- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2015-12-16
- Bylos Nr.
- 2A-1859-613/2015
- Teisminio proceso Nr.
- 2-06-3-01024-2015-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Giedrė Seselskytė, Jolanta Gailevičienė, Alona Romanovienė
- Ieškovas
- G. J.
- Atsakovas
- AB SEB bankui
- Kategorijos
- 2.5.8.11.1Sutarties nutraukimas
Pranešėja Giedrė SeselskytėCivilinė bylas Nr. 2A-1859-613/2015Teisėjas Raimondas Dilys (S) Proceso Nr.2-06-3-01024-2015-6Procesinio sprendimo kategorijos:2.5.8.11.1.; 2.5.10.5.1.; 2.5.29.2.; 3.3.1.14.
NUTARTIS
2015 m. gruodžio 16 d.
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedrės Seselskytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Jolantos Gailevičienės ir Alonos Romanovienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi apeliantės ieškovės G. J. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės G. J. ieškinį atsakovei AB SEB bankui dėl kredito sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu, trečiasis asmuo antstolė Brigita Tamkevičienė,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė prašė pripažinti atsakovo vienašališką Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) nutraukimą neteisėtu ab initio ir jį panaikinti; panaikinti Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 5.2 p., reglamentuojantį sutarties vienašalį nutraukimą, kaip nesąžiningą bei neteisėtą; pakeisti Kredito sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) 4.7 p., 4.8 p. bei sumažinti 0,1 proc. dydžio delspinigius iki 0,02 procento dydžio. Nurodė, kad šalys pasirašė 2010-09-15 Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovei buvo suteiktas 14517,16 EUR kreditas būsto remontui (rekonstrukcijai). Ieškovė dėl finansinių sunkumų vėlavo grąžinti kredito dalį ir atsakovas vienašališkai nutraukė sutartį jos neinformavęs. Taip pat atsakovas vienašališkai sutartyje nustatė nesąžiningus delspinigius, kurie turi būti sumažinti (b. l. 2–7).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį su reikalavimu nesutiko, prašė jį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas, skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą savo procesinėmis teisėmis. Nurodė, kad šalys sudarė kredito sutartį, kurios pagrindu buvo suteiktas 14517,16 EUR kreditas būsto remontui (rekonstrukcijai), kredito grąžinimo terminas 2025-09-10. Ieškovė apie sutarties nutraukimą buvo iš anksto įspėta ne kartą, jai nereaguojant į banko siunčiamus pranešimus ir raginimus įvykdyti sutartį, nevykdant mokėjimų ir nebendradarbiaujant su banku, sutartis buvo nutraukta ir ieškovė informuota apie kredito sutarties nutraukimą (b. l. 27–32).
Žemesnės instancijos teismas
Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovė buvo tinkamai informuota apie pradelstus mokėjimus bei nustatytus papildomus terminus pradelstiems mokėjimams padengti, taip pat kelis kartus įspėta, kad nesumokėjus įsiskolinimo bankas vadovaudamasis sutartimi ją nutrauks, kad atsakovas visais įmanomais būdais bandė išsaugoti sutartinius šalių santykius, geranoriškai siūlė problemų sprendimo būdus, vienašališką sutarties nutraukimą panaudojo kaip ultima ratio priemonę, kai objektyviai nebebuvo galimybės išsaugoti sutartinių šalių santykių. Taip pat, remdamasis ieškovės pateiktais byloje duomenimis bei įrodymais, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra teisinio pagrindo mažinti ieškovės nurodomą delspinigių dydį nuo 0,1 procento iki 0,02 procento dydžio, delspinigių dydis nesusijęs su sutarties nutraukimu, todėl reikalavimo netenkino.
2015 m. rugsėjo 25 d. gautas ieškovės apeliacinis skundas. Apeliantė mano, kad pirmosios instancijos teismas nepakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus, formaliai vertino atsakovo pagal kredito sutartį prisiimtas pareigas, susijusias su vienašaliu sutarties nutraukimu, todėl prašo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą panaikinti ir klausimą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo. Nurodo, jog teismas pernelyg formaliai sprendė, ar ieškovės atliktas kredito sutarties pažeidimas buvo esminis. Nurodo, jog įsiskolinimas pranešimo apie kredito sutarties nutraukimą dieną sudarė iš viso 300 EUR, t. y. nesumokėta kredito dalis sudarė 2,07 proc. visos kredito sumos, mano, kad nutraukti kredito sutartį likus tik 300 EUR nėra proporcinga ir sąžininga silpnesniosios kredito sutarties šalies – ieškovės – atžvilgiu. Taip pat nurodo, jog ieškovė kreditą įsipareigojo grąžinti iki 2025 m., todėl atsakovas, nutraukdamas sutartį ir pradėjęs visos kredito sumos išieškojimą iš ieškovės, sukėlė ieškovei kaip vartotojai itin sunkias pasekmes. Mano, jog 300 EUR nėra ta suma, kurios pradelsimas galėtų daryti didelę įtaką bankui. Bankas privalėjo elgtis sąžiningai, teisingai ir profesionaliai, bendradarbiauti ir kooperuotis su ieškove tam ir tokia apimtimi, kad būtų pasiektas, jei tai objektyviai įmanoma, kredito sutarties tikslas. Taip pat ieškovė nurodo, jog siūlė bankui bylą užbaigti taikos sutartimi, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kad šis ieškovės prašymas teisme nebuvo svarstytas.
Atsiliepimas
Atsakovas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, su apeliantės pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, jog ieškovės sutarties pažeidimas yra esminis, įsipareigojimai nevykdomi daugiau kaip 300 dienų. Nurodo, kad bankas geranoriškai bandė spręsti susidariusią situaciją ir sutartis vienašališkai nutraukta tik po to, kai atsakovas pagrįstai įsitikino, kad ieškovė ir toliau negalės tinkamai vykdyti savo sutartinių įsipareigojimų. Atsakovas nurodė, jog ieškovė nepateikė jokių objektyvių įrodymų, kad ji pati būtų įgyvendinusi bendradarbiavimo pareigą tokia apimtimi, kad būtų išsaugoti sutartiniai santykiai. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas ne kartą siūlė ginčą spręsti taikiu būdu, ragino pačią apeliantę būti aktyvią ir teikti prašymus bankui, po parengiamojo posėdžio, įvykusio 2015 m. birželio 4 d., apeliantė pasiūlymą bankui pateikė tik 2015 m. rugpjūčio 4 d. Nurodo, kad teismas aktyviai atliko taikinimo pareigą ir nėra pagrindo naikinti skundžiamą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Apeliacinis skundas netenkintinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 1, 2 dalis).
Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.
Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliacinį skundą, atsiliepimą į apeliacinį skundą, tai, jog šalys dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, sprendžia, jog nenustatyta būtinybė skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka, o rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą.
Įrodinėjimo tikslas byloje – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str.). Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės (įrodinėjimo dalykas) nustatomos įrodinėjimo priemonėmis, išvardytomis CPK 177 str. 2 ir 3 dalyse. Įrodymai civilinėje byloje – bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 str. 1 d.). Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos teismo proceso metu, išnagrinėjimu vadovaudamasis įstatymais; jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus CPK numatytas išimtis (CPK 185 str.). Vertindamas kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, teismas, be kita ko, turi nustatyti įrodymo ryšį su byla (įrodymo sąsajumą), ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo ar neegzistavo, taip pat kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokią išvadą. Įrodymų sąsajumas reiškia, kad informacija (faktiniai duomenys), sudaranti įrodymų turinį, turi patvirtinti arba paneigti reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.
Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų tyrimą ir vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176–185 str.) ir nuo suformuotos teismų praktikos tokio pobūdžio bylose nenukrypo. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad skundžiamame sprendime iš esmės atsakyta į apeliantės argumentus, nurodytus ieškinyje, kad apeliaciniame skunde yra atkartojamos faktinės pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės apeliantei jas savaip interpretuojant ir naujų įrodymų, kurie iš esmės paneigtų skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nepateikta, jų neatkartodamas, tiesiog pritaria pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nesudarantiems pagrindo ieškovės ieškinį tenkinti.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį arba atskirąjį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo arba nutarties motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, argumentais, motyvais ir išvadomis, kurių pagrindu buvo priimtas sprendimas ieškinį atmesti, todėl visų jų detaliai nekartoja.
2010 m. rugsėjo 15 d. Kredito sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), dėl kurios vykdymo yra kilęs nagrinėjamas ginčas, kvalifikuojama vartojimo sutartimi. Aukščiausiu lygmeniu vartotojo teisių apsaugos garantijos įtvirtintos Konstitucijos 46 str. 5 d., kurioje nustatyta, kad valstybė gina vartotojo interesus; ši konstitucinė nuostata yra vienas iš pamatinių Lietuvos ūkio tvarkymo principų, ji įgyvendinama per žemesnės galios teisės normų sistemą. Vartotojas, kaip sutarties šalis, dėl objektyvių priežasčių – informacijos, patirties ir kitų panašių aplinkybių, yra akivaizdžiai nelygiavertėje padėtyje su kita sutarties šalimi – pardavėju ar paslaugų teikėju, todėl vartojimo sutarties institutas yra grindžiamas silpnesnės sutarties šalies (vartotojo) teisinės apsaugos doktrina, kuri reiškia sutarties laisvės principo ribojimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, jog kreditavimo sutartyje įtvirtintos sutarties nutraukimą reglamentuojančios sąlygos ta apimtimi, kuria jos suteikia kreditoriui teisę, jei kredito gavėjas sutartyje nustatytais terminais negrąžina bankui bent vienos kredito dalies, nutraukti kreditavimo sutartį ir reikalauti iki sutarties nutraukimo termino suėjimo sugrąžinti visą paimtą kreditą, palūkanas, delspinigius bei kitus sutartyje numatytus mokėjimus, prieštarauja bendriesiems sąžiningumo reikalavimams ir iš esmės pažeidžia šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą vartotojo (kredito gavėjo) nenaudai (CK 6.188 str. 1 ir 2 dalys), todėl nurodytos sutarties sąlygos pripažįstamos negaliojančiomis ab initio (CK 6.188 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. birželio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal pareiškėjos AB DnB NORD banko pareiškimą, bylos Nr. 3K-7-272/2011). Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, pasisakydamas dėl papildomos vartotojams taikomos apsaugos, yra pažymėjęs, kad papildoma vartotojams suteikiama apsauga yra skirta išvengti stipresnės šalies primestų sąlygų, taip siekiant atkurti šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą. Tačiau ši papildoma apsauga nedaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutartys turi būti vykdomos) (CK 6.38, 6.59, 6.200 straipsniai), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Jei iš turimų įrodymų matyti, kad skolininkas sistemingai laiku nevykdo prievolių, o skolininko, nors ir saugomo vartotojams taikomų papildomų teisinių apsaugos mechanizmų, ir kreditoriaus teisių bei pareigų įgyvendinimo požiūriu pirmajam (skolininkui) netenka neproporcingai griežta prievolių vykdymo našta, teismas turi teisinį pagrindą tenkinti kreditoriaus pareiškimą nepaisydamas sutarties kvalifikavimo kaip vartojimo fakto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje AB DnB NORD bankas v. A. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-58/2012).
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs ir įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, jog byloje įrodyta, kad ieškovė sistemingai laiku nevykdė prievolių bankui nuo 2011 metų, ieškovei buvo siunčiami automatiniai pranešimai / raginimai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Nuo 2012 m. spalio 24 d. ne kartą siųsti įspėjimai apie įsiskolinimo susidarymą, nustatant papildomą terminą įsiskolinimui padengti, taip pat informuojant ieškovę apie kredito sutarties nutraukimą:
2012 m. spalio 24 d. įspėjimas Nr. 08.23.04.01-1202423 dėl kredito sutarties nutraukimo. Numatytas terminas padengti įsiskolinimą iki 2012 m. lapkričio 24 d.;
2012 m. gruodžio 13 d. įspėjimas Nr. 01.10.03-0725 dėl kredito sutarties nutraukimo. Numatytas terminas padengti įsiskolinimą iki 2013 m. sausio 13 d.;
2012 m. gruodžio 13 d. ieškovei išsiųstas raginimas banko turimu jos elektroninio pašto adresu;
2013 m. sausio 17 d. įspėjimas Nr. 01.10.03-0086 dėl kredito sutarties nutraukimo. Numatytas terminas padengti įsiskolinimą iki 2013 m. vasario 18 d.;
2013 m. vasario 20 d. įspėjimas Nr. 01.10.03-0205 dėl kredito sutarties nutraukimo. Numatytas terminas padengti įsiskolinimą iki 2013 m. kovo 21 d.;
2013 m. gegužės 10 d. įspėjimas Nr. 01.10.03-0370 dėl kredito sutarties nutraukimo. Numatytas terminas padengti įsiskolinimą iki 2013 m. birželio 10 d.
Ieškovei nebendradarbiaujant su atsakovu, kredito sutartis 2013 m. birželio 13 d. nutraukta, ieškovei išsiųstas pranešimas Nr. 01.10.03-0444.
Visais atvejais banko raštai siųsti ieškovės gyvenamosios vietos adresu (duomenys neskelbtini). Dėl kredito sutarties sąlygų nevykdymo ieškovė banko informuota tinkamai ir kredito sutartis nutraukta tik nuo 2013 m. birželio 13 d., t. y. po daugiau kaip 6 mėnesių po pirmojo įspėjimo (2012 m. spalio 24 d.) dėl sutartinių įsipareigojimų nevykdymo.
Bankas 2015 m. rugpjūčio 7 d. išsamiai atsakė į ieškovės pasiūlytas taikos sutarties šioje byloje sąlygas, t. y. atsisakė sudaryti taikos sutartį ieškovės pasiūlytomis sąlygomis. Pažymėtina, kad sudaryti taikos sutartį yra šalių teisė, bet ne pareiga.
Byloje nustatyta ir įrodyta, kad šalys 2010 m. rugsėjo 15 d. sudarė Kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kurios pagrindu ieškovei bankas suteikė 14517,16 Eur kreditą vartojimo poreikiams tenkinti (asmeniniam būstui rekonstruoti) su kintamosiomis palūkanomis 15 metų terminui, mokėjimus vykdant kas mėnesį.
Apeliantė neginčija, jog jai nepavyko tinkamai vykdyti prievoles pagal kredito sutartį bankui, tačiau esmine to priežastimi laiko finansinius sunkumus, teigia, jog bankas ir ginčo atveju pirmosios instancijos teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog paskola – tai vartojimo sutartis, o ieškovė yra silpnesnė šios sutarties pusė. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos faktinius duomenis, teisinius ginčo situacijos aspektus, šiuos apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Kritiškai vertinami ieškovės veiksmai – iš esmės jos neveikimas vykdant ginčo sutartį, nes byloje nėra duomenų, jog ieškovė tinkamai vykdė / įvykdė sutartimi prisiimtus įsipareigojimus (yra sumokėjusi, mokėjo nustatyto bei sutarto su banku dydžio įmokas kreditui padengti), jog ieškovė buvo atidi, rūpestinga ir laikėsi kredito sutarties nuostatų, inter alia, sutarties Bendrosios dalies 4.15 p. – nedelsdama raštu pranešti bankui apie savo finansinės būklės pablogėjimą (pastoviųjų pajamų sumažėjimą, turto praradimą ir kt.) ir (ar) asmeniškai atvykti į banką aptarti susidariusią situaciją bei jos sprendimo galimybes (b. l. 12).
Be to, nors kredito sutartis nutraukta 2013 m. birželio 13 d., bankas į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 12 d., tačiau ieškovė dėl galimai pažeistų savo teisių į teismą kreipėsi tik 2014 m. balandžio 9 d., ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, o su nauju ieškiniu ieškovė kreipėsi 2015 m. sausio 29 d., t. y. jau prasidėjus vykdymo procesui bei paskelbus apie ieškovei priklausančio turto pardavimą iš varžytynių. Tai patvirtina faktą, kad ieškovė nebendradarbiaudama su banku sudarė sąlygas bankui spręsti dėl sutarties vykdymo perspektyvų ir vienašališko nutraukimo pagal sutarties nuostatas (sutarties 5.2 p.).
Ginčo atveju įrodyta, jog ieškovė netinkamai vykdė prievoles bankui, bankas ne kartą tinkamai informavo / įspėjo ieškovę apie tai, jog nutrauks sutartį. Terminas pašalinti sutartinius pažeidimus buvo suteiktas ilgas ir pakankamas, nuo 2012 m. spalio 24 d. siųsti įspėjimai apie įsiskolinimo susidarymą, kredito sutartis nutraukta tik 2013 m. birželio 13d. 2013-05-10 įspėjime Nr.01.10.03-0370 dėl kredito sutarties nutraukimo fiksuojamas ieškovės įsiskolinimas 635,80 Eur. Duomenų apie apeliantės gautas (gaunamas) pajamas, jų sumažėjimą, finansinės būklės pasunkėjimą ir kt. apeliantė nepateikė.
Apeliantės argumentas, jog bankas pažeidė bendradarbiavimo pareigą, vertinamas kaip nepagrįstas, nes minėti bylos faktiniai duomenys neabejotinai patvirtina, jog bankas siekė sutartinių santykių tęstinumo. Duomenų, jog ieškovė iki bylos teisme iškėlimo kada nors kreipėsi į banką dėl palūkanų ir (ar) delspinigių sumažinimo ir pan., byloje nėra.
Taip pat pažymėtina, jog taikos sutarties sudarymas yra šalių teisė, o ne pareiga. Bankas pateikė ieškovei atsakymą dėl pasiūlymo sudaryti taikos sutartį, kuriame nurodė, kad ieškovės pasiūlymas bankui yra nepriimtinas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad sprendimo turiniui keliami reikalavimai išdėstyti CPK 270 straipsnyje. Minėtame straipsnyje nenumatyta teismo pareiga pasisakyti dėl nesudarytos taikos sutarties. Todėl ieškovės argumentas, kad teismas nepasisakė ir nevertino ieškovės prašymo ir dėl to sprendimas yra laikytinas neteisėtu, atmestinas kaip nepagrįstas.
Kaip jau minėta, bankas į antstolį dėl priverstinio skolos išieškojimo kreipėsi 2013 m. rugpjūčio 12 d., tačiau ieškovė dėl galimai pažeistų savo teisių į teismą kreipėsi tik 2014 m. balandžio 9 d., ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas, o su nauju ieškiniu ieškovė kreipėsi 2015 m. sausio 29 d., t. y. jau prasidėjus vykdymo procesui bei paskelbus apie ieškovei priklausančio turto pardavimą iš varžytynių, taigi akivaizdu, jog tik prasidėjus išieškojimo procedūrai, ieškovė kreipėsi į teismą dėl ginčo sandorio pripažinimo neteisėtu bei kitų minėtų reikalavimų tenkinimo, kurie visi pirmosios instancijos teismo sprendime išnagrinėti ir dėl jų motyvuotai atsakyta. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg formaliai nagrinėjo, nepakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes bei rašytinius įrodymus ir kt., atmestini kaip faktiškai ir juridiškai nepagrįsti.
Išdėstytų ir įvertintų aplinkybių pagrindu konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino materialinės ir procesinės teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ir jį naikinti arba keisti apeliacinio skundo motyvais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
Apeliantų apeliacinis skundas atmestinas, todėl jie neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimo priteisimą (CPK 93 str. 1 d.). Atsakovė duomenų apie apeliacinės instancijos teisme turėtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Civilinio proceso kodekso 321, 325–326 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.