- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-06-27
- Bylos Nr.
- e2A-733-896/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-69-3-13376-2022-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Tomas Romeika
- Atsakovas
- L. G.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno energija“
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. G. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2023 m. vasario 10 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei L. G. dėl mokėjimo už šilumą.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė AB „Kauno energija“ (toliau – ieškovė) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės L. G. (toliau – atsakovė) 977,90 Eur įsiskolinimą už patiektą šilumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė nurodė, kad teikia šilumą objektui, esančiam (duomenys neskelbtini), o remiantis VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, šiame name esanti negyvenamoji patalpa – parduotuvė nuosavybės teise nuo 2007 m. sausio 26 d. iki 2021 m. gruodžio 17 d. priklausė atsakovei. Pasak ieškovės, su atsakove rašytinė šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutartis nebuvo sudaryta, tačiau ieškovei teikiant šilumą, o atsakovei ją vartojant, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal šilumos – pirkimo pardavimo sutarties standartines sąlygas, patvirtintas Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155. Ieškovei tinkamai vykdant savo įsipareigojimus – tiekiant šilumą į pastatą (duomenys neskelbtini), kuris patenka į Kauno miesto centralizuoto šildymo zoną, o atsakovei naudojant šilumą iš centralizuotų šilumos tiekimo sistemų, atsiranda pareiga mokėti priskaičiuotus mokesčius sąskaitose nustatytais terminais. Ieškovės teigimu, laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 17 d. susidarė 977,90 Eur skola už patiektą šilumos energiją, kurios atsakovė nesumokėjo.
2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsakovė nurodė, kad 2002 m. rugsėjo 1 d. pirkimo – pardavimo sutarties pagrindu įsigijo bendrosios sutuoktinių nuosavybės teise bendro 85,26 kv. m. ploto negyvenamąsias patalpas – parduotuvę, esančias pastate (duomenys neskelbtini), o 2007 m. sausio 26 d. turto padalijimo sutarties Nr. 2-300 pagrindu šis turtas tapo jos asmenine nuosavybe. Pasak atsakovės, abiejų minėtų sutarčių sudarymo metu bei atliekant teisinę turto registraciją VĮ Registrų centro duomenų bazėje šioms patalpoms nebuvo suteiktas pilnas adresas, todėl patalpų aprašyme buvo perkelta informacija, kad šildymas yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, komunalinis vandentiekis, komunalinis nuotekų šalinimas bei informacija, jog yra karštas vanduo. Atsakovės teigimu, iš visų išvardintų komunalinių tinklų yra tik komunalinis nuotekų šalinimas ir šaltas vanduo, jokie kiti komunaliniai patarnavimai patalpoms nėra teikiami. Iki 2020 metų pastato administratoriumi buvo V. J. S. įmonė, kurios savininkas kiekvieną mėnesį rinkdavo lėšas už sunaudotas komunalines paslaugas, jas padalindamas pagal valdomo ploto dydį, tačiau pastatą administruojant šiam administratoriui atsakovė niekada nemokėjo už šilumos energiją, nes administratorius žinojo, kad patalpose šilumos energijos šaltinių nėra ir į patalpas ji netiekiama. Aplinkybę, kad ginčo patalpos niekada nebuvo šildomos patvirtina ir V. J. S. įmonės 2020 m. vasario 25 d. pažyma, tačiau VĮ Registrų centras šios pažymos nepriėmė, motyvuodamas tuo, jog pažyma turi būti teikiama Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, taip pat reikalinga kreiptis į adresų departamentą dėl adreso patalpoms suteikimo. Atsakovės teigimu, ji raštais ir veiksmais reiškė reikalavimą pripažinti energijos pirkimo – pardavimo sutarties nutraukimą nuo šildymo būdo pakeitimo, ne kartą kreipėsi į ieškovę, kad sutvarkytų dokumentus, kurie įrodytų, jog patalpose niekada nebuvo teikiama šiluma ir karštas vanduo, tačiau visada buvo atsakoma, kad ieškovė neturi duomenų apie šildymo ir karšto vandens atjungimą jai priklausančiose patalpose. Tačiau, pasak atsakovės, jų ir negali būti, nes šios patalpos niekada nebuvo prijungtos prie šildymo sistemos ir niekada nebuvo atjungtos. Be to, 2020 m. vasario 24 d. buvo sudarytas ir pasirašytas Šilumos objekto tikrinimo aktas Nr. 05200002, kuriame yra nurodyta, kad patalpose šildymo prietaisų ir karšto vandens prietaisų nėra. Atsakovės vertinimu, ieškovės atsiųsti paaiškinimai, kad šilumos mokestis yra skaičiuojamas pagal šilumos teikimo metodiką Nr. 5 neatitinka teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijų, todėl kad taikant šį metodą mokama tik už šilumą bendrosioms reikmėms, o ieškovės pareikštas ieškinys už šilumą ne tik bendrosioms reikmėms, bet ir už nesuteiktą patalpų bei karšto vandens šildymą.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Alytaus apylinkės teismas 2023 m. vasario 10 d. sprendimu ieškinį tenkino. Teismas priteisė ieškovei iš atsakovės 977,90 Eur įsiskolinimą už šilumos energiją, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 24,13 Eur bylinėjimosi išlaidas, taip pat priteisė iš atsakovės L. G. valstybei 6,64 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
4. Teismas, iš atsakovės pateikto 2015 m. sausio 14 d. Nekilnojamo turto mokestinės vertės išrašo, nustatė, kad atsakovei priklausančiose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini) (patalpoms nesuteiktas pilnas adresas), yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, komunalinis vandentiekis, komunalinis nuotekų šalinimas ir karštas vanduo. Iš 2022 m. rugsėjo 22 d. Nekilnojamo turto registro duomenų bazės išrašo teismas taip pat nustatė, kad minėtose patalpose yra centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, komunalinis vandentiekis ir nuotekų šalinimas, apie karštą vandenį nenurodyta. Teismas nurodė, kad konkreti data, kada įvyko patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimas nuo bendros pastato šildymo sistemos, byloje nenustatyta, t. y., ar prieš įsigyjant atsakovei patalpas, ar jau atsakovei esant patalpų savininke. Atsakovės pateikta pastato šildymo sistemą prižiūrinčios įmonės savininko V. J. S. pažyma, adresuota VĮ Registrų centrui, teismo vertinimu, nelaikytina pakankamu įrodymu aplinkybei pagrįsti, kad į atsakovei priklausančias patalpas nebuvo tiekiamas centralizuotas šildymas ir karštas vanduo, nes neaišku, nuo kada šį įmonė prižiūri pastato šildymo sistemą, pažymoje pasisakoma tik dėl atsakovei L. G. priklausančių patalpų. Be to, nors atsakovė ir nurodė, kad patalpas įsigijo jau su atjungta šildymo sistema, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.48 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad perdavimo būdu naujasis savininkas įgyja į perduotą daiktą (turtą) tiek teisių ir pareigų, kiek jų turėjo buvęs daikto (turto) savininkas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita.
5. Teismas sprendė, kad, remiantis viešo registro duomenimis, šiluma į patalpas buvo teikiama pagal viešajame registre registruotus duomenis, kurie nėra nuginčyti ar pakeisti įstatymų ar poįstatyminių aktų nustatyta tvarka, o atsakovei teigiant, kad patalpose šildymo sistemos nėra, pripažintinas faktas, kad atsakovės patalpų šildymo sistemos įrenginiai yra atjungti nuo bendros pastato šildymo sistemos. Tačiau teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų atlikusi teisės aktuose reglamentuotas patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos įteisinimo procedūras. Dėl to teismas padarė išvadą, kad atjungimas nuo šildymo sistemos yra neteisėtas, nes kai šilumos įrenginiai yra atjungiami nuo šilumos perdavimo tinklų, turi būti atliekamos specialiuosiuose teisės aktuose nustatytos procedūros.
6. Teismas pažymėjo ir tai, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovė reiškė pretenzijas buvusiai patalpų savininkei dėl parduotų patalpų su atjungta šildymo sistema, taip pat nėra duomenų, kad šildymo sistema yra atjungta teisėtai laikantis teisės aktuose numatytų reikalavimų, atsakovės pateikti dokumentai (pažyma dėl pastato energinio naudingumo sertifikavimo, šilumos objekto tikrinimo aktas Nr. 0520002) ir liudytojo paaiškinimai patvirtina tik aplinkybę, jog jai priklausanti patalpa yra faktiškai atjungta nuo centrinių šilumos tinklų. Tačiau šie duomenys, teismo vertinimu, nepatvirtina, jog atjungimas buvo atliktas teisėtai, pagal teisės aktų reikalavimus. Vien ta aplinkybė, kad pastato administratorius pagal jų susitarimą nereikalavo apmokėti už šildymą, nereiškia, kad atsakovė yra atleista visiškai nuo apmokėjimo už šilumos energiją. Teismo nuomone, perėmusi atsakovė nuosavybės teisę į įsigytą turtą, atsakovė perėmė ir buvusio savininko prisiimtas pareigas dėl įsigyto turto eksploatacijos. Be to, nustatytas patalpų šildymo sistemos įrenginių atjungimo procedūrų pažeidimas laikytinas tęstiniu.
7. Teismas sprendė, kad nors šalys nebuvo sudarę energijos pirkimo – pardavimo sutarties, tačiau šilumos energija buvo tiekiama išreiškus valią konkliudentiniais veiksmais – tiekti ir gauti. Teismas padarė išvadą, kad atsakovė neįteisinusi šildymo sistemos įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, liko šilumos energijos vartotoja, todėl iš jos priteistinas 977,90 Eur įsiskolinimas už šilumos energiją. Teismas, pasisakydamas dėl ieškovės taikomos metodikos apskaičiuojant mokesčius už šilumą, pažymėjo, kad pripažinus, jog atjungimas nuo centralizuotos šildymo sistemos nebuvo įteisintas teisės aktų nustatyta tvarka, todėl mokesčiai pagrįstai skaičiuojami kaip šilumos vartotojui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
8. Apeliaciniu skundu atsakovė L. G. (toliau – ir apeliantė) prašo panaikinti Alytaus apylinkės teismo 2023 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1.1. Teismas neįvertino aplinkybės, kad šalys nebuvo sudarę individualios rašytinės energijos pirkimo–pardavimo sutarties, nes ieškovei priklausiusiose patalpose nebuvo įrengta šildymo ir karšto vandens tiekimo sistema, ji patalpas įsigijo be centrinio šildymo sistemos. Dėl to, atsakovės nuomone, konkliudentiniais veiksmais tarp šalių susiklosčiusius santykius reguliuoja šilumos pirkimo–pardavimo sutartis dėl šilumos vartojimo namo bendrosioms reikmėms tenkinti pagal teisės aktais patvirtintas standartines sąlygas (Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 2 dalis). Atsakovė niekada neneigė savo pareigos sumokėti jai tenkančią sunaudotos pastato bendrosioms reikmėms šilumos dalį.
1.2. Teismas neatsižvelgė į tai, kad ieškovė nepateikė duomenų, už kokias individualiai suteiktas paslaugas yra pateiktos sąskaitos. Be to, ieškovė turėjo galimybę patikrinti pastato techninę dokumentaciją, nes, atsakovės žiniomis, jai priklausiusiose patalpose anksčiau buvo įrengti viešieji tualetai, o atsakovė šios informacijos, dėl duomenų apsaugos reikalavimų, negalėjo gauti.
1.3. Teismas neįvertino, kad pagal galiojantį teisinį reglamentavimą, sprendimai dėl bendro naudojimo objektų valdymo ir naudojimo priimami butų ir kitų patalpų savininkų dauguma, taip pat norint atlikti šilumos sistemos pertvarkymą (atsijungimą) reikalingas paprastojo remonto aprašas ar projektas bei savivaldybės rašytinis pritarimas paprastojo remonto aprašui. Pasak atsakovės, nagrinėdama prašymą dėl pritarimo aprašo sprendiniams savivaldybės institucija gali pareikalauti papildomai pateikti ir kitą šilumnešį ar energijos rūšį tieksiančio asmens išduotą pažymą apie technines galimybes tiekti kitą energijos rūšį atjungiamam objektui šildyti. Ieškovės teigimu, esant minėtoms aplinkybėms, ji patenka į įstatymų reikalavimų spąstus, t. y., negali gauti gyventojų, nes visos patalpos yra negyvenamos, sutikimo keisti šilumnešį, nes visi savininkai žino, kad jos patalpose nėra centralizuotos šilumos tiekimo sistemos. Taip pat negali būti atliktas paprastojo remonto aprašas, nes nei vienuose dokumentuose nėra centralizuotos šilumos sistemos įrengimo projekto. Be to, reikėtų per 30 kalendorinių dienų iki atjungimo pateikti pranešimą šilumos tiekėjui, tačiau centralizuota šilumos sistema niekada nebuvo įrengta. Atsakovės teigimu, ji kreipėsi į ieškovę, kad jos atstovai atvyktų į objektą ir konstatuotų faktą apie šildymo sistemos nebuvimą, tačiau ieškovė, būdama stipresnioji pusė, problemą spręsti atsisakė ir kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo. Skundžiamas teismo sprendimas, atsakovės įsitikinimu, turėtų būti panaikintas kaip neatitinkantis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principų.
Atsiliepimas
9. Atsiliepime į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė AB „Kauno energija“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Alytaus apylinkės teismo 2023 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
9.1. Nepagrįstas apeliantės argumentas, kad tarp šalių susiklostė faktiniai santykiai dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo bendrosioms reikmėms. Remiantis Šilumos pirkimo–pardavimo sutarties standartinių sąlygų aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. rugpjūčio 7 d. įsakymu Nr. 1-155, (toliau – Aprašas) iki to laiko, kol bus sudaryta sutartis pagal individualiai aptartas sąlygas, šilumos tiekėjo ir šilumos vartotojo tarpusavio santykiai grindžiami vadovaujantis Taisyklėmis ir šiuo Aprašu nustatytomis sąlygomis. Sutartis pagal šį Aprašą laikoma sudaryta nuo šilumos vartotojo šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų dienos. Pasak ieškovės, atsakovei nuosavybės teise priklausiusi patalpa yra centralizuoto šildymo zonoje, kurioje pagal Kauno miesto savivaldybės šilumos ūkio specialiuosius planus yra numatytas centralizuotos šilumos tiekimas ginčo pastatui.
Šalies argumentai
9.2. Apeliantės teiginys, kad šilumos įrenginių atjungimas buvo tinkamai įteisintas, ieškovės vertinimu, prieštarauja ne tik CK, Šilumos tiekimo vartojimo taisyklių (toliau – Taisyklės), Šilumos ūkio įstatymo normoms, bet ir savivaldybės numatytiems specialiesiems miesto planams, kuriuose yra numatytos centrinio šildymo zonos. Ieškovės teigimu, iš pastato (duomenys neskelbtini), bendrasavininkių, tame tarpe ir atsakovės, ji nėra gavusi nurodytus teiginius patvirtinančios informacijos apie tai, jog atsakovei priklausiusioje patalpoje nebuvo šildymo įrenginių ar kad jie buvo teisėtai demontuoti. Be to, teisinis reglamentavimas nenumato išlygų atleisti šilumos vartotoją nuo mokesčių mokėjimo, jeigu jis savo neteisėtais veiksmais atjungė patalpą nuo bendros namo šildymo sistemos ir tos šilumos, dėl savo paties atliktų veiksmų, nevartoja. Pasak ieškovės, faktinis patalpų šilumos įrenginių atjungimas nuo centralizuotai tiekiamos šilumos tinklo, neatleidžia patalpų savininko nuo atsakomybės mokėti mokesčius.
9.3. Ieškovė nurodė ir tai, kad Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra įtvirtinta specifinė atsijungimo nuo centrinio šilumos tiekimo tinklo procedūra, kurios įvykdymas leidžia šilumos tiekėjui nutraukti mokesčių už šilumą skaičiavimą procedūra įvykdžiusiems asmenims. Iki šilumos vartotojas atlieka teisinę atsijungimo procedūrą, jis išlieka pilnaverčiu šilumos vartotoju, kuriam mokesčiai skaičiuojami kaip bet kuriam kitam prie centrinio šilumos tinklo prisijungusiam vartotojui. Ieškovė atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė kreipėsi į VĮ Registrų centrą su pažyma, kad jai priklausančios patalpos nebuvo ir dabartiniu metu nėra prijungtos prie centralizuotų komunalinių tinklų. Atsakovei buvo nurodyti reikalingi dokumentai, kurie turi būti pateikti atitinkamoms institucijoms t.y. turėti pagrindą nurodytų duomenų pakeitimui registruose, tačiau iki pat patalpų pardavimo naujajam savininkui dienos duomenys VĮ Registrų centre liko nepakitę, tai, ieškovės vertinimu, leidžia daryti išvadą, kad procedūros galbūt net nebuvo pradėtos. Be to, toks VĮ Registrų centro atsakymas tik patvirtina faktą apie reikalingas atlikti specifines įstatymuose numatytas atjungimo procedūras, kurios ne kartą buvo nurodytos atsakymuose pateiktuose atsakovei raštu. Pasak ieškovės, ji yra raštu ne vieną kartą paaiškinusi, kad neskaičiuoti mokesčių, kol nėra pastato patalpų savininkų pritarimo, bendrovė neturi jokio juridinio pagrindo, toks elgesys pažeistų kitų gyventojų interesus, bendrovė elgtųsi neteisėtai ir nesąžiningai jų atžvilgiu, todėl iki savininkų pritarimo pateikimo, mokesčių skaičiavimas negali būti nutrauktas. Gavus kitų savininkų pritarimą (100 proc. pastato patalpų savininkų), mokesčiai būtų perskaičiuoti pagal gautų sutikimų turinį. Ieškovės vertinimu, atsakovė, siekdama įteisinti buto atsijungimą nuo namo centralizuotos šildymo sistemos, turėjo laikytis atsijungimo metu galiojusios tvarkos, priešingu atveju, ji turi prisiimti visą atsakomybę ir su tuo susijusią riziką, kylančią už tuo metu galiojančių teisės aktų nesilaikymą ir neveikimą.
9.4. Ieškovė nurodė, kad nėra jokio norminio teisės akto, kuris įpareigotų būtent šilumos tiekėjus rinkti duomenis apie savo vartotojus, nes šilumos tiekėjai duomenis gauna iš vartotojų. Jeigu duomenys keičiasi, patikslintą informaciją šilumos tiekėjui privalo pateikti pats vartotojas, o nuo patikslintų duomenų gavimo momento, šilumos tiekėjas mokesčius toliau skaičiuoja pagal atnaujintus duomenis. Nagrinėjamu atveju ieškovė mokesčius skaičiavo pagal duomenis įrašytus registre. Be to, naujasis savininkas pareigą už patiektą šilumą mokėti priskaičiuotus mokesčius vykdo tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
10. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta. Taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas.
11. Apeliacijos dalykas – teismo sprendimo, kuriuo ieškovei (šilumos energijai tiekiančiai įmonei) iš atsakovės (buvusios patalpų savininkės) buvo priteista skola už šilumos energiją, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių ir ginčo esmės
12. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad ieškovė AB „Kauno energija“ tiekia šilumos energiją centralizuoto šildymo zonoje esančiam pastatui (duomenys neskelbtini). Byloje nėra ginčo, kad atsakovei nuosavybės teise nuo 2002 m. rugsėjo 10 d. iki 2021 m. gruodžio 17 d. priklausė minėtame pastate, esanti negyvenamoji patalpa – parduotuvė (patalpai nesuteiktas pilnas adresas). Ieškovė byloje nurodė, kad iki 2019 m. ji, teikdama šilumą minėtam pastatui, išrašydavo vieną bendrą sąskaitą, ir pateikdavo atsakingam asmeniui, kuris gautą sąskaitą apmokėdavo bei surinkdavo mokesčius iš name esančių patalpų savininkų, o nuo 2019 m. ieškovė, remdamasi VĮ Registrų centro duomenimis, sąskaitas išrašydavo kiekvienam patalpų savininkui pagal turimų patalpų plotą. Ieškovė ieškiniu prašė priteisti už laikotarpiu nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2021 m. gruodžio 17 d. atsakovės patalpoms patiektą šilumą. Rašytinė šilumos pirkimo–pardavimo sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta. Atsakovė byloje teigė, kad jai priklausiusiose patalpose niekada nebuvo šildymo įrengimų ir šilumos energija į jai priklausiusias patalpas nebuvo tiekiama, o iki 2019 m. nebuvo reikalaujama sumokėti už šilumos energiją. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu ieškinį tenkino, motyvuodamas tuo, kad atsakovei neįteisinus šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, ji liko šilumos energijos vartotoja ir turi pareigą sumokėti įsiskolinimą už šilumos energiją. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka teisingumo, sąžiningumo principų, nes tarp šalių nebuvo sudaryta rašytinė energijos pirkimo–pardavimo sutartis ir jai priklausiusiose patalpose niekada nebuvo įrengta šildymo bei karšto vandens tiekimo sistema. Dėl to ji negalėjo atlikti reikiamos procedūros atjungti įrenginius nuo bendros šildymo sistemos. Taigi byloje kilęs ginčas, ar atsakovė (buvusi patalpų savininkė) turi prievolę mokėti už jai priklausiusioms patalpoms tiektą šilumos energiją.
Dėl patalpų savininko prievolės mokėti už tiekiamą šilumos energiją
13. Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos pirkimo–pardavimo sutartys sudaromos ar keičiamos laikantis standartinių sąlygų. Jeigu daugiabučio namo butų savininkai nenusprendžia dėl šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių sudarymo pagal individualiai aptartas sąlygas, laikinai, kol bus sudarytos tokios sutartys, tiekėjų ir vartotojų tarpusavio santykiai grindžiami pagal šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartines sąlygas (Šilumos ūkio įstatymo 19 straipsnio 5 dalis).
14. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad tuo atveju, kai nėra sudarytos individualios rašytinės šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutartys, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas šiose sąlygose nurodytų šalių, t. y. tiekėjo ir pastato savininko–šilumos vartotojo ar pastato buto, kitų patalpų savininko–buitinio vartotojo arba juridinio asmens, vartojančio šilumą ir (ar) karštą vandenį patalpose, kuriose neįrengti atsiskaitomieji šilumos apskaitos prietaisai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. liepos 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009, 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-553-421/2016 ir kt.).
15. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apeliante, kad tarp šalių galėjo būti susiklostę šilumos energijos pirkimo–pardavimo santykiai tik bendroms pastato reikmėms, o ne dėl visoms atsakovės valdytoms patalpoms tiektos šilumos energijos. Kaip nustatyta šios nutarties 12 punkte, ieškovė AB „Kauno energija“ tiekia šilumos energiją centralizuoto šildymo zonoje esančiam pastatui, kuriame atsakovė nuosavybės teise valdė patalpas. Byloje esančiame 2015 m. sausio 14 d. Nekilnojamojo turto mokestinės vertės išraše, atsakovei priklausiusių patalpų šildymo būdas nurodytas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų (atsiliepimo į ieškinį priedas). Tokia pati informacija nurodyta ir VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės 2022 m. rugsėjo 22 d. išraše, kadastrinių duomenų nustatymo data – 2002 m. sausio 25 d. (ieškinio priedas). Vadinasi, atliekant kadastrinius matavimus 2002 m. sausio 25 d. užfiksuota, kad ginčo patalpose buvo centrinis šildymas (Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, 32.2.4. punktas). Ši aplinkybė paneigia atsakovės argumentus, kad ginčo patalpose niekada nebuvo šildymo įrenginių.
16. Apeliacinės instancijos teismas papildomai pažymi ir tai, kad pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Tokia nuostata yra nurodyta ir CK 4.262 straipsnyje. Registro duomenų teisingumas užtikrinamas tuo, kad jame padaryti įrašai turi atitikti dokumentus, kurių pagrindu tam tikri duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų Nekilnojamojo turto registre teisingumą ir apsaugą (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 5 straipsnio 2 dalis). Suinteresuoti asmenys, sužinoję, jog į Nekilnojamojo turto registrą įrašyti duomenys neatitinka dokumentų, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti, gali pareikalauti, kad teritorinis registratorius netikslius ir klaidingus duomenis patikslintų ir ištaisytų arba neišsamius papildytų (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 33 straipsnio 1, 2 dalys). Kaip matyti iš bylos duomenų, buvusi namo administratorė V. J. S. įmonė 2020 m. vasario 25 d. pateikė pažymą VĮ Registrų centrui, kurioje nurodė, kad atsakovei L. G. priklausiusios patalpos nebuvo prijungtos prie šio pastato šildymo ir karšto vandens sistemos (atsiliepimo į ieškinį priedai). Atsakovė atsiliepime į ieškinį nurodė, kad VĮ Registrų centras minėtos pažymos nepriėmė, motyvuodamas tuo, jog pažyma turi būti teikiama Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai, kuri turi parengti duomenų keitimo projektą ir pažymą bei reikalinga kreiptis į adresų departamentą (VĮ Registrų centro atsakymas į bylą nepateiktas). Vadinasi, VĮ Registrų centras atsisakė pakeisti duomenis apie atsakovės patalpose įregistruotą šildymo būdą, t. y., nelaikė, kad registre padaryti įrašai neatitinka dokumentų, kurių pagrindu jie buvo įregistruoti. Vien aplinkybė, kad iki 2019 metų buvęs namo administratorius nereikalavo sumokėti už šildymo energiją, negali paneigti viešo registro duomenų teisingumo (CK 4.262 straipsnis).
17. Atsižvelgdamas į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ieškovė tinkamai vykdė savo sutartinius įsipareigojimus – tiekė šilumos energiją į pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), todėl visi patalpų savininkai turi proporcingai apmokėti už pateiktą šilumos energiją. Taigi atsakovė įgijusi nuosavybės teisę į patalpas, kartu perėmė ir buvusio savininko pareigą atsiskaityti už šilumos energijos objektui tiekimą (CK 4.48 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju atsakovei teigiant, kad ji neturi pareigos atsiskaityti su ieškove už jos patalpoms tiektą šilumos energiją, nes jos patalpos buvo atjungtos nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, tenka pareiga įrodyti tokio atsijungimo faktą ir teisėtumą (CPK 178 straipsnis).
Dėl atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos
18. Šilumos vartotojo teisė atjungti patalpos šildymo įrenginius nuo šilumos perdavimo tinklų yra numatyta Šilumos ūkio įstatyme, o atsijungimo tvarka detalizuojama Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse. Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir (ar) apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo-pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo ir (ar) apsirūpinimo karštu vandeniu būdas keičiamas Lietuvos Respublikos statybos įstatymo nustatyta tvarka remontuojant pastatą. Pastato, sekcijos (bloko) arba daugiabučio namo buto ar kitų patalpų šilumos vartojimo įrenginiai pripažįstami atjungtais nuo Taisyklių 102 punkte nurodyto statinio statybos užbaigimo dokumento išdavimo, kurio kopija ne vėliau kaip per 10 darbo dienų pateikiama atsakingam už šilumos ūkį asmeniui ar prižiūrėtojui ir šilumos tiekėjui (Taisyklių 104 punktas).
19. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra suformavęs praktiką, kad vartojimo energijos pirkimo–pardavimo sutarties atveju vartotojas fizinis asmuo turi teisę vienašališkai, t. y. nepriklausomai nuo šilumos energijos tiekėjo valios, nutraukti sutartį, tačiau šią teisę įgyvendindamas turi laikytis tam tikrų reikalavimų, kurie skirti tinkamai visų suinteresuotų asmenų interesų (tiek privačių, tiek viešųjų) pusiausvyrai užtikrinti, be kita ko, turi būti užtikrinta, kad namo inžinerinių sistemų pertvarkymas nepažeis statybos santykius reglamentuojančios viešosios teisės nuostatų, kad kiti namo gyventojai nepatirs žalos dėl šilumos energijos tiekimo tvarumo pažeidimų ar jiems nepagrįstai perkeltos mokėjimo už šilumos energiją naštos ar pan., kad bus užtikrintas šilumos tiekėjo interesas gauti užmokestį už vartotojo gautą energiją ir šilumos tiekėjas bus tinkamai informuotas apie vartotojo ketinimą nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 39 punktas). Lietuvos Aukščiausiasis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad savininkas, kuris savo patalpų šilumos ir karšto vandens sistemas nuo pastato šildymo ir karšto vandens sistemų atjungia pažeisdamas teisės aktais nustatytą tvarką, išlieka šių sistemų tiekiamos šilumos buitinis vartotojas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 36 punktas).
20. Atsakovė byloje teigė, kad ji negalėjo atlikti šilumos energijos įrenginių atjungimo nuo centralizuotos šilumos tinklų tiekimo sistemos, nes nuosavybės teise įsigijo patalpas, kurioms nebuvo tiekiama šilumos energija. Kaip jau minėta, VĮ Registrų centre yra įregistruotas faktas, kad ginčo patalpų šildymo būdas – centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų, šie duomenys įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčyti. Dėl to, jeigu atsakovė ir įsigijo patalpas, kuriose faktiškai jau nebuvo šildymo įrenginių, tačiau šiai informacijai esant viešajame registre, ji prisiėmė su tuo susijusią riziką ir kartu kaip savininkė įgijo pareigą užtikrinti, jog viešojo registro duomenys atitiktų faktinę situaciją. O šių veiksmų neatlikusi atsakovė elgėsi nerūpestingai ir liko šilumos energijos vartotoja. Be to, liudytojas V. A. G. (atsakovės sutuoktinis) 2023 m. sausio 23 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog prieš įsigyjant patalpas jas faktiškai apžiūrėjo, tačiau dokumentų „nestudijavo“ (2023 m. sausio 23 d. teismo posėdžio garso įrašo 46 min).
21. Kaip nustatyta šios nutarties 16 punkte, VĮ Registrų centras buvo nurodęs atsakovei, kokius veiksmus reikalinga atlikti, siekiant pakeisti viešajame registre esančius duomenis apie patalpų šildymo būdą. Ieškovė 2019 m. spalio 21 d. raštu Nr. 20-2617 taip pat išsamiai išaiškino atsakovei, kokia yra atsijungimo nuo centrinio šilumos tiekimo tinklo procedūra ir nurodė, kad kol nėra įvykdyta teisinė patalpų atjungimo procedūra, šilumos tiekėjas neturi jokio juridinio pagrindo neskaičiuoti mokesčių atsakovei nuosavybės teise priklausiusioms patalpos (atsiliepimo į ieškinį priedai). Tačiau byloje nėra pateikta jokių įrodymų, kad atsakovė kreipėsi į atitinkamas institucijas ar būtų atlikusi kitus tiek ieškovės, tiek VĮ Registrų centro nurodytus būtinus veiksmus, siekdama teisėtai atsijungti nuo centrinio šilumos tinklo (CPK 178 straipsnis). Apeliantės nurodytos aplinkybės, susijusios su kliūtimis atlikti teisinę šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų procedūrą (negalėjimas paruošti paprastojo remonto aprašą, gauti kitų patalpų savininkų sutikimus ir kt.) negali pateisinti imperatyviai teisės aktuose reglamentuotos atjungimo procedūros nesilaikymą ir kartu tai pažeistų kitų namo butų, patalpų savininkų interesų (šios nutarties 18 punktas). Šiuo atveju iškilusios kliūtys galėjo būti sprendžiamos kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Esant nustatytoms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog atsakovei priklausiusios patalpos buvo atjungtos nuo centralizuotos namo šildymo ir karšto vandens sistemos tvarkos laikantis nustatytos tvarkos. Vien atsakovės pateikti dokumentai (buvusio namo administratoriaus pažyma, pažyma dėl pastato energinio naudingumo sertifikavimo ar šilumos objekto tikrinimo aktas) neatleidžia savininko nuo pareigos mokėti už patalpų šildymą, nes, pagal aptartą teisinį reglamentavimą, nesant teisėto, teisės aktais nustatyta tvarka šildymo įrenginių atjungimo nuo bendros namo šildymo sistemos, savininkas išlieka namui tiekiamos šilumos vartotojas ir privalo mokėti už šilumos energiją.
22. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad ieškovė turėjo patikrinti pastato dokumentaciją ir išsiaiškinti faktinę situacija dėl šilumos įrenginių nebuvimo ginčo patalpose. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pagal Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktą duomenis, reikalingus mokėjimams už šilumą apskaičiuoti, šilumos tiekėjui privalo pateikti namo butų ir kitų patalpų savininkai. Dėl to laikytina, kad ieškovė, apskaičiuodama mokesčius už tiektą šilumos energiją, pagrįstai vadovavosi VĮ Registrų centro duomenimis. Nors apeliantė teigia, kad dėl duomenų apsaugos negalėjo gauti pastato techninės dokumentacijos, kurioje jos žiniomis, turėtų būti nurodyta, jog ginčo patalpos buvo įrengtos kaip viešieji tualetai, tačiau šių įrodymų išreikalauti teismo neprašė (CPK 199 straipsnis).
Dėl procesinės bylos baigties
23. Apibendrinant tai, kas nurodyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė ir įvertino bylai reikšmingas faktines aplinkybes, tinkamai ginčo atveju aiškino bei taikė teisės normas, reglamentuojančias prievolę mokėti už šilumos energiją ir padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovė neįrodė, kad jos patalpos yra teisėtai atjungtos nuo centralizuotų šilumos energijos tiekimo tinklų. Apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti skundžiamą teismo sprendimą, todėl Alytaus apylinkės teismas 2023 m. vasario 10 d. sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Alytaus apylinkės teismas 2023 m. vasario 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.