Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

žodinio proceso tvarka viešame teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės O. S. S. ieškinį atsakovėms D. G. ir S. Š. dėl nuosavybės teisių pripažinimo.

Ieškovė prašė pripažinti jai nuosavybės teisę į 1/2 dalį 0,0606 ha žemės sklypo (duomenys neskelbtini). Ieškovė nurodė, kad 2014 m. gruodžio 29 d. mirė jos sutuoktinis F. S. (F. S.), su kuriuo ieškovė gyveno nuo 1977 m., santuoka įregistruota 1999 m. lapkričio 20 d. Priimant palikimą, tarp ieškovės ir atsakovių (kurios yra F. S. dukterys) kilo ginčas dėl paveldimo turto, į kurį įtraukiamas visas ginčo žemės sklypas, kuris įgytas F. S. vardu pagal 1995 m. lapkričio 3 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Ieškovės teigimu, nors sklypas privatizuotas F. S. vardu, tačiau jis įgytas bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo metu už bendras lėšas, todėl sklypas yra bendra ieškovės ir F. S. nuosavybė. Anot ieškovės, ginčo sklypas dar 1980 metais buvo išskirtas jai ir būtent ieškovė, kaip sklypo valdytoja, mokėjo atitinkamus mokesčius. Ieškovė pažymėjo, kad jungtinės veiklos metu ieškovės ir F. S. bendro ir apgalvoto susitarimo pagrindu jie įgijo turto ne tik bendrosios dalinės nuosavybės teisėmis (t. y. ginčo žemės sklypą), bet ir asmeninės nuosavybės teisėmis – tiek ieškovė, tiek F. S. visada žinojo, kad butas (duomenys neskelbtini) yra ieškovės, o butas (duomenys neskelbtini) F. S. asmeninė nuosavybė. Dėl ieškinio senaties termino ieškovė pažymėjo, kad ginčas dėl nuosavybės teisių atsirado tik po F. S. mirties, todėl šio termino eigos pradžia skaičiuotina nuo atsakovių kreipimosi dėl palikimo priėmimo.

Atsakovė D. G. prašė taikyti ieškinio senaties terminą, ieškinį atmesti. Anot atsakovės, ieškovė turi elgtis sąžiningai ir įvardyti visą turtą, kuris bendro gyvenimo metu buvo įgytas tiek F. S., tiek ir ieškovės vardu, o ne prašyti pripažinti jai nuosavybės teises išimtinai tik į F. S. vardu įgytą sodo sklypą. Atsakovės teigimu, į paveldimą turtą nebuvo įtrauktas ieškovės vardu 1992 m. rugsėjo 22 d. pirkimo-pardavimo sutartimi įgytas butas (duomenys neskelbtini). Atsakovė pažymėjo, kad F. S. ginčo žemės sklypą skyrė jo darbovietė, sklypas privatizuotas už asmenines F. S. lėšas, o ieškovė neįrodė, kad ji prie sklypo įgijimo būtų prisidėjusi pinigais. Atsakovė atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovė (dirbdama toje pačioje įstaigoje su F. S.) galbūt ir pasirūpino tuo, kad jam būtų paskirtas sklypas, tačiau tai negali būti vertinama kaip ieškovės įnašas į jungtinę veiklą. Atsakovė nurodė, kad ginčo sklype yra vasarnamis, kurį F. S. savo jėgomis ir lėšomis pastatė dar iki santuokos su ieškove. Atsakovė pažymėjo, kad ieškovė jau nuo 1992 metų (kai pradėta rengtis sklypo privatizavimui) žinojo, jog sklypą privatizuos būtent F. S., todėl sklypo privatizavimo metu ieškovė negalėjo nesuprasti, kad nuosavybės teises į sklypą įgijo tik F. S., todėl ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas būtent nuo sklypo privatizavimo dienos ir šis terminas pasibaigė dar iki ieškovės santuokos su F. S. sudarymo.

Atsakovė S. Š. prašė ieškinį atmesti. Iš esmės pritardama atsakovės D. G. argumentams, atsakovė S. Š. papildomai nurodė, kad F. S. veždavosi savo dukteris į sodą, ilgus metus savo jėgomis statė namą ir ne kartą sakydavo, jog namą stato sau ir savo vaikams. Atsakovė pažymėjo, kad jos tėvas labai stengėsi padėti savo vaikams, savo piniginius-turtinius reikalus tvarkė savarankiškai, buvo labai taupus ir neturėjo jokio tikslo įgyti bendrą turtą su ieškove. Be to, F. S., nors kartu su ieškove nuo 1992 metų gyveno jos išsipirktame bute ir jį ne kartą remontavo, tačiau niekada neminėjo, kad tai yra bendras jo ir ieškovės butas; atėjus privatizavimo laikotarpiui, tiek F. S., tiek ieškovė ir išsipirko tai, ką kiekvienas jų laikė savo asmeniniu turtu.

Dėl taikytinos teisės ir bylos nagrinėjimo ribų

Nagrinėdamas panašaus pobūdžio civilines bylas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad „bendrai gyvenančių santuokos nesudariusių asmenų, t. y. sugyventinių nesant partnerystės, turtinių santykių šeimos teisės normos nereglamentuoja. <...> nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamu pagrindu pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę <...>. Jeigu asmenų susitarimas dėl bendros veiklos siekiant sukurti bendrąją nuosavybę buvo sudarytas iki 2000 m. CK įsigaliojimo, taikomos 1964 m. CK nuostatos. <...>. Kaip ir kiekvienos civilinės sutarties atveju, būtina nustatyti, į ką buvo nukreipta sutarties šalių valia, t. y. dėl kokio konkretaus turto (ar dėl viso tokių santykių metu įgyto turto) įgijimo ar tvarkymo bendrosios nuosavybės teise buvo susitarta. <..> Aiškinimas, kad visas jungtinės veiklos sutarties galiojimo laikotarpiu įgytas turtas savaime pripažintinas bendrąja daline nuosavybe, pažeistų sutarčių laisvės principą, nes taip būtų paneigta šalių laisva valia susitarti dėl savo būsimų teisių ir pareigų, be to, nepagrįstai ir neteisėtai apribotų asmenų subjektines teises, visų pirma nuosavybės teisę. Tai reiškia, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisės – asmeninė vieno iš sugyventinių ar bendroji dalinė, – reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto. <...> jungtinės veiklos sutarties konstatavimas savaime nesukelia teisinių padarinių visam tos sutarties laikotarpiu sugyventinių įgytam turtui, o tik tam, kuris įgytas būtent tos sutarties pagrindu“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2011).

Nurodytos teisės aiškinimo ir taikymo taisyklės lemia išvadą, kad dėl šioje byloje nagrinėjamų ieškinio reikalavimų turi būti sprendžiama vadovaujantis ne šeimos santykius reguliuojančiomis teisės normomis, bet atitinkamomis 1964 m. Civilinio kodekso nuostatomis, reglamentuojančiomis jungtinę veiklą, nes ieškinio reikalavimų pagrįstumą ieškovė grindė būtent žemės sklypo įgijimo aplinkybėmis, t. y. kad sklypas įgytas bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo metu už bendras lėšas. Be to, šitaip ieškovės suformuluoti ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindas teikia pagrindą konstatuoti, jog į šios bylos nagrinėjimo ribas nepatenka kitokie nuosavybės teisių į žemės sklypą įgijimo būdai (Civilinio proceso kodekso 12, 13 straipsniai, 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai). Taigi, neperžengiant pareikštų reikalavimų (CPK 265 straipsnio 2 dalis), šiuo sprendimu nesprendžiama, ar ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą galėjo atsirasti jau po šio sklypo privatizavimo, be kita ko, po ieškovės ir F. S. santuokos sudarymo (CK 3.90 straipsnis). Kadangi ieškovė pareiškė reikalavimus dėl nuosavybės teisių (tik) į žemės sklypą, tai į bylos nagrinėjimo ribas nepatenka ir aplinkybės, susijusios su ginčo sklype esančio pastato nuosavybės teisėmis – bylos nagrinėjimo iš esmės metu tiek ieškovė, tiek atsakovės teikė paaiškinimus apie sode esantį pastatą, jo statybų aplinkybes, tačiau nė viena iš šalių nereiškė reikalavimų spręsti dėl pastato (kaip savarankiško objekto) nuosavybės teisių. Taigi, paisydamas dispozityvumo ir šalių rungimosi principų (CPK 12, 13 straipsniai), teismas šiame sprendime nagrinėja, ar ieškovė pateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, jog ginčo sklypas iš tikrųjų įgytas ieškovės bendro gyvenimo ir bendro ūkio vedimo su F. S. metu už bendras lėšas (CPK 178 straipsnis, 265 straipsnio 2 dalis).

Dėl ginčo sklypo įgijimo aplinkybių

Ieškovės paaiškinimai ir apklaustų liudytojų parodymai, teismo vertinimu, visiškai patvirtina faktinę aplinkybę, kad ne vėliau kaip nuo 1977 metų F. S. ėmė nuolat gyventi kartu su ieškove. Ieškovės paaiškinimai ir liudytojo A. V. (ieškovės sūnaus) parodymai, teismo vertinimu, pakankamai patvirtina, kad ieškovė ir F. S. ne tik kartu gyveno (ieškovei skirtose naudotis gyvenamosiose patalpose), bet ir vedė bendrą ūkį – bendrai rūpinosi buities reikalais, prižiūrėjo-puoselėjo gyvenamąsias patalpas, mokėjo komunalinius mokesčius ir pan. Pažymėtina, kad tarp šalių iš esmės nekilo ginčo dėl faktinės aplinkybės, kad tiek ieškovė, tiek F. S., nors ir gyvendami kartu (kaip sugyventiniai), tačiau vis dėlto buvo vienas nuo kito finansiškai-ekonomiškai nepriklausomi, t. y. nė vienam iš jų nebuvo reikalingas kito išlaikymas ir jie vienas kitam išlaikymo (finansinės-turtinės paramos) neskyrė. Taigi, viena vertus, byloje pakanka įrodymų, patvirtinančių ieškovės argumentus, kad ji ir F. S. gyveno bendrai (kaip sugyventiniai) ir vedė bendrą ūkį, t. y. tarp nurodytų asmenų susiklostę teisiniai santykiai gali (ir turi) būti kvalifikuojami kaip jungtinė veikla. Kita vertus, šiame sprendime jau nurodyta, kad sprendžiant sugyventinių ar jų teisių perėmėjų ginčą dėl turto, įgyto bendro gyvenimo metu, nuosavybės teisių, reikia nustatyti, ar buvo sudarytas sugyventinių susitarimas įgyti turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise dėl kiekvieno konkretaus turto objekto; jungtinės veiklos sutarties konstatavimas savaime nesukelia teisinių padarinių visam tos sutarties laikotarpiu sugyventinių įgytam turtui, o tik tam, kuris įgytas būtent tos sutarties pagrindu. Taigi šiuo atveju būtina nustatyti, ar ginčo sklypas iš tikrųjų įgytas jungtinės sutarties pagrindu, t. y. kaip bendroji nuosavybė, o ne kaip F. S. asmeninė nuosavybė.

Aiškindamas ir taikydamas 1964 m. Civilinio kodekso nuostatas, reglamentuojančias jungtinę veiklą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įsigyjant žemės sklypą, kaip objektą, nėra galimybės prisidėti savo darbu, nes žemės sklypas įgyjamas sandoriu, t. y. sumokant nustatytą kainą (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015; 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-336/2009). Šių teisės aiškinimo ir taikymo taisyklių kontekste teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė nepateikė pakankamai įrodymų (greta savo žodinių paaiškinimų), kurie patvirtintų, jog už ginčo žemės sklypą jo privatizavimo metu buvo sumokėta ir ieškovės pinigais. Priešingai, tiek abiejų ginčo šalių pozicija (kad tiek ieškovė, tiek F. S. buvo vienas nuo kito finansiškai-ekonomiškai nepriklausomi), tiek rašytiniai įrodymai, t. y. 1995 m. lapkričio 3 d. valstybinės žemės (miško) pirkimo-pardavimo sutartis (T. 1, p. 14), F. S. 1992 m. kovo 22 d. prašymas (T. 1, p. 82), teismo vertinimu, pakankamai patvirtina atsakovių argumentus, jog ginčo žemės sklypas privatizuotas už asmenines (o ne bendras) F. S. lėšas. Kadangi, minėta, prie žemės sklypo įgijimo jungtinės veiklos dalyviams įmanoma prisidėti vien tik piniginiais įnašais, tai atmestini kaip teisiškai nereikšmingi ieškovės argumentai, kuriais apeliuojama į ginčo sklypo skyrimo naudotis ieškovei, kaip sodininkų bendrijos narei, aplinkybes, leidimo namo statybai išdavimo, taip pat į ginčo sklypo priežiūros-puoselėjimo aplinkybes. Nesant galimybių prie žemės sklypo įsigijimo prisidėti kitaip negu tik piniginiais įnašais ir nustačius, kad ieškovė neprisidėjo savo lėšomis prie sklypo privatizavimo, toks sklypas negali būti pripažįstamas bendru jungtinės veiklos sutarties dalyvių turtu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2015). Taigi darytina išvada, kad ieškovė jau vien šiuo aspektu neįrodė ieškinio reikalavimų pagrįstumo (CPK 12, 178 straipsniai), todėl ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas.

Dėl atsižvelgimo į nurodytoje kasacinio teismo nutartyje išdėstytas teisės aiškinimo ir taikymo taisykles pažymėtina, kad tiek nurodytoje kasacinio teismo išnagrinėtoje byloje, tiek šioje civilinėje byloje nagrinėtas klausimas dėl nuosavybės teisių į žemės sklypą, kuriame pastatytas namas. Pažymėtina, kad kasacinio teismo nutartyje nuosavybės teisių į žemės sklypą ir pastatą klausimai išspręsti skirtingai, t. y. kasacinis teismas atsižvelgė į kiekvieno jungtinės veiklos dalyvio piniginį indėlį įsigyjant atitinkamą objektą. Taigi kasacinis teismas nesprendė, kad žemės sklypo ir pastato nuosavybės teisės turi būti sprendžiamos-nustatomos identiškai. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas sprendžia, kad nagrinėjamos bylos ir nurodytos kasacinio teismo nutartimi išnagrinėtos civilinės bylos faktinės aplinkybės, kiek tai susiję su procesinių sprendimų dalimi dėl žemės sklypo nuosavybės teisių, turi esminių panašumų, t. y. šių sprendimų ratio decidendi iš esmės tapatus. Dėl to į nurodytas teisės taikymo ir aiškinimo taisykles turi būti atsižvelgiama sprendžiant šioje byloje iškeltą šalių ginčą. Be to, nurodyta kasacinio teismo nutartis šios bylos kontekste teikia pagrindą konstatuoti, kad (nesant pareikštų ieškinio reikalavimų dėl nuosavybės teisių į ginčo sklype esantį pastatą) šio pastato statybų-įrengimo aplinkybės neturi teisinės reikšmės sprendžiant būtent dėl žemės sklypo nuosavybės teisių įgijimo. Kita vertus, pagal šiuo metu galiojančią Civilinio kodekso 4.40 straipsnio 1 dalį žemės sklypo savininkui nuosavybės teise priklauso, be kita ko, ant žemės sklypo esantys statiniai bei jų priklausiniai, kiti nekilnojamieji daiktai, jeigu įstatymo ar sutarties nenustatyta kitaip. Taigi, jeigu ir egzistavo koks nors jungtinės veiklos dalyvių susitarimas dėl ginčo sklype esančio pastato arba jeigu jungtinės veiklos dalyvių įnašai į pastatą skiriasi nuo jų įnašų dalies į žemės sklypą, tai šio pastato nuosavybės teisės gali būti sprendžiamos atskiroje civilinėje byloje, t. y. nepriklausomai nuo šiuo sprendimu konstatuojamo ginčo žemės sklypo teisinio statuso kaip asmeninės F. S. nuosavybės.

Nagrinėdamas ketinimus ar tikslus, kurių siekta privatizuojant ginčo sklypą, teismas atkreipia dėmesį į tai, kad dar iki šio sklypo privatizavimo (1995 m. lapkričio 3 d.) ieškovė jau buvo 1992 m. rugsėjo 22 d. savo vardu privatizavusi butą (duomenys neskelbtini) (T. 1, p. 52-56). Tiek tuomečiai, tiek dabartiniai ieškovės veiksmai aiškiai patvirtina, kad nurodytas butas (kuriame, minėta, nuo pat pradžių faktiškai gyveno ir kurį prižiūrėjo, prisidėjo prie jo išlaikymo ir F. S.) įgytas ir iki šiol traktuojamas kaip vien tik ieškovės asmeninė nuosavybė. Nors iki sklypo privatizavimo F. S. taip pat jau buvo 1994 m. rugsėjo 20 d. privatizavęs gyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), tačiau, skirtingai nuo nurodytų ieškovės gyvenamųjų patalpų (duomenys neskelbtini) (prie kurių priežiūros-išlaikymo prisidėjo F. S.), ieškovė aiškiai nurodė, kad ji neprisidėjo prie patalpų (duomenys neskelbtini) išlaikymo ir kad nurodytose bendrabučio patalpose faktiškai gyveno F. S. dukterys, t. y. atsakovės. Tokie bylos duomenys patvirtina atsakovių argumentus, kad kiekvienas iš jungtinės sutarties dalyvių (tiek ieškovė, tiek F. S.) asmeninės nuosavybės teisėmis įgijo-privatizavo būtent tą nekilnojamąjį turtą, kurį ir laikė savo asmenine nuosavybe, t. y. F. S. nereiškė pretenzijų į butą (duomenys neskelbtini) (nors pats šiame bute faktiškai gyveno ir prisidėjo prie šio buto išlaikymo), o privatizuotą ginčo sklypą laikė savo asmenine nuosavybe, nors kartu su juo šį sklypą prižiūrėjo ir ieškovė. Kitas F. S. vardu įgytas nekilnojamasis turtas (gyvenamosios patalpos) taip pat laikytas asmenine F. S. nuosavybe, be kita ko, dar ir todėl, kad ieškovė neprisidėjo (finansiškai) prie nurodyto turto įgijimo ar išlaikymo. Toks viso ieškovės ir F. S. (iki jų santuokos) įgyto nekilnojamojo turto balansas, teismo vertinimu, iš esmės atitinka kiekvieno iš jungtinės veiklos dalyvio indėlį 1964 m. Civilinio kodekso 474 straipsnio prasme, t. y. įnašus tiek pinigais ar kitu turtu, tiek dalyvavimą savo darbu – šiame kontekste ieškovės dalyvavimas sodo darbuose, teismo vertinimu, nelaikytinas didesniu įnašu negu F. S. dalyvavimas prižiūrint-išlaikant butą Polocko gatvėje. Tokį turto pa(si)skirstymą patvirtina ir vėlesni ieškovės bei F. S. veiksmai (neveikimas), kai netgi po santuokos sudarymo nė vienas iš jų nesiėmė keisti Nekilnojamojo turto registre išviešintą nurodytų nekilnojamųjų daiktų statusą kaip asmeninės nuosavybės.

Dėl ieškinio senaties termino

Tiek pagal 1964 m. Civilinio kodekso 86 straipsnį, tiek pagal dabar galiojančią Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Sprendžiant dėl dienos, kurią ieškovė sužinojo arba turėjo sužinoti apie jos teisių pažeidimą, būtina atsižvelgti į bendrosios dalinės nuosavybės teisės specifiką – bendroji dalinė nuosavybė valdoma, ja naudojamasi ir disponuojama visų jos dalyvių sutikimu (1964 m. CK 122 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad apie savo kaip bendraturtės teisių pažeidimą ieškovė sužinotų arba turėtų sužinoti, jeigu žemės sklypas būtų valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama nesant visų jo bendraturčių sutikimo. Teismo vertinimu, byloje nėra tokių įrodymų, kurie teiktų pagrindą konstatuoti, jog žemės sklypas būtų valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama be ieškovės žinios-sutikimo-pritarimo anksčiau negu atsakovės kreipėsi dėl F. S. palikimo priėmimo. Remdamasis nurodytais motyvais, teismas, viena vertus, sutinka su ieškovės argumentais, kad šiuo atveju ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo dienos, kai atsakovės kreipėsi dėl palikimo priėmimo. Kita vertus, nurodyta sprendimo motyvų dalis turi būti interpretuojama, pabrėžtina, tik kaip konstatavimas, kad byloje nenustatyta F. S. ir ieškovės nesutarimų-konfliktų ar juolab teisinio pobūdžio ginčų dėl žemės sklypo valdymo, naudojimo ir (arba) disponavimo juo, tačiau aptariami motyvai negali būti interpretuojami kaip teismo konstatavimas, jog iki atsakovių kreipimosi dėl palikimo priėmimo žemės sklypo nuosavybės teisės neva priklausė ir ieškovei, o ne vien tik F. S.. Taigi nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nepasibaigė, todėl jį taikyti nėra pagrindo-prielaidų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Atmetant ieškinį, bylinėjimosi išlaidos valstybei ir atsakovėms priteistinos iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 2 dalis). Taigi valstybei iš ieškovės priteistina 4,22 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Iš esmės tenkinant atsakovės D. G. prašymą (T. 2, p. 85; CPK 115 straipsnio 4 dalis), jai iš ieškovės priteistina iš viso 729,80 Eur bylinėjimosi išlaidų (T. 2, p. 85), t. y. 640 Eur išlaidų advokatės pagalbai apmokėti (T. 1, p. 163-167; T. 2, p. 60, 61, 86, 87), 52,15 Eur dokumentų vertimo išlaidų (T. 1, p. 153-159) ir 37,65 Eur išlaidų, susijusių su dokumentų (pažymų) gavimu (T. 1, p. 153, 160-162).

Ieškinį atmesti.

Priteisti atsakovei D. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš ieškovės O. S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 729,80 Eur (septynis šimtus dvidešimt devynis eurus 80 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti valstybei iš ieškovės O. S. S., a. k. (duomenys neskelbtini) 4,22 Eur (keturis eurus 22 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.