Vilniaus miesto apylinkės teismo nuosprendis

kaltinamajam V. V., jo atstovei pagal įstatymą L. V., gynėjui advokatui Petrui Prijalgauskui,

kaltinamajam A. Š., jo atstovei pagal įstatymą E. Š., gynėjui advokatui Valerijui Kirpičnikovui,

viešame teisiamajame posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje:

V. V. , a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), mokosi (duomenys neskelbtini), neteistas,

A. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), mokosi (duomenys neskelbtini), neteistas,

kaltinami padarę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 180 straipsnio 2 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

V. V. ir A. Š. panaudodami fizinį smurtą ir V. V. grasinant panaudoti peilį, taip atimdami galimybę nukentėjusiam asmeniui priešintis, pagrobė svetimą turtą. Jie 2019 m. vasario 4 d., apie 15.30 val., prie ,,Siemens Arena“ pastato, esančio Ozo g. 14, Vilniuje, veikdami bendrininkų grupėje kartu su asmenimis, kurie tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, V. V. pribėgus prie mažamečio nukentėjusiojo R. S., gim. (duomenys neskelbtini), ir įspyrus jam į nugaros sritį, taip sukeliant jam fizinį skausmą, po ko visiems kartu apstojus mažamečius R. S. ir J. N., gim. (duomenys neskelbtini), ir V. V. rankoje demonstruojant peilį, taip pastariesiems sukuriant bauginančią nerimą keliančią situaciją ir atimant galimybę priešintis, iš mažamečio nukentėjusiojo R. S. pagrobė 4 eurus, priklausančius A. S., o mažamečio nukentėjusiojo J. N. pagrobė 1 eurą, priklausantį H. N.. Tokiais bendrais su A. Š. ir asmenimis, kurie tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus veiksmais, jis plėšimo būdu pagrobė svetimą turtą – 5 Eurus.

2019 m. kovo 27 d. vaizdo įrašų apžiūros protokole nurodyta, kad apžiūrėti vaizdo stebėjimo kamerų, įrengtų prekybos centre ,,Ozas“ 2 vaizdo įrašai pavadinimu „2019.02.04 Paaugliai policijai“ ir „2019.02.04 Paaugliai policijai 2“. Vaizdo stebėjimo kameros vaizdo įrašas pavadinimu „2019.02.04 Paaugliai policijai“ yra 3,35 MB talpos. Jame užfiksuotas 2019-02-04 vaizdo įrašas nuo 15:44:14 val. iki 15:44:47 val. Įrašas atliktas vaizdo stebėjimo kameros, nukreiptos į PC ,,Ozas“ adresu Ozo g. 18, Vilnius, įėjimą, esantį šiaurės rytinėje pusėje. Vaizdo įrašo apačioje, dešinėje pusėje yra užrašas ,,Camera 11“. Vaizdo įraše iš tolo užfiksuoti nuo ,,Vychy vandens parko“ pastato pusės ,,PC ,,Ozas“ pastato link einantys 4 asmenys. Asmenys eina sparčiu žingsniu poromis. Poras sudaro aukšto ir žemo ūgio asmenys, kuriuos identifikuoti dėl atstumo negalima. Asmenys greitai kyla pakilimu link PC ,,Ozas“ antro aukšto įėjimo durų ir 15:44:42 val. vaizdo stebėjimo kamera jų nebefiksuoja. Vaizdo stebėjimo kameros vaizdo įrašas pavadinimu „2019.02.04 Paaugliai policijai 2“ yra 4,28 MB talpos. Jame užfiksuotas 2019-02-04 vaizdo įrašas nuo 15:44:40 val. iki 15:45:01 val. Įrašas atliktas vaizdo stebėjimo kameros, įrengtos į PC ,,Ozas“ adresu Ozo g. 18, Vilnius, viduje ir nukreiptos į antro aukšto įėjimą/išėjimą. Vaizdo įrašo apačioje, dešinėje pusėje yra užrašas ,,Camera 08“. Vaizdo įraše užfiksuota kaip į prekybos centrą pro duris užeina 4 asmenys (vaikinai). Vaizdo stebėjimo kamera vaikinus fiksuoja iš priekio. Vaikinas, pirmas pro duris užėjęs į vidų yra žemo ūgio, apie 1,50-1,60 m. ūgio, vidutinio kūno sudėjimo. Vaikinas vilki tamsios spalvos drabužius (striukę su gobtuvu ir pilkos spalvos rankovėmis, juodas kelnes) avi tamsios spalvos batus. Ant galvos užsidėjęs kepurę su snapeliu. Jam iš paskos užeina antras vaikinas, kuris apie 1,70-1,8 m. ūgio, lieso kūno sudėjimo. Vaikinas vilki juodos spalvos drabužius (juodos spalvos striukę, juodos spalvos kelnes) avi tamsios spalvos batus su baltais raišteliais. Ant galvos užsidėjęs striukės gobtuvą ir kepurę su snapeliu. Jis viduje paveja pirmą vaikiną pasukęs galvą į pastarąjį gestikuliuoja rankomis. Iš paskos eina dar du vaikinai, t. y. vaikinas, kuris apie 1,70-1,8 m. ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, jo plaukai rusvos spalvos, pailgi ir sušukuoti į dešinį šoną. Vaikinas vilki tamsios spalvos drabužius (melsvos spalvos striukę, pilkos spalvos kelnes) avi tamsios spalvos batus. Ketvirtas vaikinas yra apie 1,55-1,60 m. ūgio, vidutinio kūno sudėjimo, vilkintis pilkos spalvos striukę, juodos spalvos kelnes, avi tamsios spalvos batus. Ant galvos užsidėjęs rusvos spalvos gobtuvą. Pas vaikiną įžiūrima šleivakojo eisena. Visi vaikinai eina sparčiu žingsniu, o ketvirtas nebespėdamas bėga iš paskos (t. 1, b. l. 148-150).

Motyvuojamoji dalis

Byloje surinktų įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikavimo motyvai

Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus ir įvertinęs juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka daro išvadą, kad kaltinamųjų V. V. ir A. Š. kaltė padarius jiems inkriminuotą plėšimą, įrodyta. Kaltinamieji, apklausiami teismo posėdyje savo kaltės įvykdžius nukentėjusiųjų R. S. ir J. N. plėšimą nepripažino ir paaiškino, kad jie buvo tik įvykio stebėtojai, nusikalstamą veiką padarė, t. y. nukentėjusiajam R. S. į nugaros sritį spyrė ir iš pastarojo bei nukentėjusiojo J. N. pinigus atėmė mažametis R. Ž., o jie tik žiūrėjo. V. V. taip pat paneigė, kad įvykio metu turėjo kokį nors peilį, rankose galėjo turėti mobilaus ryšio telefoną, kuris turėjo blizgaus metalo korpusą. Tokie V. V. ir A. Š. parodymai neatitinka tikrovės ir laikytini jų gynybine pozicija siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytą nusikalstamą veiką, nes juos paneigia kiti byloje surinkti ir teismo posėdyje ištirti įrodymai.

Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad kad 2019 m. vasario 4 d., apie 15.30 val., prie „Siemens Arena“ pastato, esančio Ozo g. 14, Vilniuje, kaltinamieji V. V. ir A. Š., kartu su mažamečiais R. Ž. ir A. P., kurie tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, buvo prie mažamečių nukentėjusių R. S. ir J. N.. Šią aplinkybę teismo posėdyje pripažino ir kaltinamieji V. V. bei A. Š.. Tačiau byloje surinkti įrodymai paneigia kaltinamųjų versiją, kad R. S. pastūmė ir iš nukentėjusiųjų pinigus pagrobė R. Ž.. Nukentėjusysis R. S. apklausų metu patvirtino, kad užpuolimo metu jį pastūmė aukštesnis už jį vaikinas spuoguotu veidu, dėl ko jis pargriuvo, o jo piniginę paėmė ir apžiūrinėjo dviese, t. y. mažas vaikinas (R. Ž.) ir aukštesnis už jį vaikinas spuoguotu veidu (V. V.). Nukentėjusysis J. N. taip pat parodė, kad jį ir jo draugą R. S. apstojo visi užpuolikai, iš kurių tik vienas buvo mažesnis už jį, kiti aukštesni. Visi užpuolikai juos stumdė ir reikalavo pinigų. Jį pastūmė aukštesnis vaikinas. Aplinkybę, kad nukentėjusįjį R. S. pastūmė ir jam peilį demonstravo būtent kaltinamasis V. V. patvirtina ir kiti byloje esantys duomenys (Vilniaus AVPK KP nusikaltimų nuosavybei tyrimo valdybos 2-ojo skyriaus vyresniojo tyrėjo E. L. tarnybinis pranešimas, R. S. apklausos protokolai) apie tai, kad R. S. papildomos apklausos metu jam buvo parodyti vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašai, iš kurių šis nukentėjusysis atpažino asmenį, o būtent V. V., dėvintį tamsius rūbus bei gobtuvą ir kepuraitę su snapeliu ant galvos. Liudytojas A. P., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad iš nukentėjusiųjų pinigų reikalavo R. Ž., tačiau pinigus paėmė kaltinamasis V. V., kuris ir sudavė nukentėjusiajam, t. y. iš kojos spyrė į nugarą. Taip pat A. P. nurodė, kad V. V. labai keikėsi grasindamas nukentėjusiems. Įvertinęs aptartus bylos duomenis bei sugretinęs juos tarpusavyje, teismas pripažįsta įrodyta, kad nukentėjusiojo R. S. nurodytas už jį aukštesnis vaikinas spuoguotu veidu, yra būtent kaltinamasis V. V., kuris pribėgęs prie nukentėjusiojo R. S., įspyrė jam į nugaros sritį, po ko visiems kartu apstojus R. S. ir J. N., V. V. rankoje demonstravo peilį bei iš R. S. pagrobė 4 eurus, o iš J. N. pagrobė 1 eurą.

Kaltinamųjų V. V. ir A. Š. teismo posėdyje išsakytą versiją, kad R. S. pastūmė ir iš nukentėjusiųjų pinigus paėmė R. Ž. paneigia vaizdo įrašo apklausos pas ikiteisminio tyrimo teisėją, vaizdo įrašų iš įvykio vietoje buvusių apsaugos kamerų duomenys, iš kurių matyti, kad R. Ž. yra žemo ūgio, labai smulkaus kūno sudėjimo, t. y. žymiai mažesnis už nukentėjusiuosius R. S. ir J. N.. Tuo tarpu nukentėjusieji, kaip minėta, apklausų metu nuosekliai nurodė, kad nukentėjusįjį R. S. pastūmė ir jam peilį demonstravo aukštesnis vaikinas, kuris ir paėmė pinigus iš abiejų nukentėjusiųjų, todėl šis vaikinas negali būti kaltinamųjų nurodytas R. Ž.. Akcentuotina ir tai, kad nukentėjusieji R. S. ir J. N. ankščiau kaltinamųjų V. V. ir A. Š., bei R. Ž. ir A. P. nepažinojo, jokių santykių nepalaikė, todėl nukentėjusiųjų suinteresuotumas apkalbėti kaltinamuosius nenustatytas, be to, teismas neturi pagrindo spręsti, kad jie galėjo sąžiningai klysti apibūdindami juos užpuolusius vaikinus. Nukentėjusiųjų bei jų atstovų pagal įstatymą A. S. ir H. N. parodymai yra nuoseklūs, atitinka kitus byloje surinktus įrodymus, todėl jais netikėti ir nesivadovauti teismas neturi pagrindo.

BK 24 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkavimas yra tyčinis bendras dvejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų ir sulaukusių šio kodekso 13 straipsnyje nustatyto amžiaus asmenų dalyvavimas, darant nusikalstamą veiką. Nagrinėjamu atveju, šiame nuosprendyje išdėstyti ir teismo ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamieji V. V. ir A. Š. bei asmenys, kurie tuo metu nebuvo tokio amžiaus, kad atsakytų pagal baudžiamuosius įstatymus, bendrai dalyvavo vykdant R. S. ir J. N. plėšimą, t. y. buvo šio nusikaltimo bedravykdytojai. Teismų praktikoje pripažįstama, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir pan.). Susitarimas tarp bendrininkų nebūtinai turi būti išankstinis, be to, įrodinėjant susitarimo buvimą, nėra būtina nustatyti, kad bendrininkai buvo išsamiai aptarę visas nusikalstamos veikos detales. Apie bendrininkų susitarimo padaryti nusikalstamą veiką buvimą, kaip ir apie kitus subjektyviuosius nusikaltimo sudėties ar bendrininkavimo požymius, sprendžiama ne vien tik iš šių asmenų parodymų, bet atsižvelgiama ir į objektyviai nustatytas aplinkybes, pavyzdžiui, veiksmų bendrumą, jų suderintą atlikimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-67-511/2016). Nukentėjusysis R. S. paaiškino, kad užpuolikai tarpusavyje nebendravo. Buvo, kad vienas sako, o kiti daro, po to keitinėjasi. Būtent kaltinamųjų dalyvavimas kartu, apstojant iš visų pusių nukentėjusiuosius, palaužė jų pasipriešinimą, nes R. S. ir J. N. esamoje situacijoje suvokė, kad visi prie jų buvę keturi vaikinai, yra viena bendra grupė, turinti vieną bendrą tikslą atimti iš jų pinigus, ir nukentėjusieji negalės visiems keturiems pasipriešinti.

Nors byloje nustatyta, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį R. S. panaudojo ir pinigus iš abiejų nukentėjusiųjų atėmė kaltinamasis V. V., o kaltinamasis A. Š. buvo šalia nukentėjusiųjų, taip pastariesiems sukuriant bauginančią nerimą keliančią situaciją ir atimant galimybę priešintis, tačiau pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes, A. Š. taip pat pripažintinas plėšimo bendravykdytoju. Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad buvimas šalia nukentėjusiojo, kitam asmeniui (asmenims) grobiant jo turtą ir jam tai suvokiant, iš esmės pripažįstamas grasinimu nukentėjusiajam, nes stiprina prieš nukentėjusįjį kito asmens – bendrininko – vartojamos prievartos poveikį, mažina nukentėjusiojo galimybes priešintis užpuolimui ir jo turto grobimui, t. y. sukuriama situacija, kuri baugina, kėlia nerimo, nesaugumo nukentėjusiajam. Toks asmuo teismų praktikoje taip pat pripažįstamas plėšimo bendravykdytoju (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys 2K-148/2004, 2K-526/2006, 2K-588-976/2015). Pažymėtina, kad patys kaltinamieji V. V. ir A. Š. patvirtino, kad nukentėjusieji, jų visų buvimą šalia suprato kaip vieną bendrą grupę. Be to, esant bendrininkavimui, kaltininkams inkriminuojami visi dėl bendrininkų nusikalstamų veikų kilę padariniai, o ne tik tie, kuriuos padarė kiekvienas kaltininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-352-696/2016).

Nagrinėjamoje byloje kaltinamiesiems inkriminuota, kad jie apiplėšė nukentėjusiuosius R. S. ir J. N. panaudodami peilį. Tiek V. V., tiek A. Š. apklausiami teismo posėdyje neigė turėję peilį. V. V. nurodė turėjęs mažą mobiliojo ryšio telefoną blizgiu metaliniu paviršiumi, kurį galimai buvo išsitraukęs iš kišenės norėdamas pasižiūrėti kiek valandų. Tačiau šiuos V. V. paaiškinimus paneigia nukentėjusiųjų R. S. ir J. N. parodymai. Nukentėjusysis R. S. parodė, kad mažą peilį, panašų į virtuvinį ar „daržovinį“, juo jam grasinant, išsitraukė taip pat aukštesnis už jį vaikinas spuoguotu veidu, t. y. V. V., kuris peilį apsukęs aplink savo ašį, jį įsidėjo į kišenę. Peilį užpuolikas išsitraukė todėl, kad jis nedarė to, ko jie prašė, t. y. greičiau atiduoti pinigus. Nukentėjusysis J. N. parodė, kad pas vieną iš užpuolikų kišenėje buvo daiktas panašus į peilį, nes labai blizgėjo, buvo smailus, manė, kad tai metalinis daiktas. Paskui pamatė antgalį ir pamanė, kad ten peilis. Pažymėtina, kad V. V. versija dėl mobiliojo ryšio telefono buvo iškelta tik bylos nagrinėjimo teisme metu. Tokių aplinkybių ikiteisminio tyrimo metu kaltinamasis V. V. ir jo įstatyminė atstovė L. V. nebuvo nurodę. Byloje nėra jokių duomenų, kad kaltinamieji V. V. ir A. Š., bei R. Ž. ir A. P., įvykio metu būtų turėję mobilaus ryšio telefoną. Nukentėjusieji A. S. ir H. N., apklausiami teismo posėdyje, paaiškino, kad R. S. ir J. N. mobiliuosius telefonus turi ir jais naudojasi kelis metus, turėjo įvairių modelių telefonus, todėl turi gyvenimiškos patirties, kad neklystant atskirtų demonstruojamą peilį nuo mobiliojo ryšio telefono. Todėl nei R. S., nei J. N. negalėjo peilio supainioti su telefonu. Pažymėtina, kad R. S. V. V. demonstruojamą peilį apibūdino pakankamai išsamiai, t. y. kaip mažą peilį, panašų į virtuvinį ar „daržovinį“. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad V. V. turėjo ir demonstravo nukentėjusiajam būtent peilį, o ne kokį nors kitą daiktą metaliniu korpusu.

Teismų praktikoje peiliui, kaip BK 180 straipsnio 2 dalyje įtvirtintam plėšimo įrankiui nėra keliami jokie specialūs reikalavimai – peiliu pripažįstamas įrankis, skirtas kažkam pjauti. Be to, aplinkybė, kad peilis, kuriuo buvo grasinta, nebuvo surastas ir ištirtas, nepaneigia aptariamo plėšimą kvalifikuojančio požymio buvimo (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-355/2005). Nagrinėjamu atveju nukentėjusiųjų nurodytas ir apibūdintas peilis, .t y. metalinis, smailas, su antgaliu, panašus į virtuvinį, pripažintinas plėšimo įrankiu BK 180 straipsnio 2 dalies prasme.

Byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai leidžia daryti išvadą, kad kaltinamasis V. V. įvykdė nukentėjusiųjų R. S. ir J. N. plėšimą panaudojęs peilį. Nukentėjusysis R. S. apklausų metu nurodė, kad vienas iš užpuolikų (V. V.) iš kišenės išsitraukė peilį, jį apsuko aplink savo ašį ir vėl įsidėjo į kišenę. Peilį išsitraukė, nes jis nedarė ko jie prašė ir išsitraukė peilį kaip paskatinimą tai daryti. Iš R. S. parodymų matyti, kad peilio panaudojimą jis suprato, kaip labai rimtą grasinimą. Esant šioms teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms, V. V. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 180 straipsnio 2 dalį.

BK 26 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bendrininkai atsako tik už tas vykdytojo padarytas nusikalstamas veikas, kurias apėmė jų tyčia. Teismo vertinimu, šioje byloje nesurinkta patikimų, keliais objektyviais įrodymų šaltiniais patvirtintų įrodymų, patvirtinančių, kad kaltinamasis A. Š. suprato, jog V. V. grasina nukentėjusiesiems peiliu, ir kad būtent tokį plėšimo būdą apėmė jo tyčia. Kaip minėta, kaltinamieji V. V. bei A. Š., taip pat kartu nukentėjusiųjų plėšime dalyvavę R. Ž. ir A. P. apskritai neigė, kad įvykio metu kuris nors iš jų turėjo peilį. Šis peilis bylos tyrimo metu nebuvo surastas ir ištirtas. Aplinkybė, kad vienas iš užpuolikų iš kišenės buvo išsitraukęs peilį, nustatyta tik nukentėjusiųjų R. S. ir J. N. parodymais. Analizuojant nukentėjusiųjų parodymus matyti, kad R. S. nurodė matęs kaip V. V. iš kišenės išsitraukė peilį, jį apsuko aplink ašį ir įsidėjo atgal. Jis labai jo nerodė, nes buvo gatvėje ir galėjo bet kas pamatyti. Peilis buvo išimtas tik tą vieną kartą. Peilį galėjo matyti tas asmuo, kuris jį apiplėšinėjo. Viso įvykio metu niekas nepasakė žodžio peilis. Ar jo draugas matė peilį nežino. Nukentėjusysis J. N. aiškindamas peilio panaudojimo aplinkybes nurodė, kad daiktą, kuris jam atrodė kaip peilis, matė tik vaikino kišenėje. Mano, kad tas vaikinas pamiršo apie tą peilį, nes jis nekreipė į tą peilį dėmesio. To daikto matėsi labai nedaug, šiek tiek, tik viršūnė. Vertinant tokius nukentėjusiųjų parodymus lieka nepašalinta abejonė, ar kaltinamasis A. Š. apskritai matė, kad V. V. kišenėje turi peilį ir jį demonstruoja nukentėjusiems. Iš nukentėjusiųjų parodymų matyti, kad peilis buvo ištrauktas labai trumpai, V. V. jį laikė klubų lygyje, į nieką nebuvo nukreipęs, viso įvykio metu niekas nepasakė žodžio peilis. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o tik patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-619/2012, 2K-232/2014). Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumui, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-173/2014). Nagrinėjamu atveju, nesant patikimų duomenų, kad kaltinamasis A. Š. žinojo ir matė, jog kaltinamasis V. V. kaip grasinimą demonstruoja peilį nukentėjusiesiems ir tokiam plėšimo būdui pritarė, šis plėšimą kvalifikuojantis požymis iš kaltinimo A. Š. šalintinas, konstatuojant vykdytojo ekscesą, ir jo veika kvalifikuojama pagal BK 180 straipsnio 1 dalį.

Kaltinamųjų V. V. ir A. Š. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamiesiems, vadovaujasi BK 54 straipsnio 2 dalies, taip pat BK XI skirsnio, reglamentuojančio nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumus, nuostatomis bei ir atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumo laipsnį, sukeltas pasekmes, kaltės formą, motyvus ir tikslus. Kaltinamasis V. V. padarė vieną tyčinį sunkų, o kaltinamasis A. Š. apysunkį nusikaltimą, šie nusikaltimai padaryti iš savanaudiškų paskatų. Teismas taip pat įvertina bylos duomenis, apibūdinančius kaltinamųjų asmenybes – V. V. ir A. Š. anksčiau neteisti, nusikalto būdami nepilnamečiais, neseniai sulaukę amžiaus, nuo kurio atsako pagal baudžiamąjį įstatymą. V. V. baustas administracine tvarka, taip pat administracinių nusižengimų teisenos jam buvo nutrauktos nesulaukus amžiaus, nuo kurio kyla administracinė atsakomybė (t. 2, b. l. 34-37). V. V. mokosi (duomenys neskelbtini). Šioje mokymo įstaigoje apibūdinamas kai turintis tiek teigiamų, tiek neigiamų savybių – neblogai sutaria su klasės draugais, pagarbiai bendrauja su mokytojais, tačiau dažnai vėluoja į pamokas, bėga iš jų, kartais atsisako atlikti jam skirtas užduotis (t. 2, b. l. 25). A. Š. mokosi (duomenys neskelbtini). Šioje mokymo įstaigoje apibūdinamas daugiau neigiamai - kaip blogai lankantis mokyklą, vėluojantis į pamokas, linkęs meluoti, manipuliuoti (t. 2, b. l. 47).

BK 54 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pažymėtina, kad BK 41 straipsnis greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumo tikslą. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. BK 54 straipsnio 3 dalis nustato, kad jeigu straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas aiškiai prieštarautų teisingumo principui, teismas, vadovaudamasis bausmės paskirtimi, gali motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę. Šis bausmės švelninimo pagrindas sietinas su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu bei išvada, kad bendros bausmės skyrimo taisyklės nėra pakankamos teisingumo principui įgyvendinti ir teisingai bausmei paskirti. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad teisingumo principui prieštarauja ne tik aiškiai per švelnios, bet ir aiškiai per griežtos bausmės paskyrimas. Taikant BK 54 straipsnio 3 dalį turi būti nustatyta tokia aplinkybių visuma, kurioje bausmė, nors formaliai ir atitinka visas bausmės skyrimo nuostatas (tai gali būti ir sankcijos minimumas), tačiau yra betikslė, t. y. nepasiekia visų savo tikslų, nurodytų BK 41 straipsnio 2 dalyje, arba, atvirkščiai, – pasiekia iš esmės tik vieną – nubaudimą, kuris tokioje situacijoje yra per griežtas, nelogiškas ir nereikalingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-449-942/2016).

Kaip minėta, BK 180 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas pagal rūšinį pavojingumą priskiriamas apysunkiams, o BK 180 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikaltimas - sunkiems nusikaltimams. Pagal baudžiamąjį įstatymą, už šiuos nusikaltimus gali būti skiriamos tik su laisvės atėmimu susijusios bausmės.

Nagrinėjamu atveju, V. V. bei A. Š. asmenybių ir jų padarytos veikos vertinimas leidžia teismui daryti išvadą, jog net minimalios sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas už nusikaltimą, padarytą byloje nustatytomis aplinkybėmis, būtų neteisingas. Darydamas tokią išvadą teismas, visų pirma, įvertina padaryto nusikaltimo aplinkybes. V. V. bei A. Š. buvo plėšimo bendravykdytojai, tačiau intensyvaus smurto ir grasinimų prieš nukentėjusiuosius nenaudojo, iš jų pagrobė itin mažos vertės turtą – penkis eurus. Taigi, nukentėjusiems padaryta turtinė žala yra menkavertė. A. Š. vaidmuo šio nusikaltimo padaryme buvo antraeilis, V. V., nors panaudojo peilį, tačiau jį tik trumpam buvo ištraukęs iš kišenės, nebuvo nukreipęs į nukentėjusiuosius ir jų nesužalojo. Vertinat kaltinamųjų asmenybes pažymėtina, kad jie yra nepilnamečiai, praeityje neteisti, mokosi bendrojo lavinimo mokymo įstaigose, yra prižiūrimi motinų, su kuriomis gyvena.

V. V. ir A. Š. neprisipažino padarę nusikalstamą veiką. Ši aplinkybė, be abejo, yra itin svarbi sprendžiant dėl švelnesnės nei įstatyme numatytos bausmės paskyrimo. Tačiau BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatose asmens prisipažinimo reikalavimas tiesiogiai nėra įtvirtintas. Toks reikalavimas įtvirtintas švelninant bausmę pagal BK 62 straipsnį. Tuo tarpu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas galima būtent tada, kai nėra BK 62 straipsnyje nurodytų pagrindų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nustatys Nr. 2K-395/2007, 2K-2/2015). Teismų praktikoje konstatuota, kad nors kaltinamasis neigia padaręs nusikaltimą, tačiau kaltinamojo (ne teisininko) pasirinkta gynybos pozicija negali tiesiogiai nulemti skiriamos bausmės, pripažįstant kaltinamojo teisę gintis ir tik jo teisę, bet ne pareigą duoti teisingus parodymus (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis Nr. 1A-81-449/2018).

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad kaltinamųjų V. V. ir A. Š. padarytas nusikaltimas nėra tokio sunkumo, o kaltinamieji nėra tiek pavojingi, kad galima būtų daryti išvadą, jog bausmės tikslai bus pasiekti skiriant jiems tik BK 180 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose numatytas su laisvės atėmimu susijusias bausmes.

Įvertinęs anksčiau nurodytų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, teismas daro išvadą, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamiesiems V. V. ir A. Š. taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir paskyrus švelnesnes bausmes, nei numatyta BK 180 straipsnio 1 ir 2 dalių sankcijose – laisvės apribojimą, kurios dydis nustatytinas atsižvelgiant į kiekvieno kaltinamojo vaidmenį darant nusikaltimą bei jų asmenybes. Taip pat V. V. bei A. Š. nustatytini BK 48 straipsnyje numatyti įpareigojimai, kurie padėtų įgyvendinti bausmės tikslus.

Dėl kitų nuosprendžiu išspręstinų klausimų.

Kaltinamajam V. V. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (t. 2, b. l. 14-15), taip pat kaltinamajam A. Š. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir nepilnamečio atidavimas prižiūrėti (t. 2, b. l. 29-30), paliktinos galioti iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios.

Daiktai, turintys reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - 2 kompaktiniai diskai su įrašytais vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašais laikomi prie bylos voke Nr. 1.; 7 kompaktiniai diskai su įrašytais nepilnamečių nukentėjusiųjų R. S. ir J. N., nepilnamečių liudytojų R. Ž. ir A. P. apklausų garso ir vaizdo įrašais, laikomi prie bylos voke Nr. 2, paliktini saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 246, 297-298, 301-305, 307, 433-438 straipsniais,

nusprendžia:

V. V. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 2 dalyje, ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu: 1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 21.00 val. iki 6.00 val.; 3) tęsti mokslą; 4) nebendrauti su A. Š., R. Ž. ir A. P..

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio šio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti palikti galioti iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios.

A. Š. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje, ir, taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, paskirti jam laisvės apribojimo bausmę 1 (vieneriems) metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo laikotarpiu: 1) be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos; 2) būti savo gyvenamojoje vietoje nuo 21.00 val. iki 6.00 val.; 3) tęsti mokslą; 4) nebendrauti su V. V., R. Ž. ir A. P..

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo įsiteisėjusio šio teismo nuosprendžio nuorašo gavimo bausmę vykdančioje institucijoje dienos.

Kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti bei nepilnamečio atidavimą prižiūrėti palikti galioti iki šio nuosprendžio vykdymo pradžios.

Daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti - 2 kompaktinius diskus su vaizdo stebėjimo kamerų vaizdo įrašais ir 7 kompaktinius diskus su nepilnamečių nukentėjusiųjų R. S. ir J. N., nepilnamečių liudytojų R. Ž. ir A. P. apklausų garso ir vaizdo įrašais, palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per dvidešimt dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.