Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinį skundą dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Gelvora“ ieškinį atsakovui D. N. dėl skolos priteisimo

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Atsakovas D. N. per teismo nustatytą terminą atsiliepimo į ieškinį nepateikė.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

1. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad apeliantas nesiėmė priemonių išieškoti skolą, negynė savo pažeistų teisių bei tai laikė priežastimi mažinti iš atsakovo priteistinas palūkanas. CK nenumato kreditoriaus pareigos imtis konkrečių veiksmų siekiant išieškoti skolą ikiteismine tvarka. Tinkamą kreditoriaus ir skolininko interesų pusiausvyrą užtikrina CK 1.125 str. nurodyti ieškinio senaties terminai, kurių apeliantė nepraleido todėl teigti, kad apeliantė negynė savo teisių įstatymų numatyta tvarka nėra pagrindo. Kartu su ieškiniu pateiktoje ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinėje yra nurodyti apeliantės atlikti skolos išieškojimo veiksmai, t.y. neregistruotu paštu siųsti pranešimai dėl įsiskolinimo, telefono skambučiai ir kt.

2. Apeliantės manymu, Vartojimo kredito sutartyje Nr. 0350618051130-45 numatytos 9,75 % sutartinės (pelno) palūkanos neprieštarauja nei įstatymams, nei protingumo bei sąžiningumo principams.

3. Galiojančiame Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011-04-01 ir dėl to šiam ginčui netaikomam, 21 str. numatyta, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo bei jo davėjo interesų pusiausvyros. Šioje byloje metinė kredito grąžinimo norma sudaro 13,98 proc. per metus, tai yra daug mažesnis dydis už numatytąjį įstatyme, todėl nesant kitų argumentų, patvirtinančių jo nepagrįstumą, teismas neturėjo teisinio pagrindo laikyti palūkanas neprotingai didelėmis ir pažeidžiančiomis sąžiningumo bei teisingumo principus.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, tarp jų ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Nenustačius absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo už akių pagrįstumo ir teisėtumo.

Byloje nustatyta, kad AB SEB bankas ir D. N. 2006 m. kovo 28 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 0350618051130-45, pagal kurią AB SEB bankas atsakovui D. N. suteikė 434,43 Eur kreditą iki 2008-03-27, o atsakovas įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka grąžinti kreditą bei mokėti palūkanas, delspinigius, kitas sutartyje numatytas sumas. AB SEB bankas nutraukė sutartį, nes atsakovas jos tinkamai nevykdė. 2009 m. lapkričio 9 d. AB SEB bankas su ieškove UAB „Gelvora“ sudarė reikalavimo perleidimo sutartį, kurios pagrindu ieškovė įgijo teisę į visus reikalavimus atsakovo atžvilgiu pagal vartojimo kredito sutartį Nr. 0350618051130-45. Atsakovas skolingas ieškovei 299,93 Eur negrąžinto vartojimo kredito, nuo kurio priskaičiuota 191,40 Eur palūkanų ir 253,81 Eur delspinigių, taip pat 37,86 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų.

CK 6.872 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios dėl palūkanų dydžio, palūkanos nustatomos pagal paskolos davėjo gyvenamosios ar verslo vietos komercinių bankų vidutinę palūkanų normą, galiojusią paskolos sutarties sudarymo momentu.

Šalių sudarytos Vartojimo kredito sutarties specialios dalies 2.4 punktu, šalys susitarė dėl 9,75 % palūkanų normos. Kadangi mokėjimo (pelno) palūkanos yra prievolės vykdymas natūra, tai šalių sutartas pelno (mokėjimo) palūkanų dydis gali būti mažinamas taikant sutarčių teisės normas (pavyzdžiui, CK 6.223, 6.228 str. ir kt.), tačiau turi būti nustatytas tam teisinis pagrindas. CK 6.228 straipsnio 1 dalyje suteikta teisė šaliai atsisakyti sutarties arba tam tikros sąlygos, jeigu sutarties sudarymo metu sutartis ar atskira jos sąlyga nepagrįstai suteikė kitai šaliai perdėtą pranašumą. Remiantis teisiniu reglamentavimu, teismas turi teisę išnagrinėti sutarties sąlygą ir ją atitinkamai pakeisti CK 6.228 straipsnio pagrindu tik esant šalies prašymui, jai įrodinėjant šios materialiosios teisės normos taikymo pagrindus konkrečiu atveju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2014). Nagrinėjamu atveju toks prašymas byloje pareikštas nebuvo. Pažymėtina, kad pelno palūkanų dydis negali būti mažinamas remiantis CK 6.37 straipsnio trečiosios dalies, CK 1.5 straipsnio nuostatomis, nes šios normos taikytinos tik sprendžiant dėl kompensuojamųjų palūkanų mažinimo.

Tarp šalių buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis, todėl teisingai sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrai vartojimo sutartyse užtikrinti reikalingas specialusis, tik vartojimo sutartims taikomas įstatyme nustatytas reglamentavimas. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad papildoma vartotojo teisių apsauga nesudaro išimčių iš vieno svarbiausių privatinės teisės principų – pacta sunt servanda (sutarčių reikia laikytis)(CK 6.38, 6.59 str.), todėl nereiškia, kad vartotojai gali naudotis įstatymo jiems suteiktomis vartotojų teisių apsaugos priemonėmis, siekdami nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 204-11-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-12-10 nutartis, priimta civilinėje byloje 3K-3-537/2014).

Apeliaciniame skunde pagrįstai nurodoma, jog ginčo kredito sutarties sudarymo metu galiojo 1986 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva, jos nuostatos buvo perkeltos į CK 6.887 straipsnį „Vartojimo kredito sutarties forma ir turinys“, kurio 3 dalies 2 punkte buvo numatyta, kad vartojimo kredito sutartyje turi būti nurodyta metinė kredito grąžinimo norma, palūkanų norma, mokesčiai ir kitos su kredito gavimu bei naudojimu susijusios išlaidos. Šio straipsnio 8 dalyje taip pat buvo nustatyta, kad visais atvejais, nesvarbu, kokiu būdu siūloma sudaryti kredito sutartį, nurodoma metinė kredito grąžinimo norma. Tačiau šie aktai nereglamentavo šių normų maksimalių ribų. Bendra vartojimo kredito kaina nustatyta Vartojimo kredito įstatyme, įsigaliojusiame nuo 2011 m. balandžio 1 d. Sprendžiant šalių ginčą ar teisėtas yra palūkanų dydis, nustatytas kredito sutartyje, sudarytoje dar negaliojant Vartojimo kredito įstatymui, šiame įstatyme nurodytais kredito kainą apibrėžiančiais kriterijais negalima tiesiogiai remtis, nes įstatymas į praeitį negalioja. Tačiau šios nuostatos gali būti reikšmingos vertinant išreikštą įstatymo leidėjo poziciją dėl konkrečioje byloje keliamų klausimų, kurie anksčiau galiojusiuose teisės aktuose nebuvo aiškiai reglamentuojami (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-500/2014).

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad tarp šalių sudarytoje sutartyje buvo aiškiai nurodytas palūkanų dydis, taigi, šalių sutartimi nustatytos palūkanų normos neviršija Vartojimo kredito įstatyme nustatytų bendros vartojimo kredito kainos metinės normos. Pažymėtina, kad Vartojimo kredito įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad preziumuojama, jog bendra vartojimo kredito kaina neatitinka nurodyto straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo metu yra didesnė kaip 200 proc.

Atsižvelgiant į aptartas bylos faktines aplinkybes, įstatyminį reglamentavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino prašomų priteisti palūkanų dydį. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, padidinat priteistų pelno (mokėjimo) palūkanų sumą iki ieškiniu prašomos priteisti sumos, t.y. iki 191,40 Eur.

Iš dalies pakeitus pirmos instancijos teismo sprendimą už akių, iš naujo spręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimo nagrinėjamos bylos atveju nereikia. Patenkinus apeliacinį skundą ir padidinus 59,22 Eur suma ieškovei iš atsakovo priteistinas palūkanas, ieškinio reikalavimai buvo patenkinti ~81,4 proc. Kreipdamasi į teismą ieškovė sumokėjo 23 Eur žyminio mokesčio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai iš atsakovo ieškovės naudai priteisė minimalaus dydžio, t.y. 20 Eur žyminį mokestį, atsižvelgiant į faktą, kad ieškinys tenkintas iš dalies.

Iš ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų išklotinės matyti, kad atsakovui paskaičiuota 37,86 Eur ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų, tačiau byloje ieškovė nepateikė jokių tokias išlaidas ir jų būtinumą patvirtinančių įrodymų, todėl ieškovės reikalavimas dėl ikiteisminio skolos išieškojimo išlaidų priteisimo pirmosios instancijos teismo pagrįstai atmestas.

CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Nors apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, kadangi pirmosios instancijos teismo skundžiamo sprendimo už akių dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paliekama nepakeista, ieškovei iš atsakovo priteisiamas visas 15 Eur žyminis mokestis už apeliacinį skundą, kadangi žyminis mokestis mokėtas už prašomą priteisti pirmosios instancijos teismo sumažintą palūkanų dalį.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialiosios teisės normas, susijusias su palūkanų mažinimu, todėl palūkanų dalyje priėmė nepagrįstą sprendimą, todėl ieškovės UAB „Gelvora“ apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pakeičiant skundžiamo Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimo už akių dalį dėl palūkanų priteisimo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

nutaria:

Kelmės rajono apylinkės teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimą už akių pakeisti iš dalies.

Padidinti iš atsakovo D. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) priteistas palūkanas iki 471,24 Eur ir žyminį mokestį iki 191,40 Eur. Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš D. N. (a. k. (duomenys neskelbtini)) ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Gelvora“ (į. k. 125164834) 15 Eur už apeliacinį skundą sumokėto žyminio mokesčio.