Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

dalyvaujant ieškovės likviduojamos uždarosios akcinės bendrovės „Avėdra“ nemokumo administratoriui Vytautui Gelžiniui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka nuotoliniu vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės LUAB „Avėdra“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Vytauto Geležinio, ieškinį atsakovams J. O. (J. O.) ir UAB „Avedra auto“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 15 014,81 Eur žalos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovė ieškinyje ir dublike nurodė, kad Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 19 d. nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla. Administratorius, vertindamas nemokumo kilimo priežastis, nustatė, kad atsakovas 2020 m. gegužės 13 d. įsteigė UAB „Avedra auto“, kurios direktoriumi paskyrė save patį, vėliau šią įsteigtą įmonę perleido buvusiam ieškovės darbuotojui V. L. Nuo 2020 m. birželio iki rugsėjo 1 d., atsakovei UAB „Avedra auto“ buvo parduoti ieškovės atsargų likučiai iš viso už 25 265,10 Eur sumą, iš esmės netaikant prekybinio antkainio. Atsakovas J. O. vėliausiai nuo 2021 m. kovo mėnesio žinojo apie tai, kad ieškovė negali vykdyti kreditorinių įsipareigojimų, tačiau nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Ieškovė įprastai taikydavo 69,63 procentų antkainį, o parduodant atsakovei buvo taikytas vos kelių procentų antkainis. Tokie veiksmai neatitiko ieškovės įprastos verslo rizikos, buvo sudaryti iš esmės siekiant galimai gauti pelną, kuris galėtų būti panaudotas atsiskaitymui su ieškovės kreditoriais, sudaryti siekiant asmeninės naudos sau. Paradavimai buvo sudaryti nesąžiningai. Atsakovo elgesys buvo nesąžiningas, veiksmai atlikti tyčia, dėl to ieškovei padaryta žala.

3. Teismo posėdyje ieškovės atstovas palaikė ieškinio reikalavimus, prašė ieškinį tenkinti. Papildomai paaiškino, kad atsakovui J. O. 2021 m. kovo mėnesį buvo žinoma, kad bendrovė nemoki, tačiau jis bankroto bylos neinicijavo, o įsteigė kitą įmonę, kuriai beveik be antkainio pardavė prekes. J. O. pažeidė bendrąsias vadovo pareigas, nesilaikė fiduciarinių pareigų. Kam buvo panaudoti gauto už prekes lėšas tiksliai nežino, tačiau duomenų, kad būtų pasiėmęs savo reikmėms neturi. UAB „Avedra auto“ buvo atsakovo įmonė, žinojo, kad perka maža kaina. Įvertinant žalos dydį, nebuvo atsižvelgiama į aspektus, susijusius su prekių pardavimu didmena ar mažmena, antkainiais nesidomėjo. Daugiau įrodymų, nei pateikta į bylą, teikti neketina.

4. Atsakovas J. O. su ieškiniu nesutiko, prašė atmesti. Atsakovas procesiniuose dokumentuose nurodė, kad ieškovė, reikšdama ieškinį, neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų. Nurodė, kad UAB „Avėdra“ veiklą vykdė parduotuvėje, nuomojamose patalpose adresu Dariaus ir Girėno g. 20, Vilniuje. Įmonė prekiavo automobilių detalėmis. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2020 m. kovo mėn. 14 d. nutarimu Nr. 207 paskelbus karantino režimą, buvo uždrausta parduotuvių, prekybos centrų veikla. 2020 m. rugpjūčio 18 d. Valstybinei mokesčių inspekcijai pranešta apie veiklos stabdymą. Nuo 2020 m. rugsėjo 1 d. iki 2025 rugpjūčio 31 d. registruotas laikinas įmonės veiklos nevykdymas. Parduotuvės Nuomos sutartis nutraukta 2020 m. rugpjūčio 3 d. Sustabdžius parduotuvių veiklą, atsakovas planavo imtis kitos veiklos – autoservisų, įsteigė UAB „Avedra auto“ ir ketino iš? UAB „Avėdra“ įsigytas prekes realizuoti teikdamas autoserviso paslaugas, o UAB „Avėdra“ gautomis piniginėmis lėšomis už? parduotas prekes atsiskaityti su kreditoriais. Dėl blogos sveikatos (atsakovui nustatytas 55 % darbingumo lygis) 2020-07-10 UAB „Avedra auto“ akcijas pardavė V. L., 2020-07-14 J. O. buvo atleistas iš? direktoriaus pareigų. UAB „Avėdra“ dėl susidariusios sunkios padėties rinkoje, kurią sąlygojo veiklos ribojimai susiję su visuotinai paskelbta pandemija ir karantinu, negalėjo vykdyti veiklos, taip pat ir negalėjo įvykdyti įsipareigojimų kreditoriams: sumokėti už? nuomą, pridėtinės vertės mokestį, socialinio draudimo įmokas bei kitus būtinus mokėjimus, kuriems suėjęs terminas. Atsakovas J. O. dalį auto detalių pardavė UAB „Avedra auto“, siekdamas maksimaliai tenkinti kreditorių interesus, mažinti UAB „Avėdra“ įsiskolinimą, taip siekdamas, kad UAB „Avėdra“ turimos autodalys netaptų nelikvidžios, nes dėl lėšų stygiaus buvo sandėliuojamos netinkamoje patalpoje garaže. Prekės buvo parduodamos ne iš? parduotuvės lentynos mažmenoje galutiniam vartotojui, o didelė dalis prekių, todėl prekės antkainis negali būti tokio dydžio kaip mažmenoje; prekės parduotos didesne kaina nei jų savikaina. Pardavus dalį UAB „Avėdra“ prekių likučių, gautais pinigais iš dalies atsiskaityta su kreditoriais: darbuotojais, Valstybine mokesčių inspekcija. Atsakovas neatliko veiksmų, kurie padarytų realią žalą UAB „Avėdra“, nepažeidė jokio teisės akto, kuriuo būtų administracijos vadovui ribojama teisė parduoti prekes vienu ar kitu antkainiu, padidinti ar sumažinti prekės pardavimo vertę. Prekių likučių pardavimas didesne kaina nei savikaina įrodo, kad įmonė gavo pelno iš? pardavimo ir įmonė žalos nepatyrė, o žala yra būtina sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. UAB „Avedra auto” sandoryje perkant prekių likučius dalyvavo kaip sąžininga sutartinių santykių šalis, už? prekes atsiskaitė.

5. Atsakovė UAB „Avedra auto“ su ieškiniu nesutiko, prašė ieškinį atmesti.

6. Atsakovė procesiniuose dokumentuosi nurodė, kad J. O. įsteigė UAB „Avedra auto“, kurios akcijas netrukus po įmonės įsteigimo pardavė V. L. Po akcijų pardavimo, UAB „Avedra auto“ ir UAB „Avėdra“ nesiejo jokie ryšiai. UAB „Avedra auto“ įsigijo UAB „Avėdra“ prekių likučius sutarta kaina ir negali atsakyti už? UAB „Avėdra“ kainodarą. UAB „Avedra auto“ įsigijo didelį kiekį prekių likučių, todėl kaina buvo derinama ne kaip galutiniam vartotojui, o kaip tarpiniam pardavėjui. UAB „Avedra auto“, pirkdama didelį kiekį prekių, kurias vėliau parduos galutiniam vartotojui, niekada jų neįsigytų už? mažmeninę kainą, nes toks sandoris būtų akivaizdžiai nuostolingas, tokias prekes praktiškai būtų neįmanoma parduoti galutiniam vartotojui, tokios prekės taptų nekonkurencingos. UAB „Avedra auto“ yra žinoma, kad UAB „Avėdra" prekes pardavė su antkainiu ir žalos toks pardavimas UAB „Avėdra" nepadarė, nes gavo pelną, todėl nėra pagrindo spręsti civilinės atsakomybės klausimą dėl žalos, nes jos nepadaryta. Reikalavimas priteisti žalą solidariai, jeigu tokia žala ir egzistuotų, toks reikalavimas prieštarautų solidarios civilinės atsakomybės principams, įtvirtintiems LR CK 6.6. str. UAB „Avedra auto“ yra sąžininga prekių įgijėja ir negali atsakyti UAB „Avėdra“ ar tretiesiems asmenims už? sąžiningus veiksmus, kurių pagrindu įgijo turtą. Ieškovas neįrodė ir nepateikė įrodymų, kad UAB „Avedra auto“ veiksmai yra neteisėti ar, kad dėl jų padaryta žala, todėl ieškinys atmestinas.

7. Atsakovas J. O. teismo posėdyje palaikė procesiniuose dokumentuose išdėstytą poziciją, prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, kad UAB „Avedra auto“ prekes galėjo pirkti tiesiogiai iš tiekėjų. Bandė ieškoti, kad galėtų parduoti prekių likučius, tačiau nerado, tokių įrodymų neturi. Buvę UAB „Avėdra“ darbuotojai perėjo dirbti į UAB „Avedra auto“ į tokias pačias ar analogiškas pareigas. UAB „Avedra auto“ veiklą vykdo kitose patalpose nei vykdė UAB „Avėdra“.

8. Teismo posėdyje atsakovų atstovas advokatas Ridas Žemkauskas palaikė procesiniuose dokumentuose nurodytą, poziciją, ieškinį prašė atmesti. Papildomai nurodė, kad sandorio sudarymas teisės aktų nepažeidė, ieškovė gavo tam tikrą pelną. Ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

9. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2021 m. lapkričio 19 d. nutartimi UAB „Avėdra“ iškėlė bankroto bylą. Šioje nutartyje nustatyta, kad 2020 m. bendrovės balanso duomenimis, bendrovės turtas sudarė 22 619,00 Eur, turimi įsipareigojimai siekė 17 651,00 Eur; 2021 m. spalio 14 d. duomenimis bendrovės mokestinė nepriemoka siekė10 657,19 Eur. UAB „Avėdra“ paskutinis vadovas iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas J. O..

10. Byloje pateiktais duomenimis taip pat nustatyta, kad atsakovas J. O. 2020 m. gegužės 8 d. įsteigė UAB „Avedra auto“ ir save paskyrė šios įmonės vadovu. 2020 m. liepos 10 d. akcijų pirkimo pardavimo sutartimi atsakovas J. O. ir jo sutuoktinė pardavė V. L. 100 Vnt. UAB „Avedra auto akcijų 2020 m. liepos 10 d. vienintelio akcininko sprendimu atsakovas atleistas iš direktoriaus pareigų.

11. Byloje nėra ginčo, kad UAB „Avėdra“ 2020 m. birželio - 2020 m. rugsėjo 1 d. laikotarpiu pardavė atsakovei UAB „Avedra auto“ prekių už bendrą 25 265,10 Eur sumą. Kaip matyti iš ieškovės pateiktų skaičiavimų, prekės atsakovei parduotos taikant nuo -27,33 proc. iki 24,24 proc. antkainį, dažniausiai taikant kelių procentų antkainį. Atsakovai šių ieškovės atstovo skaičiavimų neginčijo, taip pat neginčijo ieškovės atstovo nurodytų aplinkybių, kad įpratai ieškovės veikloje parduodant prekes buvo taikomas 69,63 proc. antkainis.

12. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad tais atvejais, kai bendrovės vadovui gali būti taikoma civilinė atsakomybė, vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus Atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį (CPK 178 straipsnis).

13. CK 6.246 straipsnio 1 dalis nustato, kad civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė būtų preziumuojama (CK 6.248 straipsnio 1 dalis), todėl ieškovas neprivalėtų įrodinėti, jog bendrovės vadovas kaltas. atsakovas, t. y. bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turėtų paneigti šią prezumpciją (CPK 178 straipsnis, 182 straipsnio 4 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 26 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-686/2017 14 punktas ir jame nurodyta praktika).

14. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad, atsižvelgiant į vadovo atliekamų pareigų ir vykdomų funkcijų pobūdį, jam atsakomybė gali kilti trimis savarankiškais pagrindais – pažeidus imperatyviąsias įstatymo nuostatas, CK 2.87 straipsnyje nustatytas fiduciarines pareigas ar priėmus netinkamą verslo sprendimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-4-313/2018 41 punktas).

15. Pagal CK 2.87 straipsnio 1 dalį, juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai. Vadovaujantis CK 2.87 straipsnio 7 dalimi, juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

16. Kai bendrovės valdymo organai priima verslo sprendimus, jie neprivalo užtikrinti, kad visi verslo sprendimai būtų naudingi bendrovei, t. y. neprivalo pasiekti tam tikro rezultato, todėl verslo sprendimo atveju neteisėtumas vertintinas kitaip, nei imperatyvios pareigos pažeidimo atveju. Teismui vertinant vadovo veiksmus verslo sprendimų aspektu ex post reikia nustatyti, ar sprendimo priėmimo metu vadovas nepažeidė fiduciarinių pareigų – ar veikė sąžiningai, ar jam įtakos nedarė interesų konfliktas ir jis tinkamai ištyrė sprendimui reikšmingą informaciją, kitaip tariant, teisėtu gali būti laikomas ir nuostolingas sprendimas, jei jo priėmimo metu buvo veikiama geriausiais bendrovės interesais, todėl šiuo atveju nustatant bendrovės valdymo organų veiksmų neteisėtumą taikytina verslo sprendimų priėmimo taisyklė (angl. business judgemjent rule). Verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

17. Pažymėtina, kad verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia prezumpciją, jog vadovas bendrovės atžvilgiu veikia sąžiningai. Nurodyta prezumpcija taikoma, nes valdymo organų nariai negali iš anksto žinoti, ar jų sprendimai ekonomiškai pasiteisins – verslo rezultatai priklauso nuo daugelio rinkos veiksnių, todėl ir atsakomybė jiems turėtų būti taikoma ne už neigiamą ekonominį jų veiksmų rezultatą (ekonomiškai nepasiteisinusį sprendimą), kurio pasekmių numatyti jie neturėjo galimybės, bet už jų veiksmus sprendimo priėmimo metu, t. y. jų teisėtumą – ar sprendimo priėmimo metu jie galėjo pagrįstai ir sąžiningai tikėti, kad šis sandoris naudingas bendrovei. Svarbu įvertinti atsakingo už įmonės veiklą subjekto veiksmus, t. y. kiek jis buvo lojalus bendrovės interesams, rūpestingas, kiek jo sprendimai buvo sąžiningi ir kvalifikuoti, ar buvo pasitelkiama kvalifikuotų specialistų pagalba ir pan.

18. Verslo sprendimas turi akivaizdžiai neviršyti protingos komercinės rizikos. Laikoma, kad verslo sprendimas yra protingas, jeigu nustatoma aplinkybė, kad nebuvo akivaizdaus vadovo ūkinės komercinės rizikos peržengimo (verslo sprendimas nebuvo akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingas, nuostolingas). Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, ūkinėje veikloje egzistuoja verslo ciklai, svyravimai, todėl versle negalima garantuoti nei nuolatinio ir stabilaus pelno, nei vien tik naudingų sandorių sudarymo, todėl jei įmonės valdymo organų nariai būtų asmeniškai atsakingi už kiekvieną nuostolius sukėlusį sprendimą, tai žlugdytų jų iniciatyvumą, versliškumą, ribotų veikimo laisvę greitų bei ryžtingų sprendimų reikalaujančiose situacijose, t. y. prieštarautų vadovavimo bendrovėms tikslams plėtoti verslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014).

19. Pažymėtina, kad ieškovė jokių konkrečių atsakovų neteisėtų veiksmų neįrodinėjo, t. y. neįrodinėjo, kokių teisės aktų reikalavimus atsakovai pažeidė sudarydami prekių pirkimo - pardavimo sandorius. Ieškovė ieškinį grindžia CK 6.263 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendrojo pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai netinkamu vykdymu. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad atsakovas J. O. netinkamai vykdė įmonės vadovo fiduciarines pareigas, įtvirtintas CK 2.87 str.

20. Teismo vertinimu, tokios aplinkybės, kai tiek UAB „Avėdra“, tiek UAB „Avedra auto“ vadovavo (ar jų akcininkai buvo) tie patys asmenys, taip pat tai, kad tie abiejose įmonėse vadovaujamose pareigose dirbo tie patys darbuotojai, kelia pagrįstų abejonių dėl sandoriuose dalyvavusių asmenų sąžiningumo, tačiau vien tokių aplinkybių nepakanka civilinei atsakomybei atsirasti. Kaip jau nustatyta UAB „Avėdra“ sandorių sudarymo metu iš esmės buvo nemoki, bandymas tęsti veiklą galėjo sąlygoti dar didesnių kreditorinių įsipareigojimų atsiradimą. Atsižvelgiant į tuo metu buvusią situaciją (įmonė faktiškai nemoki, pasibaigusi patalpų nuomos sutartis veiklai vykdyti), įmonės vadovo sprendimas parduoti prekių likučius savaime nelaikytinas nesąžiningu.

21. Nepaisant to, kad ankstesnėje veikloje ieškovė, parduodama prekes, vidutiniškai taikė 69,93 procentų antkainį, tačiau tai savaime nereiškia, kad 2020 m. birželio – rugsėjo mėnesiais buvo realios galimybės prekes parduoti kitiems subjektams taikant tokį antkainį. Atvirkščiai, aplinkybė, kad jau 2020 m. pavasarį ieškovė faktiškai buvo nemoki įrodo tai, kad ieškovės verslo sprendimai, įskaitant sprendimą taikyti vidutiniškai 69,63 procentų antkainį, nebuvo pagrįsti. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad sudarytais prekių pirkimo - pardavimo sandoriais ieškovei buvo padaryta žala.

22. Pažymėtina ir tai, kad pardavus ieškovės prekes atsakovei, dažnu atveju buvo taikytas antkainis. Ieškovės bankroto administratorius neturi duomenų, jog faktiškai už parduotas prekes lėšų nebuvo gauta ar kad gautos lėšos buvo panaudotos ne atsiskaitymui su kreditoriais, o asmeninėms atsakovo J. O. reikmėms. Pažymėtina, kad byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas J. O. po 2020 m. liepos 14 d. kokia nors forma dalyvauja UAB „Avedra auto“ veikloje, t. y. kad gavo ar galėjo gauti naudą UAB „Avėdra“ pardavus prekių likučius UAB „Avedra auto“.

23. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė nei atsakovų (ar vieno jų) veiksmų neteisėtumo, nei žalos fakto. Nenustačius bent vienos iš šių civilinės atsakomybės sąlygų, kitų civilinės sąlygų nustatymas netikslingas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovė neįrodė, jog prekių pirkimo - pardavimo sandorių sudarymas šiuo konkrečiu atveju buvo neteisėti veiksmai, lėmę žalos ieškovei atsiradimą ar apsunkinimą ieškovei atsiskaityti su kreditoriais. Dėl nurodytų motyvų ieškinys atmestinas (CPK 178 str.).

24. Kiti šalių argumentai teisinės reikšmės neturi, todėl teismas dėl jų nepasisako.

25. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies.

26. Atsakovai duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė, todėl bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos (CPK 93 str. 1 d., 98 str.)

27. Išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, sudaro 17,92 Eur ir, atmetus ieškinį, turėtų būti priteistos iš ieškovės. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą atleista (CPK 83 str. 1 d. 8 p.), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš jos nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnis).

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 270 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

ieškinį atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.