- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-02-26
- Bylos Nr.
- e2-1-464/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-00468-2018-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Marius Bajoras, Jūratė Varanauskaitė, Dalia Kačinskienė
- Kategorijos
- 2.6.7Restitucija
- 2.6.9.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jūratės Varanauskaitės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo ,,Loknesa“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2-3178-340/2018 pagal ieškovo bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo ,,Loknesa“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai kredito unijai ,,Vilniaus kreditas“ dėl restitucijos taikymo, tretieji asmenys antstoliai Arminas Naujokaitis ir Andrius Bespalovas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas BŽŪK ,,Loknesa“ 2017-12-19 kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą su ieškiniu, kurį patikslinęs prašė:
1.1. taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės BKU „Vilniaus kreditas” 18 409,18 Eur;
1.2. taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės koncerno Vikonda UAB 3 368,39 Eur;
1.3. priteisti iš atsakovės BKU „Vilniaus kreditas” 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.4. priteisti iš atsakovės koncerno Vikonda UAB 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo;
1.5. priteisti iš atsakovių bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
2. Panevėžio apylinkės teismas 2018-01-25 nutartimi, įvertinęs tai, kad ieškovas reikalavimus pareiškė dviem atsakovėms, kurių pareiga nėra bendra, sprendė, kad ieškovo reikalavimai atsakovei BKU ,,Vilniaus kreditas“ išskirtini į atskirą civilinę bylą, kuriai buvo suteiktas Nr. e2-2283-956/2018.
3. Ieškovo reikalavimą šioje išskirtoje bylos dalyje nagrinėjęs Panevėžio apylinkės teismas 2018-01-30 nutartimi civilinę bylą Nr. e2-2283-956/2018 sustabdė ir perdavė ją Vilniaus apygardos teismui. Tokį procesinį sprendimą teismas priėmė atsižvelgęs į tai, kad atsakovei KU ,,Vilniaus kreditas“ Vilniaus apygardos teismas 2017-12-08 nutartimi iškėlė bankroto bylą.
Šalies argumentai
4. Ieškovas BŽŪK ,,Loknesa“ Vilniaus apygardos teismui 2018-03-01 pateikė pareiškimą dėl dalies ieškinio reikalavimo atsisakymo. Teismas 2018-03-12 nutartimi ieškovo atsisakymą nuo dalies reikalavimų priėmė ir bylos dalį dėl reikalavimo taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės BKU ,,Vilniaus kreditas“ 499,28 Eur ir 6 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, nutraukė.
5. Ieškovas, palaikydamas patikslintą reikalavimą taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės BKU ,,Vilniaus kreditas“ 17 909,89 Eur bei 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidas, ieškinyje nurodė, kad trečiojo asmens antstolio A. Naujokaičio kontoroje buvo pradėtos vykdomosios bylos Nr. 0157/14/01335, 0157/14/01336, 0157/14/01337 pagal Vilniaus miesto 2-ojo notarų biuro notaro išduotus vykdomuosius įrašus Nr.2-12378, Nr. 2-12379, Nr. 2-12380 dėl 239 557,29 Eur skolos iš ieškovo atsakovės BKU ,,Vilniaus kreditas“ naudai išieškojimo. Išieškojimą vykdantis antstolis pardavė ieškovui priklausantį nekilnojamąjį turtą jo pasiūlytam pirkėjui, tačiau gautų lėšų nepakako visiems įsipareigojimams padengti.
6. Ieškovo teigimu, 2014-10-27 jis kreipėsi į kredito uniją (atsakovę BKU ,,Vilniaus kreditas“) su prašymu grąžinti papildomą 35 130,91 Eur pajinį įnašą ir juo padengti įsipareigojimus pagal 2013-06-17 kreditavimo sutartį Nr. P00137, dėl kurios vykdymo pažeidimo antstolis A. Naujokaitis ir vykdė išieškojimą minėtose vykdomosiose bylose. Antstolis 2014-10-27 priėmė patvarkymą, kuriuo pratęsė vykdymo veiksmus ir areštavo ieškovo 22 246,69 Eur pinigines lėšas. Atsakovės valdybos posėdžio 2014-10-31 protokolu Nr. v-575 priėmus sprendimą grąžinti ieškovui 21 777,57 Eur pajų bei šį sprendimą tą pačią dieną įvykdžius, antstolis 2014-10-31 patvarkymu sugretino piniginių lėšų arešto mastą su ieškovui grąžintino papildomo pajaus dydžiu, ir, ištaisydamas 2014-10-27 patvarkymo rašymo apsirikimą, sumažino areštuotų lėšų dydį iki 21 777,57 Eur. Tą pačią dieną priimtu patvarkymu antstolis paskirstė areštuotas lėšas išieškotojams, iš jų atsakovei BKU ,,Vilniaus kreditas“ skirta 17 909,89 Eur suma.
7. Ieškovas tvirtina, kad antstolis, išmokėdamas atsakovei areštuotas lėšas, pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2005-10-27 įsakymu patvirtintos sprendimų vykdymo instrukcijos (toliau – ir Instrukcija) 89 punktą ir Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 9 straipsnio 3 dalį, 35 straipsnį. Pagal Instrukcijos 89 punktą, areštuotos lėšos atsakovei galėjo būti išmokėtos ne anksčiau nei po 15 dienų nuo patvarkymo areštuoti lėšas jam išsiuntimo, t. y. praėjus terminui, per kurį ieškovas turėjo teisę pateikti informaciją ar šios areštuotos lėšos nepriskirtinos lėšoms, į kurias išieškojimas negali būti nukreiptas. Be to, nepriklausimai nuo šių lėšų kilmės, antstolis net ir suėjus minėtam terminui (2014-11-11) vykdymo veiksmų negalėjo atlikti, nes Panevėžio apygardos teismas 2014-11-11 priėmė pareiškimą dėl bankroto bylos ieškovui iškėlimo. Todėl šių neteisėtų antstolio veiksmų pagrindu atsakovės gautos lėšos turėtų būti ieškovui grąžintinos taikant restituciją (CK 6.145 str. 1 d.).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Vilniaus apygardos teismas 2018-04-12 nutartimi ieškovo BŽŪB ,,Loknesa“ ieškinį atmetė.
9. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ieškovas netinkamai aiškina Instrukcijos 89 punktą. Ši norma skirta skolininko teisių apsaugai, kai areštuojamos skolininko piniginės lėšos bankuose, kitose kredito įstaigose ir antstoliui reikia įsitikinti, kad areštuotos lėšos nėra priskiriamos prie lėšų, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas (tokių lėšų sąrašas numatytas CPK 739 str.). Tuo tarpu nagrinėjamu atveju lėšų kilmė – kredito įstaigos grąžinto pajaus dalis – buvo žinoma, kaip buvo žinoma ir tai, kad šios lėšos nepriskirtinos prie lėšų, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas.
10. Teismas taip pat pažymėjo, kad ieškovo nurodyta norma, sutiekianti skolininkui teisę pateikti dokumentus, įrodančius, kad į jo lėšas (ar dalį lėšų) sąskaitoje negali būti nukreiptas išieškojimas, nėra imperatyvi. Joje nenumatytas draudimas antstoliui paskirstyti lėšas anksčiau nei sueis 15 dienų terminas. Juolab kad ieškovas nepateikė (ir negalėjo pateikti) duomenų, kad antstolis paskirstė lėšas, į kurias išieškojimas negalėjo būti nukreiptas, t. y. neįrodė, kad lėšos buvo paskirstytos pažeidžiant skolininko teises. Įvertinęs šias aplinkybes teismas priėjo prie išvados, kad ieškovo teisės, jam nesuteikus termino atitinkamiems dokumentams pateikti, nebuvo pažeistos.
11. Atsižvelgęs į aplinkybę, kad piniginės lėšos už grąžintą pajinį įnašą buvo paskirstytos 2014-10-31, o informacija apie priimtą pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovui buvo paskelbta 2014-11-11, teismas nesutiko su ieškovo pozicija ir tuo aspektu, kad lėšų paskirstymo dieną antstoliui jau buvo kilusi pareiga vadovautis ĮBĮ nustatytais apribojimais ir sustabdyti išieškojimą.
12. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimą, todėl pareikštą ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
I. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
13. Ieškovas BŽŪK ,,Loknesa” atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2018-04-12 nutartį panaikinti ir priimti naują – ieškinį patenkinti. Nurodo tokius argumentus:
13.1. Teismas nepagrįstai sprendė, kad 2014-10-27 patvarkymu dėl lėšų arešto buvo areštuotos ieškovui mokėtinos lėšos, kurias turėjo išmokėti atsakovė BKU „Vilniaus kreditas“. Faktiškai buvo areštuotos ne atsakovės ieškovui išmokėtos lėšos, o paties ieškovo (jam priklausančios) lėšos. Be to, pagal Kredito unijų įstatymo 39 straipsnio 3 dalį draudžiama išieškoti iš kredito unijos jos nario pajinius įnašus, išskyrus atvejus, kai skolininkas pasitraukia iš kredito unijos narių (nuo 2009-01-01 iki 2017-01-01 galiojusi Kredito unijų įstatymo 39 str. 3 d. redakcija).
13.2. Išieškotų lėšų paskirstymas ir išmokėjimas yra skirtingos, skirtingai CPK reglamentuojamos vykdymo proceso procedūros. Teismo argumentai, kad antstolis tinkamai paskirstė išieškotas lėšas, automatiškai nereiškia, kad nebuvo pažeista lėšų išmokėjimo procedūra.
13.3. Priešingai nei sprendė teismas, antstolis, nesilaikydamas Instrukcijoje numatyto termino, pažeidė ieškovo teises. Antstolis negali ir negalėjo pažeisti Instrukcijos nuostatų net ir siekdamas kuo operatyviau atlikti išieškojimo veiksmus. Toks pažeidimas lemia poreikį atkurti iki teisės pažeidimo buvusią padėtį (CK 6.145 str. 1 d.).
13.4. Priešingai nei sprendė teismas, lėšų, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas, sąrašas numatytas ne tik CPK 739 straipsnyje, bet ir šio įstatymo 668 straipsnio 3 dalyje. Ieškovas vykdė Europos Sąjungos finansinės paramos sutartį, ši aplinkybė konstatuota Panevėžio apygardos teismo 2015-03-19 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. B2-277-755/2015, ir Kauno apygardos teismo 2014-11-10 nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2754-436/2014. Dėl šių priežasčių neatmestina galimybė, kad ieškovui buvo kompensuojamos / grįžo lėšos, gautos Europos Sąjungos ar kitos tarptautinės finansinės paramos ar bendrojo finansavimo remiamam projektui vykdyti.
Atsiliepimas
14. Atsakovė BKU ,,Vilniaus kreditas“ atsiliepime į ieškovo BŽŪK ,,Loknesa“ atskirąjį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2018-04-12 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
14.1. Ieškovas neįvardijo aiškių teisinių motyvų, kodėl skundžiama nutartis yra neteisėta. Atskirajame skunde iš esmės kartojami tie patys teiginiai, kurie buvo pateikti ir ieškinyje, t. y. apie antstolio A. Naujokaičio vykdomojoje byloje neva atliktus neteisėtus veiksmus.
14.2. Skundžiamoje nutartyje pateikti motyvai, susiję su CPK 739 straipsnio nepažeidimu, t. y. kad šiuo atveju lėšų kilmė antstoliui, ieškovui ir atsakovei buvo žinoma iš anksto – tai pagal ieškovo prašymą grąžinta pajaus dalis iš kredito įstaigos. Areštuotos ir paskirstytos piniginės lėšos nepriskirtinos prie lėšų, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas.
14.3. Antstolio pervestų lėšų kilmė yra aiški, šios lėšos neturi nieko bendro su Europos Sąjungos paramos lėšomis, todėl atskirojo skundo argumentai, kad buvo pažeista CPK 668 straipsnio 3 dalis, yra nepagrįsti ir grindžiami prielaidomis.
14.4. Ieškinys pareikštas netinkamai atsakovei, tai sudaro savarankišką pagrindą tokį ieškinį atmesti. Ieškovas savo reikalavimus kildino iš neva neteisėtų antstolio veiksmų, todėl tokius savo reikalavimus jis turėjo reikšti antstoliui, o ne išieškotojai (atsakovei).
14.5. Ieškovas, be kita ko, reikalavimą grindžia aplinkybėmis, kad atsakovė reikalaujamas grąžinti lėšas įgijo be teisinio pagrindo (CK 6.237 str.). Nepagrįsto praturtėjimo teisiniam institutui yra būdingas subsidiarumas, t. y. tokį savo teisių gynybos būdą ieškovas galėtų rinktis tik tokiu atveju, jei nebūtų galimybių susigrąžinti jo neva neteisėtai prarastas lėšas kitais būdais. Šiuo atveju, jei ieškovas mano, kad antstolis yra atlikęs kokius nors neteisėtus veiksmus, jis gali prašyti taikyti antstolio atžvilgiu civilinę atsakomybę.
Šalies argumentai
14.6. Ieškovas prašo taikyti restituciją, tačiau neįrodė, kad jos taikymas yra galimas sąžiningo įgijėjo atžvilgiu. Atsakovė sąžiningai įgijo atitinkamas lėšas teisėto ir galiojančio antstolio patvarkymo pagrindu, ji visada elgėsi sąžiningai ir nėra atlikusi jokių neteisėtų veiksmų.
Atsiliepimas
15. Trečiasis asmuo antstolis A. Naujokaitis atsiliepime į ieškovo BŽŪK ,,Loknesa“ atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, Vilniaus apygardos teismo 2018-04-12 nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi tokie argumentai:
15.1. Ieškovas atskirajame skunde jokių teisiškai reikšmingų argumentų, pagrindžiančių antstolio procesinių veiksmų ar skundžiamos teismo nutarties neteisėtumą, nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
15.2. Teismas tinkamai įvertino visas vykdomosios bylos aplinkybes ir motyvuotai bei visiškai pagrįstai nutarė ieškovo ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.
Teisėjų kolegija konstatuoja:
I. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl restitucijos taikymo
16. Pažeistas civilines teises teismas gina įstatymų nustatyta tvarka ir būdais, neviršydamas savo kompetencijos bei nepažeisdamas civilinių teisių įgyvendinimo ir gynybos dipozityviškumo principo (CK 1.137, 1.138 str.). CK 1.138 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintas vienas civilinių teisių gynimo būdų – buvusios iki teisės pažeidimo padėties atkūrimas, kuris gali būti įgyvendinamas taikant skirtingus teisinius mechanizmus (pvz., restituciją, išreikalaujant be teisinio pagrindo gautą turtą, vindikaciją).
Žemesnės instancijos teismas
17. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad restitucija tai bendrasis prievolių teisės institutas, reglamentuojamas CK šeštosios knygos I dalies ,,Bendrosios nuostatos“ X skyriaus normų; restitucijos esmė – asmens (asmenų) grąžinimas į buvusią padėtį. Pagal CK 6.145 straipsnio 1 dalies normą restitucijos pagrindu gali būti skirtingais pagrindais atsiradusios asmens prievolės grąžinti kitam asmeniui turtą: restitucija taikoma tada, kai asmuo privalo grąžinti kitam asmeniui turtą, kurį jis gavo neteisėtai arba per klaidą, arba dėl to, kad sandoris, pagal kurį jis gavo turtą, pripažintas negaliojančiu ab initio (nuo pat pradžių) arba dėl to, kad prievolės negalima įvykdyti dėl nenugalimos jėgos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-11-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-575/2013).
18. Nagrinėjamu atveju apeliantas BŽŪK ,,Loknesa“ byloje įrodinėja tai, kad antstolis A. Naujokaitis 2014-10-31 patvarkymu Nr. B-42284 nepagrįstai nusprendė iš jo turto išieškoti ir atsakovės BKU ,,Vilniaus kreditas“ naudai paskirstyti (išieškoti) jo banko sąskaitoje buvusią, antstolio areštuotą 17 909,89 Eur (61 839,28 Lt) sumą, kuri jam grąžintina per restitucijos institutą.
19. Kaip teisingai pažymėjo skundžiamoje nutartyje pirmosios instancijos teismas, skundų dėl išieškojimo procedūrų teisėtumo, kurį vykdant atsakovei ir buvo pervestos ginčo lėšos, ar dėl jį vykdančio antstolio veiksmų apeliantas įstatymo nustatyta tvarka ir pagal tam įtvirtintas procesines procedūras neteikė. Nei vienas iš vykdomoje byloje priimtų patvarkymų, įskaitytinai ir 2014-10-31 patvarkymą, nėra panaikintas, o antstolio veiksmai, juos priimant, nėra pripažinti neteisėtais. To nebuvo prašoma ir nagrinėjamoje byloje pareikštame ieškinyje, išimtinai akcentuojant šių lėšų gavimą be teisėto pagrindo (CK 6.237 str.). Teisėjų kolegija pripažįsta, kad apelianto ieškinyje bei kituose procesiniuose dokumentuose, taip pat ir atskirajame skunde išdėstyti argumentai nesuponuoja išvados, atsakovė yra įgijusi tai, ko ji, išieškojimą vykdančiam antstoliui pažeidus teisės aktus, reglamentuojančius vykdymo procesą negalėjo ir neturėjo gauti.
20. Viena vertus, pagal apelianto nurodomą Instrukcijos 89 punktą (redakcija, galiojusi nuo 2014-08-01 iki 2015-01-01) tuo atveju, jeigu yra areštuojamos skolininko piniginės lėšos bankuose, kitose kredito įstaigose, skolininkas turi teisę per 15 dienų nuo antstolio patvarkymo areštuoti lėšas išsiuntimo skolininkui dienos pateikti antstoliui dokumentus, įrodančius, kad areštuotos lėšos, į kurias negali būti nukreiptas išieškojimas, arba areštuotos lėšos, iš kurių turi būti daromos išskaitos CPK nustatyta tvarka. Tokios lėšos ne vėliau kaip per 3 darbo dienas grąžinamos skolininkui. Jeigu skolininkas šiame punkte nurodytų dokumentų per nustatytą terminą nepateikia, antstolis areštuotas lėšas išmoka išieškotojams šios Instrukcijos 85, 86 punktuose ir 87 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta tvarka. Taigi antstolis iš tiesų turi įsitikinti, ar nėra įstatyme numatyto draudimo išieškoti iš areštuotų skolininko lėšų, t. y. nustatyti jų kilmę, suteikiant skolininkui galimybę išreikšti savo poziciją šiuo klausimu.
21. Kita vertus, tiek vykdomoje, tiek nagrinėjamoje civilinėje byloje esantys rašytiniai įrodymai sudaro pagrindą vertinimui, kad apeliantas savo poziciją dėl galimybės nukreipti išieškojimą būtent į ginčo lėšas aiškiai išreiškė dar iki atliekant su šiomis lėšomis vykdymo veiksmus, be to, kaip teisingai pažymėta skundžiamoje nutartyje, šių lėšų kilmė antstoliui buvo žinoma.
22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2014-08-22 notaro patvirtintu pareiškimu apelianto tuometinis vadovas, pirmininkas F. D., reaguodamas į 2014-08-22 išduotą vykdomąjį įrašą, besąlygiškai ir neatšaukiamai sutiko, kad bet kuriuo momentu nuo šio pareiškimo pasirašymo kreditorius pradėtų bet kokius (bet kuriuos) priverstinio išieškojimo veiksmus hipotekų pagrindu (el. b. t. 2, b. l. 45-46). Be to, prie ieškinio pridėtame apelianto 2014-10-24 prašyme atsakovei dėl pajinio įnašo dalies grąžinimo (ieškinio priedas Nr. 4) nurodyta ne tik tai, kad prašoma sugrąžinti 35 130,91 Eur (121 300 Lt) jo pajinį įnašą, bet suformuluotas ir prašymas šį įnašą panaudoti apelianto įsipareigojimams pagal paskolos sutartį (kurios pagrindu išduotas vykdomasis raštas) įvykdyti.
23. Iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad išieškojimą vykdančiam antstoliui apeliantas 2014-10-27 pateikė beveik analogišką prašymą, adresuotą atsakovei (el. b. t. 2, b. l. 72). Atsakovės valdyba 2014-10-31 posėdyje priėmė sprendimą grąžinti apeliantui 17 909,89 Eur pajų, kuris įvykdytas tą pačią dieną (ieškinio priedai Nr. 8-9). Antstolis, reaguodamas į priimtą valdybos sprendimą, 2014-10-31 patvarkymu dėl lėšų arešto patikslino 2014-10-27 patvarkymą ir areštavo apelianto bankų sąskaitose esančias pinigines lėšas, lygias grąžintam pajui (el. b. t. 2, b. l. 59, 68).
24. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėtų rašytinių įrodymų turinys visų pirma patvirtina faktą, kad apeliantas ne tik sutiko su atliekamais vykdymo veiksmais ir jokių pretenzijų nei dėl išieškomos skolos dydžio, nei dėl atliekamų išieškojimo veiksmų nereiškė, bet ir bendradarbiavo tiek su antstoliu, tiek su kreditore (atsakove). Taip pat šie įrodymai patvirtina tai, kad dar iki antstoliui priimant patvarkymą areštuoti apelianto banko sąskaitoje esančias lėšas, buvo aiški ne tik jų kilmė, bet ir apelianto pozicija, t. y. kad jos skirtinos būtent atsakovės reikalavimams patenkinti. Pažymėtina, kad aplinkybę, jog pajų buvo prašoma grąžinti su tikslu pabaigti iš apelianto išieškomos skolos vykdymo procesą, pats apeliantas nurodė ir pateiktame ieškinyje.
25. Atsižvelgdama į aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad būtent tokia apelianto atstovo pozicija bei jo paties patvirtinimas, kad grąžintas pajus turi būti panaudotas atsiskaityti su ieškove, leido antstoliui iš anksto padaryti išvadą, kad skolininkas objektyviai negalės pateikti įrodymų, susijusių su įstatyminiu draudimu išieškoti iš areštuotų lėšų, bei spręsti, kad šis atsisako Instrukcijos 89 punkte numatytos teisės tokius įrodymus teikti.
26. Nepagrįsti jokiais įrodymais ir tokie apelianto atskirojo skundo argumentai, kad areštuotos bei faktiškai paskirstytos šiuo atveju buvo ne atsakovės jam išmokėtinos lėšos už pajų, bet kitos (neįvardintos kilmės) apeliantui priklausančios piniginės lėšos. Apeliantas nepateikė jokių objektyvių duomenų tokiems savo teiginiams pagrįsti. Tiek jo paties prie ieškinio pridėti rašytiniai įrodymai – 2014-10-24 prašymas dėl pajinio įnašo grąžinimo, 2014-10-31 atsakovės valdybos posėdžio protokolas Nr. v-575, atsakovės sąskaitos (pajinės) išrašas, o taip pat vykdomoje byloje atliktų procesinių veiksmų chronologine seka sudaro pagrindą atskirojo skundo argumentais nepaneigtai išvadai, kad 2014-10-31 atsakovės valdybos sprendimu apeliantui grąžintos ir į jo sąskaitą tą pačią dieną įskaitytos lėšos yra tos pačios, kurios, kaip apelianto turtinė teisė jas gauti, buvo areštuotos ir paskirstytos vykdomojoje byloje.
27. Teisėjų kolegija taip pat atmeta kaip stokojančius pagrįstumo ir tokius apelianto skundo teiginius, kad išieškojimas galėjo būti nukreiptas į lėšas, gautas Europos Sąjungos remiamam projektui vykdyti, t. y. kad išieškojimas nebuvo galimas ir dėl CPK 668 straipsnio 3 dalyje nurodytos išimties. Šiuo aspektu pažymėtina, kad vien faktas, jog apeliantas galimai vykdė Europos Sąjungos finansinės paramos sutartį, o byloje tai net neįrodinėta, savaime nereiškia, kad išieškojimas iš apelianto turto yra negalimas. Tik tuo atveju, jei apeliantas būtų įrodęs, kad aptartais patvarkymais areštuotos jo banko sąskaitose esančios lėšos buvo gautos iš specialių paramos fondų, būtų galima vertinti, ar CPK 668 straipsnio 3 dalies nuostatos nebuvo pažeistos. Šiuo atveju, kaip minėta, areštuotų lėšų kilmė yra visiškai aiški ir nekelianti abejonių – tai atsakovės apeliantui grąžintas pajus (turinė teisė jį gauti). Taigi vien deklaratyvūs, jokiais rašytinais įrodymais nepagrįsti skundo teiginiai, susiję su galimu lėšų gavimu iš Europos Sąjungos paramos fondų, neteikia prielaidų spręsti, kad atsakovė ginčo lėšų negalėjo gauti ir taikyti CK 6.237 straipsnyje įvardijamus padarinius.
28. Apeliantas atskirajame skunde taip pat nurodė ir tokį visiškai naują, pirmosios instancijos teisme nenurodytą argumentą, kad šiuo konkrečiu atveju išieškojimo veiksmai negalėjo būti vykdomi dar ir dėl Lietuvos Respublikos kreditų unijos 39 straipsnio 3 dalyje nustatyto draudimo išieškoti iš kredito unijos jos nario pajinių įnašų, išskyrus atvejus, kai skolininkas pasitraukia iš narių.
29. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 str.). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, t. y. tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 306 straipsnio 2 dalį apeliacinis skundas (šiuo atveju taikant analogiją – atskirasis skundas; CPK 338 str.) negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taigi, tiek apeliacinio, tiek atskirojo skundo pagrindas gali būti tik tos faktinės bylos aplinkybės, kurios buvo nurodytos pirmosios instancijos teisme, nes dėl skundžiamo teismo procesinio sprendimo pagrįstumo gali būti sprendžiama tik vertinant tuos duomenis, kuriuos, priimdamas sprendimą, turėjo jį priėmęs teismas. CPK 312 straipsnyje taip pat nustatytas draudimas apeliaciniame / atskirajame skunde kelti naujus reikalavimus. Tokiu teisiniu reglamentavimu siekiama panaikinti galimybę piktnaudžiauti procesu, siekiama skatinti bylos dalyvius veikti už greitą ir teisingą bylos išnagrinėjimą, bylinėtis sąžiningai, atskleidžiant bylai reikšmingus duomenis pirmosios instancijos teisme, o ne sukuriant netikėtumus po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-03-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-95/2012). Apeliantas aplinkybėmis, susijusiomis su Kredito unijų įstatyme įtvirtintu teisiniu reguliavimu, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nesirėmė, todėl dėl šių argumentų pagrįstumo ir jų įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui teisėjų kolegija nepasisako.
30. Teisėjų kolegija sutinka su skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartimi, kad nėra nustatyta, jog antstolis, 2014-10-31 patvarkymu paskirstydamas areštuotas lėšas, būtų pažeidęs ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje ar 35 straipsnyje įtvirtintus imperatyvus. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 str. 3 d.) matyti, kad apelianto kreditorė UAB ,,Talga“ su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo į Panevėžio apygardos teismą kreipėsi 2014-11-10, jį teismas priėmė 2014-11-11 (Šiaulių apygardos teismo civilinė byla Nr. B2-10-755/2019). Įstatymo leidėjas ĮBĮ 9 straipsnio 3 dalyje įtvirtino imperatyvą, kad teismui priėmus pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovės turto realizavimas ir pradėti išieškojimo veiksmai yra sustabdomi, išskyrus ĮBĮ 33 straipsnio 4 dalyje nustatytą atvejį (iki bankroto bylos iškėlimo dienos pradėti išieškojimo veiksmai į įkeistą turtą). Šiuo konkrečiu atveju, antstoliui skirstant areštuotas lėšas, jokie procesiniai bankroto bylos iškėlimo veiksmai dar nebuvo prasidėję, pareiškimas tuo metu ne tik nebuvo priimtas, bet ir nebuvo paduotas. Atitinkamai, nėra pagrindo ir išvadai, kad antstolis, paskirstydamas areštuotas lėšas, pažeidė ĮBĮ 35 straipsnyje numatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo tvarką.
31. Savo nesutikimą su skundžiama teismo nutartimi apeliantas, be kita ko, grindžia tokiais argumentais, kad teismas nepagrįstai sutapatino dvi skirtingas vykdymo proceso stadijas – išieškotinų sumų paskirstymą ir išieškotų sumų išmokėjimą. Pasak apelianto, vien faktas, kad antstolis tinkamai (nepažeisdamas teisės aktų reikalavimų) paskirstė lėšas, nesudaro pagrindo išvadai, kad ir kita vykdymo proceso stadija – paskirstytų lėšų išmokėjimas, buvo atlikta teisėtai ir nepažeidžiant teisės aktų reikalavimų. Teisėjų kolegija su tokiais apelianto argumentais iš dalies sutinka.
32. CPK VI dalies LV skyriuje išdėstytoje išieškotų lėšų paskirstymo ir išmokėjimo išieškotojams tvarkoje apelianto skunde aptarti procesiniai veiksmai atriboti vienas nuo kito juos įtvirtinant atskirose normose – CPK 756 straipsnyje įtvirtinta išieškotų sumų paskirstymo tvarka, o CPK 758 straipsnyje – išieškotų sumų išmokėjimo išieškotojams tvarka. Tuo tarpu Instrukcijos 89 punkte detalizuota lėšų išmokėjimo tvarka, nustatant, kad antstolis areštuotas lėšas išmoka išieškotojams šios Instrukcijos 85, 86 punktuose ir 87 punkto pirmojoje pastraipoje nustatyta tvarka. Taigi sutiktina su apeliantu tuo aspektu , kad lėšų paskirstymas ir jų išmokėjimas yra du skirtingi procesai, kurie negali ir neturi būti tapatinami. Tačiau net ir sprendžiant, kad teismas šių dviejų stadijų neatribojo, tai bet kuriuo atveju neteikia pagrindo tenkinti apelianto atskirąjį skundą, nes įrodymų, kad lėšos buvo išmokėtos, kaip kad teigiama skunde, pažeidus ĮBĮ imperatyvus, į bylą nebuvo pateikta.
33. Pagal ginčo išieškojimo veiksmų atlikimo metu galiojusią Instrukcijos 86 punkto redakciją, tuo atveju, jei iš skolininko išieškota piniginė suma vienam išieškotojui, o esant keliems tos pačios eilės išieškotojams – kiekvienam šių išieškotojų tenkanti suma viršijo 200 litų, antstolis ne vėliau kaip per 30 dienų nuo sumos įmokėjimo į antstolio depozitinę sąskaitą išmoka išieškotas pinigines lėšas išieškotojams. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad išieškojimas buvo vykdomas ne tik atsakovės, bet ir kitų kreditorių atžvilgiu, o taip pat į išieškomų sumų dydžius, pripažįsta aptarto Instrukcijos punkto aktualumą kilusiame nagrinėjamoje byloje ginče. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymo leidėjas nustatė tik maksimalų terminą, per kurį antstolis turi atlikti minėtus procesinius veiksmus, vadinasi, jie gali būti atlikti net ir tą pačią dieną, kai atitinkama pinigų suma yra įmokama į jo depozitinę sąskaitą. Kaip minėta, pareiškimas dėl bankroto bylos apeliantui iškėlimo teisme buvo priimtas 2014-11-11, tačiau įrodymų, kad ginčo suma atsakovei buvo išmokėta jau po pareiškimo priėmimo ar bendrovei iškėlus bankroto bylą, į nagrinėjamą bylą nepateikta.
34. Atitinkamai, negalima ir išvada, kad antstoliui 2014-10-31 priėmus patvarkymą paskirstyti ir išmokėti ankstesniu, t. y. 2014-10-27 jo patvarkymu, kuris 2014-10-31 buvo dar patikslintas, areštuotas ginčo lėšas, atsakovė šias lėšas įgijo nesant tam teisėto pagrindo. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad apeliantas neįrodė CK 6.145 straipsnio 1 dalyje numatytų sąlygų restitucijai taikyti. Tokiu atveju atskirasis skundas netenkinamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
35. Bylinėjimosi išlaidos skirstomos pagal principą „pralaimėjęs moka“, todėl, apelianto skundą atmetus, jo patirtos išlaidos neatlygintinos. Taip pat būtent apeliantui tenka pareiga kompensuoti kitų byloje dalyvaujančių asmenų patirtas šios instancijos teisme išlaidas.
36. Atsakovė BKU ,,Vilniaus kreditas“ prašo priteisti jai 410,92 Eur atstovavimo išlaidų, patirtų ruošiant atsiliepimą į atskirąjį skundą. Toks prašymas iš esmės pagrįstas (CPK 93 str. 1 d., 98 str.), tačiau šiuo konkrečiu atveju prašomos priteisti išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-21 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) 8.16 punkte numatytus maksimalius dydžius, todėl jų kompensacija sumažintina iki didžiausios leidžiamos 370 Eur (0,4 x 926,70 Eur) sumos.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo ,,Loknesa“ (j. a. k. 302607169) atsakovei bankrutavusiai kredito unijai ,,Vilniaus kreditas“ (j. a. k. 302586230) 370 Eur (trijų šimtų septyniasdešimties eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme. Šios išlaidos turi būti atlygintos iš bankrutavusio žemės ūkio kooperatyvo ,,Loknesa“ bankroto administravimui skirtų lėšų.