- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-12-12
- Bylos Nr.
- 2A-642-516/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-56-3-00745-2018-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Rasa Gudžiūnienė, Vilija Mikuckienė, Vigintas Višinskis
- Atsakovas
- A. A.
- Ieškovas
- akcinės bendrovės „Kauno grūdai“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vilijos Mikuckienės ir Viginto Višinskio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo A. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 30 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2251-480/2018 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno grūdai“ ieškinį atsakovui A. A. dėl skolos ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė akcinė bendrovė (toliau – ir AB) „Kauno grūdai“ kreipėsi į teismą, dokumentinio proceso tvarka prašydama priteisti iš atsakovo A. A. 46 086,89 Eur skolą, 8 295,66 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 744 Eur žyminį mokestį. Ieškovė nurodė, kad pagal šalių 2016 m. lapkričio 2 d. sudarytą Augalininkystės prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 9767 ji pardavė, o atsakovas pirko prekes, tačiau pagal sutarties pagrindu išrašytas PVM sąskaitas faktūras jose nurodytais terminais atsakovas neatsiskaitė ir liko skolingas ieškovei 46 086,89 Eur.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apygardos teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. preliminariu sprendimu ieškinį patenkino visiškai ir priteisė ieškovei AB „Kauno grūdai“ iš atsakovo A. A. 46 086,89 Eur skolą, 8 295,66 Eur palūkanas, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (54 382,55 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 744 Eur žyminį mokestį.
3. 2018 m. spalio 5 d. Kauno apygardos teisme gauti atsakovo prieštaravimai dėl preliminaraus sprendimo, kuriuose atsakovas nurodė, kad jis sutinka su 46 086,89 Eur skola, tačiau nesutinka su priteista delspinigių suma, nes mano, jog tokio dydžio delspinigiai neatitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų. Be to, atsakovas nurodė ir tai, kad visos skolos šiuo metu negali sumokėti dėl susidariusios sunkios ūkio finansinės padėties ir prašė skolos mokėjimą išdėstyti dalimis per penkerius metus.
Atsiliepimas
4. Atsiliepime į atsakovo prieštaravimus ieškovė prašė juos atmesti ir palikti 2018 m. rugsėjo 13 d. preliminarų sprendimą nepakeistą, tačiau 2018 m. lapkričio 21 d. teismo posėdyje ieškovės atstovė pateikė pareiškimą dėl atsisakymo nuo ieškinio reikalavimo dalies – 6 636,49 Eur delspinigių ir toje dalyje prašė bylą nutraukti, nurodydama, kad ieškovė geranoriškai sumažino sutartyje numatytus delspinigius iki minimalaus dydžio, t. y. iki 0,02 proc., kurie šiuo atveju sudaro 1 659,17 Eur sumą. Ieškovė nurodė nesutinkanti, kad jos geranoriškai sumažinta delspinigių suma būtų dar mažinama, o taip pat, jog priteistos sumos būtų išdėstytos ir dengiamos dalimis per 5 metų laikotarpį. Ieškovės teigimu, atsakovas per ilgą laikotarpį nesugebėjo, t. y. nenorėjo, padengti bent dalies savo įsiskolinimo, o taip pat nepateikė jokių argumentuotų rašytinių įrodymų, patvirtinančių jo sunkią finansinę situaciją. Ieškovė pažymėjo, kad grūdų rinkoje aukštų kainų situacija yra išlikusi ir dabar, taigi, ieškovei šiuo metu yra ypač reikalingos didelės apyvartinės lėšos jos vykdomai gamybai užtikrinti, todėl ieškovės noras atgauti iš atsakovo įsiskolinimą kuo greičiau yra visiškai suprantamas.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Kauno apygardos teismas 2018 m. lapkričio 30 d. sprendimu preliminarų sprendimą pakeitė, nurodydamas priteisti iš atsakovo ieškovei 46 086,89 Eur skolą, 1 659,17 Eur delspinigius, 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (47 746,06 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. rugsėjo 13 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 632 Eur žyminį mokestį; priėmė ieškovės atsisakymą nuo dalies reikalavimų – 6 636,49 Eur delspinigių, ir šią civilinės bylos dalį nutraukė, grąžindamas ieškovei 112 Eur žyminio mokesčio; taip pat priteisė iš atsakovo valstybei 10,99 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu bei atmetė atsakovo prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą.
6. Teismas nustatė, kad AB „Kauno grūdai“ ir A. A. 2016 m. lapkričio 2 d. sudarė Augalininkystės prekių pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 9767 (toliau – ir Sutartis), pagal kurios 5.1 punktą pirkėjas (atsakovas) įsipareigojo už prekes apmokėti PVM sąskaitose faktūrose nurodytais terminais. Teismas pažymėjo, kad PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, jog už pirktas prekes atsakovas turėjo atsiskaityti iki 2017 m. spalio 1 d. ir skola ieškovei yra 46 086,89 Eur. Duomenų, kad atsakovas būtų sumokėjęs ieškovei 46 086,89 Eur skolą nėra. Atsižvelgdamas į tai, kad atsakovas neatsiskaitė už pirktas prekes ir liko ieškovei skolingas 46 086,89 Eur, teismas nurodė, jog ši suma priteistina ieškovei iš atsakovo.
7. Pagal Sutarties 7.2.2 punktą, kitais, išskyrus 7.2.1 punkte nurodytais atvejais, praleidęs terminą atsiskaityti, pirkėjas (t. y. atsakovas) be atskiro pardavėjo (t. y. ieškovės) pareikalavimo privalo mokėti pardavėjui 0,1 proc. dydžio delspinigius už kiekvieną uždelstą kalendorinę dieną nuo įsiskolinimo sumos iki pinigų gavimo į pardavėjo atsiskaitomąją sąskaitą / kasą dienos. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog atsakovas po Sutarties sudarymo iki preliminaraus sprendimo priėmimo būtų teikęs ieškovei ir (ar) teismui prašymus dėl Sutarties pakeitimo, numatyto netesybų dydžio sumažinimo. Nors atsakovas Sutartį sudarė kaip fizinis asmuo, tačiau Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.4 straipsnio 2 dalies prasme jis yra verslininkas, atsakovas pats sudarė Sutartį bei ją pasirašė, taigi, jam buvo žinomos sudaromos sąlygos, jis galėjo įvertinti ūkio finansines galimybes vykdyti įsipareigojimus, o jų netinkamo vykdymo atveju – ir galimas teisines pasekmes, be kita ko, netesybų aspektu. Be to, atsakovui iškėlus netesybų dydžio klausimą, ieškovė geranoriškai sumažino Sutartyje nustatytų delspinigių dydį (0,1 proc.) iki minimalaus dydžio, t. y. iki 0,02 proc., kurios sudaro 1 659,17 Eur, ir pateikė atsisakymą nuo 6 636,49 Eur sumos, todėl teismas sprendė, kad ieškovės geranoriškai sumažintas Sutartyje numatytų delspinigių dydis nėra per didelis ir nėra pagrindų jį mažinti.
8. Spręsdamas dėl atsakovo prašymo išdėstyti sprendimo vykdymą, teismas pažymėjo, kad šalys yra verslo subjektai, kurių tikslas – gauti pelną. Taigi, tiek ieškovė, tiek atsakovas yra suinteresuoti kuo greitesniu pajamų gavimu. Atsakovo nurodoma aplinkybė, kad jis neturi lėšų atsiskaityti su ieškove ir iš viso yra skolingas kreditoriams 396 340,45 Eur, teismo vertinimu, nėra pagrindas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą. Teismo įsitikinimu, ir kitos atsakovo nurodytos aplinkybės, kad įsiskolinimas susidarė dėl itin prastų praeitų metų, nes dėl liūčių buvo iš esmės sugadintas derlius, o šiais metais dėl sausros atsakovas taip pat patiria nuostolius, nėra itin nepalankios aplinkybės teismo sprendimui įvykdyti. Teismas atkreipė dėmesį, kad net ir nagrinėdamas ginčą pagal grūdų pirkimo–pardavimo sutartį, kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog force majeure gali būti taikoma kaip pagrindas atleisti nuo civilinės atsakomybės, jei ši aplinkybė galiojo visą prievolės įvykdymo laiką ir sutrukdė įvykdyti prievolę. Jei tokia aplinkybė galiojo tik ribotą laiką arba prievolę buvo galima įvykdyti kitais būdais, atleidimas nuo atsakomybės netaikomas arba taikomas iš dalies, atsižvelgiant į galimybę įvykdyti prievolę (Lietuvos Aukščiausioje Teismo 2014 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-2/2014). Teismo vertinimu, atsižvelgiant į pateiktą kasacinio teismo išaiškinimą, teisiškai nereikšmingi yra atsakovo argumentai dėl nenugalimos jėgos (nepalankių oro sąlygų) aplinkybių. Be to, teismas pastebėjo ir tai, kad be nurodomos skolos kreditoriams, atsakovas prašymo nepagrindė jokiais jo turtinę padėtį patvirtinančiais įrodymais, pavyzdžiui, duomenimis apie turimą turtą, santaupas, atsargų likučius ir pan., todėl teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė savo sunkios turtinės padėties, ir kad atsisakymas išdėstyti teismo sprendimo vykdymą lems jam sunkias pasekmes. Be to, teismo vertinimu, siekdamas įvykdyti prievolę atsakovas gali naudotis kitais lėšų gavimo būdais, pavyzdžiui, gauti paskolą ar kt.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
9. Atsakovas A. A. apeliaciniame skunde prašo pakeisti Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 30 d. galutinį sprendimą, priteistos ieškovei 46 086,89 Eur skolos grąžinimą išdėliojant taip: iki 2019 m. spalio 1 d. nurodant grąžinti 9 217,38 Eur sumą, iki 2020 m. spalio 1 d. – 9 217,38 Eur sumą, iki 2021 m. spalio 1 d. – 9 217,38 Eur sumą, iki 2022 m. spalio 1 d. nurodant grąžinti 9 217,38 Eur sumą ir iki 2023 m. spalio 1 d. – 10 876,55 Eur sumą kartu su priteistais delspinigiais. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
9.1. Teismas galutiniame sprendime pripažįsta, kad egzistuojant tam tikroms sąlygoms, tiek pagal įstatymą, tiek pagal teismų praktiką galima sprendimo vykdymą išdėstyti. Atsakovas minėjo, kad šiuo metu jis negali sumokėti visos skolos dėl susidariusios sunkios finansinės ūkio padėties. Atsakovas prie savo procesinių dokumentų buvo pridėjęs savo įsipareigojimus, kurie bendrai visiems kreditorius dabar sudaro apie 270 000 Eur. Tai reiškia, kad atsakovas savo turimus skolinius įsipareigojimus mažina. Atsakovas sutinka skolos grąžinimui užtikrinti įkeisti dalį savo nekilnojamojo turto. Visos skolos išieškojimas šiuo metu reikštų tik atsakovo bankrotą, dėl kurio galimai nei vienas kreditorius nebeatgautų turimų reikalavimų arba atgautų tik nedidelę jų dalį. Savo ruožtu visas problemas galima išspręsti, jeigu jos sprendžiamos protingai, teisingai ir sąžiningai, būtent to atsakovas ir prašo teismo.
9.2. Atsakovas nepiktnaudžiauja, negrąžindamas turimų skolų. Skolas lėmė ir įsiskolinimai, susidarę dėl itin prastų 2017 metų, kai dėl liūčių buvo iš esmės sugadintas derlius, be to, dėl 2018 metų sausrų atsakovas tai pat patyrė didžiulius nuostolius, nes ir (duomenys neskelbtini) savivaldybėje buvo paskelbta kritinė situacija dėl sausros. Todėl atsakovas prašo išdėstyti skolos grąžinimą dalimis per penkerius metus, nes vykdo savo veiklą ir mato galimybes atsiskaityti su visais kreditoriais.
Atsiliepimas
10. Ieškovė AB „Kauno grūdai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodyti šie pagrindiniai argumentai:
Žemesnės instancijos teismas
10.1. Teismo sprendimu priteistos sumos išdėstymas 5 metų laikotarpiui būtų akivaizdžiai neproporcingas ir pažeistų ieškovės teises ir teisėtus interesus. Byloje nėra jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima daryti išvadą dėl sunkios atsakovo padėties. Atsakovas nepateikė įrodymų, kad jo pajamos nuo Sutarties sudarymo sumažėjo, nepateikė registrų išrašų, turto deklaracijų ar kitų dokumentų apie savo turtinę padėtį. Be to, byloje nėra nei vieno įrodymo, kad šių ar praeitų metų derlius buvo prastas, jog jis žuvo ar pan., taigi, atsakovo dėstomi argumentai dėl sausros ir liūčių bei dėl to prastos ūkio finansinės padėties yra deklaratyvūs ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai jais nesivadovavo.
10.2. Atsakovas ieškovei nė kartą žadėjo įvykdyti prievolę, prašė suteikti papildomo laiko, tačiau per daugiau kaip metus neįvykdė net dalies prievolės. Skolos, kurią ieškovė prašė priteisti iš atsakovo, sumokėjimo terminas suėjo dar 2017 m. spalio 1 d. Ieškovė tikėjo atsakovo pažadais sumokėti skolą, todėl į teismą kreipėsi tik 2018 m. rugsėjo mėnesį, t. y. po beveik metų laiko. Be to, atsakovas nepateikė jokių duomenų, kad per jo prašomą 5 metų terminą prievolė bus įvykdyta tinkamai. Skolos mokėjimo terminas jau buvo geruoju atidėtas atsakovui, tačiau jis net dalies prievolės neįvykdė. Savo pažadus atsakovas argumentuoja išgalvotais teiginiais, tačiau jokio realaus prievolės įvykdymo būdo nenurodo. Atsakovas nepateikė nei vieno konkretaus argumento, kaip jis ketina vykdyti eilinį savo pažadą atsiskaityti ateityje. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo finansinė padėtis ateityje pagerės, todėl nėra pagrindo skolą išdėstyti 5 metams. Manytina, kad tikrasis atsakovo ketinimas yra tik siekis atitolinti įkeisto turto realizavimą.
10.3. Išdėsčius teismo sprendimą 5 metų laikotarpiui, nebūtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra, būtų pažeisti ieškovės teisėti interesai. Sprendimas gali būti išdėstytas tik išimtiniais atvejais, o šiuo atveju atsakovas neįrodė, kad jo padėtis yra sudėtinga ir skolinis mokėjimas būtų ypač žalingas. Dėl atsakovo elgesio ieškovė patiria nuostolį, stabdoma jos veikla, nes jai reikalingos apyvartinės lėšos. Ieškovė nėra kredito įstaiga, kuri savo lėšomis, nors ir už palūkanas, galėtų finansuoti kitų asmenų apyvartinių lėšų trūkumą. Atsakovas turi galimybes kreiptis į kredito įstaigą ir gauti kreditą savo veiklai finansuoti. Sprendimo vykdymo išdėstymas negali būti grindžiamas tuo, kad ieškovė yra didelė bendrovė, nes tai prieštarautų šalių lygiateisiškumo principui. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas ir vykdytinumas negali būti priklausomas nuo kreditorės turtinės padėties, todėl vien aplinkybė, kad ieškovės padėtis yra geresnė nei atsakovo, nesudaro pakankamo pagrindo taikyti išimti iš bendros teismų sprendimų vykdymo tvarkos.
10.4. Atsižvelgiant į paties atsakovo deklaruojamą blogą finansinę padėtį ir bankroto tikimybę, yra pagrindas abejoti, kad atsakovas apskritai bus pajėgus vykdyti išdėstytą teismo sprendimą ir padengti savo įsipareigojimus, be kita ko, ir ieškovei. Dėl šių priežasčių išdėstyti sprendimo vykdymą 5 metams būtų neteisinga.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal A. A. apeliaciniame skunde nustatytas ribas.
Dėl naujo įrodymo (ne)priėmimo
12. Atsakovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naują įrodymą – 2018 m. lapkričio 29 d. patikslinto prašymo dėl santuokos nutraukimo bendru abiejų sutuoktinių sutarimu kopiją.
13. Kadangi nauji įrodymai apeliacinės instancijos teisme gali būti priimami tik įstatyme nustatytais išimtiniais atvejais (CPK 314 straipsnis), o atsakovas ne tik nenurodė argumentų, pagrindžiančių būtinybę priimti tokį įrodymą, bet ir apskritai nesuformulavo savo skunde prašymo šį naują įrodymą priimti į bylą, apelianto pateikta prašymo dėl santuokos nutraukimo bendru abiejų sutuoktinių sutarimu kopija nepriimama ir nevertinama kartu su kitais byloje esančiais duomenimis.
14. Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, kad vadovaujantis CPK 177, 180 straipsniais, naujai teikiami įrodymai turi atitikti ne tik bendruosius leistinumo reikalavimus, bet ir būti susiję su byloje nagrinėjamais klausimais. Sprendžiant naujų įrodymų priėmimo byloje klausimą, šių įrodymų įrodomoji vertė nagrinėjamam byloje ginčui turi būti esminė, t. y. nuo jų paprastai gali priklausyti bylos ginčo nagrinėjimo rezultatas. Savo ruožtu atsakovo pateikta prašymo kopija, teisėjų kolegijos vertinimu, neatitinka sąsajumo reikalavimo, nes šio prašymo turinys, kuriame išdėstyti tik paties atsakovo deklaratyvūs teiginiai apie jo ir sutuoktinės turimas skolas prašymo pateikimo momentu, nesant pridėtų šiuos pareiškimus pagrindžiančių dokumentų, negali nei patvirtinti, nei paneigti apelianto šioje byloje išdėstytų argumentų ir todėl neturi esminės reikšmės nagrinėjamo ginčo baigčiai.
Dėl ginčo esmės
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektu yra tik Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 30 d. galutinio sprendimo dalis, kuria pirmosios instancijos teismas atsisakė išdėstyti sprendimo vykdymą penkeriems metams.
16. Pagal CPK 284 straipsnio 1 dalį teismas turi teisę dalyvaujančių byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ar kitas aplinkybes, sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką.
17. Aiškindamas ir taikydamas šią proceso teisės normą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad sprendimo įvykdymas gali būti atidedamas arba išdėstomas išimtiniais atvejais, atsižvelgiant į šalių turtinę padėtį arba kai susidaro labai nepalankios aplinkybės jį įvykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-495/2004). Sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo aktualūs yra CK 1.2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti civilinių santykių subjektų lygiateisiškumo, taip pat teisinio apibrėžtumo, proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principai. Šių civilinių teisinių santykių teisinio reglamentavimo principų taikymas reikalauja, kad būtų atsižvelgta į abiejų bylos šalių interesus, į tai, ar atidėjus teismo sprendimo įvykdymą, bus užtikrintas tinkamas jo įvykdymas, ar nebus iš esmės paneigtas teismo sprendimas ir pažeisti šalies, kurios naudai jis priimtas, lūkesčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-594/2006).
18. Be to, CPK 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas proceso koncentracijos bei ekonomiškumo principas, kuris, be kita ko, reiškia, kad teismas turi siekti kuo trumpiausio ir kuo ekonomiškiausio įsiteisėjusio teismo sprendimo įvykdymo, todėl, sprendžiant dėl įprastinės teismo sprendimo vykdymo tvarkos modifikavimo (atidėjimo ar išdėstymo), visuomet turi būti atsižvelgiama ir į šį principą – kad per nepagrįstai ilgą sprendimo neįvykdymo laikotarpį nebūtų faktiškai paneigtas teismo sprendimo privalomumo visiems asmenims principas, įtvirtintas CPK 18 straipsnyje.
19. Apie būtinybę teismui, sprendžiančiam CPK 284 straipsnio 1 dalyje nurodyto instituto taikymo klausimą, užtikrinti, kad sprendimo vykdymo atidėjimu ar išdėstymu nebūtų iš esmės paneigtas pats teismo sprendimas ir jo privalomas pobūdis, taip pat nebūtų pažeisti bendrieji teisės principai – teisingumo, protingumo ir sąžiningumo, buvo pasisakęs ir kasacinis teismas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-61/2011).
20. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti atsakovo prašymą išdėstyti sprendimo vykdymą (paskirstyti priteistos sumos grąžinimą ieškovei per penkerių metų laikotarpį), konstatavęs, kad A. A. nurodytos aplinkybės apie jo turimas dideles skolas kitiems kreditoriams, apie 2017 metais nuo liūčių nukentėjusį derlių, nėra pakankamos šiuo atveju sprendimui išdėstyti, tuo labiau jog be nurodomos skolos kreditoriams, atsakovas savo prašymo nepagrindė jokiais jo turtinę padėtį patvirtinančiais įrodymais, pavyzdžiui, duomenimis apie turimą turtą, santaupas, atsargų likučius ir pan., t. y. neįrodė savo itin sunkios turtinės padėties.
21. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, taip pat ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo procesiniu sprendimu nagrinėjamu klausimu.
22. Pažymėtina, kad atsakovas apeliaciniame skunde iš esmės tik atkartoja jau pirmosios instancijos teismui išdėstytus argumentus, jog jo dabartinė finansinė situacija neleidžia jam sumokėti visos priteistos skolos, akcentuoja jo turimų įsiskolinimų kreditoriams bendrą dydį, kuris, atsakovo teigimu, sumažėjo iki 270 000 Eur, tačiau jokių įrodymų, iš kurių būtų galima, kaip minėjo pirmosios instancijos teismas, patikimai, visapusiškai įvertinti dabartinę atsakovo finansinę padėtį (jo turimą kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą, gaunamas per mėnesį pajamas, lėšų likučius, santaupas banko sąskaitose ir pan.) nepateikė, t. y. niekaip nepagrindė jo deklaruojamos itin sunkios turtinės padėties (CPK 178 straipsnis), dėl kurios, apelianto teigimu, sprendimo vykdymas be išdėstymo jam (jo ūkiui) būtų itin žalingas.
23. Apeliantas taip pat pakartotinai akcentuoja, kad dėl liūčių 2017 metais, ir dėl sausros 2018 metais, jo ūkis patyrė nuostolius, tačiau vėlgi atsakovas tik abstrakčiai kalba apie minėtais laikotarpiais ūkyje patirtus nuostolius, tačiau absoliučiai jokių įrodymų, iš kurių būtų galima įvertinti nuostolio dydį, jo realų poveikį dabartinei atsakovo finansinei situacijai (koks derlius buvo planuotas, kiek proc. atsakovo planuoto derliaus nukentėjo ir pan.), apeliantas nepateikė. Taigi, kaip teisingai akcentuoja ieškovė savo atsiliepime į skundą, visi apelianto A. A. dėstomi argumentai apie jo sunkią turtinę padėtį yra visiškai deklaratyvūs, neparemti jokiais konkrečiais įrodymais, todėl negali būti laikomi pakankamais tokiam institutui, kaip sprendimo vykdymo išdėstymas, taikyti, tuo labiau kai ieškovė jau ir taip daugiau nei dvejus metus (terminas sąskaitoms apmokėti suėjo dar 2017 m. spalio 1 d.) neatgauna jai pagrįstai priklausančių lėšų už parduotas atsakovui prekes.
24. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad atsakovas, savo apeliaciniu skundu prašęs išdėstyti priteistos sumos mokėjimą taip, kad pirmas mokėjimas ieškovei būtų atliktas ne vėliau kaip 2019 m. spalio 1 d., nei iki bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos tvarka pradžios (posėdis rašytinio proceso tvarka buvo paskirtas 2019 m. lapkričio 18 d.), nei vėliau nepateikė jokių duomenų, jog pradėjo vykdyti savo paties prašyme išdėstytą mokėjimų grafiką, t. y. kad bent iš dalies iki 2019 m. spalio 1 d. padengė ieškovei neginčijamą skolą.
25. Įvertinus pirmiau nurodytą aplinkybę, taip pat ieškovės paaiškinimus, kad atsakovas ir iki pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo nerodė jokios iniciatyvos bent iš dalies padengti įsiskolinimą ieškovei, nors, kaip minėta, skolos mokėjimo terminas suėjo dar 2017 m. spalio 1 d., taip pat atsižvelgus į tai, jog atsakovas savo skunde tik abstrakčiai nurodė manantis, kad ateityje sugebės atsiskaityti su visais kreditoriais, be kita ko ir ieškove, tačiau jokių įrodymų, patvirtinančių jo turtinės padėties ateityje gerėjimo tikimybę (perspektyvas), jis vėlgi į bylą nepateikė (CPK 178 straipsnis), sutiktina su ieškovės AB „Kauno grūdai“ argumentais, jog šiuo atveju vien tik deklaratyvių atsakovo pažadų pagrindu išdėsčius jau daugiau kaip 2 metus pradelstos skolos mokėjimą dar 5 metams nebūtų išlaikyta šalių interesų pusiausvyra, būtų pažeisti teisėti ieškovės lūkesčiai ir sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principai (CK 1.5 straipsnis), nes, kaip pagrįstai pastebėjo ieškovė, įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumas ir vykdytinumas negali būti priklausomas vien tik nuo to, kad ieškovė yra didelė bendrovė, o atsakovas yra ūkininkas, fizinis asmuo, abstrakčiai apeliuojantis į nederlingus 2017 ir 2018 metus. Taigi, atsakovui nepateikus pakankamų įrodymų nei jo turtinės padėties sunkumui šiuo metu įrodyti, nei jo padėties pagerėjimo ateityje perspektyvoms pagrįsti, nėra pagrindo tenkinti A. A. apeliacinio skundo ir išdėstyti galutiniu sprendimo priteistos iš atsakovo ieškovei skolos grąžinimą.
26. Apibendrindama tai, kas nurodyta pirmiau, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pakankamo pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą bei teisėtą pirmosios instancijos teismo galutinio sprendimo dalį, kuria atsisakyta tenkinti atsakovo prašymą išdėstyti sprendimą, todėl 2018 m. lapkričio 30 d. galutinis sprendimas paliktinas nepakeistas.
Lietuvos Respublikos Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno apygardos teismo 2018 m. lapkričio 30 d. galutinį sprendimą palikti nepakeistą.