- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-08-05
- Bylos Nr.
- 2-1021/2010
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Artūras Driukas, Danutė Milašienė, Vigintas Višinskis
- Ieškovas
- UAB „Northswood“
- Atsakovas
- Prancūzijos Respublikoje registruotoms įmonėms SARL „Azurwood“, SARL „ABJ Concept“
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutė Milašienė ir Viginto Višinskio
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo UAB „Northswood“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria teismas atsisakė priimti ieškovo UAB „Northswood“ ieškinį atsakovams Prancūzijos Respublikoje registruotoms įmonėms SARL „Azurwood“ ir SARL „ABJ Concept“ dėl žalos, padarytos neteisėtais atsakovų veiksmais, susijusiais su dalykinės reputacijos pablogėjimu, atlyginimo ir atsakovų įpareigojimo viešai paneigti ieškovo vardą žeminančią informaciją, tretieji asmenys, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Prancūzijos Respublikos piliečiai R. V. ir B. T. (ieškinio medžiagos Nr. 2-823-372/2010).
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Northswood“ Šiaulių apygardos teisme padavė ieškinį atsakovams Prancūzijos Respublikoje registruotoms įmonėms SARL „Azurwood“ ir SARL „ABJ Concept“. Šiuo ieškiniu ieškovas prašė teismo:
1) Įpareigoti atsakovą įmonę „ABJ Concept“ tokia pat forma ir apimtimi tinklapyje (duomenys neskelbiami) viešai paneigti ieškovo vardą žeminančią informaciją, kad su UAB „Northswood“ reikia būti atsargiems, kadangi kokybė labai abejotina, atsakingų asmenų kompetencija verčia abejoti;
2) Įpareigoti atsakovą įmonę „Azurwood“ tokia pat forma ir apimtimi UAB „Northswood“ klientų tinkle viešai paneigti ieškovo vardą žeminančią informaciją, jog UAB „Northswood“ yra nepatikima, vertė suteikta neegzistuojančiam ar beveik neegzistuojančiam prekiniam ženklui, akivaizdus techninių bei komercinių darbuotojų nekompetentingumas, nekokybiški gaminiai arba jų nepristatymas, dviprasmiai arba melagingi pasisakymai „Northswood“ grupės įmonių interneto svetainėse, UAB „Northswood“ direktoriaus R. O. atžvilgiu yra pradėtos teisminės procedūros Lietuvoje;
3) Priteisti iš atsakovo įmonės „ABJ Concept“ 2 074 464 Lt nuostolių bei 345 280 Lt neturtinės žalos atlyginimo;
4) Priteisti iš atsakovo įmonės „Azurwood“ 2 074 464 Lt nuostolių bei 345 280 Lt neturtinės žalos atlyginimo.
Ieškinyje nurodyta, kad ieškovas su atsakovais sudarė komercinio atstovavimo sutartis, pagal kurias ieškovas pavedė atsakovams atstovauti jį Prancūzijos teritorijoje ir Sardinijos saloje (Italijoje) vedant derybas ir sudarant techninės informacijos perdavimo sutartis su trečiaisiais asmenimis. Šalys pagal šias sutartis įsipareigojo elgtis lojaliai ir sąžiningai, neatskleisti komercinę paslaptį sudarančios informacijos. Atsakovai elgėsi nelojaliai ieškovo atžvilgiu, pažeidė sutarties nuostatas, todėl ieškovas vienašališkai nutraukė su atsakovais sudarytus sandorius. Tuomet atsakovų atstovai pradėjo viešai skleisti tikrovės neatitinkančius duomenis apie ieškovą, jį šmeižti, ragindami klientus nutraukti sutartinius santykius su tariamai nesąžiningą veiklą vykdančiu ieškovu, panaudodami apgaulę gavo konfidencialią informaciją apie ieškovą iš Prancūzijos ambasados Lietuvoje.
Šalies argumentai
Ieškovas taip pat nurodė, kad atsakovų piniginė prievolė atlyginti dėl komercinio atstovavimo sutarčių nuostatų pažeidimo kilusią žalą turi būti įvykdyta Lietuvoje. Be to, sutarties šalys aiškiai susitarė, jog ginčai iš sutarties nagrinėjami teismuose (Sutarties 8 str.), o ši sutartis yra pavaldi Lietuvos teisės aktams (Sutatries 9 str.). Esant tokioms aplinkybėms, ieškovo nuomone, ieškinys dėl nuostolių atlyginimo yra teismingas Lietuvos teismams remiantis tiek CPK nuostatomis, tiek Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ 5 straipsnio 1 dalies „a“ punktu (pagal piniginės prievolės vykdymo vietą).
Žemesnės instancijos teismas
Šiaulių apygardos teismas 2010 m. balandžio 8 d. nutartimi ieškinį atsisakė priimti. Teismas nutartį grindė tuo, kad šiuo atveju turi būti taikomos Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo bei vykdymo užtikrinimo“ (toliau – Reglamentas) nuostatos. Reglamente įtvirtintas bendras siekis, kad Europos Sąjungos valstybių teismų jurisdikciją reglamentuotų privalomas ir tiesiogiai taikomas Bendrijos teisinis dokumentas. Pagal Reglamento 1 straipsnį jis taikomas civilinėse ir komercinėse bylose. Teismas nustatė, kokiais atvejais išvardytų kategorijų bylose jo nuostatos netaikomos. Tuomet taikomi kiti šaltiniai. Reglamento II skyriaus 1 skirsnio 2 straipsnyje įtvirtintas bendrasis principas, kad byla teisminga atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismams. Valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims bylos gali būti keliamos kitos valstybės narės teismuose tik pagal šio skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles. Juridinio asmens buvimo vietos apibrėžimas pateiktas Reglamento 60 straipsnyje. Nagrinėjamu atveju atsakovų buvimo vieta yra ne Lietuvos Respublikoje, todėl, ieškovui siekiant, kad civilinė byla būtų keliama ne atsakovo buvimo vietos valstybėje, teismas tiria, ar pagal Reglamento II skyriaus 3 straipsnį byla galėtų būti keliama, taikant II skyriaus 2–7 skirsniuose nustatytas taisykles dėl specialios jurisdikcijos, išimtinės jurisdikcijos ir kt. Ieškovas ieškinyje pareiškė reikalavimą priteisti iš Prancūzijos įmonių „ABJ CONCEPT“ ir „AZURWOOD“ po 2 074 464 Lt nuostolių bei 345 280 Lt žalos, kildinamos iš dalykinės reputacijos pablogėjimo, atlyginimo. Nutartyje pažymima, kad ieškovas bylos teismingumą grindė piniginės prievolės įvykdymo vieta. Tačiau teismo nuomone, veiksmus, būtinus piniginei prievolei įvykdyti, atsakovai gali atlikti ir toje valstybėje narėje, kurioje jie veikia. Taip pat nėra CPK 787 straipsnyje nustatytų sąlygų, leidžiančių bylą nagrinėti Lietuvos teismuose. Atsakovų buveinė yra Prancūzijoje, todėl prioritetas turi būti teikiamas tarptautinio teismingumo taisyklėms. Esant tokioms aplinkybėms, teismas ieškinį atsisakė priimti ir pasiūlė ieškovui ieškinį paduoti Prancūzijos teismuose.
Šalies argumentai
Ieškovas UAB „Northswood“ atskiruoju skundu prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – įpareigoti Šiaulių apygardos teismą ieškinį priimti. Skundą grindžia šiais argumentais:
1) Ieškovas atsakovų neteisėtus veiksmus kildina iš su juo sudarytos sutarties pažeidimo- konfidencialios informacijos atskleidimo, nelojalumo, nesąžiningumo. Šių sutartyje nurodytų principų pažeidimas suteikia teisę ieškovui reikalauti, kad atsakovas įvykdytų su tuo susijusias prievoles – atlygintų nuostolius. Toks reikalavimas pagal Reglamento 5 straipsnio 1 dalies „a“ punktą gali būti reiškiamas prievolės vykdymo vietos teismuose, t. y. Lietuvoje, nes pagal CK 6.52 straipsnio 2 dalies 4 punktą jei prievolės įvykdymo vieta nenurodyta, piniginė prievolė turi būti vykdoma kreditoriaus gyvenamojoje ar verslo vietoje. Teismas šio argumento neanalizavo ir dėl jo nepasisakė, o ieškinį atsisakė priimti tik dėl to, kad atsakovai piniginę prievolę gali įvykdyti ir ne Lietuvos Respublikoje.
2) Be to, Lietuvos Respublikoje yra ieškovo buveinė bei verslo vieta, šioje šalyje sudaromos sutartys su klientais.
3) Nepagrįstai atsisakydamas priimti ieškinį, teismas pažeidė pagrindinius civilinio proceso tikslus, ieškovui suteiktą dispozityvumo principą, ekonomiškumą, nukrypo nuo Europos Teisingumo Teismo praktikos, pagal kurią sąvoka „ieškiniai, kilę iš sutartinių teisinių santykių“ aiškintina plečiamai ir valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta sutartinės prievolės vykdymo vietos teismuose.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas netenkintinas.
Kai teismui paduotas ieškinys turi tarptautinį elementą, jo priėmimo klausimas sprendžiamas, visų pirma, išsiaiškinus, ar yra pagrindas taikyti nacionalinės proceso teisės, ar tarptautinės teisės normas. Tuomet, kai Europos Bendrijos narėje įsteigta įmonė teismine tvarka toje šalyje pareiškia reikalavimus kitoje Europos Bendrijos valstybėje narėje įregistruotiems juridiniams asmenims, jurisdikcijos klausimas sprendžiamas pagal Bendrijos teisės reikalavimus. Jeigu ginčas tarp šalių kilęs iš civilinių ar komercinių teisinių santykių ir šalys nėra sudariusios susitarimo jį perduoti spręsti arbitraže, tarptautinio teismingumo klausimas sprendžiamas pagal 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 44/2001 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo“ (toliau – Reglamentas) nuostatas. Šio Reglamento 2 straipsnio pirmoje dalyje įtvirtinta bendra jurisdikcijos taisyklė, pagal kurią valstybėje narėje nuolat gyvenantiems asmenims, neatsižvelgiant į jų pilietybę, bylos turi būti keliamos tos valstybės narės teismuose. Tokia nuostata siekiama teisinio aiškumo ir nuspėjamumo. Kaip pažymima Reglamento preambulės 11 punkte, jurisdikcijos taisyklės turi būti nuspėjamos ir pagrįstos principu, kad jurisdikcija priklauso nuo atsakovo gyvenamosios vietos, ir šiuo pagrindu jurisdikcija turi būti visada prieinama, išskyrus keletą aiškiai nustatytų situacijų, kuriose bylinėjimosi objektas arba šalių autonomija pateisinama kaip kitokia susijusi aplinkybė. Reglamento preambulėje, kuri išreiškia jo tikslus, taip pat pabrėžiama, jog jurisdikcija turėtų būti nustatoma ir pagal kitą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, atsižvelgiant į glaudų ryšį tarp teismo ir bylos arba siekiant padėti tinkamai vykdyti teisingumą. Taigi tarptautinio teismingumo bendrą taisyklę gali keisti išimtinio bei sutartinio teismingumo nuostatos. Reglamento 5-7 straipsniuose iš esmės įtvirtinti alternatyvios jurisdikcijos atvejai, kuriais gali pasinaudoti procesą inicijuojantis asmuo. Jos taikomos ieškovo pasirinkimu, tačiau tik tuomet, kai ginčas glaudžiai susijęs su valstybe, kurioje reiškiamas ieškinys, joje šis ginčas bus išspręstas operatyviau, ekonomiškiau ir tokį nukrypimą nuo bendrosios teismingumo taisyklės leidžia Reglamento normos, įtvirtinančios specialios jurisdikcijos atvejus.
Tuomet, kai ieškinys pagal specialios jurisdikcijos normas reiškiamas ne atsakovų nuolatinės gyvenamosios vietos valstybės teismuose, ieškovas turi pareigą įrodyti, kad tam yra Reglamento 5-7 straipsniuose įtvirtintas konkretus teisinis pagrindas. Tokiu atveju ieškinio priėmimo klausimą sprendžiantis teismas turi preliminariai įvertinti pareikštų reikalavimų pobūdį, kad nustatytų, ar yra galima nukrypti nuo bendrų jurisdikcijos taisyklių. Jeigu ieškovas nurodė vieną specialios jurisdikcijos normą, tačiau teismas iš ginčo pobūdžio nustato, kad galima būtų bylinėtis toje valstybėje remiantis kita specialią jurisdikciją įtvirtinančia norma, teismas turėtų taikyti tinkamą Reglamento nuostatą tam, kad užtikrintų operatyvų ir teisingą ginčo išsprendimą. Tuomet, kai nei išimtinio, nei sutartinio teismingumo nuostatos netaikomos, o specialios jurisdikcijos normas taikyti pagal suformuluotus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes nėra pagrindo, teismas ieškinį turėtų atsisakyti priimti ir išaiškinti ieškovui jo teisių gynimo ypatumus.
Nagrinėjamu atveju Lietuvoje registruota įmonė pareiškė turtinio pobūdžio reikalavimus dviem Prancūzijoje registruotoms įmonėms. Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas kiekvienam atsakovui pareiškė po du skirtingais faktiniais ir teisiniais pagrindais grindžiamus reikalavimus: vieną iš komercinio atstovavimo sutartinių teisinių santykių, o kitą iš padaryto (kvazi)delikto. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie reikalavimai yra savarankiški (autonomiški), todėl dėl kiekvieno iš jų turi būti sprendžiama atskirai.
Reglamento 5 straipsnio 1 punkte, kuriuo atskirajame skunde remiasi apeliantas, nurodyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl sutarties gali būti iškelta prievolės vykdymo vietos atitinkamuose teismuose. Apelianto nuomone, CK 6.52 straipsnio antrosios dalies 4 punkte aiškiai nurodyta, kad piniginės prievolės vykdymo vieta turi būti laikoma kreditoriaus gyvenamoji ar verslo vieta.
Sutikti su tokia ieškovo pozicija nėra pagrindo. Visų pirma, Reglamento nuostatos yra autonominio aiškinimo dalykas. Tad remiantis nacionalinėmis (šiuo atveju - materialiosios teisės) normomis negalima aiškinti Europos Bendrijos priimto dokumento nuostatų, išskyrus atvejus, kai šis dokumentas tai leidžia. Šiuo atveju Reglamentas tokio leidimo neįteisina, todėl jame vartojamos sąvokas aiškina Europos Bendrijos Teisingumo Teismas (toliau - ETT) pagal Bendrijos teisę. Antra, įvertinus ieškovo kiekvienam atsakovui pareikšto reikalavimo dėl 2 074 464 Lt nuostolių atlyginimo faktinį pagrindą, matyti, kad prašomi priteisti nuostoliai yra apskaičiuoti kaip negauta nauda, kurią ieškovas būtų gavęs, jeigu atsakovai būtų tinkamai vykdę sutartines prievoles. Reglamento 5 straipsnio 1 punkto nuostatos gali būti taikomos tik tais atvejais, kai reikalavimai yra kildinami iš sutartinės prievolės vykdymo vietos. Šiuo atveju tarp šalių iš esmės susiklostė paslaugų teikimo teisiniai santykiai, o paslaugos, dėl kurių susitarė šalys, turėjo būti teikiamos Prancūzijoje ir Italijoje (Sardinijos saloje), bet ne Lietuvoje (t. 1, b.l. 39, 86). Pinigines prievoles pagal komercinio atstovavimo sutartis turėjo vykdyti ieškovas atsakovams, o ne atsakovai ieškovams. Pagal tokius ieškovo pareikštus reikalavimus ir juos pagrindžiančias aplinkybes nėra pagrindo daryti išvadą, jog atsakovai turėjo vykdyti iš sutartinių teisinių santykių kildinamas pinigines prievoles ieškovui. Todėl taikyti Reglamento 5 straipsnio 1 punkto nuostatų šiuo atveju nėra pagrindo. Taip pat nėra pagrindo taikyti ir kitų Reglamente įtvirtintų nuostatų, dėl kurių byla pagal pareikštus su sutartiniais teisiniais santykiais susijusius reikalavimus galėtų būti nagrinėjama nesilaikant bendrųjų jurisdikcijos taisyklių.
Kaip minėta, ieškovas taip pat pareiškė neturtinio pobūdžio reikalavimus atsakovams dėl viešai paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo. Reglamento nuostatos nenumato tarptautinio teismingumo taisyklių išimčių dėl tokių reikalavimų nagrinėjimo. Todėl remiantis Reglamento 2 straipsnio pirmąja dalimi, šie ieškovo reikalavimai turi būti reiškiami ir nagrinėjami pagal atsakovų buveinės vietą, t. y. Prancūzijos teismuose.
Dėl ieškovo reikalavimų atsakovams priteisti neturtinės žalos atlyginimą pažymėtina, kad šie reikalavimai pagal jų faktinį pagrindą kildinami iš atsakovų padaryto delikto ar kvazidelikto. Reglamento 5 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad valstybėje narėje nuolat gyvenančiam asmeniui kitoje valstybėje narėje byla dėl delikto arba kvazidelikto (nesutartinių teisinių santykių) gali būti iškelta vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykęs ar jis gali įvykti, teismuose. ETT, savo praktikoje aiškindamas šios normos turinį, konstatavo, jog ieškovo pasirinkimo galimybė yra ribota ir gali būti pateisinama iki tam tikro lygio. Priešingu atveju, toks pasirinkimo galimybės išplėtimas paneigtų bendrą jurisdikcijos taisyklę, kad ieškinys teismingas atsakovo gyvenamosios vietos valstybės teismui ir sąlygotų ieškovo gyvenamosios vietos teismo jurisdikcijos pripažinimą, kuriai reglamentas nėra toks palankus, išskyrus jame aiškiai nurodomus atvejus. Atsižvelgiant į tai, Reglamento 5 straipsnio 3 dalies formuluotė „vieta, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis“negali būti aiškinama plačiąja prasme, kaip apimanti bet kurią vietą, kurioje pasireiškė pažeidimo, dėl kurio žala atsirado kitoje vietoje, žalingos pasekmės. Todėl vieta, kurioje atsirado žala, laikoma tiesioginės žalos atsiradimo vieta, t.y. ta vieta, kurioje kilo delikto ar lygiaverčio veiksmo, sukuriančio atsakomybės pagrindus, žalingi padariniai. Priešingu atveju, tai galėtų sąlygoti, kad bylą faktiškai galėtų nagrinėti teismas, neturintis jokio ryšio su ginčo dalyku ir kuris negalėtų užtikrinti įrodymų efektyvumo (ETT 1995 m. rugsėjo 19 d. sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. I-2719 13, 14, 20 punktai). ETT taip pat pabrėžė, kad minėto 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta specialios jurisdikcijos taisyklė pagrįsta ypač glaudaus ryšio tarp ginčo ir vietos, kurioje įvyko žalą sukėlęs įvykis, teismo, o tai pateisina jurisdikcijos priskyrimą pastarajam dėl gero teisingumo administravimo ir naudingo proceso organizavimo priežasčių (žr. minėto sprendimo Marinari, C-364/93, Rink. p. I-2719, 10 punktą).
Ieškovas neturtinės žalos atlyginimą kildina iš atsakovų neteisėtų veiksmų, kuriais jie paskleidė apie ieškovą tikrovės neatitinkančius ir ieškovo dalykinę reputaciją žeminančius duomenis. Iš ieškinio turinio galima spręsti, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškia tikrovės neatitinkančios informacijos paviešinimu interneto tinkle, taip pat šios informacijos išplatinimu su ieškovu susijusiems asmenims bei Prancūzijos pareigūnams, turintiems teisę atlikti ikiteisminį tyrimą. Šie duomenys leidžia spręsti, kad ieškovas dalį reikalavimų dėl neturtinės žalos atlyginimo kildina iš atsakovų neteisėtų veiksmų, atliktų per viešo informavimo priemones, o kitą dalį iš atsakovų neteisėtų veiksmų Prancūzijoje. Pastebėtina, kad interneto tinklapis(duomenys neskelbiami), kuriame, anot ieškovo, buvo patalpinta jo dalykinę reputaciją žeminanti informacija, yra prancūzų kalba. Tad negalima daryti išvados, kad ieškovo reikalaujamos priteisti neturtinės žalos atsiradimą sukėlęs įvykis yra glaudžiai susijęs su Lietuvos valstybe, kurioje paduotas ieškinys. ETT yra suformulavęs teisės taikymo taisyklę, pagal kurią tuomet, kai publikacija buvo paskleista keliose valstybėse narėse, ieškinys ją paskleidusiam asmeniui gali būti pareiškiamas ne tik toje valstybėje narėje, kurioje yra informaciją paskelbęs asmuo (leidėjas, padalinys), bet ir kiekvienoje valstybėje narėje, kurioje dėl tokios informacijos paskleidimo atsirado žala. Tačiau jeigu ieškinys pareiškiamas viešosios informavimo priemonės buvimo vietos valstybės teisme, ieškovas toje valstybėje gali reikalauti visos žalos atlyginimo, kitu atveju – tik tos dalies, kuri atsirado konkrečioje valstybėje narėje, atlyginimo (ETT 1995 m. kovo 7 d. sprendimas byloje Nr. 68-93). Tai reiškia, kad ieškovas apskritai galėtų reikšti reikalavimą atsakovams Lietuvos teismuose dėl atlyginimo neturtinės žalos dalies, kuri atsirado ieškovui Lietuvos teritorijoje dėl tokios informacijos išplatinimo prancūziškame internetiniame tinklapyje. Tuo tarpu visos neturtinės žalos atlyginimo ieškovas ieškinį atsakovams turėtų reikšti Prancūzijos teismuose.
Taigi ieškovo pareikšti reikalavimai atsakovams dėl netinkamo paslaugų teikimo sutarčių vykdymo ir iš to kildinamų nuostolių atlyginimo nėra glaudžiai susiję su Lietuva. Tarptautiniam teismingumui pagal šiuos reikalavimus nustatyti netaikomos Reglamente nustatytos specialios jurisdikcijos taisyklės, taip pat netaikomos išimtinio bei sutartinio teismingumo nuostatos. Todėl šie reikalavimai turi būti reiškiami ir nagrinėjami Prancūzijos teismuose.
Atsakovų buveinės vietos teismuose taip pat turi būti reiškiami bei nagrinėjami ir ieškovo reikalavimai atsakovams dėl viešai paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo bei neturtinės žalos atlyginimo, nes ieškovas Lietuvos teisme paduotame ieškinyje nedetalizavo, kur atsirado neturtinė žala, o prašo visos žalos atlyginimo. Lietuvos teismuose galėtų būti nagrinėjama ieškovo reikalavimo dalis atsakovams dėl tikrovės neatitinkančios viešai paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo ir neturtinės žalos dalies, atsiradusios Lietuvoje dėl šios informacijos paviešinimo, atlyginimo.
Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista, o ieškovo atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d.). Ši apeliacinės instancijos teismo nutartis, laikantis joje išdėstytų taisyklių, neužkerta galimybės ieškovui reikšti reikalavimą atsakovams dėl viešai paskleistos tikrovės neatitinkančios informacijos paneigimo ir Lietuvoje patirtos neturtinės žalos atlyginimo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
n utaria:
Šiaulių apygardos teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartį palikti nepakeistą.