Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Jūratės Bliznikaitės-Povilanskienės, Sigitos Fomičiovos,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas J. G. kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašo panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2023 m. vasario 17 d. sprendimą Nr. (23.31-08)467-35715 (toliau – ir Sprendimas) išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto.

Skunde nurodo, kad skundžiamas Sprendimas priimtas pažeidžiant gero administravimo principą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 5, 9 punktus, 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus, kadangi Sprendime nėra nurodytas teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindas ir laikas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnio nuostatomis. Atsakovė privalėjo nurodyti tiek teisinį, tiek faktinį šios teisės įgyvendinimo pagrindą, kadangi nuo to priklauso įvertinimas, ar mokesčių administratorius vykdydamas įstatymuose nustatytas pareigas laikosi MAĮ nustatytos tvarkos.

Teigia, kad Sprendime tik deklaratyviai, be jokių objektyviais faktais pagrįstų motyvų yra konstatuojama, kad nuspręsta taikyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdą – išieškojimą iš turto (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktas), tačiau nepasisakyta dėl to, kad atsakovė jau yra pritaikiusi priverstinio išieškojimo būdą – nurodymo nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų) davimą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai (MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Pareiškėjas tvirtina, kad iš Sprendimo jam nėra aišku, kaip apskaičiuota mokestinė nepriemoka dėl 1 534,99 Eur delspinigių, atsakovė taip pat nenurodė nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasi nustatė minėtą delspinigių sumą, taip pat nenurodė, ir už kokį laikotarpį delspinigiai buvo apskaičiuoti.

Anot pareiškėjo, mokestinės nepriemokos išieškojimo pradėjimas išieškojimo iš turto būdu neatitinka MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje nustatyto protingumo principo, nes 2023 m. vasario 1 d. atsakovė turto arešto aktu areštavo pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą, kuriame gyveno jis, jo sutuoktinė, mažamečiai sūnus ir dukra, be to, jai buvo žinoma apie pareiškėjo kas mėnesį gaunamą pakankamą darbo užmokestį (2 346 Eur) tam, kad mokestinė nepriemoka būtų įvykdyta dalimis, taip apsaugant pareiškėjo mažamečių vaikų teisę į saugią, augti tinkamą aplinką bei užtikrinant kokybišką šeimos funkcionavimą. Pareiškėjas įsitikinęs, kad iš šeimos turto negali būti vykdomas išieškojimas pagal kreditorių reikalavimus.

Pareiškėjo manymu, atsakovė šiais paminėtais veiksmais paneigė jo teisę žinoti visas jam tiesioginę įtaką turinčio Sprendimo priėmimo aplinkybes, taip pat ir apribojo teisę į teisminę gynybą.

Atsakovė pateikė teismui atsiliepimą, kuriame su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodo, kad nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Sprendime nenurodytas atsakovės teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindas ir laikas, kadangi ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ, kuriame nustatyta, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.

Atkreipia dėmesį į tai, kad nepriemoka susidarė pareiškėjui 2022 m. rugsėjo 7 d. pateikus 27 362,20 Eur sumos pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 12 d. iki 2022 m. birželio 30 d. Mokesčių mokėtojo pareiga yra laikytis įstatymų, tinkamai apskaičiuoti ir laiku mokėti mokesčius, o jei šių reikalavimų nesilaikoma, mokesčių mokėtojas gali būti laikomas skolininku nuo tada, kai nevykdo mokestinių prievolių valstybei.

Atsakovė nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Sprendime tik deklaratyviai, be jokių objektyviais faktais pagrįstų motyvų yra konstatuojama, kad atsakovė nusprendė taikyti MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdą – išieškojimą iš turto, nors jau yra pritaikiusi kitą priverstinio išieškojimo būdą iš asmens sąskaitos (sąskaitų), kadangi, anot atsakovės, mokesčių administratorius vadovavosi MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintomis nuostatomis ir priėmė skundžiamą Sprendimą tik po to, kai pareiškėjui 2022 m. lapkričio 24 d. išsiuntė raginimą Nr. (23.31-08)464-6471 sumokėti susidariusią nepriemoką, o prie Sprendimo taip pat yra pridėta ir prievolių ataskaitos lentelė, iš kurios yra aiškiai matyti nurodytos prievolės ir jų susidarymo laikotarpis.

Paaiškina, kad, pareiškėjui nevykdant mokestinių prievolių, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimtas 2023 m. sausio 4 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-1588 (toliau – ir Nurodymas), o kadangi Nurodymas nebuvo įvykdytas, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2023 m. vasario 17 d. buvo priimtas Sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Nurodymas dėl išieškojimo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų naikinamas tik tuo atveju, jei antstolis priima vykdyti Sprendimą išieškoti iš turto, o jeigu Nurodymas išieškoti iš mokesčių mokėtojo sąskaitų būtų naikinamas neperdavus antstoliui vykdyti Sprendimo išieškoti iš turto, susidarytų situacija, kai kažkurį laikotarpį VMI teisėti interesai išieškoti mokestinę nepriemoką nebūtų užtikrinti jokiu priverstinio išieškojimo užtikrinimo būdu. Akcentuoja, kad nagrinėjamu atveju Sprendimas išieškoti iš turto antstoliui vykdyti nėra perduotas.

Atsiliepime taip pat nesutinka su pareiškėjo skundo teiginiais, kad atsakovė nenurodė nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasi nustatė 1 534,99 Eur delspinigius, bei už kokį vėlavimo sumokėti pridėtinės vertės mokesčio laikotarpį jie buvo apskaičiuoti. Nagrinėjamu atveju tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo nėra ginčo dėl nesumokėtos prievolės bei delspinigių dydžio ir tinkamo prievolės vykdymo, todėl, anot atsakovės, pareiškėjui turi būti žinoma, kad už laiku neįvykdytą mokestinę prievolę įstatymo nustatyta tvarka yra skaičiuojami delspinigiai.

Atsakovės manymu, pareiškėjo teiginys, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant gero viešojo administravimo principą, yra nepagrįstas. VMI Sprendime yra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas bei išieškoma suma, o prievolių ataskaitos lentelėje nurodytas ir prievolės tipas, suma, delspinigių suma bei mokestinis laikotarpis. Remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika bei tuo, kas išdėstyta anksčiau, daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ nurodytus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VMI Sprendimo, kuriuo buvo nuspręsta išieškoti iš mokesčių mokėtojo J. G. turto mokestinę nepriemoką – 28 897,19 Eur, teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad 2022 m. lapkričio 24 d. VMI rašte Nr. (23.31-08) 464-6471 pareiškėjas raginamas nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti į vieną iš VMI nurodytų banko sąskaitų. Taip pat nurodyta, jog, neįvykdžius raginimo, minėtos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka.

VMI 2023 m. sausio 4 d. rašte Nr. (23.31-08) 467-1588 nurodė nurašyti mokestinę nepriemoką iš J. G. kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių sąskaitų. Prie rašto taip pat pridėta prievolių ataskaita, iš kurios matyti mokestinis laikotarpis – 2022 m. gegužės 12 d. – 2022 m. birželio 30 d., piniginė prievolė – 27 530,00 Eur bei delspinigių suma –1 295,48 Eur.

Iš 2023 m. vasario 1 d. VMI turto arešto akto Nr. (23.31-08) 492-225 matyti, kad vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi (mokesčių mokėtojas MAĮ nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti) bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, VMI nusprendė areštuoti J. G. gyvenamąjį pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio vertė 34 950,00 Eur (arešto mastas 28 996,00 Eur).

VMI 2023 m. vasario 17 d. Sprendimu, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nuspręsta išieškoti iš J. G. turto 2 8897,19 Eur. Sprendime taip pat nurodyta, jog jei mokesčių mokėtojas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos nesumoka prievolių ataskaitoje išvardytų sumų nurodytais įmokų kodais, nesumokėtos prievolės ar likusi nesumokėta jų dalis bus perduota antstoliui išieškoti. Prie Sprendimo pridėta prievolių ataskaita.

Pareiškėjas, nesutikdamas su ginčijamu Sprendimu, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Ginčo klausimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymas, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas.

Pagal MAĮ 40 straipsnio 1 punkto nuostatas, mokesčių mokėtojas privalo: laiku ir tiksliai įvykdyti mokestinę prievolę; bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, vykdyti jo teisėtus nurodymus ir netrukdyti įgyvendinti įstatymų suteiktų teisių; teisės aktų nustatyta tvarka įsiregistruoti mokesčių mokėtoju, laiku pranešti apie pasikeitusius mokesčių mokėtojų registre esančius duomenis; teisingai apskaičiuoti mokestį, vadovaudamasis mokesčių įstatymais; laiku pateikti mokesčių deklaracijas ir kitus teisės aktuose nurodytus dokumentus; teisės aktų nustatyta tvarka tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos dokumentus ir registrus, taip pat kitus dokumentus ir kt.

MAĮ 33 straipsnio 8 punkte įtvirtinta, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas. Šio straipsnio 15 punkte nurodyta, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę taikyti mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus.

MAĮ 34 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje sprendimų turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11 (toliau – Įsakymas).

Vadovaujantis MAĮ 95 straipsniu, mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdai yra: 1) delspinigiai; 2) turto areštas; 3) nurodymas kredito, mokėjimo ar elektroninių pinigų įstaigai nutraukti pinigų išdavimą ir pervedimą iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų); 4) hipoteka ar įkeitimas; 5) laidavimas ar garantija, įskaitant atvejus, kada laidavimu arba garantija užtikrinamas galinčios atsirasti mokestinės prievolės įvykdymas. Taigi mokesčių mokėtojo turto areštas yra viena iš mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdų.

Pagal MAĮ 101 straipsnio 1 dalį, turto areštas – šio ir kitų įstatymų nustatyta tvarka ir sąlygomis taikomas mokesčių mokėtojo nuosavybės teisės į turtą arba atskirų šios teisės sudedamųjų dalių – valdymo, naudojimosi, disponavimo – priverstinis laikinas apribojimas, siekiant užtikrinti mokestinės prievolės įvykdymą. Šio straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad mokesčių mokėtojo turtas gali būti areštuojamas, jeigu mokesčių mokėtojas mokesčio įstatymo nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba jeigu mokesčių administratoriui priėmus sprendimą, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų.

LVAT, aiškindamas MAĮ 101 straipsnio 3 dalį, savo nuosekliai formuojamoje jurisprudencijoje yra ne kartą pažymėjęs, kad šioje teisės normoje yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant mokesčių administratorius mokestinės prievolės įvykdymui užtikrinti turi teisę areštuoti mokesčių mokėtojo turtą: 1) jeigu patikrinimo, ar teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas mokestis, metu, taip pat pavedimo dėl specialisto išvados teikimo vykdymo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2) yra pagrįsta rizika, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr. A-438-249/2011, Nr. A442-711/2014, Nr. A442-1397/2014, Nr. eA-710-556/2017). Sąlyga „turto areštui yra pagrįsta rizika, kad mokestinė prievolė gali būti neįvykdyta, nes turtas gali būti paslėptas, parduotas ar kitokiu būdu galima jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti priteisto mokesčio ir su juo susijusių sumų“ išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką.

Minėto įstatymo 105 straipsnyje nustatyta, jog mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš šių pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse nustatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų.

Remiantis MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma duodant kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai nurodymą nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų).

Pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Sprendime nėra nurodytas teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindas ir laikas, vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio nuostatomis

MAĮ 105 straipsnyje nustatyta, kad vienas iš atvejų, kai mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai, MAĮ 95 straipsnyje įtvirtintais būdais, išieškoti mokestinę nepriemoką?, yra tas, jog mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime. Byloje esantys duomenys patvirtina, jog pareiškėjui buvo išsiųstas raginimas, kuriame nurodyta, jog jei per 20 dienų bendra mokestinės prievolės suma – 28 323,80 Eur – nebus sumokėta, ši suma bus išieškota MAĮ nustatyta tvarka. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas šią sumą būtų sumokėjęs ar dėl objektyviai pateisinamų priežasčių negalėjęs jos sumokėti, taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymą dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo. Taigi, pareiškėjui per nustatytą terminą neįvykdžius raginimo, VMI MAĮ nustatyta tvarka inicijavo nurodytos sumos priverstinį išieškojimą, o tai atitinka MAĮ 105 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog tokiu būdu išieškoma tuomet, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime. Pažymėtina, kad tiek raginime, tiek prie Sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje yra nurodytas mokestinis laikotarpis (2022 m. gegužės 12 d. – 2022 m. birželio 30 d.) bei teisinis pagrindas priverstinai išieškoti, kuris atsirado iš to, jog pareiškėjas laiku nesusimokėjo mokestinės prievolės. Taigi, kaip matyti iš atliktų veiksmų pareiškėjo atžvilgiu, atsakovė vadovavosi MAĮ 105 straipsnyje įtvirtintomis nuostatomis, vadovaudamasi jomis, jų nepažeidė bei tinkamai, atsižvelgdama į pareiškėjo nepateisinamą neveikimą, jas taikė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginiai, kad Sprendime nėra nurodytas teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindas ir laikas, vadovaujantis MAĮ 105 straipsnio nuostatomis, yra atmestini.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Sprendime tik deklaratyviai, be jokių objektyviais faktais pagrįstų motyvų yra konstatuojama, jog yra nuspręsta taikyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdą – išieškojimą iš turto, taip pat dėl teiginių, jog Sprendime nutylėta, kad pareiškėjo atžvilgiu jau yra taikomas priverstinis išieškojimo būdas – mokestinės nepriemokos sumos nurašymas iš asmens turimų sąskaitų

Teismas pažymi, jog pareiškėjui 2022 m. lapkričio 24 d. išsiųstas raginimas Nr. (23.31-08)464-6471, kuriame nurodoma, kad jei raginime nurodytos sumos per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos nebus sumokėtos, jos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka. Pareiškėjui nevykdant mokestinių prievolių, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimtas 2023 m. sausio 4 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-1588. Visgi mokesčių administratorius, nustatęs, kad išieškojimas iš pareiškėjo sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad nurodytos mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti, pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką priverstinai ir pasirinko vieną iš MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų – priverstinį išieškojimą iš mokesčių mokėtojų turto, taigi 2023 m. vasario 17 d. Sprendimu nusprendė išieškoti mokestines nepriemokas iš pareiškėjo turto. Teismas daro išvadą, jog tai yra tęstinis mokesčių administratoriaus veiksmas, siekiant priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl šiuo atveju VMI neprivalėjo ginčijamame Sprendime nurodyti, kad anksčiau pareiškėjo atžvilgiu buvo taikomas priverstinis išieškojimo būdas – mokestinės nepriemokos sumos nurašymas iš asmens turimų sąskaitų.

Bylos medžiaga patvirtina, jog ginčijamame 2023 m. vasario 17 d. Sprendime yra nurodyta, kad jei mokesčių mokėtojas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos nesumoka prievolių ataskaitoje išvardytų sumų nurodytais įmokų kodais, nesumokėtos prievolės ar likusi nesumokėta jų dalis bus perduota antstoliui išieškoti. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, nepraėjus 30 dienų po Sprendimo įteikimo, t. y. 2023 m. kovo 16 d., pareiškėjas su skundu kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas taikyti ir reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai iki Sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo sustabdyti VMI 2023 m vasario 17 d. Sprendimo galiojimą bei uždrausti VMI atlikti išieškojimo veiksmus pagal Sprendimą. Teismas pareiškėjo prašymą laikinai, t. y. iki Sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti VMI 2023 m vasario 17 d. Sprendimo galiojimą, patenkino. Taigi, terminas, po kurio antstolis turėtų teisę priimti sprendimą, dar nebuvo suėjęs, o teismui patenkinus pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, šis terminas buvo sustabdytas. Teismas palaiko atsakovės atsiliepimo argumentus, kad jei nurodymas išieškoti iš mokesčių mokėtojo sąskaitų būtų naikinamas neperdavus antstoliui vykdyti Sprendimo išieškoti iš turto, susidarytų tokia situacija, kai tam tikrą laikotarpį VMI teisėti interesai išieškoti mokestinę nepriemoką nebūtų užtikrinti jokiu priverstinio išieškojimo užtikrinimo būdu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo teiginiai, jog iš ginčijamo Sprendimo turinio jam nėra aiškūs jo priėmimo motyvai ir objektyvūs faktai, kurių pagrindu jis buvo priimtas, bei teiginiai, kad Sprendime nutylėta dėl jau taikomo priverstinio išieškojimo būdo – mokestinės nepriemokos sumos nurašymo iš asmens turimų sąskaitų, atmestini.

Anksčiau nurodytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjas, būdamas mokesčių mokėtojas, žinojo apie mokestines prievoles, apie nurodymą dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš jo banko sąskaitų, taip pat žinojo ir apie tai, kad mokesčių administratorius priėmė sprendimą išieškoti 28 897,19 Eur mokestinę nepriemoką, todėl iš mokesčių administratoriaus veiksmų visumos suvokė (privalėjo suvokti), kokiu teisiniu bei objektyvių faktinių aplinkybių pagrindu mokesčių administratorius 2023 m. vasario 17 d. priėmė Sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš jo turto. Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjas, žinodamas apie savo mokestines prievoles, privalėjo imtis priemonių geruoju sumokėti būtinus mokesčius į valstybės biudžetą ir operatyviai bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, kaip tai nustato MAĮ, tačiau to nedarė.

Teismas pažymi, jog dėl prieš tai nurodytų priežasčių nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad jam buvo apribota teisė į teisinę gynybą – pareiškėjui žinomi ginčijamo Sprendimo priėmimo motyvai bei pagrindai ir jis turėjo teisę teikti įrodymus bei pagrįsti savo nesutikimo su ginčijamu Sprendimu argumentus, tačiau tokie įrodymai nei atsakovei, nei teismui nebuvo pateikti.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad VMI nenurodė nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasi apskaičiavo 1 534,99 Eur delspinigius

Pažymėtina, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami: už nesumokėtą arba pavėluotai į biudžetą sumokėtą mokesčių mokėtojo deklaruotą mokestį arba mokesčių mokėtojo (atitinkamo mokesčio įstatyme numatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį (įskaitant muitinės deklaracijoje apskaičiuotą mokestį.

MAĮ 97 straipsnio 1 dalyje įvardyta delspinigių skaičiavimo pradžia, tai yra kad delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą.

Taigi teismas daro išvadą, jog pareiškėjo nurodytas argumentas, kad mokėtini 1 534,99 Eur delspinigiai yra apskaičiuoti be teisinio ir faktinio pagrindo (tai yra nesuformuoti jokiame mokesčių administratoriaus sprendime), yra nepagrįstas, nes delspinigių skaičiavimo tvarką nustato MAĮ ir mokesčių administratorius tinkamai vadovavosi įtvirtintu reguliavimu.

Dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ nustatytus reikalavimus

VAĮ 10 straipsnyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, motyvai. Administraciniame sprendime turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos, nurodyta sprendimo apskundimo tvarka (VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 7 punktas). Aiškindamas minėto įstatymo straipsnio (iki 2020 m. lapkričio 1 d. VAĮ 8 straipsnis) nuostatas, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/14). Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-827-14).

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad VAĮ nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente, o papildomos dokumentacijos buvimas lemia, kad ginčijamas sprendimas yra grindžiamas objektyviais duomenimis, kurie yra sudėtinė ginčijamo sprendimo dalis (žr. 2009 m. balandžio 6 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A438-426/2009; 2011 m. kovo 21 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A575 651/2011; 2011 m. gegužės 19 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A442 1411/2011).

MAĮ 34 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas savo funkcijas ir įgyvendindamas jam suteiktas teises, atliekamus veiksmus įformina sprendimais ir kitais dokumentais, kurių formas ir užpildymo tvarką nustato centrinis mokesčių administratorius. Atkreiptinas dėmesys, kad šioje byloje sprendimų turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11 (2015 m. liepos 29 d. įsakymo Nr. VA-51 redakcija).

Teismo įsitikinimu, VMI 2023 m. vasario 17 d. ginčijamas Sprendimas atitinka Įsakymu nustatytą sprendimų turinį ir formą, o taip atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus: Sprendime yra nurodytas teisinis pagrindas (MAĮ 106 straipsnis), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, nurodyta Sprendimo data, Sprendimas pasirašytas įgalioto pareigūno, prie Sprendimo pridėta prievolių ataskaita, iš kurios matyti mokestinis laikotarpis, prievolės suma bei delspinigiai. Konstatuotina, jog Sprendimas priimtas nepažeidžiant VAĮ nustatytų reikalavimų, o Sprendimo teisinį pagrindą patvirtina ir prie Sprendimo pridėta prievolių ataskaita, todėl pareiškėjo teiginiai, jog Sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ nuostatas, yra atmestini.

Esant nurodytoms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalis).

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjo J. G. skundą atmesti.

Sprendimui įsiteisėjus, byloje pritaikytą reikalavimo užtikrinimo priemonę panaikinti.

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.