Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Dariaus Kantaravičiaus, Algirdo Remeikos ir Gyčio Večersko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų (toliau – Marijampolės apylinkės teismas) 2021 m. spalio 11 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje ir nubaustas 5 (penkių) mėnesių laisvės terminuoto laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BPK) 64 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi paskirta 5 (penkių) mėnesių terminuoto laisvės atėmimo bausmė, visiško sudėjimo būdu subendrinta su neatlikta 2019 m. spalio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nuosprendžiu paskirtos bausmės dalimi šio nuosprendžio priėmimo dienai - 1 (vieno) mėnesio 3 (trijų) dienų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir prie šiuo nuosprendžiu paskirtos griežtesnės 5 (penkių) mėnesių terminuotos laisvės atėmimo bausmės pridėta visa neatlikta bausmės pagal 2019 m. spalio 22 d. Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų nuosprendį dalis - 1 mėnesis 3 dienos laisvės atėmimo, bei paskirta galutinė bausmė – 6 mėnesiai ir 3 dienos terminuoto laisvės atėmimo.

Civilinio ieškovo nukentėjusiojo J. V. civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo tenkintas iš dalies ir iš nuteistojo S. S. jam priteista 500 eurų padarytai neturtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajam J. V. pripažinta teisė į civilinio ieškinio turtinei žalai atlyginti patenkinimą, išaiškinant jam teisę kreiptis į teismą civilinio proceso tvarka, kai turės turtinę žalą patvirtinančius dokumentus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. S. S., pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad jis padarė nežymų sveikatos sutrikdymą kitam žmogui, o būtent: 2020 m. gegužės 28 d. apie 7 val. 20 min., atlikdamas bausmę (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytoje vietoje, t.y. (duomenys neskelbtini) nuteistųjų poilsio kambaryje ir (ar) koridoriuje, kilusio konflikto metu panaudojo fizinį smurtą nuteistojo J. V. atžvilgiu, tai yra jis tyčia ranka sudavė ne mažiau kaip du smūgius nukentėjusiajam J. V. į veidą, padarydamas jam kraujosruvą po kaire akimi, viršutinio žandikaulio dviejų priekinių dantų išmušimą, taip sukeldamas nukentėjusiajam nežymų sveikatos sutrikdymą, dėl dviejų dantų išmušimo netenkant 5% bendro pastovaus darbingumo.

2. Marijampolės apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad ištyrus baudžiamojoje byloje esančius įrodymus bei įvertinus juos BPK 20 straipsnyje nustatyta tvarka, darytina išvada, jog kaltinimas, pareikštas S. S. nežymiai sutrikdžius J. V. sveikatą, pasitvirtino. S. S. veika teisingai ir pagrįstai kvalifikuota pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

6. Skunde nesutinkama su teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu. Apelianto teigimu, teismas netinkamai įvertino surinktus duomenis byloje, todėl nepagrįstai nustatė, jog jis padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog S. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką yra įrodyta. Pripažindamas S. S. kaltu, apylinkės teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismo nuosprendis surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymų reikalavimų, BPK 20 straipsnio, 301 straipsnio nuostatos nepažeistos. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismo, vertinusio įrodymus, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Aukštesnysis teismas konstatuoja, jog ištirtų ir išanalizuotų įrodymų pagrindu S. S. veika pagal BK 140 straipsnio 1 dalį kvalifikuota tinkamai, kadangi atitinka šio nusikaltimo požymius. Nuteistojo apeliaciniame skunde nėra argumentų, kurių pagrindų reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendį ir priimti naują, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl S. S. kaltės.

Dėl įrodymų vertinimo

7. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo prerogatyva. Proceso dalyviai teismui gali teikti tik savo nuomonę, pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais, dėl darytinų išvadų vertinant įrodymus, todėl nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo, savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui.

8. Nagrinėjamu atveju kolegija konstatuoja, kad, priešingai nei skunde teigia apeliantas, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių nuostatų. Visi duomenys, kuriais teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Pirmosios instancijos teismas tyrė ir analizavo visus įrodymus, nei vienam neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia S. S. kaltę. Matyti, kad visi bylos įrodymai buvo ištirti nepažeidžiant jų tiesioginio ištyrimo principo (BPK 242 straipsnis).

8.1. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme nuteistasis S. S. savo kaltę dėl J. V. sužalojimo pripažino iš dalies. Nors apeliantas tiek apklausiamas pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigė, jog sudavė vieną smūgį kumščiu į veidą nukentėjusiajam J. V. bei nurodė, jog tai padarė išprovokuotas bei gindamasis nuo nukentėjusiojo, tačiau pirmosios instancijos teisme išsamiai ištirti įrodymai, jų visuma, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, neabejotinai leidžia daryti išvadą, jog S. S. nukentėjusiajam sužalojimus, nemažiau kaip dviem smūgiais, padarė tyčia, nesuvaldęs savo emocijų dėl nukentėjusiojo jam išsakytų pastabų, nesant būtinosios ginties situacijos. S. S. nurodomą versiją, jog jis gindamasis sudavęs tik vieną smūgį nukentėjusiajam, paneigia tiek nukentėjusiojo parodymai, tiek byloje esantys rašytiniai įrodymai.

8.2. Tai, kad S. S. tyčia sudavė smūgius J. V. į veido sritį, išmušė dantis, bei padarė sužalojimus, patvirtina iš esmės nuoseklūs ir pačio nukentėjusiojo parodymai, kurie kartu su pataisos namų pareigūnų A. Š., R. B., kurie netrukus po įvykio bendravo su nukentėjusiuoju, parodymais, liudytojų R. B., A. B. parodymais, (duomenys neskelbtini) saugumo valdymo skyriaus specialisto R. B. 2020 m. gegužės 28 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 4/49-1846 (1 t., b. l. 12-15), J. V. 2020-11-20 pareiškimu, kuriame jis dėl sužalojimo prašo atlikti ikiteisminį tyrimą ir kaltininką nubausti (1 t., b. l. 57), J. V. 2020 m. gegužės 28 d. medicininiu pažymėjimu Nr. 22, (1 t., b. l. 28), Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto V. V. 2020 m. birželio 18 d. išvada Nr. G 291/2020 (09) (1 t., b. l. 29), tarpusavyje logiškai ir nuosekliai susiję, neprieštarauja, vienas kitą papildo ir objektyviai atspindi įvykio aplinkybes.

8.3. Kaip matyti iš bylos duomenų, nukentėjusysis J. V. pakankamai nuosekliai tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir apklausiamas pirmosios instancijos teisme paaiškino įvykio aplinkybes bei nurodė, kad konfliktas kilo dėl to, kad S. S. išpylė arbatą į šiukšliadėžę, ko daryti negalima ir apie ką jam buvo pasakyta. Nukentėjusiojo teigimu, S. S. poilsio kambaryje jam sudavė į veidą, po ko jis parkrito, jam svaigo galva. Po to atsidarius poilsio kambario duris, S. S. jam sudavė apie tris smūgius į įvairias kūno vietas (t. 1 b. l. 48-49). Apklaustas pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis nurodė, kad jį S. S. sumušė, nes jam pasakęs pastabą, kad nemestų arbatos į šiukšlinę. Pirmą kartą jį sumušė poilsio kambaryje, sudavė į veidą du kartus, po to jam atsigavus ir išėjus į koridorių S. S. sudavė ir išmušė dantis (t. 1 b. l. 172-173). Netikėti nukentėjusiojo parodymais apeliacinės instancijos teismas neturi jokio pagrindo. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu ji davė išsamius parodymus, jos parodymai viso proceso metu atitiko nustatytas faktines bylos aplinkybes bei nebuvo prieštaringi. Nors apeliaciniame skunde nuteistasis teigia, kad nukentėjusiojo parodymai yra nenuoseklūs, melagingi bei klaidinantys teismą, tačiau su šiais skundo argumentais aukštesnysis teismas nesutinka ir pažymi, jog bylos duomenys patvirtina, kad J. V. duotose parodymuose dėl faktinių bylos aplinkybių, jokių esminių prieštaravimų nėra. Priešingai, nei teigiama apeliaciniame skunde, nukentėjusysis, tiek ikiteisminio tyrimo metu (apklaustas net tris kartus), tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, visą laiką nurodė tą patį, be to, jo parodymus patvirtino ir kita bylos medžiaga, o tai, kad nukentėjusysis duotose parodymuose įvykio aplinkybes nurodė ne pažodžiui, dėl ko galėjo skirtis tik tam tikros neesminės aplinkybės, nesudaro pagrindo teismui jo parodymus vertinti kaip nenuoseklius ar prieštaringus, taip pat nesudaro pagrindo ir jais netikėti. Be to, kaip pagrįstai nurodyta ir skundžiamame nuosprendyje, vertinant nukentėjusiojo parodymų tam tikrus neatitikimus dėl smūgių skaičiaus, atsižvelgtina į tai, kad nukentėjusysis turi lengvą protinį atsilikimą, be to, buvo apklausiamas po metų laiko teisme, be to, nukentėjusiojo parodymų neatitikimai nėra dėl esminių aplinkybių.

8.4. Pažymėtina, jog nukentėjusiojo nurodytas aplinkybes, jog S. S. jam išmušė dantis iš esmės patvirtino, nors tiesiogiai konflikto ir nematęs, tačiau iš karto po sumušimo su nukentėjusiuoju bendravęs pataisos namų specialistas A. Š., kuris apklaustas pirmosios instancijos teisme parodė, kad matė pas nukentėjusįjį rankoje išmuštus dantis. Taip pat matė, S. S. krumplių nubrozdinimus. Liudytojo teigimu, kiek jis atsimenantis, nukentėjusysis buvo koridoriuje, jis buvo susiėmęs už veido, kruvinas ir su dantimis rankoje. Aiškiai matėsi, kad J. V. buvo gavęs į dantis (t. 1 b. l. 174). Kartu tą pačią dieną su liudytoju A. Š. dirbęs pataisos namų specialistas R. B., taip pat patvirtino tas aplinkybes, jog matė sumuštą J. V.. Liudytojas parodė, jog kai A. Š. išeidamas iš posto atidarė duris, jie išgirdo, kad kažkas mušasi. Nuskubėję pamatė, kad J. V. buvo visas kruvinas, buvo prispjaudyta ant grindų. Paklausus kas atsitiko, jis pasakė, kad jį sumušė S. S.. Už ką sumušė nesakė. Šalia nukentėjusiojo per 5 metrus buvo nutolę kiti nuteistieji, kurie, jų paklausus, patvirtino, kad S. S. nukentėjusiajam išmušė dantis. Tai, kad J. V. buvo sumuštas akivaizdžiai matėsi (t. 1 b. l. 192).

8.5. Be to, pagrindą tikėti nukentėjusiojo nurodytomis įvykio aplinkybėmis suteikia ir liudytojais pirmosios instancijos teisme apklaustų A. B. ir R. B. parodymai. Nuteistojo S. S. prašymu apklaustas liudytojas A. B. parodė, jog nukentėjusysis J. V. žmones vadindavo necenzūriniais žodžiais. Tą dieną necenzūriniais žodžiais jis išvadino ir S. S., todėl ir gavo nuo jo. Jis matė, kad nukentėjusiajam buvo prakirsta lūpa, jis sėdėjo su ,,fonkėm“ (t. 2 b. l. 39). Nors, kaip teigiama ir skundžiamame nuosprendyje, minėtas liudytojas davė labiau palankius S. S. nei nukentėjusiajam parodymus, tačiau jis patvirtino tas aplinkybes, kad nuteistasis sumušė nukentėjusįjį ne už tai, kad jis jį užpuolė, o už tai, kad kažką ant jo pasakė, t. y. iš pykčio, kas paneigia nuteistojo teiginius, kad jis gynėsi nuo nukentėjusiojo smurto. Liudytoju pirmosios instancijos teisme apklaustas R. B. nurodė, kad jis pats dantų išmušimo nematęs, tik girdėjęs iš kitų nuteistųjų, kad J. V. du kartus gavo nuo S. S. į dantis televizijos žiūrėjimo kambaryje. Vieną kartą televizionkėj į dantis gavo, o kitą kartą koridoriuje prie stebėjimo kamerų, tik nežinantis, ar į dantis, ar į krūtinę. Vėliau S. S. buvo sumuštas už tai kad trenkė J. V., kad dantis išmušė (t. 2 b. l. 14). Pirmosios instancijos teismas vertindamas šio liudytojo parodymus, pagrįstai nurodė, jog minėtas liudytojas patvirtino, kad tarp nuteistųjų buvo kalbama, kad nukentėjusysis nuo S. S. gavo du kartus, o ne vieną kartą, kad kaip teigė nuteistasis, ir tai patvirtina nukentėjusiojo parodymus ir specialisto Nr. G 291/2020 (09) išvadą, kad buvo suduoti ne mažiau kaip du smūgiai. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojais taip pat buvo apklausti pataisos namuose bausmes atlikinėjantys nuteistieji E. J., A. S., M. R., tačiau jie esminių, turinčių reikšmės nusikalstamos veikos kvalifikavimui aplinkybių nenurodė, tiesiogiai įvykio nei vienas nematė, palaikė arba nuteistojo, arba nukentėjusiojo pusę bei davė vienai ar kitai pusei palankius parodymus.

8.6. Tai, kad nukentėjusiajam J. V. įvykio dieną buvo nežymiai sutrikdyta sveikata ir tai, kad sužalojimai jam buvo padaryti ne mažiau kaip dviem smūgiais, patvirtino ir Valstybinės teismo medicinos tarnybos Marijampolės skyriaus specialisto V. V. 2020 m. birželio 18 d. išvada Nr. G 291/2020 (09), kurioje fiksuota, kad J. V. konstatuota būklė po veido sumušimo, kraujosruva po kaire akimi, viršutinio žandikaulio dviejų priekinių dantų išmušimas vertinami nežymiu sveikatos sutrikdymu, dėl dviejų dantų išmušimo netenkant 5% bendro pastovaus darbingumo. Sužalojimai galėjo būti padaryti 2020 m. gegužės 28 d., dviem poveikiais (1 t., b. l. 29). Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, jog ikiteisminio tyrimo metu ekspertai konstatavo, kad nukentėjusiajam buvo išmuštas tik vienas dantis, byloje esantis Medicininis pažymėjimas patvirtina, kad 2020 m. gegužės 28 d. J. V. konstatuotos viršutiniame žandikaulyje 2 šviežios skylės -11 ir 12 dantų centrinių kandžių, po kaire akimi stebima hematoma. Kaip jau minėta, Specialisto išvada Nr. G 291/2020 (09) taip pat patvirtina, kad buvo išmušti du dantys ir, kad nukentėjusiajam padaryti sužalojimai, galėjo būti padaryti dviem poveikiais.

8.7. Nors nuteistasis S. S. tiek pirmosios instancijos teisme, tiek apeliaciniame skunde teigė, jog jis sudavė nukentėjusiajam būdamas jo išprovokuotas bei nuo jo gindamasis, tačiau aukštesniojo teismo vertinimu, išanalizavus baudžiamosios bylos medžiagą, akivaizdu, kad šie apelianto deklaratyvūs teiginiai, kuriais jis siekia išvengti baudžiamosios atsakomybės, yra nepagrįsti, kadangi byloje nėra jokių objektyvių patvirtinančių duomenų, kad nukentėjusysis J. V. pavojingai kėsinosi į S. S., siekdamas jam padaryti sužalojimą prieš pat nuteistajam suduodant jam smūgius.

8.8. Teisėjų kolegija pažymi, kad BK 28 straipsnis reglamentuoja, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teisės, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Pagal susiformavusią teismų praktiką kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus. Jo pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje (nagrinėjamu atveju nuteistojo S. S. sveikatą). Kaip pagrįstai konstatuota skundžiamame nuosprendyje, nagrinėjamu atveju S. S. sudavė smūgius nukentėjusiajam į veido sritį, išmušė jam dantis, kas negali būti laikoma būtinosios ginties veiksmais šioje situacijoje, juo labiau, kad nukentėjusysis nebuvo atlikęs jokių smurtinių veiksmų prieš nuteistąjį. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartų įrodymų visetas neduoda pagrindo išvadai, jog S. S. tik siekdamas apsiginti save panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiojo atžvilgiu. Iš bylos aplinkybių ir įvykio situacijos negalima spręsti, kad buvo kėsintasi į nuteistojo sveikatą ir nesudaro pagrindo vertinti buvus realiai prasidėjusį ar tiesiogiai gręsianti BK 28 straipsnio 2 dalyje numatytą pavojingą kėsinimąsi, šalinantį S. S. baudžiamąją atsakomybę.

9. Apeliaciniame skunde atkreipiamas dėmesys, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nebuvo apklaustas liudytojas A. B., kuris matė įvykį, taip pat nebuvo peržiūrėtos ir vaizdo stebėjimo kameros koridoriuje, kurios įrodo nuteistojo S. S. nekaltumą.

9.1. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme į teismo posėdį liudytoju buvo kviečiamas A. B., jam neatvykus buvo priimta nutartis minėtą liudytoją į teisiamąjį posėdį atvesdinti, tačiau kaip matyti iš byloje esančio 2021 m. rugpjūčio 31 d. Vilniaus apskrities VPK Viešosios tvarkos valdybos Areštinės ir konvojaus skyriaus Konvojaus kuopos 3-iojo būrio vyriausiojo postinio D. D. tarnybinio pranešimo, A. B. į teismo posėdį atvesdinti nebuvo galimybių. Kaip nurodyta minėtame tarnybiniame pranešime, VRIS Centrinio duomenų banko duomenimis A. B. gyvenamosios vietos niekur nedeklaravęs, Sodros duomenimis jis niekur nedirba, Užimtumo tarnyboje neregistruotas. Be to, nuo 2021 m. birželio 21 d. A. B. paskelbta paieška kaip asmens nuteisto už nusikalstamos veikos padarymą (t. 2 b. l. 70).

9.2. Taip pat byloje esantys duomenys patvirtina, jog pirmosios instancijos teismas tenkindamas S. S. gynėjo prašymą dėl įrodymų išreikalavimo, 2021 m. gegužės 4 d. nutartimi įpareigojo (duomenys neskelbtini) sektorių pateikti vaizdo kameros įrengtos (duomenys neskelbtini) būrio koridoriuje vaizdo įrašą, padarytą 2020 m. gegužės 28 d. 7 val. – 8 val. (duomenys neskelbtini) 2021 m. gegužės 19 d. raštu apylinkės teismą informavo, jog (duomenys neskelbtini) tokio įrašo išsaugota nėra. Be to, papildomai nurodė, jog 2-ojo Saugumo valdybos skyriaus pareigūnai vaizdo įrašus daro gavę užklausimą iš pareigūnų atliekančių ikiteisminio tyrimo veiksmus (t. 1 b. l. 186).

10. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, nagrinėjamoje byloje nėra jokių duomenų, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir S. S. atžvilgiu apkaltinamąjį nuosprendį priėmė vien todėl, kad jis praeityje buvo teistas. Vertinant objektyviuosius ir subjektyviuosius aspektus, byloje nėra jokių duomenų, kurie galėtų rodyti teisėjo asmeninį tendencingumą ar keliančių abejonių dėl jo šališkumo. Nuteistojo S. S. apeliaciniame skunde nurodyti teiginiai dėl teismo nusistatymo jo atžvilgiu yra nepagrįsti ir deklaratyvūs, todėl atmestini.

Dėl BK 64 straipsnio nuostatų taikymo

11. BK 64 straipsnyje reglamentuojama bausmių skyrimo, kai neatlikus bausmės padaryta nauja nusikalstama veika, tvarka. Šiame įstatyme nustatyta, kad jeigu nuteistasis, neatlikęs paskirtos bausmės, padaro naują nusikalstamą veiką arba naują nusikalstamą veiką bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu padaro asmuo, kuriam bausmės vykdymas atidėtas, teismas, paskyręs bausmę už naują nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, bausmes subendrina. Skirdamas subendrintą bausmę, teismas gali bausmes visiškai ar iš dalies sudėti. Pagal šį įstatymą kai bausmės visiškai sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama visa neatliktos bausmės dalis, o kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama tik dalis neatliktos bausmės. Jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis (BK 64 straipsnio 2, 3 dalys).

12. Kadangi nuteistasis S. S. naują nusikaltimą padarė neatlikęs Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 22 d. nuosprendžiu skirtos bausmės, todėl teismas pagrįstai, vadovaudamasis BK 64 straipsnio nuostatomis, už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirtą bausmę bendrino su likusios neatliktos bausmės dalimi. Tačiau baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka pasikeitė situacija – 2021 m. lapkričio 12 d. S. S. faktiškai atliko visą ankstesniu nuosprendžiu paskirtąją bausmę, todėl nebėra pagrindo bendrinti jam paskirtos bausmės su ankstesniu nuosprendžiu paskirta bausme. Esant tokioms aplinkybėms, nors pirmosios instancijos teismas ir teisingai taikė baudžiamąjį įstatymą, tačiau dėl pasikeitusios teisinės situacijos, skundžiamo nuosprendžio dalis dėl bausmių bendrinimo naikinama.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

13. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas ( BPK 322 straipsnio 1 dalis). Kauno apygardos teismo 2021 m. lapkričio 30 d. nutartimi nuteistajam S. S. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos centrinio koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė Jurgita Jablonskienė. Kauno apygardos teisme gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus 2022 m. sausio 25 d. pažyma Nr. (12.33 Mr) PT-713 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje nurodyta, kad nuteistajam S. S. suteiktos teisinės pagalbos išlaidos sudaro - 201 Eur ir kad šios išlaidos priteistinos valstybei.

14. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus (2020 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XIII-3180 redakcija). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-41-697/2021 ir kt.). Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis). Pirmosios instancijos teismo nuosprendį apskundė nuteistasis S. S., tačiau apeliacinės instancijos teisme jis gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė, todėl Kauno apygardos teismo nutartimi nuteistajam buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus parinkta gynėja advokatė Jurgita Jablonskienė. Teisėjų kolegija atsižvelgusi į tai, kad S. S. turi atlyginti nukentėjusiajam padarytą neturtinę žalą, kad duomenų apie nuteistojo turimą nekilnojamą turtą ar gaunamas pajamas nėra, kad nuteistasis eilę metų atlikinėjo bausmę pataisos namuose, pataisos namuose nedirbo, duomenų, kad šiuo metu nuteistasis būtų įsidarbinęs ir gautų pajamas nėra, sprendžia, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai, todėl teisinės pagalbos išlaidos iš nuteistojo neturi būti išieškotos (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo S. S. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. spalio 11 d. nuosprendį pakeisti.

Panaikinti Marijampolės apylinkės teismo Vilkaviškio rūmų 2021 m. spalio 11 d. nuosprendžio dalį, kuria vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė visiško sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2019 m. spalio 22 d. nuosprendžiu paskirta ir visa neatlikta bausmės dalimi ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 (šešiems) mėnesiams ir 3 (trims) dienoms.

Likusioje dalyje nuosprendį palikti nepakeistą.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.