Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2017-08-30 · Administracinė byla Nr. I-3130-815/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2017-08-30Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2018-12-12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2017-08-30
Bylos Nr.
I-3130-815/2017
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-01078-2017-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
R. G.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-3130-815/2017Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01078-2017-9Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 37.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. rugpjūčio 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Ernestas Spruogis rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I

1. Pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, po 70 Eur neturtinės žalos atlyginimo už parą dėl netinkamo laikymo Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) (b. l. 1).

2. Pareiškėjo skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Pasak pareiškėjo, jis negalėjo kreiptis į teismą anksčiau, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai, aiškinantys Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio taikymą, neišversti į lietuvių kalbą, o pareiškėjas nemoka prancūzų kalbos, todėl ilgą laiką pareiškėjas nesuprato, kad jo teisės pažeidžiamos. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, taip pat į tai, kad Lietuvos valstybė yra atsakinga už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą į lietuvių kalbą, nagrinėjimu atveju netaikytina senatis ir ji atnaujintina. Be to, remiantis Konvencija, 3 straipsnyje saugoma teisei netaikoma senatis, nes tai yra absoliuti teisė, taigi, Konvencijos 3 straipsnio ginamai teisei senaties negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

2.2. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K visose kamerose lange (jo matmenys – 100 cm x 150 cm) įrengtos metalinės grotos, dėl jų langas mažai atsidarydavo, todėl trūko gryno oro, o kamerose neįrengta atskira ventiliacija. Karštas vanduo į kameras netiekiamas, dušu galima naudotis 15 min. per savaitę, duše nėra atskiro persirengimo kambario, vienoje patalpoje tekdavo persirengti ir maudytis. Kamerose tualetai su kriaukle užima 2,5 m² kameros ploto, tualetai atviri, pertvara įrengta tik nuo kriauklės į gyvenamosios patalpos pusę, o nuo kameros durų jokios pertvaros nėra, tai itin žemino pareiškėjo orumą.

2.3. Lukiškių TI-K buvo draudžiama: turėti asmeninį kompiuterį su savimi 24 val. ir juo naudotis; ilgalaikiai pasimatymai, dėl to nutrūko socialiniai ryšiai; giminėms ir draugams perduoti pareiškėjui maistą iš laisvės; išvykti į namus (pareiškėjui nė karto neleista).

2.4. Pasivaikščiojimai vykdavo kartą per parą po 1 val., tokia pasivaikščiojimų suteikimo praktika prieštarauja Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ar baudimą Antrosios ataskaitos CPT/Inf(92)3 (toliau – ir CPT/Inf(92)3) nuostatoms, jog nuteistasis / suimtasis turi teisę ne mažiau kaip 8 val. per dieną praleisti lauke. Remiantis EŽTT praktika, to paties reikalauja ir Konvencijos 3 straipsnis.

2.5. Pasak pareiškėjo, jo gyvenimo sąlygos Lukiškių TI-K visą laiką nuo 2014 m. liepos mėn. iki 2014 m. gruodžio 30 d. buvo nežmoniškos, gyvenimo sąlygos šiurkščiai pažeidė Konvencijos 3 straipsnį. Pažymėtina, kad pagal EŽTT praktiką minimalus plotas vienam suimtajam / nuteistajam, atėmus baldų, tualeto ir prausyklos užimamą plotą, privalo būti ne mažesnis kaip 4m², be to, valstybė privalo užtikrinti tinkamą uždarą tualetą, ventiliaciją, šildymą, kaloringą maistą ir gyvenimą be parazitų.

II

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodo, kad pareiškėjo reikalavimai yra nepagrįsti, prašo skundo netenkinti, taip pat priteisti iš pareiškėjo 1,26 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 6–18).

1. Nuo 2010 balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 m² ploto.

2. Remiantis pareiškėjo asmens įskaitos kortelės kopija, 2014 m. rugpjūčio 29 d., 2014 m. rugsėjo 1 d. – 2014 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. rugsėjo 12 d., 2014 m. rugsėjo 17 d., 2014 m. rugsėjo 23 d. – 20014 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. spalio 1 d., 2014 m. spalio 3 d., 2014 m. spalio 10 d., 2014 m. spalio 19 d., 2014 m. gruodžio 1 d. – 2014 m. gruodžio 2 d. vienam asmeniui tenkantis plotas gyvenamojoje kameroje visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

3. Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kiek įmanydama, mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

4. Lukiškių TI-K – specifinė įstaiga, atliekanti tardymo izoliatoriaus ir kalėjimo funkcijas, taip pat atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymuose ar kituose teisės aktuose nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Asmenys, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, pristatomi į tardymo izoliatorių pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo paskirtą nutartį ar nuosprendį, pagal ikiteisminio tyrimo teisėjo ar teismo nutartį asmenys perkeliami ikiteisminio tyrimo veiksmams atlikti arba dėl bylų nagrinėjimo teisme, taigi, Lukiškių TI-K administracija negali turėti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų ir Įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų.

5. Dėl nurodytų aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą. Esant tokiai situacijai, Lukiškių TI-K administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas, kitas teisės aktuose nustatytas inventorius.

6. Lukiškių TI-K administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Reikalingas inventorius (šluota, samtis, šiukšliadėžė, kibiras, taip pat kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui) visą laiką išduodami į kameras. Už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jas plauna bei dezinfekuoja su išduotais valikliais. Siekdamas palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su įmone, pagal kurią vykdytojai nuolat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

7. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymėtina, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, laužo langus, daužo stiklus, klozetus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl visiškai suremontuotose Lukiškių TI-K kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

8. Dėl kamerų įrengimo

8.1. Tardymo izoliatorių kamerų įrengimas įtvirtintas Departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakyme Nr. V-176 patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir TI taisyklės), pagal kurių 14.6 punktą kameroje turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Lukiškių TI-K gyvenamosiose kamerose, kuriose yra 2–4 lovos, įrengti stalai komplekte su 2 pasukamomis kėdėmis; atitinkamo dydžio stalas ir 2 suolai yra tose kamerose, kuriose yra daugiau negu 4 lovos. Kiekvienoje kameroje yra lentyna maisto produktams sudėti, pakabos viršutiniams drabužiams kabinti, priklausomai nuo lovų kiekio. Lovos matmenys – apie 1,9 m x 0,7 m (1,33 m²), stalo – apie 0,6 m x 0,5 (0,3 m²) gyvenamosiose kamerose, kuriose yra iki 4 gultų; kitose gyvenamosiose kamerose stalai yra atitinkamo dydžio, priklausomai nuo lovų skaičiaus. Kėdės matmenys yra apie 0,3 x 0,3 m (0,07 m²), suolai atitinkantys stalo dydį. Sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 m²). Lukiškių TI-K gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamina ir remontuoja pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti.

8.2. Dėl pareiškėjo teiginių, kad minimalus plotas, tenkantis vienam asmeniui, turi būti skaičiuojamas, atėmus baldų užimamą plotą, yra nepagrįstas, nes reikalavimo eliminuoti baldais užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą kameroje, nenustato nei EŽTT praktika, nei Lietuvos Respublikos teisės aktai (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracinė byla Nr. A-1230-502/2016).

9. Dėl kamerose esančių grotų ir metalinio tinklo

Vadovaujantis TI taisyklių 14.1 punktu, langų angoje įrengtos metalinės grotos, o langų stiklai aptraukti metaliniu tinklu. Nuteistieji (suimtieji) dažnai specialiai sugadina metalinį tinklą, padaro jame skylių ir tokiu būdu bando permesti daiktus, raštelius ar pan. iš savo gyvenamosios kameros kitiems asmenims. Tam, kad metalinis tinklas būtų nepasiekiamas ir jo nebūtų galima sugadinti, yra įrengtos vidinės metalinės grotos, jos apsaugo nuteistuosius (suimtuosius) nuo neteisėtų veiksmų atlikimo. Tokių vidinių grotų įrengimas neprieštarauja galiojantiems teisės aktams ir nepažeidžia kamerose laikomų asmenų teisių.

10. Dėl sanitarinio mazgo, šalto vandens tiekimo, privatumo užtikrinimo

10.1. Pagal HN 76:2010 21 punktą pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas, jame turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Pažymėtina, kad HN 76:2010 taikoma projektuojamiems, naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems laisvės atėmimo vietų pastatams ir teritorijoms, o veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie HN 76:2010 reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.

10.2. Asmens privatumui užtikrinti gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengiamos užuolaidos. Šiuo metu užuolaidos įrengtos šiose gyvenamosiose kamerose: I korpuso

kamerose nuo Nr. 1 iki Nr. 75, nuo Nr. 226 A iki Nr. 244, nuo Nr. 104 iki Nr. 200 ir nuo Nr. 202 iki Nr. 227; II korpuso kamerose nuo Nr. 356 iki Nr. 370, nuo Nr. 371 iki Nr. 385, nuo Nr. 309 iki Nr. 323, nuo Nr. 324 iki Nr. 338, nuo Nr. 340 iki Nr. 352. Artimiausiu metu užuolaidos bus įrengtos visose Lukiškių TI-K gyvenamųjų kamerų sanitarinio mazgo patalpose. Gyvenamosiose kamerose Nr. 252–Nr. 257), Nr. 386–Nr. 395), Nr. 406–Nr. 417) ir Nr. 418–Nr. 426 sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis.

11. Dėl ventiliacijos, vėdinimo

Pagal HN 76:2010 24 punktą gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

12. Dėl dušų

Pagal Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakyme Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 34:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai‘ (toliau – ir HN 34:2015) 44 punktą laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Lukiškių TI-K direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 min. suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais to dalyko nepažeidžia.

Siekiant užtikrinti nuteistųjų (suimtųjų) privatumą duše, Lukiškių TI-K dušo patalpose įrengtos pertvaros; pertvaros bendras aukštis yra 1,6 m (iš jų 0,4 m atstumas tarp pertvaros ir grindų), plotis – 1,2 m.

13. Dėl pasivaikščiojimo gryname ore, pasivaikščiojimų kiemelių, judėjimo ir kt.

Motyvuojamoji dalis

13.1. Pagal Įstatymo 29 straipsnį suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip 1 valandą pasivaikščioti gryname ore, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji, kurie turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą; suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu, specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis Įstatymo 10 straipsnio reikalavimų; pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jeigu su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jeigu suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse nustatytą pasivaikščiojimų tvarką.

15.2. Pagal TI taisykles suimtųjų pasivaikščiojimams ir mankštintimuisi gryname ore tardymo izoliatorių režiminės teritorijos gyvenamųjų pastatų viršutiniuose aukštuose arba ant žemės įrengiami pasivaikščiojimo kiemai. Pasivaikščiojimo kiemuose įrengiamos rakinamos kameros, kurios uždengiamos metaliniu grotuotu rėmu. Pasivaikščiojimo kiemų kamerų durys įrengiamos pagal reikalavimus, kurie taikomi gyvenamųjų kamerų durims (nėra tik užsklendžiamų langelių), vidinių grotuotų kamerų durų nėra. Išilgai pasivaikščiojimo kiemų kamerų sienų, viršuje, priešpriešiais prižiūrėtojo pakylai, kuria jis vaikšto, stebėdamas suimtuosius, įrengiami 1,2 m pločio stogeliai, kad suimtieji galėtų pasislėpti nuo atmosferinių kritulių.

15.3. Pasivaikščiojimo kiemeliai pastoviai valomi, esant būtinumui, visada yra barstomi. Pasivaikščiojimo kiemelius valo kiemsargis, taip pat pagal BVK 134 straipsnio 1 dalį, nemokant už darbą, nuteistieji gali būti įtraukti tik į pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo, taip pat nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbus. Įstatymas tiksliai apibrėžia darbų, kuriuos nuteistieji privalo atlikti nemokamai, pobūdį: pataisos įstaigų ir gretimų teritorijų tvarkymo darbai; nuteistųjų kultūros ir buities sąlygų gerinimo darbai; tai yra specialaus pasirengimo nereikalaujantys darbai, kurie skirti nuolat prižiūrėti bei gerinti nuteistųjų buities ir kultūros sąlygas. Taigi, dalis nuteistųjų padeda tvarkyti Lukiškių TI-K teritoriją, taip pat ir pasivaikščiojimo kiemelius.

15.4. Pasivaikščiojimo kiemeliai Lukiškių TI-K yra I, II bei III korpusuose, I korpuse yra 29 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas – nuo 17,34 m² iki 23,14 m², II korpuse yra 14 atskirų pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas – nuo 34,16 m² iki 37,40 m², III korpuse yra 5 atskiri pasivaikščiojimo kiemeliai, kurių plotas – nuo 15,55 m² iki 31,05 m².

15.5. Remiantis CPT/Inf(92)3 48 punktu, vienos valandos per dieną pasivaikščiojimas gryname ore pripažintinas pakankamu. Pareiškėjo minima 8 valandų per dieną rekomendacija įtvirtinta 47 punkte ir taikytina įvairiai veiklai kalinimo metu (darbas, sportas, švietimas ir pan.), o ne pasivaikščiojimui gryname ore. Toks pat, pasivaikščiojimo lauke laikas įtvirtintas ir Įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje bei BVK 85 straipsnio 1 dalies 4 punkte. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų, susijusių su kalinamų asmenų teisės pasivaikščioti lauke įgyvendinimu.

16. Dėl maisto perdavimo

Įstatymo 24 straipsnyje nustatyta suimtųjų teisė gauti pašto ar perduodamus siuntinius ir smulkiuosius paketus. Suimtieji turi teisę per 3 mėnesius gauti vieną pašto ar perduodamą drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinį ir neribotą kiekį smulkiųjų paketų su spauda, vokais, pašto ženklais ir rašymo popieriumi. Vienas pašto siuntinys neturi sverti daugiau kaip 10 kg, o perduodamas siuntinys – daugiau kaip 15 kg. Pašto ar perduodamų drabužių, patalynės (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), avalynės siuntinių, smulkiųjų paketų priėmimo ir įteikimo tardymo izoliatoriuose laikomiems asmenims tvarka ir labdaros siuntų priėmimo ir paskirstymo šiems asmenims tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Maisto perdavimas Įstatyme nėra įtvirtintas.

17. Dėl pasimatymų

17.1. Remiantis Įstatymo 22 straipsniu (redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 10 d.), suimtiesiems pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis skaičius neribojamas, tačiau pasimatymą tardymo izoliatoriaus administracija leidžia tik norinčio pasimatyti suimtojo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu, šis sutikimas gali būti vienkartinis arba daugkartinis; jeigu ikiteisminiam tyrimui vadovaujantis ar jį atliekantis prokuroras arba teismas, kurio žinioje yra byla, nesutinka leisti suimtajam pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis, suimtajam ir tardymo izoliatoriaus administracijai turi būti pateikiamas motyvuotas sprendimas; vienas suimtojo pasimatymas gali trukti ne ilgiau kaip 2 valandas; Įstatymo 12 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 4 punktuose nurodytiems asmenims, norintiems pasimatyti, nereikia gauti ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo, šie asmenys turi teisę į vieną pasimatymą; pasimatymų tvarka nustatyta Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse.

17.2. Pagal BVK 85 straipsnio 1 dalies 1 punktą paprastajai grupei priskirti nuteistieji turi teisę per 2 mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakyme Nr. 194 patvirtintas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisykles (toliau – ir PĮVTT) vienas trumpalaikis pasimatymas gali trukti iki 4 valandų. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakyme Nr. 1R-172 patvirtintose Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse (toliau – ir TI vidaus taisyklės) įtvirtintos nuostatos dėl suimtųjų pasimatymų su giminaičiais ir kitais asmenimis, t. y. pagal 62 punktą asmenys, norintys pasimatyti su suimtuoju, registruojami pagal tardymo izoliatoriaus direktoriaus nustatytą tvarką. Lukiškių TI-K vadovaujamasi Lukiškių TI-K direktoriaus 2014 m. gegužės 13 d. įsakymu Nr. 1-89 Asmenų, norinčių pasimauti suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašu (toliau – ir Tvarkos aprašas), kuriame nustatyta asmenų, norinčių pasimauti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarka; būtent šiuo tvarkos aprašu siekiama įgyvendinti TI vidaus taisyklių 62 punkto reikalavimus. Baudžiamąją bylą tiriantis pareigūnas ar baudžiamąją bylą nagrinėjantis teisėjas suimtiesiems (nuteistiesiems) suteikia teisę į pasimatymą, o Lukiškių TI-K privalo užtikrinti tą teisę, neribodamas pasimatymų skaičiaus. Pagal Asmenų, norinčių pasimatyti su suimtuoju, nuteistuoju ar nuteistuoju areštu, išankstinio registravimo tvarkos aprašą asmenys, norintys pasimatyti, turi ne vėliau kaip prieš 15 dienų suderinti pasimatymo datą, laiką, trukmę, užsiregistruoti Lukiškių TI-K pasimatymo biure telefonu, paštu, raštu arba tiesiogiai atvykę į įstaigą. Asmenys, norintys atvykti pasimatyti, arba asmenys, kurie laikomi Lukiškių TI-K, pasimatymui gali registruotis ne ilgesniam negu 15 dienų laikotarpiui. Minėtu laikotarpiu galima registruotis tik vienam pasimatymui. Asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, kitam pasimatymui registruojami tik išnaudoję ankstesnį pasimatymą, kuriam buvo užregistravę. Tuo atveju, jeigu asmuo užsiregistravo į pasimatymą ir negali į jį atvykti, tas asmuo privalo apie tai pranešti Lukiškių TI-K administracijai. Asmenys, kurie atvyko ir nori pasimatyti tą pačią dieną, gali gauti pasimatymą, jeigu yra laisvų vietų, kurios nebuvo užsakytos pagal išankstinį registravimą arba jeigu kažkas atsisakė ir neatvyko į pasimatymą. Pagal TI vidaus taisyklių 65 punktą ir PĮVTT 108 punktą pasimatymas vyksta be fizinio kontakto. Trumpalaikius pasimatymus kontroliuojantys pareigūnai privalo nuolat stebėti nuteistuosius ir į pasimatymą su jais atvykusius asmenis.

17.3. TI taisyklėse įtvirtintas pasimatymų patalpų įrengimas. Pagal TI taisyklių 18 punktą suimtiesiems pasimatyti su giminaičiais arba kitais asmenimis tardymo izoliatorių pasimatymų patalpose įrengiama salė, išilgai salės įrengiamas ne siauresnis kaip 120 cm ir ne aukštesnis kaip 70 cm stalas, kuris vienu galu turi remtis į salės sieną; nuo stalviršio apačios iki grindų stalas pertveriamas ištisine pertvara, pagal stalo ilgį nuo lubų iki stalo viršaus įrengiama saugi permatoma pertvara, izoliuojanti lankytoją ir suimtąjį nuo fizinio kontakto. Pagal TI taisyklių 19 punktą toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti suimtieji, įrengiamos kabinos, visos kabinos nuo grindų iki lubų atskiriamos pertvaromis, nuo grindų iki stalo viršaus pertvarų šonai turi būti nepermatomi, likusioje pertvarų šonų dalyje iki lubų įrengiamos saugios permatomos pertvaros, kiekvienos kabinos viduje įrengiamas telefoninis pasikalbėjimo su priešais kabina kitoje pertvaros pusėje esančiais asmenimis įrenginys, pastatoma po vieną taburetę, nejudamai pritvirtintą prie grindų, kabinos uždaromos užsklendžiamomis arba rakinamomis durimis, sunumeruojamos. Pagal TI taisyklių 20 punktą toje stalo pusėje, kurioje turi sėdėti asmenys, atvykę pasimatyti su suimtaisiais, pastatomas reikiamas kiekis taburečių arba kėdžių, šioje stalo pusėje kabinos neįrengiamos ir taburetės arba kėdės prie grindų nepritvirtinamos.

17.4. Atsižvelgiant į tai, kas nuodyta, Lukiškių TI-K neturi teisinio pagrindo savavališkai keisti Įstatymo, TI vidaus taisyklių ir kitų teisės aktų. Lukiškių TI-K darbuotojai griežtai vadovaujasi galiojančiais teisės aktų nuostatomis, kurios buvo išvardytos, ir tinkamai bei teisėtai veikia, nepažeisdami teisėtumo. Remiantis LVAT praktika, tokio pobūdžio administracinėse bylose pareiškėjų skundai yra atmetami (administracinės bylos Nr. A-575-164/2015, Nr. A-420-575/2015, Nr. A-587-575/2015, Nr. A-1044-442/2015)

18. Dėl naudojimosi kompiuteriu

Lukiškių TI-K, suteikdamas teisę naudotis asmeniniais kompiuteriais, vadovaujasi Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. įsakyme Nr. V-123 patvirtintais Nuteistųjų ir suimtųjų naudojimosi laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas) ir Leidimo nuteistiesiems ar suimtiesiems naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip tris valandas per parą kriterijais (toliau – ir Kriterijai). Pagal Aprašo 1 punktą nuteistieji ir suimtieji laisvės atėmimo vietose turimais asmeniniais kompiuteriais naudojasi ne ilgiau kaip 3 valandas per parą laisvės atėmimo vietos direktoriaus patvirtintoje dienotvarkėje nustatytu metu. Pagal kriterijus laisvės atėmimo vietos direktorius ar jo įgaliotas pareigūnas gali nuteistiesiems ar suimtiesiems leisti naudotis asmeniniais kompiuteriais ilgiau kaip 3 valandas per parą (kriterijai nurodyti 1.1–1.8 punktuose), maksimalus valandų skaičius gali būti iki 8 val., jeigu suimtasis / nuteistasis atitinka įstatyme nustatytus kriterijus. Galimybė naudotis kompiuteriu 24 valandas per parą nėra įtvirtinta.

19. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškia bendro pobūdžio nusiskundimus, nėra konkretumo. Pažymėtina, kad būtina įrodyti, jog tam tikri pareiškėjo skunde minimi Lukiškių TI-K trūkumai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjui ir tokia įtaka sukėlė jam konkrečias neigiamas pasekmes. Pareiga įrodyti, jog dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, jis privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (LVAT administracinė byla Nr. A444-669/2011). Remiantis LVAT praktika bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo, reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnio prasme; vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (administracinė byla A438-336/2012 ir kt.).

Pažymėtina, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kuris lėmė pareiškėjo patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą traktuotinas kaip nesąžiningas noras pasipelnyti valstybės (visų sąžiningų mokesčių mokėtojų) sąskaita.

20. Administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo. Šios žalos atlyginimą įstatymas sieja su žalos atsiradimu dėl neteisėtų viešojo administravimo subjektų veiksmų / neveikimo viešojo administravimo srityje, t. y. žala atlygintina tais atvejais, kai minėti subjektai neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos arba atliko įstatymuose draudžiamus atlikti veiksmus, arba pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). CK 6.271 straipsnyje nustatyta deliktinė atsakomybė, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų; pagal šio straipsnio 4 dalį valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos / jų darbuotojai privalėjo veikti. Deliktinė atsakomybė – viena iš civilinės atsakomybės rūšių, jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį atlyginami tik nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Sprendžiant dėl pareiškėjo skundo pagrįstumo nepakanka nustatyti, kad Lukiškių TI-K pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) neteisėtai veikė / neveikė, bet būtina nustatyti ir tai, ar toks veikimas / neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Civilinė atsakomybė gali būti taikoma tik tuo atveju, jeigu nustatytas žalos padarymo faktas. Žala yra vienas iš civilinės atsakomybės atsiradimo pagrindų, kurio neįrodžius, civilinės atsakomybės santykiai neatsiranda, nes nėra delikto. Nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

21. Dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, atlyginimo

Atsakovės atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatomis ir LVAT praktika dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, nurodo, kad Lukiškių TI-K realiai patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas, kurios priteistinos iš pareiškėjo. Teismo nutartyje Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti teismui su ginču susijusią medžiagą, šią medžiagą, kurią Lukiškių TI-K turėjo parengti, vykdydamas minėtą teismo nutartį, sudaro 21 A4 formato lapas. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarime Nr. 1039, 6 ir 7 punktais bei Lietuvos statistikos departamento 2012 m. gruodžio 12 d. informaciniu pranešimu Nr. 29, vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimas sudaro 0,06 Eur. Taigi, Lukiškių TI-K realiai patirtų išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, materialinė išraiška yra 1,26 Eur (21 x 0,06 Eur).

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimų motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

konstatuoja:

I

Šioje administracinėje byloje, inter alia , nustatyta:

1. Pareiškėjas (jo statusas skundžiamuoju laikotarpiu – suimtasis) buvo apgyvendintas šiose Lukiškių TI-K kamerose (žr. atsiliepimą (b. l. 6–18)):

– 2014 m. liepos 1 d. atvykęs į Lukiškių TI-K buvo apgyvendintas kameroje Nr. 174 (plotas – 7,94 m²), kameroje buvo 3 asmenys;

– 2014 m. liepos 2 d. – 2014 m. liepos 15 d. kameroje Nr. 174 buvo 4 asmenys;

– 2014 m. liepos 16 d. – 2014 m. liepos 25 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. liepos 26 d. – 2014 m. rugpjūčio 24 d. kameroje Nr. 174 buvo 4 asmenys;

– 2014 m. rugpjūčio 25 d. – 2014 m. rugpjūčio 28 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. rugpjūčio 29 d. kameroje Nr. 174 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. rugpjūčio 30 d. – 2014 m. rugpjūčio 31 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 1 d. – 2014 m. rugsėjo 9 d. kameroje Nr. 174 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 10 d. – 2014 m. rugsėjo 11 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 12 d. kameroje Nr. 174 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 13 d. – 2014 m. rugsėjo 16 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 17 d. kameroje Nr. 174 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 18 d. – 2014 m. rugsėjo 22 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 23 d. kameroje Nr. 174 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. rugsėjo 24 d. kameroje Nr. 174 buvo 1 asmuo;

– 2014 m. rugsėjo 25 d. – 2014 m. rugsėjo 30 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. spalio 1 d. kameroje Nr. 174 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. spalio 2 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. spalio 3 d. kameroje Nr. 174 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. spalio 4 d. – 2014 m. spalio 9 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. spalio 10 d. kameroje Nr. 174 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. spalio 11 d. – 2014 m. spalio 23 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. spalio 24 d. – 2014 m. spalio 29 d. kameroje Nr. 174 buvo 4 asmenys;

– 2014 m. spalio 30 d. – 2014 m. lapkričio 18 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. lapkričio 19 d. kameroje Nr. 174 buvo 2 asmenys;

– 2014 m. lapkričio 20 d. – 2014 m. lapkričio 30 d. kameroje Nr. 174 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 1 d. perkeltas į kamerą Nr. 109 (plotas – 7,31 m²), kameroje buvo 1 asmuo;

– 2014 m. gruodžio 2 d. perkeltas į kamerą Nr. 265 (plotas – 7,87 m²), kameroje buvo 2 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 3 d. kameroje Nr. 265 buvo 4 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 4 d. – 2014 m. gruodžio 5 d. kameroje Nr. 265 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 6 d. – 2014 m. gruodžio 9 d. kameroje Nr. 265 buvo 4 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 10 d. kameroje Nr. 265 buvo 3 asmenys;

– 2014 m. gruodžio 11 d. išvyko į Marijampolės pataisos namus.

2. Pareiškėjui tenkantis kameros plotas 2014 m. rugpjūčio 29 d., 2014 m. rugsėjo 1 d. – 2014 m. rugsėjo 9 d., 2014 m. rugsėjo 12 d., 2014 m. rugsėjo 17 d., 2014 m. rugsėjo 23 d. – 2014 m. rugsėjo 24 d., 2014 m. spalio 1 d., 2014 m. spalio 3 d., 2014 m. spalio 10 d., 2014 m. lapkričio 19 d., 2014 m. gruodžio 1 d. – 2014 m. gruodžio 2 d. visiškai atitiko nustatytus reikalavimus.

3. Lukiškių TI-K ūkio skyrius 2017 m. balandžio 19 d, pranešime Nr. 24-2347 „Dėl R. G. skundo“, be kita ko, nurodė: Lukiškių TI-K kamerų įrengimas atitinka TI taisyklių ir Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Departamento direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakyme Nr. V-82, reikalavimus; Lukiškių TI-K kamerose yra sanitarinio mazgo patalpa su klozetu, patalpos matmenys – apie 0,8 x 0,7 m (0,56 m²), joje įrengtas klozetas (apie 0,16 m²) ir praustuvas (apie 0,2 m²), nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m aukščio pertvara; galiojantys teisės aktai nenustato, kokiu atstumu turi būti įrengiamas tualetas nuo kameros durų; asmens privatumui užtikrinti kamerų sanitarinio mazgo patalpose įrengtos užuolaidos, kamerose Nr. 252–Nr. 257, Nr. 386–Nr. 395, Nr. 406–Nr. 417 ir Nr. 418–Nr. 426) sanitarinio mazgo patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis; visose Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra skaidraus stiklo langai, minimalus lango plotas – 0,824 m² (0,8 m x 1,03 m); pagal TI taisyklių 14.1 punktą lango angoje turi būti įstatytos metalinės grotos; kamerose dirbtinė šviesa yra ne mažesnė kaip 200 lx; kameros vėdinamos per langus, tai nustatyta HN 134:2015; visi langų rėmai lengvai atidaromi, pritaikyti vėdinimui (b. l. 25).

4. Vilniaus visuomenės sveikatos centras, vadovaudamasis HN 76:2010 atliko Lukiškių TI-K patikrinimą nuo 20014 m. gruodžio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 16 d. ir 2014 m. gruodžio 18 d. patikrinimo akte Nr. 13(13.3)-PA-2581, be kita ko, konstatavo, kad kameroje Nr. 265: vėdinimo sąlygos, oro temperatūra, santykinė oro drėgmė, dirbtinė dieninė apšvieta, dirbtinė naktinė apšvieta atitiko nustatytus reikalavimus, pelėsio požymių ant sienų ir lubų vizualiai nenustatyta, lubų ir grindų paviršius tinkamas lengvam valymui, graužikų ar buitinių parazitų vizualiai nenustatyta, tualetas nuo gyvenamosios patalpos atskirtas pertvara, taip pat kad šioje kameroje buvo vizualiai švaru (b. l. 38–39).

5. Lukiškių TI-K (užsakovas) ir UAB „Dezinfa“ (vykdytoja) 2013 m. gruodžio 30 d. sudarė sutartį Nr. VLN-P-2013/255 12 mėn. terminui, pagal kurią vykdytoja įsipareigojo Lukiškių TI-K patalpose teikti kenkėjų kontrolės paslaugas (sutarties 1.1 punktas); vykdytoja, be kita ko, įsipareigojo: lankyti objektą ir atlikti pelių ir žiurkių kontrolę ir naikinimą (deratizaciją) 2 kartus per kalendorinį mėnesį; lankyti objektą ir atlikti tarakonų, skruzdėlių, blusų, utėlių kontrolę ir naikinimą (dezinsekciją) 2 kartus per kalendorinį mėnesį; atlikti kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo darbus pagal galiojančius teisės aktus, naudoti autorizuotus biocidus (sutarties 2.1 punktas) (b. l. 26–28).

II

1. Šioje administracinėje byloje pareiškėjas R. G. prašo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, neturtinės žalos atlyginimą po 70 Eur už laikymo parą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime.

Nagrinėjamoje administracinėje byloje sprendžiant, ar pareiškėjo prašymas yra pagrįstas ir gali būti tenkintinas, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje, be kita ko, nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (Civilinio kodekso 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (Civilinio kodekso 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (Civilinio kodekso 6.249 straipsnis). Šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Neįrodžius bent vienos iš minėtų būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų, žalos atlyginimas negalimas, nes žalai atlyginti nėra teisinio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. spalio 20 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A858-2233/2011 konstatavo:

„Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą). Materiali (piniginė) kompensacija už moralinę žalą, kaip materialus tos moralinės žalos atitikmuo, taip pat turi būti skiriama vadovaujantis visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principu, kurio taikymui tokiais atvejais būdingi svarbūs ypatumai, nes tokia materiali kompensacija savo turiniu iš esmės skiriasi nuo pačios moralinės žalos, kuri buvo padaryta ir už kurią yra kompensuojama, turinio ir dėl to (jos dydis nesvarbu) pagal savo prigimtį negali (arba ne visada gali) atstoti patirtos dvasinės skriaudos. Tokios materialios (pirmiausia piniginės) kompensacijos už neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko asmeniui neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą). Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1897/2008). Atkreiptinas dėmesys, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

Teismų praktikoje (žr., pvz., 2007 m. birželio 26 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A14-653/07; 2008 m. balandžio 16 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/08; Administracinių teismų praktika, 2008, Nr. 4(14); 2010 m. birželio 23 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A858-940/2010) taip pat laikomasi nuostatos, jog neturtinės žalos įrodinėjamas pasižymi specifika, nes neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais dažnai neįmanoma. Todėl ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui, gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokiais atvejais bylą nagrinėjantis teismas turi vadovautis ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta bendrąja įrodymų vertinimo taisykle – vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstu visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos ištyrimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo principais.

Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog kaip neturtinė žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neturtinės žalos buvimas konstatuotinas tuomet, kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kad jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu (žr., pvz., 2006 m. gegužės 17 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2006; 2007 m. lapkričio 15 d. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. A17-749/2007).“

2. Pabrėžtina, kad dėl laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime pareiškėjas R. G. yra ne kartą kreipęsis į Vilniaus apygardos administracinį teismą. Antai, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 12 d. priėmė sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7744-208/2014, kuriame už laikotarpį nuo 2014 m. sausio 3 d. iki 2014 m. balandžio 8 d. priteisė pareiškėjui 200 litų neturtinės žalos atlyginimą, o 2015 m. birželio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4500-281/2015 už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2014 m. liepos 29 d. – 250 eurų neturtinės žalos atlyginimą. Šie Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimai yra įsiteisėję.

Šioje administracinėje byloje pareiškėjas R. G. prašo priteisti neturtinės žalos atlyginimą dėl laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, kai jis buvo laikomas minėtoje laisvės atėmimo vietos įstaigoje nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. gruodžio 30 d. Kadangi, kaip minėta, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. birželio 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-4500-281/2015 už laikotarpį nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2014 m. liepos 29 d. priteisė pareiškėjui 250 eurų neturtinės žalos atlyginimą, tai ši administracinė byla dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 29 d. nutrauktina, nes tarp tų pačių šalių dėl to paties ginčo dalyko yra įsiteisėjęs teismo sprendimas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 2 punktas).

3. Šioje byloje kyla ginčas, ar pareiškėjas R. G. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime buvo laikomas tinkamomis sąlygomis. Pasak pareiškėjo, jam laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus, nes jis buvo laikomas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, antisanitarinėmis, nežmoniškomis sąlygomis. Pabrėžtina, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 „Dėl Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ patvirtintoje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: Bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimalūs vienam kaliniui tenkantys kameros plotai nėra numatyti, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 (įsigaliojo nuo 2010 m. gegužės 14 d.) nustatyta, jog vienam asmeniui, laikomam Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Taigi, 3,6 kv. m. plotas turi būti vertinimo kriterijumi šioje administracinėje byloje, nes R. G. keliamas ginčas apima laikotarpį nuo 2014 m. liepos mėn. (b. l. 1).

Pabrėžtina, jog pareiškėjas R. G. Lukiškių TI-K buvo nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d. (žr. Lukiškių TI-K atsiliepimą į pareiškėjo skundą (b. l. 6-13)). Apibendrinant kamerų plotų bei tose kamerose laikomų asmenų skaičiaus duomenis, kai tose kamerose buvo laikomas pareiškėjas R. G. (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 1, 2 punktus), darytina išvada, jog tuo laikotarpiu kamerose trūko ploto laikomiems asmenims iš viso 114 parų. Pabrėžtina, kad Lukiškių TI-K neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, todėl neteisėtumo faktas yra pakankamai įrodytas (žr. analogišką poziciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011), o jo motyvai, kad jis nėra kaltas dėl šio pažeidimo nėra reikšmingi: pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatas šios rūšies žalos atlyginimo specifika yra tokia, kad nebūtina nustatyti neteisėtus veiksmus įvykdžiusio subjekto kaltės, t. y. valstybė atsiradusią žalą atlygina visiškai, nepaisydama konkretaus valstybinės valdžios institucijos darbuotojo kaltės.

4. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma. Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444- 619/2008 ir kt.). Tai, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (administracinė byla Nr. A143-1966/2008, Nr. A502-913/2011 ir kt.). Nagrinėjamoje byloje, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K kamerų patalpose sąlygomis, teismas daro išvadą, kad pareiškėjo teiginiai, jog kalinimas tokiomis sąlygomis padarė jam įvairių nepatogumų, yra įrodytas.

Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį turi būti taikomi kriterijai, nurodyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje, tame tarpe ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo principai. Teismų praktikoje pripažįstama ir tai, kad asmens pažeista neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje D. prieš Lietuvą, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją). Taigi, teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje M. prieš Lietuvą). Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008). Analogiška praktika nuosekliai formuojama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo (2007 m. liepos 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A2-718/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

Šio pobūdžio bylose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje konstatuojama, kad neturtinė žala turi būti atlyginama pinigais (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-438-121/2009, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2810/2011). Kartu pabrėžtina, kad neturtinės žalos prigimtis lemia, jog nėra galimybės šią žalą tiksliai apibrėžti, ją apčiuopti, grąžinti nukentėjusį asmenį į buvusią padėtį ar rasti tokios žalos tikslų piniginį ekvivalentą. Dėl to įstatyme nustatyti tik kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį kiekvienu konkrečiu atveju. Kartu negalimumas neturtinės žalos tiksliai apibrėžti ir visiškai atlyginti materialiai nereiškia, kad gali būti reikalaujama neproporcingos kompensacijos. Pareikalavus nerealaus dydžio kompensacijos, o teismui ją priteisus, gali būti paneigta neturtinės žalos atlyginimo esmė, paverčiant tai nepagrįstu uždarbiavimu. Atsižvelgiant į tai, piniginės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti dydis kiekvienu konkrečiu atveju nustatomas teismo nagrinėjamoje byloje pagal įstatyme nustatytus ir teismo reikšmingais pripažintus kriterijus (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalis), vadovaujantis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais (Civilinio kodekso 1.5 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2010 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-465/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2010).

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Be to, teismas, kompleksiškai įvertinęs duomenis apie higienos sąlygas Lukiškių TI-K (žr. šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3, 4, 5 punktus), daro išvadą, kad didžiausi pažeidimai buvo susiję būtent su ploto trūkumu, tačiau, nustatydamas žalos dydį, kompleksiškai vertina ir smulkesnius pažeidimus: kaip antai, sanitarinio mazgo nepilną atitvėrimą (dėl to ginčo nėra (žr. atsiliepimą į skundą (b. l. 6-13), taip pat šio sprendimo motyvuojamosios dalies I skyriaus 3 punktą). Teismas pabrėžia, kad pareiškėjo nusiskundimai dėl oro temperatūros, drėgmės, vėdinimo, pelėsio, apšvietos, ilagalaikių pasimatymų nesuteikimo, nepaleidimo laisvėn, kompiuterio naudojimosi sąlygų, pasivaikščiojimų aplinkybių, dušų nėra niekuo pagrįsti, todėl šiuo aspektu pareiškėjo argumentai atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

Teismas, pakartodamas, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas, atsižvelgdamas į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę (114 parų pareiškėjas R. G. Lukiškių TI-K buvo laikomas netinkamai), kompleksiškai įvertinęs smulkesnius pažeidimus (sanitarinio mazgo atvirumą), į tai, kad nenustatyta, jog pareiškėjui padaryta žala sveikatai dėl Lukiškių TI-K administracijos veiksmų, į Lietuvoje pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu egzistavusias ekonomines darbo užmokesčio (minimali mėnesinė alga nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. rugsėjo 30 d. – 1 000 litų (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimą Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“), o nuo 2014 m. spalio 1 d. – 1 035 litai (žr. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“)) bei gyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 1 020 eurų, kuri priteistina iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K. Ypač pabrėžtina, kad teismas, vertindamas neturtinės žalos dydį, remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-331-858/2016, kurioje už 169 netinkamo kalinimo dienų buvo priteista 1500 eurų. Teismo vertinimu, didesnės negu 1 020 eurų neturtinės žalos priteisimas šioje administracinėje byloje būtų vertintinas kaip nepagrįstas pareiškėjo uždarbiavimas.

5. Atsakovė taip pat prašo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, tačiau, tenkinus pareiškėjo skundą iš dalies, šis prašymas atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Administracinę bylą Nr. I-3130-815/2017 (teisminio proceso Nr. 3-61-3-01078-2017-9) dalyje dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą dėl laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime už laikotarpį nuo 2014 m. liepos 1 d. iki 2014 m. liepos 29 d. nutraukti.

Pareiškėjo R. G. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui R. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 020 Eur (vieną tūkstantį dvidešimt eurų) neturtinės žalos atlyginimo už jos netinkamą laikymą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime nuo 2014 m. liepos 30 d. iki 2014 m. gruodžio 10 d.

Likusią skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Ernestas Spruogis