- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-11-12
- Bylos Nr.
- 2A-1535-643/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-52-3-01576-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Asta Pikelienė, Margarita Stambrauskaitė, Laima Ribokaitė
- Ieškovas
- R. K.
- Pareiškėjas
- R. K.
- Suinteresuotas asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Pikelienės, Laimos Ribokaitės ir Margaritos Stambrauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje pagal pareiškėjos R. K. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Pareiškėja R. K. kreipėsi į teismą su pareiškimu, kuriuo prašo: 1) nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad jos sutuoktinis V. K., miręs 2013 m., už tris žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus, t. y. 0,9836 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., 0,0526 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,0538 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini), 1992 m. yra sumokėjęs valstybės vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis pardavėjui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kurią atstovavo Vilniaus rajono Žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba; 2) priteisti jai iš suinteresuoto asmens patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja nurodė, kad jos sutuoktiniui V. K. 1,80 ha ploto asmeninio ūkio žemės suteikimo faktas įteisintas Vilniaus rajono tuometinės Vaidotų apylinkės tarybos XXIII-osios sesijos, įvykusios 1994 m. kovo 29 d., sprendimu, kuriuo patvirtintas sąrašas asmenų apie asmeninio ūkio žemės suteikimą (sąraše V. K. vardas nurodytas V.). Informavo, kad asmeninio ūkio žemė ir namų valdos žemė jos sutuoktiniui V. K. buvo suteikta ir patvirtinta keturiuose sklypuose. Teigia, kad 1992 m. spalio 12 d. bankas, V. K. nurodymu, nurašė nuo jo investicinės sąskaitos I-3434 jam priklausančią valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis bendrą 13 448 sumą (12 240 + 1 208), kuri, pareiškėjos žiniomis, buvo pervesta pardavėjui – tuometinei Vilniaus apskrities viršininko administracijai, kurią atstovavo Vilniaus rajono Žemės ūkio valdybos Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba.
3. Taigi, V. K. atsiskaitė (sumokėjo) ir už tris žemės ūkio paskirties asmeninio ūkio žemės sklypus, o būtent: už du sklypus, kurių kiekvieno plotas buvo po 0,06 ha, esančius (duomenys neskelbtini), bei už trečią sklypą, kurio plotas iki kadastrinių matavimų buvo 0,97 ha, esantį (duomenys neskelbtini).
4. Pareiškėjos turimomis žiniomis tuometinis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliotinis Vilniaus rajonui 1992 m. pasirašė potvarkį, kuriuo buvo leista V. K. nusipirkti minėtus tris žemės ūkio paskirties asmeninio ūkio žemės sklypus, bei buvo paskaičiuota tiksli kaina kiekvienam sklypui nurodant, kokias sumas valstybinėmis vienkartinėmis išmokomis bei tikslinėmis kompensacijomis turėjo sumokėti jos sutuoktinis už kiekvieną perkamą sklypą. V. K., įvykdė jam, pirkėjui, tenkančią esminę prievolę – sumokėjo už jo pageidaujamus įsigyti tris žemės sklypus visą pardavėjo nustatytą kainą, kartu neabejodamas, kad ir pardavėjas įvykdys savo, kaip pardavėjo, esminę prievolę jam – parengs bei pasirašys su pirkėju minėtų trijų žemės sklypų pirkimo – pardavimo sutartį.
5. V. K. 2005 m. liepos 29 d. pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą, kuriame sutiko, kad jam priklausanti asmeninio ūkio naudojimo 0,97 ha žemė, esanti (duomenys neskelbtini), būtų pakeista į (duomenys neskelbtini) esančią žemę; tad vietoje (duomenys neskelbtini)žemės sklypo jos sutuoktiniui buvo suteiktas (duomenys neskelbtini) esantis žemės sklypas.
6. 2013 m. liepos 28 d. V. K. mirė, o pareiškėja priėmė visą jo palikimą. 2014 m. rugsėjo mėnesį ji gavo pranešimą, kad ginčo asmeninio ūkio žemės sklypai jai bus parduodami vidutine rinkos verte, nes už juos nėra sumokėta rubliais (investiciniais čekiais). Vėliau ji ne kartą kreipėsi į NŽT skyrių su prašymais, nurodydama, kad jos sutuoktinis buvo sumokėjęs už tris žemės sklypus 1992 m. investiciniais čekiais, tačiau NŽT atsakydavo, kad skyriaus archyve prašomų mokėjimo pranešimų už žemės sklypus nerasta.
Šalies argumentai
7. Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškimu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepimas
8. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjai ne kartą raštais buvo atsakyta ir paaiškinta, jog skyrius negali įskaityti sumų, nurodytų Lietuvos taupomojo banko knygelės atžymose. Vilniaus rajono skyriuje saugomuose asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimo potvarkiuose pažymėtas V. K., tačiau potvarkiuose nenurodyta, jog už asmeninio ūkio žemės sklypus 0,0538 ha, 0,0526 ha ir 0,9836 ha, esančius (duomenys neskelbtini), V. K. būtų leista susimokėti. Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus archyve prašomų mokėjimo pranešimų už žemės sklypus nerasta.
9. Prie 2017 m. spalio 30 d. prašymo pridėtas pranešimas apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos (vertė 302 rub.) žymi žemės ūkio (mėgėjų sodų žemės sklypų) paskirties žemės sklypo (0,06 ha) apmokėjimą. Teigia, kadangi piliečio potvarkiuose ir sąrašuose, leidžiančiuose sumokėti tam tikrą sumą už naudojamus žemės ūkio paskirties sklypus, nėra, tad susieti ir teigti, kad V. K. Lietuvos taupomojo banko taupomosios knygelės atžymos patvirtina, jog nurašymai atlikti už ginčo žemę, negalima. Be to, pažymėjo, kad 2007 m. gegužės 29 d. prašymu pats V. K., prašydamas leisti išpirkti asmeninio ūkio žemę 0,06 ha, 0,06 ha, esančią (duomenys neskelbtini), ir 0,97 ha, esančią (duomenys neskelbtini), taip pat nurodė, jog apmokėjimą garantuoja.
10. Atkreipė dėmesį, kad tik nuo šio nutarimo Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“ įsigaliojimo dienos (1994 m. kovo 16 d.) piliečiai įgijo teisę privatizuoti jų naudojamus asmeninio ūkio žemės sklypus. Akcentavo, kad pareiškėjos sutuoktinis V. K. nebuvo įtrauktas į Vilniaus rajono valdytojo patvirtintą asmenų, kuriems parduodama asmeninio ūkio žemė, sąrašą, kuriame nurodyta apmokėjimo už asmeninio ūkio žemės suma. Taigi, kadangi tik 1994 m. teisės aktuose buvo nustatyta asmeninio ūkio žemės pardavimo tvarka, o iš prie pareiškimo pridėtų dokumentų matyti, kad V. K. valstybės vienkartinėmis išmokomis mokėjo už namų valdos žemės sklypą, sodo sklypą, butą bei kitus pastatus, akivaizdu, jog V. K. 1992 m. negalėjo valstybės vienkartinėmis išmokomis mokėti už asmeninio ūkio žemę.
11. Be to, Nacionalinės žemės tarnybos Vilniaus rajono skyriaus 2017 m. spalio 19 d. raštu pareiškėja buvo informuota apie asmeninio ūkio žemės sklypų patikrinimą vietovėje, kurio metu buvo nustatyta, kad 0,9836 ha ploto žemės sklypas, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), nėra naudojamas, jame auga miško augmenija, pernykštė žolė bei žolių kupstai. Tad prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas šio sklypo atžvilgiu pareiškėjai neturėtų jokios juridinės reikšmės; kitaip sakant, šio fakto nustatymas nesukurtų pareiškėjos siekiamų teisių, nes šis žemės sklypas nėra naudojamas, tad jis negali būti ir parduodamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmai skundžiamu 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimu pareiškimą atmetė.
13. Teismas nurodė, kad pareiškėjos šiuo metu prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra susijęs su šiais suformuotais trimis žemės ūkio paskirties žemės sklypais: 1) 0,9836 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini); 2) 0,0538 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini); 3) 0,0526 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini).
14. Teismas atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju yra svarbu ir tai, ar skirta asmeniniam ūkiui žemė šiuo metu yra faktiškai naudojama asmeninio ūkio poreikiams; nes asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti žemės sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kurie patys nenaudoja jiems suteiktos žemės asmeninio ūkio poreikiams.
15. Įvertinęs tai, kad pareiškėja savo reikalavimui pagrįsti pateikė tik sutuoktinio V. K. taupomąją knygelę, išduotą tuometinio Lietuvos taupomojo banko, teismas padarė išvadą, kad labiau tikėtina, jog pareiškėjos prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto nebuvo, negu, kad jis buvo. Taupomojoje knygelėje esantys „1992-10-12“ įrašai apie galimą valstybės vienkartinių išmokų nurašymą niekaip nepatvirtina, kad tikrai buvo mokama už asmeninio ūkio žemę, ir kad šie mokėjimai buvo įskaityti į tuometinio pardavėjo – Vilniaus apskrities viršininko administracijos, sąskaitą už asmeninio ūkio žemę. Byloje daugiau nėra jokių įrodymų, kurie tvirtintų apie pareiškėjos sutuoktiniui leidimą įsigyti asmeninio ūkio žemę, šios žemės kainos paskaičiavimą ir leidimą susimokėti už šią žemę; nėra jokio mokėjimo pranešimo apie nurašymą iš nebalansinės sąskaitos už asmeninio ūkio žemę ir pan.
16. Teismas padarė išvadą, kad tarybos sprendimas yra dėl asmeninio ūkio žemės skyrimo V. K., tačiau potvarkiuose, kuriuose piliečiams leista susimokėti už konkretų naudojamą valstybinės žemės plotą, nurodant mokėtiną sumą, V. K. pavardės nėra. Tai netiesiogiai patvirtina, kad V. K. nebuvo atlikęs mokėjimo valstybės vienkartinėmis išmokomis už jam skirtą naudoti asmeninio ūkio žemę.
17. Sprendime taip pat pasisakyta, kad V. K. 2007 m. gegužės 29 d. buvo surašęs prašymą žemėtvarkai, tačiau toks prašymas nepatvirtina aplinkybės, kad už prašomus parduoti asmeninio ūkio žemės sklypus buvo sumokėta valstybės vienkartinėmis išmokomis. Šiame prašyme tik nurodoma, kad prašoma leisti išpirkti valstybės kainomis atitinkamus asmeninio ūkio žemės sklypus. Prašymas atitiko asmens valią ir esamą situaciją; jis pats aiškiai nurodė, kad už prašomą parduoti asmeninio ūkio žemę „Apmokėjimą garantuoja“.
18. Analizuodamas tuo metu galiojusius teisės aktus teismas padarė išvadą, kad parduodamos asmeninio ūkio žemės kainos paskaičiavimas galėjo būti atliekamas tik po to, kai jau buvo priimtas atitinkamos tarybos sprendimas dėl asmeniui suteikimo naudotis asmeninio ūkio žemę.
19. Teismas įvertino aplinkybę, kad Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės Tarybos XXIII-ios sesijos 1994 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 25a, kuriuo buvo patvirtintas Vaidotų apylinkės Baltosios Vokės kaimo gyventojams žemės sklypų asmeniniam ūkiui suteikimo sąrašas, pareiškėjos R. K. sutuoktiniui V. K. buvo suteiktas 1,80 ha ploto žemės sklypas asmeniniam ūkiui. Sprendimas dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo pareiškėjos sutuoktiniui buvo priimtas tik 1994 metais, taigi kainos paskaičiavimas už pageidaujamą įsigyti minėtą asmeninio ūkio žemę galėjo būti atliekamas ne anksčiau kaip 1994 m., todėl argumentai, kad 1992 m. gavo tikslius paskaičiavimus už prašomą įsigyti asmeninio ūkio žemę (tikslią pardavimo kainą) ir už ją valstybės vienkartinėmis išmokomis buvo sumokėta 1992 m. spalio 12 d. yra nepagrįsti.
20. Prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas, kad jos sutuoktinis V. K. 1992 m. valstybės vienkartinėmis išmokomis be kita ko sumokėjo ir už 0,97 ha asmeninio ūkio žemę (šiuo metu tai 0,9836 ha ploto žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini)), šiuo metu apskritai negali būti nustatomas, nes jis pareiškėjai nebesukeltų jokių teisinių pasekmių, kadangi minėtas žemės sklypas šiuo metu nėra naudojamas pareiškėjos asmeninio ūkio poreikių tenkinimui.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
21. Pareiškėja R. K. pateikė teismui apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos pareiškimą patenkinti, arba panaikinti skundžiamą sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Pareiškėja taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
22. Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus rajono tuometinės Vaidotų apylinkės tarybos XXIII-osios sesijos, įvykusios 1994 m. kovo 29 d., sprendimu jos vyrui 1,80 ha ploto asmeninio ūkio žemės suteikimo faktas buvo įteisintas, o ne, kaip teigiama sprendime, suteiktas. Be to, ši žemė faktiškai buvo suteikta ne Tarybos sesijos 1994 m. kovo 29 d. sprendimu, o tuometinės Vilniaus aukštesniosios žemės ūkio mokyklos, kurioje jos vyras dirbo dėstytoju. Asmeninio ūkio žemės sklypus pagal asmenų prašymus suteikdavo įmonės, kuriuose asmenys tuo metu dirbdavo (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimas Nr. 308, 2 punktas).
23. Nurodo, kad sklypu, esančiu (duomenys neskelbtini), faktiškai naudojosi nuo 1976 m., kitais trimis sklypais, iš kurių du yra (duomenys neskelbtini), naudotasi nuo 1990 m.
24. Pareiškėja atkreipia apeliacinės instancijos teismo dėmesį į pateiktuose teismui dokumentuose esančius neatitikimus – Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės Tarybos XXIII-osios sesijos 1994 m. kovo 29 sprendimu Nr. 25a jos vyrui sąraše suteiktas numeris 57, Vilniaus apskrities viršininko administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriaus 2002 m. vasario 8 d. įsakyme Nr. 9 sutuoktinio sąrašo numeris 505, tuo tarpu skyriaus 2017 m. pabaigoje pateiktame Tarybos sesijos XXIII 1994 m. kovo 29 d. sprendime Nr. 25a jos vyro numeris nurodytas 502. Šios aplinkybės sudaro pagrindą abejoti NŽT pateiktų dokumentų pagrįstumu.
Šalies argumentai
25. Pareiškėja taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad taupomojoje knygelėje esantis įrašas „1992-10-12“ gali patvirtinti nebent tai, kad buvo mokama už namų valdos žemės sklypą, sodą bei kitus pastatus, kadangi jie tokių neturėjo. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo įrodymų vertinimo ir tikėtinumo aplinkybių.
26. Teigia, kad teismo argumentas, jog atsakingos institucijos nėra praradusios jokių aplinkybes patvirtinančių dokumentų, nėra niekuo pagrįstas, kadangi institucijos nuo žemės reformos vykdymo pradžios yra ne kartą keitusios savo pavadinimą bei buveinę, juo labiau, jog visuotinai žinomas faktas, kad tokie ir panašūs dokumentai būdavo nuolat prarandami.
27. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, kad formalūs pažeidimai, padaryti žemės reformą vykdančių institucijų bei jų pareigūnų, dokumentų neišsaugojimas, negali turėti lemiamos reikšmės sprendžiant dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo, naudojimo ar privatizavimo teisėtumo.
Žemesnės instancijos teismas
28. Teismas neįvertino taupomosios knygutės bei pagal joje įrašytas datas tikslių sumų vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis nurašymų turinio ir pareiškėjai išduoto 2013 m. gruodžio 19 d. paveldėjimo teisės liudijimo, kuriame surašytas pareiškėjos sutuoktinio turimas turtas, turinio. Paveldėjimo teisės liudijimas įrodo, kad taupomojoje knygelėje padarytos atžymos ir įrašai ranka rodo ne ką kitą, o būtent tai, kad V. K. įvykdė mokėjimus už tris asmeninio ūkio žemės sklypus – du sklypus (duomenys neskelbtini) bei sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).
29. Apeliantė atkreipia dėmesį, kad jos sutuoktiniui 1992 m. buvo išduotas mokėjimo pranešimas, kuriame buvo paskaičiuota trijų žemės sklypų mokėtina suma, kuri sudarė bendrą 12240 vienkartinių išmokų bei tikslinių kompensacijų sumą. Šį mokėjimo pranešimą sutuoktinis pateikė Lietuvos Taupomojo banko skyriui, kuris 1992 m. spalio 12 d. nurašė nurodytą sumą ir apie tai padarė įrašą mokėjimo pranešime, kurio pareiškėja nėra išsaugojusi. NŽT tokio pranešimo išsaugojusi nėra taip pat, o atsižvelgiant į anksčiau nurodytą kasacinio teismo praktiką, tai negali būti kliūtis teisėtiems asmenų interesams apginti. Vėlesnių konsultacijų metu žemėtvarkos specialistas juos ne kartą patikino, kad jie yra sumokėję už minėtus žemės sklypus.
Žemesnės instancijos teismas
30. Pirmosios instancijos teismas klaidingai suabsoliutino 2007 m. gegužės 29 d. sutuoktinio prašyme nurodytą prierašą „Apmokėjimą garantuoju“, teigdamas, jog už sklypus sumokėta nebuvo. Sutuoktinis 2007 m. gegužės 29 d. gavo kvietimą atvykti į Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrių dėl jam priklausančio asmeninio ūkio žemės sklypo projektavimo. Nuvykus netikėtai paaiškėjo, kad vienkartinėmis išmokomis ir tikslinėmis kompensacijomis mokėjimai už žemes galiojo tik iki 1995 m. ir tokios sutartys taip pat turėjo būti sudarytos iki 1995 m., taigi pasirinktas mokėjimo būdas jau nebegaliojo, o norintys ją išsipirkti turėjo mokėti litais; to daryti nesutikę, savo žemės turėsiantys atsisakyti. Atsižvelgdamas į tokią informaciją sutuoktinis pateikė prašymą leisti išsipirkti žemes valstybinėmis kainomis, taip pat nurodydamas, kad 1992 m. su valstybe pilnai atsiskaitė. Specialistas A. B. nurodė, kad prašymas neatitinka formos reikalavimų ir įkalbėjo pareiškėjos sutuoktinį surašyti kitą prašymą, ko pasėkoje, 1992 m. mokėjimai liko neužskaityti.
31. Apeliaciniame skunde taip pat nesutinkama su tuo, kad juridinio fakto nustatymas dėl žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). nesukels pasekmių pareiškėjai, kadangi tas sklypas nėra naudojamas.
Šalies argumentai
32. Apeliantė, grįsdama naujai pridedamais įrodymais, teigia, kad nuo pat reformos pradžios (1990 m. – 1992 m.) procesas, susijęs su asmeninės ūkio žemės skyrimu, naudojimu buvo aktyviai įgyvendinamas, kas patvirtina, kad jos sutuoktiniui sklypai faktiškai buvo skirti anksčiau, o ne 1994 m., taip pat pagrindžia tai, kad už žemės sklypus sumokėta buvo dar 1992 m.
Atsiliepimas
33. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.
Žemesnės instancijos teismas
34. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad kainos paskaičiavimas už pageidaujamą įsigyti asmeninio ūkio žemę galėjo būti atliekamas ne anksčiau kaip 1994 m., tą patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183, kuriame nurodyta, kad piliečiams parduodami jų naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai, suteikti apylinkės tarybos sprendimu iki 1994 m. liepos 1 d.
35. Teigia, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir kita žemė nesuteikiama asmeniui, kuriam asmeninė ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant įstatymus, taip pat tiems, kurie nenaudoja jiems suteiktos žemės savo poreikiams Vyriausybės nustatyta tvarka. NŽT nurodo, kad žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), nėra naudojamas.
36. Pasisakydama dėl naujų įrodymų prijungimo NŽT nurodo, kad jie neturi esminės reikšmės teisingam bylos išnagrinėjimui bei neleidžia daryti išvados, kad pareiškėjos sutuoktinis 1992 m. sumokėjo vienkartinėmis išmokomis už asmeninio ūkio žemę.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados
37. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Civilinio proceso kodekso (CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
Žemesnės instancijos teismas
38. Byloje kilo ginčas dėl juridinio fakto nustatymo, o būtent, ar V. K. 1992 m. sumokėjo valstybei už tris žemės ūkio paskirties valstybinės žemės sklypus: 0,9836 ha ploto, unikalus (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini)., 0,0526 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,0538 ha ploto, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančius (duomenys neskelbtini).
Dėl naujų įrodymų prijungimo
39. CPK 314 straipsnis nustato ribojimus pateikiant naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Taip siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu ir skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir išsamų bylos ištyrimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo.
40. Kasacinio teismo praktika, aiškinant CPK 314 straipsnį, yra nuosekliai išplėtota. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad naujų įrodymų pateikimo apeliacinės instancijos teismui draudimas nėra absoliutus. Pagrindinis bet kurios instancijos teismo tikslas yra teisingas bylos išnagrinėjimas, siekiant nustatyti materialią tiesą byloje. Teismo pareiga – ištirti visas bylai reikšmingas aplinkybes ir priimti teisingą sprendimą. Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis, ir šį įrodymą priimti. CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 2 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-701/2016 52 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).
41. Vadovaujantis nurodyta kasacinio teismo praktika dėl CPK 314 straipsnio taikymo, byloje nesant duomenų, kad pareiškėja, pateikdama naujus įrodymus (Vaidotų apylinkės Tarybos 1991 m. spalio 25 d. X sesijos protokolas, Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės agrarinės reformos tarnybos 1992 m. balandžio 2 d. posėdžio protokolas, Vyriausybės įgaliotinio Vilniaus rajonui 1992 m. spalio 7 d. potvarkis Nr. 1405p, 1992 m. liepos 7 d. potvarkis Nr. 859p, 1992 m. gruodžio 4 d. potvarkis Nr. 1742p, 1992 m. gruodžio 21 d. potvarkis 1832p) piktnaudžiavo procesu, kad naujų įrodymų pateikimas užvilkino bylos nagrinėjimą, atsižvelgiant į prašomų priimti naujų (netiesioginių) įrodymų įtaką sprendžiant šalių specifinį ginčą dėl juridinio fakto nustatymo bei įrodinėtinas aplinkybes, kuomet, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, tiesioginių įrodymų objektyviai gali nebūti, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nauji įrodymai prijungtini prie civilinės bylos bei vertintini kitų įrodymų kontekste.
42. Byloje nustatyta ir ginčo nėra dėl to, kad pareiškėjos sutuoktiniui asmeninio ūkio žemė buvo suteikta trijuose žemės ūkio paskirties sklypuose. Du žemės ūkio paskirties sklypai, kurių kiekvieno plotas iki kadastrinių matavimų buvo po 0,06 ha, esantys (duomenys neskelbtini).; vienas žemės sklypas, kurio plotas iki kadastrinių matavimų buvo 0,97 ha, esantis (duomenys neskelbtini).
43. Pasisakytina, kad Lietuvos taupomojo banko V. K. taupomojoje knygutėje (1 t. b. l. 19) yra įrašas „1992-10-12“. Prie šio įrašo nurodyti ranka padaryti paskaičiavimai: ž. skl. persk. 122440, lik. 39323; nurašyta ž. skl. vertė 1208; lik. 38024.
Žemesnės instancijos teismas
44. Vilniaus rajono Vaidotų apylinkės Tarybos XXIII-os sesijos 1994 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 25a, kuriuo buvo patvirtintas Vaidotų apylinkės Baltosios Vokės kaimo gyventojams žemės sklypų asmeniniam ūkiui suteikimo sąrašas, pareiškėjos R. K. sutuoktiniui V. K. buvo suteiktas 1,80 ha ploto žemės sklypas asmeniniam ūkiui (sąrašo Nr. 57) (2 t., b. l. 4–6).
45. V. K. 2005 m. liepos 29 d. pateikė Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui prašymą, kuriame sutiko, kad jam priklausoma 0,97 ha asmeninio naudojimo žemė, esanti (duomenys neskelbtini), būtų perkelta į kitą vietą (1 t., b. l. 20).
Žemesnės instancijos teismas
46. 2007 m. gegužės 22 d. kvietimu pareiškėja su sutuoktiniu pakviesti 2007 m. gegužės 29 d. atvykti į žemėtvarkos skyrių dėl jiems priklausomo asmeninio ūkio žemės sklypo projektavimo (1 t., b. l. 21).
47. Nustatyta, kad V. K. 2007 m. gegužės 29 d. parašė prašymą Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui, kuriam suteiktas registracijos Nr. 239 (1 t., b. l. 24, 2 t., b. l. 12). Šiame prašyme nurodyta, kad prašoma leisti išpirkti asmeninio ūkio žemę 0,06 ha ir 0,06 ha, esančią (duomenys neskelbtini), taip pat 0,97 ha, esančią (duomenys neskelbtini); ir šiame prašyme nurodyta, kad: „Apmokėjimą garantuoju“.
Žemesnės instancijos teismas
48. Minėti trys žemės sklypai buvo suprojektuoti Vilniaus apskrities Vilniaus rajono Pagirių seniūnijos Pagirių kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekte, patvirtintame Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus rajono skyriaus vedėjo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymu Nr. 48VĮ-(14.48.2.)-1806; šio įsakymo 1 priede, 7 eiliškumo grupėje Nr. 329, įrašytas V. K., kuriam suprojektuoti žemės ūkio paskirties 0,06 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. 1597 – 1, 0,06 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. 1597 – 2, ir 0,97 ha ploto žemės sklypas, projektinis Nr. 1597 – 3 (1 t., b. l. 183–188).
49. Galutinai šie žemės sklypai buvo suformuoti 2014 m. atliekant tikslius kadastrinius matavimus; jie šiuo metu yra įregistruoti VĮ Registrų centre; nuosavybės teisės į juos yra įregistruotos Lietuvos Respublikai (1 t., b. l. 51–57, 105–106, ir kt.).
50. Pareiškėjos šiuo metu prašomas nustatyti juridinę reikšmę turintis faktas yra susijęs su šiais suformuotais trimis žemės ūkio paskirties žemės sklypais: 1) 0,9836 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini); 2) 0,0538 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini); 3) 0,0526 ha žemės sklypu, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiu (duomenys neskelbtini).
51. Byloje esantis 2013 m. gruodžio 19 d. paveldėjimo teisės pagal įstatymą liudijimas (1 t., b. l. 27–34) patvirtina, kad pareiškėjos paveldimą turtą (žemės sklypus) sudaro, be kita ko: žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), ½ žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio (duomenys neskelbtini).
52. Juridinę reikšmę turintys faktai – tai įstatymų nustatytos aplinkybės, nuo kurių priklauso asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Kai tam tikras juridinis faktas nėra akivaizdus arba nėra jį patvirtinančių dokumentų, asmuo negali įgyti atitinkamų subjektinių teisių arba įgyvendinti jau esamos subjektinės teisės. Tokiu atveju asmuo gali pasinaudoti įstatymo įtvirtinta teise kreiptis į teismą, prašydamas nustatyti atitinkamą juridinį faktą. Pagal CPK 444 straipsnio 1 dalį ypatingosios teisenos tvarka gali būti nustatomi tie faktai, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga, t. y. juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas galimas tik tuo atveju, kai tai sukelia teisines pasekmes. Be to, pagal CPK 445 straipsnį teismas nustato juridinę reikšmę turinčius faktus tik tada, kai pareiškėjas negali kitokia tvarka gauti tuos faktus patvirtinančių dokumentų arba kai negalima atkurti prarastų dokumentų. Juridinę reikšmę turintį faktą teismas gali nustatyti, kai yra šios aplinkybės: 1) prašomas nustatyti faktas turi turėti juridinę reikšmę; 2) pareiškėjas neturi dokumentų, patvirtinančių tą juridinę reikšmę turintį faktą; 3) pareiškėjas negali kitokia, t. y. ne teismo, tvarka gauti dokumentų, patvirtinančių atitinkamą juridinę reikšmę turintį faktą, arba pareiškėjas negali ne teismo tvarka atkurti prarastų dokumentų, patvirtinančių juridinę reikšmę turintį faktą (CPK 444 straipsnio 1 dalis, 445 straipsnis). Kai nėra bent vienos iš nurodytų aplinkybių, klausimas dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo nenagrinėtinas teisme (CPK 444, 445 straipsniai).
53. CPK 444 straipsnio 2 dalyje pateiktas nebaigtinis teismo tvarka nustatinėtinų juridinę reikšmę turinčių faktų sąrašas. CPK 444 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodyta, kad teismas nagrinėja bylas dėl kitokių juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo, jeigu įstatymai nenustato jiems kitokios tvarkos.
54. Aiškinant ir taikant įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą šios kategorijos bylose reglamentuojančias teisės normas, būtina atkreipti dėmesį į tai, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.).
55. Teismo atliekamas įrodymų vertinimas ypatingosios teisenos bylose turi atitikti šių bylų specifiką, kuri lemia aktyvų teismo vaidmenį. Nors ypatingosios teisenos bylose dalyvaujantys asmenys neatleidžiami nuo pareigos nurodyti faktus ir įrodymus, juos rinkti ir pateikti (CPK 12 straipsnis, 42 straipsnio 4 dalis, 135 straipsnio 2 dalis, 178 straipsnis, 226 straipsnis, 447 straipsnio 3 punktas), tačiau pagal CPK 443 straipsnio 8 dalį teismas, ypatingosios teisenos tvarka nagrinėjantis bylą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, turi imtis visų būtinų priemonių, kad būtų visapusiškai išaiškintos bylos aplinkybės. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad tai taip pat reiškia teismo pareigą nustatyti ir įtraukti dalyvauti byloje visus ja suinteresuotus asmenis, pasiūlyti byloje dalyvaujantiems asmenims pateikti papildomus įrodymus ir nustatyti terminą jiems pateikti; kai yra būtina, išreikalauti tyrimo medžiagą, išvadas, įrodymus ir kt., turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje pagal pareiškėjos A. J. pareiškimą, bylos Nr. 3K-3-159/2007).
56. Lietuvos Respublikos Seimo 1990 m. liepos 26 d. nutarimo Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ 1 punkte įtvirtinta, kad kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams asmeniniam ūkiui, jiems pageidaujant, suteikiami iki 3 ha žemės sklypai vienai šeimai; kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmeniniam ūkiui suteikiami iki 2 ha žemės sklypai vienai šeimai. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816 „Dėl Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“ 4 punkte nurodyta, kad žemės sklypai asmeniniam ūkiui asmenims suteikiami apylinkės tarybos sprendimu. Apylinkės taryba, atsižvelgdama į apylinkės agrarinės reformos tarnybos ir žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančio specialisto pasiūlymus, svarsto prašymus ir priima sprendimus dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui suteikimo (9 punktas).
57. Tokias suteiktas žemes asmenims buvo leista išsipirkti ne anksčiau nei po 1994 m., tokią tvarką nustatė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimas Nr. 183 „Dėl asmeninio ūkio žemės pardavimo“, kurio 2.1. papunktyje nurodyta, kad piliečiams parduodami jų naudojami asmeniniam ūkiui žemės sklypai, suteikti apylinkės tarybos sprendimu iki 1994 m. liepos 1 dienos. Tais atvejais, kai apylinkės taryba pagal anksčiau galiojusius įstatymus nepriėmė sprendimo suteikti žemę asmeniniam ūkiui, piliečių naudojama asmeninio ūkio žemė jiems parduodama apskrities valdytojui priėmus sprendimą, kad šie piliečiai teisėtai naudojasi asmeninio ūkio žeme. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, 1994 m. kovo 29 d. sprendimu buvo nuspręstas skirti pareiškėjos sutuoktiniui 1,80 ha žemės ūkio naudmenų kaip įmonės darbuotojui, tuo tarpu apeliantės teiginiai, jog minėtu sprendimu žemė buvo ne skirta, o tik įteisintas žemės suteikimo faktas, laikytini nepagrįstais, pateikiant tik sau palankias šio dokumento interpretacijas. Be to, nepagrįsti ir apeliacinio skundo teiginiai, kad tuomet žemes suteikdavo įmonės, kuriose asmenys tuo metu dirbdavo (šiuo atveju tai būtų Vilniaus aukštesnioji žemės ūkio mokykla). Byloje nėra jokio dokumento, kuris patvirtintų, kad tokia institucija (darbovietė) kokiu nors būdu būtų suteikusi žemės sklypą. Kaip nurodyta teisės aktuose, asmeninio ūkio žemės sklypus pagal asmenų prašymus suteikdavo apylinkės taryba savo sprendimu. Šiuo atveju neginčytinai nustatyta, kad toks sprendimas buvo priimtas ne anksčiau negu 1994 m., taigi nėra pagrindo daryti prielaidos, jog už asmeninio ūkio žemės sklypus galėjo būti sumokėta 1992 m.
58. Šią aplinkybę patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai, todėl apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino jų viseto, nepagrįsti. Pavyzdžiui, pareiškėjos sutuoktinio 2007 m. gegužės 29 d. prašymai leisti išsipirkti valstybinėmis kainomis V. K. priklausančius asmeninio ūkio žemės sklypus, nurodant, kad apmokėjimą garantuoja. Pažymėtina, kad nors apeliantė ir teigia, kad toks prašymas buvo surašytas žemėtvarkos skyriaus specialistui darant įtaką pareiškėjos sutuoktiniui, tačiau tam pagrįsti nėra pateikiama jokių kitų įrodymų, todėl tokios išvados daryti remiantis vien pareiškėjos teigimu negalima. Byloje yra V. K. ranka surašytas prašymas (1 t., b. l. 22) bei ant firminio blanko surašytas iš esmės analogiškas prašymas (1 t., b. l. 23), kuriuose abejuose prašoma leisti išsipirkti žemę, tačiau tik ant firminio blanko esančiame prašyme papildomai nurodyta „Apmokėjimą garantuoju“, todėl net ir darant prielaidą, kad pareiškėjos sutuoktinis galėjo būti suklaidintas, byloje pateiktų prašymų esmė nesikeičia – leisti išsipirkti žemę. Šie įrodymai pagrindžia, kad prieš tai žemės sklypai nebuvo išpirkti, t. y. – už juos sumokėta nebuvo. Byloje taip pat pateikta nemažai NŽT raštų, kuriuose pareiškėjai paaiškinama, be kita ko, kad Vilniaus rajono įgaliotiniui potvarkiuose nenurodyta, kad už asmeninio ūkio žemės sklypus „-„ V. K. buvo sumokėjęs rubliais (investiciniais čekiais) (1 t., b. l. 44), nėra rasta ar pateikta mokėjimo pranešimų (1 t., b. l. 46), Skyriaus archyve mokėjimo pranešimų už žemės sklypus nerasta „-„ asmeninio ūkio žemės sklypų skyrimo potvarkiuose pažymėtas V. K.; tačiau potvarkiuose, kuriuose piliečiams leista susimokėti už konkretų naudojamą valstybinės žemės plotą nurodant mokėtiną sumą, minėto piliečio pavardės nėra (1 t., b. l. 50).
59. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesugretino duomenų, pateiktų paveldėjimo teisės liudijime su nurašytomis sumomis nuo Lietuvos taupomosios knygelės. Apeliaciniame skunde apeliantė nurodo, kad už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) mokėjo 1992 m. 4 080 sumą, ką pagrindžia įrašas taupomojoje knygutėje „nurašyt. 4080 lik. 45808“, o už žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), V. K. mokėjo 1992 m. 1208 sumą, ką pagrindžia įrašas taupomojoje knygutėje „nurašyta ž. skl. vertė 1208 lik. 38024“.
60. Įvertinęs šiuos duomenis, teismas pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, jog įrašai apie valstybės vienkartinių išmokų nurašymą nepatvirtina, kad buvo mokama už asmeninio ūkio žemę ir kad šie mokėjimai buvo įskaityti už asmeninio ūkio žemę, kadangi byloje nėra ginčo laikotarpiu paskaičiuotų žemės kainų arba institucijų sprendimų leidžiant sumokėti paskaičiuotąsias sumas. Byloje nėra pateikta jokių įrodymų apie kokias nors bent apytiksles sumas, kiek, apeliantės teigimu, buvo įkainoti žemės sklypai, kad būtų galima daryti bent kiek pagrįstą išvadą, kad nurašytos sumos galėjo būti būtent už ginčo žemės sklypus. Šiuo atveju nepakanka vien pareiškėjos teigimo apie tai, jog už vieną sklypą buvo mokama 4080 suma, o už kitą – 1208.
61. Be to, įvertinus pareiškėjos paveldėtus žemės sklypus matyti, kad dveji žemės sklypai randasi (duomenys neskelbtini), taigi vien vertinant geografiškai šie sklypai negalėtų būti laikytini ginčo žemės sklypais. Vienas žemės sklypas randasi (duomenys neskelbtini), o kitas - (duomenys neskelbtini), taigi iš esmės galėtų būti daroma prielaida, kad paveldėjimo teisės liudijime įvardinti sklypai yra ginčo žemės sklypai, tačiau tame pačiame paveldėjimo teisės liudijime taip pat yra nurodyta, kad V. K. nuosavybės teisės įregistravimo pagrindas atitinkamai yra 1997 m. balandžio 17 d. ir 1996 m. lapkričio 27 d. valstybinės žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartys, tai paneigia prielaidą, kad už šiuos žemės sklypus pareiškėjos vyras galėjo atsiskaityti dar 1992 m. padarant įrašus Lietuvos taupomojoje knygutėje, juo labiau, kad, kaip nurodyta anksčiau, tokie mokėjimai galėjo būti padaryti nebent po 1994 m. Įvertinus tai, kas išdėstyta, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos sutuoktinis 1992 m. su valstybe už ginčo žemės sklypus atsiskaitęs nebuvo.
62. Apeliantė gan išsamiai apeliaciniame skunde pateikia neva byloje esančių dokumentų neatitikimus (išdėstyti nutarties 25 punkte), tačiau nesuformuluoja jokių tokių teiginių išvadų, t. y. nenurodo, kaip tokie teiginiai gali paneigti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 178 straipsnis). Be to apeliantė pateikia tik samprotaujamojo pobūdžio svarstymus apie tai, kad NŽT galimai yra praradusi susijusius dokumentus, tačiau kadangi nepateikia jokių tą pagrindžiančių įrodymų, šis teiginys nėra nė ką labiau pagrįstas negu teiginys, jog NŽT nėra praradusi dokumentų.
63. Įvertinus tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino materialinės teisės normas, visapusiškai ir išsamiai įvertino byloje esančius įrodymus, todėl apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
64. Netenkinus apeliacinio skundo, nėra pagrindo svarstyti prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
nutaria:
apeliantės R. K. (a. k. 45211150190) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Vilniaus rajono rūmų 2018 m. gruodžio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą