- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-09-29
- Bylos Nr.
- eA-2041-261/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01297-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Stasys Gagys (pirm.), Gintaras Kryževičius (pirm.), Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinė muitinė, uždaroji akcinė bendrovė „Ekoralis“
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. P. (S. P.) skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (tretieji suinteresuoti asmenys – Vilniaus teritorinė muitinė, uždaroji akcinė bendrovė „Ekoralis“) dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas S. P. (S. P.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 1A-41; 2) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir Teritorinė muitinė) 2019 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 2TR-19-0014.
2. Pareiškėjas nurodė, kad skundžiamame Teritorinės muitinės sprendime nurodyta, jog Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0101 pripažino uždarąją akcinę bendrovę (toliau – ir UAB) „Ekoralis“ (toliau – ir Bendrovė) skolininke muitinei ir už neteisėtai įvežtas ir sulaikytas cigaretes įregistravo mokestinę prievolę, baudą bei delspinigius. Atsižvelgiant į tai, Bendrovė ir pareiškėjas yra solidariai atsakantys skolininkai muitinei dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų, muitinėje nedeklaruotų ir 2015 m. lapkričio 26 d. sulaikytų 135 000 pakelių cigarečių. Muitinės departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 1A-41 (toliau – ir Sprendimas) patvirtino skundžiamą Teritorinės muitinės sprendimą.
3. Pareiškėjas nurodė, jog kontrabandos faktas įvyko 2015 m., o Teritorinė muitinė sprendimą priėmė 2019 m., t. y. suėjus Tarybos 1992 m. spalio 12 d. reglamento (EEB) Nr. 2913/92 nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 221 straipsnio 3 dalyje įtvirtintam senaties terminui. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-80-261/2019, kuria, kaip turinčią precedento galią ir prejudicinį ryšį rėmėsi Muitinės departamentas, susiklostė kitokios faktinės aplinkybės negu šioje byloje, kadangi administracinėje byloje Nr. eA-80-261/2019 cigarečių kontrabanda įvykdyta ir Muitinės departamentas mokėtinus mokesčius priskaičiavo ir Muitinės departamento sprendimas įsiteisėjo Europos Parlamento ir Tarybos iki 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) Nr. 952/2013, kuriuo nustatomas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas) įsigaliojimo, t. y. iki 2016 m. gegužės 1 d. Šiuo atveju pareiškėjas muitinės skolininku tapo tik 2019 m., kai Teritorinė muitinė priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui ir kitiems asmenims solidariai priskaičiavo mokėtinus mokesčius.
4. Pareiškėjas pažymėjo, kad kontrabandinės cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, taigi jos nepateko apyvartą, todėl išnyko prielaida susidaryti muitinės skolai (mokestinei prievolei). Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose nurodoma, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, ir šios pareigos muitinei vykdymas nesusijęs su kasaciniuose skunduose nurodyta aplinkybe, kad šios prekės (cigaretės) nepateko į civilinę apyvartą, <...> vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatomis, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o ne jas pradėjus realizuoti rinkoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2014; Nr. 2K-99-648/2016; 2K-340/2014).
5. Pareiškėjas, aptaręs Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje ir Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 2 dalyje bei 124 straipsnio 1 dalies e punkte ir f punkte įtvirtintą teisinį reglamentavimą, nurodė, kad Sąjungos muitinės kodeksas, lyginant jį su Bendrijos muitinės kodeksu, numato platesnį sąrašą aplinkybių, kurioms esant išnyksta skola muitinei. Pagal Sąjungos muitinės kodeksą skola muitinei laikoma išnykusia, kai importo muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba sulaikomos tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos, neatsižvelgiant į tai, ar konfiskavimas įvyksta prieš prekėms patenkant už pirmosios muitinės įstaigos veiklos teritorijos ribų, ar po to. Taigi neteisėtai įvežtos prekės, kurios konfiskuojamos ir sunaikinamos, neturėtų būti apmokestinamos. Vadovaujantis Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatomis bei atsižvelgiant į tai, kad neteisėtai įvežtos prekės yra konfiskuotos ir sunaikintos, skolos muitinei įregistravimas yra negalimas. Pareiškėjas teigė, kad tokia pat pozicija yra išreikšta ir Lietuvos apeliacinio teismo sprendime baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016.
Šalies argumentai
6. Pareiškėjas nurodė, kad administraciniai santykiai tarp pareiškėjo ir Teritorinės muitinės bei Muitinės departamento susiklostė galiojant Sąjungos muitinės kodeksui, todėl turi būti taikomos jo nuostatos, juo labiau, kad Teritorinė muitinė sprendimo surašymą inicijavo praėjus daugiau nei 5 metams nuo cigarečių sulaikymo.
Atsiliepimas
7. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis nustato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo metu. Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolos muitinei atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-190/2018 konstatuota, jog pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2015 m. lapkričio 17–18 d., tuo metu, kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas. Sąjungos muitinės kodeksas reglamentuoja tik tuos neteisėto prekių įvežimo atvejus, kurie įvyko nuo 2016 m. gegužės 1 d.
9. Atsakovas nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-190/2018 konstatuota, jog cigaretės nebuvo pristatytos ir pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje, todėl Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto norma negali būti taikoma. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalimi, jeigu priežastis, dėl kurios atsirado muitinės skola, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus 3 dalyje nurodytam trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų. Minėtą kodekso nuostatą įgyvendina Lietuvos Respublikos muitinės įstatymo 40¹ straipsnis, kuriame nustatyta, kad jeigu skola muitinei atsirado dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties, pranešimas skolininkui apie muito sumą, sudarančią skolą muitinei, ir muito sumos įtraukimą į apskaitą pateikiamas ne vėliau kaip per 10 metų nuo skolos muitinei atsiradimo dienos.
10. Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
11. Teritorinė muitinė nurodė, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu. Skolos muitinei atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Ginčo atveju baudžiamojoje byloje nustatyta cigarečių neteisėto įvežimo data, taigi ir skola muitinei atsirado 2015 m. lapkričio 17–18 d. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-190/2018 nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina pareiškėjo dalyvavimą neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežant prekes ir tai, kad jis žinojo, jog ginčo prekės (cigaretės) įvežtos neteisėtai. Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2 ir 3 įtraukoms, pareiškėjas laikytinas skolininku muitinei. Sąjungos muitinės kodekso nuostatos negalėjo būti taikomos, nes skolos muitinei atsiradimo metu galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, kuris nenumatė skolos muitinei išnykimo, esant prekių konfiskavimui ar sunaikinimui. Ginčo atveju netaikytina Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio d punkto nuostata, kadangi prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, kai prekės jau turėjo būti apmokestintos importo muitais ir kitais mokesčiais.
II.
12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
13. Teismas nustatė, kad pareiškėjo ir kitų bendrininkų neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis juridinis faktas, kuris ir sąlygojo skolos muitinei atsiradimą, buvo nustatytas 2015 m. lapkričio 17–18 d. Todėl būtent nuo šios datos, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto, 214 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsirado skola muitinei, už kurios sumokėjimą, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi ir 213 straipsniu, solidariai atsako pareiškėjas ir kiti bendrininkai.
14. Teismas pažymėjo, kad kaip konstatavo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2019 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019, skolos atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Pagal LVAT ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš šių prekių išvežimą iš pirmos muitinės įstaigos. Aplinkybė, kad ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, minėtai prievolei (importo (muitų) skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d.
15. Įvertinęs baudžiamojoje byloje Nr. lA-563-398/2016 nustatytas disponavimo cigaretėmis aplinkybes (cigaretės buvo sulaikytos Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų Vilniuje po geležinkelio vagono patikros), teismas konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkte išdėstytų sąlygų, kurioms esant skola muitinei išnyksta, todėl Teritorinė muitinė ir Muitinės departamentas, atsižvelgdami į tai, kad ginčo cigaretės nebuvo pristatytos bei pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje (Lietuvos Respublikos teritorijoje), pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto nuostata netaikytina.
16. Teismas atmetė kaip nepagrįstus skundo motyvus, susijusius su Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymu ginčo situacijoje, nes pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas pagal neteisėtų veiksmų atlikimo metu, t. y. 2015 m. lapkričio 17–18 d. galiojusias Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, o Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, reglamentuojančios skolos mitinei išnykimą, galioja tik atvejams, susidariusiems nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio taikymo datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d.
17. Atsižvelgęs į Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalies ir Muitinės įstatymo 40¹ straipsnio nuostatas, teismas konstatavo, jog Teritorinė muitinė teisėtai ir pagrįstai nusprendė įregistruoti muito skolą prekėms, dėl kurių pranešimas dėl skolos įregistravimo buvo išsiųstas pareiškėjui praėjus Bendrijos muitinės kodekse nustatytam 3 metų laikotarpiui.
III.
18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo: 1) tenkinti pareiškėjo skundą; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui; 3) netenkinus 2 punkte pareikšto prašymo, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjo skundą.
19. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo nesutinkantis su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir šį nesutikimą grindžia argumentais, kurie buvo išdėstyti jo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, taip pat nurodo, kad skundas buvo nagrinėjamas formaliai.
20. Papildomai apeliantas nurodo, kad sprendime nepasisakoma ir dėl non bis in idem (negalima dukart bausti už tą patį teisės pažeidimą) principo pažeidimo, kadangi pareiškėjui už tą patį veiksmą buvo paskirta baudžiamoji sankcija baudžiamojoje byloje, o šiame procese jam pritaikoma sankcija, kuri taip pat prilyginama baudžiamosioms sankcijoms ir kuri yra keliasdešimt kartų didesnė negu baudžiamojoje byloje pritaikyta sankcija. Akcentuoja, kad pareiškėjo padaryta nusikalstama veika reali žala valstybės biudžetui nebuvo padaryta, nes prekės buvo konfiskuotos bei sunaikintos. Tiek baudžiamoji, tiek mokestinė byla yra pagrįsta tais pačiais faktais, kadangi Teritorinė muitinė net neatliko jokių savarankiškų tiriamųjų veiksmų, o tik besivadovaudama baudžiamosios bylos medžiaga priėmė sprendimą ir pareiškėjui pritaikė sankcijas. Nubaustajam pritaikius sankciją baudžiamajame procese bei mokestiniame procese taikant dar 300 000 Eur dydžio sankcijas, akivaizdu, jog yra pažeidžiamas proporcingumo principas ir pritaikomos akivaizdžiai asmenį žlugdančios sankcijos.
Atsiliepimas
21. Atsakovas Muitinės departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.
22. Atsakovo atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas jo atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė kyla pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (LVAT 2007 m. gegužės 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-403-238-07).
23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą.
24. Teritorinės muitinės atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas jos atsiliepime į skundą išdėstytais argumentais, papildomai nurodant, kad Teritorinė muitinė, vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso nuostatomis, nustačiusi neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją faktą, nepriklausomai nuo baudžiamojoje byloje pareiškėjui paskirtos baudos, privalo apskaičiuoti ir įregistruoti už tas prekes importo mokesčių skolą muitinei. Teritorinės muitinės sprendimu apskaičiuotos mokesčių ir delspinigių sumos atlieka kompensacijos valstybei funkciją ir nesiejamos su kriminalinio nubaudimo funkcija. Skundžiamu Teritorinės muitinės sprendimu, vadovaujantis LVAT išplėstinės kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A143-2119/2011 suformuota praktika dėl non bis in idem principo taikymo mokestinės baudos atžvilgiu, pareiškėjui bauda nebuvo paskirta, t. y. muitinė nepažeidė minėto principo aiškinimo ir taikymo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
25. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (1 dalis). Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.
26. Šio ginčo atveju nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nepaisyti apeliacinių skundų ribų, bei ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl pareiškėjos ir atsakovo apeliaciniai skundai išnagrinėti neperžengiat jų ribų.
27. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tais pačiais argumentais, kurie buvo nurodyti skunde pirmosios instancijos teismui ir juos pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, remiasi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje ne kartą buvo pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1256-261/2019 ir joje nurodomą teismų praktiką) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog nagrinėjamu atveju naikinti skundžiamų administracinių aktų nėra pagrindo, yra pagrįstos.
28. Apeliacinis skundas taip pat grindžiamas argumentais dėl non bis in idem (lot. ne du kartus už tą patį) principo taikymo ginčo santykiams, kurių pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs ir šiuo pagrindu aktų neginčijo. Tačiau apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija į juos atsako, kadangi tai yra neatsiejamai susiję su jau pareikštais skundo reikalavimais.
29. Pareiškėjas nurodo, kad mokestinėje byloje paskirtos sankcijos už tuos pačius veiksmus, kurie buvo nagrinėti baudžiamojoje byloje ir už juos pareiškėjui buvo paskirtos baudžiamosios sankcijos, todėl tuo buvo pažeistas non bis in idem principas, draudžiantis bausti už tą patį pažeidimą antrą kartą.
30. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas Teritorinės muitinės 2019 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0014 buvo pripažintas skolininku muitinei dėl mokestinės prievolės: muito – 16 330 Eur, akcizo – 217 566 Eur, PVM –55 072 Eur, akcizo delspinigių – 2 089 Eur, PVM delspinigių – 529 Eur.
31. Teritorinės muitinės sprendime nurodyta, kad taikant non bis in idem principą bauda neskiriama, nes pareiškėjui bauda dėl to paties pažeidimo buvo paskirta baudžiamojoje byloje Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu. Tokiu būdu non bis in idem principas nėra pažeistas ir pareiškėjas nėra baudžiamas antrą kartą, nes ginčijamu aktu pareiškėjui bauda nebuvo paskirta.
32. Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalį mokestinė prievolė – mokesčio įstatymo pagrindu atsirandanti mokesčių mokėtojo pareiga teisingai apskaičiuoti mokestį, laiku sumokėti mokestį bei su juo susijusias sumas į biudžetą ir vykdyti pareigas, susijusias su mokesčių apskaičiavimu ir sumokėjimu.
33. Remiantis šiuo teisiniu reguliavimu konstatuojama, kad mokestinė prievolė nėra atsakomybės sankcija, skiriama už teisės pažeidimą, ir negali konkuruoti su deliktinę atsakomybę nustatančiomis normomis ar baudų skyrimo principais, todėl pareiškėjo argumentai dėl mokestinei prievolei taikytino non bis in idem principo yra nepagrįsti.
34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas bei pagrįstas, kadangi yra tinkamai motyvuotas, argumentai yra aiškūs ir pakankami teismo sprendimui priimti, materialiosios teisės normos pritaikytos teisingai. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo S. P. (S. P.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.