Regionų apygardos administracinio teismo nutartis

2011-04-18 · Byla Nr. Ik-1334-624/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1334-624/2010Nutartis · 2011-04-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-04-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Ik-2714-171/2011Sprendimas · 2011-06-09Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2011-09-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. P-442-74-12Nutartis · 2012-05-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2011-04-18
Bylos Nr.
Ik-1334-624/2010
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00505-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Irmantas Jarukaitis (pirm.), Laimutis Alechnavičius, Romanas Klišauskas (pran.)
Atsakovas
Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Pareiškėjas
V. Č.
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 9.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A438-1046/2011Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00505-2010-6 Procesinio sprendimo kategorija 9.1.3 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2011 m. balandžio 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas),

sekretoriaujant Lilijai Andrijauskaitei,dalyvaujant pareiškėjos atstovui Linui Vasiliauskui,atsakovo atstovei Rasai Stravinskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja V. Č. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir skunde prašė teismo panaikinti:

1) Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir MGK prie LRV) 2010 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-37-(7-6/2010);

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI prie LR FM) 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 68-353;

Šalies argumentai

3) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI) 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 35-112.

Skunde nurodė, kad MGK prie LRV 2010 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-37-(7-6/2010) patvirtino VMI prie LR FM 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 68-353, kuriuo iš dalies buvo patvirtintas Šiaulių AVMI 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. 35-112 ir pareiškėjai buvo nurodyta sumokėti 26 223 Lt gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM), 4816 Lt GPM delspinigių ir 2622 Lt GPM baudos. Pareiškėja akcentavo, kad nesutinka su MGK prie LRV 2010 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-37-(7-6/2010). Pareiškėja pabrėžė, jog MGK prie LRV 2009 m. kovo 4 d. buvo priimtas sprendimas Nr. S-63-(7-24/2009), kuriame MGK prie LRV pažymėjo, kad mokesčių administratorius, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjos skundą, turėtų iš naujo analizuoti pareiškėjos sūnų bei I. D. gautas pajamas, vertinti naujai pateiktus įrodymus, taip pat iš naujo tirti pareiškėjos sutuoktinio gautas pajamas (darbo užmokestį, taip pat dienpinigius), bei kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes, o taip pat atsižvelgęs į byloje jau nustatytus faktus (pavyzdžiui, duomenis apie pareiškėjos sutuoktinio paimtą paskolą) iš naujo spręsti klausimą, ar pareiškėja tinkamai pagrindė ginčo objektu esančių lėšų šaltinį. Mokestinių ginčų komisija pabrėžia, kad kiekvieno šaltinio realumas turi būti įvertintas atskirai, tačiau bendra išvada daroma atsižvelgus į visų galimų pareiškėjos pajamų šaltinių visumą, o ne į atskirus elementus. Toks MGK prie LRV sprendimas buvo priimtas įvertinus tai, kad pareiškėja pateikė įrodymus, patvirtinančius E. ir A. Č., I. D. pajamų Švedijoje gavimo faktą, taip pat pareiškėjos sutuoktinio R. Č. pajamų gavimo faktą. Tačiau, priimdama skundžiamą sprendimą, MGK prie LRV kaip ir mokesčių administratorius nevertino visų jam pateiktų vertinti dokumentų ir duomenų, neatsižvelgė į visų galimų pareiškėjos pajamų šaltinių visumą. Taip iš galimų pareiškėjos pajamų šaltinių dingo jos sūnaus E. Č. gautos ir pareiškėjai perduotos piniginės sumos. Tokio eliminavimo priežastis - neva pati pareiškėja iš pat pradžių nebuvo nurodžiusi šio sūnaus gautų pajamų kaip galimo pajamų šaltinio. Toks sprendimas prieštarauja tiek ankstesniam MGK prie LRV sprendimui šioje byloje, taip pat ir skundžiamame MGK prie LRV sprendime konstatuotam faktui, jog ginčo dėl to, kad A. ir E. Č. bei I. D. gavo pajamų Švedijoje, nėra.

Pareiškėja pažymėjo, kad Švedijoje uždirbtus pinigus jai perdavę tvirtina ir E. Č., A. Č. bei I. D.. Apie tai jie paaiškino vietos mokesčių administratoriui dar 2008 m. rugsėjo 19 d. pateikdami paaiškinimus. Šie jų tvirtinimai nėra paneigti, mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu net neapklausė šių asmenų dėl jų galimai sutaupytų ir pareiškėjai perduotų piniginių lėšų, nesiaiškino kiek ir kokių išlaidų jie turėjo gyvendami Švedijoje. Centrinis mokesčių administratorius bei MGK prie LRV apskritai dėl šių asmenų paaiškinimų nieko nepasisakė (pagal pateiktus dokumentus vien E. Č. 2003-2006 metais Švedijoje yra gavęs 118 851,34 Lt pajamų atskaičius mokesčius). Pareiškėjos nuomone, MGK prie LRV netinkamai identifikavo ginčo objektą, t. y. visi sprendime pateikti skaičiavimai apie tai, jog A. Č. bei I. D. negalėjo pareiškėjai perduoti jokių savo santaupų arba jų apskritai nesukaupė, paremti Šiaulių AVMI 2009 m. liepos 10 d. patikrinimo akte Nr. 35-112 išdėstytais skaičiavimais ir prielaidomis, jog minėti asmenys pareiškėjai perdavė 175 000 Lt. Tačiau VMI prie LR FM 2009 m. lapkričio 23 d. sprendime Nr. 68-353 konstatuota, jog pareiškėja neva nepagrindė ne 175 000 Lt, o 97 123,2 Lt sumos. Taigi, atitinkamai atsižvelgiant į tai ir turėjo būti vertinamos nurodytų asmenų dalies gautų pajamų perdavimo ar neperdavimo pareiškėjai galimybės. Be to,anot pareiškėjos, iš pateiktų skaičiavimų matyti, kad jie akivaizdžiai tendencingi. Apskaičiuojant A. Č. bei I. D. neva liekančias lėšas pragyvenimui, laikoma, kad jie neva kiekvienais metais (2003-2006 metų laikotarpiu) Švedijoje išbuvo po 12 mėnesių, t. y. iš viso 48 mėnesius. Įvertinus tai apskaičiuota, kad jiems ir jų sūnui D. Č. (gim. (duomenys neskelbtini) d.) neva liko pragyvenimui 1439 Lt per mėnesį ((244 075-175 000)/48=1439). Iš byloje pateiktų Lietuvos Respublikos sienos kirtimų ataskaitų, darbdavio Švedijoje Alfred Pedersen&Son AB pažymų matyti, kad minėti asmenys Švedijoje dirbo ir buvo ne visus metus. A. Č. 2003 metais dirbo 3,5 mėnesio, 2004 m. - 9 mėnesius, 2005 m. - 11 mėnesių, 2006 m. - 4 mėnesius (viso - 27,5). I. D. atitinkamai: 2004 m. - 4,5 mėnesio, 2005 m. - 11 mėnesių, 2006 m. - 11 mėnesių (viso - 26,5 mėnesio). Be to, iš pateiktų dokumentų matyti, kad A. Č. 2003-2006 metais gavo 126 672 Lt pajamų atskaičius mokesčius, t. y. 4606 Lt grynųjų pajamų per mėnesį (dirbo viso 27,5 mėnesio), o I. D. 2004-2006 metais gavo 117 403 Lt pajamų atskaičius mokesčius, t. y. 4430 Lt grynųjų pajamų per mėnesį (dirbo viso 26,5 mėnesio). Taigi, bendra šių dviejų asmenų pajamų suma atskaičius mokesčius mėnesiui buvimo Švedijoje metu buvo 9036 Lt (4606+4430).

Pareiškėja pažymėjo ir tai, kad A. Č. ir I. D. sūnus visą ginčo laikotarpį gyveno Lietuvoje kartu su pareiškėja ir jos sutuoktiniu, buvo jų išlaikomas ir lankė mokyklą. Be to, neatsižvelgta į tai, kad A. Č. dirbti Švedijoje pradėjo nuo 2003 m. gegužės mėnesio, o I. D. apskritai nuo 2004 metų birželio mėnesio, neįvertinta, kad šie asmenys Švedijoje gyveno ne nuolat. Šios aplinkybės įtakoja tiek išlaidų pragyvenimui įvertinimą, tiek patį pajamų gavimo laikotarpį. Be to, jokiais objektyviais rodikliais nepagrįstas teiginys, jog pragyvenimo išlaidos Švedijoje yra ženkliai didesnės nei Lietuvoje. Kokiais kriterijais remiantis buvo nustatytas pragyvenimo lygių skirtumo ženklumas nenurodoma, taigi, tai yra prielaida, nepagrįsta jokiais objektyviais duomenimis. Tais pačiais laikotarpiais, pas tą patį darbdavį dirbo ir E. Č., kuris nurodytu laikotarpiu gavo 118 851,34 Lt pajamų atskaičius mokesčius, t. y. 4851 Lt grynųjų pajamų per mėnesį (dirbo viso 24,5 mėnesio). Taigi, trims asmenims jų buvimo Švedijoje metu bendrai teko 13 887 Lt grynųjų pajamų per mėnesį (9036+4851). Įvertinus A. Č., I. D. bei E. Č. vidutinę buvimo Švedijoje trukmę, kuri sudaro 26,1 mėnesio ((27,5+26,5+24,5)/3) ir neva nepagrįstą pareiškėjos pajamų sumą – 97 123 Lt, gaunasi, kad bendrai per tą laikotarpį šie asmenys turėjo sutaupyti 3721 Lt per mėnesį (97123/26,1). Tokia suma realiai iš per mėnesį gaunamų 13 887 Lt pajamų galėjo būti sutaupoma. Netgi vertinant vien tik A. Č. bei I. D. gautas pajamas per mėnesį bei buvimo Švedijoje vidutinį laikotarpį, jiems per mėnesį reikėjo sutaupyti 3597 Lt iš gautų 9036 Lt bendrų pajamų (97123/27; kur 27 yra vidutinis buvimo Švedijoje laikotarpis ((27,5+26,5)/2). Tokiu būdu pragyvenimui lieka 5439 Lt per mėnesį dviem asmenims arba 146 853 Lt visam 27 mėnesių laikotarpiui. Todėl įvertinus tai, kad pajamos buvo pradėtos gauti ne nuo 2003 metų pradžios, o nuo gegužės mėnesio, kad bendrai visam laikotarpiui, įskaitant buvimą tiek Lietuvoje, tiek Švedijoje (2003 m. gegužės 1 d. - 2006 m. gruodžio 31 d.), šiems asmenims teko 3340 Lt per mėnesį ((244075-97123)/44=3340). Dar akivaizdesnis mokesčių administratoriaus skaičiavimų ir išvadų nepagrįstumas matomas atlikus skaičiavimus remiantis Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės skelbiamais vidutiniais statistiniais rodikliais ir imant netgi aukštesnio pragyvenimo lygio kategoriją „miestas ir kaimas“ (mokesčių administratorius patikrinimo akte teikė duomenis apie vartojimo išlaidas kaimo vietovėje). Pagal šiuos duomenis vidutinės vartojimo išlaidos vienam namų ūkio nariui per mėnesį buvo: 2003 metais - 412,6 Lt, 2004 metais - 442,9 Lt, 2005 metais - 512,5 Lt, 2006 metais - 586,1 Lt. Taigi, trijų asmenų šeimai (A. Č., I. D., D. Č.) metinės vidutinės išlaidos būtų: 2003 metais – 14 853,6 Lt, 2004 metais – 15 944,4 Lt, 2005 metais – 18 450 Lt, 2006 metais – 21 099,6 Lt.

Anot pareiškėjos, mokesčių administratorius ir MGK prie LRV teigia, kad pragyvenimo Švedijoje išlaidos yra ženkliai didesnės, tačiau neįvardijamos kokios. Vertinant, kad tos išlaidos yra dvigubai didesnės, t. y. vidutinės vartojimo išlaidos vienam namų ūkio nariui per mėnesį būtų: 2003 metais - 825,2 Lt, 2004 metais - 885,8 Lt, 2005 metais - 1025 Lt, 2006 metais - 1172,2 Lt. Iš pateiktų dokumentų matyti, kad šeima pajamų Švedijoje 2003 metais gavo 23305 Lt. Pajamas uždirbęs A. Č. Švedijoje dirbo 3,5 mėnesio, t. y. jam pragyvenimui Švedijoje reikėjo 2888,2 Lt (825,2x3,5). Nepaisant to, kad šeima nebuvo visą laikotarpį pilnos sudėties Lietuvoje, laikoma, kad ji patyrė visas metines išlaidas – 14 853,6 Lt. Tokiu būdu gaunama, kad atskaičius pragyvenimo išlaidas šeimai 2003 metais lieka 5563,2 Lt (2330)5-(2888,2+14853,6)) laisvų lėšų. Taip pat iš tų pačių duomenų nustatyta, kad A. Č. ir I. D. 2004 metais gavo bendrai 60 100 Lt pajamų (18 829+41 271). I. D. Švedijoje dirbo 4,5 mėnesio, t. y. jai pragyvenimui Švedijoje reikėjo 3986,1 Lt (885,8x4,5). A. Č. Švedijoje dirbo 9 mėnesius, t.y. jam pragyvenimui Švedijoje reikėjo 7972,2 Lt (885,8x9). Nepaisant to, kad šeima nebuvo visą laikotarpį pilnos sudėties Lietuvoje, laikoma, kad ji patyrė visas metines išlaidas 15 944,4 Lt. Taigi atskaičius pragyvenimo išlaidas šeimai 2004 metais lieka 32 197,3 Lt (60 100-(3986,l+7972,2+15 944,4)) laisvų lėšų. A. Č. ir I. D. 2005 metais gavo bendrai 90 798 Lt pajamų (44 380+46 418). A. Č. ir I. D. Švedijoje dirbo po 11 mėnesių, t. y. jiems pragyvenimui Švedijoje reikėjo 22 550 Lt (1025x11x2). Nepaisant to, kad šeima nebuvo visą laikotarpį pilnos sudėties Lietuvoje, laikoma, kad ji patyrė visas metines išlaidas – 18 450 Lt. Atitinkamai, atskaičius pragyvenimo išlaidas šeimai 2005 metais lieka 49 798 Lt (90798-(22550+18450)) laisvų lėšų. A. Č. ir I. D. 2005 metais gavo bendrai 69 872 Lt pajamų (54 194+15 678). I. D. Švedijoje dirbo 11 mėnesių, t. y. jai pragyvenimui Švedijoje reikėjo 12 894,2 Lt (1172,2x11). A. Č. Švedijoje dirbo 4 mėnesius ir jam pragyvenimui Švedijoje reikėjo 4688,8 Lt (1172,2x4). Nepaisant to, kad šeima nebuvo visą laikotarpį pilnos sudėties Lietuvoje, laikoma, kad ji patyrė visas metines išlaidas – 21 099,6 Lt. Tokiu būdu darytina išvada, kad atskaičius pragyvenimo išlaidas šeimai 2006 metais lieka 31 189,4 Lt (69 872-(12 894,2+4688,8+21 099,6)) laisvų lėšų. Taigi, per 2003-2006 metų laikotarpį laisvų lėšų susidaro 118 747,9 Lt (5563,2+32 197,3+49 798+31 189,4), t. y. 21 624,7 Lt daugiau nei mokesčių administratorius reikalauja pagrįsti (118 747,9-97 123,2). Tai, anot pareiškėjos, paneigiamos tiek mokesčių administratoriaus, tiek MGK prie LRV sprendimų išvados, jog A. Č. ir I. D. neva negalėjo sutaupyti apskritai jokių lėšų. Pareiškėja akcentavo, kad atliekant šiuos skaičiavimus buvo naudojamasi tais pačiais informacijos šaltiniais, kuriais naudojosi ir mokesčių administratorius, tačiau imant didesnes pragyvenimo išlaidų vertes (t. y. didinant pragyvenimui skirtas lėšas, taip pat jas skaičiuojant už tuos laikotarpius, kai jie faktiškai buvo kitoje šalyje). Taigi, net padidinus pragyvenimui skirtų išlaidų dydį, minėti asmenys faktiškai galėjo ir turėjo sukaupę pinigų sumą, viršijančią 97 123,2 Lt. Be to, tais pačiais laikotarpiais, pas tą patį darbdavį dirbo ir E. Č., kuris nurodytu laikotarpiu gavo 118 851,34 Lt pajamų išskaičiavus mokesčių ir kuris taip pat teigia pareiškėjai perdavęs dalį uždirbtų pajamų. Šios pinigų sumos mokesčių administratoriaus net nebuvo vertintos.

Pareiškėja atkreipė dėmesį į tai, jog mokesčių administratoriaus sprendime taip pat nurodoma, kad ji neturi piniginių lėšų įvežimą į Lietuvos Respubliką patvirtinančių dokumentų, jų konvertavimą patvirtinančių dokumentų. Tačiau, anot pareiškėjos, visiškai neatsižvelgiama į tai, kad pareiškėja objektyviai gali jų neturėti. Pareiškėjos teigimu, ne ji pati uždirbo ir gabeno gautas lėšas į Lietuvą. Tas faktas, kad jos giminaičiai ne kartą ir ne du per metus ginčo laikotarpiu grįždavo į Lietuvą yra patvirtintas Pasienio apsaugos tarnybos pateikta informacija. Jeigu į Lietuvą įvežamų pinigų suma neviršija 10 000 Lt sumos, jokios privalomos muitinės patikros nėra nustatyta, atitinkamai nėra jokių tokius faktus patvirtinančių dokumentų. Pareiškėja pabrėžia, kad nėra verslininkė ar individualia veikla besiverčiantis asmuo, kuriems taikytini aukštesni standartai, t. y. veikti apdairiai, rūpintis atliekamų veiksmų, susijusių su vykdoma veikla, dokumentavimu. Todėl reikalauti iš jos tokių duomenų, kurių objektyviai ji gali ir neturėti, nėra pagrįsta. Toks reikalavimas, kad įrodinėjimo našta apie kitų asmenų, kad ir artimų giminaičių, įvežtas į Lietuvą nedeklaruotinas pinigų sumas šiuo atveju priklauso pareiškėjai, reiškia probatio diabolica, t. y. neįmanomas įrodyti aplinkybes. Remiantis tokia logika, šiems asmenims Švedijoje uždirbtus pinigus išleidus Lietuvoje įsigyjant kokį nors registruotiną turtą ar padėjus kaip indėlį banke, jų išlaidos taip pat būtų nepagrįstos pajamų šaltiniais, kadangi jie taip pat neturi pinigų įvežimą į Lietuvą patvirtinančių dokumentų. Pareiškėja pažymėjo, kad taip pat nėra ir jokių duomenų, jog sutuoktinis perdavė jai savo uždirbtas lėšas tam, kad ši pervestų jas A. Č. bei I. D.. Pareiškėjos sutuoktinio pajamų gavimo faktą patvirtina darbdavio pažymos apie išmokėtas sumas. E. Č., A. Č. bei I. D. gautas pajamas taip pat patvirtina darbdavio išduotos pažymos, Švedijos mokesčių administratoriaus pateikti duomenys. Jos sutuoktinis gyvena Lietuvoje. E. Č., A. Č. bei I. D. taip pat ginčo laikotarpiu ne kartą per kalendorinius metus buvo atvykę į Lietuvą. Taigi, kokių duomenų pagrindu mokesčių administratorius jos sutuoktinio gautas pajamas pripažįsta realiu pareiškėjos pajamų šaltiniu, o jos vaikų gautas pajamas – ne, neaišku, nors duomenys apie šias pajamas pateikiami iš vienodų šaltinių darbdavių, o E. Č., A. Č. bei I. D. pajamų gavimo faktą patvirtina dar ir Švedijos mokesčių administratorius. Pareiškėjos manymu, mokesčių administratorius be jokio faktinio ir teisinio pagrindo eliminavo į Lietuvą A. Č.. I. D. bei E. Č. pargabentas ir jai perduotas pinigines lėšas.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjos skundą atsakovas VMI prie LR FM su šiuo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjos GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo patikrinimą už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. ir surašė 2008 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo aktą Nr. 35-137. Patikrinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjos vardu 2006 m. liepos 12 d. buvo įregistruotas mikroautobusas VW Transporter, pirktas iš (duomenys neskelbtini) IĮ pagal 2006 m. liepos 12 d. pažymą-sąskaitą už 7100 Lt. Transporto priemonė išregistruota 2008 m. balandžio 8 d. Pareiškėja Šiaulių AVMI 2008 m. balandžio 28 d. paaiškino, kad minėtasis automobilis, nors ir registruotas jos vardu, priklausė jos sūnui E. Č., pirktas už jo pinigus, jis juo naudojosi (mikroautobusas 2006 m. lapkričio 28 d. buvo pavogtas, ką patvirtina Radviliškio policijos komisariato ONTG protokolas dėl automobilio vagystės). Šiaulių AVMI patikrinimo akte konstatavo, kad pareiškėja jokių faktų ar dokumentų, patvirtinančių paaiškinimuose nurodytus teiginius nepateikė. Pagal patikrinimo metu turimus duomenis nebuvo nustatyta, kad pareiškėja 2006 metais būtų gavusi pajamų, Šiaulių AVMI taip pat nenustatė duomenų apie pareiškėjos sūnaus E. Č. įdarbinimą, dėl to buvo nuspręsta, kad pareiškėja neįrodė realių 7100 Lt sumos gavimo šaltinių. Pagal AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašą nustatyta, kad per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 27 d. į pareiškėjos sąskaitą buvo įnešamos piniginės lėšos grynaisiais pinigais, konvertuojamos į Švedijos kronas ir tarptautiniais pavedimais pervedamos Lietuvos piliečiams A. Č. (pareiškėjos sūnui) ir I. D.. Į minėtų asmenų sąskaitą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 27 d. buvo pervesta 159 717,25 Lt suma (424 885,44 SEK), iš jų A. Č. – 90 861,24 Lt (241 617,29 SEK), I. D. - 68 856,01 Lt (182 268,15 SEK). Pareiškėja Šiaulių AVMI 2008 m. balandžio 28 d. pateikė rašytinį paaiškinimą, kuriame nurodė, kad tokiu būdu jos sūnui ir marčiai buvo pervedamos piniginės lėšos už Lietuvoje sūnaus parduotus naudotus automobilius. Vėlesniame savo 2008 m. gegužės 6 d. paaiškinime pareiškėja nurodė, kad ji sūnui ir marčiai siuntė jų Švedijoje per 4 metus uždirbtus pinigus, kurie buvo saugomi pas ją.

Atsakovo teigimu, pagal AB „Hansabankas“ 2008 m. balandžio 30 d. pažymą Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad pareiškėjos vardu 2007 m. birželio 9 d. buvo atidaryta terminuoto indėlio sąskaita 10 000 EUR (34 528 Lt) sumai. Tikrinamojo laikotarpio pabaigoje (2007 m. gruodžio 31 d.) indėlio likutis buvo 34 828,15 (iš jų 300,15 Lt priskaičiuotos indėlio palūkanos). Pareiškėja savo 2008 m. balandžio 28 d. paaiškinime nurodė, kad indėlį sudaro jos ir sutuoktinio santaupos iš darbo užmokesčio ir žemės ūkio pardavimo pajamų (per laikotarpį nuo 1993 m. iki 2006 m.). Atsižvelgusi į anksčiau nurodytas aplinkybes dėl 2006-2007 metais panaudotų piniginių lėšų gavimo šaltinių, Šiaulių AVMI patikrinimo metu konstatavo, kad pareiškėja 2006-2007 metais panaudotos 201 345,25 Lt sumos (7100 (2006 m.)+ 34 528 + 90 861,24 +68 856,01 (2007m.)) nepagrindė ir neįrodė realiais pajamų gavimo šaltiniais, todėl buvo nuspręsta, kad pareiškėja gavo pajamas iš nenustatytų ir neapmokestintų šaltinių. Dėl šių priežasčių Šiaulių AVMI pareiškėjai papildomai apskaičiavo 52 386 Lt GPM (už 2006 metus - 977 Lt, už 2007 m. – 51 409 Lt), o nuo papildomai apskaičiuotos GPM sumos apskaičiavo 2280 Lt delspinigių. Patikrinimo akto tvirtinimo metu Šiaulių AVMI 2008 m. spalio 20 d. sprendimu Nr. 14.4-85-49 patvirtino 2008 m. rugpjūčio 11 d. patikrinimo aktą Nr. 35-137 ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 52 386 Lt GPM, 2280 Lt šio mokesčio delspinigių ir paskyrė 30 procentų - 15 716 Lt GPM baudą. Su tokia Inspekcijos pozicija iš dalies sutiko ir centrinis mokesčių administratorius, t. y. savo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 68-303 panaikino nurodymus sumokėti 977 Lt GPM, 182,50 Lt šio mokesčio delspinigių ir 293,1 Lt šio mokesčio baudos (už 2006 metus), kitą Šiaulių AVMI sprendimo dalį patvirtino. MGK prie LRV 2009 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. S-63 (7-24/2009) panaikino centrinio mokesčių administratoriaus 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 68-303 ir perdavė pareiškėjos skundą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, kuris 2009 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. 68-109 pavedė Šiaulių AVMI atlikti pakartotinį patikrinimą.

Atsakovas pabrėžė, jog atlikus pakartotinį patikrinimą, 2009 m. liepos 10 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. 35-112. Patikrinimo metu buvo įvertinti pareiškėjos MGK prie LRV pateikti papildomi dokumentai, patikrinimo metu pateikti duomenys apie pareiškėjos išlaidas 2006-2007 m., kitos aplinkybės. Atlikusi šiuos veiksmus, Šiaulių AVMI patikrinimo akte konstatavo, kad pareiškėjos išlaidos 2007 m. 133 265 Lt (48 882 Lt likutis iš 2006 m. + 49 849 Lt 2007 m. pajamos -197 168 Lt 2007 m. išlaidos (įskaitant į Švediją pervestas pinigines lėšas)-34 828 Lt banke padėtas terminuotas indėlis) viršijo pajamas. Todėl Šiaulių AVMI pareiškėjai papildomai apskaičiavo 34 945 Lt GPM ir 6419,39 Lt delspinigių. Patikrinimo akto tvirtinimo metu Šiaulių AVMI savo 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimu Nr. 35-112 patvirtino akte papildomai apskaičiuotas sumas ir nurodė pareiškėjai sumokėti į biudžetą 34 945 Lt GPM, 6419,39 Lt šio mokesčio delspinigių ir paskyrė 30 procentų – 10 483 Lt GPM baudą. Centrinis mokesčių administratorius 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu iš dalies patenkino pareiškėjos skundą, t. y. buvo sumažinta mokėtina GPM ir šio mokesčio delspinigių suma bei iki 10 procentų sumažinta GPM bauda. MGK prie LRV 2010 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. S-37 (7-6/2010) patvirtino centrinio mokesčių administratoriaus sprendimą. Iš MGK prie LRV sprendimo matyti, kad atsakovui buvo pavesta iš naujo nagrinėti Pareiškėjos skundą ir įvertinti papildomus įrodymus dėl pareiškėjos sūnų E. ir A. Č., I. D. gautų pajamų Švedijoje bei R. Č. gautų su darbo santykiais susijusių pajamų.

Atsakovo nuomone, Šiaulių AVMI atliko visus šiuos veiksmus. Anot atsakovo, tai, kad patikrinimo metu, atitinkamas pajamų šaltinis nebuvo pripažintas pagrįstu, nėra pagrindas teigti, kad jis nebuvo vertintas. Atsakovo manymu, šis pajamų šaltinis negali būti laikomas pagrįstu ir pagrįstai Šiaulių AVMI patikrinimo metu į jį neatsižvelgė. Pareiškėja MGK prie LRV pateikė duomenis apie trijų asmenų (A. ir E. Č. ir I. D.) Švedijoje gautas su darbo santykiais susijusias pajamas, pakartotinio patikrinimo metu Šiaulių AVMI vertino duomenis, ar pareiškėjos sūnus A. Č. ir I. D. galėjo iš Švedijoje uždirbtų pajamų sutaupyti atitinkamas pinigų sumas, jas parsivežti į Lietuvą ir perduoti saugoti pareiškėjai. Toks Šiaulių AVMI vertinimas susijęs su tuo, kad piniginės lėšos buvo pervedinėjamos tik A. Č. ir I. D.. Pareiškėja tiek savo 2008 m. balandžio 28 d. pirminiame paaiškinime nurodė, kad pervedė pinigus sūnui ir marčiai už automobilius, tiek 2008 m. gegužės 6 d. paaiškinime nurodė, kad tai yra A. Č. ir I. D. uždirbtos pajamos, kurias minėtieji asmenys buvo perdavę jai saugoti, o lėšų pervedimas buvo susijęs su šio sūnaus verslo žlugimu, tokia pat pozicija yra išdėstyta ir pareiškėjos 2008 m. rugsėjo 19 d. pastabose. Todėl tai, kad pareiškėja vėlesniuose mokesčių administratoriui ir MGK prie LRV teikiamuose dokumentuose kaip galimą pajamų šaltinį nurodė E. Č. Švedijoje uždirbtas lėšas nėra pakankamas įrodymas, kad minėtosios lėšos pareiškėjai buvo perduotos pasaugoti.

Atsiliepimas

Atsakovas pabrėžė, jog pareiškėjos skundo teiginiai, kad Šiaulių AVMI atlikti vertinimai ir skaičiavimai yra akivaizdžiai tendencingi nėra teisingas. Pati pareiškėja viso ginčo nagrinėjimo metu nuolat keitė savo poziciją dėl jos patirtų išlaidų šaltinių: pirminio patikrinimo metu 2008 m. balandžio 28 d. savo paaiškinime Šiaulių AVMI pareiškėja nurodė, kad pervedė pinigus į Švediją sūnui ir marčiai už parduotus naudotus automobilius. 2008 m. gegužės 6 d. paaiškinime nurodė, kad pervesti pinigai yra A. Č. ir I. D. Švedijoje uždirbti pinigai, kurių prireikė dėl sūnaus verslo problemų. Šiaulių AVMI 2008 m. rugsėjo 19 d. pateiktose pastabose pareiškėja jau pateikė duomenis apie abiejų savo sūnų Švedijoje uždirbtas pajamas, bei nurodė, kad A. Č. iš uždirbtų pinigų patikėjo saugoti – 90 000 Lt, E. Č. – 75 000 Lt, I. D. – 85 000 Lt, viso buvo perduota saugoti 250 000 Lt suma, kuria pareiškėja galėjo naudotis reikalui esant. Taip pat minėtose pastabose, atsakant į Šiaulių AVMI aktą, kuriame nurodoma, kad pareiškėja 2007 metais sūnui Aringui ir I. D. pervedė 90 861,24 Lt ir 68 856,01 Lt, kurių kilmė yra neaiški, nurodė, kad šios lėšos - tai sūnaus A. ir jo sugyventinės I. uždirbti pinigai Švedijoje, kurie buvo patikėti pareiškėjai pasaugoti. Tokios pat pozicijos pareiškėja laikėsi ir dėl Šiaulių AVMI 2008 m. spalio 20 d. sprendimo Nr. 14.4-85-49 pateiktame skunde atsakovui. Skunde MGK prie LRV dėl atsakovo 2008 m. gruodžio 17 d. sprendimo Nr. 68-303 pareiškėja pateikė skaičiavimus ir nurodė, kad pareiškėjos sūnūs ir I. D. galėjo pareiškėjai perduoti pasaugoti 99 000 Lt (2003 m. - 18 000 Lt, 2004-2006 m. - 81 000 Lt (27000x3) piniginių lėšų sumą. Atlikus pakartotinį patikrinimą ir pareiškėjai pateikus skundą atsakovui dėl Šiaulių AVMI 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimo Nr. 35-112, jame pareiškėja vėlgi pateikė atitinkamus skaičiavimus ir nurodė, kad giminaičiai galėjo jai perduoti pasaugoti 81 000 Lt sumą. Skunde teismui pareiškėja pateikdama skaičiavimus nurodo, kad A. Č. ir I. D. galėjo sutaupyti 118 747,9 Lt, kuriuos tariamai galėjo perduoti pareiškėjai.

Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal MAĮ 33 straipsnio 1 dalies 13 punktą, viena iš mokesčių administratoriui numatytų teisių, vykdant jam pavestas funkcijas, yra teisė nustatyta forma ir tvarka nurodyti asmenims pateikti paaiškinimus apie turto įsigijimo ir pajamų gavimo šaltinius ir juos pagrįsti, kai kyla pagrįstas įtarimas, kad asmens pajamos nėra apmokestintos įstatymų nustatyta tvarka ar turtas įsigytas už įstatymų nustatyta tvarka neapmokestintas lėšas. Mokėtojo įpareigojimas pagrįsti atitinkamų pajamų šaltinius reiškia, kad mokėtojo nurodomi pajamų įsigijimo šaltiniai turi būti realūs, o pateikti įrodymai apie piniginių lėšų gavimą iš atitinkamų šaltinių atspindėti realiai susiklosčiusias faktines aplinkybes, ypač tais atvejais, kai gautų pajamų šaltinis yra ne paties mokėtojo veikla, o iš kito asmens gautos pajamos. Todėl turi būti pateikti pakankami ir neginčijami įrodymai, kad atitinkamos pajamos yra gautos konkrečiu nurodytu būdu iš nurodyto pajamų šaltinio. Pagal MAĮ 8 straipsnio 3 dalį mokesčių administratorius, administruodamas mokesčius, privalo vadovautis protingumo ir teisingumo kriterijais. Atlikto patikrinimo metu Šiaulių AVMI nustatė, kad pagal pateiktus duomenis, I. D. iki 2007 m. (piniginės lėšos pradėtos pervedinėti 2007 m. sausio 18 d.) buvo gavusi 117 403 Lt, A. Č. – 126 672 Lt, viso šie asmenys per šį laikotarpį yra gavę 244 075 Lt. Pareiškėja savo atsikirtimuose dėl pirminio patikrinimo akto ir pirminiame skunde centriniam mokesčių administratoriui nurodė, kad jai sūnus Aringas perdavė pasaugoti 90 000 Lt, I. D. – 85 000 Lt (viso 175 000 Lt), papildomai 2009 m. birželio 18 d. paaiškinime nurodyta, kad buvo gabenamos sumos iki 10 000 Lt, kad nereikėtų deklaruoti, piniginės lėšos jai buvo perduotos pasaugoti litais, todėl pareiškėja nurodė, kad ji pinigų nekonvertavo.

Atsakovas konstatavo, jog Šiaulių AVMI. įvertinusi pateiktus duomenis apie pareiškėjos sūnaus A. Č. ir I. D. gautas pajamas Švedijoje, duomenis apie šių asmenų atvykimą į Lietuvos Respubliką, konstatavo, kad A. Č. ir I. D. pajamų gavimo faktas neįrodo, kad 159 717,25 Lt pajamos buvo perduotos pareiškėjai pasaugoti, o vėliau minėtiems asmenims grąžintos. Tokios išvados buvo prieita, įvertinus, kad jeigu pagal pareiškėjos paaiškinimą minėtieji asmenys perdavė jai saugoti 175 000 Lt, iš uždirbtų 244 075 Lt, tai pragyvenimui jiems liko 69 075 Lt, t.y. apie 17 269 Lt per kiekvienus metus ir apie 1439 Lt per mėnesį, todėl Šiaulių AVMI, įvertinusi šias aplinkybes, nustatė, kad nerealu, kad minėtieji asmenys galėjo pareiškėjai perduoti tokią pinigų sumą. Taip pat Šiaulių AVMI, įvertinusi duomenis apie minėtų asmenų Lietuvos Respublikos sienų kirtimo skaičių, konstatavo, kad įvertinant tai, kad kiekvienu atveju buvo įvežama nedeklaruojama suma (10 000 Lt) nerealu, kad šie asmenys, atsižvelgiant į tai, kad jie turėjo pragyvenimo, kelionių išlaidų, galėjo turėti santaupų, kurias galėtų perduoti pareiškėjai. Pareiškėjos giminaičių pajamų gavimo Švedijoje faktas nėra ginčijamas, tačiau pats su darbo santykiais susijusių pajamų gavimo faktas neįrodo, kad šios pajamos buvo perduotos pareiškėjai pasaugoti, o vėliau pervedinėjamos į pareiškėjos sūnaus ir I. D. sąskaitą. Pirminio patikrinimo metu pareiškėja nepateikė jokių dokumentų, pagrindžiančių minėtų lėšų pargabenimą į Lietuvą, jų konvertavimą, pakartotinio patikrinimo metu pareiškėja paaiškino, kad pinigai buvo gabenami iki 10 000 Lt, jai buvo perduoti litais. Nors pareiškėjos minimas Muitinės departamento įsakymas nereikalauja deklaruoti iki 10 000 Lt įvežamos pinigų sumos, o santykiai tarp artimų giminaičių ne visuomet yra grindžiami rašytiniais dokumentais, tačiau net iš artimo giminaičio pasaugai gavęs atitinkamas sumas asmuo paprastai žino kokia pinigų suma jam yra perduota pasaugoti, ji nėra grindžiama skaičiavimais apie tai, kiek pinigines lėšas perdavę asmenys jų galėjo sutaupyti ir, įvertinant vykimų į Lietuvos Respubliką skaičių, bei tai, kad gabenama suma neviršytų 10 000 Lt. Pareiškėjos paaiškinimai apie perduotus saugoti pinigus remiasi aplinkybėmis, kad pareiškėjos artimi giminaičiai A. Č., E. Č., taip pat I. D. atitinkamais mokestiniais laikotarpiais yra gavę pajamų, bei šių asmenų patvirtinimais apie pinigų perdavimą saugoti. Pareiškėja skirtingų mokesčių administratoriaus veiksmų atlikimo metu teikė skirtingus paaiškinimus dėl į Švediją pervedinėjamų pinigų kilmės, jų dydžio.

Atsakovo manymu, tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas negali kisti priklausomai nuo to, ar yra atliktas pareiškėjos mokestinis patikrinimas ar ne. Atsakovas akcentavo, jog mokestinio ginčo byloje nėra įrodymų apie šių piniginių lėšų įvežimą į Lietuvą, atgabentų pinigų konvertavimą, perdavimą saugoti, nėra nurodomos nei konkrečios perduotų pinigų sumos. Pareiškėjos motyvai apie tai, kad jos vaikai ir I. D. jai buvo perdavę pasaugai atitinkamas sumas yra grindžiami tik minėtų asmenų paaiškinimais, perduotų sumų dydis grindžiamas skaičiavimais, kokias sumas šie asmenys galėjo sutaupyti, todėl pareiškėjos skunde nurodomus motyvus atsakovas vertino kaip pasirinktą pareiškėjos gynybinę poziciją, siekiant išvengti mokestinių prievolių dėl dalies patirtų išlaidų sumos nepagrindimo realiais pajamų gavimo šaltiniais. Atsakovo manymu, šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, kad pareiškėja nepagrindė, jog jos pervestų piniginių lėšų į Švediją šaltinis yra jos artimų giminaičių Švedijoje uždirbtos su darbo santykiais susijusios pajamos. Taip pat, atsakovo nuomone, MGK prie LRV teisingai atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštarauja ekonominei logikai. Pareiškėja pirminių paaiškinimų metu, nors ir žinojo apie artimųjų giminaičių neva perduotas saugoti pakankamai ženklias sumas, šių galimų lėšų šaltinių 2008 m. balandžio 28 d. paaiškinime neminėjo. Tai, kad pareiškėja, prašoma pagrįsti jos pervestų lėšų gavimo šaltinius, pamiršo paminėti saugomas 175 000 Lt lėšas, kelia pagrįstų abejonių dėl tų lėšų perdavimo fakto apskritai. Ekonomine logika nepaaiškinimas ir faktas, kad didelės pinigų sumos buvo laikomos ne banke, kas galėjo atnešti papildomos finansinės naudos ir užtikrinti lėšų saugumą, bei tai, kad iš Švedijos gautos lėšos konvertuotos į litus, o paskui, prieš siunčiant jas į Švediją, vėl konvertuotos į Švedijos kronas, kas taip pat sudaro nemažą sumą papildomų išlaidų. Be to, santaupų perdavimo fakto nepatvirtina ir tai, kad nors pareiškėja neva turėjo grynaisiais pinigais didelę sumą piniginių lėšų, 2006 m. kovo 8 d. jos sutuoktinis paėmė 20 000 Lt vartojimo paskolą AB Nord LB banke, kurią baigė grąžinti 2007 m. lapkričio 27 d.. Atsakovas konstatavo, jog įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, t. y. tai, kad pareiškėja pirminiuose paaiškinimuose (kurie neįtakoti laiko, todėl laikytini patikimesniais) nenurodė šio pajamų šaltinio, kad kelis kartus buvo nurodoma vis kitokia perduotų lėšų suma, kad pinigai neva buvo laikomi ne banke, o pareiškėjos sutuoktinis, nors namuose buvo laikoma didelė grynųjų pinigų suma, ėmė vartojimo paskolą, kad pareiškėjos artimieji giminaičiai negalėjo vien iš nurodytų pajamų šaltinių sukaupti tokio dydžio santaupų, darytina pagrįsta išvada, kad pareiškėjai nurodoma pinigų suma nebuvo perduota saugoti, todėl laikytina, kad ji nepagrindė turėtų lėšų įgijimo šaltinio.

Atsiliepimas

Atsiliepime į pareiškėjos skundą tretysis suinteresuotas asmuo Šiaulių AVMI su šiuo skundu nesutiko. Nurodė, kad ginčijami sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 68-353 bei Mokestinių ginčų komisijos prie LR Vyriausybės 2010 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-37(7-6/2010) ir perdavė V. Č. skundą iš naujo nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Kitoje dalyje teismas pareiškėjos V. Č. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pabrėžė, jog remiantis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais nustatyta, kad 2009 m. Šiaulių AVMI atliko pakartotinį mokestinį patikrinimą, kurio metu, patikrinus pareiškėjos V. Č. gyventojų pajamų mokesčio už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo bei mokėjimo teisingumą, konstatuota, kad 2007 m. V. Č. faktiškai patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 133 265 Lt, pajamų tokiai sumai gavimo šaltinių V. Č. neįrodė, todėl, pritaikius metinį neapmokestinamą minimumą, jai apskaičiuota 34 945 Lt mokėtina į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio suma, šio mokesčio 6419,39 Lt delspinigių suma ir paskirta 10 483 Lt bauda. Išnagrinėjusi V. Č. skundą, VMI prie LR FM 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu pakeitė Šiaulių AVMI 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą: konstatavo, kad 2007 m. V. Č. faktiškai patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 97 123,20 Lt, o kadangi pajamų tokiai sumai gavimo šaltinių V. Č. neįrodė, jai nuo šios sumos apskaičiuota 26 223 Lt mokėtina į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio suma, šio mokesčio 4816 Lt delspinigių suma, taip pat, atsižvelgiant į mokėtiną gyventojų pajamų mokesčio sumos dydį ir reikšmingas aplinkybes, paskirta 10 proc. nuo apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos dydžio bauda – 2622 Lt. MGK prie LRV 2010 m. vasario 2 d. sprendimu VMI prie LR FM 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą patvirtino. Teismas akcentavo, jog, kaip matyti iš pateikto pareiškėjos skundo teismui, pareiškėjos, jos atstovo ir atsakovo atstovės paaiškinimų teismo posėdyje, pareiškėja nesutinka tiek su vietinio ir centrinio mokesčių administratorių, tiek su MGK prie LRV sprendimais tuo aspektu, kuriuo 97 123,20 Lt suma pripažinta jos pajamomis ir, jai neįrodžius pajamų tokiai sumai gavimo šaltinių, atitinkamai apskaičiuota mokėtina į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio suma, t. y. atmesti kaip nepagrįsti pareiškėjos teiginiai, kad ji bankiniais pavedimais pervedė sūnums ir I. D. pastarųjų Švedijoje uždirbtas ir anksčiau patikėtas saugoti lėšas. Teismo vertinimu, aritmetinis gyventojų pajamų mokesčio, šio mokesčio delspinigių ir baudos sumų paskaičiavimas, taip pat nustatytas baudos dydis nėra ginčijami.

Teismas taip pat pabrėžė, jog AB SEB banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini) išrašas patvirtina, kad per laikotarpį nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 27 d. į pareiškėjos V. Č. sąskaitą buvo įnešamos piniginės lėšos grynaisiais pinigais, konvertuojamos į Švedijos kronas ir tarptautiniais pavedimais pervedamos pareiškėjos sūnui A. Č. ir I. D., kurie, kaip nurodo pareiškėja ir iš dalies patvirtina rašytiniai įrodymai, turi bendrą ūkį, jiems 1997 m. gimė sūnus D. Č.. Į minėtų asmenų sąskaitą laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 27 d. buvo pervesta 159 717,25 Lt suma (424 885,44 SEK), iš jų A. Č. – 90 861,24 Lt (241 617,29 SEK), I. D. - 68 856,01 Lt (182 268,15 SEK). AB „Hansabankas“ 2008 m. balandžio 30 d. pažyma Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad pareiškėjos vardu 2007 m. birželio 9 d. buvo atidaryta terminuoto indėlio sąskaita 10 000 EUR (34 528 Lt) sumai. Tikrinamojo laikotarpio pabaigoje (2007 m. gruodžio 31 d.) indėlio likutis buvo 34 828,15 (iš jų 300,15 Lt apskaičiuotos indėlio palūkanos). Atsakovas, apskaičiuodamas mokėtiną į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio sumą, nurodė, kad 97 123,20 Lt suma, kuria pareiškėjos ir jos sutuoktinio R. Č. išlaidos viršija pajamas, susidaro iš iki 2007 m. jų turėtų (85 023,80 Lt) ir 2007 m. gautų pajamų (49 849 Lt) atėmus 197 168 Lt išlaidas, kurias sudaro ir į Švediją pervestos lėšos, bei 34 828 Lt terminuoto indėlio sumą. Pareiškėja tiek pirminio ir pakartotinio mokestinio patikrinimo, tiek mokestinio ginčo metu teigė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 18 d. iki 2007 m. rugpjūčio 27 d. jos A. Č. ir I. D. pervestą 159 717,25 Lt sumą sudaro lėšos, kurias pastarieji ir E. Č. 2004-2007 m. perdavė jai saugoti ir kurias ji, minėtiems asmenims paprašius, pervedė 2007 m. Atsakovas, nurodydamas, jog aplinkybė, kad A. Č. ir I. D. turėjo pajamų Švedijoje, tame tarpe – ir viršijančią 159 717,25 Lt sumą, nėra ginčijama, teigia, kad pareiškėjos paaiškinimai dėl tokios lėšų, kuriomis ji disponavo, kilmės yra nenuoseklūs, be to, prieštarauja ekonominei logikai. Tačiau, kaip nustatė teismas, ginčas byloje iš esmės kilo dėl to, ar mokesčių administratorius, apskaičiuodamas pareiškėjos V. Č. pajamas ir išlaidas 2006-2007 m., pagrįstai 159 717,25 Lt sumą, bankiniais pavedimais pervestą A. Č. ir I. D., pripažino V. Č. išlaidomis.

Žemesnės instancijos teismas

Teismo nuomone, nors pareiškėjos paaiškinimai mokestinio patikrinimo dėl aplinkybių, susijusių su 159 717,25 Lt sumos, bankiniais pavedimais pervestos A. Č. ir I. D., gavimu nėra nuoseklūs, įvertinus byloje pateiktų ir ištirtų įrodymų visumą, nėra pagrindo teigti, kad jie yra visiškai prieštaringi, todėl turi būti įvertinti surinkus kitus įrodymus: kaip mokestinio patikrinimo metu nustatė mokesčių administratorius, taip pat iš dalies patvirtina pateikti įrodymai, iki 2007 m. I. D. buvo gavusi 117 403 Lt, A. Č. – 126 672 Lt darbo užmokesčio, 2004-2007 m. jie į Lietuvą buvo atvykę daugiau nei 20 kartų, todėl pagrindo vienareikšmiškai teigti, jog jie negalėjo perduoti pareiškėjai saugoti jos nurodytą apie 175 000 Lt sumą, nėra. Nors mokesčių administratorius neturi duomenų apie tai, kad pareiškėja ar jos sutuoktinis R. Č. vykdė veiklą, iš kurios galėjo gauti objektyviai tikrai didelę – 159 717,25 Lt – pajamų sumą, mokestinio patikrinimo metu nei I. D., nei A. Č. dėl nurodytos sumos lėšų įgijimo ir pardavimo saugoti nebuvo apklausti, taip pat nebuvo kreiptasi į Švedijos kompetentingą instituciją dėl duomenų, kaip šioje šalyje yra apskaityta jų bankiniu pavedimu gauta 159 717,25 Lt suma, t. y. pajamos, dėl galimai turimų duomenų apie I. D. ir A. Č. išlaidas 2004-2007 m šioje šalyje, kurioje jie šiuo laikotarpiu iš esmės nuolat gyveno. Teismas pažymėjo, jog atmesti kaip neįrodytus pareiškėjos teiginius dėl sūnaus ir jo faktinės sugyventinės lėšų perdavimo jai saugoti iš esmės vien dėl to, kad jie prieštarauja ekonominei logikai, nėra pagrįsta, kadangi pripažinus, kad pareiškėja turėjo pajamų, kurių gavimo šaltinio ji negali pagrįsti, logiškai sunku paaiškinti ir jos veiksmus, kuriais ji tokią lėšų sumą iš esmės neslėpdama pervedė A. Č. ir I. D., taip pat atidarė terminuoto indėlio sąskaitą 10 000 eurų sumai.

Įvertinęs tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjos skundą perdavė nagrinėti iš naujo centriniam mokesčių administratoriui, kuris, atsižvelgiant į aplinkybių visumą, kompetentingas priimti sprendimus panaikinti vietos mokesčių administratoriaus sprendimą, taip pat pavesti vietos mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą ir priimti naują sprendimą. Teismas kartu pripažino, jog šiuo metu nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos V. Č. skundą pilnai, t. y. panaikinti tiek vietinio ir centrinio mokesčių administratorių sprendimus ir iš esmės nutraukti mokestinį patikrinimą pareiškėjos atžvilgiu. Teismo vertinimu, toks sprendimas gali būti priimtas tik įvertinus papildomai surinktus įrodymus, kadangi, kaip jau minėta, mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų visuma nepatvirtina ir pareiškėjos nurodytų aplinkybių, nes išskyrus neinformatyvius ir savo turiniu iš esmės vienodus rašytinius A. Č., E. Č. ir I. D. paaiškinimus, jokių įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad minėti asmenys atvežė ir perdavė pareiškėjai saugoti lėšas, nėra pateikta.

III.

Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą bei palikti nepakeistą atsakovo 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 68-353 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-37-(7-6/2010). Apeliaciniame skunde atsakovas savo poziciją grindžia pirmosios instancijos teismui išdėstytais motyvais bei argumentais, papildomai akcentuoja, jog įvertinus bylos faktines aplinkybes bei pačiame pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytą poziciją dėl įrodymų nebuvimo, darytina išvada, kad pareiškėja nepagrindė, kad jos pervestų piniginių lėšų į Švediją šaltinis yra jos artimųjų giminaičių Švedijoje uždirbtos su darbo santykiais susijusios pajamos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Iš bylos medžiagos matyti, jog Šiaulių AVMI 2009 m. atliko pakartotinį mokestinį patikrinimą, kurio metu, patikrinus pareiškėjos V. Č. gyventojų pajamų mokesčio už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo bei mokėjimo teisingumą, konstatuota, kad 2007 m. V. Č. faktiškai patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 133 265 Lt, pajamų tokiai sumai gavimo šaltinių V. Č. neįrodė, todėl, pritaikius metinį neapmokestinamą minimumą, jai apskaičiuota 34 945 Lt mokėtina į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio suma, šio mokesčio 6419,39 Lt delspinigių suma ir paskirta 10 483 Lt bauda. Išnagrinėjusi V. Č. skundą, VMI prie LR FM 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimu pakeitė Šiaulių AVMI 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą: konstatavo, kad 2007 m. V. Č. faktiškai patirtos išlaidos viršijo gautas pajamas 97 123,20 Lt, o kadangi pajamų tokiai sumai gavimo šaltinių V. Č. neįrodė, jai nuo šios sumos apskaičiuota 26 223 Lt mokėtina į biudžetą gyventojų pajamų mokesčio suma, šio mokesčio 4816 Lt delspinigių suma, taip pat, atsižvelgiant į mokėtiną gyventojų pajamų mokesčio sumos dydį ir reikšmingas aplinkybes, paskirta 10 proc. nuo apskaičiuotos gyventojų pajamų mokesčio sumos dydžio bauda – 2622 Lt. MGK prie LRV 2010 m. vasario 2 d. sprendimu VMI prie LR FM 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą patvirtino. Ginčydama šiuo sprendimus teismui, pareiškėja su jais nesutiko teigdama, kad ji bankiniais pavedimais pervedė sūnums A. ir E. Č. bei I. D. pastarųjų Švedijoje uždirbtas ir anksčiau patikėtas saugoti lėšas, kurias mokesčių administratoriai nepagrįstai apmokestino kaip pačios pareiškėjos tariamai gautas pajamas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 17 d. sprendimu panaikino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 68-353 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-37(7-6/2010) ir perdavė pareiškėjos skundą iš naujo nagrinėti Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos. Teismas konstatavo, jog atmesti kaip neįrodytus pareiškėjos teiginius dėl sūnaus ir jo faktinės sugyventinės lėšų perdavimo jai saugoti iš esmės vien dėl to, kad jie prieštarauja ekonominei logikai, nėra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo nuomone, mokestinio patikrinimo metu nei I. D., nei A. Č. dėl nurodytos sumos lėšų įgijimo ir pardavimo saugoti nebuvo apklausti, taip pat nebuvo kreiptasi į Švedijos kompetentingą instituciją dėl duomenų, kaip šioje šalyje buvo apskaityta jų bankiniu pavedimu gauta 159 717,25 Lt suma, t. y. pajamos, neįvertinti ir duomenys apie I. D. ir A. Č. išlaidas Švedijoje 2004-2007 m. (šalyje, kurioje jie šiuo laikotarpiu nuolat gyveno). Nagrinėjamu atveju apeliaciniu skundu atsakovas ginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo mokestinis ginčas iš naujo buvo perduotas nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, teisėtumą ir pagrįstumą bei nurodo, jog yra akivaizdu, kad pareiškėja nepagrindė, jog jos pervestų piniginių lėšų į Švediją šaltinis yra artimųjų giminaičių Švedijoje uždirbtos su darbo santykiais susijusios pajamos (atsakovo nuomone, pačiame teismo sprendime buvo nurodyta, jog tokių įrodymų nėra) (b. l. 72).

Teisėjų kolegijos nuomone, apibendrinus nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad šiuo atveju ginčas tarp šalių iš esmės vyksta tik dėl įrodymų vertinimo (dėl to, ar mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino pareiškėjos nurodytų pajamų gavimo šaltinių ir šias pajamas apmokestino GPM). Pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo mokestinis ginčas buvo grąžintas iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui, taip pat yra motyvuotas būtinybe surinkti ir įvertinti naujus įrodymus. Šiuo klausimu pažymėtina, kad Mokesčių administravimo įstatymo (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija) 132 straipsnio 2 dalies 4 punktas numato, jog mokesčių administratorius, priimdamas sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo, gali pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją. Kartu akcentuotina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-563/2009 UAB „Astra Zeneca Lietuva“ v. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos) yra suformuluota nuostata, jog mokestiniame patikrinime ir(ar) mokestinio ginčo nagrinėjime dalyvaujančių institucijų teisė pavesti pakartotinai patikrinti mokesčių mokėtoją ir(ar) iš naujo išnagrinėti pareiškėjo skundą nėra absoliuti. Mokestinius ginčus nagrinėjančios institucijos turi teisę perduoti pareiškėjo skundą iš naujo išnagrinėti mokesčių administratoriui tik tais atvejais, kai egzistuoja objektyvi būtinybė naujai atlikti tam tikrus mokesčių administratoriaus kompetencijai priskirtus veiksmus, kuriais turėtų būti pašalintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, kliudančios priimti pagrįstą sprendimą dėl kilusio mokestinio ginčo. Tokia būtinybė įrodymų vertinimo aspektu paprastai egzistuoja tuomet, kai neatitikimai tarp byloje surinktų ir mokesčių mokėtojo bei mokesčių administratoriaus pateiktų įrodymų gali būti pašalinti tik mokesčių administratoriui atliekant naujus veiksmus - surenkant papildomų įrodymų, ištiriant nenagrinėtas faktines aplinkybes, įrodymus ir pan. Tačiau bet kuriuo atveju, vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 81 straipsniu ir 86 straipsnio 2 dalimi bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 57 straipsnio 6 dalyje apibrėžtais įrodymų vertinimo kriterijais, teismas privalo pats nešališkai įvertinti jam pateiktus įrodymus, pasisakyti dėl jų įrodomosios galios ir reikšmės. Tik teismui atlikus šių įrodymų vertinimą ir jo pagrindu išsprendus bylą iš esmės atsiranda prielaidos priimti teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl keliamo mokestinio ginčo – mokesčių mokėtojo skundą atmesti ar jį tenkinti ir ginčijamus mokesčių administratorių sprendimus panaikinti, taip pat šiuos sprendimus pakeisti arba, išimtiniu atveju, grąžinti skundą iš naujo nagrinėti centriniam mokesčių administratoriui (žr. taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-438-596/2009).

Teisėjų kolegijos vertinimu, iš nagrinėjamos administracinės bylos aplinkybių nėra pagrindo daryti išvadą, jog šiuo atveju egzistavo objektyvi būtinybė perduoti pareiškėjos skundą iš naujo išnagrinėti mokesčių administratoriui, o neatitikimai tarp pareiškėjos pateiktų įrodymų bei jos išdėstytų argumentų bei mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių galėtų būti pašalinti ir(ar) įvertinti tik mokesčių administratoriui atlikus naujus veiksmus (renkant naujus įrodymus). Atkreiptinas dėmesys į tai, jog šiuo metu pareiškėjos ginčijamas VMI prie LR FM 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimas yra priimtas Šiaulių AVMI 2009 m. atlikus pakartotinį pareiškėjos mokestinį patikrinimą (mok. byla Nr. 7-6/2010, t. 37 – 43). Šį mokestinį patikrinimą buvo nurodyta atlikti MGK prie LRV 2009 m. kovo 4 d. sprendimu Nr. S-63(7-24/2009), kuriame konstatuota, jog mokesčių administratorius, pakartotinai nagrinėdamas pareiškėjos skundą, turėtų iš naujo analizuoti pareiškėjos sūnų bei I. D. gautas pajamas, vertinti naujai pateiktus įrodymus ir iš naujo spręsti klausimą ar pareiškėja tinkamai pagrindė ginčo objektu esančių lėšų šaltinį (mok. byla Nr. 7-24/2009, t. 2, b. l. 101 – 108). Tuo tarpu pakartotinio pareiškėjos patikrinimo metu papildomai buvo vertinami nauji pareiškėjos pateikti dokumentai: Švedijos mokesčių administratoriaus pranešimai, Švedijos mokesčių mokėtojo Alfred Pedersen&Son AB pažymos apie A. Č. ir I. D. gautas pajamas per 2003 – 2007 m., taip pat mokesčių administratoriaus iniciatyva renkami nauji įrodymai, susiję su mokestiniam ginčui svarbiomis aplinkybėmis (mok. byla Nr. 7-6/2010, t. 21 – 24). Taigi šiame mokestiniame ginče mokesčių administratoriui jau buvo sudaryta galimybė savo turimomis priemonėmis papildomai patikrinti, įvertinti bei surinkti pareiškėjos apmokestinimui svarbius įrodymus. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismo nurodomos aplinkybės, kurias, teismo nuomone, privalo iš naujo išnagrinėti centrinis mokesčių administratorius iš esmės yra identiškos bei analogiškos aplinkybėms, kurios jau buvo tiriamos bei vertinamos atlikto pakartotinio mokestinio patikrinimo metu. Todėl šiuo atveju akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, neišsprendė jos iš esmės, t. y. savo iniciatyva netyrė ir nevertino jam pateiktos pakartotinio pareiškėjos mokestinio patikrinimo medžiagos ir nenustatinėjo naujai surinktų įrodymų įtakos pareiškėjos apmokestinimui.

Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas mokestinį ginčą dėl pareiškėjos V. Č. apmokestinimo, neįvykdė įstatyme numatytos pareigos vispusiškai, pilnutinai ir objektyviai išnagrinėti bylą. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, panaikinant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduodant šiam teismui iš naujo nagrinėti pareiškėjos V. Č. skundą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu,

nutari a:

Atsakovo valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 17 d. sprendimą dėl pareiškėjos V. Č. skundo ir perduoti pirmosios instancijos teismui pareiškėjo šį skundą nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis AlechnavičiusIrmantas JarukaitisRomanas Klišauskas