- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-04
- Bylos Nr.
- 2-147/2011
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Alė Bukavinienė, Nijolė Piškinaitė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės ,,Sceant Baltic“
- Atsakovas
- D. L.
- Trečiasis asmuo
- SCAENT AB, SCAENT HOLDINGS COOPERATIE UA
- Kategorijos
- 106.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Sceant Baltic“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-6778-798/2010 pagal uždarosios akcinės bendrovės ,,Sceant Baltic“ ieškinį atsakovui D. L. dalyvaujant tretiesiems asmenimas SCAENT AB, SCAENT HOLDINGS COOPERATIE UA, „Network Solutions LLC“, „The IT Set“, dėl prekių ženklų Scaent naudojimo pažeidimo ir domeno scaent.com registracijos perdavimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
UAB „Scaent Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. L., prašydamas įpareigoti atsakovą D. C. L. nedelsiant nutraukti bet kokį žymens Scaent naudojimą bei neatlygintinai perduoti ieškovui domeno vardą scaent.com. Nurodė, kad ieškovas yra tarptautinei įmonių grupei Scaentgruop priklausanti Lietuvoje įregistruota bendrovė ir juridinio asmens pavadinimas ir prekių ženklai yra kildinami iš Scaent AB pavadinimo. Ieškovas pagal 2009 m. spalio 19 d. Intelektinės nuosavybės teisių valdymo sutartį ir 2009 m. spalio 19 d. įgaliojimą turi išimtines teises ginti Švedijos bendrovės „Scaent AB“ ir Nyderlandų bendrovės Scaent Holdings Cooperatie UA“ intelektinės nuosavybės teisių valdymą, apsaugą ir gynimą bet kurioje pasaulio jurisdikcijoje. Atsakovas D. C. L. 2005 m. balandžio 29 d. buvo išrinktas „Scaent AB“ valdybos nariu ir jam buvo pavesta bendrovės vardu užregistruoti interneto puslapio „scaent.com“ domeno vardą. Pagal „Network Solutions LLC“ duomenis atsakovas 2005 m. spalio 26 d. užregistravo domeno vardą „Scaent AB“ vardu, o kai nutarė palikti bendrovę savavališkai bei viršydamas „Scaent AB“ suteiktus įgaliojimus per duomenų registratorių-Jungtinių Amerikos valstijų bendrovę Network Solutions LLC“ pakeitė (perregistravo) domeno vardo „scaent.com“ savininką. Atsakovo veiksmai akivaizdžiai liudija jo nesąžiningumą, daro žalą ieškovo ir trečiojo asmens „Scaent AB“ dalykinei reputacijai ir intelektinėms nuosavybės teisėms (teisėms į prekės ženklus ir juridinio asmens pavadinimus).
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi atsisakė priimti UAB „Scaent Baltic“ ieškinį atsakovui D. L., dalyvaujant tretiesiems asmenims SCAENT AB, SCAENT HOLDINGS COOPERATIE UA, „Network Solutions LLC“, „The IT Set“, dėl prekių ženklų savininko teisių, teisių į juridinio asmens pavadinimą pažeidimo ir domeno vardo scaent.com registracijos.
Teismas nurodė, kad iš pateikto ieškinio ir jo priedų matyti, kad ieškovas pagal 2009 m. spalio 19 d. Intelektinės nuosavybės teisių valdymo sutartį ir 2009 m. spalio 19 d. įgaliojimą turi išimtines teises ginti Švedijos bendrovės SCAENT AB intelektinės nuosavybės teises. Ieškovo juridinio asmens pavadinimas ir prekių ženklai yra kildinami iš švedų bendrovės SCAENT AB pavadinimo. Atsakovas atsistatydinęs iš bendrovės valdybos nario pareigų savavališkai disponuoja internetiniu puslapiu, neturėdamas į jį jokių teisėtų interesų. Tarp šalių kilo ginčas dėl domeno www.scaent.com galiojimo ir registracijos. Teismas konstatavo, kad negalima atsakovą įpareigoti neatlygintinai perduoti ieškovui domeno vardą scaen.com, prieš tai nepripažinęs domeno registraciją atsakovo vardu neteisėta. Taip pat pažymėjo, kad Lietuvos teisės aktai teisinių santykių susijusių su domenų registravimu, naudojimu, ginčų nagrinėjimu ir t. t. nereglamentuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-380/2010). Todėl teismas sprendė, kad ginčas tarp šalių neturėtų būti sprendžiamas Vilniaus apygardos teisme, nes Briuselis I reglamento (toliau – reglamentas) 5 straipsnio 1 dalies 3 punktas šiame ginče netaikomas. Šioje normoje yra įtvirtintas specialaus teismingumo pagrindas, kuris numato, kad teisių pažeidimo atveju ieškiniai gali būti pareiškiami ir pažeidimo vietos valstybės teismuose. Teismas atkreipia dėmesį, kad intelektinės nuosavybės atveju pagal vyraujančią nuomonę intelektinės nuosavybės teisės gali būti pažeidžiamos tik apsaugą suteikiančiose valstybėse (Paulis Jurčys. Teismingumas intelektinės nuosavybės teisių bylose pagal Briuselis I reglamentą: ETT sprendimai GAT ir Roche bylose bei CLIP reformos pasiūlymai// Justitia, 2010 Nr. 1, p.72). Teismo nuomone, šioje byloje turi būti taikomas išimtinis teismingumas pagal Reglamento 22 straipsnio 1 dalies 4 punktą, kuris numato, kad teismai turi išimtinę jurisdikciją, neatsižvelgiant į nuolatinę gyvenamąją vietą teismo procesuose, susijusiuose su patentų, prekių ženklų, dizainų ar kitų panašių teisių registracija arba galiojimu, kurias reikalauja depanuoti arba registruoti, valstybės narės, kurioje buvo kreiptasi dėl deponavimo registravimo, deponavimas arba registravimas buvo atliktas arba pagal Bendrijos dokumento arba tarptautinės konvencijos sąlygas yra atliktas, teismuose. Reglamento 25 straipsnyje nurodyta, kad jei vienos valstybės narės teismui pateikiamas reikalavimas, kuris iš esmės susijęs su byla, kuri pagal 22 straipsnio priskiriama kitos valstybės narės teismų išimtiniam teismingumui, pirmiau nurodytos valstybės teismas privalo savo iniciatyva (ex officio) viešai paskelbti, kad neturi teismingumo.
Taip pat teismas pažymėjo, kad ieškovas teigia, kad atsakovas D. C. L. trečiojo asmens Švedijos bendrovės SCAENT AB valdybos narys perregistravo domeno vardą pažeidžiant fiduciarines atsakovo pareigas trečiajam asmeniui, t. y. pažeidė Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 2.87 straipsnį ir tai sukelia neigiamas pasekmes ir ieškovui. Tačiau Lietuvos teismas negali taikyti Lietuvos Respublikos teisės vertinant atsakovo, kaip Švedijos bendrovės SCAENT AB valdybos nario veiksmus, veikiant užsienyje ir užsienio bendrovėje, kadangi užsienio juridinių asmenų juridinių asmenų sistema ir jų kompetencija nustatomas pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys yra įsteigti, teisę (CK 1.19 str., 1.20 str.). Remdamasis išdėstytu, teismas sprendė, kad ieškovas pagal turėtų kreiptis į Švedijos Karalystės kompetentingą teismą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
Atskiruoju skundu ieškovas UAB „Scaent Baltic“ prašo šią teismo nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – priimti UAB ,,Scaent Baltic“ ieškinį dėl prekių ženklų savininko teisių, teisių į juridinio asmens pavadinimą ir domeno vardo scaent.com registracijos perdavimo. Taip pat atskirąjį skundą prašo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Atskirasis skundas grindžiamas šiomis aplinkybėmis:
Apelianto teisės yra pažeistos Lietuvoje, nes čia joms suteikta apsauga, todėl jos turi būti ginamos Lietuvoje. Pareiškėjas yra Lietuvos Respublikos prekių ženklų registre įregistruoto prekių ženklo SCAENT BALTIC savininkas, taip pat yra pateikęs Valstybiniam patentų biurui paraiškas įregistruoti prekių ženklus SCAENT GROUP, SCAENT BALTIC, SCAENT. Pareiškėjas vidaus rinkos derinimo tarnybai taip pat yra pateikęs paraišką įregistruoti Bendrijos prekių ženklą SCAENT. Visiems šiems prekių ženklams Lietuvoje yra suteikta apsauga pagal PŽĮ ir 1993 m. gruodžio 20 d. Tarybos Reglamentą dėl Bendrijos prekių ženklo. Apelianto teisės pažeistos Lietuvoje, nes čia yra prieinamas interneto puslapis www.scaent.com. Teisės doktrina patvirtina, kad sprendžiant dėl jurisdikcijos interneto puslapių atžvilgiu dažnai renkamasi paskirties valstybės principu, pagal kurį interneto puslapio atžvilgiu įgyvendint savo jurisdikciją gali valstybė, kuriai tas puslapis buvo skirtas, laikomasi nuomonės, kad užtenka vien to, jog interneto puslapis konkrečioje valstybėje yra pasiekiamas. Užsienio teismų praktika patvirtina poziciją kad interneto puslapio pasiekiamumas valstybėje suponuoja, kad pažeidimas laikytinas padarytu toje valstybėje. Byloje netaikytina išimtinė jurisdikcija, susijusi su teisių registracija ar galiojimu Reglamento 22 straipsnio 4 punkto prasme, nes, priešingai nei teigia teismas, domenų vardų registracija nėra prilyginama intelektinės nuosavybės teisių registracijai. Be to, minėta norma netaikytina dar ir dėl to, kad yra skirta valstybinei, teisės aktų nustatytai teisių registracijai (domenų vardai Lietuvos Respublikoje registruojami ne kompetentingų valstybės institucijų, o privačių subjektų sutartiniais pagrindais). Teismas negali atsisakyti priimti ieškinį remdamasis tuo, kad ginčo santykiams taikytina materialinė užsienio valstybės teisė. Bylos teismingumą apygardos teismui pripažino vienas didžiausių pasaulyje domenų vardų registratorių ,,Network Solutions LLC“, nes gavęs teismo nutartį dėl įrodymų užtikrinimo ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, geranoriškai ją vykdė. Teismas nemotyvavo savo išvadų (CPK 329 str. 2 d. 4 p.), nenurodė, kodėl Lietuvos Respublika šioje byloje nėra laikoma pažeidimo vietos valstybe paminėtos nuostatos prasme. Taip pat nenurodė, kodėl Reglamento 22 straipsnio 4 punktas galėtų būti taikomas duomenų vardų registracijai, kuri jos formuluotėje nėra minima. Nutartyje visiškai nėra pasisakyta dėl ieškinio reikalavimo, susijusio su pareiškėjo teisių į juridinio asmens pavadinimą pažeidimu, teismingumo. Be to, teismas nutartį pagrindė tuo, kad užsienio juridinių asmenų sistema ir jų kompetencija nustatoma pagal valstybės, kurioje šie juridiniai asmenys įsteigti, teisę, kas atsižvelgiant į teismų praktiką negali būti laikoma motyvacija, sprendžiant dėl ieškinio teismingumo. Byla nagrinėtina teisme, kadangi to reikalauja operatyvus ir efektyvus apelianto teisių gynimas, proceso ekonomiškumo ir koncentruotumo principai. Kreipimasis į Švedijos Karalystės teismą neproporcingai padidintų apelianto finansines ir laiko sąnaudas, neleistų operatyviai ir efektyviai ginti savo ir įmonių grupės ,,Scaent“ pažeistų teisių, tuo pačiu nei kiek nepagerindamas atsakovo ir trečiųjų asmenų padėties. Teismas jau yra pripažinęs savo jurisdikciją nagrinėti pareiškėjo reikalavimus, nes 2010 m. gegužės 5 d. nutartimi tenkino pareiškėjo prašymą taikyti įrodymų užtikrinimo priemones nepareiškus ieškinio (Apeliacinio teismo 2007 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-759/2007).
Šalies argumentai
Apeliantas Lietuvos apeliaciniam teismui taip pat pateikė paaiškinimus dėl Reglamento 5 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymo nagrinėjamu atveju teismų praktikoje.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Šioje apeliacijoje nagrinėjamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams.
Pagal Lietuvos Respublikos CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatą, teismas atsisako priimti ieškinį, jeigu ieškinys neteismingas tam teismui. Ši nuostata yra taikoma ir tuomet, kai nustatoma, kad ieškinys neteismingas Lietuvos Respublikos teismams.
Jeigu ginčas tarp šalių kilęs iš civilinių ar komercinių teisinių santykių ir šalys nėra sudariusios susitarimo jį perduoti spręsti arbitraže, tarptautinio teismingumo klausimas sprendžiamas pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Reglamentas) nuostatas. Šio Reglamento 2 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Tokia nuostata siekiama teisinio aiškumo ir nuspėjamumo. Kaip pažymima Reglamento preambulės 11 punkte, jurisdikcijos taisyklės turi būti nuspėjamos ir pagrįstos principu, kad jurisdikcija priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė. Reglamento preambulėje, kuri išreiškia jo tikslus, taip pat pabrėžiama, jog jurisdikcija turėtų būti nustatoma ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-116/2010). Taigi tarptautinio teismingumo bendrą taisyklę gali keisti išimtinio bei sutartinio teismingumo nuostatos. Reglamento 5-7 straipsniuose iš esmės įtvirtinti alternatyvios jurisdikcijos atvejai, kuriais gali pasinaudoti procesą inicijuojantis asmuo. Jos taikomos ieškovo pasirinkimu, tačiau tik tuomet, kai ginčas glaudžiai susijęs su valstybe, kurioje reiškiamas ieškinys, joje šis ginčas bus išspręstas operatyviau, ekonomiškiau ir tokį nukrypimą nuo bendrosios teismingumo taisyklės leidžia Reglamento normos, įtvirtinančios specialios jurisdikcijos atvejus.
Tuomet, kai ieškinys pagal specialios jurisdikcijos normas reiškiamas ne atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose, ieškovas turi pareigą įrodyti, kad tam yra Reglamento 5-7 straipsniuose įtvirtintas konkretus teisinis pagrindas. Tokiu atveju ieškinio priėmimo klausimą sprendžiantis teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pobūdį, kad nustatytų, ar yra galima nukrypti nuo bendrų jurisdikcijos taisyklių. Tuomet, kai nei išimtinio, nei sutartinio teismingumo nuostatos netaikomos, o specialios jurisdikcijos normas taikyti pagal suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes nėra pagrindo, teismas ieškinį turėtų atsisakyti priimti ir išaiškinti ieškovui jo teisių gynimo ypatumus.
Šioje byloje ginčas kilo tarp ieškovo – Lietuvos Respublikos bendrovės ir atsakovo – fizinio asmens, Didžiosios Britanijos piliečio, dėl žymens naudojimo nutraukimo ir įpareigojimo neatlygintinai perduoti ieškovui domeno vardą. Ieškovo teigimu, ieškinys yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams remiantis Reglamento 5 straipsnio 3 punktu, nustatančiu, kad byla dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teisme. Tiek ieškinyje, tiek atskirajame skunde nurodoma, kad žalą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų ieškovas patiria būtent Lietuvoje. Ieškinys taip pat yra grindžiamas atsakovo, kaip trečiojo asmens SCAENT AB valdybos organo nariui galiojančių fiduciarinių pareigų ieškovo atžvilgiu pažeidimu.
Kaip minėta, ieškovas pareiškė reikalavimus dėl žymens (SCAENT) ir domeno vardo (scaent.com) naudojimo. Atkreiptinas dėmesys, kad žymens naudojimas ieškinyje įrodinėjamas tiek, kiek jis yra naudojamas domeno varde. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad negalima atsakovą įpareigoti neatlygintinai perduoti ieškovui domeno vardą scaent.com, prieš tai nepripažinus domeno registraciją atsakovo vardu neteisėta, tačiau, kaip pagrįstai nurodo apeliantas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti Reglamento 22 straipsnio 4 punktą. Tokia išvada darytina atsižvelgiant į tai, kad Reglamento nuostatos nenumato tarptautinio teismingumo taisyklių išimčių dėl minėtų ieškinio reikalavimų nagrinėjimo, o domenų vardų registracija nėra vienareikšmiškai prilyginama intelektinės nuosavybės teisių registracijai, be to, domenų vardai Lietuvos Respublikoje registruojami privačių subjektų sutartiniais pagrindais. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, remiantis Reglamento 2 straipsnio 1 dalimi, minėti ieškovo reikalavimai turi būti reiškiami ir nagrinėjami pagal atsakovo buveinės vietą.
Kaip minėta, vienas iš ieškinio reikalavimų pagrindų, tai aplinkybė, jog žalą dėl atsakovo veiksmų ieškovas patiria Lietuvoje. Ieškovas patirtą žalą kildina iš atsakovo neteisėtų veiksmų. Šie veiksmai pasireiškė tuo, kad atsakovas valdomo tinklalapio www.scaent.com, kurio pavadinimas glaudžiai siejasi su ieškovo ir trečiųjų asmenų SCAENT AB, SCAENT HOLDINGS COOPERATIE UA pavadinimais ir kuris yra pasiekiamas ir Lietuvoje, neprižiūri, jame nuo 2010 m. sausio 12 d. iki 2010 m. sausio 18 d. buvo patalpinta neapykantą kurstanti antisemitinė informacija, kurią trečiasis asmuo „Network Solutions LLC“ pašalino tik po ieškovo pretenzijų. Ieškinyje minimo komercinio poveikio konkretaus fakto ieškovas neįrodinėja (CPK 178 str.).
Atkreiptinas dėmesys, jog, reikalavimai dėl žalos atlyginimo pagal jų faktinį pagrindą galėtų būti kildinami iš atsakovo padaryto delikto ar kvazidelikto. Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl delikto arba kvazidelikto (nesutartinių teisinių santykių) gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis ar jis gali įvykti, teismuose. Taigi, jei atsakovas reikalautų žalos atlyginimo (nagrinėjamu atveju ieškovas to nereikalauja), šios bylos teismingumo klausimas galėtų būti vertinamas Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje numatytu pagrindu. Tačiau netgi tokiu atveju būtų vertinamos aplinkybės, kiek glaudžiai ginčas susijęs su Lietuvos Respublika, nes ETT savo praktikoje (šia praktika vadovaujasi ir apeliantas), aiškindamas šios normos turinį, konstatavo, jog ieškovo pasirinkimo galimybė yra ribota ir gali būti pateisinama iki tam tikro lygio. Priešingu atveju, toks pasirinkimo galimybės išplėtimas paneigtų bendrą jurisdikcijos taisyklę, kad ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismui ir sąlygotų ieškovo gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos pripažinimą, kuriai Reglamentas nėra toks palankus, išskyrus jame aiškiai nurodomus atvejus. Atsižvelgiant į tai, Reglamento 5 straipsnio 3 dalies formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“ negali būti aiškinama plačiąja prasme, kaip apimanti bet kurią vietą, kurioje pasireiškė pažeidimo, dėl kurio žala atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės. Todėl vieta, kurioje atsirado žala, laikoma tiesioginės žalos atsiradimo vieta, t. y. ta vieta, kurioje kilo delikto ar lygiaverčio veiksmo, sukuriančio atsakomybės pagrindus, žalingi padariniai. Priešingu atveju, tai galėtų sąlygoti, kad bylą faktiškai galėtų nagrinėti teismas, neturintis jokio ryšio su ginčo dalyku ir kuris negalėtų užtikrinti įrodymų efektyvumo (ETT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. I-2719 13, 14, 20 punktai). ETT taip pat pabrėžė, kad minėto 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialios jurisdikcijos taisyklė pagrįsta ypač glaudaus ryšio tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismo, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastarajam dėl gero teisingumo administravimo ir naudingo proceso organizavimo priežasčių (žr. minėto sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. I-2719, 10 punktą).
Pastebėtina, kad minėtas interneto tinklalapis www.scaent.com, kuriame, anot ieškovo, buvo patalpinta jo dalykinę reputaciją žeminanti informacija, yra anglų kalba. Pagal suformuotą ir paties apelianto nurodomą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką, negalima daryti išvados, kad minėtas žalos atsiradimą sukėlęs įvykis yra glaudžiai susijęs su Lietuvos valstybe, kurioje paduotas ieškinys (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1021/2010). ETT yra suformulavęs teisės taikymo taisyklę, pagal kurią tuomet, kai publikacija buvo paskleista keliose valstybėse narėse, ieškinys ją paskleidusiam asmeniui gali būti pareiškiamas ne tik toje valstybėje narėje, kurioje yra informaciją paskelbęs asmuo (leidėjas, padalinys), bet ir kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje dėl tokios informacijos paskleidimo atsirado žala. Tačiau jeigu ieškinys pareiškiamas viešosios informavimo priemonės buvimo vietos valstybės teisme, ieškovas toje valstybėje gali reikalauti visos žalos atlyginimo, kitu atveju – tik tos dalies, kuri atsirado konkrečioje valstybėje narėje, atlyginimo (ETT 1995 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Nr. 68-93). Tai reiškia, kad ieškovas apskritai galėtų reikšti reikalavimą atsakovams Lietuvos teismuose dėl atlyginimo neturtinės žalos dalies, kuri atsirado ieškovui Lietuvos teritorijoje dėl tokios informacijos išplatinimo internetiniame tinklapyje. Tačiau, kaip minėta, nagrinėjamu atveju atlyginti žalą iš viso nereikalaujama.
Kaip minėta, teisėjų kolegijos nuomone, ieškinys turėtų būti reiškiamas atsakovo buveinės vietos teismuose, nes ieškovas Lietuvos teisme paduotame ieškinyje net nedetalizavo, kaip pasireiškė neturtinė žala, o kodėl turėtų būti nagrinėjami Lietuvoje reikalavimai, grindžiami fiduciarinių pareigų pažeidimu, ieškovas iš viso nenurodė.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o ieškovo atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d.). Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis, laikantis joje išdėstytų taisyklių, neužkerta galimybės ieškovui reikšti reikalavimą atsakovams dėl viešai paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo ir Lietuvoje patirtos neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Vilniaus apygardos teismo 2010 m. rugpjūčio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.