- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2025-06-04
- Bylos Nr.
- eA-237-556/2025
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03482-2023-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Ramūnas Gadliauskas, Laimutis Alechnavičius, Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- J. G.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo (nuo 2024 m. sausio 1 d. Regionų administracinis teismas) 2023 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. G. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, VMI) 2023 m. vasario 17 d. sprendimą išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto Nr. (23.31-08) 467-35715 (toliau – ir Sprendimas) ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:
2.1. Sprendimas priimtas pažeidžiant gero administravimo principą, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 5, 9 punktus, 10 straipsnio 5 dalies 5–6 punktus, kadangi Sprendime nėra nurodytas teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindas ir laikas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 105 straipsnio nuostatomis. Atsakovas privalėjo nurodyti tiek teisinį, tiek faktinį šios teisės įgyvendinimo pagrindą, kadangi nuo to priklauso įvertinimas, ar mokesčių administratorius, vykdydamas įstatymuose nustatytas pareigas, laikosi MAĮ nustatytos tvarkos.
2.2. Sprendime tik deklaratyviai, be jokių objektyviais faktais pagrįstų motyvų yra konstatuojama, kad nuspręsta taikyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdą – išieškojimą iš turto (MAĮ 106 str. 1 d. 4 p.), tačiau nepasisakyta dėl to, kad atsakovas jau yra pritaikęs priverstinio išieškojimo būdą – nurodymo nurašyti mokestinės nepriemokos sumas iš asmens sąskaitos (sąskaitų) davimą kredito, mokėjimo ir (ar) elektroninių pinigų įstaigai (MAĮ 106 str. 1 d. 1 p.). Šis išieškojimo būdas yra pritaikytas visoms pareiškėjo turimoms sąskaitoms.
2.3. Iš Sprendimo pareiškėjui nėra aišku, kaip apskaičiuota mokestinė nepriemoka dėl 1 534,99 Eur delspinigių, atsakovas taip pat nenurodė nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kuriuo vadovaudamasis nustatė minėtą delspinigių sumą, taip pat nenurodė, ir už kokį laikotarpį delspinigiai buvo apskaičiuoti.
2.4. Nagrinėjamu atveju mokestinės nepriemokos išieškojimo pradėjimas išieškant iš turto neatitinka MAĮ 110 straipsnio 3 dalyje nustatyto protingumo principo, kadangi 2023 m. vasario 1 d. atsakovas turto arešto aktu areštavo pareiškėjui asmeninės nuosavybės teise priklausantį gyvenamąjį namą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini) (toliau – ir namas)). Šis namas – yra pareiškėjo šeimos turtas, kuriame gyvena jis, jo sutuoktinė, mažamečiai sūnus ir dukra. Be to, VMI buvo žinoma apie pareiškėjo kas mėnesį gaunamą pakankamą darbo užmokestį (2 346 Eur) tam, kad mokestinė nepriemoka būtų įvykdyta dalimis, taip apsaugant pareiškėjo mažamečių vaikų teisę į saugią, augti tinkamą aplinką bei užtikrinant kokybišką šeimos funkcionavimą. Atsakovas nusprendė pradėti ir nestabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo, prieš tai atmesdamas pareiškėjo MAĮ 88 straipsnio pagrindu pateiktą prašymą. Pareiškėjas įsitikinęs, kad iš šeimos turto negali būti vykdomas išieškojimas pagal kreditorių reikalavimus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 3.85 str.).
2.5. Atsakovas ginčijamais veiksmais paneigė pareiškėjo teisę žinoti visas jam tiesioginę įtaką turinčio Sprendimo priėmimo aplinkybes, taip pat ir apribojo teisę į teisminę gynybą.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VMI atsiliepime į skundą prašė atmesti skundą.
4. Atsakovas atsiliepime į skundą nurodė, kad:
4.1. Nesutiktina su pareiškėjo skundo teiginiais, kad Sprendime nenurodytas VMI teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindas ir laikas, kadangi ginčijamas Sprendimas priimtas vadovaujantis MAĮ, kuriame nustatyta, jog mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas.
4.2. Atkreiptinas dėmesys, kad nepriemoka susidarė pareiškėjui 2022 m. rugsėjo 7 d. pateikus 27 362,20 Eur sumos pridėtinės vertės mokesčio deklaraciją už mokestinį laikotarpį nuo 2022 m. gegužės 12 d. iki 2022 m. birželio 30 d. Mokesčių mokėtojo pareiga yra laikytis įstatymų, tinkamai apskaičiuoti ir laiku mokėti mokesčius, o jei šių reikalavimų nesilaikoma, mokesčių mokėtojas gali būti laikomas skolininku nuo tada, kai nevykdo mokestinių prievolių valstybei.
4.3. Nepagrįsta pareiškėjo pozicija, kad Sprendime tik deklaratyviai, be jokių objektyviais faktais pagrįstų motyvų yra konstatuojama, kad VMI nusprendė taikyti MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytą mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo būdą – išieškojimą iš turto, nors jau yra pritaikiusi kitą priverstinio išieškojimo būdą iš asmens sąskaitos (sąskaitų), kadangi, mokesčių administratorius vadovavosi MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 1 punkte įtvirtintomis nuostatomis ir priėmė skundžiamą Sprendimą tik po to, kai pareiškėjui 2022 m. lapkričio 24 d. išsiuntė raginimą Nr. (23.31-08)464-6471 sumokėti susidariusią nepriemoką, o prie Sprendimo taip pat yra pridėta ir prievolių ataskaitos lentelė, iš kurios yra aiškiai matyti nurodytos prievolės ir jų susidarymo laikotarpis.
4.4. Pareiškėjui nevykdant mokestinių prievolių, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimtas 2023 m. sausio 4 d. nurodymas nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-1588 (toliau – ir Nurodymas), o kadangi Nurodymas nebuvo įvykdytas, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 2023 m. vasario 17 d. buvo priimtas Sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto. Nurodymas dėl išieškojimo iš mokesčių mokėtojo sąskaitų naikinamas tik tuo atveju, jei antstolis priima vykdyti Sprendimą išieškoti iš turto, o jeigu Nurodymas išieškoti iš mokesčių mokėtojo sąskaitų būtų naikinamas neperdavus antstoliui vykdyti Sprendimo išieškoti iš turto, susidarytų situacija, kai kažkurį laikotarpį VMI teisėti interesai išieškoti mokestinę nepriemoką nebūtų užtikrinti jokiu priverstinio išieškojimo užtikrinimo būdu. Akcentuotina, kad nagrinėjamu atveju Sprendimas išieškoti iš turto antstoliui vykdyti nėra perduotas.
4.5. Dėl 1 534,99 Eur delspinigių nustatymo VMI pažymi, kad nagrinėjamu atveju tarp mokesčių administratoriaus ir pareiškėjo nėra ginčo dėl nesumokėtos prievolės bei delspinigių dydžio ir tinkamo prievolės vykdymo, todėl, pareiškėjui turi būti žinoma, kad už laiku neįvykdytą mokestinę prievolę įstatymo nustatyta tvarka yra skaičiuojami delspinigiai.
Šalies argumentai
4.6. Pareiškėjo teiginys, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant gero viešojo administravimo principą, yra nepagrįstas. VMI Sprendime yra nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas bei išieškoma suma, o prievolių ataskaitos lentelėje nurodytas ir prievolės tipas, suma, delspinigių suma bei mokestinis laikotarpis. Atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad skundžiamas Sprendimas atitinka VAĮ nurodytus administraciniam sprendimui keliamus reikalavimus.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 26 d. sprendimu atmetė pareiškėjo J. G. skundą.
6. Teismas nurodė, kad Sprendimu buvo nuspręsta išieškoti iš mokesčių mokėtojo (pareiškėjo) turto mokestinę nepriemoką – 28 897,19 Eur. Byloje buvo nustatyta, kad:
6.1. VMI 2022 m. lapkričio 24 d. rašte Nr. (23.31-08) 464-6471 pareiškėją ragino nurodytas sumas per 20 dienų nuo raginimo įteikimo dienos sumokėti į vieną iš VMI nurodytų banko sąskaitų. Taip pat nurodyta, jog, neįvykdžius raginimo, minėtos sumos bus išieškotos MAĮ nustatyta tvarka.
6.2. VMI 2023 m. sausio 4 d. Nurodymu nurodė nurašyti mokestinę nepriemoką iš pareiškėjo kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose esančių sąskaitų. Prie rašto taip pat pridėta prievolių ataskaita, iš kurios matyti mokestinis laikotarpis – nuo 2022 m. gegužės 12 d. iki 2022 m. birželio 30 d., piniginė prievolė – 27 530 Eur bei delspinigių suma –1 295,48 Eur.
6.3. VMI 2023 m. vasario 1 d. turto arešto aktu Nr. (23.31-08) 492-225, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 101 straipsnio 3 dalimi (mokesčių mokėtojas MAĮ nustatyta tvarka nesumokėjo mokesčio ir su juo susijusių sumų arba mokesčių administratoriui priėmus sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo yra pavojus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti) bei Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodeksu, nusprendė areštuoti pareiškėjo gyvenamąjį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), kurio vertė 34 950 Eur (arešto mastas 28 996 Eur).
6.4. VMI 2023 m. vasario 17 d. Sprendimu, vadovaudamasi MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 106 straipsnio 1 dalies 4 punktu, nusprendė išieškoti iš J. G. turto 28 897,19 Eur. Sprendime taip pat nurodyta, jog jei mokesčių mokėtojas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos nesumoka prievolių ataskaitoje išvardytų sumų nurodytais įmokų kodais, nesumokėtos prievolės ar likusi nesumokėta jų dalis bus perduota antstoliui išieškoti. Prie Sprendimo pridėta prievolių ataskaita.
7. Teismas vadovavosi MAĮ nuostatomis, kuriose įtvirtinta mokesčių administratoriaus teisė priverstinai išieškoti iš asmenų mokestines nepriemokas, kartu atkreipė dėmesį, kad šioje byloje ginčijamo sprendimo turinį ir formą reglamentuoja VMI viršininko 2003 m. sausio 14 d. įsakymas Nr. V-11 „Dėl formų patvirtinimo“ (toliau – ir Įsakymas). Teismas analizavo MAĮ 105 straipsnyje įtvirtintus pagrindus, kada mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, taip pat nurodė, kad pagal MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punktą, mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto; šį sprendimą vykdo antstoliai Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
8. Pasisakydamas dėl skundo argumento, kad Sprendime nėra nurodytas teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo pagrindas ir laikas (MAĮ 105 str.), teismas, remdamasis bylos duomenimis, nurodė, kad pareiškėjui buvo išsiųstas raginimas, kuriame nurodyta, jog jei per 20 dienų bendra mokestinės prievolės suma – 28 323,80 Eur – nebus sumokėta, ši suma bus išieškota MAĮ nustatyta tvarka. Teismo vertinimu, byloje nebuvo duomenų, kad pareiškėjas šią sumą būtų sumokėjęs ar dėl objektyviai pateisinamų priežasčių negalėjęs jos sumokėti, taip pat nebuvo duomenų, kad pareiškėjas būtų pateikęs prašymą dėl skolos sumokėjimo išdėstymo ar atidėjimo. Teismas konstatavo, kad pareiškėjui per nustatytą terminą neįvykdžius raginimo, atsakovas MAĮ nustatyta tvarka inicijavo nurodytos sumos priverstinį išieškojimą, o tai atitiko MAĮ 105 straipsnyje įtvirtintą nuostatą, jog tokiu būdu išieškoma tuomet, kai mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime. Teismas pažymėjo, kad ir raginime, ir prie Sprendimo pridėtoje prievolių ataskaitoje yra nurodytas mokestinis laikotarpis (2022 m. gegužės 12 d.–2022 m. birželio 30 d.) bei teisinis pagrindas priverstinai išieškoti. Teismo vertinimu, atsakovas tinkamai taikė MAĮ 105 straipsnį.
9. Dėl pareiškėjo pozicijos, kad Sprendime nemotyvuota, kodėl juo nuspręsta taikyti išieškojimą iš turto, nors pareiškėjui jau taikomas kitas priverstinio išieškojimo būdas (mokestinės nepriemokos sumos nurašymas iš asmens turimų sąskaitų), teismas pažymėjo, kad pareiškėjui raginime nustatytu terminu nesumokėjus apskaičiuoto mokesčio, vadovaujantis MAĮ 33 straipsnio 8 punktu, 105 straipsniu ir 106 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priimtas 2023 m. sausio 4 d. Nurodymas. nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų) Nr. (23.31-08)467-1588. Teismas pastebėjo, kad mokesčių administratorius, nustatęs, jog išieškojimas iš pareiškėjo sąskaitų nėra efektyvus, t. y. kad nurodytos mokestinės nepriemokos per mėnesį nuo nurodymų pateikimo kredito įstaigoms nepavyko nurašyti, pagal MAĮ 105 straipsnio 1 dalį įgijo teisę išieškoti mokestinę nepriemoką priverstinai ir pasirinko vieną iš MAĮ 106 straipsnio 1 dalyje nurodytų būdų – priverstinį išieškojimą iš mokesčių mokėtojų turto. Teismas darė išvadą, jog tai yra tęstinis mokesčių administratoriaus veiksmas, siekiant priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, todėl šiuo atveju VMI neprivalėjo ginčijamame Sprendime nurodyti apie kitą taikomą priverstinį išieškojimo būdą.
10. Teismo įsitikinimu, bylos medžiaga patvirtino, jog skundžiamame Sprendime yra nurodyta, kad jei mokesčių mokėtojas per 30 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos nesumoka prievolių ataskaitoje išvardytų sumų nurodytais įmokų kodais, nesumokėtos prievolės ar likusi nesumokėta jų dalis bus perduota antstoliui išieškoti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas, nepraėjus 30 dienų po Sprendimo įteikimo, t. y. 2023 m. kovo 16 d., su skundu kreipėsi į teismą, be kita ko, prašydamas taikyti ir reikalavimo užtikrinimo priemonę – laikinai sustabdyti VMI 2023 m vasario 17 d. Sprendimo galiojimą bei uždrausti VMI atlikti išieškojimo veiksmus pagal Sprendimą. Teismas pareiškėjo prašymą laikinai, t. y. iki Sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo, sustabdyti VMI 2023 m vasario 17 d. Sprendimo galiojimą, patenkino. Teismas pažymėjo, kad terminas, po kurio antstolis turėtų teisę priimti sprendimą, dar nebuvo suėjęs, o teismui patenkinus pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės, šis terminas buvo sustabdytas. Teismas palaikė atsakovo poziciją, kad jei Nurodymas išieškoti iš mokesčių mokėtojo sąskaitų būtų naikinamas neperdavus antstoliui vykdyti Sprendimo išieškoti iš turto, susidarytų situacija, kai tam tikrą laikotarpį VMI teisėti interesai išieškoti mokestinę nepriemoką nebūtų užtikrinti jokiu priverstinio išieškojimo užtikrinimo būdu. Atsižvelgęs į tai, teismas kaip nepagrįstus atmetė pareiškėjo argumentus dėl Sprendimo priėmimo motyvų nenurodymo ir pagrindimo trūkumo.
11. Teismo įsitikinimu, bylos duomenys patvirtino, jog pareiškėjas, būdamas mokesčių mokėtojas, žinojo apie mokestines prievoles, apie Nurodymą dėl mokestinės nepriemokos nurašymo iš jo banko sąskaitų, taip pat žinojo ir apie tai, kad mokesčių administratorius priėmė Sprendimą išieškoti 28 897,19 Eur mokestinę nepriemoką. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas iš mokesčių administratoriaus veiksmų visumos suvokė (privalėjo suvokti), kokiu teisiniu bei objektyvių faktinių aplinkybių pagrindu mokesčių administratorius 2023 m. vasario 17 d. priėmė Sprendimą. Buvo pastebėta, kad pareiškėjas, žinodamas apie savo mokestines prievoles, privalėjo imtis priemonių geruoju sumokėti būtinus mokesčius į valstybės biudžetą ir operatyviai bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas nenustatė pagrindo sutikti su pareiškėjus, kad jam buvo apribota teisė į teisinę gynybą.
12. Vadovaudamasis MAĮ 96 ir 97 straipsniais, teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad mokėtini 1 534,99 Eur delspinigiai yra apskaičiuoti be teisinio ir faktinio pagrindo (t. y. nesuformuoti jokiame mokesčių administratoriaus sprendime), kadangi delspinigių skaičiavimo tvarką nustato MAĮ ir mokesčių administratorius tinkamai vadovavosi minėtomis nuostatomis.
13. Vertindamas pareiškėjo teiginių, kad Sprendimas priimtas pažeidžiant VAĮ nuostatas, pagrįstumą, teismas apžvelgė teismų praktiką dėl individualiam administraciniam aktui keliamų turinio reikalavimų ir atkreipė dėmesį, kad pagal VAĮ nereikalaujama, jog individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente. Teismo įsitikinimu, ginčijamas Sprendimas atitinka Įsakymu nustatytą sprendimų turinį ir formą, o taip atitinka ir VAĮ nustatytus reikalavimus: Sprendime yra nurodytas teisinis pagrindas (MAĮ 106 str.), kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą, nurodyta Sprendimo data, Sprendimas pasirašytas įgalioto pareigūno, prie Sprendimo pridėta prievolių ataskaita, iš kurios matyti mokestinis laikotarpis, prievolės suma bei delspinigiai. Teismas konstatavo, kad Sprendimas priimtas nepažeidžiant VAĮ nustatytų reikalavimų, o Sprendimo teisinį pagrindą patvirtina ir prie Sprendimo pridėta prievolių ataskaita, todėl pareiškėjo teiginius šiuo aspektu atmetė.
III.
14. Pareiškėjas J. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti bei priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
15. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
15.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra formalus ir neatitinka jam taikomų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 ir 87 straipsnių reikalavimų. Teismas neatsakė į pareiškėjo iškeltą esminį klausimą – ar išieškojimo iš pareiškėjo turto, įskaitant ir iš šeimos turto (t. y. namo ½ dalies), inicijavimas, kai yra žinoma apie pareiškėjo kas mėnesį gaunamą darbo užmokestį, kurio pakanka tam, kad mokestinė nepriemoka būtų sumokėta dalimis – atitinka protingumo principą. Teismo sprendimo motyvai iš esmės paremti VMI atsiliepimo argumentais, jame nėra aiškių atsikirtimų į skundo argumentus – teismas nepasisakė dėl MAĮ 110 straipsnyje įtvirtino protingumo principo, dėl Sprendimo faktinio ir teisinio nepagrindimo, t. y. teismas faktiškai neišnagrinėjo kilusio ginčo.
15.2. Pareiškėjas kaip ir skunde akcentuoja MAĮ 110 straipsnyje įtvirtintą teisinį reguliavimą, įpareigojantį atsakovą užtikrinti mokesčių mokėtojo ir valstybės interesų pusiausvyrą. Sprendime ir prie jo pridėtoje ataskaitoje nėra identifikuotas konkretus pareiškėjo turtas, į kurį bus nukreipiamas išieškojimas. Tačiau anksčiau pareiškėjas VMI buvo informuotas apie turto arešto aktą, kuriuo VMI areštavo ½ dalį namo, kuris yra pareiškėjo šeimos turtas, jame gyvena pareiškėjas, jo sutuoktinė ir du mažamečiai vaikai.
15.4. Ginčijamas Sprendimas neatitinka gero administravimo principų (VAĮ 3 str. 5 ir 9 p.) ir individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų (VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p.). Pakartotinai akcentuotina, kad Sprendime privalėjo būti nurodytos ne tik konkrečios MAĮ 105 ir 106 straipsnių nuostatos, bet ir jų taikymą pagrindžiantys faktai. Priešingu atveju, Sprendimas išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto negali būti pripažįstamas kaip atitinkantis gero viešojo administravimo principą. Sprendime nėra jokių motyvų, kodėl mokestinė nepriemoka turi būti išieškoma iš pareiškėjo turto, t. y. kodėl mokestinė nepriemoka negali būti toliau nurašoma iš pareiškėjo sąskaitų, esančių kredito, mokėjimo arba elektroninių pinigų įstaigose.
15.5. Atsakovas nenurodė nei faktinio, nei teisinio pagrindo, kuriuo vadovaujantis nustatė 1 534,99 Eur dydžio delspinigius, kaip ir nenurodė, už kokį konkretų vėlavimo sumokėti PVM laikotarpį jie yra paskaičiuoti. Teismas pasisakydamas dėl šių argumentų apsiribojo deklaratyviais teiginiais, kad VMĮ teisės aktus taikė tinkamai.
Žemesnės instancijos teismas
15.6. Teismo pabrėžiamas faktas dėl laiku neįvykdytos mokestinės savaime nereiškia, kad VMI neturėjo pareigos Sprendime pagrįsti, kodėl mokestinė nepriemoka nebegali būti dengiama iš pareiškėjui mokamo darbo užmokesčio. Nurodyme pati VMI nurodė, kad jis galioja tol, kol į biudžetą bus pervesta visa nurašytina suma. Pastebėtina, kad Sprendimas nėra grindžiamas paties teismo suformuluotu nurodymu, kad išieškojimas iš pareiškėjo sąskaitų nėra efektyvus. Nepagrįstos teismo išvados, kad pareiškėjas nebendradarbiavo su VMI, kadangi pareiškėjas teikė prašymą pagal MAĮ 88 straipsnio nuostatas (atsakovas šio aplinkybės neginčijo).
15.7. Sprendime VMI nenurodė aiškios ir individualios argumentacijos dėl jos teisės inicijuoti konkretaus dydžio mokestinės nepriemokos išieškojimą iš pareiškėjo turto, taip pažeisdama gero viešojo administravimo principą.
Atsiliepimas
16. Atsakovas VMI atsiliepime į apeliacinį skundą prašo atmesti apeliacinį skundą.
17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. VMI įsitikinimu, priešingai nei teigia pareiškėjas, pirmosios instancijos teismas atliko išsamią byloje esančių įrodymų analizę, įvertino pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes bei pateiktus dokumentus ir pagrįstai konstatavo, kad VMI Sprendimas atitinka VAĮ nuostatas, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas, priimtas nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl jį panaikinti pareiškėjo nurodytais ar kitais pagrindais ar argumentais nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pabrėžia, kad nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl VMI 2023 m. vasario 17 d. Sprendimo išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto teisėtumo ir pagrįstumo, todėl dėl apeliacinio skundo argumentų, kurie nėra susiję su šiuo VMI 2023 m. vasario 17 d. Sprendimu, nebus pasisakoma (delspinigių dydžio – žr. nutarties 15.5 p.; galimybės padengti susidariusią mokestinę nepriemoką dalimis – žr. nutarties 15. 3 p.) – tai ne šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas.
19. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas, kadangi neatitinka jam taikomų ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimų, teismas nepasisakė dėl MAĮ 110 straipsnyje įtvirtino protingumo principo, dėl Sprendimo faktinio ir teisinio nepagrindimo (žr. nutarties 15. 1 p.). Ginčijamas Sprendimas neatitinka gero administravimo principų (VAĮ 3 str. 5 ir 9 p.) ir individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų (VAĮ 10 str. 5 d. 5–6 p.; žr. nutarties 15.4 p., 15.6 p.).
20. MAĮ 105 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčių administratorius įgyja teisę priverstinai išieškoti mokesčių mokėtojo mokestinę nepriemoką, jeigu yra bent vienas iš nustatytų pagrindų: 1) mokesčių mokėtojas nesumoka mokesčio ir su juo susijusių sumų, nurodytų mokesčių administratoriaus raginime; 2) mokesčių mokėtojas nesumoka deklaruoto mokesčio arba muitinės deklaracijoje nurodyto mokesčio atitinkamo mokesčio įstatyme ar jo pagrindu priimtame lydimajame teisės akte nustatytu terminu; 3) mokesčių mokėtojas šio Įstatymo 81 straipsnio 2 ir 4 dalyse numatytais terminais nesumoka mokesčių administratoriaus sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodyto mokesčio ir su juo susijusių sumų (2007 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1249 punkto redakcija; Žin., 2007, Nr. 80-3220).
21. MAĮ 106 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad mokestinė nepriemoka priverstinai gali būti išieškoma priimant sprendimą dėl priverstinio mokestinės nepriemokos išieškojimo iš mokesčių mokėtojo, laiduotojo arba garanto turto. Šį sprendimą vykdo antstoliai Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
22. Sprendimas dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo yra vienas iš sprendimų dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, kuris yra priimamas tuomet, kai mokestinės prievolės dydis jau yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas. Pagal MAĮ 106 straipsnį išieškomos mokestinės prievolės dydis yra aiškus ir negali būti kvestionuojamas dėl to, kad mokesčių mokėtojas jau apskaičiavo ir deklaravo pagal įstatymą atsirandančią mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta) arba mokesčių administratorius sprendimu paskaičiavo mokėtiną mokestinę prievolę (kuri nėra įvykdyta), o mokesčių administratoriaus sprendimas nebuvo skundžiamas arba įsiteisėjo sprendimas dėl mokesčio mokėtojo skundo mokestiniame ginče (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-179-602/2016; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-884-602/2018).
23. Mokesčių mokėtojui nevykdant mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių, t. y. nevykdant administracinio sprendimo pagrindu atsirandančios mokestinės prievolės, mokesčių administratorius įgyja teisę jas išieškoti (MAĮ 105 str. 1 d. 3 p., 105 str. 2 d.).
24. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių administratoriaus sprendimu nustatytų mokestinių prievolių išieškojimo yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo keliamame ginče dėl mokestinės nepriemokos išieškojimo teisėtumo nėra svarstomi klausimai dėl mokestinės nepriemokos dydžio ar pagrįstumo, o tik tikrinama, ar mokesčių administratorius, vykdydamas mokestinės nepriemokos priverstinį išieškojimą, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A602-1965/2013).
25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl mokesčių mokėtojo deklaruotų ir nesumokėtų mokestinių prievolių išieškojimo taip pat yra akcentuojama, kad mokesčių mokėtojo motyvai dėl nesutikimo su mokestinės prievolės dydžiu negali turėti esminės reikšmės šios bylos išsprendimui. Nagrinėjamoje byloje yra aktualus klausimas, ar mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl deklaruotų mokestinių prievolių vykdymo, neatlieka jokių veiksmų, kuriais būtų pažeidžiamos mokesčių mokėtojo teisės (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-799/2013).
26. VMI Sprendime išieškoti mokestinę nepriemoką iš turto, taigi sprendime dėl neįvykdytos mokestinės prievolės vykdymo, nurodytas jo priėmimo teisinis pagrindas (konkretūs MAĮ straipsniai bei jų dalys), nurodyti faktiniai duomenys (konkreti mokestinė nepriemoka, pagrįsta prie Sprendimo pridėta prievolių ataskaita), kuriais remiantis šis Sprendimas yra priimtas. Pareiškėjas nenurodė procedūros pažeidimų priimant šį Sprendimą ir byloje tokie pažeidimai nenustatyti, todėl keisti ar naikinti VMI priimtą sprendimą, dėl to, kad pastarasis teisės aktas neatitinka faktinio ir teisinio pagrindimo, nebuvo pagrindo.
27. Reikalavimai, taikytini administraciniam sprendimui, yra įtvirtinti Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalyje. Pagal šio įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktus, administraciniame sprendime turi būti nurodytas administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės (5 p.) bei administracinio sprendimo motyvai (6 p.).
28. Vertinant šioje byloje ginčijamo atsakovo Sprendimo atitiktį Viešojo administravimo įstatymo reikalavimams, pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą akcentuota, jog sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ne tik viešojo administravimo subjektui, priimančiam sprendimą, bet ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Individualus administracinis aktas turi būti toks, kad iš jo būtų galima suprasti visuomeninių santykių esmę, subjektus, dalyvaujančius šiuose santykiuose, būtų aiškus tų visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1898/2008; 2008 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2036/2008; ir kt.). Tokiu teisiniu reglamentavimu iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, taip pat motyvai. Viešojo administravimo subjektas, priėmęs negatyvias pasekmes sukeliantį sprendimą, turi pareigą jį pagrįsti tiek teisiniais, tiek faktiniais argumentais, t. y. nurodyti priežastis, lėmusias neigiamo sprendimo priėmimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-658/2013).
29. Teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas aptarė Sprendimo priėmimui reikšmingas aplinkybes ir aktualias teisės normas, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad aptariamas Sprendimas neatitinka VAĮ 10 straipsnyje nustatytų reikalavimų.
30. Reikia pastebėti ir tai, kad Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintomis nuostatomis „<...> iš esmės yra siekiama užtikrinti, kad asmeniui, dėl kurio yra priimtas atitinkamas individualus administracinis aktas, būtų žinomi šio akto priėmimo teisinis bei faktinis pagrindai, motyvai. <...> kai nėra pagrindo atitinkamą individualų administracinį aktą pripažinti visiškai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju, spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trūkumai yra esminiai, sukliudę šio individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti šiuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas bei įstatymų nustatyta tvarka efektyviai realizuoti teisę į (galimai) pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynybą. Šis vertinimas turi būti atliekamas individualaus administracinio akto adresato (mokesčių mokėtojo) požiūriu, t. y. būtent to, kuris turi teisę žinoti ir suprasti, dėl kokios priežasties ir kuo remiantis priimtas konkretus sprendimas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pastarajam asmeniui žinomas aplinkybes, lėmusias minėtą sprendimą“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 27 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A556 -336/2011; teisminio proceso Nr. 3-61-3-01708-2009-0).
31. Bylą tikrinančios teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas, sprendžiant iš byloje nustatytų aplinkybių, žinojo ir suprato, dėl kokios priežasties priimtas Sprendimas, ką akivaizdžiai iliustruoja skundo argumentacija, todėl pirmosios instancijos teismas, neturėjo priežasties konstatuoti aptariamų VAĮ teisės normų pažeidimą.
32. Gero administravimo principas, kuris kaip viešojo administravimo subjektui taikytinas ir VMI, reikalauja, kad viešojo administravimo subjektas, priimdamas administracinius sprendimus, dirbtų rūpestingai ir atidžiai, veiktų taip, kad būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015). Nagrinėjamu atveju priešingai nenustatyta, todėl ir ši apeliacinio skundo dalis pripažintina nepagrįsta.
33. Pagal MAĮ 110 straipsnio 3 dalį, mokesčių administratorius, vadovaudamasis protingumo ar ekonominio tikslingumo kriterijais, turi teisę, bet ne prievolę, savo iniciatyva nepradėti arba stabdyti mokestinės nepriemokos priverstinio išieškojimo procedūras. Suteikiant pareiškėjui išskirtines teises, nesant tam pakankamo pagrindo (tokio administracinėje byloje nustatyti nepavyko), mokesčių administratorius pažeistų mokesčių visuotinio privalomumo, mokesčių mokėtojų lygybės principus.
34. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teisėjai, nagrinėdami administracines bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtinta, kad priimtas teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, o priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad motyvuojamojoje sprendimo dalyje turi būti nurodytos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Taigi teismas turi įvertinti bylos duomenis (įrodymus), nurodyti teisinius argumentus (įstatymus), kurių pagrindu jis daro atitinkamas išvadas, o teismo sprendimas savo turiniu turi būti aiškus, suprantamas, nedviprasmiškas ir motyvuotas.
35. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis ir pirmosios instancijos teismo sprendimą, konstatuoja, kad teismas nustatė visus bylai reikšmingus duomenis (aplinkybes), kuriuos, siekdamas tinkamai išnagrinėti bylą, turėjo nustatyti (surinkti). Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą, atsakė, kodėl palieka galioti apskųstą Sprendimą ir tai aiškiai bei detaliai pagrindė.
36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį pakeisti ar panaikinti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. G. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.