Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Danguolė Martinavičienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės L. D. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties, kuria atmestas prašymas atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, ir Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 29 d. nutarties, kuria atmestas prašymas dėl atleidimo nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo, civilinėje byloje Nr. 2-5848-653/2014 pagal ieškovės L. D. ieškinį atsakovams akcinei bendrovei DNB bankui ir V. D. dėl dalies kredito sutarčių nuostatų pripažinimo negaliojančiomis.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarčių esmė

Teismas nutartį motyvavo tuo, kad ieškovės pateikti duomenys neatspindi tikrosios jos turtinės padėties, kadangi ji pateikė VSDFV Vilniaus skyriaus pažymas apie jos pajamas 2013 metais, kurios sudarė 10 095,72 Lt, bei laikotarpiu nuo 2013-10-01 iki 2014-09-30, kurios sudarė 8 973,96 Lt, pateikė duomenis iš VĮ Regitros, kad neturi transporto priemonių, registruotų jos vardu, bei įrodymus apie areštuotą nekilnojamąjį turtą, tačiau kitų duomenų apie jos turtą nepateikė. Teismas pažymėjo, kad 2014-10-03 nutartimi jau buvo spręstas ieškovės prašymas atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo ir šis prašymas buvo atmestas. Pateikdama naują prašymą, ieškovė nepateikė pažymų apie lėšas kredito įstaigų sąskaitose (su istorija), vertybinius popierius, nors nurodytoje nutartyje buvo pažymėta, kad asmens (fizinio ir juridinio) turtinę padėtį rodo nekilnojamojo turto registro, bankų, valstybinio socialinio draudimo, VĮ Regitros pažymos, turto ir pajamų deklaracijos, finansinės atskaitomybės bei kiti dokumentai, tačiau ieškovė į šiuos teismo išaiškinimus neatsižvelgė ir nepateikė duomenų, leidžiančių teismui pagrįstai įsitikinti jos sunkia turtine padėtimi ir būtinybe atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo. Be to, jos pateikti įrodymai nepatvirtina, kad ieškovė neturi kitų pajamų, indėlių, santaupų.

Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė nurodė, kad bylą veda per advokatą, taigi ji sudarė teisinės pagalbos sutartį, todėl ji turi lėšų atsiskaityti už teikiamas teisines paslaugas ir valstybės garantuojama teisinė pagalba jai nereikalinga, be to, ji nepateikė duomenų, kad ieškinio padavimo dieną ji buvo socialiai remtinas asmuo, kuriam buvo teikiama antrinė teisinė pagalba, todėl šios aplinkybės leidžia konstatuoti, kad ji nėra nepajėgi susimokėti trūkstamą žyminį mokestį. Ta aplinkybė, kad yra vykdomas priverstinis išieškojimas ieškovės atžvilgiu, nereiškia, kad ieškovė neturi turto, į kurį nėra nukreiptas išieškojimas, bei neatleidžia jos nuo pareigos pagrįsti leistinais įrodymais jos prašymą atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo.

III. Atskirųjų skundų argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirieji skundai atmestini.

Atskiruosiuose skunduose keliamas teismo nutarčių, kuriomis atmesti prašymai atleisti nuo žyminio mokesčio dalies mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.

Pagal CPK 83 straipsnio 3 dalį asmens prašymu teismas, atsižvelgdamas į asmens turtinę padėtį, turi teisę rašytinio proceso tvarka iš dalies atleisti jį nuo žyminio mokesčio mokėjimo. Prašymas iš dalies atleisti asmenį nuo žyminio mokesčio mokėjimo turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridėti įrodymai, patvirtinantys prašymo pagrįstumą. Pagal CPK 84 straipsnį teismas rašytinio proceso tvarka, atsižvelgdamas į asmenų turtinę padėtį, iki sprendimo (nutarties) priėmimo gali atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą. Prašymas atidėti žyminio mokesčio mokėjimą turi būti motyvuotas. Prie prašymo turi būti pridedami įrodymai, įrodantys žyminio mokesčio atidėjimo būtinumą. Atidėti žyminio mokesčio už ieškinio (pareiškimo, apeliacinio ar kasacinio skundo) nagrinėjimą teismas gali tik nustatęs, kad asmens turtinė padėtis yra sunki, šis sunkumas laikinas, o turtinė padėtis iš esmės pagerės per ilgesnį laikotarpį, lyginant ją su ta, kuri yra ieškinio pareiškimo, apeliacinio ar kasacinio skundo pateikimo teismui metu (Lietuvos apeliacinio teismo 2011 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-100/2011, 2010 m. rugpjūčio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-996/2010, 2009 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-212/2009). Pagal susiformavusią teismų praktiką, pareiškėjas, pateikdamas teismui prašymą atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą, turi pridėti įrodymus, patvirtinančius jo laikiną sunkią turtinę padėtį. Apie fizinio asmens turtinę padėtį galima spręsti iš jo ir jo sutuoktinio turimo kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, lėšų, esančių kredito įstaigų sąskaitose, kitimo, taip pat darbo užmokesčių, dividendų ir kitokio pobūdžio pajamų, gautų per pastaruosius kelerius metus. Pažymėtina, kad pareiškėjo pareiga įrodyti tokio prašymo pagrįstumą kyla ir iš CPK 12 straipsnio įtvirtinto rungimosi principo, kuriuo vadovaujantis šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus.

Pažymėtina, jog pagrindinė įstatyme įtvirtinta asmens atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio sumokėjimo taikymo sąlyga yra asmens, turinčio prievolę sumokėti žyminį mokestį, sunki turtinė padėtis, kuri turi būti nuolatinio pobūdžio ir neapima tų atvejų, kai dėl laikinai susidariusių kliūčių asmuo kartu su paduodamu savo procesiniu dokumentu negali sumokėti žyminio mokesčio. Galimybė asmenį iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio sumokėjimo yra siejama su realia turtine padėtimi. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad kiekvienu konkrečiu atveju, nagrinėdamas pareiškėjo prašymo iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo motyvus bei pateiktus įrodymus, teismas, įvertinęs įrodymų visumą (prašančiojo asmens pateiktus duomenis apie nuosavybės teise valdomą turtą, gaunamas pajamas ir pan., bei kitas bylos aplinkybes, atspindinčias asmens turtinę padėtį), sprendžia, ar pareiškėjas gali sumokėti įstatymo nustatyto dydžio žyminį mokestį (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. spalio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2269/2013). Pažymėtina, kad tiek asmens turtinė padėtis, tiek ir galėjimas susimokėti žyminį mokestį yra vertinamasis dalykas ir būtent teismas privalo nuspręsti, ar pateikti argumentai ir įrodymai, kuriuos privalo pateikti asmuo, teikiantis atitinkamą prašymą (CPK 178 str.), yra pakankami atleisti nuo tam tikros dalies mokesčio mokėjimo ar atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Savo diskrecijos teisę teismas įgyvendina vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CPK 3 straipsnio 7 dalis).

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino ieškovės pateiktų prašymų atidėti žyminio mokesčio mokėjimą ar atleisti nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo pagrįstumą ir konstatavo, kad ieškovė tinkamai nepagrindė, jog nėra pajėgi susimokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį ieškinio padavimo metu.

Pasak apeliantės, teismas, 2014-10-15 nutartyje nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju ieškovė visiškai nepateikė argumentų ir įrodymų, kad jos turtiniai (finansiniai) sunkumai yra laikini ir kad turtinė padėtis iš esmės pagerės per ilgesnį laikotarpį, lyginant ją su ta, kuri yra ieškinio pateikimo teismui metu, de facto pripažino, kad ieškovė dėl finansinių sunkumų negali sumokėti žyminio mokesčio ir teismas nenustatė aplinkybių, kad šie sunkumai gali išnykti, tačiau nepagrįstai netaikė CPK 83 straipsnio 3 dalies, numatančios atleidimą nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo dėl asmens sunkios turtinės padėties. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu apeliantės aiškinimu nesutinka. Kaip matyti iš skundžiamos 2014-10-15 nutarties, teismas konstatavo, kad pateikti įrodymai nepatvirtina išvados, jog šiuo atveju yra pagrindas atidėti ieškovei likusios dalies žyminio mokesčio sumokėjimą iki teismo sprendimo priėmimo, kadangi ieškovė pateikė VSDFV pažymą apie jos gaunamas pajamas už 2013 m. ir 2014 m. III ketvirčius, tačiau ji nepateikė pažymų apie lėšas kredito įstaigų sąskaitose (su istorija), vertybinius popierius, o pateikti įrodymai nepatvirtinta, jog ieškovė neturi kitų pajamų, indėlių, santaupų, taigi teismas, išsamiai įvertinęs pateiktus įrodymus, iš esmės konstatavo, kad ieškovė neįrodė jos laikinos blogos turtinės padėties, dėl kurios būtų pagrindas tenkinti prašymą dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo. Kaip jau minėta pirmiau, laikini finansiniai sunkumai yra vienas iš kriterijų, kuriais teismas vadovaujasi spręsdamas klausimą dėl žyminio mokesčio dalies sumokėjimo atidėjimo pagrįstumo, todėl tokia teismo išvada negali būti aiškinama apeliantės nurodytu būdu, jog teismas turėjo taikyti CPK 83 straipsnio 3 dalį.

Pažymėtina, kad teismas, iš esmės atsižvelgdamas į atskirajame skunde dėl 2014-10-15 nutarties išdėstytus argumentus, kad pakartotinai nebuvo sprendžiamas klausimas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, faktiškai jį iš dalies tenkino, priimdamas 2014-10-29 nutartį, kuria išsprendė šį klausimą ir pašalino ieškovei kilusius neaiškumus dėl pareigos mokėti žyminį mokestį. Šiuo atveju svarbu pažymėti, kad teismas skundžiamose nutartyje išreiškė aiškią poziciją dėl to, kad ieškovės prašymai dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo ar žyminio mokesčio atidėjimo yra nepagrįsti, todėl ji turi pareigą sumokėti likusią žyminio mokesčio dalį – 43 200 Lt, nes, priešingu atveju, jos ieškinys bus laikomas nepaduotu ir grąžintas jį padavusiam asmeniui. Todėl apeliantės argumentas, jog teismas, 2014-10-15 nutartyje nepasisakydamas dėl atleidimo nuo dalies žyminio mokesčio mokėjimo, nors tokį prašymą ji buvo pateikusi, pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalies, numatančios, kad teismas turi priimti sprendimą (nutartį) dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, nuostatas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad teismas pažeidė šiuos klausimus reglamentuojančias proceso teisės normas ar jos teisėtus interesus, nes teismas išsprendė ginčo klausimus, tik skirtingais procesiniais sprendimais, dėl kurių teisėtumo ir pagrįstumo apeliantė turėjo galimybę pasisakyti atskiruosiuose skunduose.

Apeliantės teigimu, teismas netyrė aplinkybių, susijusių su jos objektyvia galimybe sumokėti žyminį mokestį arba gauti pajamas, pakankamas žyminiam mokesčiui sumokėti, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuos klausimus išsamiai ištyrė ir įvertino, padarydamas išvadą, kad ieškovė neįrodė, kad nėra pajėgi sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį (CPK 176–185 str.). Teismas pagrįstai atsižvelgė ir į tą aplinkybę, kad ieškovė sudarė teisinės pagalbos sutartį su advokatu, kadangi ji patvirtina žyminio mokesčio klausimo sprendimui reikšmingas aplinkybes, t. y., kad ieškovei nėra reikalinga valstybės garantuojama teisinė pagalba, ar, kad ji nėra socialiai remtinas asmuo, bet ne jos gebėjimą sumokėti trūkstamą žyminį mokestį, kaip teigia apeliantė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad faktas apie vykdomą priverstinį išieškojimą iš ieškovės nekilnojamojo turto, neįrodo, kad ji neturi kito turto, iš kurio ji galėtų sumokėti trūkstamą žyminio mokesčio dalį, o visų duomenų apie savo turtą, kaip minėta, ieškovė teismui nepateikė, taigi neatskleidė, ar ji objektyviai neturi galimybių įvykdyti šią pareigą.

Apeliantė taip pat nurodo, kad iš skundžiamų teismo nutarčių neaišku, ar ji pašalino kitus ieškinio trūkumus, tačiau su tokiu argumentu nėra pagrindo sutikti, kadangi, kaip matyti iš Vilniaus apygardos teismo 2014-10-15 nutarties, teismas pažymėjo, kad ieškovė nepašalino ieškinio trūkumo, susijusio su žyminio mokesčio sumokėjimu, todėl šia nutartimi teismas, atmetęs prašymą atidėti žyminio mokesčio mokėjimą, įpareigojo ieškovę pašalinti tik šį ieškinio trūkumą, t. y. sumokėti likusią 43 200 Lt žyminio mokesčio dalį, o 2014-10-29 nutartyje teismas taip pat įpareigojo pašalinti tik šį ieškinio trūkumą, susijusį su žyminio mokesčio sumokėjimu, taigi teismas iš esmės pripažino, kad ieškovė nepašalino tik šio ieškinio trūkumo, t. y. nesumokėjo trūkstamos dalies žyminio mokesčio.

Atsižvelgiant į tai, kad atskirųjų skundų nagrinėjimo dieną yra pasibaigęs ieškinio trūkumų šalinimo terminas, nustatytas Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartimi, todėl nustatytinas naujas terminas – pašalinti ieškinio trūkumus ir sumokėti 43 200 Lt (12 511,58 Eur) žyminio mokesčio už ieškinį – iki 2015 m. balandžio 10 d.

Esant nurodytoms aplinkybėms, atskirieji skundai atmestini, skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutartys paliktinos nepakeistos (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais,

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. ir 2014 m. spalio 29 d. nutartis palikti nepakeistas.

Nustatyti ieškovei L. D., a. k. (duomenys neskelbtini) terminą iki 2015 m. balandžio 10 d. pašalinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 15 d. ir 2014 m. spalio 29 d. nutartyse nustatytą ieškinio trūkumą ir sumokėti 12 511,58 Eur (dvylika tūkstančių penkis šimtus vienuolika eurų 58 ct) žyminio mokesčio už ieškinį bei pateikti teismui tai patvirtinančius duomenis.