- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-09-22
- Bylos Nr.
- eI3-3191-983/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01297-2020-6
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjai
- Asta Adamonytė-Šipkauskienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Beata Martišienė
- Pareiškėjas
- S. P.
- Atsakovas
- Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Vilniaus teritorinei muitinei, UAB „Ekoralis“
- Kategorijos
- 13.7.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 13.9pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1Teismo sprendimas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Astos Adamonytės-Šipkauskienės, Tomo Blinstrubio ir Beatos Martišienės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. P. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Vilniaus teritorinei muitinei, UAB „Ekoralis“ dėl sprendimų panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
S. P. (toliau – ir pareiškėjas) pateikė teismui skundą, kuriuo prašo: 1) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Muitinės departamentas) 2020 m. vasario 26 d. sprendimą Nr. 1A-41; 2) panaikinti Vilniaus teritorinės muitinės (toliau – ir VTM) 2019 m. spalio 26 d. sprendimą Nr.2TR-19-0014.
Nurodo, kad 2020 m. sausio 14 d. pareiškėjas gavo 2019 m. spalio 16 d. Vilniaus teritorinės muitinės sprendimą Nr. 2TR-19-0014, kuriame nurodyta, jog Vilniaus teritorinė muitinė 2015-12-28 sprendimu Nr. 2TR-19-0101 pripažino UAB „Ekoralis“ skolininke muitinei ir už neteisėtai įvežtas ir sulaikytas prekes „cigaretės“ (135000 pakelių „Fest“ su trečiųjų šalių banderolėmis) įregistravo mokestinę prievolę (16330 EUR muito, 217566 EUR akcizo, 55072 EUR PVM), 28897 EUR baudą bei delspinigius (akcizo delspinigių 2089 EUR ir PVM delspinigių 529 EUR). Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsniu, jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Atsižvelgiant į tai, UAB „Ekoralis“ ir pareiškėjas yra solidariai atsakantys skolininkai muitinei dėl neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtų, muitinėje nedeklaruotų ir 2015-11-26 sulaikytų 135000 pakelių „Fest“ cigarečių.
Pareiškėjas nesutikdamas su VTM sprendimu pateikė skundą Muitinės departamentui, kuris išnagrinėjęs pateiktą skundą 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 1A-41 (toliau – ir Sprendimas) patvirtino Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 2TR-I9-0014.
Šalies argumentai
Pareiškėjas teigia, jog nesutinka su Sprendimu, kadangi kontrabandos faktas įvyko 2015 metais, o VTM sprendimą priėmė 2019 m. Pažymi, jog Bendrijos muitinės kodekso 221 str. 3 d., be kita ko, įtvirtinta, kad „pranešimas skolininkui nebegali būti pateikiamas pasibaigus trejų metų laikotarpiui nuo skolos muitinei atsiradimo dienos“. Todėl šiuo konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama ir į tai, kad VTM sprendimas yra priimtas, jau suėjus senaties terminui.
Taip pat pažymi, kad LVAT nagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eA-80-261/2019, kuria, kaip turinčią precedento galią ir prejudicinį ryšį rėmėsi Muitinės departamentas, susiklostė kitokios faktinės aplinkybės negu šio byloje, kadangi administracinėje byloje Nr. eA-80-261/2019, cigarečių kontrabanda įvyko ir Muitinės departamentas mokėtinus mokesčius priskaičiavo iki Sąjungos muitinės kodekso įsigaliojimo. Pažymi ir tai, kad Muitinės departamento sprendimas įsiteisėjo taip pat iki 2016-05-01, t. y. Sąjungos muitinės kodekso įsigaliojimo.
Mano, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas muitinės skolininku patapo tik 2019 m., kai Vilniaus teritorinė muitinė priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui ir kitiems asmenims solidariai priskaičiavo mokėtinus mokesčius.
Pažymi, kad baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016, kurioje ir buvo nuteistas pareiškėjas, kontrabandinės cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, ko pasėkoje jos nepateko apyvartą, todėl prielaida susidaryti muitinės skolai (mokestinei prievolei) išnyko. Tai patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, kuriose nurodoma, kad „Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis numato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, ir šios pareigos muitinei vykdymas nesusijęs su kasaciniuose skunduose nurodyta aplinkybe, kad šios prekės (cigaretės) nepateko į civilinę apyvartą, t. y. nebuvo pradėtos realizuoti rinkoje. <...> Turtinės žalos atsiradimui neturi įtakos ta aplinkybė, kad neteisėtai įsigytos ir laikytos cigaretės nepateko į civilinę apyvartą ir nuteistieji negavo jokių pajamų, nes, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio nuostatomis, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu, o ne jas pradėjus realizuoti rinkoje.“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-340/2014; Nr. 2K-99-648/2016; 2K-340/2014).
Nurodo, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) 952/2013 286 straipsnyje, be kita ko, numatyta, kad Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo buvo patvirtintas Bendrijos muitinės kodeksas, panaikinamas nuo 288 straipsnio 2 dalyje nurodytos datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d. Nuo šios dienos pradeda galioti ir turi būti taikomas Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamentas (ES) 952/2013, kuriuo patvirtintas Sąjungos muitinės kodeksas (toliau – ir Sąjungos muitinės kodeksas). Taip pat Europos Parlamento ir Tarybos 2013 m. spalio 9 d. reglamento (ES) 952/2013, kuriuo patvirtintas Sąjungos muitinės kodeksas, 286 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad Reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo buvo patvirtintas Bendrijos muitinės kodeksas, panaikinamas nuo tos dienos, kai turi būti taikomos Sąjungos muitinės kodekso nuostatos – 2016 m. gegužės 1 d. Pagal minėtus teisės aktus skola muitinei laikytina asmens prievolė sumokėti pagal galiojančias nuostatas atitinkamoms prekėms taikomų importo muitų (importo skola muitinei) arba eksporto muitų (eksporto skola muitinei) sumą. Pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį, skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Sąjungos muitinės kodekso 79 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolos muitinei atsiradimo laiku gali būti momentas, kai neįvykdoma arba nustojama vykdyti pareiga, kurios nevykdymas nulemia skolos muitinei atsiradimą, arba kai priimama muitinės deklaracija, kuria prekės deklaruojamos muitinės procedūrai įforminti, jeigu po to nustatoma, kad iš tikrųjų nebuvo įvykdyta sąlyga, kurią privaloma įvykdyti įforminant prekėms tokią procedūrą arba taikant su prekių galutiniu vartojimu susijusį neapmokestinimą muitu arba apmokestinimą taikant sumažintą importo muito normą. Nurodo, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkte nustatyta, kad skola muitinei išnyksta taip pat ir tais atvejais, kai „importo arba eksporto muitu apmokestinamos prekės konfiskuojamos arba kai jos sulaikomos ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos“; f punkte numatyta, kad „kai importo ar eksporto muitu apmokestinamos prekės muitinei prižiūrint sunaikinamos arba perduodamos valstybės nuosavybėn“.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, kad šioje byloje administraciniai santykiai tarp pareiškėjo ir Vilniaus teritorinės muitinės bei Muitinės departamento susiklostė galiojant Sąjungos muitinės kodeksui, todėl ir turi būti taikomos šio įstatymo normos, juo labiau, kai Vilniaus teritorinė muitinė sprendimo surašymą inicijavo praėjus daugiau nei 5 metams nuo cigarečių sulaikymo
Atsakovas Muitinės departamentas su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalis nustato, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo metu. Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad skolos muitinei atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Būtent tokia skolos muitinei atsiradimo data ir lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-1901/2018 konstatuota, jog pareiškėjas neteisėtus veiksmus atliko 2015 m. lapkričio 17-18 d., tuo metu, kai galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, numatęs skolos muitinei išnykimą tik tada, kai prekės sulaikomos jų neteisėto vežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma, nustatanti skolos muitinei išnykimą už konfiskuotas arba sulaikytas prekes, reglamentuoja tik tuos neteisėto prekių įvežimo atvejus, kurie įvyko nuo 2016 m. gegužės 1 d., nes ši teisės norma įsigaliojo nuo 2016 m. gegužės 1 d.
Pažymi, jog Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkte yra nurodyta, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nepaisant to, prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamai bylai iškelti. Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 9 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-190/2018 konstatuota, kad cigaretės nebuvo pristatytos ir pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje, todėl Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto norma negali būti taikoma.
Nurodo, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso, galiojusio skolos atsiradimo (t. y. 2015 m. lapkričio 17-18 d.) metu, 221 straipsnio 4 dalimi, jeigu priežastis, dėl kurios atsirado muitinės skola, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus 3 dalyje nurodytam trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų. Minėtą kodekso nuostatą įgyvendina Muitinės įstatymo 40¹ straipsnis, kuriame nustatyta, jog tuo atveju, jeigu skola muitinei atsirado dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 straipsnio 4 dalyje nurodytos priežasties, pranešimas skolininkui apie muito sumą, sudarančią skolą muitinei, ir muito sumos įtraukimą į apskaitą pateikiamas ne vėliau kaip per 10 metų nuo skolos muitinei atsiradimo dienos.
Taip pat pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau - ESTT) byloje C-62/06 „ZF Zefeser“ ESTT pasisakė, kad termino „veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla“ išaiškinimas yra valstybės muitinės institucijos kompetencija. Tokia norma sukurta administracinės procedūros tikslais. Nėra būtinybės, kad baudžiamasis tyrimas būtų faktiškai prasidėjęs ir, tuo labiau, būtų buvęs priimtas apkaltinamasis nuosprendis ir nuteisti kalti asmenys. Taigi, atsižvelgus į Bendrijos bei nacionalinius teisės aktus, taip pat ir į ESTT praktiką, prieina prie išvados, kad vietos mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai nusprendė įregistruoti muito skolą prekėms, dėl kurių pranešimas dėl skolos įregistravimo buvo išsiųstas praėjus Bendrijos muitinės kodekse nustatytam 3 metų laikotarpiui.
Nurodo, jog pareiškėjo skundo argumentas, jog vietos mokesčių administratorius, priimdamas skundžiamą sprendimą, privalėjo vadovautis minėto sprendimo metu galiojusiomis Sąjungos muitinės kodekso normomis, yra neteisingas ir prieštarauja tiek Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje, tiek ir Sąjungos muitinės kodekso 85 straipsnio 1 dalyje numatytam teisiniam reglamentavimui.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Vilniaus teritorinė muitinė pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su pareiškėjo skundu ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime nurodo, kad skolos atsiradimo momentas yra įtvirtintas Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 2 dalyje, t.y. skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo į Bendrijos muitų teritoriją momentu. Minėto kodekso 214 str. 1 dalyje nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame Kodekse aiškiai nustatyta kitaip, ir nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo arba eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Taigi, skolos muitinei atsiradimo data būtent ir lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Analogiška nuostata yra numatyta ir Sąjungos muitinės kodekso 85 str. 1 dalyje. Ginčo atveju baudžiamojoje byloje nustatyta cigarečių neteisėto įvežimo data, taigi ir skola muitinei atsirado 2015 m. lapkričio 17-18 d.
Pažymi, kad pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies pirmąją, antrąją ir trečiąją įtraukas skolininkais laikomi: asmenys, neteisėtai įvežę tokias prekes; bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas yra neteisėtas; bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Iš Vilniaus apygardos teismo 2018-05-09 įsiteisėjusio nuosprendžio baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-190/2018 matyti, kad nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina pareiškėjo dalyvavimą neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežant prekes ir tai, kad jis žinojo, jog ginčo prekės (cigaretės) įvežtos neteisėtai ir, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 dalies 2 ir 3 įtraukoms, pareiškėjas laikytinas skolininku muitinei.
Nurodo, kad Sąjungos muitinės kodeksas, nustatantis bendrąsias taisykles ir procedūras, taikomas į Sąjungos muitų teritoriją įvežamoms prekėms, yra pagrindinis muitų teisės aktas Europos Sąjungos valstybėms narėms ir taikomas nuo 2016 m. gegužės 1 d. Neteisėta veika, kurios pagrindu kontrabandos būdu įvežtoms prekėms buvo apskaičiuoti priklausantys importo mokesčiai, įvykdyta 2015 m. lapkričio 17-18 d. Todėl ginčo atveju Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio nuostatos negalėjo būti taikomos, nes skolos muitinei atsiradimo metu galiojo Bendrijos muitinės kodeksas, kuris nenumatė skolos muitinei išnykimo, esant prekių konfiskavimui ar sunaikinimui.
Pažymi, kad pareiškėjas skunde neteisingai traktuoja ir Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnyje numatytų mokestinės prievolės pasibaigimo atvejų taikymą. Šio straipsnio (d) punktas nustato, kad skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Ginčo atveju minėta nuostata netaikytina, kadangi prekės buvo sulaikytos jau įvežtos į Bendrijos muitų teritoriją, kai prekės jau turėjo būti apmokestintos importo muitais ir kitais mokesčiais.
Taip pat pažymi, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso, galiojusio skolos atsiradimo metu, 221 str. 4 dalimi, jeigu priežastis, dėl kurios atsirado skola muitinei, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų. Minėtą kodekso nuostatą įgyvendina Muitinės įstatymo 40¹ straipsnis, kuris nustato, jog tuo atveju, jeigu skola muitinei atsirado dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 str. 4 dalyje nurodytos priežasties, pranešimas skolininkui apie muito sumą, sudarančią skolą muitinei, ir muito sumos įtraukimą į apskaitą pateikiamas ne vėliau kaip per 10 metų nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Muitinės departamentas, remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, padarė išvadą, kad muitinė teisėtai ir pagrįstai nusprendė įregistruoti muito skolą prekėms, dėl kurių pranešimas dėl skolos įregistravimo buvo išsiųstas praėjus Bendrijos muitinės kodekse nustatytam 3 metų laikotarpiui.
Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Ekoralis“ atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Vilniaus teritorinės muitinės 2019 m. spalio 26 d. sprendimo Nr.2TR-19-0014 ir Muitinės departamento 2020 m. vasario 26 d. sprendimo Nr. 1A-41 teisėtumo bei pagrįstumo.
Pareiškėjas skunde teismui nurodė, kad minėtais VTM ir Muitinės departamento sprendimais pareiškėjui apskaičiuota mokestinė prievolė (16330 EUR muito, 217566 EUR akcizo, 55072 EUR PVM), 28897 EUR bauda bei delspinigiai (akcizo delspinigių 2089 EUR ir PVM delspinigių 529 EUR), turėjo būti pripažinta išnykusi Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto ir Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų pagrindu; pažymi, kad buvo praleistas Bendrijos muitinės kodekso 331 str. 3 d. nustatytas 3 metų terminas pateikti pranešimą apie skolą.
Byloje nustatyta, kad Vilniaus teritorinė muitinė 2015 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr.2TR-19-0101 pripažino UAB „Ekoralis“ skolininke muitinei ir už neteisėtai įvežtas ir sulaikytas prekes (135000 pakelių cigarečių „Fest“ su trečiųjų šalių banderolėmis) jos atžvilgiu įregistravo 16330 Eur muito, 217566 Eur akcizo, 55072 Eur PVM ir 2618 Eur delspinigių mokestinę prievolę bei skyrė 28897 Eur baudą už mokėtinų mokesčių nedeklaravimą.
Vilniaus teritorinė muitinė gavo papildomą informaciją, kad Vilniaus apygardos teismas 2018- 05-09 nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-56-190/2018 S. P. pripažino kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 199 str. 1 dalyje bei 199² str. 1 dalyje, ir skyrė jam 16796 Eur baudą. Buvo nustatyta, kad S. P. bendrininkų grupėje, kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, padarė nusikalstamą veiką (cigarečių kontrabandą), t. y. prisidengdamas jo prašymu įsteigtos UAB „Ekoralis“ vardu, 2015 m. lapkričio 17-18 dienomis, paslėpęs slėptuvėse, kurias jis kartu su ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis įrengė šios bendrovės išsinuomotame vagone ir kuriuo UAB „Ekoralis“ gabeno statybines medžiagas į Baltarusiją, sudarant sąlygas jam kartu su bendrininkais atgal į Lietuvos Respubliką vykstančiame tuščiame vagone įrengtose slėptuvėse gabenti cigaretes. S. P. tokiu būdu, išvengdamas muitinės kontrolės, iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Vilniaus teritorinės muitinės Stasylų geležinkelio postą gabeno 135000 pakelių cigarečių „Fest“, kurios 2015-11-26 ir buvo aptiktos Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų. Vilniaus apygardos teismo nuosprendis skųstas nebuvo, todėl yra įsiteisėjęs ir vykdytinas.
VTM 2019 m. spalio 16 d. sprendimu Nr. 2TR-19-0014 nusprendė S. P. pripažinti solidariai atsakančiu skolininku muitinei. Įregistravo jam mokestinę prievolę: muitą – 16330 Eur , akcizą – 217566 Eur ir PVM –55072 Eur, akcizo delspinigius – 2089 Eur, PVM delspinigius – 529 Eur.
Muitinės departamentas 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 1A-41 patvirtino minėtą VTM 2019 m. spalio 26 d. sprendimą.
Pareiškėjas skunde nurodo, kad muitinės skolininku tapo tik 2019 m., kai Vilniaus teritorinė muitinės priėmė sprendimą, kuriuo pareiškėjui ir kitiems asmenims solidariai priskaičiavo mokėtinus mokesčius.
Ginčui aktualus teisinis reguliavimas dėl skolos muitinei susidarymo – 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamentas (EEB) Nr. 2913/92, kuriuo patvirtintas tiesiogiai taikomas Lietuvoje Bendrijos muitinės kodeksas.
Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktas nustato, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Taikant šį straipsnį neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38 – 41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtraukos nuostatas. Šio kodekso 214 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad prekėms tuo metu importo muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei.
Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas asmuo, neteisėtai įvežęs tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, dalyvavę neteisėtai įvežant prekes ir žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad toks prekių įvežimas neteisėtas, ir bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinoję arba, yra pagrindo manyti, turėję žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai. Taigi, jeigu asmenys neteisėtai įvežė prekes į Bendrijos muitų teritoriją, jie laikytini skolininkais muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies prasme.
Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis tiesiogiai įtvirtina solidarią skolininkų atsakomybę, numatydamas, kad jeigu vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas dėl solidariosios muitinės skolininkų pareigos taip pat yra išaiškinęs, jog Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnis būtent ir numato, kad jei vieną skolą muitinei privalo sumokėti keli asmenys, jie solidariai atsako už tokią skolą (žr., pvz. LVAT 2015 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1773-662/2015). Solidariąją atsakomybę muitinei yra pripažinęs ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT), nustatydamas, jog Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi norima plačiai apibrėžti skolininko sąvoką, atsižvelgiant į skolininkų solidarumo taisyklę, nurodytą to paties Bendrijos muitinės kodekso 213 straipsnyje, pagal kurią keli asmenys, turintys sumokėti skolą muitinei, už tokią skolą atsako solidariai (žr., pvz., ESTT 2004 m. rugsėjo 23 d. sprendimą byloje C-414/02; LVAT 2013 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-840/2013).
Teismas pažymi, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjo ir kitų bendrininkų neteisėto disponavimo akcizais apmokestinamomis prekėmis juridinis faktas, kuris ir sąlygojo skolos muitinei atsiradimą, buvo nustatytas 2015 m. lapkričio 17 -18 d. Todėl būtent nuo šios datos, vadovaujantis Bendrijos mokesčių kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punkto, 214 straipsnio 2 dalies nuostatomis, atsirado skola muitinei, už kurios sumokėjimą, vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalimi ir 213 straipsniu, solidariai atsako pareiškėjas ir kiti bendrininkai.
Pareiškėjas savo skunde teigia, kad VTM priimdama sprendimą turėjo vadovautis Sąjungos kodekso 124 str. 1 d. e ir f punktais. Pažymi, jog nagrinėjamu atveju baudžiamojoje byloje Nr. 1A-563-398/2016, kurioje buvo nuteistas pareiškėjas, kontrabandinės cigaretės buvo konfiskuotos ir sunaikintos, ko pasėkoje jos nepateko į apyvartą, todėl prielaida susidaryti muitinės skolai išnyko.
Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies (d) punkte yra nurodyta, kad skola muitinei išnyksta tuo atveju, jei prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei, yra atsiradusi vadovaujantis 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Nepaisant to, prekių sulaikymo ir konfiskavimo atveju taikant baudžiamosios teisės aktus, kurie taikytini muitų teisės aktų pažeidimų atvejais, skola muitinei laikoma neišnykusia, jeigu pagal valstybės narės baudžiamosios teisės aktus nustatant skiriamų baudų dydžius remiamasi muitais arba jeigu skolos muitinei atsiradimas laikomas pagrindu baudžiamajai bylai iškelti.
Teismas pažymi, kad LVAT dėl importo mokesčių skolos muitinei neteisėtu būdu įvežus į Bendrijos muitų teritoriją prekes ir vėliau jas konfiskavus įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, taip pat dėl skolos muitinei išnykimo pagal Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktus, 2019 m. spalio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1224-575/2019 konstatavo, kad skolos atsiradimo data lemia atitinkamų muito apskaičiavimo taisyklių taikymą. Galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, kad skola muitinei atsiranda neteisėto prekių įvežimo momentu. Bendrijos muitinės kodekso 214 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad išskyrus tuos atvejus, kai šiame kodekse aiškiai nustatyta kitaip ir, nepažeidžiant 2 dalies, prekėms taikytino importo arba eksporto muito dydis nustatomas pagal apskaičiavimo taisykles, taikytinas tokioms prekėms tuo metu, kai atsiranda su jomis susijusi skola muitinei. Skolos atsiradimo metu galiojusio Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punktas nustatė, kad nepažeidžiant galiojančių nuostatų, susijusių su skolos muitinei egzistavimo trukme ir tokios skolos neišieškojimu teisiškai pripažinus skolininką nemokiu, skola muitinei išnyksta, jeigu prekės, su kuriomis susijusi skola muitinei yra atsiradusi vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsniu, sulaikomos jų neteisėto įvežimo metu ir tuo pat metu arba vėliau konfiskuojamos. Pagal LVAT suformuotą praktiką (žr., pvz., LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011) ir ESTT išaiškinimą (žr., pvz., 2009 m. balandžio 2 d. sprendimą byloje C-459/07 ir 2010 m. balandžio 29 d. sprendimą byloje C-230/08) Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnis ir 233 straipsnio pirmos pastraipos d punktas turi būti aiškinami taip, kad skola muitinei išnyksta, tik jei neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos prekės sulaikomos prieš šių prekių išvežimą iš pirmos muitinės įstaigos. Aplinkybė, kad ginčo prekės vėliau buvo sunaikintos, minėtai prievolei (importo (muitų) skolos muitinei) jokios reikšmės neturi. Pagal nusistovėjusią ESTT praktiką, procesinės normos apskritai laikomos taikytinomis visiems jų įsigaliojimo metu nagrinėjamiems teisiniams ginčams, skirtingai nei materialinės normos, kurios paprastai aiškinamos kaip netaikytinos iki jų įsigaliojimo susidariusioms situacijoms (žr., pvz. ESTT 1993 m. liepos 6 d. sprendimas byloje Nr. C-121/91 ir C-122/91; 2002 m. lapkričio 14 d. sprendimas byloje Nr. C-251/00).
LVAT 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011 pažymėjo, kad Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e punkto norma, nustatanti skolos muitinei išnykimą importo arba eksporto muitu apmokestinamas prekes konfiskavus arba sulaikius ir tuo pat metu arba vėliau jas konfiskavus, yra materialinė, o ne procesinė, todėl galioja tik atvejams, atsiradusiems nuo Sąjungos kodekso 124 straipsnio taikymo datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d., nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data, todėl teismas daro išvadą, kad prekių sunaikinimo faktas lemtų importo skolos muitinei išnykimą tik tuo atveju, jei importo skola muitinei būtų atsiradusi galiojant Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktams, t. y. po 2016 m. gegužės 1 d.
Teismas, atsižvelgdamas į LVAT praktiką, bei įvertinęs baudžiamojoje byloje Nr. lA-563-398/2016, nustatytas disponavimo cigaretėmis aplinkybes (prekės (cigaretės) buvo sulaikytos Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų Vilniuje po geležinkelio vagono patikros) konstatuoja, kad pareiškėjas neatitinka Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio pirmos pastraipos d punkte išdėstytų sąlygų, kurioms esant skola muitinei išnyksta, todėl VTM ir Muitinės departamentas, atsižvelgdamos į tai, kad ginčo cigaretės nebuvo pristatytos bei pateiktos muitinei, o buvo sulaikytos joms jau esant Bendrijos muitų teritorijoje (Lietuvos Respublikos teritorijoje), pagrįstai konstatavo, kad nagrinėjamoje situacijoje Bendrijos muitinės kodekso 233 straipsnio 1 dalies d punkto nuostata netaikytina.
Be to, teismas atmeta kaip nepagrįstus skundo motyvus, susijusius su Sąjungos muitinės kodekso nuostatų taikymu ginčo situacijoje, nes pareiškėjas skolininku muitinei pripažintas pagal neteisėtų veiksmų atlikimo metu, t. y. 2015 m. lapkričio 17-18 d. galiojusias Bendrijos muitinės kodekso nuostatas, tuo tarpu, kaip minėta, Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 1 dalies e ir f punktų nuostatos, reglamentuojančios skolos mitinei išnykimą, galioja tik atvejams (situacijoms), susidariusiems nuo Sąjungos muitinės kodekso 124 straipsnio 124 straipsnio taikymo datos, t. y. nuo 2016 m. gegužės 1 d.
Šiuo klausimu LVAT laikosi nuoseklios pozicijos, kad Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą (išnykimą), yra materialinio pobūdžio, todėl gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šio kodekso įsigaliojimo, o galiojant Bendrijos muitinės kodeksui atsiradusioms skoloms, taikomos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos (LVAT nutartys administracinėse bylose Nr.eA-1256-261/2019 (2019-11-20), Nr.eA-4293-968/2019 (2019-09-25). Dėl šios priežasties, Sąjungos muitinės kodekso nuostatose, reglamentuojančiose skolos muitinei įregistravimą, numatyti juridiniai faktai, tokie kaip importuotų prekių sunaikinimo faktas, gali lemti importo skolos išnykimą tik tais atvejais, jei pati skola muitinei būtų atsiradusi jau galiojant pačiam Sąjungos muitinės kodeksui, t. y. nuo 2016-05-01 datos (LVAT 2019-10-02 nutartis administracinėje byloje Nr.eA-1224-575/2019). LVAT yra taip pat pažymėjęs, kad nei Sąjungos muitinės kodeksas, nei kiti teisės aktai nenumato skolos muitinei išnykimą nustatančių normų galiojimo atgaline data.
Pažymėtina, kad spręsdama dėl prekių konfiskavimo ir jų sunaikinimo reikšmės, vertinant skolos muitinei išnykimą, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija baudžiamojoje byloje Nr.2K-72-489/2020 taip pat vadovavosi apžvelgta nuoseklia LVAT praktika panašiose bylose, pagal kurią Sąjungos muitinės kodekso nuostatos, nustatančios skolos muitinei atsiradimą ir išnykimą, konkrečiai ir Sąjungos muitinės kodekso 124 str. 1 dalies e ir f punktai, gali būti taikomos tik toms situacijoms, kurios yra susidariusios po šių kodekso normų įsigaliojimo, o galiojant Bendrijos muitinės kodeksui atsiradusioms skoloms, taikomos Bendrijos muitinės kodekso nuostatos. Įvertinęs tai, Kasacinis Teismas padarė išvadą, kad prekių, dėl kurių skola muitinei atsirado galiojant Bendrijos muitinės kodeksui, konfiskavimas ir sunaikinimas skolos išnykimo savaime nelemia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-02-20 nutartis baudžiamojoje byloje Nr.2K-72-489/2020).
Dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 str. 3 d. nustatyto 3 metų termino pateikti pranešimą apie skolą, teismas pažymi, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso, galiojusio skolos atsiradimo metu, 221 str. 4 dalimi, jeigu priežastis, dėl kurios atsirado skola muitinei, buvo veiksmas, dėl kurio galėjo būti iškelta baudžiamoji byla, pranešimas apie skolos sumą skolininkui gali būti pateikiamas ir pasibaigus trejų metų laikotarpiui, laikantis galiojančių nuostatų. Minėtą kodekso nuostatą įgyvendina Muitinės įstatymo 40¹ straipsnis, kuris nustato, jog tuo atveju, jeigu skola muitinei atsirado dėl Bendrijos muitinės kodekso 221 str. 4 dalyje nurodytos priežasties, pranešimas skolininkui apie muito sumą, sudarančią skolą muitinei, ir muito sumos įtraukimą į apskaitą pateikiamas ne vėliau kaip per 10 metų nuo skolos muitinei atsiradimo dienos. Atsižvelgęs į paminėtą teisinį reglamentavimą, teismas konstatuoja, jog VTM teisėtai ir pagrįstai nusprendė įregistruoti muito skolą prekėms, dėl kurių pranešimas dėl skolos įregistravimo buvo išsiųstas pareiškėjui praėjus Bendrijos muitinės kodekse nustatytam 3 metų laikotarpiui.
Atsižvelgdamas į sprendime nustatytų faktinių aplinkybių visumą, teismas konstatuoja, kad VTM 2019 m. spalio 16 d. sprendimu Nr.2TR-19-0014, Muitinės departamentas 2020 m. vasario 26 d. sprendimu Nr. 1A-41 objektyviai ir visapusiškai ištyrė pareiškėjo skunde nurodytas faktines aplinkybes, tinkamai įvertino įrodymus, teisingai taikė teisės normas bei priėmė teisėtus ir pagrįstus sprendimus, todėl jų naikinti nėra pagrindo.
Pažymėtina, kad įvertinęs minėtus sprendimus, teismas neturi pagrindo konstatuoti, jog jie neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. reikalavimų.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjo S. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.