholio (t. 1, b. l. 21).Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pateiktais duomenimis, 2014 m. lapkričio 19 d. orų sąlygos buvo šios: oro temperatūra 0,5 ?C 18 val. ir 0,6 ?C 19 val., meteorologinio matomumo nuotolis 13 km 18 val. ir 9 km 19 val., vėjo kryptis rytų tiek 18 val., tiek ir 19 val., vidutinis vėjo greitis 3 m/s 18 val. ir 4 m/s 19 val., didžiausias vėjo greitis 5 m/s 18 val. ir 6 m/s 19 val. 2014-11-19 nuo 18 val. iki 19 val. kritulių nebuvo (t. 1, b. l. 170).Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) meteorologinės stoties pateiktais duomenimis, 2014 m. lapkričio 19 d. nuo 16.45 val. iki 17.54 val. ir nuo 18.00 val. iki 18.14 val. silpnai lijo. Per 6 val. prilijo tik 0,2 mm (t. 2, b. l. 65).UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktoje informacijoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) g. – (duomenys neskelbtini) g. sankryžoje prie pėsčiųjų perėjos yra įrengtas tik bendras gatvių apšvietimas. Šviestuvas (duomenys neskelbtini) g. yra apie 8 m. atstumu nuo pėsčiųjų perėjos pradžios. 2014 m. lapkričio 19 d. (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) gatvių apšvietimas buvo įjungtas 16.30 val. Apšvietimo sutrikimų dėl minėtų gatvių UAB „(duomenys neskelbtini)“ dispečerinėje neužregistruota (t. 1, b. l. 172).Kaltinamojo V. V. 2015 m. spalio 5 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole bei jo prieduose (schemoje, fotonuotraukose, vaizdo įraše) užfiksuota, kad kaltinamasis V. V. parodė įvykio vietą, parodė, kokia kryptimi jis važiavo savo automobiliu. Kaltinamasis parodė, kad važiavo (duomenys neskelbtini) g. nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) mikrorajono. Važiuodamas pravažiavo nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, kuri yra neprivažiavus 17,2 m. iki sankryžos su Medekšinės gatve, o toliau važiavo (duomenys neskelbtini) g. Pravažiavus sekančią nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, partrenkė pėsčiąjį, kuris į važiuojamąją kelio dalį išėjo iš dešinės pusės pagal automobilio važiavimo kryptį. V. V. taip pat ranka parodė tą vietą, kurioje tiksliai partrenkė žmogų. Parodė, kad tai buvo kelio važiuojamoji dalis, už pėsčiųjų perėjos. Buvo išmatuoti atstumai nuo parodytos partrenkimo vietos: nuo važiuojamosios dalies dešiniojo krašto, važiuojant (duomenys neskelbtini) kryptimi – 1,7 m, nuo kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ 6,9 m., tai yra 2 m. už kelio ženklinimo „pėsčiųjų perėja“. Nuo nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kur įvyko pėsčiojo kontaktas su transporto priemone, iki artimiausios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos (duomenys neskelbtini) g. žiūrint link Vieškeliuko g., yra 51 m. atstumas (matuota nuo kelio ženklo iki kelio ženklo) (t. 1, b. l. 177-183).Nukentėjusiojo E. R. 2015 m. spalio 5 d. parodymų patikrinimo vietoje protokole bei jo prieduose (schemoje, fotonuotraukose, vaizdo įraše) užfiksuota, kad nukentėjusysis E. R. parodė iš kur atėjo iki (duomenys neskelbtini) g. įvykio metu. Parodė takelį, vedantį link šios vietos iš miškelio. E. R. taip pat parodė vietą, kur tiksliai jis buvo partrenktas. Jis parodė, kad ta vieta yra kelio važiuojamoje dalyje, pėsčiųjų perėjoje, 2,1 m. atstumu nuo važiuojamosios kelio dalies dešiniojo krašto, žiūrint (duomenys neskelbtini) mikrorajono kryptimi. Nuo kelio ženklo pėsčiųjų perėja iki jo parodytos vietos yra 4,1 m atstumas. taip pat ranka parodė tą vietą, kurioje tiksliai partrenkė žmogų. Nuo nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, kur įvyko pėsčiojo kontaktas su transporto priemone, iki artimiausios nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos (duomenys neskelbtini) g. žiūrint link (duomenys neskelbtini) g., yra 51 m. atstumas (t. 1, b. l. 184-189).Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie susisiekimo ministerijos Eismo informacijos ir valdymo skyriaus pateiktoje informacijoje nurodyta, kad (duomenys neskelbtini), prie (duomenys neskelbtini) g. ir (duomenys neskelbtini) g. sankryžos nėra įrengtos kelių orų sąlygų automatinės stotelės. Artimiausia minėtai vietai yra stotelė kelio (duomenys neskelbtini) 4,74 km. 2014 m. lapkričio 19 d. šios stotelės duomenimis laikotarpiu nuo 18 val. Iki 19 val. Santykinė oro drėgmė buvo nuo 77 iki 80%, kelio dangos temperatūra nuo 1,3 iki 1,7 ?C, 18 val. Buvo silpna, neužšalančioji dulksna (t. 2, b. l. 3-4).2016 m. balandžio 25 d. eksperimento atlikimo protokole nurodyta, kad V. V., pradėjęs važiuoti automobiliu iš stovimos padėties sustoja prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, kai pamato prie perėjos stovintį žmogų E. R.. V. V., pamatęs pėsčiąjį automobilį stabdė tolygiai, o ne intensyviai. Atstumas nuo sustojusio automobilio priekinio dešinio rato ašies iki kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ yra 3,7 m. Po to atlikto antrojo važiavimo metu E. R. stovėjo pėsčiųjų perėjoje, kelio važiuojamojoje dalyje. Atstumas nuo sustojusio automobilio priekinio dešinio rato ašies iki kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ yra 7,85 m (t. 2, b .l. 84-87).2016 m. balandžio 28 d. eksperimento atlikimo protokole nurodyta, kad eksperimento atlikimo metu buvo imituojama šlapia kelio danga. Su įvykiu nesusijęs asmuo, pradėjęs važiuoti automobiliu sustoja prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, kai pamato prie perėjos stovintį žmogų E. R.. Atstumas nuo sustojusio automobilio priekinio dešinio rato ašies iki kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ yra 22,7 m. Po to atlikto antrojo važiavimo metu E. R. stovėjo pėsčiųjų perėjoje, kelio važiuojamojoje dalyje, 0,9 m. atitolęs nuo bordiūro. Atstumas nuo sustojusio automobilio priekinio dešinio rato ašies iki kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ yra 23,8 m (t. 2, b. l. 88-91).2016 m. gegužės 5 d. eksperimento atlikimo protokole nurodyta, kad eksperimento atlikimo metu buvo imituojama šlapia kelio danga ir naudojami smėlio maišeliai, sveriantys po 1 kg. Su įvykiu nesusijęs asmuo, pradėjęs važiuoti automobiliu ir pamatęs žmogų pasako „matau“. Šalia sėdėjusi tyrėja tuo metu išmeta smėlio maišelį. Kur stovėjo žmogus, šalia perėjos kelkraštyje ar perėjoje kelio važiuojamoje dalyje, protokole nenurodyta. Atstumas nuo tos vietos, kur nukrito maišelis iki kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja‘ yra 28,8 m. Po to atlikto antrojo važiavimo užfiksuotas atstumas nuo nukritusio maišelio iki kelio ženklo „Pėsčiųjų perėja“ yra 25,7 m. Abiem atvejais automobilis iki smėlio maišelių išmetimo buvo pasiekęs 20 km/h greitį (t. 2, b. l. 108-111, 113).VĮ „Regitra“ (duomenys neskelbtini) filialo pateikta informacija apie tai, kad V. V. išduotame vairuotojo pažymėjime Nr. (duomenys neskelbtini) yra nurodytas bendrų apribojimų kodas 05.04.100 km/h (tik kelionėms, kurių metu greitis neviršija 100 km/h (t. 2, b. l. 147).(duomenys neskelbtini) poliklinikos pateikta informacija apie tai, kad V. V. sveikatos patikrinimas Vairuotojų medicininių apžiūrų komisijoje atliktas 2012-11-22. Nustatytas matymas dešinės akies 0,9, kairės akies 0,1. Operuota kairės akies tinklainė dėl atšokimo (t. 2, b. l. 150).Iš (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos pareikštos pretenzijos dėl žalos atlyginimo matyti, kad už E. R. gydymą valstybė patyrė 1547,13 Eur dydžio išlaidų, kurias prašoma atlyginti kaltininko padarytą žalą (t. 1, b. l. 41 b. l.).Iš 2015 m. vasario 27 d. civilinio ieškinio matyti, kad nukentėjusysis E. R. prašo iš V. V. ir AB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (t.1, b. l. 27-28). , Iš 2015 m. rugsėjo 9 d. papildomo civilinio ieškinio matyti, kad nukentėjusysis E. R. prašo iš V. V. ir AB „(duomenys neskelbtini)“ papildomai priteisti 347,89 Eur turtinės žalos atlyginimo, taip pat priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas (t. 1, b. l. 117-118.).Iš AB „(duomenys neskelbtini)“ 2016 m. kovo 4 d. rašto matyti, kad tuo atveju, jei V. V. prisipažintų visiškai ar būtų pripažintas kaltu dėl minėto įvykio AB „(duomenys neskelbtini)“ yra pasiruošęs neginčo tvarka išmokėti išmokas E. R. – 4 000 Eur (dėl neturtinės žalos) ir 258,04 Eur (dėl turtinės žalos) (t. 2, b. l. 30).Kaip anksčiau minėta, BK 281 straipsnyje numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamajai atsakomybei pagal šį straipsnį kilti būtina nustatyti Kelių eismo taisyklių pažeidimą, nurodant konkretų KET punktą, įstatyme numatytų padarinių kilimą ir priežastinį ryšį tarp KET pažeidimo ir kilusių padarinių. Priežastinis ryšys kaltinant asmenį pagal BK 281 straipsnį nustatomas ne tarp automobilio vairavimo ir kilusių padarinių, o tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo, nurodant konkretų punktą, ir kilusių padarinių. Nusikalstama veika (BK 281 str.), kuria pažeidžiamos Kelių transporto eismo saugumo taisyklės, padaroma neatsargia kaltės forma, dėl nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 3 d.), t. y., nustačius subjektyviojo požymio buvimą – kad kaltininkas (transporto priemonės vairuotojas), nors ir nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK 281 straipsnyje numatyti padariniai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti. Baudžiamoji atsakomybė už Kelių eismo taisykles pažeidžiančius kaltus veiksmus pagal BK 281 straipsnį kyla, kai jie susiję priežastiniu ryšiu su šiame straipsnyje nurodytais padariniais. Šis nusikaltimo sudėties objektyvusis požymis konstatuojamas tuo atveju, kai būtent kaltininko (vairuotojo) padarytas KET pažeidimas lemia padarinių atsiradimą.Bylos duomenimis nustatyta, jog V. V. vairuojant automobilį nepraleidus pėsčiųjų perėja ėjusio nukentėjusiojo E. R. ir partrenkus jį, pastarasis patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Teismo medicinos specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad E. R. padaryti sumušimai, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimas, krūtinės sumušimas šonkaulio lūžiu, odos nubrozdinimai abiejų blauzdų srityse, abiejų blauzdikaulių krumplių intrasąnariniai ir abiejų šeivikaulių lūžiai, kurie vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas (t. 1, b. l. 38-39). E. R. nuo pat pradžių nuosekliai ir detaliai nurodė jam padarytų sužalojimų aplinkybes, kad miško taku priėjo pėsčiųjų perėją, apsidairė į abi puses, pradėjo eiti, tačiau jį partrenkė V. V. automobilis, kaltinamasis kaltas dėl šio įvykio (t. 1, b. l. 24, 140-141). Liudytojai N. R. E. R. sakė, kad išėjo iš pušyno ir ėjo per perėją (t. 1, b. l. 143-144). Liudytojas E. V. matė, kad E. R. stovėjo prie pėsčiųjų perėjos, žengė du žingsnius, kluptelėjo, o iš priekio atvažiuojantis automobilis nestabdė, važiavo 30-40 km/h greičiu ir pėsčiąjį partrenkė (t. 1, b. l. 141-142). Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte nustatyta eismo įvykio eiga – V. V. vairuojamo automobilio greitis prieš pėsčiojo partrenkimą buvo nemažesnis kaip 40 km/h; pėsčiasis judėjo iš dešinės kelio pusės į kairę „Toyota Corolla Versus“ judėjimo krypties atžvilgiu; šis automobilis priekine dalimi partrenkė jam iš dešinės pusės į pėsčiųjų perėją arba iškart už jos, „Toyota Corolla Versus“ važiavimo kryptimi įėjusį pėsčiąjį E. R.; susidūrimo metu pėsčiasis trenkėsi į priekinio lango stiklą kairėje pusėje; nuo smūgio pėsčiojo kūnas buvo bloškiamas automobilio judėjimo kryptimi į priekį ir į kairę nemažiau kaip 12,3 m. (t. 2, b. l. 11-19) – neprieštarauja nukentėjusiojo nurodytoms aplinkybėms. Ekspertės L. L. parodymai, jog atsižvelgiant į automobilio kėbulo deformaciją, sugadinimus, galima spręsti apie važiavimo greitį nemažesnį kaip 40 km/h (t. 2, b. l. 52-54), atitinka liudytojo E. V. teiginius, kad kaltinamojo automobilis važiavo 30-40 km/h, prieš perėją nelėtino. Aptarti duomenys patvirtina, kad V. V. pažeidė KET 30 punkto reikalavimus, artėjant prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos, sulėtinti greitį arba sustoti prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“, kad praleistų į bet kurią jo važiavimo krypties eismo juostą. Be to, kaltinamasis nevykdė pareigos imtis papildomų atsargumo priemonių tamsiuoju paros metu, esant blogam matomumui arba tais atvejais, kai pėsčiųjų perėja iš vairuotojo vietos nėra gerai apžvelgiama, ir įsitikinti, kad pėsčiųjų perėjoje nėra pėsčiųjų, kuriuos turėtų praleisti, kadangi bylos duomenys – nukentėjusiojo, liudytojo E. V., paties V. V. parodymai, pirminės administracinio teisės pažeidimo bylos medžiaga, fotonuotraukos, Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (duomenys neskelbtini) meteorologinės stoties informacija, eksperimentų rezultatai – patvirtina, kad įvykio metu buvo tamsus paros metas, buvo intensyvus eismas, kelio danga buvo drėgna, kaltinamasis turėjo regos sutrikimą. Pats kaltinamasis neneigė, kad partrenkė nukentėjusįjį, tačiau nurodė, jog E. R. nėjo pėsčiųjų perėja, buvo už jos, be to, pėsčiasis neturėjo atšvaitų, kelio dalis, kuria jis ėjo, nebuvo apšviesta, todėl nematė nukentėjusiojo (t. 1, b. l. 159-161). Kolegija ankstesnėje nuosprendžio dalyje pasisakė, kad aplinkybių dėl E. R. staigaus išėjimo į kelią bei nepasižiūrėjimo į abi kelio puses nepatvirtina bylos medžiaga, o neturėjimas šviesą atspindinčių rūbų, atskirų elementų ar žibinto tamsiu paros metu nėra reikšmingas nukentėjusiojo KET pažeidimas, kuris sąlygojęs eismo įvykio kilimą, todėl plačiau neaptariama. Taigi, nustatyta, kad pagrindinis veiksnys, sukėlęs BK 181 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes, buvo V. V. saugaus važiavimo greičio nepasirinkimas prieš nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, kuria ėjo E. R.. Byloje konstatuota, kad po aprašytų kaltinamojo veiksmų E. R. patyrė sumušimus, nubrozdinimai, abiejų blauzdikaulių krumplių ir abiejų šeivikaulių lūžius, sukėlusius nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 38-39). Taigi tarp V. V. padarytos veikos ir atsiradusių padarinių – nukentėjusiajam padaryto nesunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys.Išdėstyti įrodymai patvirtina, kad V. V. 2014 m. lapkričio 19 d. apie 18.15 val., (duomenys neskelbtini) gatve vairuodamas automobilį „Toyota Corolla Verso“, valstybiniais numeriais (duomenys neskelbtini) ir važiuodamas nuo (duomenys neskelbtini) g. link (duomenys neskelbtini) mikrorajono, ties (duomenys neskelbtini) g. pažeidė Kelių eismo taisyklių 30 punkto reikalavimus tuo, kad artėdamas prie nereguliuojamos pėsčiųjų perėjos nesulėtino greičio, nesustojo prieš kelio ženklą „Pėsčiųjų perėja“ ir nepraleido iš dešinės pusės, pagal jo vairuojamo automobilio važiavimo kryptį, perėjoje ėjusio pėsčiojo E. R., jį parbloškė ir padarė kūno sužalojimą, sukėlusį nesunkų sveikatos sutrikdymą. V. V. veika kvalifikuojama pagal BK 281 straipsnio 1 dalį.V. V. pripažinus kaltu, išsprendžiamas dėl jo padarytos nusikalstamos veikos bausmės paskyrimo klausimas, taip pat civilinio ieškinio priteisimo pagrįstumo bei proceso išlaidų klausimai.Individualizuodamas bausmę teismas yra saistomas bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtimi (BK 41 straipsnio 2 dalis), kitomis baudžiamajame įstatyme įtvirtintomis bausmių skyrimo nuostatomis. Šių imperatyvų taikymui taip pat turi įtakos konstituciniai teisingumo ir teisinės valstybės, teisės į teisingą teismą, proporcingumo bei kiti principai. Bausmė yra teisinga tada, kai ji atitinka padarytos veikos pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 281 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos šios bausmės rūšys: bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai (BK 41 straipsnis) bus pasiekti, paskyrus V. V. baudą. Atsižvelgtina į tai, kad nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių, jis padarė neatsargų nusikaltimą, anksčiau neteistas, administracine tvarka baustas, turi vidurinį išsilavinimą, dirba, vedęs. Bylos aplinkybės leidžia teigti, kad padarytas nusikaltimas buvo atsitiktinis reiškinys V. V. gyvenime, tai nebuvo dėsninga jo elgesio ir gyvenimo būdo pasekmė. Įvertinus išdėstytas aplinkybes ir laikantis apeliacinio skundo ribų, V. V. skiriama mažesnė už BK 47 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytą baudos vidurkį bausmė, t. y., 20 MGL dydžio bauda.Prokurorė apeliaciniame skunde prašo kaltinamajam uždrausti naudotis teise vairuoti transporto priemones dviems metams. Pažymėtina, kad BK 68 straipsnio paskirtis ir taikymo sąlygos suponuoja pareigą teismui visais atvejais, kai padaromas BK 281 straipsnyje numatytas nusikaltimas svarstyti uždraudimo naudotis specialia teise taikymo klausimą tiek skiriant bausmę, tiek atleidžiant kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Pagal BK 68 straipsnį teismas gali uždrausti asmeniui naudotis teise vairuoti transporto priemonę tais atvejais, kai naudodamasis šia teise asmuo padarė nusikalstamą veiką. Draudimas naudotis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones paprastai skiriamas nustačius, kad kaltininkas sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles ar BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeidęs Kelių eismo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-20/2011, 2K-103/2010, 2K-353/2009). Šioje nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad kaltinamasis V. V. nusikalstamą veiką padarė naudodamasis specialia teise vairuoti kelių transporto priemones, įvykio metu buvo blaivus, padarė neatsargų nusikaltimą, padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai, kurie sukėlė eismo įvykį, pagal savo pavojingumo laipsnį nėra šiurkštūs, tačiau pati padaryta veika yra labai pavojinga. Byloje neginčijamai nustatyta, kad eismo įvykio metu dėl V. V. kaltės buvo nesunkiai sužalotas žmogus, kaltinamasis vairuodamas transporto priemonę nebuvo itin atidus bei apdairus, važiuodamas tamsiu paros metu, esant drėgnai kelio dangai, intensyviam eismui, taip pat turint regos sutrikimą, kas apsunkino kelio matomumą, nesielgė taip, kad nesukeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nepasirinko saugaus ir tinkamo važiavimo greičio, dėl ko net nepamatė pėsčiųjų perėja ėjusio E. R.. Kaltinamasis V. V. yra 2 kartus baustas administracine tvarka už Kelių eismo taisyklių pažeidimus, nors šios nusikalstamos veikos padarymo metu neturėjo galiojančią administracinių nuobaudų (1 t., b. l. 45-46), paminėti duomenys leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis nėra itin atsakingas. Įvertinus nurodytas aplinkybes, siekiant užkirsti kelią kaltininkui toliau pažeidinėti Kelių eismo taisykles bei jį pataisyti kaltinamajam skirtina BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis teise vairuoti transporto priemones vieneriems metams. (duomenys neskelbtini) teritorinė ligonių kasa byloje pareiškė pretenziją dėl žalos atlyginimo (civilinį ieškinį) (t. 1, b. l. 41 b. l.), kuriuo prašo Valstybinės ligonių kasos naudai iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti nukentėjusiojo 1547,13 Eur išlaidų dydžio gydymo išlaidas, patvirtintas gydymo įstaigos pateiktais duomenimis. Ieškinys pagrįstas ir tenkinamas. BPK 109 straipsnis numato, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamojoje byloje pareikšti kaltinamajam arba už kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Tokiu būdu civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesioginės turtinės ar neturtinės žalos. Kaltinamajam neatsargiais nusikalstamais veiksmais sužalojus nukentėjusįjį, jis dėl sužalojimų buvo gydomas. Valstybinė ligonių kasa už suteiktas paslaugas gydymo įstaigai apmokėjo, todėl išlaidos Valstybinei ligonių kasai atsirado dėl kaltinamojo neteisėtų veiksmų. Valstybinei ligonių kasai padaryta turtinė žala neatlyginta. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.263 straipsnio 2 dalimi kaltinamasis, neteisėta veika padaręs žalos žmogaus sveikatai, privalo atlyginti sveikatos priežiūros įstaigų dėl to turėtas išlaidas.Nukentėjusysis E. R. byloje pareiškė civilinį ieškinį ir papildomą ieškinį, kuriais prašo iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti turtinės žalos atlyginimą – 347,89 Eur (t. 1, 27-28, 117-118 b. l.). Nurodo, kad dėl kaltinamojo veiksmų patyrė 374,89 Eur turtinę žalą. Šią žalą sudaro išlaidos vaistams – 239,49, už jo pervežimą – 19,36 Eur, už kelio įtvarą – 119 Eur. Patirtas išlaidas patvirtina byloje esantys vaistų pirkimo kvitai (t. 1, b. l. 1301-137). Įvertinus tai, kad nukentėjusiojo sveikatos sutrikdymą lėmė nusikalstami V. V. veiksmai, prašoma priteisti 347,89 Eur. Turtinė žala patvirtinta dokumentais ir nėra per didelė, todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog nukentėjusiajam padaryta turtinė žala iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteistina. Civilinis atsakovas privalo atlyginti išlaidas, kurias nukentėjusysis turėjo, gydydamasis nusikaltimo metu patirtus sužalojimus (CK 6.249 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis, 6.283 straipsnio 2 dalis). Nukentėjusysis E. R. civiliniu ieškiniu ir papildomu ieškiniu (t. 1, 27-28, 117-118 b. l.). taip pat prašo iš kaltinamojo ir civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti 10 000 Eur (po 5 000 Eur iš kiekvieno) neturtinės žalos atlyginimo. Nurodo, kad dėl kaltinamojo nusikalstamų veiksmų patyrė ne tik fizinį skausmą, fizinį sveikatos sutrikdymą, bet ir psichinės sveikatos sutrikdymą, emocinį šoką, ilgalaikius padarinius, išgąstį, besitęsiančius psichologinius išgyvenimus, baimę dėl sveikatos. Neturinę žalą CK 6.250 straipsnio 1 dalis apibūdina kaip asmens fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą, bendravimo galimybių sumažėjimą ir kitas aplinkybes, teismo įvertintas pinigais. CK nenustatytas atlygintinos neturtinės žalos dydis, jį nustato teismas. Teismas neturtinės žalos dydį nustato pagal teisiškai reikšmingų konkrečioje byloje kriterijų visumą, atsižvelgdamas į ginamos vertybės specifiką. Teismas turi atsižvelgti į žalos sukeltas pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, kitas aplinkybes ir vadovautis įstatyme (CK 1.5 straipsnis) nustatytais teisės aiškinimo bei taikymo principais (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, kadangi neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma. Įstatymas numato piniginę satisfakciją, kuria siekiama kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusiosios patirtą dvasinį, fizinį skausmą ir kt. Teismo funkcija yra nustatyti teisingą piniginę kompensaciją už patirtą skriaudą (dvasinius, fizinius išgyvenimus, praradimus).Nustatant atlygintinos žalos dydį, asmens sužalojimo atveju įvertinamas ne tik pats sveikatos sutrikdymo sunkumas, be ir jo pobūdis, trukmė, pasveikimo galimybė, liekamieji reiškiniai, asmens turėtų galimybių praradimas (LAT nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-68/2008). Kaip matyti iš byloje esančios specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini), nukentėjusysis E. R. patyrė sumušimus kaktos kairėje pusėje, viršugalvyje, lengvo laipsnio galvos smegenų sukrėtimą, krūtinės sumušimą su kairės pusės VI šonkaulio lūžiu, odos nubrozdinimus abiejų blauzdų srityse, abiejų blauzdikaulių krumplių intrasąnarinius ir abiejų šeivikaulių lūžius, kurie sukėlė nesunkų sveikatos sutrikdymą. Iš nuteistojo žmonos N. R. parodymų matyti, kad E. R. tiek įvykio metu, tiek po to sekusios reabilitacijos eigoje patyrė didelį fizinį skausmą. Po įvykio nukentėjusysis buvo operuotas, vėliau išsiųstas į reabilitaciją, jam buvo gulimas režimas. Vėliau operuotas dar du kartus. Iki šiol E. R. gydymas nebaigtas po avarijos E. R. gyvenimas pasikeitė, jis tapo priklausomas nuo artimųjų, o tai neabejotinai apsunkina jo socialinę integraciją. Kolegija pažymi, kad šiuo atveju nukentėjusysis patyrė didelius fizinius skausmus ir dvasinius išgyvenimus, bendravimo sunkumus, taip pat atsižvelgia į tai, jog dėl apribotos galimybės judėti jo gyvenimas tapo nevisavertis. Dėl visų šių aplinkybių nukentėjusysis neabejotinai patyrė neturtinę žalą. Tačiau prašoma priteisti neturtinė žala yra per didelė, remiantis aukštesnės instancijos teismų praktika. Paprastai už nesunkų sveikatos sutrikdymą priteisiama iki 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-200/2010, 2K-644/2012, 2K-370/2013), tačiau išimtiniais atvejais, kai nukentėjęs asmuo itin ilgai gydosi stacionariai (pusmetį ir ilgiau), jam atliekama ne viena sudėtinga operacija, po kurių vis tiek išlieka liekamieji reiškiniai, minėta suma gali būti ir padvigubinama (pvz., kasacinės nutartys Nr. 2K-320/2009, 2K-386/2009). Paprastai tokiais atvejais nukentėjusieji patiria ne tik įvairius kaulų lūžius, bet ir galvos smegenų sukrėtimą, kitus gyvybei pavojingus sužalojimus. Nagrinėjamu atveju, E. R. patirti sužalojimai yra panašūs, tačiau prašoma priteisti neturtinė žala iš esmės nesuderinama su nustatytų bylos aplinkybių visuma bei formuojama teismų praktika panašaus pobūdžio bylose. Todėl siekiant užtikrinti protingą balansą tarp realios kompensacijos už patirtą fizinį bei dvasinį skausmą ir žalą padariusio asmens interesų paisymo, išvengiant nepagrįsto nubaudimo vien nukentėjusiojo asmens teigiamų emocijų gavimui ir neigiamų neutralizavimui, o taip pat, kad įvykio metu nukentėjusysis buvo neblaivus, nukentėjusiojo E. R. veiksmai - judėdamas kelio važiuojamąja dalimi, sudarė kliūtį automobilio „Toyota Corolla Versus“ vairuotojui V. V. – techniniu požiūriu buvo taip pat nepriimtini ir sąlygojo eismo įvykio kilimą, teisėjų kolegija nustato 4000 Eur neturtinės žalos dydį. Kadangi draudikas sutinka atlyginti tokio dydžio neturtinę žalą, šių lėšų pakanka atlyginti žalą, todėl neturtinė žala iš kaltinamojo V. V. nepriteistina.Nukentėjusysis E. R. papildomu civiliniu ieškiniu (t. 1, 117-118 b. l.) taip pat prašo iš kaltinamojo ir civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš pateiktų pinigų priėmimo kvitų matyti, jog E. R. advokatei S.. Žukauskienei už atstovimą pirmosios instancijos teisme sumokėjo 600 Eur (1 t. 155-156 b. l.), už atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje – 1 000 Eur (3 t. 35 b. l.). Kadangi baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu yra nustatyta, kad nukentėjusiojo E. R. atžvilgiu buvo padaryta nusikalstama veika, todėl nukentėjusysis E. R. turėjo teisę tinkamai atstovaudamas savo procesines teises turėti atstovą. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad civilinis ieškinys priteistas tik iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“, E. R. patirtos atstovavimo išlaidos, atsižvelgiant į baudžiamosios bylos nagrinėjimo trukmę, posėdžių skaičių, advokato ruoštus dokumentus, visos atstovavimo išlaidos – 1 600 Eur priteistinos iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 4 dalimi, 328 straipsnio 1 ir 3 punktais, 329 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros prokurorės Vilijos Šalčiuvienės apeliacinį skundą tenkinti, nukentėjusiojo E. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apylinkės teismo 2016 m. birželio 8 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

V. V. pripažinti kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį ir paskirti jam 20 MGL (753,20 Eur) dydžio baudą. Lietuvos Respublikos BVK 22 straipsnio 2 dalies pagrindu, baudą įpareigoti sumokėti per 1 (vienerius) metus nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, į teritorinės mokesčių inspekcijos sąskaitą. Nustatytu laiku savanoriškai nesumokėjus baudos, ji bus išieškota priverstinai.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, paskirti V. V. baudžiamojo poveikio priemonę ir uždrausti jam naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones vieneriems metams nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Nukentėjusiojo E. R. civilinį ieškinį tenkinti iš dalies:

priteisti nukentėjusiojo E. R. naudai iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ 347,89 Eur (tris šimtus keturiasdešimt septynis eurus 89 ct) turtinės žalos atlyginimo, 4000 Eur (keturis tūkstančius) neturtinės žalos atlyginimo, 1 600 Eur (vieną tūkstantį šešis šimtus) atstovavimo išlaidų.

(duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti visiškai ir iš civilinio atsakovo AB „(duomenys neskelbtini)“ Valstybinės ligonių kasos prie Sveikatos apsaugos ministerijos naudai priteisti 1547,13 Eur (vieną tūkstantį penkis šimtus keturiasdešimt septynis eurus 13 ct) žalos atlyginimo.

V. V. taikomą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, panaikinti.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Kęstutis DargužisJurgis KiškisDanguolė Šiugždinytė