Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2011-06-09 · Byla Nr. Ik-2714-171/2011

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1334-624/2010Nutartis · 2011-04-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-04-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Ik-2714-171/2011Sprendimas · 2011-06-09Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2011-09-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. P-442-74-12Nutartis · 2012-05-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2011-06-09
Bylos Nr.
Ik-2714-171/2011
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00505-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irena Paulauskienė, Liuda Arlauskienė, Ernestas Spruogis
Pareiškėjas
V. Č.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Advokatai
Linas Vasiliauskas
Kategorijos
  • 9.1.1.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-2714-171/2011(Proceso Nr. 3-61-3-00505-2010-6)Procesinio sprendimo kategorija 9.1.1.1.;9.8.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. birželio 9 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irenos Paulauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Liudos Arlauskienės ir Ernesto Spruogio, sekretoriaujant Jūratei Domarkaitei, dalyvaujant pareiškėjai V. Č. ir jos atstovui advokatui Linui Vasiliauskui, atsakovės atstovei Rasai Stravinskaitei,

viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja V. Č. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–6), kuriame prašo panaikinti:

1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Komisija) 2010-02-02 sprendimą Nr. S-37-(7-6/2010),

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie LR FM) 2009-11-23 sprendimą Nr. 68-353,

3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Šiaulių AVMI) 2009-08-17 sprendimą Nr. 35-112.

Skunde nurodo, kad Komisija, priimdama skundžiamą 2010-02-02 sprendimą, kaip ir mokesčių administratorius, nevertino visų jai pateiktų vertinti dokumentų ir duomenų, neatsižvelgė į visų galimų pareiškėjos pajamų šaltinių visumą. Taip iš galimų pareiškėjos pajamų šaltinių dingo jos sūnaus E. Č. gautos ir pareiškėjai perduotos piniginės sumos. Pareiškėjos manymu, toks sprendimas prieštarauja ankstesniam Komisijos sprendimui šioje byloje, taip pat ir skundžiamame 2010-02-02 Komisijos sprendime konstatuotam faktui, jog ginčo dėl to, kad A. ir E. Č. bei I. D. gavo pajamų Švedijoje, nėra.

Nurodo, jog tai, kad Švedijoje uždirbtus pinigus perdavė pareiškėjai, vietos mokesčių administratoriui 2008-09-19 pateiktuose paaiškinimuose patvirtino E. Č., A. Č. bei I. D. Šie jų tvirtinimai nėra paneigti, mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu neapklausė šių asmenų dėl jų galbūt sutaupytų ir pareiškėjai perduotų piniginių lėšų, nesiaiškino, kiek ir kokių išlaidų jie turėjo gyvendami Švedijoje.

Pareiškėjos manymu, Komisija netinkamai identifikavo ginčo objektą, t. y. visi sprendime pateikti skaičiavimai apie tai, jog A. Č. bei I. D. negalėjo pareiškėjai perduoti jokių savo santaupų arba jų apskritai nesukaupė, paremti Šiaulių AVMI 2009-07-10 patikrinimo akte Nr. 35-112 išdėstytais skaičiavimais ir prielaidomis, jog minėti asmenys pareiškėjai perdavė 175 000 Lt. Tačiau VMI prie LR FM 2009-11-23 sprendime Nr. 68-353 konstatuota, jog pareiškėja neva nepagrindė ne 175 000 Lt, o 97 123,2 Lt sumos. Taigi, atitinkamai atsižvelgiant į tai ir turėjo būti vertinamos nurodytų asmenų dalies gautų pajamų perdavimo ar neperdavimo pareiškėjai galimybės.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, iš pateiktų skaičiavimų matyti, kad jie akivaizdžiai tendencingi. Apskaičiuojant A. Č. bei I. D. neva liekančias lėšas pragyvenimui, laikoma, kad jie neva kiekvienais metais (2003–2006 metais) Švedijoje išbuvo po 12 mėnesių, t. y. iš viso 48 mėnesius. Įvertinus tai, apskaičiuota, kad jiems ir jų sūnui D.Č. (gim. (duomenys neskelbtini)) neva liko pragyvenimui 1 439 Lt per mėnesį.

Pareiškėja nurodo, kad iš byloje pateiktų Lietuvos Respublikos sienos kirtimų ataskaitų, darbdavio Švedijoje „Alfred Pedersen&Son AB“ pažymų matyti, kad minėti asmenys Švedijoje dirbo ir buvo ne visus metus. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad A. Č. 2003–2006 metais gavo 126 672 Lt pajamų atskaičius mokesčius, t. y. 4 606 Lt grynųjų pajamų per mėnesį (dirbo 27,5 mėnesio), o I. D. 2004–2006 metais gavo 117 403 Lt pajamų atskaičius mokesčius, t. y. 4 430 Lt grynųjų pajamų per mėnesį (dirbo 26,5 mėnesio). Taigi, bendra šių dviejų asmenų pajamų suma atskaičius mokesčius mėnesiui buvimo Švedijoje metu buvo 9 036 Lt. A.Č. ir I. D. sūnus visą ginčo laikotarpį gyveno Lietuvoje kartu su pareiškėja ir jos sutuoktiniu, buvo jų išlaikomas ir lankė mokyklą.

Pareiškėjos manymu, neatsižvelgta ir į tai, kad A.Č. dirbti Švedijoje pradėjo nuo 2003 m. gegužės, o I. D. nuo 2004 metų birželio, neįvertinta, kad šie asmenys Švedijoje gyveno ne nuolat, o šios aplinkybės įtakoja tiek išlaidų pragyvenimui įvertinimą, tiek patį pajamų gavimo laikotarpį.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, jokiais objektyviais rodikliais nepagrįstas teiginys, jog pragyvenimo išlaidos Švedijoje yra ženkliai didesnės nei Lietuvoje. Kokiais kriterijais remiantis buvo nustatytas pragyvenimo lygių skirtumo ženklumas, nenurodoma.

Paaiškino, kad tais pačiais laikotarpiais pas tą patį darbdavį dirbo ir E. Č., kuris nurodytu laikotarpiu gavo 118 851,34 Lt pajamų atskaičius mokesčius, t. y. 4 851 Lt grynųjų pajamų per mėnesį (dirbo viso 24,5 mėnesio). Taigi, trims asmenims jų buvimo Švedijoje metu bendrai teko 13 887 Lt grynųjų pajamų per mėnesį. Įvertinus A. Č., I. D. bei E. Č. vidutinę buvimo Švedijoje trukmę, kuri sudaro 26,1 mėnesio, ir neva nepagrįstą pareiškėjos pajamų sumą – 97 123 Lt, išeina, kad bendrai per tą laikotarpį šie asmenys turėjo sutaupyti 3 721 Lt per mėnesį, o tokia suma realiai iš per mėnesį gaunamų 13 887 Lt pajamų galėjo būti sutaupoma. Pareiškėjos teigimu, netgi vertinant vien tik A. Č. bei I. D. gautas pajamas per mėnesį bei buvimo Švedijoje vidutinį laikotarpį, jiems per mėnesį reikėjo sutaupyti 3 597 Lt iš gautų 9 036 Lt bendrų pajamų, taigi pragyvenimui lieka 5 439 Lt per mėnesį dviem asmenims.

Pareiškėjos teigimu, dar akivaizdesnis mokesčių administratoriaus skaičiavimų ir išvadų nepagrįstumas matomas atlikus skaičiavimus remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais vidutiniais statistiniais rodikliais ir imant netgi aukštesnio pragyvenimo lygio kategoriją „miestas ir kaimas“ (mokesčių administratorius patikrinimo akte teikė duomenis apie vartojimo išlaidas kaimo vietovėje).

Pareiškėjos skaičiavimu, per 2003–2006 metų laikotarpį laisvų lėšų susidaro 118 747,9 Lt, t. y. 21 624,7 Lt daugiau nei mokesčių administratorius reikalauja pagrįsti. Pareiškėjos manymu, taip paneigiamos tiek mokesčių administratoriaus, tiek Komisijos sprendimų išvados, jog A. Č. ir I. D. neva negalėjo sutaupyti apskritai jokių lėšų. Pažymėjo, kad atlikdama skaičiavimus naudojosi tais pačiais informacijos šaltiniais, kuriais naudojosi ir mokesčių administratorius, tačiau imant didesnes pragyvenimo išlaidų vertes. Taigi, net padidinus pragyvenimui skirtų išlaidų dydį, minėti asmenys faktiškai galėjo ir turėjo sukaupę pinigų sumą, viršijančią 97 123,2 Lt. Be to, tais pačiais laikotarpiais pas tą patį darbdavį dirbo ir E. Č., kuris nurodytu laikotarpiu gavo 118 851,34 Lt pajamų išskaičiavus mokesčių ir kuris taip pat teigia pareiškėjai perdavęs dalį uždirbtų pajamų. Šios pinigų sumos mokesčių administratoriaus net nebuvo vertintos.

Šalies argumentai

Pareiškėjos teigimu, nors mokesčių administratoriaus sprendime nurodoma, kad pareiškėja neturi piniginių lėšų įvežimą į Lietuvos Respubliką patvirtinančių dokumentų, jų konvertavimą patvirtinančių dokumentų, tačiau visiškai neatsižvelgiama į tai, kad ji objektyviai gali jų neturėti, kadangi ne ji pati uždirbo ir gabeno gautas lėšas į Lietuvą. Paaiškino, kad faktas, jog jos giminaičiai ne kartą ir ne du per metus ginčo laikotarpiu grįždavo į Lietuvą yra patvirtintas Pasienio apsaugos tarnybos pateikta informacija, o tokiu atveju, jeigu į Lietuvą įvežamų pinigų suma neviršija 10 000 Lt sumos, jokios privalomos muitinės patikros nėra nustatytos, atitinkamai nėra jokių tokius faktus patvirtinančių dokumentų. Nurodo, kad ji nėra verslininkė ar individualia veikla besiverčiantis asmuo, kuriems taikytini aukštesni standartai, t. y. veikti apdairiai, rūpintis atliekamų veiksmų, susijusių su vykdoma veikla, dokumentavimu, todėl reikalauti iš jos tokių duomenų, kurių objektyviai ji gali ir neturėti, nėra pagrįsta.

Pažymėjo, kad taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos sutuoktinis perdavė jai savo uždirbtas lėšas tam, kad ši pervestų jas A. Č. bei I. D. Pareiškėjos sutuoktinio pajamų gavimo faktą patvirtina darbdavio pažymos apie išmokėtas sumas. Taigi, kokių duomenų pagrindu mokesčių administratorius jos sutuoktinio gautas pajamas pripažįsta realiu pareiškėjos pajamų šaltiniu, o jos vaikų gautas pajamas – ne, neaišku, nors duomenys apie šias pajamas pateikiami iš vienodų šaltinių – darbdavių, o E. Č., A. Č. bei I. D. pajamų gavimo faktą patvirtina dar ir Švedijos mokesčių administratorius.

Teismo posėdyje pareiškėja ir jos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti. Pažymėjo, kad nei pareiškėja, nei jos vaikai nėra verslo subjektai, kad kiekvieną pinigų perdavimą fiksuotų dokumentais, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo, kad pareiškėjos vaikai važinėja į užsienį ir ten gauna pajamas (b. l. 101–103).

Atsiliepimas

Atsakovė VMI prie LR FM su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 28–30) nurodo, kad jeigu patikrinimo metu atitinkamas pajamų šaltinis nebuvo pripažintas pagrįstu, tai nėra pagrindas teigti, kad jis nebuvo vertintas. Paaiškino, kad pareiškėja Komisijai pateikė duomenis apie trijų asmenų (A. ir E. Č ir I. D.) Švedijoje gautas su darbo santykiais susijusias pajamas, pakartotinio patikrinimo metu Šiaulių AVMI vertino duomenis, ar pareiškėjos sūnus A. Č. ir I. D. galėjo iš Švedijoje uždirbtų pajamų sutaupyti atitinkamas pinigų sumas, jas parsivežti į Lietuvą ir perduoti saugoti pareiškėjai. Toks Šiaulių AVMI vertinimas susijęs su tuo, kad piniginės lėšos buvo pervedamos tik A. Č. ir I. D.. Pareiškėja tiek savo 2008-04-28 pirminiame paaiškinime nurodė, kad pervedė pinigus sūnui ir marčiai už automobilius, tiek 2008-05-06 paaiškinime nurodė, kad tai yra A. Č. ir I. D. uždirbtos pajamos, kurias minėtieji asmenys buvo perdavę jai saugoti, o lėšų pervedimas buvo susijęs su šio sūnaus verslo žlugimu, tokia pat pozicija yra išdėstyta ir pareiškėjos 2008-09-19 pastabose. Todėl tai, kad pareiškėja vėlesniuose mokesčių administratoriui ir Komisijai teikiamuose dokumentuose kaip galimą pajamų šaltinį nurodė E. Č. Švedijoje uždirbtas lėšas, nėra pakankamas įrodymas, kad minėtosios lėšos pareiškėjai buvo perduotos pasaugai.

Atsakovės manymu, pareiškėjos skundo teiginiai, kad Šiaulių AVMI atlikti vertinimai ir skaičiavimai yra akivaizdžiai tendencingi, nėra teisingas. Pati pareiškėja viso ginčo nagrinėjimo metu nuolat keitė savo poziciją dėl jos patirtų išlaidų šaltinių.

Pirminio patikrinimo metu 2008-04-28 savo paaiškinime Šiaulių AVMI pareiškėja nurodė, kad pervedė pinigus į Švediją sūnui ir marčiai už parduotus naudotus automobilius. 2008-05-06 paaiškinime nurodė, kad pervesti pinigai yra A. Č. ir I. D. Švedijoje uždirbti pinigai, kurių prireikė dėl sūnaus verslo problemų. Šiaulių AVMI 2008-09-19 pateiktose pastabose pareiškėja jau pateikė duomenis apie abiejų savo sūnų Švedijoje uždirbtas pajamas bei nurodė, kad A Č. iš uždirbtų pinigų patikėjo saugoti 90 000 Lt, E. Č. – 75 000 Lt, I. D. – 85 000 Lt, viso buvo perduota saugoti 250 000 Lt suma, kuria pareiškėja galėjo naudotis reikalui esant. Taip pat minėtose pastabose, atsakant į Šiaulių AVMI aktą, kuriame nurodoma, kad pareiškėja 2007 metais sūnui A. ir I.D. pervedė 90 861,24 Lt ir 68 856,01 Lt, kurių kilmė yra neaiški, nurodė, kad šios lėšos – tai sūnaus Aringo ir jo sugyventinės I. uždirbti pinigai Švedijoje, kurie buvo patikėti pareiškėjai pasaugoti. Tokios pat pozicijos pareiškėja laikėsi ir dėl Šiaulių AVMI 2008-10-20 sprendimo Nr. 14.4-85-49 pateiktame skunde atsakovei. Teigia, kad pareiškėja skunde atsakovei dėl Šiaulių AVMI 2009-08-17 sprendimo Nr. 35-112 pateikė atitinkamus skaičiavimus ir nurodė, kad giminaičiai galėjo jai perduoti pasaugoti 81 000 Lt sumą, o skunde teismui ji pateikdama skaičiavimus ir nurodo, kad A. Č. ir I. D. galėjo sutaupyti 118 747,9 Lt, kuriuos tariamai galėjo perduoti pareiškėjai.

Pažymėjo, kad Šiaulių AVMI, įvertinusi pateiktus duomenis apie pareiškėjos sūnaus A. Č. ir I. D. gautas pajamas Švedijoje, duomenis apie šių asmenų atvykimą į Lietuvos Respubliką, konstatavo, kad A. Č. ir I. D. pajamų gavimo faktas neįrodo, kad 159 717,25 Lt pajamos buvo perduotos pareiškėjai pasaugoti, o vėliau minėtiems asmenims grąžintos. Prie tokios išvados buvo prieita įvertinus tai, kad, jeigu, pagal pareiškėjos paaiškinimą, minėti asmenys perdavė jai saugoti 175 000 Lt iš uždirbtų 244 075 Lt, tai pragyvenimui jiems liko 69 075 Lt, t. y. apie 17 269 Lt per kiekvienus metus ir apie 1 439 Lt per mėnesį. Šiaulių AVMI, įvertinusi šias aplinkybes, nustatė, kad nerealu, jog minėtieji asmenys galėjo pareiškėjai perduoti tokią pinigų sumą. Taip pat Šiaulių AVMI, įvertinusi duomenis apie minėtų asmenų Lietuvos Respublikos sienų kirtimo skaičių, konstatavo, kad įvertinus tai, jog kiekvienu atveju buvo įvežama nedeklaruojama suma (10 000 Lt), nerealu, kad šie asmenys, atsižvelgiant į tai, kad jie turėjo pragyvenimo, kelionių išlaidų, galėjo turėti santaupų, kurias galėtų perduoti pareiškėjai.

Atsakovė pažymėjo, kad pareiškėjos giminaičių pajamų gavimo Švedijoje faktas nėra ginčijamas, tačiau pats su darbo santykiais susijusių pajamų gavimo faktas neįrodo, kad šios pajamos buvo perduotos pareiškėjai pasaugoti, o vėliau pervedamos į pareiškėjos sūnaus ir I. D. sąskaitą. Pirminio patikrinimo metu pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių minėtų lėšų pargabenimą į Lietuvą, jų konvertavimą, pakartotinio patikrinimo metu pareiškėja paaiškino, kad pinigai, kurie jai buvo perduoti litais, buvo gabenami iki 10 000 Lt. Nors nereikalaujama deklaruoti iki 10 000 Lt įvežamos pinigų sumos, o santykiai tarp artimų giminaičių ne visuomet yra grindžiami rašytiniais dokumentais, tačiau net iš artimo giminaičio pasaugai gavęs atitinkamas sumas asmuo paprastai žino, kokia pinigų suma jam yra perduota pasaugoti.

Atsakovė akcentavo tai, kad pareiškėja skirtingų mokesčių administratoriaus veiksmų atlikimo metu teikė skirtingus paaiškinimus dėl į Švediją pervedamų pinigų kilmės, jų dydžio, todėl mano, kad tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas negali kisti priklausomai nuo to, ar yra atliktas pareiškėjos mokestinis patikrinimas, ar ne. Atsakovė mano, kad pareiškėjos motyvai apie tai, jog jos vaikai ir I. D. jai buvo perdavę pasaugai atitinkamas sumas yra grindžiami tik minėtų asmenų paaiškinimais, perduotų sumų dydis grindžiamas skaičiavimais, kokias sumas šie asmenys galėjo sutaupyti, todėl pareiškėjos skunde nurodomi motyvai, atsakovės teigimu, vertintini kaip pasirinkta pareiškėjos gynybinė pozicija.

Atsiliepimas

Atsakovė daro išvadą, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštarauja ekonominei logikai. Tai, kad pareiškėja, prašoma pagrįsti jos pervestų lėšų gavimo šaltinius, pamiršo paminėti saugomas 175 000 Lt lėšas, atsakovės manymu, kelia pagrįstų abejonių dėl tų lėšų perdavimo fakto apskritai. Santaupų perdavimo fakto nepatvirtina ir tai, kad nors pareiškėja neva turėjo grynaisiais pinigais didelę sumą piniginių lėšų, 2006-03-08 jos sutuoktinis paėmė 20 000 Lt vartojimo paskolą. VMI prie LR FM, įvertinusi visas byloje nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėjai nurodoma pinigų suma nebuvo perduota saugoti, todėl mano, kad ji nepagrindė turėtų lėšų įgijimo šaltinio.

Šalies argumentai

Atsakovės atstovė teismo posėdyje su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Akcentavo, kad pareiškėjos paaiškinimai prieštaringi. VMI prie FM, nustačiusi, kad atitinkamu laikotarpiu pareiškėjos išlaidos viršijo pajamas, skirtumą apmokestino ir pritaikė pajamų mokesčio tarifą (b. l. 101–103).

Atsiliepimas

Pateiktame atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI su pareiškėjos skundu nesutiko. Nurodė, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, todėl prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 27).

Motyvuojamoji dalis

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2006-01-01 iki 2007-12-31 ir surašė 2008-08-11 patikrinimo aktą Nr. 35-137 (Komisijos byla Nr. 6.11-01(7-24/2009), I t., b. l. 22–29). Patikrinimo metu Šiaulių AVMI konstatavo, kad pareiškėja 2006–2007 metais panaudotos 201 345,25 Lt sumos nepagrindė ir neįrodė realiais pajamų gavimo šaltiniais, todėl buvo nuspręsta, kad pareiškėja gavo pajamas iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių. Dėl šių priežasčių Šiaulių AVMI pareiškėjai papildomai apskaičiavo 52 386 Lt GPM, o nuo papildomai apskaičiuotos GPM sumos apskaičiavo 2 280 Lt delspinigių.

Patikrinimo akto tvirtinimo metu Šiaulių AVMI 2008-10-20 sprendimu Nr. 14.4-85-49 patvirtino 2008-08-11 patikrinimo aktą Nr. 35-137 ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 52 386 Lt GPM, 2 280 Lt šio mokesčio delspinigių ir paskyrė 30 procentų – 15 716 Lt, GPM baudą (Komisijos byla Nr. 6.11-01(7-24/2009), I t., b. l. 52–57).

Pareiškėjai apskundus Šiaulių AVMI 2008-10-20 sprendimą Nr. 14.4-85-49 (Komisijos byla Nr. 6.11-01(7-24/2009), I t., b. l. 14–20), VMI prie FM 2008-12-17 sprendimu Nr. 68-303 panaikino nurodymus sumokėti 977 Lt GPM, 182,50 Lt šio mokesčio delspinigių ir 293,1 Lt šio mokesčio baudos (už 2006 metus), kitą Šiaulių AVMI sprendimo dalį patvirtino (Komisijos byla Nr. 6.11-01(7-24/2009), I t., b. l. 7–13).

Komisija 2009-03-04 sprendimu Nr. S-63(7-24/2009) panaikino centrinio mokesčių administratoriaus 2008-12-17 sprendimą Nr. 68-303 ir perdavė pareiškėjos skundą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2009-04-23 sprendimu Nr. 68-109 pavedė Šiaulių AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą (Komisijos byla Nr. 6.11-01(7-24/2009), II t., b. l. 101–108).

Atlikus pakartotinį patikrinimą, 2009-07-10 buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. 35-112 (Komisijos byla Nr. 6.11-04(7-6), b. l. 37–43). Patikrinimo metu pareiškėjai papildomai apskaičiuota 34 945 Lt GPM ir 6 419,39 Lt delspinigių. Šiaulių AVMI 2009-08-17 sprendimu Nr. 35-112 patvirtino patikrinimo akte papildomai apskaičiuotas sumas ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 34 945 Lt GPM, 6 419,39 Lt šio mokesčio delspinigių ir paskyrė 10 483 Lt GPM baudą (Komisijos byla Nr. 6.11-04(7-6), b. l. 31–35).

Nesutikdama su priimtu sprendimu, pareiškėja 2009-09-24 kreipėsi su skundu (Komisijos byla Nr. 6.11-04(7-6), b. l. 12–14) į VMI prie LR FM, kuri 2009-11-23 sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjos skundą, t. y. buvo sumažinta mokėtina GPM ir šio mokesčio delspinigių suma bei iki 10 procentų sumažinta GPM bauda, t. y. nurodyta pareiškėjai sumokėti nuo 97 123,2 Lt 26 223 Lt GPM, 4 816 Lt GPM delspinigių ir 2 622 Lt baudos (Komisijos byla Nr. 6.11-04(7-6), b. l. 6–10). Komisija 2010-02-02 sprendimu Nr. S-37(7-6/2010) patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą (Komisijos byla Nr. 6.11-04(7-6), b. l. 80–87).

Pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Komisijos, VMI prie LR FM bei Šiaulių AVMI sprendimus. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010-06-17 sprendimu (b. l. 54–62) tenkino pareiškėjos skundą iš dalies: panaikino VMI prie LR FM 2009-11-23 sprendimo Nr. 68-353 ir Komisijos 2010-02-02 sprendimą Nr. S-37(7-6/2010) ir perdavė V. Č. skundą iš naujo nagrinėti VMI prie LR FM.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011-04-18 sprendimu tenkino iš dalies atsakovės VMI prie LR FM apeliacinį skundą: panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010-06-17 sprendimą ir perdavė pirmosios instancijos teismui pareiškėjos skundą nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad šiame mokestiniame ginče mokesčių administratoriui jau buvo sudaryta galimybė savo turimomis priemonėmis papildomai patikrinti, įvertinti bei surinkti pareiškėjos apmokestinimui svarbius įrodymus, todėl padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, savo iniciatyva netyrė ir nevertino jam pateiktos pakartotinio pareiškėjos mokestinio patikrinimo medžiagos ir nenustatinėjo naujai surinktų įrodymų įtakos pareiškėjos apmokestinimui.

Ginčo dalykas – Komisijos 2010-02-02 sprendimo Nr. S-37-(7-6/2010), VMI prie LR FM 2009-11-23 sprendimo Nr. 68-353 bei Šiaulių AVMI 2009-08-17 sprendimo Nr. 35-112 teisėtumas ir pagrįstumas – ar pagrįstai inspekcija nepripažino pareiškėjos nurodytų pajamų gavimo šaltinių ir šias pajamas apmokestino GPM.

AB SEB Vilniaus banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, jog nuo 2007-01-18 iki 2007-08-27 į pareiškėjos V. Č. sąskaitą buvo įnešamos piniginės lėšos grynaisiais pinigais, konvertuojamos į Švedijos kronas ir tarptautiniais pavedimais pervedamos pareiškėjos sūnui A. Č. ir I. D. (Komisijos byla Nr. 6.11-01(7-24/2009), I t., b. l. 102–106). Iš pažymos apie šeimos sudėtį (Komisijos byla Nr. 6.11-01(7-24/2009), I t., b. l. 36) matyti, kad I. D. ir A. Č. yra sugyventiniai, turi 1997 m. gimusį sūnų. Iš minėto sąskaitos išrašo taip pat matyti, kad į A. Č. ir I.D. sąskaitą nuo 2007-01-18 iki 2007-08-27 buvo pervesta 159 717,25 Lt suma, iš jų: A. Č. – 90 861,24 Lt (241 617,29 SEK), I. D. – 68 856,01 Lt (182 268,15 SEK).

AB „Hansabank“ 2008-04-30 pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėjos vardu buvo atidarytos terminuoto indėlio sąskaitos 10 000 EUR (34 528 Lt) sumai. Tikrinamojo laikotarpio pabaigoje (2007-12-31) indėlio likutis buvo 34 828,15 Lt (iš jų 300,15 Lt priskaičiuotos indėlio palūkanos) (Komisijos byla, Nr. 6.11-01(7-24/2009) I tomas, b. l. 152–153).

Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 1 dalies 13 punktas numato, kad mokesčių administratorius (jo pareigūnas), atlikdamas jam pavestas funkcijas, turi teisę, kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas, nurodyti asmenims pateikti centinio mokesčių administratoriaus nustatyta forma ir tvarka paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti.

Mokesčių administravimo įstatymo 70 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.

Pagal 2004-05-24 VMI prie LR FM viršininko įsakymo Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ 4.1 punktą, mokesčių administratoriaus įvertinimas gali būti atliekamas, kai mokesčių administratorius mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio negali nustatyti įprastine, atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, nes mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuojant mokesčius (nepateikia mokesčio deklaracijos, nustatytąja tvarka patvirtintos ataskaitos ar kito dokumento (toliau – mokesčio deklaracija), į mokesčio deklaraciją įrašo neteisingus (nepatikimus, prieštaringus) duomenis, mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir / ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas ir kitais atvejais).

Pareiškėja tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą, nurodė įvairius galimus lėšų gavimo šaltinius: 2008-04-28 paaiškinime (Komisijos byla, Nr. 6.11-01(7-24/2009) I tomas, b. l. 75) nurodė, kad tai buvo jos sūnaus už parduotus naudotus automobilius gautos ir vėliau sūnui ir marčiai pervestos lėšos; 2008-05-06 paaiškinime pareiškėja teigia, kad pinigai, kuriuos siuntė per banką A. Č., buvo jo uždirbti Švedijoje kartu su I. D. per 4 metus (Komisijos byla, Nr. 6.11-01(7-24/2009) I tomas, b. l. 108). Pinigai buvo laikomi pas pareiškėją, nes buvo taupomi namo statybai; 2008-11-10 pareiškėja skunde VMI prie LR FM (Komisijos byla, Nr. 6.11-01(7-24/2009) I tomas, b. l. 14–20) paaiškino, kad pinigus jai saugoti perdavė sūnūs A. ir E. Č. bei I.D.

Šiaulių AVMI 2008-09-19 pateiktose pastabose pareiškėja nurodė, kad A. Č. iš uždirbtų pinigų jai patikėjo saugoti 90 000 Lt, E.Č. – 75 000 Lt, I. D.– 85 000 Lt, viso buvo perduota saugoti 250 000 Lt suma, kuria pareiškėja galėjo naudotis reikalui esant (Komisijos byla, Nr. 6.11-01(7-24/2009) I tomas, b. l. 30–34). Patikslintame skunde Komisijai dėl atsakovės 2008-12-17 sprendimo Nr. 68-303 pareiškėja nurodė, kad jos sūnūs ir I. D. galėjo perduoti pasaugoti 99 000 Lt (Komisijos byla, Nr. 6.11-01(7-24/2009) II tomas, b. l. 90–93) piniginių lėšų sumą. Po pakartotinio patikrinimo pareiškėjos pateiktame skunde VMI prie LR FM dėl Šiaulių AVMI 2009-08-17 sprendimo Nr. 35-112 (Komisijos byla, Nr. 6.11-04(7-6), b. l. 12–14) nurodoma, kad giminaičiai galėjo jai perduoti pasaugoti 81 000 Lt sumą. Skunde teismui (b. l. 1–6) pareiškėja pateikdama skaičiavimus nurodo, kad A. Č. ir I. D. galėjo sutaupyti 118 747,9 Lt, kuriuos galėjo perduoti pareiškėjai.

Pareiškėjos 2009-06-18 paaiškinime nurodyta (Komisijos byla, Nr. 6.11-04(7-6), b. l. 72), kad į Lietuvą buvo gabenamos sumos iki 10 000 Lt tam, kad nereikėtų deklaruoti, piniginės lėšos jai buvo perduotos pasaugoti litais, ji pinigų nekonvertavo, todėl negali pateikti konvertavimo dokumentų. Bylą nagrinėjant 2010-06-07 teismo posėdyje, pareiškėja paaiškino (b. l. 51), kad pervesdama pinigus litus konvertavo į Švedijos kronas. Teigė, kad lėšos buvo pas ją namuose. Nurodė, kad jos vyras paėmė 20 000 Lt paskolą sūnui, nes sūnus pats jos paimti negalėjo. 2011-05-31 teismo posėdyje pareiškėja nurodė, kad paskolą paėmė jos vyras, o kur ją panaudojo, nežino (b. l. 101–103).

Taigi iš nurodytų aplinkybių daroma išvada, kad pareiškėja nėra nuosekli ir nuolat keičia paaiškinimus, jos nurodomos lėšų gavimo aplinkybės bei pinigų sumos ženkliai skiriasi. Mokestinio ginčo byloje nėra įrodymų apie atgabentų pinigų sumą bei konvertavimą, pasaugos ar kitokios sutarties, sudarytos tarp pareiškėjos ir sūnaus bei jo sugyventinės, kuri pagrįstų perduotos pareiškėjai sumos dydį, perduotų sumų dydis grindžiamas skaičiavimais, kokias sumas minėti asmenys galėjo sutaupyti ir kokias sumas galėjo pareiškėjai perduoti, todėl teismas mano, kad pareiškėja nepagrindė, jog jos pervestų pinigų į Švediją šaltinis yra jos artimų giminaičių Švedijoje uždirbti pinigai susiję su darbo santykiais.

Byloje nustatyta, kad A. Č. iš Švedijos į Lietuvą atvyko 2004 m. 3 kartus, 2005 m. – 7 kartus, 2006 m. – 3 kartus, 2007 m. – 1 kartą, I. D. 2004 m. atvyko 2 kartus, 2005 m. – 4 kartus, 2006 m. – 3 kartus ir 2007 m. – 1 kartą (Komisijos byla Nr. 6.11-04(7-6), b. l. 62–67).

Atliekant patikrinimą, A Č., E. Č. ir I. D. paaiškino (Komisijos byla, Nr. 6.11-01(7-24/2009) I tomas, b. l. 128–130), kad 2004–2008 m. dirbo Švedijoje ir iš uždarbio sutaupytus pinigus parveždavo tėvams į Lietuvą saugoti. Nurodė, kad žodiniu susitarimu leido tėvams, esant poreikiui, tais pinigais naudotis, o prireikus, pervesti į jų sąskaitą Švedijos banke. Iš byloje esančių „Alfred Pedersen&Son AB“ pažymų bei Švedijos mokesčių administratoriaus duomenų matyti, kad A. Č. ir I. D. gavo su darbo santykiais susijusių pajamų (Komisijos byla Nr. 6.11-01(7-24/2009) I tomas, b. l. 70 – 71, 74, II t., b. l. 3–61, 63–88). Iš Šiaulių AVMI patikrinimo akto matyti, kad pagal pateiktus Švedijos mokesčių administratoriaus duomenis I. D. iki 2007 m. dirbdama Švedijoje buvo gavusi 117 403 Lt pajamų, A. Č. – 126 672 Lt pajamų, iš viso šie asmenys iki 2007 metų buvo gavę 244 075 Lt (Komisijos byla Nr. 6.11-04(7-6), b. l. 37–44).

Vertinant pareiškėjos paaiškinimą, kad jai sūnus ir jo draugė perdavė pasaugoti 175 000 Lt iš uždirbtų 244 075 Lt, matyti, kad jiems pragyvenimui liko 69 075 Lt, t. y. 17 269 Lt per metus ir apie 1 439 Lt per mėnesį. Tai, kad minėti asmenys turėjo kelionės išlaidų ir pragyvenimo išlaidų, kelia pagrįstas abejones, ar apskritai jie galėjo susitaupyti 175 000 Lt.

Pakartotinio patikrinimo metu Šiaulių AVMI vertino duomenis, ar pareiškėjos sūnus A. Č. ir I. D. galėjo iš Švedijoje uždirbtų pajamų sutaupyti atitinkamas pinigų sumas, jas parsivežti į Lietuvą ir perduoti saugoti pareiškėjai. Toks Šiaulių AVMI vertinimas susijęs su tuo, kad piniginės lėšos buvo pervedamos tik A. Č. ir I. D. Pareiškėja tiek savo 2008-04-28 pirminiame paaiškinime nurodė, kad pervedė pinigus sūnui ir marčiai už automobilius, tiek 2008-05-06 paaiškinime nurodė, kad tai yra A . Č. ir I.D. uždirbtos pajamos, kurias minėtieji asmenys buvo perdavę jai saugoti, o lėšų pervedimas buvo susijęs su šio sūnaus verslo žlugimu, tokia pat pozicija yra išdėstyta ir pareiškėjos 2008-09-19 pastabose. Todėl tai, kad pareiškėja vėlesniuose mokesčių administratoriui ir MGK teikiamuose dokumentuose kaip galimą pajamų šaltinį nurodė E. Č. Švedijoje uždirbtas lėšas, nėra pakankamas įrodymas, kad minėtosios lėšos pareiškėjai buvo perduotos pasaugoti.

Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėja nepagrindė, kad jos pervestų piniginių lėšų į Švediją šaltinis yra jos artimų giminaičių Švedijoje uždirbtos su darbo santykiais susijusios pajamos jai buvo perduotos.

Teismas sutinka su Komisijos sprendime bei atsakovės atsiliepime nurodyta pozicija, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštarauja ekonominei logikai: didelės pinigų sumos, jei jos būtų laikomos banke, galėtų atnešti papildomos finansinės naudos ir užtikrinti lėšų saugumą, o pareiškėja nurodo jas laikiusi namuose (b. l. 51); prieš siunčiant jas į Švediją, vėl konvertuotos į Švedijos kronas.

Nors, kaip jau buvo minėta, pareiškėja teigia, kad ji ir jos sutuoktinis, esant reikalui, galėjo naudotis vaikų paliktais saugoti pinigais, jos sutuoktinis paėmė 20 000 Lt vartojimo paskolą, kuri, pirminiais pareiškėjos paaiškinimais, buvo skirta sūnui. Šie pareiškėjos argumentai, teismo vertinimu, taip pat nėra įtikinami, kadangi tuo atveju, jei pats sūnus paliko saugoti nemažas pinigų sumas pareiškėjai, nėra tikslinga jo reikmėms imti paskolą iš banko.

Pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o šio įstatymo 6 straipsnyje nurodomi pajamų mokesčio tarifai. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi mokestinio patikrinimo laikotarpiu) 6 straipsnio nuostatomis, pajamos, kurios nėra nurodytos tarp apmokestinamųjų 15 proc. tarifu, apmokestinamos 27 proc. tarifu.

Teismas, sistemiškai įvertinęs nustatytas aplinkybes, daro išvadą, kad pareiškėja nepagrindė lėšų įgijimo šaltinio, o mokesčių administratorius, pagrįstai vadovaudamasis 2004-05-24 VMI prie LR FM viršininko įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“, remdamasis nustatytais duomenimis, apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną gyventojų pajamų mokestį, su juo susijusius delspinigius bei baudą.

Atsižvelgęs į tai, kad išdėstyta, teismas konstatuoja, kad pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 1 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos V.Č. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Irena PaulauskienėLiuda ArlauskienėErnestas Spruogis