Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2012-05-18 · Administracinė byla Nr. P-442-74-12

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Ik-1334-624/2010Nutartis · 2011-04-18Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2011-04-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  3. Ik-2714-171/2011Sprendimas · 2011-06-09Regionų apygardos administracinis teismas
  4. ApeliacijaNutartis · 2011-09-19Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
  5. P-442-74-12Nutartis · 2012-05-18Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-05-18
Bylos Nr.
P-442-74-12
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00505-2010-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Virginija Volskienė (pirm.), Artūras Drigotas, Dainius Raižys (pran.)
Pareiškėjas
V. Č.
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai
Kategorijos
  • 80.11pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. P442 - 74/2012Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00505-2010-6Procesinio sprendimo kategorija 80.11 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2012 m. gegužės 18 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. Č. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A556 - 3513/2011).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėja skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės 2010 m. vasario 2 d. sprendimą Nr. S-37(7-6/2010), Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos 2009 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 68-353 bei Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. rugpjūčio 17 d. sprendimą Nr. 35-112.

Pareiškėja nurodė, kad Mokestinių ginčų komisija, priimdama skundžiamą sprendimą, kaip ir mokesčių administratorius, nevertino visų pateiktų dokumentų ir duomenų, neatsižvelgė į visų galimų pareiškėjos pajamų šaltinių visumą. Taip iš galimų pareiškėjos pajamų šaltinių dingo jos sūnaus E. Č. gautos ir pareiškėjai perduotos piniginės sumos. Toks sprendimas prieštarauja ankstesniam Mokestinių ginčų komisijos sprendimui, taip pat skundžiamame Mokestinių ginčų komisijos sprendime konstatuotam faktui, jog ginčo dėl to, kad A. ir E. Č. bei I. D. gavo pajamų Švedijoje, nėra. Tai, kad Švedijoje uždirbti pinigai buvo perduoti pareiškėjai, vietos mokesčių administratoriui 2008 m. rugsėjo 19 d. paaiškinimuose patvirtino E. Č., A. Č. bei I. D.. Šie jų tvirtinimai nėra paneigti. Mokesčių administratorius pakartotinio patikrinimo metu neapklausė šių asmenų dėl jų galimai sutaupytų ir pareiškėjai perduotų piniginių lėšų, nesiaiškino, kiek ir kokių išlaidų jie turėjo gyvendami Švedijoje. Iš pateiktų mokesčių administratoriaus skaičiavimų matyti, jog jie akivaizdžiai tendencingi.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 9 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad pareiškėja tiek mokestinio patikrinimo metu, tiek nagrinėjant mokestinį ginčą minėjo įvairius galimus lėšų gavimo šaltinius. Ji nėra nuosekli ir nuolat keičia paaiškinimus, jos nurodomos lėšų gavimo aplinkybės bei pinigų sumos ženkliai skiriasi. Mokestinio ginčo byloje nėra įrodymų apie atgabentų pinigų sumą bei konvertavimą, pasaugos ar kitokios sutarties, sudarytos tarp pareiškėjos ir sūnaus bei jo sugyventinės, kurie pagrįstų perduotos pareiškėjai sumos dydį. Perduotų sumų dydis grindžiamas skaičiavimais, kokias sumas minėti asmenys galėjo sutaupyti ir kokias sumas galėjo pareiškėjai perduoti. Todėl pareiškėja nepagrindė, jog jos pervestų pinigų į Švediją šaltinis yra jos artimų giminaičių Švedijoje uždirbti pinigai, susiję su darbo santykiais. Tai, kad pareiškėja vėlesniuose mokesčių administratoriui ir Mokestinių ginčų komisijai teiktuose dokumentuose kaip galimą pajamų šaltinį nurodė E. Č. Švedijoje uždirbtas lėšas, nėra pakankamas įrodymas, jog minėtosios lėšos pareiškėjai buvo perduotos pasaugoti. Teismas nurodė, kad pareiškėjos pateikti paaiškinimai nenuoseklūs ir prieštarauja ekonominei logikai. Didelės pinigų sumos, jei jos būtų laikomos banke, galėtų atnešti papildomos finansinės naudos ir užtikrinti lėšų saugumą, o pareiškėja nurodė jas laikiusi namuose. Pareiškėja teigė, kad ji ir jos sutuoktinis, esant reikalui, galėjo naudotis vaikų paliktais saugoti pinigais; jos sutuoktinis paėmė 20 000 Lt vartojimo paskolą, kuri, remiantis pirminiais pareiškėjos paaiškinimais, buvo skirta sūnui. Šie pareiškėjos paaiškinimai taip pat nėra įtikinami, kadangi tuo atveju, jei pats sūnus paliko saugoti nemažas pinigų sumas pareiškėjai, nebuvo tikslinga jo reikmėms imti paskolą iš banko. Teismas nurodė, kad, pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o šio įstatymo 6 straipsnyje nurodomi pajamų mokesčio tarifai. Vadovaujantis Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (redakcija, galiojusi mokestinio patikrinimo laikotarpiu) 6 straipsnio nuostatomis, pajamos, kurios nėra nurodytos tarp apmokestinamų 15 procentų tarifu, apmokestinamos 27 procentų tarifu. Pareiškėja šiuo atveju nepagrindė lėšų įgijimo šaltinio, o mokesčių administratorius, vadovaudamasis Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. gegužės 24 d. įsakymu Nr. VA-103 „Dėl mokesčio apskaičiavimo pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taisyklių patvirtinimo“ ir remdamasis nustatytais duomenimis, pagrįstai apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną gyventojų pajamų mokestį, su juo susijusius delspinigius bei baudą.

III.

Pareiškėja dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimo padavė apeliacinį skundą.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartimi pareiškėjos apeliacinį skundą atmetė, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 9 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Teismas nurodė, kad byloje ginčas iš esmės kilo dėl to, ar pagrįstai mokesčių administratorius nepripažino pareiškėjos nurodytų pajamų gavimo šaltinių ir šias pajamas apmokestino gyventojų pajamų mokesčiu. Pareiškėja nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu. Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino nepažeisdamas procesinių teisės normų. Analizuojant byloje esančius faktinius duomenis, atkreiptinas dėmesys į šias bylai svarbias aplinkybes: pareiškėja nebuvo nuosekli nurodydama lėšų gavimo aplinkybes; pareiškėja pirminių paaiškinimų metu, nors ir žinojo apie artimųjų giminaičių neva perduotas saugoti pakankamai ženklias sumas, šių galimų lėšų šaltinių neminėjo; pareiškėja savo paaiškinimuose bei skunduose mokestinio ginčo metu nurodydavo skirtingas neva perduotų saugoti lėšų sumas; ekonomine logika nepaaiškinama tai, kad iš Švedijos gautos lėšos konvertuotos į litus, o paskui, prieš siunčiant jas į Švediją, vėl konvertuotos į Švedijos kronas, kas taip pat sudaro nemažą sumą papildomų išlaidų. Be to, santaupų perdavimo fakto nepatvirtina ir tai, kad nors pareiškėja neva turėjo grynaisiais pinigais didelę sumą piniginių lėšų, jos sutuoktinis paėmė vartojimo paskolą; pareiškėjos artimieji giminaičiai negalėjo vien iš nurodytų pajamų šaltinių sukaupti tokio dydžio santaupų; E. Č. santaupos nebuvo nurodytos kaip galimas pajamų šaltinis pirminiuose pareiškėjos paaiškinimuose. Taigi surinktų faktinių duomenų visuma neabejotinai buvo įvertinta tinkamai, t. y. ne besikreipusio teisminės gynybos asmens naudai. Sutiktina su mokesčių administratoriaus pozicija, kad pareiškėja nepagrindė turėtų lėšų įgijimo šaltinio. Teismas nurodė, kad, nagrinėjant šį mokestinį ginčą, buvo visapusiškai ištirtos ir įvertintos reikšmingos aplinkybės bei pagrįstai buvo patvirtinti nurodymai pareiškėjai sumokėti apskaičiuotas mokesčių sumas. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra nurodyta esminių argumentų, kurie paneigtų Mokestinių ginčų komisijos bei pirmosios instancijos teismo pateiktą argumentaciją bei padarytas išvadas.

IV.

Pareiškėja prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Pareiškėja nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas dėl apeliacinės instancijos teismo padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo, kuris pasireiškė netinkamai taikant Gyventojų pajamų mokesčio įstatyme apibrėžtą pajamų sąvoką. Pareiškėja nurodo, kad iš Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14, 16 ir 17 dalių, 8 straipsnio 1 dalies nuostatų matyti, jog pajamos yra siejamos su aktyvia asmens, kuris siekia gauti ar gauna pajamų, veikla. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (Lietuvių kalbos institutas, 2011) pajamos apibrėžiamos kaip paimamos, gaunamos lėšos. Toks pajamų apibūdinimas reiškia, kad jos yra gaunamos aktyvių asmens pastangų (veiksmų) dėka dėl jo veiklos, naudingos kitiems asmenims, kurie, gavę atitinkamą daiktą ar paslaugą, už tai sumoka tam tikrą atlygį. Pareiškėja nurodo, kad byloje nenustatyta, jog ji būtų gavusi kokių nors pajamų iš kokios nors veiklos. Byloje nustatyta tik tai, jog pinigų sumas, kurias ji pervedė savo sūnui ir marčiai, uždirbo jie patys ir kitas sūnus E. Č., dirbdami Švedijoje. Pareiškėja kitiems asmenims jų pareikalavimu pervedė jų pačių uždirbtas ir pareiškėjai perduotas pasaugoti pinigines lėšas. Jokio pinigų panaudojimo jos asmeninėms reikmėms nebuvo nustatyta. Tuo tarpu svetimų piniginių lėšų turėjimas (saugojimas) negali būti pripažintas pajamų gavimu Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo prasme. Pareiškėja nurodo, kad išvados apie jos pajamų gavimą yra niekuo nepagrįstos, kadangi ji jokios aktyvios veiklos, nukreiptos į pajamų gavimą, nevykdė, o tik atliko vienintelį mechaninį veiksmą – sūnaus ir jo gyvenimo draugės prašymu pervedė jiems jų pačių bei kito sūnaus Švedijoje uždirbtus pinigus. Teismas šioje byloje neatskleidė visų esminių aplinkybių ir dėl to netinkamai taikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

V.

Procesą atnaujinti atsisakytina.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2011 m. rugsėjo 19 d. nutartį, ši administracinė byla buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems, Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems, pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalis).

Iš nagrinėjamu atveju pareiškėjos paduoto prašymo matyti, kad ji bando remtis Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu, pagal kurį procesas gali būti atnaujintas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą teismo sprendimą ar nutartį. Pareiškėjos nuomone, bylą nagrinėjęs teismas neteisingai taikė Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo nuostatas, apibrėžiančias pajamas. Jos supratimu, pajamos yra siejamos tik su aktyvia jas gaunančio asmens veikla. Tačiau tokia pozicija nepagrįsta. Iš pareiškėjos nurodomų Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14, 16 ir 17 dalių, 8 straipsnio 1 dalies nuostatų neišplaukia išvada, kad gyventojo pajamos yra susietos tik su aktyvia jo veikla. Nors įstatymas ir vardija tam tikras pajamų rūšis, susijusias su tam tikra gyventojo veikla, tačiau šis pajamų rūšių sąrašas nėra baigtinis ir neeliminuoja pajamų, nesusijusių su kokia nors veikla, gavimo galimybės bei jų apmokestinimo. Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 14 dalis netgi aiškiai nurodo, kad pajamos yra ir kita nauda pinigais arba natūra, visiškai neišskirdama kokių nors konkrečių naudos gavimo šaltinių, būdų ar formų. Išvada, kad pajamos turi būti susijusios su asmens veikla, niekaip neišplaukia ir iš pareiškėjos pateikiamo pajamų apibrėžimo iš Dabartinės lietuvių kalbos žodyno. Šiame apibrėžime nurodomas tik lėšų paėmimas ar gavimas, visiškai to nesiejant su kokiais nors tų lėšų šaltiniais, gavimo formomis ar būdais. Taigi pareiškėjos argumentai nepatvirtina bylą nagrinėjusio teismo padaryto materialinės teisės normų pažeidimo.

Taip pat pažymėtina, kad pareiškėja savo prašyme mini ir faktinio pobūdžio argumentus, kad ji saugojo savo vaikų Švedijoje uždirbtus pinigus, kuriuos jiems vėliau pervedė. Tačiau bylą nagrinėję teismai tokių faktų nenustatė, todėl paminėti pareiškėjos argumentai iš esmės reiškia, kad ji neigia teismų padarytas išvadas dėl byloje nustatytų faktų. Tuo tarpu nesutikimas su teismų išvadomis dėl faktinių aplinkybių nėra susijęs nei su Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu, nei su kitais įstatyme numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Įstatymas iš viso nenumato galimybės proceso atnaujinimo stadijoje dar kartą analizuoti faktinę bylos pusę ir tikrinti bylą nagrinėjusių teismų išvadas dėl faktų, todėl pastarieji pareiškėjos argumentai nėra pagrindas proceso atnaujinimui.

Taigi pareiškėja nepagrindė įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, todėl procesas pagal jos prašymą negali būti atnaujintas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal pareiškėjos V. Č. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. Č. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, dalyvaujant trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, dėl sprendimų panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A556 - 3513/2011).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas Dainius Raižys Virginija Volskienė