Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-1839-864/2019

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-11
Bylos Nr.: 2A-1839-864/2019
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Ramunė Mikonienė, Andrius Verikas, Renata Volodko
Ieškovas: D. J.
Atsakovas: E. J.

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 11 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Mikonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Andriaus Veriko ir Renatos Volodko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų D. J. ir D. J. bei atsakovo E. J. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovų D. J. ir D. J. ieškinį atsakovui E. J. dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, trečiasis asmuo pareiškiantis savarankiškus reikalavimus H. S., išvadą byloje teikianti institucija Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, pagal trečiojo asmens, pareiškusio savarankiškus reikalavimus, H. S. savarankišką reikalavimą dėl vekselio pripažinimo bendrąja sutuoktinių prievole ir pagal atsakovo E. J. priešieškinį dėl 2010 m. liepos 7 d. paprastojo vekselio pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovai D. J. ir D. J. (toliau ir ieškovai, D. J., D. J.) ieškiniu prašė: 1) priteisti iš atsakovo E. J. (toliau ir atsakovas, E. J.) 7 896,98 Eur įsiskolinimą nepilnamečio sūnaus D. J. išlaikymui; 2) priteisti iš atsakovo 7 896,98 Eur įsiskolinimą nepilnametės dukros D. J. išlaikymui; 3) padalinti santuokoje įgytą turtą: ieškovams natūra lygiomis dalimis priteisiant butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir butas), rinkos vertė 66 902,22 Eur; atsakovui natūra priteisiant keleivinį automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos vertė 9 847,08 Eur; 4) priteisti iš ieškovų atsakovui 15 736,02 Eur kompensaciją už ieškovams natūra atitenkantį didesnės vertės turtą; 5) įskaityti ieškovų ir atsakovo tarpusavio įsipareigojimus, pripažįstant, kad po įskaitymo atsakovas ieškovams lieka skolingas 57,94 Eur; 6) pripažinti, kad prievolė trečiajam asmeniui, pareiškiančiam savarankiškus reikalavimui, H. S. (toliau ir H. S., trečiasis asmuo) pagal vekselį yra bendroji dalinė sutuoktinių prievolė.

2. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovų motina S. J. 2014 m. birželio 27 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui dėl santuokos nutraukimo dėl atsakovo kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, išlaikymo ir išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, santuokoje įgyto turto padalinimo, kreditorinių įsipareigojimų padalinimo; S. J. (duomenys neskelbtini) mirė; Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. kovo 4 d. nutartimi pakeitė ieškovę S. J. jos teisių perėmėjais nepilnamečiais vaikais - ieškovais - bei paskyrė nepilnamečių vaikų ad hoc atstovą.

Žemesnės instancijos teismas

3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 4 d. priėmė sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016, kuriuo ieškovo H. S. ieškinį tenkino iš dalies ir atskyrė nepilnamečius vaikus D. J. ir D. J. nuo tėvo E. J.; nustatė nuolatinę globą nepilnamečiams vaikams; globėju, jų turimo turto ir gaunamų lėšų administratoriumi paskyrė nepilnamečių vaikų senelį H. S.; priteisė iš E. J. nepilnamečių vaikų išlaikymą po 175 Eur kiekvienam kas mėnesį periodinėmis išmokomis nuo 2014 m. spalio 21 d. iki vaikų pilnametystės; nustatė nepilnamečių vaikų ir E. J. bendravimo tvarką. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. gruodžio 22 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2353-619/2016 pakeitė Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimą dalyje, kurioje išlaikymas nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteistas nuo ieškovo kreipimosi į teismą dienos 2014 m. spalio 21 d. ir priteisė išlaikymą nepilnamečiams vaikams nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d.

4. Ieškinyje, be kita ko, nurodoma, kad atsakovas prie nepilnamečių vaikų išlaikymo ir jų poreikių tenkinimo neprisidėjo daugiau nei du metus iki ieškinio pateikimo teismui dienos (2014 m. birželio 30 d.), o pateikus ieškinį teismui, atsakovas taip pat neprisidėjo prie vaikų išlaikymo. Išlaikymo įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d. Ieškovų teigimu, atsakovas ginčo laikotarpiu dirbo Norvegijoje; jo vidutinės mėnesio pajamos sudarė apie 4 311,36 Eur, o tuo tarpu S. J. nurodytu laikotarpiu pajamų arba iš viso negavo, arba jos buvo minimalios, kurias ji buvo priversta išleisti vaistams, apsilankymams pas gydytojus ir kitoms dėl ligos patiriamoms specialioms išlaidoms, kadangi jai 2013 m. kovo 5 d., 2013 m. lapkričio 5 d. buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini). Ieškinyje nurodoma, jog iki ligos diagnozavimo S. J. dėl prastos savijautos ilgą laiką buvo nedarbinga. Ieškovų teigimu, šiuo laikotarpiu atsakovas visiškai neprisidėjo prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, buto išlaikymo, pasiligojusios žmonos išlaikymo, nors jo turtinė padėtis bei sveikatos būsena buvo žymiai geresnė nei S. J..

5. Paaiškino, kad santuokos metu S. J. ir atsakovas įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini) bei automobilį (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir 57 924 Eur kreditorinį įsipareigojimą H. S..

6. Ieškovai, atsižvelgdami į tai, kad atsakovas privalėjo teikti išlaikymą sergančiai sutuoktiniai, bet jo neteikė, sumažino bendrą sutuoktinių turtą, neprisidėjo prie bendro turto išlaikymo, prašė nukrypti nuo lygių dalių principo, ieškovams pripažįstant teisę į 2/3 turto dalis, o atsakovui į 1/3 dalį turto. Ieškovų teigimu, teismui nepriteisus buto natūra nepilnamečiams vaikams, jų interesai būtų pažeisti, kadangi jų gyvenimas su atsakovu sunkiai įmanomas ir visiškai neatitiks ginčo atveju prioritetinių vaikų interesų. Pažymima, jog piniginių sumų priteisimas iš atsakovo ieškovų interesų neapsaugos.

Atsiliepimas

7. Ieškovai atsiliepime į trečiojo asmens ieškinio dalyko tikslinimą ir atsakovo priešieškinį nurodė, kad trečiojo asmens ieškiniui neprieštarauja ir prašė jį tenkinti. Ieškovai klausimą dėl atsakovo priešieškinio, kuriuo jis prašė pripažinti vekselį negaliojančiu, prašė spręsti teismo nuožiūra, kadangi ieškovai nebeturi teisinio suinteresuotumo vekselio galiojimo klausimu, nes trečiajam asmeniui patikslinus ieškinio reikalavimą ir atsisakius bet kokių reikalavimų, užtikrintų vekseliu, ieškovų atžvilgiu, vekselio ginčijimas jokių teisinių pasekmių ieškovams nebesukels.

Žemesnės instancijos teismas

8. Teismo posėdžio metu ieškovų atstovė ad hoc advokatė A. M. palaikė ieškinį ir prašė jį tenkinti pilnai. Atstovės teigimu, atsakovas Norvegijoje už vaikus gavo išmokas, bet jų vaikų išlaikymui neskyrė, prie bendro turto išlaikymo atsakovas neprisidėjo, nes yra apmokėjęs tik vieną sąskaitą už butą. Nurodė, kad S. J. išlaikymas buvo būtinas nuo tada, kai jai buvo diagnozuotas (duomenys neskelbtini) iki pat jos mirties. Paaiškino, kad vaikus išlaikė visi S. J. artimi giminaičiai. Atstovės teigimu, teisėjos D. K. byloje įrodyta, kad atsakovas savo reikmėms panaudojo didelę pinigų sumą, neišlaikė buto, neišlaikė S. J., į Kretą važiavo už vaikų/našlaičių pensijas. Atkreipė dėmesį, jog vaikams įsiteisėjusiu sprendimu yra priteista po 175 Eur, bet teismas toje byloje rėmėsi turtine atsakovo padėtimi, kuri buvo prastesnė, o šiuo atveju sprendžiant išlaikymo įsiskolinimo klausimą atsakovo turtinė padėtis vertinamu laikotarpiu buvo geresnė, nes atsakovas dirbo Norvegijoje ir gaudavo daug didesnes pajamas, todėl vaikams galėjo teikti didesnio dydžio išlaikymą. Anot atstovės, vaikai nuo tėvo yra atskirti, todėl turėti bendrą turtą – butą, objektyviai neįmanoma.

Atsiliepimas

9. Atsakovas atsiliepime į ieškinį nurodė, kad nesutinka su ieškovų ieškiniu ir prašė jį atmesti, o santuokoje įgytą turtą padalinti po lygiai abiem ginčo šalims.

10. Atsakovas nesutiko su reikalavimu priteisti išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d., kadangi S. J. ieškinį teismui pateikė 2014 m. birželio 30 d., todėl išlaikymo įsiskolinimo vertinamasis laikotarpis turėtų būti nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. Atsakovas nesutiko ir su argumentais, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 konstatavo, kad atsakovas nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. birželio 30 d. neprisidėjo prie vaikų išlaikymo, kadangi, priešingai nei nurodo ieškovai, sprendime yra konstatuota, kad atsakovas pervedinėjo pinigines lėšas į S. J. norvegišką banko sąskaitą.

11. Atsakovas nesutiko ir su tuo, kad ginčo laikotarpiu vieno vaiko išlaikymui mėnesiui suma sudarė 289,62 Eur, kadangi ieškovai neįrodinėja vaikų poreikių, aptaria tik vaikų medicininius išrašus, kuriuose matyti, kad vaikams buvo trumpalaikės ligos, kurios neturėjo įtakos dabartinei jų sveikatos būklei. Pažymėjo, jog paaugusiems vaikams Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 priteisė po 175 Eur, todėl laikytina, kad vaikų poreikiai ginčo laikotarpiu galėjo būti mažesni. Atsiliepime nurodoma, kad ginčo laikotarpiu tarp atsakovo ir S. J. bei vaikų buvo darnūs ir šilti tarpusavio santykiai, šeima keliaudavo, atostogaudavo, kas patvirtina, jog esant artimiems santykiams atsakovas išlaikė savo vaikus ir dėl to šeimoje nebuvo poreikio finansinius reikalus fiksuoti bankiniais mokėjimo pavedimais. Atsakovas grįždavęs iš Norvegijos S. J. perduodavo pinigų šeimai ir vaikams išlaikyti grynais pinigais. Anot atsakovo, žmona iki 2013 m. gegužės 31 d. buvo darbinga ir turėjo visas galimybes prisidėti prie vaikų išlaikymo ginčo laikotarpiu, o 2013 m. gegužės 31 d. nustačius ribotą darbingumą, žmona taip pat turėjo galimybę dirbti ir iš dalies prisidėti prie vaikų išlaikymo, tačiau neprisidėti prie vaikų ir savęs išlaikymo buvo jos pačios sprendimas, kuris negali sukelti atsakovui teisinių pasekmių, t. y. išlaikymo įsiskolinimo.

12. Atsakovas atsiliepime nesutiko, kad yra teisinis pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo, pripažįstant ieškovams nuosavybės teisę į 2/3 turto dalį, o atsakovui į 1/3 turto dalį. Atsakovas nurodė, kad vaikai turi gyvenamąją vietą ir butas, esantis (duomenys neskelbtini) kaip gyvenamoji vieta jiems šiuo metu nereikalingas, ginčo bute šiuo metu gyvena atsakovas bei kas antrą savaitgalį gyvena atsakovo dukra D. J.. Atsakovo teigimu, atsakovas ir vaikai puikiai galėtų dalintis ginčo butu, kuriame yra įrengtas atskiras kambarys vaikams, kadangi abu vaikai labai myli tėtį. Nurodė, kad teismas turi atsižvelgti į atsakovo kaip tėvo siekį gyventi kartu su savo vaikais viename bute.

13. Atsakovas visiškai nesutiko su trečiojo asmens byloje pareikštu ieškiniu, nes niekada iš trečiojo asmens nesiskolino 57 924 Eur (200 000 Lt) sumos; atsakovui nebuvo žinoma, kad jo žmona S. J. iš trečiojo asmens skolinosi 57 924 Eur (200 000 Lt) sumą; atsakovui nebuvo žinoma apie 2010 m. liepos 7 d. vekselio pasirašymą, apie kurį atsakovas pirmą kartą sužinojo gavęs ieškinį; atsakovui nežinoma, kur žmona panaudojo gautą paskolą, jeigu tokia paskola buvo faktiškai suteikta. Atsakovas prašė trečiojo asmens savarankiškus reikalavimus atmesti.

Šalies argumentai

14. Atsakovas priešieškiniu prašė pripažinti 2010 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį, išduotą S. J., negaliojančiu bei priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas iš trečiojo asmens.

15. Atsakovas ginčijo trečiojo asmens naudai išduotą 2010 m. liepos 7 d. vekselį, siekdamas įrodyti, kad pagal vekselį jokie paskolos teisiniai santykiai nesusiformavo, trečiasis asmuo neturėjo finansinių galimybių paskolinti savo dukrai 200 000 Lt sumą, šios sumos vekselio pagrindu neskolino, sutuoktiniai šios sumos nenaudojo buto įsigijimui, o butą, esantį (duomenys neskelbtini) atsakovas su žmona įsigijo iš savo uždirbtų pinigų.

Atsiliepimas

16. Atsakovo teigimu, jo ir žmonos pajamos, gautos Norvegijoje, buvo pakankamos įsigyti butui Lietuvoje.

17. Nurodė, kad vekselis negalioja Civilinio kodekso 1.80 straipsnio pagrindu, nes neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų, t. y. vekselis neatitiko vekselio davėjos S. J. ir vekselio turėtojo H. S. valios, pagal vekselį jame nurodyta suma faktiškai nebuvo paskolinta, o nepasiskolinusi tokios sumos vekselio davėja faktiškai neįsipareigojo jos grąžinti, vekselio turėtojas, įgydamas vekselį, tyčia veikė vekselio davėjos nenaudai. Pažymėjo, kad vekselis yra tariamas sandoris, kadangi sudarytas tik dėl akių, neketinant sukurti teisinių pasekmių, t. y. S. J. žinojo, kad vekselio pagrindu negavo iš trečiojo asmens vekselyje nurodytos sumos ir šios sumos neplanavo grąžinti; vekselį kaip vienašalį sandorį išrašė atsakovo žmona tyčia nuslėpdama nuo atsakovo, kad faktiškai 200 000 Lt iš trečiojo asmens nesiskolino.

18. Trečiasis asmuo atsiliepime į atsakovo priešieškinį prašė teismo atmesti atsakovo priešieškinį kaip nepagrįstą.

19. Nurodė, kad priešieškinys pateiktas turint nesąžiningų ketinimų, tikslu išvengti piniginės prievolės H. S. naudai iš atsakovo pusės.

20. Teigė, kad atsakovo argumentai dėl trečiojo asmens neturėjimo finansinių galimybių paskolinti vekselyje nurodytą sumą paneigiami Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus (duomenys neskelbtini) liudytojų parodymais, kurie patvirtino, kad trečiasis asmuo turėjo finansines galimybes paskolinti vekselyje nurodytą sumą, bei patvirtinantys faktą, kad trečiasis asmuo perdavė nurodytą sumą atsakovui. Teigė, kad aplinkybė dėl atsakovo ir jo žmonos finansinės galimybės savo lėšomis įsigyti butą paneigiama paties atsakovo priešieškinyje pateiktomis pajamų deklaracijomis, kadangi atsakovo prie bendrų pajamų pridedami indėliai yra nesumuojami, nes indėlis banke iš niekur neatsiranda, indėlio padėjimas į banką atitinkamai mažina pajamas. Trečiojo asmens teigimu, pagal pateiktas atsakovo lenteles dėl gaunamų pajamų laikotarpiu iki buto įsigijimo šalys disponavo 236 489 Lt pajamomis, o buto kaina 275 000 Lt, kas reiškia, kad E. J. ir S. J. neturėjo galimybės savo lėšomis įsigyti buto. Teigė, jog iki 2008 metų E. J. ir S. J. kaupti lėšas butui neturėjo jokių galimybių, kadangi jų pajamos buvo minimalios ir jų pakako vos būtiniems savo ir vaiko poreikiams tenkinti. Pažymėjo, jog Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pagrindo pripažinti vekselį negaliojančiu nėra. Trečiojo asmens teigimu, įrodymų, kad vekselis pasirašytas atgaline data prieš S. J. pateikiant ieškinį dėl santuokos nutraukimo, atsakovas nepateikė.

Šalies argumentai

21. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su ieškovų ieškiniu ir prašo jį atmesti, nes su mirusia žmona vedė bendrą ūkį, grįždavo iš Norvegijos, palikdavo pinigų visoms būtinoms išlaidoms, vaikams viską supirkdavo, su visa šeima atostogaudavo iš jo uždirbtų pinigų. Paaiškino, jog susirgus S. J., atsakovas Norvegijoje buvo priverstas pakeisti darbą. Teigė, jog sergančia žmona rūpinosi (duomenys neskelbtini). Nurodė, jog apie tai, kad buvo pasirašytas vekselis, sužinojo tik šioje byloje. Paaiškino, kad buvo sutaupę pinigų, nes žadėjo Norvegijoje pirktis namą. Teigė, jog žmona (šiuo metu mirusi) Norvegijoje dirbo nuo 2009 metų iki 2010 metų. Paaiškino, kad butą Lietuvoje pirko 2010 m. liepos mėn. Atsakovo teigimu, į jo sąskaitą iš Norvegijos už vaikus buvo gaunami pinigai apie metus, gal daugiau, o vėliau pinigai buvo vedami į S. J. sąskaitą. Nurodė, kad S. J. vaikams išlaikyti prašydavo 800 Lt, o grįždavęs į Lietuvą vaikus apipirkdavo sezonams. Anot atsakovo, kadangi žmona buvo labai pavydi, jam tekdavo pameluoti, kad lošia kazino, nors realiai tuo metu jis laiką leisdavo su draugais ir pažįstamais. Teigė, kad šiuo metu jis pats uždirba 350 Eur; pragyvenimui papildomai nelegaliai dirba, per vakarą uždirba 50 Eur; jokiomis ligomis neserga; šiuo metu išlaikymą mokėti padeda draugė; kartais gauna socialinę išmoką; draugė prisideda prie komunalinių mokesčių pagal jos pačios galimybes. Nurodė, kad S. J. po gimdymo buvo nemažai sutaupiusi norvegiškoje sąskaitoje. Paaiškino, kad vaikams išlaikyti 2012 metais sūnui pakako 400 Lt, dukrai – 100 Lt, nes ji buvo maža, o šliaužtinukų atiduodavo draugai; 2013 metais sūnui pakako 500-600 Lt, dukrai –100 Lt; 2014 metais sūnui – 500 Lt, dukrai – 300 Lt. Atsakovo teigimu, žmonai nieko nereikėjo, daiktų ir rūbų turėjo iš ankščiau. Kiek turėjo santaupų 2014 metų, 2013 metų pab., 2012 metų pab., 2011 metais, 2010 metais - negalėjo pasakyti.

Atsiliepimas

22. Atsakovo atstovė advokatė J. J. teismo posėdžio metu nurodė, kad atsakovas nesutinka su pareikštu ieškiniu. Paaiškino, jog ginčo laikotarpiu 2012-2014 metais šalys kaip šeima vyko į Norvegiją ir grįždavo iš jos, taip pat atsakovas vienas daug kartų važiuodavo į Norvegiją ir grįždavo į Lietuvą pas šeimą. Taigi, atstovės teigimu, atsakovas šeima rūpinosi. Teigė, kad byloje yra pakankamai daug gražius šeimos santykius patvirtinančių nuotraukų: krikštynų, kelionių ir pan., kas rodo, kad atsakovas finansiškai rėmė savo šeimą. Nurodė, kad 2012 metais vienintelis atsakovas dirbo ir teikė materialinį aprūpinimą šeimai, S. J. tuo metu niekur nedirbo. Paaiškino, kad atsakovas apmokėjo krikštynų išlaidas; 2013 m. gegužės mėn. buvo D. P. K. – atsakovas šventėje dalyvavo, prie išlaidų prisidėjo; tų pačių metų vasarą visa šeima atostogavo Šventojoje. Atkreipė dėmesį, jog iš S. J. Swedbank sąskaitos nematyti, kad S. J. mokėjo už vaikų rūbus, maistą ir pan. Taigi, atstovės teigimu, dalį pirko atsakovas būdamas Lietuvoje, arba palikdavo grynų (analogiškai yra ir 2013 metais). Paaiškino, jog 2014 metais pašlijus santykiams, atsakovas pradėjo kitaip teikti išlaikymą vaikams, t. y. S. J. į norvegišką sąskaitą pervedinėjo konkrečias pinigų sumas, nurodydamas, kad tai yra lėšos išlaikymui vaikams. Pažymėjo, kad tokių pinigų (800 Lt ir 1 000 Lt) vaikams išlaikyti turėjo pakakti, nes dabar jiems yra priteista mažiau (po 175 Eur). Nurodė, kad atsakovas pats vežė sūnų į ligoninę operuoti koją. Atstovės teigimu, byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad kiekvienam vaikui išlaikyti reikėjo po 1 000 Lt. Paaiškino, kad atsakovas rūpinosi bendrąja prasme visa šeima, todėl nelaikė, kad dar atskirai reikėjo teikti atskirą išlaikymą vaikams. Atstovės teigimu, atsakovas laikosi pozicijos, kad įstatymas nenumato galimybės priteisti mirusiam sutuoktiniui išlaikymą už laikotarpį, kai šis dar buvo gyvas, kadangi toks išlaikymas gyvai S. J. nebuvo priteistas. Pažymėjo, kad visus išgrynintus pinigus, kad ir kokiu laiku jie buvo išgryninti, atsakovas panaudojo šeimos poreikiams. Atstovės teigimu, susidaro vaizdas, kad vekselis buvo surašytas dėl akių, siekiant sudaryti palankesnį turto ir prievolių balansą. Nurodė, kad vidutiniškai nuo 2005 metų H. S. gaudavo apie 100 Eur, santaupų nebuvo iš kur sutaupyti, nes jis vienintelis išlaikė savo žmoną ir sūnų, jokių kitų pajamų, išskyrus darbo užmokestį, negaudavo, gyveno tik iš darbo užmokesčio; 1995 metais iš brolio negalėjo 8 000 Eur gauti, nes nebuvo tokios valiutos tuo metu; 100 000 Lt H. S. iš uošvienės negavo ir atitinkamai negalėjo vekseliu paskolinti. Pažymėjo, kad buto pirkime H. S. visiškai nedalyvavo; nebuvo užsimenama, kad jis finansuoja didelę dalį buto pirkimo.

Šalies argumentai

23. Trečiasis asmuo ieškiniu prašė S. J. 200 000 Lt (57 924,00 Eur) dydžio įsiskolinimą, užtikrintą S. J. 2010 m. liepos 1 d. išduotu paprastuoju vekseliu, pripažinti bendrąja daline sutuoktinių prievole, ir nuo dalies, tenkančios S. J. įpėdiniams, t. y. D. J. ir D. J., H. S. atsisakė. Trečiojo asmens teigimu, S. J. 200 000 Lt (57 924,00 Eur) dydžio paskola, užtikrinta S. J. išduotu paprastuoju vekseliu, buvo paimta šeimos interesais, t. y. buto įsigijimui, dėl to laikytina bendra solidariąja sutuoktinių prievole. H. S. (kreditorius), veikdamas išimtinai nepilnamečių vaikų interesais, sutiko, kad prievolė būtų padalinta/modifikuota iš bendros solidariosios sutuoktinių prievolės į bendrą dalinę sutuoktinių prievolę, tuo pačių nuo prievolės dalies, tenkančios S. J. įpėdiniams – D. J. ir D. J. - atsisakė.

Žemesnės instancijos teismas

24. Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo papildomai paaiškino, kad prieš ligą S. J. padavė skyryboms ir tada prasitarė, kad jos vyras lošia kazino. Paaiškino, jog (duomenys neskelbtini) ir trečiasis asmuo iš seifo paėmė grynų pinigų ir padavė (duomenys neskelbtini), po to (duomenys neskelbtini) tuos pinigus įnešė banke į savo sąskaitą ir po kelių dienų (duomenys neskelbtini) pranešė, kad jie rado tinkamą butą. Nurodė, kad 2013 metais S. J. susirgo; E. J. vaikams pinigų nedavė, visas vaikų išlaidas dengė trečiasis asmuo; S. J. sergant, jai pinigų taip pat reikėjo ir labai didelių sumų; prižiūrėti vaikų, kol sirgo S. J., E. J. nebuvo atvažiavęs ir nė karto jų neprižiūrėjo. Pažymėjo, kad 2013-2014 metais vaikų išlaikymui buvo skiriamos skirtingos pinigų sumos, nes poreikiai buvo skirtingi. Paaiškino, jog 2014 m. liepos mėn. nustačius vaikų globą, E. J. nuo tada pinigų vaikams neteikė ir net neklausinėjo, nei apie vaikų poreikius, nei apie jų gyvenimą, jam vaikai visiškai nerūpėjo. Nurodė, kad šiuo metu, kai vyksta bylinėjimasis, išlaikymą E. J. teikia; ypač sumas perveda prieš teismo posėdžius. Teigė, jog tiksliai negali pasakyti, kada vekselis buvo pasirašytas; nematė nei kas, nei kada jį pasirašė. Anot trečiojo asmens, E. J. nebuvo įmanoma pagauti, kad ir jis pasirašytų vekselį. Pažymėjo, kad pinigai buvo skolinami buto pirkimui.

Atsiliepimas

25. Trečiojo asmens atstovė advokatė G. G. teismo posėdžio metu paaiškino, kad į ją dėl teisinės pagalbos paruošti dokumentus santuokos nutraukimui kreipėsi pati S. J.. Nurodė, kad E. J. žmonos nelankė ligoninėje, pinigų nei jai, nei vaikams nedavė, keliavo po šiltus kraštus su kita moterimi. Teigė, jog 2014 metais vaikus globojo ir prižiūrėjo H. S. ir O. S., 2015 metais vaikus išlaikė H. S.. Paaiškino, jog S. J. neturėjo pajamų, iš kurių galėtų išsilaikyti ir išlaikyti vaikus, nes pati gaudavo tik SODROS pašalpą. Pažymėjo, kad byloje įrodymų, jog S. J. iš E. J. gavo 10 000 Lt, nėra. Anot atstovės, E. J. organizuotos šventės išlaidų neapmokėjo; trečiasis asmuo vaikams padovanojo 1 000 Lt, kurie galimai ir buvo panaudoti šiai šventei apmokėti. Atstovės teigimu, S. J. ir E. J. pinigų butui įsigyti neturėjo ir tą aplinkybę patvirtino ikiteisminis tyrimas. Anot atstovės, vien tai, kad S. J. buvo 55 proc. nedarbingumas, nereiškia, kad ji buvo iš dalies darbinga ir galėjo dirbti, ji tiesiog neturėjo jėgų nuvažiuoti į komisiją, kad jai būtų suteikta pirma nedarbingumo grupė. Pažymėjo, kad iš vaikų išlaikymo pinigų E. J. susikaupė santaupų ir tą nuslėpdamas sąmoningai neteikė Norvegijos banko sąskaitos išrašo, ką patvirtina automobilio įsigijimas, taip pat keitimas didelių sumų ir paties E. J. patvirtinimas Vaiko teisių skyriui, kad jis turi santaupų.

Žemesnės instancijos teismas

26. Liudytojas O. S. (duomenys neskelbtini) paaiškino, kad 2010 metais sužinojo, kad S. J. ir E. J. ruošiasi pirkti butą. Šio liudytojo teigimu, 2010 m. liepos mėn. namuose dieną, prieš jo paties gimtadienį, virtuvėje H. S. ((duomenys neskelbtini)) perdavė E. J. 200 000 Lt, ko pasėkoje buvo įsigytas nekilnojamasis turtas. Paaiškino, kad išlaikymas buvo teikiamas tokiu būdu, t. y. kai Norvegijoje gaudavo pašalpą už vaikus, tai tą pašalpą tik duodavo. Anot liudytojo, jiedu su tėvu rūpinosi ir abiejų butų išlaikymu, ir vaikų išlaikymu. Nurodė, kad 2014 metais jokių pinigų E. J. S. J. neperdavė. Paaiškino, kad liudytojo pažįstami matė (duomenys neskelbtini) kazino; pats apie tai sakydavo; Norvegijoje lošdavo per kompiuterį. Teigė, jog apie tai, kad (duomenys neskelbtini) pasirašė vekselį nežinojo ir nematė; skolinta buvo stambiomis kupiūromis, skirtingomis valiutomis, litais ir doleriais; pinigai nebuvo perskaičiuoti; jie nebuvo dovanojami, nes kalbėta buvo apie jų grąžinimą ir terminą, per kada grąžinti, tik niekas to neformino raštu. Paaiškino, kad trečiasis asmuo didelių pirkinių nepirko, taupė ir santaupų turėjo.

27. Liudytoja E. M. (duomenys neskelbtini) paaiškino, kad butą iki pirkimo apžiūrinėjo E. J. su žmona. Liudytojos teigimu, butas buvo pakankamai naujas, suremontuotas. Pažymėjo, jog aplinkybe, kada nauji pirkėjai įsikūrė, nesidomėjo.

28. Liudytojas R. M. (duomenys neskelbtini) paaiškino, kad iš S. J. ir E. J. pasisakymų pinigai buto pirkimui buvo uždirbti Norvegijoje. Teigė, jog dėl 10 000 Lt rankpinigių nieko neatsimena.

29. Liudytoja R. M. (duomenys neskelbtini) paaiškino, iš S. J. pasakojimų žino, kad santykiai su vyru buvo įtempti, S. J. reikėjo dirbti per du darbus, nes šeimai reikėjo pinigų. Teigė, jog pinigus už vaikus (po 50 Lt), kuriuos skyrė valstybė, S. J. net nežinant E. J. buvo susitvarkęs Kauno rajone ir jau apie pusantrų metų gaudavo pats tuos pinigus, kurių sūnaus išlaikymui neduodavo. Liudytojos teigimu, buto pirkimui dalį pinigų 200 000 Lt paskolino trečiasis asmuo, o dalį jie buvo susitaupę. Paaiškino, kad S. J. visada žinutėmis prašė/maldavo E. J. atsiųsti pinigų vaikams, bet pastarasis į tai praktiškai net neatsakydavo arba sakydavo, kad tai jis darbą keičia, tai darbo neturi, tai reikia laukti, kada mokesčius grąžins ir panašiais pažadais užglaistydavo. Liudytojos teigimu, E. J. ir vaikams tik žadėdavo prabangių dovanų atvežti, bet nieko neatveždavo vaikams, o vaikai laukdavo. Pažymėjo, kad buvę bendradarbiai pervedė S. J. į sąskaitą pinigų gydymui ir reabilitacijai.

30. Liudytojas A. B. (duomenys neskelbtini) paaiškino, kad tarp E. J. ir S. J. buvo geri santykiai. Nurodė, kad Norvegijoje tikrąjį atlyginimą vesdavo į korteles, grynintis nereikėdavo, o Lietuvoje galiodavo ta pati kortelė. Teigė, kad E. J. jam yra kalbėjęs, kad susitaupė pinigų, nes ilgai dirbo Norvegijoje, ir ruošiasi pirkti butą Vilniuje, bet apie kainas ir kitas buto pirkimo detales jie nekalbėjo. Paaiškino, kad nėra matęs, jog E. J. Norvegijoje loštų kazino.

31. Išvadą byloje teikiančios institucijos Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau ir Tarnyba) 2014 m. rugpjūčio 4 d. išvadoje Nr. A104-3112/14(2.13.2.6-AD15) nurodoma, jog atsižvelgiant į nepilnamečių vaikų amžių, jų kaip augančių ir fiziškai bei dvasiškai besivystančių individų, poreikių apimtį, kasacinio teismo formuojamą praktiką, Tarnyba iš esmės neprieštarauja reikalavimui vaikų gyvenamąją vietą nustatyti su motina, priteisti iš atsakovo išlaikymą jo nepilnamečiams vaikams periodinėmis išmokomis iki jų pilnametystės, o teismui nustačius, kad atsakovas nevykdė savo pareigos teikti išlaikymą vaikams, Tarnyba neprieštarauja, kad reikalavimas dėl išlaikymo įsiskolinimo būtų tenkinamas. Tarnybos 2018 m. sausio 5 d. rašte Nr. A104-81/18(2.13.2.6-AD15) „Dėl ieškinio dalyko patikslinimo ir priešieškinio” nurodoma, kad tarnyba trečiojo asmens ieškinio patikslinimui prieštarauti neturi pagrindo, o dėl priešieškinio išvados pateikti nėra galimybės, kadangi vekselio sudarymo aplinkybės Tarnybai nėra žinomos.

32. Teismo posėdžio metu Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovė pateikė galutinę išvadą, kad patikslintas ieškovų ieškinys turėtų būti patenkintas pilna apimtimi.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

33. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. kovo 6 d. sprendimu: 1) ieškovų ieškinį tenkino iš dalies; trečiojo asmens ieškinį tenkino; atsakovo priešieškinį į trečiojo asmens ieškinį atmetė kaip nepagrįstą; 2) priteisė iš atsakovo ieškovo naudai 7 896,98 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d.; priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 7 896,98 Eur išlaikymo įsiskolinimą už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d.; 3) atsakovui priteisė asmeninės nuosavybės teise: ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini), transporto priemonę: (duomenys neskelbtini), identifikavimo numeris (VIN) (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) 4) priteisė ieškovams asmeninės nuosavybės teise: ½ dalį buto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini); 5) priteisė ieškovams iš atsakovo 4 923,54 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį; 6) kitus ieškinio reikalavimus atmetė kaip nepagrįstus; 7) nustatė, kad ieškovų išlaikymo įsiskolinimo priteista suma ir turtu uzufrukto teise išimtinai nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti disponuoja vaikų nuolatinis globėjas H. S.; 8) nustatė, kad piniginė prievolė H. S., atsiradusi pagal 2010 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį, yra bendra dalinė sutuoktinių S. J. ir E. J. prievolė. Prievolė dalinama lygiomis dalimis, t. y. po ½ dalį. S. J. teisių perėmėjai – ieškovai - kreditoriui H. S. atsisakius, nuo jiems tenkančios prievolės dalies atleidžiami; 9) priteisė iš atsakovo trečiojo asmens naudai 3 666,87 Eur jo patirtų bylinėjimosi išlaidų; 10) priteisė iš atsakovo į valstybės biudžetą 731 Eur žyminio mokesčio; 11) priteisė iš atsakovo ir trečiojo asmens į valstybės biudžetą po 45,85 Eur bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; 12) įsiteisėjus šiam teismo sprendimui, panaikino Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. liepos 4 d., 2014 m. lapkričio 25 d., 2014 m. gruodžio 31d. nutartimis šioje civilinėje byloje taikytas laikinąsias apsaugos priemones.

34. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad ieškovai prašo priteisti išlaikymo įsiskolinimą iki dienos, kai nepilnamečiams vaikams buvo panaikinta laikina globa ir jie grąžinti atsakovui, t. y. iki 2014 m. spalio 8 d. imtinai. Teismas, atsižvelgdamas į kasacinio teismo praktiką, bei tai, jog nustačius, kad konkrečiu atveju tėvas ar motina nevykdė ar netinkamai vykdė pareigą teikti išlaikymą nepilnamečiams vaikams, iš skolininko išlaikymo skola priteisiama nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos iki sprendimo priėmimo dienos, taip pat atsižvelgdamas į Civilinio kodekso 3.200 straipsnį, pagal kurį išlaikymo skola negali būti išieškota daugiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos, sprendė, kad vertintinas šiuo atveju išlaikymo skolos nepilnamečiams vaikams priteisimo pagrįstumas nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d.

Atsiliepimas

35. Teismas nurodė, kad iš atsakovo atsiliepime detalizuotų datų nustatyta, kad paskutinis šeimos apsilankymas Norvegijoje buvo 2012 m. birželio 7 d., o toliau tik atsakovas išvykdavo į Norvegiją, arba grįždavo iš jos į Lietuvą. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog vien tai nepatvirtina, kad ginčo laikotarpiu atsakovas išlaikė savo nepilnamečius vaikus ir sutuoktinę, priešingai, iš to matyti, kad kaip tik nuo to momento šalių santykiai nebuvo tokie kaip nurodė atsakovas, nes nei sutuoktinė, nei vaikai į Norvegiją nebevyko. Atsakovo pateiktus įrodymus – kvitus už prekes, teismas vertino kritiškai, kadangi daiktai pirkti ne ginčo laikotarpiu ir tai nėra lėšos skirtos vaikų išlaikymui. Atkreipė dėmesį, kad byloje nėra ir duomenų, kurie patvirtintų faktą, kad S. J. 2014 m. vasario 7 d. buvo perduoti gryni pinigai (10 000 Lt), be to, atsakovas nepateikė nei vieno įrodymo, patvirtinančio faktą, kad iš likusios (nepaduotos ieškovei sumos), t. y. turėjo būti daugiau nei 10 000 Lt, atsakovas kažką pirko šeimai. Teismas nurodė, jog atsakovo teiginiams taip pat prieštarauja ir į bylą pateiktos S. J. rašytos žinutės atsakovui 2014 metų vasario mėn., kuriomis S. J. prašo pervesti pinigų vaikų išlaikymui, mokesčiams už butą. Savo ruožtu, vertindamas atsakovo argumento, jog nepilnamečių vaikų išlaikymui nuo 2013 m. pab. į žmonos norvegišką sąskaitą kas mėnesį atsakovas pervesdavo pinigines lėšas, pagrįstumą teismas rėmėsi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 pateiktais teismo išaiškinimais ir nurodė, jog vertinti juos priešingai šioje byloje nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Teismas pažymėjo, jog pagal byloje pateiktus S. J. banko sąskaitos išrašus iš AB Swedbank matyti, kad ginčo laikotarpiu iš E. J. nebuvo pervesta nei viena suma. Taigi, teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo laikotarpiu teikė išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams ar žmonai S. J., todėl iš atsakovo priteisė išlaikymo įsiskolinimą.

Žemesnės instancijos teismas

36. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs atsakovo bei S. J. turtinę padėtį ginčo laikotarpiu, padarė išvadą, kad atsakovo turtinė padėtis ginčo laikotarpiu buvo žymiai geresnė nei S. J.. Be kita ko, teismas konstatavo, kad ginčo laikotarpiu S. J. negalėjo dirbti, kadangi augino vaiką iki trijų metų bei dėl (duomenys neskelbtini). Teismas sprendė, kad atsakovo argumentai, ginčijant prašomo išlaikymo nepilnamečiams vaikams dydį, remiantis 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016, kuriuo iš atsakovo nepilnamečiams vaikams priteistas išlaikymas po 175 Eur per mėnesį, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi minėtas išlaikymo dydis iš atsakovo buvo priteistas už laikotarpį nuo 2015 m. rugpjūčio 24 d., kada atsakovo darbo užmokestis siekė 300 Eur. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovų prašoma priteisti 289,62 Eur suma per mėnesį vienam vaikui yra pagrįsta ir atitiko ginčo laikotarpiu nepilnamečių vaikų būtiniausių poreikių tenkinimą bei tėvų turtinę padėtį. Teismas pažymėjo, kad visa suma yra priteisiama iš atsakovo, kadangi ginčo laikotarpiu S. J. dėl objektyvių priežasčių negalėjo prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo.

37. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad S. J. ir E. J. santuokos metu turto buvo įgyta už 265 000 Lt (76 749,30 Eur), o vertinant tai, kad bylos nagrinėjimo metu ginčo dėl turto vertės nebuvo, teismas, spręsdamas dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo, vadovavosi ieškinyje nurodytomis turto vertėmis. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad aplinkybės, jog atsakovas neteikė išlaikymo sutuoktinei kai ji sirgo ir dėl to susidarė įsiskolinimas, dėl bendro turto sumažinimo bei aplinkybės, kad atsakovas nesirūpino bendru turtu, nėra vertinamos kaip kitos svarbios aplinkybės, kuriomis remiantis galima pritaikyti Civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, jog pagrindų, dalijant turtą nukrypti nuo lygių dalių principo, nėra. Pirmosios instancijos teismas, nenustatęs aplinkybių, kurios pažeistų ar neatitiktų nepilnamečių vaikų interesų turėti ½ buto nuosavybės teise kartu su atsakovu, butą padalino natūra. Tuo tarpu, atsižvelgdamas į tai, kad visą laiką transporto priemone faktiškai naudojosi atsakovas, nepilnamečiai vaikai dar neturi teisės vairuoti ir realiai jie transporto priemone negalėtų naudotis, teismas vertino, kad transporto priemonė natūra priteisiama atsakovui, o nepilnamečiams vaikams iš atsakovo priteisiama 4 923,54 Eur piniginė kompensacija.

38. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad H. S. paskolino pinigus S. J. ir E. J. šeimos būsto įsigijimui, dėl ko prievolę pagal 2010 m. liepos 7 d. papratąjį vekselį H. S. pripažino esant solidariąja. Teismas taip pat konstatavo, kad esant kreditoriaus sutikimui modifikuoti prievolę, egzistuoja pagrindas prievolę pripažinti bendrąja daline sutuoktinių prievole, t. y. prievolę padalino per pusė. Pažymėjo, kad nuo ½ dalies, tenkančios S. J. teisių perėmėjams (nepilnamečiams vaikams D. J. ir D. J.), H. S. atsisakė.

39. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad paprastasis vekselis buvo išduotas paskolos pagrindu, t. y. S. J. įsipareigojo grąžinti H. S. 200 000 Lt iki 2020 m. gruodžio 31 d. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta pakankamai įrodymų, kurie galėtų pagrįsti atsakovo teiginius dėl H. S. turtinės padėties laikotarpiu paskolinant vekselio pagrindu 200 000 Lt. Teismas konstatavo, kad H. S. turėjo finansines galimybes paskolinti 200 000 Lt sumą, remdamasis ikiteisminiame tyrime (duomenys neskelbtini) nustatytomis aplinkybėmis, bei įvertinęs aplinkybes, jog vekselio išdavimo momentu H. S. buvo (duomenys neskelbtini) metai, pagal užimamas pareigas jis neturėjo prievolės deklaruoti pajamas/turtą, H. S. visą laiką nuolatos dirbo, kaupė lėšas kartu su sutuoktine.

40. Teismas nurodė, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro 2017 m. lapkričio 7 d. išvadoje Nr. 11-1945(17) konstatuota, kad 2010 m. liepos 7 d. paprastajame vekselyje rankraštinius įrašus „200 000 LTL; (duomenys neskelbtini); (2010-07-07; 2020 m. gruodžio mėn. 31 d.; H. S.. Asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini); Du šimtai tūkstančių litų; H. S. gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini); S. J. (duomenys neskelbtini) gyv. (duomenys neskelbtini)“ parašė ir eilutėje (parašas) pasirašė S. J.. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, jog nustatyti, ar 2010 m. liepos 7 d. paprastajame vekselyje rankraštiniai įrašai buvo parašyti bei pasirašyta vekselio parašymo dieną ar 2014 m. liepos mėn. prieš S. J. mirtį, negalima, nes nėra moksliškai patvirtintos metodikos pasirašymo datai nustatyti. Pažymėjo, jog, savo ruožtu, įrodymų, kurie patvirtintų atsakovo teiginius, jog vekselis buvo pasirašytas tik prieš pat S. J. mirtį, atgaline data, byloje nėra. Atkreipė dėmesį, kad atlikus ikiteisminį tyrimą Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo nutrauktas 2018 m. kovo 9 d. nutarimu, konstatuota, kad H. S. nusikalstamų veikų nepadarė, jokios apgaulės nei atsakovo, nei S. J. atžvilgiu dėl 2010 m. liepos 7 d. vekselio nenaudojo. Pirmosios instancijos teismas taip pat nurodė, kad atsakovas nėra ginčijamo sandorio šalis, o pagal Civilinio kodekso 1.91 straipsnį pagrindą ginčyti turi tik viena iš ginčo sandorį sudariusių šalių. Taigi, teismas padarė išvadą, kad vekselis buvo išduotas kaip paskolos sutartis, siekiant užtikrinti, jog paskolintos piniginės lėšos bus grąžintos. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad pripažinti vekselį negaliojančiu nėra pagrindų, todėl atsakovo priešieškinį atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

41. Ieškovai apeliaciniu skundu prašo teismo panaikinti (pakeisti) Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-271-897/2019 toje dalyje, kurioje teismas sprendė nenukrypti nuo lygių dalių principo, dalinant bendrą turtą, ir nurodytoje dalyje priimti naują sprendimą – nukrypti nuo lygių dalių principo, dalinant bendrą turtą (ieškovams priteisiant 2/3 bendro turto, atsakovui – 1/3); likusią dalį Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-271-897/2019 palikti galioti nepakeistą.

42. Ieškovų teigimu, pirmosios instancijos teismas, iš esmės teisingai nustatęs faktines aplinkybes, t. y. kad atsakovas neteikė išlaikymo pasiligojusiai sutuoktinei, nors turėjo tam visas galimybes, dėl to susidarė išlaikymo sutuoktinei, kurios teises ir pareigas paveldėjo ieškovai, įsiskolinimas; prie bendro turto išlaikymo atsakovas prisidėjo tik epizodiškai (atsakovas pateikė į bylą vos kelis mokėjimus, susijusius su buto komunalinių mokesčių apmokėjimu, ginčo laikotarpiu); atsakovas sumažino bendrą turtą, tačiau priėjo nepragrįstos išvados, kad nustatytos faktinės aplinkybės nesudaro pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo, dalinant bendrą sutuoktinių turtą. Ieškovų nuomone, remiantis tiek įstatyminiu reglamentavimu (Civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalis), tiek kasacinio teismo suformuota praktika, teismo nustatytos faktinės aplinkybės buvo tinkamos bei pakankamos nukrypimui nuo lygių dalių principo.

43. Pažymi, kad neteikdamas išlaikymo, prie bendro turto išlaikymo prisidėdamas tik labai epizodiškai, bendrus pinigus leisdamas išimtinai savo asmeniniams poreikiams tenkinti, slėpdamas gaunamas pajamas, pašalpas bei pinigus už vaikus nuo sutuoktinės, atsakovas neabejotinai laikytinas atlikusiu veiksmus, sudariusius pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo 1/3 bendro turto, kas sudaro 25 583,10 Eur (76 749,30 Eur : 3), sumoje. Atkreipia dėmesį, jog tretysis asmuo nagrinėjamu atveju sutiko, kad atsakovo prievolė trečiajam asmeniui, užtikrinta 2010 m. liepos 7 d. paprastuoju vekseliu, kurios dydis 200 000 Lt/57 924 Eur, jeigu teismas nukryps nuo lygių dalių principo, dalinant bendrą sutuoktinių turtą, taip pat būtų sumažinta nuo ½ iki 1/3.

44. Ieškovų nuomone, tokiomis sąlygomis teismas, nukrypęs nuo lygių dalių principo, atsakovo

interesų, objektyviai vertinant, nebūtų galėjęs pažeisti, kadangi jau vien iš į bylą pateiktų įrodymų akivaizdžiai matyti, kad teismui nukrypus nuo lygių dalių principo ir atsakovui priteisus ne ½ turto, bet 1/3 turto, atsakovui nors de jure ir būtų atitekę 12 791,55 Eur mažiau, tačiau de facto ši suma siektų vos 3 137,55 Eur (12 791,55 Eur – 9 654 Eur), kadangi iš jos turėtų būti minusuojama atsakovo nauda, atsakovo prievolės trečiajam asmeniui sumažėjimo apimtyje (9 654 Eur).

45. Be to, ieškovų nuomone, teismo sprendimas dėl turto padalinimo – neracionalus, neprotingas ir neteisingas, kadangi: 1) butu ieškovai turės dalintis su atsakovu, nuo kurio teismo sprendimu yra atskirti; 2) vieno iš ieškovų – D. J., santykiai su atsakovu itin sudėtingi; 3) atsakovas net ir žinodamas, kad mažiausiai ¼ buto priklauso ieškovui, riboja jo patekimą į butą, neleidžia pasiimti daiktų, pakeičia raktus, sudaro kitas kliūtis buto naudojimuisi (šią aplinkybę byloje patvirtino ir liudytojas O. S.); ieškovas šiai dienai yra (duomenys neskelbtini) metų amžiaus jaunuolis, todėl esant tokiems atsakovo ir jo santykiams, ieškovo naudojimasis butu ateityje bus praktiškai neįmanomas ir bute toliau gyvens tik pats vienas atsakovas su savo naująja drauge; 4) vaikams neturint poreikio naudotis butu, iš turimo turto jokios naudos jie taip pat negaus, kadangi bute gyvenant atsakovui, buto nebus įmanoma nei išnuomoti, nei kitokiu būdu gauti iš jo naudą; 5) vertinant tą aplinkybę, kad atsakovas jau kurį laiką gauna tik minimalias pajamas, atsakovas turi skolų iš ankstesnių teisminių procesų, jokio kito turto, išskyrus ginčo sprendimu priteistą, atsakovas neturi, teismo sprendimo vykdymas be sprendimu priteisto turto pardavimo varžytynėse praktiškai bus neįmanomas; 6) ginčo sprendimas gali reikšti dar ir tai, kad ateityje, po vykdymo proceso pabaigos, kreditoriams atlikus išieškojimą iš atsakovui priteistos ½ buto ir transporto priemonės, ieškovai turės dalintis butu su svetimais žmonėmis (naujaisiais bendraturčiais), dėl ko buto vertė kristų, ieškovų galimybė juo naudotis būtų dar labiau apribota. Savo ruožtu, ieškovų nuomone, priešinga situacija būtų buvusi, jeigu teismas būtų padalinęs bendrą šalių turtą tokiu būdu, kokiu prašė ieškovai, kadangi jokių papildomų procesų, tikslu atgauti ginčo sprendimu priteistas sumas, ieškovai nebūtų turėję nei inicijuoti, nei atlikti.

Atsiliepimas

46. Atsakovas atsiliepime prašo teismo apeliacinį skundą atmesti.

47. Atsakovo teigimu, apeliaciniame skunde ieškovai nenurodė jokių teisinių motyvų, kodėl yra pagrindas skaičiuoti tariamą sutuoktinio išlaikymo įsiskolinimo 4 070,20 Eur sumą ir jos pagrindu nukrypti nuo lygių dalių principo. Nurodo, kad atsakovo sutuoktinei išlaikymas iki jos mirties nebuvo priteistas, o Civilinio kodekso 3.72 straipsnis nenumato galimybės sutuoktinio įpėdiniams reikalauti priteisti jau mirusio sutuoktinio išlaikymo įsiskolinimo ir jo dalimi nukrypti nuo lygių dalių principo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė teisinio pagrindo nustatyti 4 070,20 Eur sutuoktinio išlaikymo įsiskolinimą ir jo pagrindu nukrypti nuo lygių dalių principo, dalinant santuokoje įgytą turtą.

48. Pažymi, kad nors teismas sprendime dėl atsakovo įrodymų dėl piniginių lėšų panaudojimo visiškai nepasisakė, tačiau pripažino, kad ieškovų nurodytos aplinkybės nelaikytinos svarbiomis ir nesudaro pagrindo dalijant turtą nukrypti nuo lygių dalių principo. Atkreipia dėmesį, jog teismas nenustatė atsakovo piktybinio elgesio, vengiant pateikti savo Norvegijos banko sąskaitos operacijų duomenis. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodoma apeliaciniame skunde, konstatavo, kad negalima daryti išvados, jog atsakovas visiškai nesirūpino santuokos metu įgytu turtu; teismas padarė išvadą, kad atsakovas epizodiškai rūpinosi šeima ir mokėjo už butui teikiamas komunalines paslaugas. Teigia, kad atsakovas dirbo ir po sutuoktinės mirties, gavo pajamų, kurios nelaikytinos sutuoktinės turtu ar vaikų paveldėtu turtu; atsakovas iš išsikeistos valiutos po sutuoktinės mirties gyveno Lietuvoje kartu su vaikais ir šiais pinigais išlaikė save ir vaikus. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, pastarojo uždirbtų pinigų panaudojimas jo paties ir vaikų interesams, buities gerinimui, komunalinių mokesčių už butą sumokėjimui, nesudaro pagrindo pagal Civilinio kodekso 3.123 straipsnį nukrypti nuo lygių dalių principo.

49. Paaiškina, jog atsakovo sutuoktinė mirė (duomenys neskelbtini) todėl teismo sprendimo priėmimo dieną, kuri sutampa su Civilinio kodekso 3.123 straipsnyje nurodytų aplinkybių vertinimo diena, atsakovo sutuoktinė nesirgo sunkia liga, todėl mirusio asmens sveikatos būklė teismo sprendimo priėmimo dieną taip pat negalėjo sudaryti teisinio pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo.

50. Anot atsakovo, nepilnamečių vaikų interesai niekaip nebus pažeisti, jeigu butas nuosavybės teise priklausys atsakovui ir abiem vaikams kartu, kadangi nors abu vaikai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 yra atskirti nuo atsakovo, tačiau teismas minėtu sprendimu nustatė atsakovo ir abiejų vaikų bendravimo tvarką; abu vaikai, ypatingai sūnus (duomenys neskelbtini), yra ne kartą atsakovui išsakę savo nuomonę, jog jie nenori, kad buto dalis būtų atimta iš atsakovo; byloje nėra jokių įrodymų, kad turto padalijimas natūra atitiktų vaikų interesus; teismas nenustatė pagrindų nukrypti nuo lygių dalių principo, todėl papildomai nevertino aplinkybių dėl atsakovo turtinės padėties.

51. Atsakovo nuomone, ieškovų ad hoc atstovė A. M. šioje byloje galimai gina ne vaikų interesus, o padeda savo kolegei advokatei G. G. šioje byloje ginti trečiojo asmens užgaidas, nes iš viešai skelbiamų duomenų abi atstovės kartu yra įkūrusios ir dirba vienoje advokatų profesinėje bendrijoje „Gudaitė, Maumevičė ir partneriai“ (http://www.iuris.lt/), taigi, tikėtina, kad atstovaudama ieškovus, jų atstovė ieškovų reikalavimus formuluoja pagal trečiojo asmens užgaidas, iš esmės neatsižvelgdama į vaikų interesus.

Atsiliepimas

52. Trečiasis asmuo atsiliepime prašo teismo apeliacinį skundą tenkinti.

53. Atkreipia dėmesį, jog atsakovas neprisidėjo ir prie sutuoktinės laidojimo ir kapavietės priežiūros kaštų. Teigia, kad atsakovas iki S. J. mirties ne tik, kad sumažino bendrą sutuoktinių turtą, bet ir po sutuoktinės mirties gyveno iš bendrų santuokinių lėšų, išleido ir vaikų turėtus pinigus. Be to, anot trečiojo asmens, atsakovas pragyvena gaudamas socialines pašalpas, jo gaunamų pajamų nepakanka reguliariai teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams, o tokia situacija akivaizdžiai apsunkina sprendimo vykdymą prašomoje pakeisti dalyje ir atsiskaityti su nepilnamečiais vaikais.

Atsiliepimas

54. Trečiojo asmens teigimu, sprendimo siekiama tokio, kurio vykdymas būtu kiek įmanoma mažiau susijęs su manipuliacija nepilnamečiais vaikais.

55. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nuo 2016 m. rugpjūčio 31 d. į ginčo butą neįsileidžia savo sūnaus, dėl ko ginčo butui paliekant kelis susipriešinusius savininkus yra programuojamas ateities ginčas, kas šiuo atveju taip pat nebūtų protinga.

56. Trečiasis asmuo teismo prašo vertinti ir faktą, kad atsakovas yra įsiskolinęs trečiajam asmeniui bylinėjimosi išlaidas priteistas įsiteisėjusiais teismų sprendimais iš viso 4 541 Eur sumai. Trečiojo asmens nuomone, atsakovo veiksmai vengiant uždirbti ir atsiskaityti su kreditoriais jau patys savaime sudaro pagrindą priimant spendimą spręsti dėl įskaitymų dalinant turtą, kad tarp tėvo ir jo vaikų liktų kuo mažesni piniginiai įsipareigojimai.

57. Atsakovas apeliaciniu skundu prašo teismo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą skundžiamoje dalyje panaikinti ir priimti naują sprendimą: 1) atmesti ieškinį dėl 7 896,98 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo ieškovo naudai už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d.; 2) atmesti ieškinį dėl 7 896,98 Eur išlaikymo įsiskolinimo priteisimo iš atsakovo ieškovės naudai už laikotarpį nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d.; 3) sumažinti iš atsakovo priteistiną piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį (transporto priemonę) pagal turto vertintojo išvadą, kuri bus pateikta vėliau; 4) pripažinti 2010 m. liepos 7 d. paprastąjį vekselį negaliojančiu.

Atsiliepimas

58. Atsakovo teigimu, teismo sprendimo išvada, kad atsakovas visiškai neteikė išlaikymo, yra neteisinga, padaryta pažeidus Civilinio proceso kodekso 182 straipsnio 2 punktą, kadangi įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 jau yra konstatuota, kad atsakovas laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. spalio 21 d. epizodiškai rūpinosi vaikais ir nebuvo visiškai nusišalinęs nuo tokio rūpinimosi. Anot atsakovo, skundžiamame sprendime teismas privalėjo nustatyti, kokia forma išlaikymas vaikams buvo teikiamas, ar jis buvo pakankamas, kaip pasireiškė išlaikymo teikimas epizodiškai, tačiau tokio vertinimo teismo sprendime nėra.

59. Be to, anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas nevertino ir aplinkybės, kad laikotarpiu, už kurį prašoma vaikų naudai priteisti išlaikymo įsiskolinimą, atsakovas ir jo žmona vedė bendrą ūkį ir gyveno šeimyninį gyvenimą. Teigia, jog nagrinėjamu atveju teismas be pagrindo reikalavo atsakovo pagrįsti šeimoje ir santuokoje teiktą išlaikymą vaikams bankinių mokėjimų pavedimais, sprendimą grindė nelogiškais motyvais, kurie sutuoktiniams gyvenant šeimoje ir vedant bendrą ūkį, nėra būdingi, taip pat nevertino ginčo laikotarpiu egzistavusių šeimyninių santykių pobūdžio. Pažymi, kad atsakovas 2012 m. liepos 1 d. nepaliko šeimos ir nenusišalino nuo jos išlaikymo. Paaiškina, jog dirbdamas ir gyvendamas Norvegijoje, atsakovas turėjo ribotas galimybes „fiziškai“ kasdien rūpintis vaikais ir dėl to išlaikymą teikė epizodiškai, grįžęs į Lietuvą arba Norvegijoje kartu būdamas su šeima. Teigia, kad sutuoktiniai ginčo laikotarpiu, ypatingai 2012 – 2013 metais, nebuvo nutraukę santuokos, nesikreipė į teismą dėl jos nutraukimo, todėl atsakovas vaikams išlaikymą teikė ne bankiniais mokėjimo pavedimais, bet pirkdamas įvairius reikalingus buities daiktus, pragyvenimą, apmokėdamas keliones ir šeimos šventes bei grįžęs į Lietuvą duodavo žmonai grynų pinigų, uždirbtų Norvegijoje. Pažymi, jog teismas nevertino ir byloje pateiktų nuotraukų, kurios patvirtina atsakovo rūpinimąsi vaikais ir bendro šeimos gyvenimo vedimą. Nurodo, kad iš nuotraukų matyti, kad šeima turėjo galimybę keliauti, pramogauti, atostogauti, švęsti pagrindines šventes, lankyti artimuosius, visa atsakovo šeima nuotraukose aprūpinta, Egipte naudojasi nardymo įranga, krikštynų metu pasipuošę, vaikai turi žaislų, pripučiamą baseiną, valgo ledus, važinėjasi nuomojamais keturračiais; visas šias išlaidas 2012 ir 2013 metais už šeimos ir vaikų pragyvenimą, keliones, atostogas ir jų metu reikalingus daiktus apmokėjo atsakovas, nes byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad atsakovo sutuoktinė S. J. ginčo laikotarpiu nedirbo. Teigia, jog pirmosios instancijos teismas net nekėlė klausimo ir nevertino, kas gi apmokėjo šias visas šeimos išlaidas, kurios buvo patirtos. Anot atsakovo, byloje pateikti įrodymai ir pateiktos nuotraukos patvirtina, kad atsakovo teiktas išlaikymas vaikams buvo tęstinis, nes atsakovas iki ginčo laikotarpio rūpinosi buitimi ir šeima, pirkdamas reikalingus daiktus, ir ginčo laikotarpiu toliau tęsė rūpinimąsi šeima, apmokėdamas šeimos keliones, buities daiktus.

Atsiliepimas

60. Atsakovas pažymi, jog nesutinka ir su teismo išvada, kad byloje nėra duomenų apie tai, kad S. J. naudojosi Norvegijos banke atidaryta sąskaita Lietuvoje, kadangi byloje tokie įrodymai yra pateikti. Nurodo, kad sugretinus atsakovo atliktus bankinius mokėjimo pavedimus su sutuoktinių pokalbiais SMS žinutėmis, matyti, jog tarp sutuoktinių buvo aptariamos tos pačios atsakovo pervestos sumos „vaikų išlaikymui“, atsakovas iki 2014 m. birželio mėn., kai vyko SMS susirašinėjimai, sutuoktinei vieną kartą (2013 m. gruodžio 6 d.) buvo pervedęs 5 000 NOK, o likusius mėnesius, susumavus visus per konkretų kalendorinį mėnesį atliktus mokėjimus, pervesdavo po 2 000 – 3 000 kronų, su kuo sutiko ir pati S. J. 2014 m. birželio 2 d. SMS žinutėje, aptardama tas pačias pervestas sumas. Pažymi, jog šiuo atveju teismas nepagrįstai tam pačiam įrodymui (SMS žinutėms ir jų turiniui) suteikė skirtingą galią, vienu atveju vertindamas, kad įrodymų yra, o kitu atveju vertindamas, kad įrodymų nėra, o toks įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas yra esminis, nulėmęs neteisingo sprendimo priėmimą, akivaizdžiai ignoravus faktą, kad atsakovas nuo 2013 m. gruodžio 3 d. iki 2014 m. rugpjūčio 3 d. teikė vaikams išlaikymą bankiniais mokėjimo pavedimais.

61. Atsakovo teigimu, teismas sprendime dėl vaiko poreikių ir būtino išlaikymo dydžio ginčo laikotarpiu pasisakė tik tuo aspektu, kad nepilnamečiai vaikai turėjo sveikatos sutrikimų, todėl ginčo laikotarpiu nepilnamečių vaikų būtiniausių poreikių tenkinimui buvo reikalingas 289,62 Eur vienam vaikui per mėnesį išlaikymas.

62. Atsakovo teigimu, teismo išvada dėl atsakovo 4 300 Eur vidutinio darbo užmokesčio Norvegijoje ginčo laikotarpiu neatitinka byloje esančių duomenų, logikos ir yra nustatyta remiantis prielaidomis, jų net nepatikrinus, prasilenkia su realia tikrove. Pažymi, kad atsakovas niekada negavo tokio dydžio darbo užmokesčio. Teigia, kad remiantis iš Norvegijos Fredrikstado apygardos teismo gauta informacija – „Darbdavių ir darbuotojų registras“ - atsakovas pakeitė darbovietę, dirbo epizodiškai, neturėjo pastovaus darbo, tarp darbo pradžios ir pabaigos yra kelių savaičių pertraukos, kuriomis atsakovas neturėjo darbo, nuo 2014 m. vasario 17 d. atsakovas dirbo po 20 valandų per savaitę, kas reiškia, jog atsakovas gavo dvigubai mažiau darbo užmokesčio, negu pvz. uždirbo jo 2011 metais; tuo tarpu, kaip nurodyta Norvegijos nacionalinio statistikos instituto viešai paskelbtuose duomenyse, teismo paskaičiuota 4 300 Eur suma yra už darbą dirbant 38 val. darbo savaitę. Pažymi, kad byloje pateikta įmonės (duomenys neskelbtini) pažyma patvirtina, kad nuo 2013 m. birželio 20 d. atsakovas patyrė ir išlaidų gyvenamosios vietos nuomai.

63. Nurodo, jog jeigu apeliacinės instancijos teismas vertintų, kad nėra pagrindo visiškai panaikinti teismo sprendimo šioje dalyje, atsakovo vertinimu, yra pagrindas spręsti, kad 2012 ir 2013 metais atsakovas visiškai išlaikė vaikus, o 2014 metais sumažinti priteistiną išlaikymo įsiskolinimo dydį, įvertinus atsakovo 2014 metais pervestus bankinius mokėjimus vaikų išlaikymui ir sumažėjusias atsakovo pajamas.

64. Atsakovo teigimu, teismas trečiojo asmens finansinės padėties visiškai nevertino, apsiribodamas prielaidomis ir spėliojimais, kad šis asmuo per visą savo gyvenimą turėjo galimybę sukaupti tokią didelę skolinamą sumą. Atsakovo vertinimu, byloje esantys įrodymai patvirtina, kad trečiasis asmuo neturėjo jokių finansinių galimybių pagal 2010 m. liepos 7 d. vekselį paskolinti savo dukrai 200 000 Lt sumos, nes tokios pinigų sumos neturėjo, nebuvo uždirbęs ir nebuvo gavęs iš kitų asmenų, todėl vekselis apyvartoje yra patekęs be pagrindo. Teigia, kad trečiasis asmuo byloje nepateikė jokių rašytinių įrodymų, galinčių patvirtinti, kad tikrai 8 000 Eur sumą bet kokiais teisiniais pagrindais trečiasis asmuo gavo iš savo brolio, bei kad 100 000 Lt sumą bet kokiais teisiniais pagrindais gavo iš uošvės ir kad likusią 67 377,60 Lt sumą pats sutaupė dirbdamas. Anot atsakovo, teismo sprendimo motyvai apie H. S. galimybę uždirbti ir sutaupyti paskolintą sumą ar jos 67 377,60 Lt dalį prieštarauja byloje pateiktiems objektyviems rašytiniams įrodymams, kurių teismas visiškai nevertino, apsiribodamas lakonišku teiginiu, kad „vertinant trečiojo asmens darbinį amžių, jis turėjo galimybę sukaupti piniginių lėšų“. Pažymi, jog byloje yra duomenys (iš paties trečiojo asmens paaiškinimų), kad vekselis nebuvo išrašytas jame nurodytą datą ir tariamą pinigų skolinimo dieną, todėl, anot atsakovo, nepagrįsti teismo sprendimo motyvai, jog nėra duomenų, kad vekselis buvo surašytas atgaline data. Teigia, kad trečiasis asmuo pripažino, jog vekselyje nurodyta suma yra neteisinga, kas taip pat verčia abejoti vekselio išrašymo teisėtumu. Anot atsakovo, ta aplinkybė, kad trečiasis asmuo paprašė, jog vekselį išrašytų jo dukra, o ne atsakovas, verčia abejoti vekselio tikrumu, nes tokie trečiojo asmens prieštaringi veiksmai patvirtina, kad tokioje nepasitikėjimo situacijoje trečiasis asmuo būtų pareikalavęs atsakovo išrašyti vekselį. Atsakovo teigimu, teismas neįvertino, kad trečiasis asmuo ir jo dukra S. J. buvo nesąžiningi. Nurodo, jog teismas nevertino, kad atsakovas ir jo sutuoktinė neturėjo ir jokio poreikio skolintis buto įsigijimui, nes jų turtinė padėtis buvo ženkliai geresnė už trečiojo asmens turtinę padėtį, atsakovo šeima turėjo pakankamai piniginių lėšų butui už 275 000 Lt įsigyti savo sąskaita. Teigia, kad teismas visiškai nevertino ir atsakovo paaiškinimų, kad be gaunamo darbo užmokesčio, abu sutuoktiniai papildomai savaitgaliais Norvegijoje uždarbiaudavo ir gaudavo neoficialių pajamų – S. J. valydavo namus, o atsakovas uždarbiaudavo statybose, dengdavo stogus žalia danga; teismas nevertino ir aplinkybės, kad iki išvykdami į Norvegiją, atsakovas su sutuoktine dirbo Lietuvoje ir gavo pajamų, gautas pajamas taupė, dalį jų prisidėjo prie buto pirkimo; nevertino liudytojo R. M. (duomenys neskelbtini) parodymų.

65. Nurodo, kad atsakovas nesutinka su teismo nustatyta transporto priemonės (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) rinkos verte. Teigia, kad ieškovų pateiktuose dokumentuose visiškai nėra jokių duomenų apie šios transporto priemonės rinkos vertę, o kitų duomenų, galinčių pagrįsti transporto priemonės rinkos vertę ieškovai byloje nepateikė. Atsižvelgiant į tai, atsakovo nuomone, teismas nemotyvuotai ir nesant jokių įrodymų nustatė, kad transporto priemonės, kuri teismo sprendimo priėmimo dieną buvo 12 metų senumo, rinkos vertė yra 9 847,08 Eur ir dėl to nepagrįstai priteisė iš atsakovo ieškovų naudai 4 923,54 Eur piniginę kompensaciją už atsakovui tenkančią didesnę turto dalį.

66. Ieškovai atsiliepime prašo teismo atmesti apeliacinį skundą.

Šalies argumentai

67. Ieškovų teigimu, pirmosios instancijos teismas, padaręs išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog ginčo laikotarpiu teikė išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams D. J. ir D. J. ar žmonai S. J., tokią savo išvadą išsamiai argumentavo remiantis bylos medžiaga.

68. Atkreipia dėmesį, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 pasisakydamas dėl „rūpinimosi epizodiškai“ sprendė ne atsakovo turtinių prievolių ieškovams vykdymo klausimą, bet neterminuoto tėvo valdžios apribojimo klausimą; be to, anot ieškovų, jokios aplinkybės, kad atsakovas teikė išlaikymą ieškovams nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d. nebuvo nustatytos (pripažintos įrodytomis). Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 nurodė ir tai, kad atsakovas neįrodė, jog visą laiką rūpinosi ir veikė nepilnamečių vaikų interesais, juos augino, nepertraukiamai teikė išlaikymą ir pan.; teismo vertinimu, įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad atsakovas neveikia vaikų interesais, o, priešingai, siekė tik materialinės naudos sau, kas visiškai nepateisinama geros moralės požiūriu.

69. Ieškovų vertinimu, atsakovo teiginys, kad laikotarpiu, už kurį prašoma vaikų naudai priteisti išlaikymo įsiskolinimą, atsakovas ir jo žmona vedė bendrą ūkį ir gyveno šeimyninį gyvenimą, atmestinas kaip neįrodytas ir kaip prieštaraujantis bylos medžiagai. Nurodo, jog ginčo laikotarpiu santykiai tarp sutuoktinių buvo įtempti, blogi, S. J. maldavo atsakovo, kad jis vykdytų savo, kaip tėvo, vyro pareigas, tačiau pastarasis to nei darė, nei ruošėsi tą daryti. Ieškovų teigimu, vertinant tą faktą, kad atsakovas ginčo laikotarpiu gyveno skyrium nuo vaikų (vaikai gyveno Lietuvoje, atsakovas – Norvegijoje), būtent atsakovas turėjo pareigą įrodyti, jog teikė vaikams išlaikymą, o ne vaikai turėjo įrodinėti, kad negavo išlaikymo iš tėvo. Ieškovų nuomone, atsakovo teiginiai, kad jis vaikams išlaikymą teikė ne bankiniais mokėjimo pavedimais, bet pirkdamas įvairius reikalingus buities daiktus, pragyvenimą, apmokėdamas keliones ir šeimos šventes bei grįžęs į Lietuvą duodavo žmonai grynų pinigų, uždirbtų Norvegijoje, atmestini kaip neįrodyti, deklaratyvūs, prieštaraujantys bylos medžiagai. Paaiškina, kad aplinkybę, jog grįžęs į Lietuvą po 2012 m. birželio 7 d. atsakovas rūpinosi ne šeima, bet savo asmeniniais poreikiais, šeimą bei jos poreikius visiškai ignoruodamas, patvirtina visa likusi bylos medžiaga (sutuoktinių susirašinėjimas trumposiomis žinutėmis, liudytojų parodymai bei kt.). Pažymi, jog atsakovo į bylą patektos nuotraukos patvirtina tik tą aplinkybę, kad buvo keli epizodai, kuriuose S. J. stengėsi sukurti savo vaikams gerą nuotaiką, negadinti jos kitiems žmonėms, palikti gražius prisiminimus vaikams, tačiau anaiptol nepatvirtina to fakto, kad šeima ginčo laikotarpiu gyveno darniai, vedė bendrą ūkį ir kad atsakovas teikė išlaikymą savo vaikams, kad visas išlaidas 2012 ir 2013 metais už šeimos ir vaikų pragyvenimą, keliones, atostogas ir jų metu reikalingus daiktus apmokėjo atsakovas. Nurodo, jog šiuo atveju sąžiningai tikėtis, kad atsakovas vykdė prievoles šeimai, numanyti, kad taip turėjo būti ir pan. (to siekia apeliaciniu skundu atsakovas), tarp šalių kilus ginčui, remiantis archyviniais duomenimis, nėra jokio nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

70. Paaiškina, kad pervestų pinigų nei S. J., nei vaikai negavo. Nurodo, jog trumposios žinutės buvo pateiktos bei vertintos ir Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016, kurioje ir buvo priimtas 2016 m. gegužės 4 d. sprendimas, todėl pagrindo vertinti jas kitaip, nei kad vertino Vilniaus miesto apylinkės teismas nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016, kaip teisingai sprendė pirmos instancijos teismas ginčijamame sprendime, nebuvo jokio pagrindo. Teigia, jog atsakovas, cituodamas kelias trumpąsias žinutes, traukiant jas iš konteksto, elgiasi nesąžiningai, kadangi vertinant trumpąsias žinutes visumoje (jas visas), ne pavieniui, akivaizdžiai matyti, kad jokio išlaikymo vaikai iš atsakovo negavo ir kad S. J. dėl to nuolatos prašė, maldavo atsakovo pervesti jai pinigų, nurodant, kad neturi iš ko gyventi, kad nėra už ką vaikams pirkti maisto, rūbų bei kt. Pažymi, jog net ir sprendžiant, kad S. J. gavo atsakovo į S. J. norvegišką sąskaitą pervestą 8 370,40 Lt (2 424,24 Eur) sumą, 9 (devynių) mėnesių laikotarpyje, t. y. po 269,36 Eur/mėn., nurodyta suma, vertinant tą faktą, kad išlaikymo reikėjo dviem nepilnamečiam vaikam (tuo metu – sirgo) ir pasiligojusiai sutuoktinei, ginčo atveju vertintina kaip nereikšminga, ir išlaikymo skolos dydžiui įtakos neturinti.

71. Nurodo, kad vertinant infliaciją, bei tai, kad vaikai, priešingai nei teigia atsakovas, turėjo didesnių poreikių, susijusių su sveikatos sutrikimais, 1 000 Lt išlaikymas per mėnesį vienam vaikui ginčo laikotarpiu neabejotinai atitiko ne tik jų poreikius, bet ir teismų suformuotą praktiką. Ieškovų nuomone, atsakovas jokių pagrįstų motyvų, juos patvirtinančių įrodymų, kad vaikams buvo reikalingas mažesnis išlaikymas, ar kad egzistuoja išskirtinės aplinkybės, dėl kurių jis nebūtų galėjęs teikti tokio išlaikymo, į bylą nepateikė.

72. Anot ieškovų, jeigu atsakovas būtų disponavęs mažesnėmis pajamomis, nebūtų gavęs išmokų (bedarbio, už vaikus), jo turtinė padėtis būtų buvusi blogesnė, atsakovas neabejotinai būtų pateikęs tai patvirtinančius įrodymus.

73. Nurodo, kad atsakovo teiginys, jog jis negavo jokio atsakymo iš Norvegijos institucijų, yra

deklaratyvus ir prieštaraujantis elementariai logikai, kadangi valstybinės institucijos privalo teikti duomenis apie patį asmenį, jam prašant.

74. Teigia, kad atsakovas nepagrįstai remiasi ir 2011 m. gautomis pajamomis, kadangi 2012- 2014 metais, atsakovui įsidirbus Norvegijoje, jos turėjo bei galėjo būti didesnės. Anot ieškovų, nepriklausomai nuo to, ar 4 300 Eur turėjo būti gauti su mokesčiais ar be, 1 000 Eur nesiekiantį išlaikymą vaikams ir sutuoktinei (bendrai) atsakovas bet kuriuo atveju galėjo ir turėjo teikti.

75. Nurodo, jog tuo metu, kai atsakovas dirbo 20 val. (ne 40 val.), jam buvo mokama bedarbio pašalpa. Pažymi, kad jokių duomenų, kad nuo 2013 m. birželio 20 d. atsakovas patyrė išlaidų gyvenamosios vietos nuomai, atsakovas į bylą nepateikė, dėl to teismas neturėjo nei pagrindo, nei pareigos vertinti atsakovo galimai (tariamai) patirtas papildomas išlaidas.

76. Anot ieškovų, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvai, susiję su atsakovo priešieškinio atmetimu, yra išsamūs, pagrįsti bei atitinka byloje surinktus įrodymus, jų visumą.

77. Nurodo, kad transporto priemonės vertę patvirtina kartu su ieškiniu pateiktas autoplius.lt skelbimas, pažymėdami, jog dėl transporto priemonės vertės ginčo tarp šalių byloje nekilo, dėl to teismas visiškai pagrįstai rėmėsi ieškovų nurodyta ir atsakovo neginčyta transporto priemonės verte. Teigia, kad remiantis kasacinio teismo suformuota praktika ginčo atveju, dalinant turtą bei nustatant tokio turto vertę, priešingai nei įsivaizduoja atsakovas, teismas neturėjo būti aktyvus.

Atsiliepimas

78. Trečiasis asmuo atsiliepime prašo teismo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, o ieškovų apeliacinį skundą tenkinti.

79. Nurodo, kad atsakovas turėjo galimybę įrodyti konkretų savo darbo užmokesčio dydį, gautas Norvegijoje už vaikus sumas ir konkrečias sumas, kurias galimai pervedė/nepervedė savo sutuoktinei. Pažymi, kad atsakovas buvo įpareigotas teismo ir turėjo visas galimybes pateikti savo Norvegijoje esančių banko sąskaitų išrašus, tačiau sąmoningai šio teismo įpareigojimo nevykdė. Teigia, jog atsakovas prie vaikų išlaikymo ir jų poreikių tenkinimo neprisidėjo daugiau nei 2 metus iki ieškinio pateikimo teismui dienos, o aplinkybę, kad atsakovas neprisidėjo prie vaikų išlaikymo patvirtina ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 teismo nustatytos aplinkybės. Atkreipia dėmesį, kad į bylą pateiktas S. J. sąskaitos, esančios „Svvedbank" AB, išrašas patvirtina, kad atsakovas į jos sąskaitą nė karto nėra pervedęs sumų nei vaikų išlaikymui, nei gydymui. Nurodo, kad šioje byloje teismui pateikus ieškinį, atsakovas prie vaikų išlaikymo taip pat neprisidėjo.

80. Anot trečiojo asmens, faktą, kad atsakovas išlaikymo vaikams neteikė nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d., patvirtina - S. J. ieškinys, kuriame ji nurodo, kad išlaikymas vaikams nebuvo teiktas; 2014 m. liepos 4 d. teismo nutartis taikyti laikinąsias apsaugos priemones; faktas, kad 2013 metais vaikus prižiūrėjo ir jais rūpinosi bei juos išlaikė H. S., O. S.; byloje nėra jokių duomenų apie teiktą išlaikymą darant pavedimus; keli pavedimai į S. J. norvegišką banko sąskaitą nepatvirtina fakto, kad vaikų motina juos gavo, nes teismui užklausus visus Lietuvoje esančius bankus, buvo gautas atsakymas apie S. J. disponavimą lėšomis iš vienos sąskaitos, kurioje jokių atsakovo pavedimų nėra, yra tik svetimų žmonių pinigų pervedimai aukojant pinigus; S. J. susirašinėjimas su atsakovu SMS žinutėmis; atsakovas gavo vaikų išlaikymui pinigus iš Norvegijos NAV; vaikų išlaikymo įsiskolinimas jau yra konstatuotas teismo civilinėje byloje Nr. 2-489- 558/2016; atsakovas neturi nuoseklios pozicijos dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016; atsakovas teigia, kad prašoma įsiskolinimo suma turi būti proporcinga nepilnamečių vaikų poreikiams, tačiau pats atsakovas nežino kokie jo vaikų poreikiai; lėktuvo ir keltų bilietai įrodo tik atsakovo retus grįšimus į Lietuvą, bet ne išlaikymo vaikams teikimą; vaikų atostogos, ar krikštynos, kurių sąskaita išrašyta atsakovo vardu, jokiu būdu neįrodo išlaikymo teikimo vaikams, nes jokių atsakovo atliktų mokėjimų už vaikus nėra; atsakovo teiginiai, kad jis grįžęs į Lietuvą perduodavo pinigų šeimai ir vaikams išlaikyti grynais pinigais, išlaikymo teikimo fakto neįrodo; atsakovo veiksmų visuma akivaizdžiai parodo, kad geranoriškumas teikti išlaikymą vaikams atsakovui yra svetimas ir nepažįstamas dalykas; byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių, kad ginčo laikotarpiu atsakovas išlaikė šeimą; atsakovas neprisidėjo prie žmonos laidotuvių, tik reikalavo nutraukti bylą; atsakovo turtinė padėtis, priešingai nei S. J., buvo gera; ieškovė yra alergiška, o ieškovas ginčo laikotarpiu buvo gydomas stacionare, gydymas apmokėtas iš artimų giminaičių ir draugų suaukotų pinigų.

81. Trečiojo asmens teigimu, aplinkybę, kad atsakovas su žmona butą įgijo ne išimtinai savo lėšomis, bet ir iš trečiojo asmens skolintomis lėšomis, patvirtina ir Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus (duomenys neskelbtini) nutarimas. Pažymi, kad 2008 - 2011 metų pajamų deklaracijos paneigia atsakovo ir S. J. finansinę galimybę savo lėšomis įsigyti butą. Atkreipia dėmesį, kad prie atsakovo ir S. J. gautų pajamų deklaruoti indėliai, priešingai nei tai daro atsakovas, nesumuojami. Pažymi, kad šeimos pragyvenimas, jiems gyvenant tai Lietuvoje, tai Norvegijoje, nepriklausomai nuo to, kad gyvenamojo būsto nuoma galimai nekainavo, nebuvo be išlaidų. Nurodo, jog, savo ruožtu, daugiau kaip pusė S. J. 2010 metų pajamų buvo tikslinės, t. y. išmokėtos S. J. kaip motinystės pašalpa. Anot trečiojo asmens, kaupti lėšas iki 2008 metų nei S. J., nei E. J. taip pat neturėjo jokios galimybės, kadangi jų gaunamos pajamos buvo minimalios ir jų pakako vos būtiniesiems savo ir vaiko poreikiams tenkinti. Atkreipia dėmesį, kad iš pateiktų finansinių duomenų apie (duomenys neskelbtini) šeimos disponuotas pajamas, matyti, kad po buto įsigijimo pajamų įsigyti tiek prabangią transporto priemonę, tiek susiremontuoti butą, jį įsirengti, apsistatyti, greta būtinumo patenkinti keturių asmenų šeimos poreikius, būtų neužtekę. Anot trečiojo asmens, aplinkybę, kad S. J. ir E. J. buto įsigijimui savo lėšų panaudojo tik apie 95 000 Lt, patvirtina ir DNB banko 2016 m. vasario 25 d. raštas Nr. 30.160-143/214.

82. Paaiškina, kad trečiasis asmuo pinigus skolino šeimos poreikiams - buto įsigijimui, dėl to kuriam iš sutuoktinių buvo perduoti/galėjo būti perduoti pinigai, ginčo atveju nėra nei svarbu, nei verta tiek daug dėmesio.

83. Nurodo, kad vekselį su atsakovo žmona pasirašė tikslu apsaugoti sąžiningo kreditoriaus - H. S. teisėtus interesus, siekiant ateityje atgauti paskolintą pinigų sumą. Atkreipia dėmesį, jog Civilinio kodekso 6.67 straipsnis, reglamentuojantis nesąžiningumo prezumpciją, ginčo atveju netaikytinas, kadangi atsakovas nėra kreditorius.

84. Paaiškina, jog jokių įrodymų, kad vekselis pasirašytas atgaline data prieš S. J. pateikiant ieškinį dėl santuokos nutraukimo, atsakovas nepateikė. Nurodo, jog aplinkybę, kad trečiasis asmuo perdavė 200 000 Lt patvirtina ir ginčijamas paprastasis vekselis bei teismui pateiktas S. J. ieškinys, kuriuo ji pripažįsta, kad 200 000 Lt skola iš trečiojo asmens gauta ir kad ji buvo panaudota buto įsigijimui. Nurodo, jog ir šioje byloje apklausti liudytojai O. S., R. M., raštu šioje byloje liudijimą pateikusi ir iki teisminio tyrimo metu apklausta liudytoja I. Ž. bei A. G. ir V. G. patvirtino, kad: 1) 200 000 Lt suma H. S. disponavo; 2) 200 000 Lt sumą H. S. perdavė dukros sutuoktiniui E. J.. Teigia, jog ginčydamas vekselį atsakovas jokių imperatyvių įstatymo normų, kurioms prieštarautų ginčijamas vekselis, nenurodė. Atkreipia dėmesį, kad atsakovas nėra ginčijamo sandorio (vekselio) šalis, dėl to neturi teisės ginčyti vekselio Civilinio kodekso 1.91 straipsnio pagrindu.

85. Trečiojo asmens teigimu, nagrinėjant bylą atsakovas pats su transporto priemones verte sutiko, jos neginčijo ir dokumentuose pats tvirtino, kad vertė transporto priemonės – 34 000 Lt, dėl ko šiuo aspektu tai negali būti laikoma ginčo objektu.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

86. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis Civilinio proceso kodekso 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina ar nėra Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų prijungimo

87. Pagal Civilinio proceso kodekso 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

88. Nagrinėjamu atveju atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus – UAB „Aukštaitijos statyba“ 2019 m. balandžio 3 d. pažymą apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį bei kitas išmokas, atsakovo banko sąskaitos išrašą už laikotarpį nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. balandžio 4 d., šiais įrodymais grįsdamas apeliaciniame skunde pateiktą prašymą dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo arba dalies žyminio mokesčio sumokėjimo atidėjimo. Taigi, vertinant aplinkybę, jog kartu su apeliaciniu skundu pateiktais įrodymais grindžiamas iš esmės atsakovo pateiktas byloje procesinis klausimas, darytina išvada, jog egzistuoja teisinis pagrindas šiuos įrodymus prijungti prie bylos.

89. Bylos duomenimis, 2019 m. gegužės 30 d. teisme buvo gautas atsakovo prašymas dėl papildomo rašytinio įrodymo prijungimo – kilnojamojo turto vertintojo G. V. 2019 m. gegužės 15 d. transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. (duomenys neskelbtini); elektroninis laiškas, kuriuo persiunčiama turto vertinimo ataskaita ieškovų bei trečiojo asmens atstovėms. Teisėjų kolegija pažymi, jog transporto priemonės rinkos vertė nebuvo šalių ginčijama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, o atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo pakankamai laiko susipažinti su bylos medžiaga bei ginčyti ieškovų nurodytas faktines bylos aplinkybes, įskaitant ir ieškovų nurodomą transporto priemonės rinkos vertę, ir atitinkamai teikti dėl jų savo įrodymus bei argumentus. Vien tai, jog, kaip nurodo pats atsakovas, pastarasis nesitikėjo, kad pirmosios instancijos teismas vertins bylos aplinkybes būtent tokiu būdu, koks nurodytas ginčijamame sprendime, nėra laikytina pateisinančia aplinkybe, jog atsakovas negalėjo laiku pirmosios instancijos teisme kelti klausimą dėl transporto priemonės rinkos vertės. Atsižvelgiant į tai, atsakovo pateiktus įrodymus - kilnojamojo turto vertintojo G. V. 2019 m. gegužės 15 d. transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. (duomenys neskelbtini); elektroninį laišką, kuriuo persiunčiama turto vertinimo ataskaita ieškovų bei trečiojo asmens atstovėms - atsisakytina priimti.

Dėl išlaikymo įsiskolinimo priteisimo

90. Iš skundžiamo sprendimo turinio nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja teisinis pagrindas priteisti iš atsakovo kiekvieno ieškovo naudai po 7 896,98 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą, konstatavus aplinkybes, jog atsakovas neįrodė išlaikymo ieškovams ginčo laikotarpiu (nuo 2012 m. liepos 1 d. iki 2014 m. spalio 8 d.) teikimo fakto, atsakovo turtinė padėtis buvo žymiai geresnė negu S. J. ir išlaikyti ieškovus ginčo laikotarpiu turėjo būtent atsakovas, 289,62 Eur/mėn. suma vienam vaikui yra pagrįsta ir atitiko ginčo laikotarpiu nepilnamečių vaikų būtiniausių poreikių tenkinimą bei tėvų turtinę padėtį. Remiantis apeliaciniame skunde atsakovo išdėstyta pozicija, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas šiuo klausimu nepagrįstai nesirėmė įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje byloje, neatsižvelgė į aplinkybę dėl ginčo laikotarpiu buvusio bendro ūkio vedimo ir šeimyninio gyvenimo buvimo tarp atsakovo ir S. J. bei atitinkamai faktines bylos aplinkybes dėl atsakovo teikto išlaikymo ir jo teikimo būdo, netinkamai vertindamas ir atsakovo atliktus bankinius mokėjimo pavedimus į S. J. norvegišką sąskaitą, dėl 289,62 Eur/mėn. sumos pagrįstumo spręsdamas tik nustatęs vieną aplinkybę (dėl nepilnamečių vaikų sveikatos sutrikimų ginčo laikotarpiu), be kita ko, nepagrįstai nustatęs ir atsakovo darbo užmokestį buvus 4 300 Eur dydžio. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog šie apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą.

91. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo teiginiu, jog Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 konstatavo faktą, kad atsakovo rūpinimasis vaikais pasireiškė epizodiškai. Savo ruožtu, ši įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta aplinkybė, priešingai negu teigia atsakovas, neturi teisinės reikšmės, sprendžiant klausimą dėl atsakovo išlaikymo ginčo laikotarpiu (ne)teikimo, kadangi civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 buvo sprendžiamas klausimas dėl neterminuoto tėvo valdžios apribojimo ir būtent šiuo aspektu teismas vertino vieną iš faktinių aplinkybių, ar atsakovas iš esmės rūpinosi savo nepilnamečiais vaikais. Taigi, akivaizdu, jog faktas apie epizodinį rūpinimąsi nepilnamečiais vaikais Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 konstatuotas visai kitame kontekste, o ne vertinant išlaikymo nepilnamečiams vaikams (ne)teikimą. Be to, pažymėtina, jog rūpinimasis nepilnamečiais vaikas yra platesnė sąvoka negu išlaikymo teikimas, dėl ko spręstina, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu nustatyta aplinkybė dėl epizodinio rūpinimosi nepilnamečiais vaikais negali sąlygoti vienareikšmės išvados, jog atsakovas taip pat teikė ir epizodiškai nepilnamečiams vaikams išlaikymą būtent ginčo laikotarpiu. Atsižvelgiant į tai, laikytina, jog pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, remiantis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 konstatuota aplinkybe dėl epizodinio rūpinimosi nepilnamečiais vaikais, spręsti apie bent epizodinio išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo buvimą, dėl ko apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu atmestini kaip nepagrįsti.

92. Pažymėtina, jog, savo ruožtu, įvertinus skundžiamo sprendimo turinį bei apeliacinio skundo argumentus, byloje esančius įrodymus, darytina išvada, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog atsakovas ginčo laikotarpiu neteikė nepilnamečiams vaikams (ieškovams) išlaikymo.

93. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo teiginiui, kad byloje pateikti atsakovo kvitai šiuo atveju patvirtina tik tai, jog buvo pirkti namų apyvokos daiktai. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad byloje nėra ir duomenų apie atsakovo nurodomą 10 000 Lt sumos grynų pinigų perdavimą S. J. bei daugiau negu 10 000 Lt sumos skyrimą šeimos buities gerinimui 2014 m. pradžioje. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog aplinkybę, kad S. J. tokio dydžio pinigų suma nebuvo perduota bei daugiau negu 10 000 Lt suma nebuvo skirta šeimos buities gerinimui, patvirtina ir byloje esančios S. J. 2014 m. pradžioje siųstos žinutės, kuriose prašoma pervesti pinigų vaikų išlaikymui. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir vertinti kitaip pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl piniginių lėšų pervedimo į S. J. norvegišką sąskaitą. Teisėjų kolegija pažymi, jog būtent šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi jau nustatyta kitoje byloje aplinkybe, kadangi ši aplinkybė (dėl piniginių lėšų pervedimo į norvegišką sąskaitą) buvo vertinama ir nustatinėjama tiek šitoje byloje, tiek ir civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016, sprendžiant atsakovo nurodomos aplinkybės dėl išlaikymo savo nepilnamečiams vaikams teikimo, pervedant į S. J. sąskaitą pinigus nepilnamečių vaikų išlaikymui Norvegijos kronomis, pagrįstumą. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog vien 2014 m. birželio 2 d. SMS žinutė šiuo atveju nesuponuoja pagrindo spręsti buvus kitokiai situacijai negu buvo nustatyta jau įsiteisėjusiu teismo sprendimu, kadangi iš S. J. siųstų atsakovui SMS žinučių visumos matyti, jog S. J. nuolatos prašydavo išlaikyti savo vaikus.

94. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju, priešingai negu nurodo atsakovas, byloje pateiktos nuotraukos atspindi iš esmės tik tam tikrą momentą, tačiau iš nuotraukų negali būti sprendžiama apie buvusius ginčo laikotarpiu atsakovo bei S. J. santykius. Savo ruožtu, apeliaciniame skunde išvardintos aplinkybės dėl bendrų atostogų ir švenčių šiuo atveju savaime nepatvirtina fakto apie išlaikymo teikimą, kadangi tokie momentai iš esmės yra galimi vien dėl to, jog atsakovas yra nepilnamečių vaikų tėvas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog atsakovo apeliaciniame skunde nurodomi įvykiai taip pat nesuponuoja pagrindo konstatuoti, jog ginčo laikotarpiu tarp S. J. ir atsakovo buvo geri, šilti santykiai ir atsakovas faktiškai išlaikymą nepilnamečiams vaikams teikė.

95. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esant nustatytoms aplinkybėms, jog S. J. išlaikė svetimi žmonės, jos tėvas bei brolis, nesant byloje įrodymų apie atsakovo nurodomų piniginių lėšų S. J. perdavimą bei atitinkamai naudojimąsi jais, byloje pateiktoms SMS žinutėms aiškiai patvirtinant aplinkybę dėl atsakovo išlaikymo nepilnamečiams vaikams teikimo vengimo, spręstina, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atsakovo argumentus dėl ginčo laikotarpiu teikto tęstinio išlaikymo vaikams bei rūpinimosi šeima laikyti esant pagrįstais.

96. Be to, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir išvadai, kad 289,62 Eur/mėn. suma vienam vaikui yra nepagrįstai didelė bei neatitinkanti ginčo laikotarpiu buvusių nepilnamečių vaikų būtiniausių poreikių bei tėvų turtinės padėties.

97. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad priteistino išlaikymo dydžio kriterijumi gali būti laikoma vienos minimalios mėnesio algos (toliau ir MMA) dydžio suma. Pažymėtina, jog MMA nuo 2008 m. sausio 1 d. buvo 800 Lt (232 Eur), nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. – 850 Lt (246 Eur), nuo 2013 m. sausio 1 d. – 1 000 Lt (290 Eur), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 Lt (300 Eur). Atkreiptinas dėmesys, jog byloje buvo konstatuota, kad S. J. ginčo laikotarpiu dėl objektyvių priežasčių negalėjo prisidėti prie nepilnamečių vaikų išlaikymo, dėl ko, akivaizdu, jog visa nepilnamečių vaikų išlaikymo našta ginčo laikotarpiu tenka atsakovui. Taigi, atsižvelgiant į šią aplinkybę bei tai, kad 289,62 Eur/mėn. išlaikymo dydis iš esmės atitinka ginčo laikotarpiu buvusį orientacinį vieno mėnesio išlaikymo dydį, darytina išvada, jog teismo priteistas ginčo laikotarpiu išlaikymo dydis nėra laikytinas nepagrįstu. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas grindė šį dydį byloje nustatytu faktu, kad nepilnamečiai vaikai turėjo sveikatos sutrikimų, dar labiau pagrindžia tokio dydžio sumos nepilnamečių vaikų poreikiams tenkinti būtinumą, kadangi, akivaizdu, jog net ir trumpalaikiai sveikatos sutrikimai lemia didesnių negu įprastai išlaidų buvimą.

98. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai įvertino kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį ginčo laikotarpiu ir pagrįstai konstatavo, jog atsakovo finansinė padėtis buvo žymiai geresnė negu S. J. ir atsakovas iš esmės turėjo galimybę teikti 289,62 Eur/mėn. dydžio išlaikymą ieškovams. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad sprendžiant atsakovo turtinės padėties ginčo laikotarpiu klausimą gali būti remiamasi Norvegijos nacionalinio statistikos instituto viešai paskelbtais duomenimis apie vidutinį darbo užmokestį dirbant žuvies pramonėje, kadangi nagrinėjamu atveju būtent atsakovas nepateikė teismui įrodymų apie tikslų gautą jo darbo užmokestį. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas vertino esant atsakovo vidutinį darbo užmokestį ginčo laikotarpiu apie 4 300 Eur, t. y. teismas ginčijamame sprendime nustatė apytikslį atsakovo darbo užmokestį pagal statistinius duomenis, dėl ko, apeliacinio skundo argumentai, jog 4 300 Eur darbo užmokestis negali būti realus atsakovo gautas darbo užmokestis iš esmės yra teisiškai nereikšmingi, kadangi, akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas šį dydį ir vertino būtent kaip apytikslį atsakovo gautą darbo užmokestį. Savo ruožtu, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovui nepateikus konkrečių duomenų apie gautą darbo užmokestį bei teismui išnaudojus visas galimybes šią informaciją gauti, spręstina, jog atsakovo turtinės padėties vertinimas remiantis šiuo kriterijumi yra tinkamas bei pagrįstas.

99. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovams iš atsakovo po 7 896,98 Eur išlaikymo įsiskolinimą už ginčo laikotarpį.

Dėl santuokoje įgyto turto padalijimo

100. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad S. J. ir E. J. santuokos metu pagal 2010 m. liepos 9 d. pirkimo – pardavimo sutartį Nr. 8491 įgijo butą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bei transporto priemonę (duomenys neskelbtini), valst. numeris (duomenys neskelbtini) Teismas nustatė, kad buto vidutinė rinkos vertė 231 000 Lt (66 092,22 Eur), o transporto priemonės vidutinė rinkos vertė 34 000 Lt (9 847,08 Eur) (I t., b.l. 31). Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė turto rinkos vertes vadovaudamasis ieškinyje nurodytomis turto vertėmis, ginčo šalims neginčijant turto verčių bei jų netikslinant. Atsižvelgiant į tai, jog ginčo pirmosios instancijos teisme dėl turto verčių nebuvo, spręstina, jog apeliaciniame skunde šiuo atveju pateikiami argumentai dėl galimai netinkamai pirmosios instancijos teismo nustatytos transporto priemonės vertės šiuo atveju negali būti nagrinėjami bei vertinami apeliacine tvarka nagrinėjant bylą. Pažymėtina, jog atsakovas bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę susipažinti su visa bylos medžiaga bei ginčyti šią ieškovų nurodomą aplinkybę, tačiau šia teise nesinaudojo. Savo ruožtu, pirmosios instancijos teismas, nesant tarp šalių ginčo, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagrįstai tokiu atveju rėmėsi ieškovų nurodyta ieškinyje transporto priemonės rinkos verte.

101. Tuo tarpu, vertinant pirmosios instancijos teismo išvados dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo negalimumo pagrįstumą, spręstina, jog šiuo atveju ieškovų nurodomos aplinkybės (atsakovas neteikė išlaikymo sutuoktinei kai ji sirgo ir dėl to susidarė įsiskolinimas, dėl bendro turto sumažinimo, dėl atsakovo nesirūpinimo bendru turtu), kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, nėra vertintinos kaip kitos svarbios aplinkybės, kuriomis remiantis galima pritaikyti Civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl nukrypimo nuo lygių dalių principo.

102. Pažymėtina, jog turtas padalijamas lygiomis dalimis, išskyrus tuos atvejus, kai pagal įstatymą leidžiama nukrypti nuo lygių dalių principo (Civilinio kodekso 3.117 straipsnis, 3.123 straipsnis). Pagal Civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalį teismas gali nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo ir priteisti vienam sutuoktiniui didesnę turto dalį, atsižvelgdamas į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar jo turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. Kasacinėje jurisprudencijoje pažymima, kad taikant Civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalies nuostatą dėl nukrypimo nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, neužtenka tik konstatuoti esant tam tikras aplinkybes, dėl kurių toks nukrypimas yra galimas, bet taip pat reikia nustatyti, kiek toks nukrypimas yra tikslingas, apsaugantis tam tikrus įstatymo saugomus interesus. Nukrypimas nuo lygių dalių principo galimas tik esant įstatyme nustatytam kriterijui ir teismo pripažintoms svarbioms aplinkybėms bei nustačius realų tokio nukrypimo poreikį (Lietuvos A. T. 2012 m. gruodžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-577/2009).

103. Įvertinus ieškovų nurodytas aplinkybes - atsakovas neteikė išlaikymo sutuoktinei kai ji sirgo ir dėl to susidarė įsiskolinimas, dėl bendro turto sumažinimo, dėl atsakovo nesirūpinimo bendru turtu - pažymėtina, jog šios aplinkybės iš esmės liudija apie tai, kad atsakovas galimai netinkamai vykdė savo kaip sutuoktinio pareigas, susijusias su šeimos narių bei turto išlaikymu bei turto naudojimusi. Teisėjų kolegija pritaria, jog vertinant aplinkybę, kad epizodiškai atsakovas mokėjo už butui teikiamas komunalines paslaugas, nėra pagrindo išvadai, jog atsakovas visiškai nesirūpino santuokos metu įgytu turtu. Be to, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo ir remtis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m gegužės 4 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-489-558/2016 nustatyta aplinkybe dėl atitinkamos pinigų sumos panaudojimo asmeniniams interesams, kadangi ši aplinkybė buvo vertinama sprendžiant kitokio pobūdžio klausimus, kuriose įrodinėjimo dalyką sudarė kitokio pobūdžio aplinkybės negu šioje byloje įrodinėtinos. Savo ruožtu, dėl ieškovų nurodytos aplinkybės apie buvusį įsiskolinimą sutuoktinei, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog Civilinio kodekso normose nėra numatyta sąlyga priteisti tokio pobūdžio išlaikymo įsiskolinimą, dėl ko ir šiuo aspektu nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo.

104. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog šiuo atveju ieškovų kitoks aukščiau nurodytų aplinkybių vertinimas (t. y. laikant jas esant svarbiomis aplinkybėmis Civilinio kodekso 3.123 straipsnio 1 dalies kontekste) nėra pagrindu pripažinti šiuo aspektu pirmosios instancijos teismo sprendimą neteisėtą bei nepagrįstą.

105. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde dėstomi argumentai dėl pirmosios instancijos teismo nustatyto turto dalijimo neracionalumo, neprotingumo bei neteisingumo iš esmės grindžiami tik ieškovų samprotavimais bei deklaratyviais teiginiais apie atitinkamų aplinkybių galimą ateityje (ne)buvimą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nagrinėjamu atveju aplinkybės, jog turtas buvo padalintas tarp atsakovo kaip tėvo bei ieškovų kaip šio tėvo nepilnamečių vaikų, o teismo sprendimu yra nustatyta atsakovo bendravimo tvarka su nuo atsakovo atskirtais vaikais, leidžia spręsti apie tai, padalinus turtą būtent tokiu būdu koks nurodytas ginčijamame sprendime, nepilnamečių vaikų interesai nebus pažeidžiami, kadangi, akivaizdu, jog santykiai tarp atsakovo bei ieškovų nėra nutrūkę. Teisėjų kolegija nurodo, jog ieškovų vien šiuo metu esantis nenoras turėti nuosavybės teise tik ½ buto savaime nėra aplinkybė, kuri patvirtina pirmosios instancijos sprendimo neteisėtumą šiuo ginčo klausimu.

106. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog pagrindų, dalijant turtą nukrypti nuo lygių dalių principo, nėra.

Dėl vekselio pripažinimo negaliojančiu

107. Atsakovas apeliaciniu skundu taip pat nesutinka ir su ta pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria teismas atmetė atsakovo priešieškinį dėl 2010 m. liepos 7 d. vekselio pripažinimo negaliojančiu, kadangi, anot atsakovo, teismas nevertino trečiojo asmens finansinės padėties, apsiribodamas prielaidomis ir spėliojimais. Teisėjų kolegija iš esmės nesutinka su tokiu atsakovo argumentu.

108. Įvertinus skundžiamo sprendimo turinį, nustatyta, jog pirmosios instancijos teismas, priešingai negu nurodo atsakovas, išsamiai įvertino trečiojo asmens finansinę padėtį. Bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas įvertino trečiojo asmens nurodytas aplinkybes dėl 200 000 Lt sumos turėjimo ginčijamo vekselio išdavimo momentu, t. y. aplinkybes dėl 100 000 Lt uošvės duotų grynais pinigais žmonai, brolio duotų 8 000 Eur po tėvų namo bei žemės pardavimo, dėl turėtų santaupų, be kita ko, nustatęs, jog šias aplinkybes patvirtina ir ikiteisminio tyrimo metu apklausti liudytojai. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertindamas trečiojo asmens turtinę padėtį ginčo vekselio išdavimo momentu, atsižvelgė ir į trečiojo asmens amžių, kadangi, priešingai negu teigia atsakovas, ši aplinkybė turi svarbios reikšmės vertinant trečiojo asmens galimybes sutaupyti per savo gyvenimą atitinkamą pinigų sumą.

109. Pažymėtina, jog teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, net ir nesant šiuo atveju byloje dokumentų, patvirtinančių pinigų (8 000 Eur bei 100 000 Lt) trečiajam asmeniui perdavimą, remiantis nuoseklia trečiojo asmens pozicija dėl buvusios turtinės padėties ginčijamo vekselio išdavimo momentu, byloje esančių įrodymų visuma, spręstina, jog šiuo atveju labiau tikėtina, jog ginčijamo vekselio išdavimo momentu trečiasis asmuo disponavo 200 000 Lt suma.

110. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog apeliacinio skundo argumentai, kuriais yra šiuo atveju apeliuojama į tai, jog trečiojo asmens uošvė V. G. neturėjo finansinės galimybės duoti 100 000 Lt, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi, vertinant tai, jog V. G. šiuo metu yra mirusi, šio asmens turtinės padėties vertinimas negali būti laikomas tiksliu, nes nėra galimybės nustatyti visų aplinkybių, galėjusių sąlygoti šio asmens konkrečios turtinės padėties buvimą pinigų perdavimo momentu. Teisėjų kolegija kaip nepagrįstus vertina ir apeliacinio skundo argumentus, kuriais atsakovas grindžia trečiojo asmens negalėjimą per visą gyvenimą uždirbti ir sutaupyti 67 377,60 Lt sumą kartu su sutuoktine, kadangi vertinant trečiojo asmens amžių ginčo vekselio išdavimo momentu, spręstina, jog vien trečiojo asmens amžius sąlygoja šiuo atveju galimybę konstatuoti asmeniui galėjus sutaupyti tokią pinigų sumą.

111. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, jog trečiasis asmuo turėjo finansines galimybes paskolinti 200 000 Lt sumą.

112. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju ir atsakovo abejonės dėl vekselio išrašymo teisėtumo, yra grindžiamos tik atsakovo samprotavimais. Pažymėtina, jog ginčo vekselį išrašė S. J., dėl ko spręstina, jog trečiojo asmens duoti paaiškinimai apie vekselio išrašymo aplinkybes iš esmės gali būti netikslūs bei, akivaizdu, jog trečiasis asmuo gali net nežinoti visų jo išrašymo aplinkybių. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog trečiojo asmens paaiškinimai negalėjo sudaryti teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismui konstatuoti, jog ginčo vekselis galimai buvo išrašytas atgaline data. Be to, teisėjų kolegija pažymi, jog abejoti ginčo vekselio išrašymo teisėtumu nėra pagrindo ir tuo atsakovo nurodomu aspektu, jog trečiasis asmuo nurodė perdavęs šiek tiek didesnę pinigų sumą nei 200 000 Lt, kadangi ši aplinkybė nepaneigia paties fakto apie 200 000 Lt sumos perdavimą bei atitinkamai ginčo vekselio pagrindu atsiradusį įsipareigojimą tokio dydžio sumai trečiojo asmens naudai. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog nekelia abejonių ginčo vekselio išrašymo teisėtumas ir dėl atsakovo nurodomos aplinkybės, jog ginčo vekselį išrašė trečiojo asmens dukra, o ne atsakovas ar atsakovas kartu su sutuoktine, kadangi atsakovo nurodomos vekselio išrašymo galimybės yra tik atsakovo galėjusių būti skirtingų situacijų vekselio išdavimo metu vertinimas, kuris neturi jokios iš esmės teisinės reikšmės, kadangi šalys tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose turi teisę patys spręsti kokiu būdu jiems įgyvendinti savo turimas teises ir pasirinkimas vieno ar kito teisių gynimo būdo savaime nesąlygoja pagrindo spręsti, jog pasirinktas būdas yra neteisėtas, juo siekiama kitokių tikslų negu įprastai tokio pobūdžio teisiniuose santykiuose.

113. Pažymėtina, jog atsakovas apeliaciniu skundu nepagrįstai kelia klausimą ir dėl nesąžiningumo Civilinio kodekso 6.67 straipsnio pagrindu, kadangi šis straipsnis nagrinėjamu atveju nėra taikytinas, nes atsakovas ginčo vekselio išrašymo metu nebuvo kreditoriumi.

114. Tuo tarpu, vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl to, jog pirmosios instancijos teismas, atsakovo nuomone, netinkamai vertino atsakovo bei sutuoktinės turtinę padėtį buto pirkimo momentu, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atsakovo bei jo sutuoktinės turtinę padėtį vertino, spręsdamas reikalavimą dėl ginčo vekselio pripažinimo daline sutuoktinių prievole. Savo ruožtu, apeliaciniu skundu atsakovas šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies apeliaciniu skundu neginčija, dėl ko, laikytina, jog apeliacinio skundo argumentai šiuo aspektu yra nereikšmingi bei apeliacinės instancijos teismas plačiau šiuo klausimu nepasisako.

115. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl ieškovų bei atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. kovo 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Ramunė MikonienėAndrius VerikasRenata Volodko