Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas, 2A-66/2011

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Data: 2011-07-01
Bylos Nr.: 2A-66/2011
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Nijolė Piškinaitė, Egidijus Žironas, Vytas Milius
Ieškovas: R. G.
Atsakovas: T. K.
Trečiasis asmuo: Danguolei A
Advokatai: Dana Žvingilienė, Ridas Žemkauskas

Kategorijos

30.9.1pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-66/2011Procesinio sprendimo kategorija 30.9.1

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASnutartisLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. liepos 1 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus, Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Egidijaus Žirono, sekretoriaujant Vladislavai Tumas,

dalyvaujant ieškovui R. G.,ieškovo atstovei advokatei Danai Žvingilienei,atsakovei T. K. ,atsakovės atstovui advokatui Ridui Žemkauskui, Vladui Naus,

viešame teismo posėdyje apeliacine proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės T. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-383-264/2009 pagal ieškovo R. G. ieškinį atsakovei T. K. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Danguolei A. G. , dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu bei jo patikslinimu atsakovei T. K. , dalyvaujant trečiajam asmeniui Danguolei A. G. , dėl bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo, ir prašė pripažinti bendrąja daline, t. y. po 50/100 dalių R. G. ir T. K. nuosavybe nekilnojamąjį turtą: 1) 0,0568 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 1901-0270-0009, esantį SB „Akacija“, (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 93 000 Lt; 2) 0,0567 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 1901-0270-0012, esantį (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 93 000 Lt; 3) sodo pastatą (128,56 kv. m. bendro ploto), unikalus Nr. 4400-1701-8750, esantį (duomenys neskelbtini), SB „Akacija“, rinkos vertė 115 000 Lt; 4) garažą (27 kv. m. bendro ploto), unikalus Nr. 4400-1701-8729, esantį (duomenys neskelbtini), SB „Akacija“, kurio rinkos vertė 19 000 Lt, viso turto rinkos vertė 320 000 Lt. Nurodė, kad su atsakove pažįstamas apie 20 metų, kartu gyventi pradėjo nuo 1996 metų, santuokos neįregistravo, tačiau gyveno kaip šeima ir vedė bendrą ūkį. Gyveno atsakovės bute (duomenys neskelbtini), taip pat pas jo tėvus (duomenys neskelbtini). 2001 m. vasario 19 d. jiems gimė dukra Karina. 2008 m. kovo mėnesį jų santykiai tapo konfliktiški, todėl išsiskyrė. Pasiūlius pasidalinti bendrai užgyventą turtą, atsakovė nesutiko. Gyvendami kartu 1998 m. gegužės 20 d. atsakovės vardu už bendras lėšas nupirko 0,0568 ha žemės sklypą, esantį SB „Akacija“, (duomenys neskelbtini), o 1999 m. gegužės 26 d. kitą gretimą 0,0567 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini). Abu sklypus faktiškai sujungė ir abu bendrai jais naudojosi. 1999 m. lapkričio 19 d. atsakovės vardu buvo išduotos specialiosios projektavimo sąlygos vieno aukšto sodo namo su mansarda ir pusrūsiu, ūkio pastatui ir garažui statyti, 2000 m. balandžio 20 d. projektai buvo suderinti, o 2000 m. gegužės mėnesį pradėjo statybą ūkio būdu. Abu naudojo bendras lėšas, dirbo, kvietėsi į pagalbą draugus. Gimus dukrai, atsakovė nesidomėjo statyba. Namas, garažas nebaigti statyti iki šiol. Kartu remontavo atsakovės butą (duomenys neskelbtini). Nuo statybų pradžios 2000 m. balandžio 21 d. iki 2008 m. spalio 29 d. jis vedė sąsiuvinį, kuriame buvo surašytos jų bendros statybų išlaidos, nuo 2005 m. birželio 27 d. atsakovės įrašų nebuvo, jis už viską mokėjo vienas. Tiek abu žemės sklypai, tiek sodo namas su garažu šalims priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise po lygiai, bendra vertė 320 000 Lt. Ieškovas su A. G. neišsituokęs, kartu negyvena nuo 1996 m., savo gyvenamąjį namą, esantį (duomenys neskelbtini), padovanojo judviejų dukroms, jo deklaruota gyvenamoji vieta ten pat.

Atsakovė T. K. su ieškiniu nesutiko, nurodė kad ji yra SB „Akacija“ narė, tik jai vienai priklauso ginčijamas turtas, kuris įregistruotas jos vardu. Su ieškovu ji kartu gyveno nuo 2000 m. pavasario iki 2002 m. pavasario atsakovės bute. Ieškovas iki šiol nenutraukęs santuokos, įregistruotos 1966 m. Jo pateikti statybinių medžiagų pirkimo kvitai patvirtina tik statybinių medžiagų pirkimą jos sklypui už 18 000 Lt, taip pat, jog statybinės medžiagos buvo pirktos ne tik jos sklypui, bet ir adresu (duomenys neskelbtini), t. y. ieškovo tėvų ir jo paties adresu. Ieškovas vaiko tėvystę įregistravo tik 2009 m. vasario 11 d.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2009 m. gruodžio 16 d. ieškinį patenkino, pripažino bendrąja daline nuosavybe, t. y. po 50/100 dalių R. G. ir T. K. nuosavybe nekilnojamąjį turtą: 1) 0,0568 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 1901-0270-0009, esantį SB „Akacija“, (duomenys neskelbtini), rinkos vertė 93 000 Lt; 2) 0,0567 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 1901-0270-0012, esantį(duomenys neskelbtini), rinkos vertė 93 000 Lt; 3) sodo pastatą (128,56 kv. m. bendro ploto), unikalus Nr. 4400-1701-8750, esantį (duomenys neskelbtini), SB „Akacija“, rinkos vertė 115 000 Lt; 4) garažą (27 kv. m. bendro ploto), unikalus Nr. 4400-1701-8729, esantį (duomenys neskelbtini), SB „Akacija“, kurio rinkos vertė 19 000 Lt, viso turto rinkos vertė 320 000 Lt, taip pat priteisė iš T. K. 8 207 Lt bylinėjimosi išlaidas R. G. ir 29,35 Lt išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nurodė, kad nors pagal tuo metu galiojusio 1964 m. CK 43 straipsnio 2 punkto nuostatas jungtinės veiklos sutartis turėjo būti sudaryta paprasta rašytine forma, tačiau tokios formos nesilaikymas tik atima iš šalių teisę, esant ginčui, remtis sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais ir tik įstatyme įsakmiai nurodytais atvejais daro sandorį negaliojantį (CK 58 str. 2 d.). Teismas pažymėjo, kad atsakovė iš esmės neginčija, kad gyveno kartu su ieškovu, nurodydama tik trumpesnį laikotarpį (2000-2003 m.), gyvenant kartu gimė judviejų dukra Karina, neigia, jog tarp šalių buvo susitarimas jungtinei veiklai. Teismas akcentavo, kad šalys neginčija, kad sodo namelio ir garažo statyba buvo vykdoma atsakovės vardu, nes jos vardu nupirkti žemės sklypai, užsakytas projektas, gautas leidimas, tai patvirtina ir rašytiniai įrodymai. Teismo nuomone, ieškovo pateiktos PVM sąskaitos faktūros, kvitai apie statybinių medžiagų pirkimą (blokų, betono, kalkinio skiedinio, medienos, cemento, šiferio, skardos ir kt.) R. G. vardu, adresu (duomenys neskelbtini), 2001 m. spalio - 2006 m. rugpjūčio mėn. laikotarpiu, patvirtina, jog visos pagrindinės statybinės medžiagos buvo perkamos tik ieškovo vardu. Teismas pažymėjo, kad ieškovo pateiktas sąsiuvinis su įrašais apie jo bei atsakovės išlaidas patvirtina, kad nuo 2000 m. balandžio 21 d. šalys jame rašė turėtas bendras išlaidas sodo namelio statybai. Ieškovas R. G. teismo posėdyje paaiškino, kad sąsiuvinyje įrašai pradžioje buvo rašomi tiek jo, tiek atsakovės ranka, o nuo 2005 m. birželio 27 d. už viską mokėjo jis ir išlaidas sąsiuvinyje rašė jis, paskutinis įrašas 2008 m. spalio 7 d., paskutiniame lape nurodyta jo išleistų pinigų suma statyboms be žemės sklypų įsigijimo kainos ir darbo jėgos. Nurodo, kad pirmas sąsiuvinio lapas užpildytas jo ranka. Teismas atkreipė dėmesį, kad atsakovė teisme pripažino, kad ieškovas galėjo panaudoti statyboms savo lėšų apie 18 000 Lt, o ne sąsiuvinyje nurodytas 61 456,40 Lt, tačiau, teismo nuomone, nepateikė jokių įrodymų šiam argumentui pagrįsti. Teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad atsakovė pripažįsta, kad ieškovas padėjo statyti namą iki 2008 m. balandžio mėnesio. Teismas nurodė, kad darbo užmokesčio pažymos patvirtina, kad šalys 1996-2008 m. dirbo, turėjo nuolatines pajamas. Teismas sprendė, kad nurodyti rašytiniai įrodymai netiesiogiai patvirtina jungtinės veiklos sandorio sudarymą, todėl remiantis CK 1.93 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta taisykle teismas gali netaikyti draudimo remtis liudytojų parodymais, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams (CK 1.93 str. 6 d. 1 ir 4 p.). Teismo posėdyje apklaustas liudytoju A. T. paaiškino, kad šalis pažįsta nuo 1998 m. vasaros, kai įsigijo žemės sklypus, matydavo juos kartu, statėsi namą. Matydavo, kai ieškovas pats mūrijo, tinkavo, jam padėdavo kaimynai. Liudytojai A. L. , A. B. paaiškino, kad šalis pažinojo kaip šeimą, sode dažnai lankydavosi, visada rasdavo dirbantį ieškovą, paskutinį kartą ten buvo 2008 m. vasarą. Liudytojas J. D. paaiškino, kad padėjo statybose, pažinojo abu kaip šeimą, prieš 2-3 metus buvo pas juos svečiuose Panemunėje. Liudytojas K. P. paaiškino, kad šalis pažinojo kaip sutuoktinius, abu statėsi namą, padėdavo jiems kaimynai, sakė, kad abu pirko žemę. Liudytojas K. D. paaiškino, kad šalis pažinojo kaip sutuoktinius, iš jų sužinojo, kad jie pirko du sklypus, statėsi namą, statybos užsitęsė, daugiausia dirbo ieškovas, padėdavo kaimynai, į sodą atsiveždavo dukrą, nuo 2008 m. statybos nutrūkę. Teismo posėdyje apklaustas liudytojas S. M. paaiškino, kad šalis pažinojo nuo 1997 m., matė juos apie 8 metus kartu važinėjančius, einančius su vaiku pas T. K. motiną į namus, remontuojant pastarosios butą, iš R. G. žinojo, kad pirkę du sklypus, statėsi namą. Teismo nuomone, šių liudytojų parodymai atitinka kitus įrodymus byloje, todėl teismas jais rėmėsi. Teismas taip pat atsižvelgė į trečiojo asmens A. G. atsiliepimą, iš kurio matyti, kad ji su ieškovu kartu negyvena nuo 1996 m. pradžios, pradėjus R. G. artimai bendrauti su atsakove. Teismas atsakovės liudytojų L. A. , J. Š. parodymus atmetė, nes jie nepatvirtinti jokiais kitais įrodymais, o ieškovo pateiktais įrodymais yra nustatyta priešingai. Teismas sprendė, kad įrodymų visuma patvirtina tarp šalių buvusius artimus šeimyninius ryšius, vaiko gimimas, bendras ūkio vedimas 1996-2008 m. laikotarpiu, ieškovo darbas ir jo asmeninių lėšų naudojimas prižiūrint žemės sklypus bei statant juose statinius ilgą laiką (1998 m. - 2008 m.), ieškovo elgesys su turtu kaip savo per visą statybos laikotarpį atsakovės sutikimu ir pritarimu, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvusį šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 474 str.). Teismo nuomone, tai atitinka formuojamai teismų praktikai. Teismas atkreipė dėmesį, kad du žemės sklypai buvo nupirkti atsakovės vardu, todėl darytina išvada, kad šalių jungtinės veiklos objektu buvo ne tik sodo namas ir garažas, bet ir du žemės sklypai su numatytais statyti statiniais. Todėl žemės sklypų įsigijimas atsakovės T. K. vardu, laikytina jos indėliu kuriant bendrą objektą – namų valdą. Tiek pagal 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalį, tiek pagal CK 6. 970 straipsnio 2 dalį teismas preziumavo, kad bendraturčių dalys yra lygios. Atsakovės T. K. atsikirtimo argumentai, jog žemės sklypai yra tik jos nuosavybė, todėl ir nebaigti statyti sodo namas ir garažas taip pat yra jos vienos nuosavybė, nes jokio bendro tikslo bei rašytinio susitarimo jungtinei veiklai nėra, yra atmestini, nes įrodyta priešingai. Teismas konstatavo, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalis statinius pripažįsta žemės sklypo priklausiniais. Tačiau Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 31 straipsnio 1 dalis iš esmės numato, kad CK 4.40 straipsnio 1 dalis taikoma įgyjant nuosavybės teisę į žemės sklypą įsigaliojus CK. Šiuo atveju nuosavybės teisė į žemės sklypus įgyta 1998 m. ir 1999 m., t. y. iki įsigaliojant CK, todėl ant žemės sklypo pastatytus statinius teismas nelaikė žemės sklypo priklausiniais. Teismo nuomone, atsakovės pateikti mokėjimo nurodymai apie žemės mokestį 1999-2002, 2007-2009 m. laikotarpiu nepaneigia nustatytų faktinių aplinkybių buvimo. Teismas sprendė, kad aplinkybė, kad ieškovas iki šiol nenutraukęs santuokos, sudarytos L. A. 1966 m. gruodžio 31 d. su A. G. yra vertintina tik moraliniu aspektu ir šios bylos baigčiai neturi įtakos. Atsakovės argumentą, kad ieškovas dukters Karinos tėvu įrašytas tik 2009 m. vasario 11 d., nes ieškovas nepripažino vaiko, atmestinas, nes iš bylos aplinkybių, iš pačios atsakovės paaiškinimų matyti, kad atsakovas rūpinosi vaiku, atsakovė dėl tėvystės nustatymo niekada nesikreipė į teismą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atsakovė T. K. prašo šį teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Apeliantė skundą grindžia tokiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nevertino aplinkybės, kad R. G. 1996 m. atsakovė tik aplankė ligoninėje, o ne pradėjo gyventi. Ieškovą pažinojo kaip gydytoją. 1996 m. rugpjūčio mėnesį R. G. patyrė rankos pirštų traumą daugiau nei metus gydėsi, ilgą laiką gulėjo ligoninėje, gyveno ne su atsakove, o, kiek apeliantei žinoma, su savo šeima, nes buvo vedęs. Ligoninėse ieškovas gydėsi kelis metus, turėjo ne vieną operaciją, todėl niekaip negalima teigti, kad šalys gyveno kartu. Šios teismo neįvertintos aplinkybės įrodo, kad nuo 1996 metu šalys nevedė jokio bendro ūkio ir kartu negyveno, susitarimo įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise nebuvo ir negalėjo būti - ieškovas turėjo šeimą, savo asmeninį gyvenimą, dėl traumos gydėsi ligoninėje, tad teismas vadovavosi tiesos neatitinkančiais ieškovo parodymais. Byloje nėra nei tiesioginių nei šalutinių įrodymų patvirtinančių ieškovo teiginius, kad žemės sklypus šalys įsigijo bendrai. Tai, kad ieškovas prašydamas pripažinti nuosavybės teisę į dalį statinių nėra pagrindas konstatuoti, jog mano asmeniškai įsigyti žemės sklypai tampa indėliu bendrosios jungtinės veiklos sutarties prasme.Teismas visiškai nevertino reikšmingos aplinkybės, kad apeliantės finansinė padėtis, lyginant su ieškovo, visada buvo geresnė, apeliantės darbo užmokestis buvo ženkliai didesnis-beveik dvigubai, o tai įrodo, kad apeliantė buvo finansiškai pajėgi įgyti žemės sklypus iš savo lėšų. Iš teismui pateiktų darbo užmokesčio pažymų aiškiai matyti, kad ieškovo darbo užmokestis buvo ženkliais mažesnis, kitų pajamų jis neturėjo, tad ieškovas finansiškai negalėjo pirkti iš savo lėšų visas statybines medžiagas. 2003 metu rugpjūčio mėnesį apeliantė išvažiavo dirbti į JAV, kur uždirbo 25 481,90 litų, šiuos pinigus skyrė statyboms. Išvykdama dukterį Kariną paliko pas savo motiną, pas kurią pastoviai gyveno, kai dukteriai suėjo vieneri metai.Teismas nurodė, kad atsakovė iš esmės neginčija, kad gyveno kartu su ieškovu, nurodydama tik trumpesnį laikotarpį (2000-2003 m.), gyvenant kartu gimė judviejų dukra Karina. Su šiuo teiginiu apeliantė nesutinka visiškai, nes jis neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apeliantės bei liudytojų L. A. bei J. Š. duotų paaiškinimų. Apeliantė su ieškovu buvo pažįstama, bendravo, jis pats siūlėsi padėti, rodydavo dėmesį. Duktė K. K. gimė neplanuotai, gyvenant atskirai. Dukterį ieškovas pripažino tik pareikšdamas reikalavimą teisme dėl nuosavybės dalies nustatymo ir tėvystės pripažinimo. Santykių su ieškovu, ypatingai turtinių, apeliantė nepuoselėjo, nes jis buvo vedęs. Teismas ieškovo buvimą santuokoje iki šiol vertina tik moraliniu aspektu, tačiau nevertina to, kad ieškovas nėra teismui pateikęs jokių bendram gyvenimui su apeliante, gyvenimui šeimoje būdingų įrodymų. Teismas nevertino tos aplinkybės, kad visus mokesčius susijusius su turto išlaikymu (žemės mokestis, mokesčiai už komunalines paslaugas) mokėjo tik apeliantė, gimusį vaiką išlaikė taip pat tik ji viena. Ieškovas neįrodė ir nepateikė įrodymų, liudijančių, apie bendro ūkio vedimą, tarp šalių niekada nebuvo šeimos santykių, vaiko gimimas dėl neatsakingų santykių, neduoda pagrindo juos vadinti šeimyniniais, ar teigti, jog vedamas bendras ūkis. Teismas nepagrįstai teigė, kad statybinės medžiagos buvo perkamos tik ieškovo vardu. Byloje yra pakankamai įrodymų, kad medžiagas pirko apeliantė, pavyzdžiui, išlaidos susijusios su komunikacijų atvedimu į sklypą. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad ieškovas pateikė mokėjimo dokumentus už statybines medžiagas ir ne tik, kad dalis mokėjimo dokumentų išrašyti tuo metu, kai nebuvo nei namo projekto, nei statybos leidimo, kad kartojasi pateikti mokėjimo dokumentai. Pažymėtina, kad ant paskutinio mokėjimo dokumento nurodytas pristatymo adresas (duomenys neskelbtini), kur ieškovas ir gyveno su sutuoktine A. G. . Ieškovas nepateikė įrodymų, kad statybinės medžiagos pagal pateiktus mokėjimo dokumentus, buvo panaudotos būtent namo ir garažo (duomenys neskelbtini) statybai. Dalis ieškovo pateiktų teismui statybinių medžiagų mokėjimo dokumentų yra išrašyti 1997 metais, t. y. tada, kai apeliantė net neturėjo nuosavybės teise įsigijusi pirmojo žemės sklypo. Teismas ignoravo liudytojos J. Š. parodymus, kuri nurodė, kad ji apsilankiusi žemės sklype 1999 metais, jokių statybinių medžiagų nematė. Teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo pateiktu sąsiuviniu. Apeliantė neneigė aplinkybės, kad tokį sąsiuvinį ji pradėjo vesti, tačiau teismas nevertino tos aplinkybės, kad sąsiuvinis dingo ir jame ieškovas galėjo surašyti bet kokius duomenis ir bet kuriuo laiku. Nepasisakyta dėl sąsiuvinio pirmojo lapo, kuris įrodo aiškią klastotę - pirmas lapas yra pateiktas be langelių, kai kitas po jo einantis lapas jau su langeliais. Ieškovas suklastotame lape iš savanaudiškų paskatų savo ranka įrašė žemės sklypų kainas. Teismas nepagrįstai vadovavosi liudytojų A. T. , A. L. , A. B. , K. P. , S. M. parodymais. Apeliantei priklausančiuose žemės sklypuose statybos darbai prasidėjo tik 2001 metais, iki tol sklypuose nevyko jokie statybiniai darbai, juose apeliantė lankėsi labai retai, su kaimynais nebuvo tokių glaudžių bičiuliškų santykių, kad jie galėtų žinoti, kokiomis aplinkybėmis žemės sklypus apeliantė pirko, koks jos asmeninis gyvenimas. Teismas nepagrįstai vadovavosi ieškovo liudytojų parodymais ir dėl to, kad pagal galiojusio CK 43 straipsnio 2 dalį fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kurių suma yra didesnė kaip 500 Lt, turėjo būti sudaromi rašytine forma, o šios formos nesilaikymas nedaro tokios sutarties negaliojančia, tačiau esant ginčui draudžia remtis liudytojų parodymais (CK 58 str. 2 d.), todėl net ir nustačius bendro gyvenimo ir ūkio vedimo faktus, nesant rašytinių įrodymų dėl jungtinės veiklos sutarties sudarymo, teismas negali konstatuoti tokios sutarties buvimą remdamasis vien tik liudytojų parodymais. Naujasis CK 1.93 str. 2 d. draudžia įrodinėti liudytojų parodymais, jei buvo nesilaikyta paprastos rašytinės sandorio sudarymo formos. Nagrinėjamo ginčo atveju, turėjo būti sudaryta L. A. rašytinis susitarimas, nes ginčo suma viršija 5 000 litų. Teismas faktiškai taikė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės padalijimo principą, pagal kurį sutuoktinių teisės į santuokos metu įgytą turtą yra lygios. Tačiau ginčo šalys nėra sutuoktiniai ir jų turtiniai santykiai nereguliuojami teisės normomis, kurios nustato bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisinį režimą. Tokią nuomonę yra išsakęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2002 m. balandžio mėn. 08 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2002 m. Paskutinis teismo posėdis vyko 2009 m. gruodžio 2 d. Teismo sprendimo paskelbimas buvo atidėtas gruodžio 16 d. gruodžio 17 dienos darbo pabaigoje apeliantė kreipėsi į teismą prašydama civilinės bylos ir teismo posėdžio protokolo. Jai buvo paaiškinta, kad protokolas nesurašytas, nes nespėjo. Buvo pasiūlyta atvykti gruodžio 21 d., t. y. pirmadienį. Esant tokiom aplinkybėms yra pažeistas CPK 170 str.

Atsiliepimas

Ieškovas R. G. atsiliepimu prašo T. K. apeliacinį skundą atmesti, skundžiamą eismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepimui pagrįsti ieškovas nurodo šiuos motyvus:

Netikėti ieškovo liudytojų parodymais teismas neturėjo pagrindo. Atmestinas apeliantės teiginys, kad liudytojų parodymais negalima įrodinėti fizinių asmenų tarpusavio sandorių, kurių suma didesnė nei 5 000 Lt. Minėti liudytojai patvirtino šalių bendro ūkio vedimą, buvus susitarimą kurti bendrą dalinę nuosavybę.Nepagrįsti ir apeliantės teiginiai dėl jos geresnės finansinės padėties ir kad ji finansiškai buvo pajėgi įsigyti žemės sklypus iš savo lėšų. Kad atsakovė uždirbo daugiau, ieškovas neneigė, tačiau ši aplinkybė nėra svarbi, nes atsakovė neįsigijo minėto turto už savo asmeninius pinigus. Atsakovė byloje neįrodinėjo, kad šalys būtų susitarę, jog atsakovės dalis didesnė, o ieškovo mažesnė. Statybas ieškovas vykdė vienas, jis nupirko statybinių medžiagų daugiau nei atsakovė, tačiau negali pretenduoti į didesnę dalį, nes taip pat privalo laikytis susitarimo sąlygų. Viskas buvo statoma tik ieškovo jėgomis, daugiausia vasarų metu, nesamdant jokių fizinių ar juridinių asmenų, trūkstant pinigų, o apeliantės nurodytos 2002 metais jos JAV uždirbtos pinigų sumos šiai statybai nebuvo skirtos. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad ieškovas nepateikė įrodymų, kad tos statybinės medžiagos pagal pateiktus apmokėjimo kvitus buvo skirtos (duomenys neskelbtini) statybai. Jos pačios pareiga yra įrodyti, kur tada jos buvo panaudotos (CPK 178 str.). Teismo posėdyje apklaustas liudytoju S. M. patvirtino, kad pradėjus gyventi ieškovui su atsakove, ieškovas remontavo ne tik jos, bet ir jos motinos butus, o tam buvo pirktos medžiagos, kurių kvitus ieškovas pateikė teismui. Apeliantė nepagrįstai nurodo, kad teismas taikė bendrosios sutuoktinių nuosavybės padalijimo principą, nes pripažino nuosavybės teises kiekvienam po 50/100 dalių. Teismas sprendė klausimą dėl bendrosios dalinės nuosavybės atsiradimo jungtinės veiklos sutarties pagrindu ir apeliantės nurodyta civilinė byla Nr. 3K-3-511/2002 nesusijusi su šia nagrinėjama byla.

Atsiliepimas

Trečiasis asmuo A. G. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį nagrinėti teismo nuožiūra, pažymi, kad jos santuoka su R. G. iširo 1996 metais, nes R. G. artimai susidraugavo su jį tuo metu dėl ligos prižiūrinčia ir slaugančia daktare T. K. . Abu juos kaip šeimą A. G. daug kartų yra mačiusi kartu. Todėl teismas pagrįstai ir teisingai sprendime nurodė, kad šalys bendrą ūkį vedė nuo 1996 m. Taip pat pažymi, kad jokio bendro ūkio su R. G. nuo 2006 metų trečiasis asmuo neveda, kartu negyvena, jų santuoka iširusi galutinai nuo 2006 metų, nors juridiškai nesame tai įforminę, todėl apeliantės teiginys, kad tuo metu buvo vedamas bendras ūkis ieškovo su A. G. yra atmestinas.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinio teismo argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Nagrinėjamoje byloje absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

Byloje kilo ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės teisės į greta esančius žemės sklypus ir viename iš jų esantį nebaigtą statyti sodo namą bei garažą pripažinimo. Ieškovo teigimu, tiek žemės sklypai buvo įgyti, tiek namas statomas iš jo ir atsakovės asmeninių lėšų; namą statė ieškovas, prie statybos prisidėjo atsakovė; šalys gyveno neregistruotoje santuokoje, vedė bendrą ūkį, jiems gimė dukra, todėl aptariamas turtas turėtų būti pripažintas bendrąja daline nuosavybe. Atsakovė teigė, kad visas turtas įgytas iš jos asmeninių lėšų, ieškovas prisidėjo tik statant namą.

Dėl jungtinės veiklos teisinių santykių tarp nesusituokusių asmenų vertinimo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad šiuo metu galiojančios Civilinio kodekso trečiosios knygos ir pirmiau galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių, t. y. santuoką sudariusių asmenų, turtinius santykius. Bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. CK trečiosios knygos XV skyriaus (Bendras gyvenimas neįregistravus santuokos) normos skirtos sugyventinių dėl partnerystės santykiams reglamentuoti, tačiau, kol nėra priimto įstatymo, nustatančio partnerystės įregistravimo tvarką, nėra įsigaliojusios (CK patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 28 straipsnis). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuoseklios praktikos, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. L. L., bylos Nr. 3K-3-235/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. K. v. B. U., bylos Nr. 3K-3-553/2010; kt.). Šie išaiškinimai pateikti civilinėse bylose, kuriose nustatyta, kad turtą įgijo ar jis bendrai priklausė asmenims, kurie bendrai gyvena neįregistravę santuokos ir nesant tarp jų partnerystės santykių (sugyventiniams). Tokiais atvejais jų santykiams dėl turto taikomos civilinės teisės normos, reglamentuojančios jungtinę veiklą. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos.

Jeigu kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys buvo susitarę siekti tam tikro tikslo, vertinama, kad jie saistomi sutartinių turtinių santykių. Pagal nurodytą teismų praktiką tai atitinka jungtinės veiklos sutartį. Pagal jos (jungtinės veiklos sutarties) nuostatas bendrai siekiamas tikslas yra sukurti ar įgyti bendrosios nuosavybės teise tam tikrą turtą bendro gyvenimo ar kitiems tikslams (pvz., bendram ūkiui ar verslui, vaikų auginimui). Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta.

Pažymėtina, kad netgi sutuoktiniai, kurių turtui taikomas įstatyminis teisinis režimas, įstatymų nustatytais atvejais gali įgyti tam tikrą turtą asmeninės nuosavybės teise. Juolab tokia teise turtą įgyti gali kartu gyvenantys santuokos nesudarę asmenys. Pažymėtina, jog aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių ylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. M. v. A. K., bylos Nr. 3K-3-148/2011).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, jog nagrinėjamu atveju šalis siejo jungtinės veiklos teisiniai santykiai. Nors apeliantė teigia, kad tarp šalių nebuvo bendro ūkio vedimo, taip pat nebuvo šeimos santykių, byloje esantys duomenys (PVM sąskaitos faktūros, kvitai apie statybinių medžiagų pirkimą R. G. vardu adresu(duomenys neskelbtini), dukros gimimas, liudytojų parodymai) tokius apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus paneigia. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje aktualus yra laikotarpio, kada šalys gyveno kartu, nustatymas, nes byloje, kurioje sprendžiamas ginčas dėl sugyventinių turtinių santykių teisinių padarinių, turi būti nustatytas konkretus turtas, dėl kurio sukūrimo ar įgijimo bendrosios nuosavybės teise sugyventiniai buvo sudarę jungtinės veiklos susitarimą. Kadangi byloje iš esmės nėra ginčo dėl to, kada ginčo turtas (žemės sklypai, pastatai) buvo įgyti ar pastatyti (pastatyti iš dalies), tikslinga nustatyti, ar šis turtas įgytas šalims vykdant jungtinę veiklą. Tokį sugyventinių jungtinės veiklos santykių ir jų pagrindu įgyto turto teisinio statuso nustatymo aiškinimą patvirtina ir nuosekliai plėtojama kasacinio teismo praktika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. spalio 12 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. B. (teisių perėmėja L. B.) v. A. K., S. K., bylos Nr. 3K-3-395/2007; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009; 2010 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. V. v. M. K. T., bylos Nr. 3K-3-482/2010; kt.).

Dėl liudytojų parodymų, įrodymų vertinimo

Teismų praktikoje yra nurodyta, kad, nesant rašytinės jungtinės veiklos sutarties, tokios sutarties sudarymas ir vykdymas gali būti patvirtintas kitomis įstatymo leistinomis įrodinėjimo priemonėmis (šalių paaiškinimais, netiesioginiais rašytiniais įrodymais). 1964 m. CK 58 straipsnio, reglamentavusio sandorio negaliojimą dėl įstatymo nustatytos formos nesilaikymo, 2 dalyje buvo nustatytas draudimas remtis viena iš įrodinėjimo priemonių – liudytojų parodymais. Nepaisant to, teismai, atsižvelgdami į konkrečios bylos aplinkybes, gali taikyti įstatyme nustatyto draudimo remtis liudytojų parodymais, kai nesilaikyta įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės sandorio formos, išimtį, jeigu gyvenusių kartu ir bendrai tvarkiusių namų ūkį nesusituokusių asmenų turtinės teisės liktų neapgintos vien dėl to, jog nebuvo jungtinę veiklą (partnerystę) patvirtinančios rašytinės sutarties, nes tai neatitiktų teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. G. v. V. G., J. G., bylos Nr. 3K-3-336/2009). Teisėjų kolegija pažymi, kad susitarimas dėl bendros veiklos sukurti bendrąją dalinę nuosavybę nagrinėjamoje byloje galėjo būti nustatomas ne tik rašytiniais įrodymais, bet ir kitais netiesioginiais įrodymais, taip pat liudytojų parodymais, kurie patvirtino šalių tarpusavio santykių pobūdį, todėl šioje byloje pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigia atsakovė, turėjo pagrindo remtis liudytojų parodymais.

Kasacinio teismo jurisprudencijoje nurodyta, kad teismo sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Išvados apie faktines aplinkybes gali būti grindžiamos tik CPK 177 straipsnio 2 ir 3 dalyse išvardytomis įrodinėjimo priemonėmis, o įrodymai turi būti gauti ir ištirti CPK nustatyta tvarka. CPK 185 straipsnyje įtvirtintas laisvo įrodymų vertinimo principas – galutinai ir privalomai įrodymus vertina teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie yra leistini ir patikimi. Teismas turi įvertinti kiekvieną įrodymą atskirai ir įrodymų visetą. Teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. J. G. v. G. A. S., bylos Nr. 3K-7-48/2005; 2008 m. spalio 6 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje N. P. v. R. M., A. M., K. M., bylos Nr. 3K-3-479/2008; 2009 m. sausio 22 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje R. G. v. V. G., bylos Nr. 3K-3-13/2009).

Dėl žemės sklypų pripažinimo ieškovo bendrąja daline nuosavybe

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad du žemės sklypai buvo nupirkti atsakovės vardu, todėl darytina išvada, kad šalių jungtinės veiklos objektu buvo ne tik sodo namas ir garažas, bet ir du žemės sklypai su numatytais statyti statiniais; pirmosios instancijos teismo nuomone, žemės sklypų įsigijimas atsakovės T. K. vardu, laikytina jos indėliu kuriant bendrą objektą – namų valdą. Taigi pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškovo reikalavimo, be pagrindo visą ginčo turtą, t. y. sodo namelį su garažu ir du žemės sklypus traktavo kaip bendrą daiktinių teisių objektą ir spręsdamas nuosavybės teisių į jį pripažinimo klausimą taikė bendrosios jungtinės nuosavybės dalijimo principą. Teisėjų kolegija pažymi, kad ginčo atveju dėl kiekvieno nuosavybės teisių objekto sukūrimo turėjo būti pasisakoma atskirai, nustatant bendro sutarties dalyvių turto sukūrimo sąlygas, nustatytas CK 474 straipsnyje (1964 m. CK redakcija) – įnašai pinigais, kitu turtu arba dalyvavimas darbu. Remdamasi bylos medžiaga, teisėjų kolegija konstatuoja, kad žemės sklypai negali būti pripažįstami bendru šalių turtu ir šis turtas negali būti dalijamas, nes jis buvo įgytas kaip asmeninė atsakovės nuosavybė (CPK 185 str.). Tokią teismo išvadą patvirtina žemiau išdėstyti argumentai.

Bylos duomenys patvirtina, kad 0,0568 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 1901-0270-0009, esantį SB „Akacija“, (duomenys neskelbtini), atsakovė nusipirko 1998 m. gegužės 20 d., o 0,0567 ha žemės sklypą, unikalus Nr. 1901-0270-0012, esantį (duomenys neskelbtini), atsakovė nusipirko 1999 m. gegužės 26 d. (t. 1, b. l. 122, 126). Ieškovo teigimu, šie sklypai buvo įsigyti už bendras ieškovo ir atsakovės lėšas. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad šalys nuo 1996 m. iki 2008 m. balandžio mėn. gyveno kartu, vedė bendrą ūkį. Teisėjų kolegija iš dalies nesutinka su šia teismo išvada, nes tiek liudytojų parodymai, tiek rašytiniai įrodymai patvirtina, jog šalys gyventi kartu nuo 1996 m. negalėjo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 1996 m. rugpjūčio 10 d. ieškovas patyrė traumą, 1996 m. spalio 15 d. buvo operuotas, nuo 1996 m. rugpjūčio 10 d., iki 1997 m. birželio 3 d. jam buvo mokamos ligos pašalpos (t. 3, 65-68, 86-87). Nors šie rašytiniai dokumentai tiesiogiai nepatvirtina, kad ieškovas tuo metu su atsakove negyvena, tačiau bylos duomenys (liudytojo A. B. , paties ieškovo parodymai) leidžia daryti išvadą, kad tuo metu atsakovė lankė ieškovą ligoninėje kaip pažįstamą asmenį bei kolegą, tačiau tuo metu kartu negyveno ir bendro ūkio nevedė. Atkreiptinas dėmesys, kad iš esmės visi byloje ieškovo liudytojais kviesti asmenys tvirtino, jog šalys kartu pradėjo matyti ne anksčiau negu nuo 1998 m. (t. 2, b. l. 149-161). Atkreiptinas dėmesys, kad nors liudytojas A. L. nurodė, kad jo nuomone ieškovas su atsakove susituokę nuo 1996 ar 1997 metų, tačiau tuo pat metu pripažino, kad atsakovę pažįsta nuo 1997 ar 1998 metų, o gyvenančius kaip šeima juos abu yra matęs tik tada, kai laikėsi atsakovės bute, it tai buvo jau gimus dukrai. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad liudytojas apie šalių bendro ūkio vedimą galėjo žinoti ne anksčiau negu nuo 2001 m. (dukters gimimo metai). Liudytojas A. T. patvirtino, kad abi šalis pažįsta nuo 1998 m. vasaros, kai šalys atvažiuodavo tvarkyti teritorijos. Taip pat nurodė, kad ieškovas yra paminėjęs, jog tuo metu yra pirkęs du sklypus. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad bylos duomenimis nustatyta, jog antras sklypas atsakovės vardu yra nupirktas 1999 m. gegužės 26 d., todėl darytina išvada, jog liudytojas šalis galėjo pažinoti tik nuo 1999 m. vasaros. Analogiški ir liudytojo K. D. parodymai, kuriuose jis pažymi, jog matė šalis tvarkantis jau nusipirkus du žemės sklypus. Liudytojas J. D. 2009 m. birželio 9 d. teismo posėdžio metu parodė, kad šalis pažįsta 10 metų, todėl teisėjų kolegija vėlgi sprendžia, kad šis liudytojas apie buvusius šeiminius šalių santykius galėtų patvirtinti tik nuo 1999 metų. Liudytojas K. P. to paties posėdžio metu nurodė, kad ieškovas atsakovę jam kaip žmoną pristatė prieš 7 metus. Teismas daro išvadą, kad tai galėjo būti apie 2002-sius metus.

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad vienintelio ieškovo iniciatyva apklausto liudytojo S. M. parodymai 2009 m. gruodžio 12 d. teismo posėdžio metu patvirtina, jog šalys kartu gyventi pradėjo nuo 1997 m., tačiau kartu šis liudytojas patvirtino, kad pas atsakovę namuose nėra buvęs (t. 3, b. l. 11-12). Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad vieno liudytojo parodymų nepakanka išvadai, kad šalys gyvena kaip šeima ir bendrą ūkį veda nuo 1997 m. Pažymėtina, kad romėnų teisėje galiojo teisės principas, kad vienas liudytojas nėra liudytojas (lot. testis unus, testis nullus). Nors teismų praktikoje vienintelio liudytojo parodymai gali leisti pripažinti tam tikras aplinkybes, tačiau tokio liudytojo parodymai turi būti visiškai patikimi ir nekelti abejonių, taip pat turi būti papildyti kitokiais patikimais įrodymais. Nagrinėjamu atveju be jau paminėtų liudytojų parodymų, aplinkybę, jog šalys negalėjo vesti bendro ūkio nuo 1997 m., kartu pirkti abu žemės sklypus, patvirtina ir tai, kad ieškovo pajamos visą laiką buvo mažesnės negu atsakovės, tą pripažino ir pats ieškovas teismo posėdžio metu (t. 3, b. l. 15). Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovas nepateikė jokių įrodymų, jog būtų investavęs ar bent jau būtų turėjęs galimybę investuoti į ginčo žemės sklypus – byloje nėra duomenų apie tuo metu (1998-1999 m.) ieškovo turėtas santaupas (CPK 178 str.). Iš bylos medžiagos akivaizdu, jog atsakovės pajamos buvo stabilios ir pakankamai didelės, sudarančios pagrindą pagrįstai prielaidai, jog atsakovė turėjo galimybę įsigyti ginčo sklypus už savo asmenines lėšas (CPK 185 str.). Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovas, būdamas pakankamai smulkmeniškas ir kruopštus savo išlaidų atžvilgiu (šią aplinkybę patvirtina byloje esantys mokėjimo dokumentai, rinkti ne vienerius metus), teismo posėdžio metu paklaustas apie investiciją į sklypus, nurodė, kad nepamena, kiek prisidėjo pinigais (t. 3, b. l. 15), kas vėlgi leidžia abejoti ieškovo pozicija dėl prisidėjimo įsigyjant žemės sklypus.

Be to, pirmosios instancijos teismas nurodė, kad aplinkybė, kad ieškovas iki šiol nenutraukęs santuokos, sudarytos 1966 m. gruodžio 31 d. su A. G. yra vertintina tik moraliniu aspektu ir šios bylos baigčiai neturi įtakos. Su tokia teismo išvada vienareikšmiškai sutikti nėra pagrindo. Atkreiptinas dėmesys, jog toks ieškovo elgesys iš dalies sudaro pagrindą spręsti apie buvusį jo neapsisprendimą ir leidžia abejoti deklaruojamu buvusiu siekiu ateitį kurti su atsakove, dėl ko buvo įgyjamas bei kuriamas bendras turtas, kuris nagrinėjamoje byloje yra ginčo objektas. Tokią išvadą patvirtina ir tai, kad byloje liko nepaneigta atsakovės nurodyta aplinkybė, jog 2003 m. ieškovas, nepasitaręs su atsakove, savo dukroms iš santuokos su A. G. padovanojo nekilnojamąjį turtą (namą). Atkreiptinas dėmesys, jog ieškovas tėvystę savo ir atsakovės dukrai oficialiai pripažino tik šios civilinės bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu – tai faktas. Teisėjų kolegija sprendžia, kad šios aplinkybės vėlgi patvirtina, kad atsakovas neturėjo ketinimų susieti savo ateitį su atsakove (CPK 185 str.).

Kaip minėta, ginčo turto įgijimo laikotarpiu ieškovas ir A. G. nebuvo de jure išsituokę, visam turtui, ieškovo įgytam santuokoje su A. G. , galioja įstatymo nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas ir bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teisės prezumpcija (CK 3.87–3.100 straipsniai). Nors atsiliepime į apeliacinį skundą ji (A. G. ) nurodė, kad jos ir ieškovo santuoka iširo 1996 m., kartu nurodė, kad bendro ūkio su ieškovu neveda nuo 2006 m. ir priduria, kad galutinai jų santuoka iširo 2006 m. (t. 3, b. l. 50-51). Dėl to teisėjų kolegija trečiojo asmens, kaip suinteresuoto bylos baigtimi asmens, parodymų nelaiko patikimais. Pažymėtina, kad ant paties ieškovo pateikto 2003 m. birželio 13 d. mokėjimo dokumento (cemento bei keramzitbetonio blokelių pirkimas, (t. 1, b. l. 49)) , nurodytas gavėjo adresas (duomenys neskelbtini), kur ieškovas ir gyveno su sutuoktine A. G. . Tokį savo adresą ieškovas nurodė ir 2002 m. liepos 9 d. kortelės sąskaitos sutartyje su AB Vilniaus banku (t. 3, b. l. 130). Šios aplinkybės vėlgi sudaro pagrindą abejoti ieškovo ketinimu investuoti į bendrą gyvenimą su apeliante bei abejoti ieškovo deklaruojamu jo ir faktinės sutuoktinės gyvenimu atskirai.

Dėl sodo namelio ir garažo pripažinimo ieškovo bendrąja daline nuosavybe

Nors apeliantė neigia, kad byloje nėra įrodymų, liudijančių apie bendro ūkio vedimą, kad tarp šalių niekada nebuvo šeimos santykių, o vaiko gimimas neduoda pagrindo teigti, jog vedamas bendras ūkis, su tokiais apeliantės argumentais sutikti nėra pagrindo.

Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad sodo namelio projektavimo sąlygos atsakovei perduotos tik 2000 m. sausio 31 d., projektavimo darbai baigti tik 2000 m. balandžio mėn., statybos pradžios metai – 2000 m. (t. 1, b. l. 89, 98, 131-137). Iš esmės visi byloje ieškovo iniciatyva apklausti liudytojai patvirtino, kad matė ieškovą organizuojant ir dirbant sodo namelio ir garažo statybos darbus, ieškovas ir atsakovė būdavo kartu, atsakovė atgabendavo maistą (t. 2, b. l. 149-161), todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad tuo metu šalys vedė bendrą ūkį (CPK 185 str.). Byloje esantys mokėjimo dokumentai taip pat patvirtino, kad ieškovas pirko ir vežė minėtam nekilnojamajam turtui statyti reikalingas statybines medžiagas, pati atsakovė bylos nagrinėjimo eigoje patvirtino, kad ieškovas yra prisidėjęs prie šio turto pastatymo. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos išvada, kad toks ieškovo elgesys su turtu kaip savo per visą statybos laikotarpį, esant atsakovės sutikimui ir pritarimui, teismui yra pakankamas pagrindas pripažinti buvusį šalių susitarimą dėl bendros jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę (1964 m. CK 474 str.). Todėl minėtas nekilnojamasis turtas pripažintinas bendrąja daline (t. y. po ½ dalį R. G. ir T. K. ) nuosavybe.

Pažymėtina, kad byloje nėra ginčo dėl statomų pastatų paskirties, nes abi šalys pripažino, jog sodo namelis buvo statomas su tikslu jame gyventi. Dėl to šiam turtui negali būti taikoma CK 3.230 straipsnio 3 dalies nuostata.

Remdamasi tuo kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad yra pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti nurodant, kad ieškinys tenkinamas iš dalies, pripažįstant bendrąja daline nuosavybe, t. y. po ½ dalį R. G. ir T. K. nuosavybe sodo pastatą (128,56 kv. m. bendro ploto), unikalus Nr. 4400-1701-8750, esantį (duomenys neskelbtini), SB „Akacija“, ir garažą (27 kv. m. bendro ploto), unikalus Nr. 4400-1701-8729, esantį (duomenys neskelbtini), SB „Akacija“, likusioje dalyje ieškinį atmetant.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog nors ginčo turto vertė ieškinio pareiškimo dieną buvo 320 000 Lt, ieškovas pretendavo tik į ½ šio turto dalį, todėl laikytina, jog ieškovas, pateikdamas ieškinį, žyminį mokestį turėjo sumokėti už 160 000 Lt reikalavimą. Žyminis mokestis, mokėtinas už šią sumą sudaro 4 200 Lt. Bylos duomenys patvirtina, kad ieškovas yra sumokėjęs 6 315 Lt (t. 1, b. l. 24), todėl dalis žyminio mokesčio (2 215 Lt), permokėto pateikiant ieškinį, ieškovui grąžintina iš valstybės biudžeto.

Iš dalies pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl atsakovo materialiųjų reikalavimų patenkinimo apimties, atitinkamai pakeičiama ir sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo (CPK 93 str. 4 d.). Apskaičiuojant patenkintų ir atmestų ieškinio reikalavimų proporcijas šiuo atveju vadovaujamasi tuo, kad priklausomai nuo šioje byloje nustatytos ieškinio sumos, patenkintų ieškovo turtinių reikalavimų apimtis sudaro 42 proc.

Todėl iš atsakovės ieškovui priteistina: 1 764 Lt žyminio mokesčio, mokėtino pirmosios instancijos teisme, 960 Lt atstovavimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, 723 Lt kitų išlaidų.

Iš atsakovės valstybei priteistina 12 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų pirmosios instancijos teisme, 17 Lt tokių išlaidų valstybei priteistina iš ieškovo.

Apeliacinės instancijos teisme atsakovė už apeliacinį skundą sumokėjo 4 200 Lt, todėl iš atsakovo jai priteistina 2 436 Lt žyminio mokesčio, mokėtino apeliacinės instancijos teisme.

Apeliantė apie patirtas atstovavimo išlaidas teismuose nepateikė.

Pinigų priėmimo kvitas patvirtina, kad ieškovas už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme sumokėjo 1 500 Lt (t. 3, b. l. 85), todėl iš atsakovės ieškovui priteistina 870 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Iš ieškovo į valstybės biudžetą priteisiama 5,5 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme, 4 Lt tokių išlaidų valstybei priteistina iš atsakovės (t. 3, b. l. 54).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Pakeisti Kauno apygardos teismo 2009 m. gruodžio 16 d. sprendimą, nurodant, kad ieškinys tenkintinas iš dalies.

Panaikinti sprendimo dalis, kuriomis 0,0568 ha žemės sklypas (Nr. 4), unikalus Nr. 1901-0270-0009, esantis SB „Akacija“, (duomenys neskelbtini), ir 0,0567 ha žemės sklypas (Nr. 5), unikalus Nr. 1901-0270-0012, esantis (duomenys neskelbtini), pripažinti bendrąja daline, t. y. po ½ dalį R. G. (duomenys neskelbtini), ir T. K. (duomenys neskelbtini), nuosavybe. Šioje dalyje ieškinio netenkinti.

Pakeisti teismo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti iš T. K. R. G. 3 447 Lt (tris tūkstančius keturis šimtus keturiasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti į valstybės biudžetą iš R. G. 17 Lt (septyniolika litų), iš T. K. 12 Lt (dvylika litų) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Iš valstybės biudžeto grąžinti R. G. 2 215 Lt (du tūkstančius du šimtus penkiolika litų) žyminio mokesčio, sumokėto 2008 m. birželio 18 d. įmokos mokėjimo kvitu AB banke ,,Hansabankas“.“

Likusioje dalyje teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Paskirstyti bylinėjimosi išlaidas, susidariusias nagrinėjant bylą apeliacine tvarka taip:

Priteisti R. G. iš T. K. 870 Lt (aštuonis šimtus septyniasdešimt litų) atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Priteisti į valstybės biudžetą iš R. G. 5,5 Lt (penkis litus penkiasdešimt centų), iš T. K. 4 Lt (keturis litus) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Vytas MiliusNijolė PiškinaitėEgidijus Žironas