Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Burdulienės, Jadvygos Mardosevič ir Jūros Marijos Strumskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Avėdra“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Avėdra“, atstovaujamos nemokumo administratoriaus Vytauto Geležinio, ieškinį atsakovams J. O. (J. O.) ir UAB „Avedra auto“ dėl žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė BUAB „Avėdra“ prašė solidariai iš atsakovų J. O. ir UAB „Avedra auto“ priteisti 15 014,81 Eur žalos, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad:

1.1 Vilniaus apygardos teismo 2021-11-19 nutartimi ieškovei iškelta bankroto byla;

1.2 vertindamas nemokumo kilimo priežastis administratorius nustatė, kad atsakovas J. O. 2020-05-13 įsteigė UAB „Avedra auto“, kurios direktoriumi paskyrė J. O., vėliau šią įmonę perleido buvusiam ieškovės darbuotojui V. L. (V. L.);

1.3 Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022-03-07 nutartyje konstatavo, kad atsakovas J. O. vėliausiai nuo 2021 m. kovo mėnesio žinojo, kad ieškovė negali vykdyti kreditorinių įsipareigojimų, tačiau nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo, vietoje to atsakovas J. O. įsteigė atsakovę UAB „Avedra auto“, kuriai pardavė didžiąją dalį ieškovės turto;

1.4 2020 m. birželio–rugsėjo mėnesiais BUAB „Avėdra“ atsakovei UAB „Avedra auto“ pardavė ieškovės atsargų likučius už 25 265,10 Eur, iš esmės netaikydama prekybinio antkainio. Ieškovė įprastai taikydavo 69,63 proc. antkainį, o parduodama prekes atsakovei, taikė vos kelių procentų antkainis, ko pasekoje ieškovei padaryta 15 032,87 Eur žala. Tokie veiksmai neatitiko ieškovės įprastos verslo rizikos, sandoris sudarytas siekiant asmeninės naudos. Pardavimai buvo nesąžiningi. Atsakovo elgesys buvo nesąžiningas, veiksmai atlikti tyčia, dėl to ieškovei padaryta žala. Padarytą žalą skaičiavo kaip skirtumą tarp parduotų prekių kainos ir prekių su 69,63 proc. antkainiu kainos.

2.1. ieškovė neįrodė civilinės atsakomybės sąlygų;

2.2. BUAB „Avėdra“ veiklą vykdė parduotuvėje, nuomojamose patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini). Įmonė prekiavo automobilių detalėmis. 2020-03-14 paskelbus karantino režimą, buvo uždrausta parduotuvių veikla. Valstybinei mokesčių inspekcijai 2020-08-18 pranešta apie veiklos stabdymą. Nuo 2020-09-01 iki 2025-08-31 registruotas laikinas įmonės veiklos nevykdymas. Parduotuvės patalpų Nuomos sutartis nutraukta 2020-08-03;

2.3. sustabdžius parduotuvių veiklą, atsakovas planavo imtis kitos veiklos – autoservisų paslaugų, įsteigė UAB „Avedra auto“ bei ketino is? BUAB „Avėdra“ įsigytas prekes realizuoti, teikdamas autoserviso paslaugas, o uz? parduotas prekes gautomis piniginėmis lės?omis atsiskaityti su BUAB „Avėdra“ kreditoriais;

2.4. dėl blogos sveikatos (atsakovui nustatytas (duomenys neskelbtini)) 2020-07-10 UAB „Avedra auto“ akcijas pardavė V. L.. 2020-07-14 J. O. buvo atleistas is? direktoriaus pareigų;

2.5. BUAB „Avėdra“ dėl sunkios padėties rinkoje, kurią sąlygojo veiklos ribojimai, susiję su pandemija ir karantinu, negalėjo vykdyti veiklos ir įsipareigojimų kreditoriams: sumokėti nuomą, pridėtinės vertės mokestį, socialinio draudimo įmokas bei kitus būtinus mokėjimus, kuriems suėjęs terminas;

2.6. BUAB „Avėdra“ turimos autodalys dėl lėšų stygiaus buvo sandėliuojamos netinkamoje patalpoje, garaže. Atsakovas J. O., siekdamas, kad autodalys netaptų nelikvidžios, bei siekdamas maksimaliai tenkinti kreditorių interesus ir mažinti BUAB „Avėdra“ įsiskolinimą, dalį autodalių pardavė UAB „Avedra auto“. Parduodama buvo didelė dalis prekių, todėl antkainis negalėjo būti tokio dydžio kaip mažmena. Prekės parduotos didesne kaina, nei jų savikaina. Pardavus dalį BUAB „Avėdra“ prekių likučių, gautais pinigais iš dalies atsiskaityta su kreditoriais: darbuotojais ir Valstybine mokesčių inspekcija;

2.7. atsakovas neatliko veiksmų, kurie padarytų realią žalą BUAB „Avėdra“, nepažeidė teisės akto, kuriuo būtų administracijos vadovui ribojama teisė parduoti prekes tam tikru antkainiu, padidinti ar sumažinti prekės pardavimo vertę. Prekių likuc?ių pardavimas didesne kaina nei savikaina įrodo, kad įmonė gavo pelno ir žalos nepatyrė. Žala yra būtina sąlyga civilinei atsakomybei atsirasti. UAB „Avedra auto”, pirkdama prekių likučius, buvo sąžininga sutartinių santykių s?alis ir uz? prekes atsiskaitė.

3. Atsakovė UAB „Avedra auto“ prašė ieškinį atmesti. Nurodė, kad:

3.1 J. O. įsteigė UAB „Avedra auto“, kurios akcijas netrukus po įmonės įsteigimo pardavė V. L.. Po akcijų pardavimo, UAB „Avedra auto“ ir BUAB „Avėdra“ nesiejo jokie ryšiai;

3.2 AB „Avedra auto“ įsigijo BUAB „Avėdra“ prekių likučius sutarta kaina ir negali atsakyti už? BUAB „Avėdra“ kainodarą. UAB „Avedra auto“ įsigijo didelį kiekį prekių likučių, todėl kaina buvo derinama ne kaip galutiniam vartotojui, o kaip tarpiniam pardavėjui;

3.3 UAB „Avedra auto“, pirkdama didelį kiekį prekių, kurias vėliau parduos galutiniam vartotojui, niekada jų neįsigytų už? mažmeninę kainą, nes toks sandoris būtų akivaizdžiai nuostolingas, tokių prekių būtų neįmanoma parduoti galutiniam vartotojui, jos taptų nekonkurencingos;

3.4 UAB „Avedra auto“ yra z?inoma, kad BUAB „Avėdra“ prekes pardavė su antkainiu ir šis pardavimas BUAB „Avėdra“ nepadarė z?alos, nes įmonė gavo pelną. Nėra pagrindo spręsti civilinės atsakomybės klausimą dėl z?alos, kuri nepadaryta;

3.5 reikalavimas priteisti žalą solidariai, jeigu tokia žala ir egzistuotų, prieštarautų solidarios civilinės atsakomybės principams, įtvirtintiems Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.6. straipsnyje;

3.6 UAB „Avedra auto“ yra sąžininga prekių įgijėja ir negali atsakyti BUAB „Avėdra“ už? sąžiningus veiksmus, kurių pagrindu įgijo turtą. Ieškovas neįrodė, kad UAB „Avedra auto“ veiksmai yra neteisėti ar, kad dėl jų padaryta žala.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nurodė, kad:

4.1. ieškovė atsakovų konkrečių neteisėtų veiksmų neįrodinėjo, t. y. neįrodinėjo, kokių teisės aktų reikalavimus atsakovai pažeidė sudarydami prekių pirkimo-pardavimo sandorius. Teismo posėdžio metu ieškovės atstovas nurodė, kad atsakovas J. O. netinkamai vykdė įmonės vadovo fiduciarines pareigas, įtvirtintas CK 2.87 straipsnyje;

4.2. aplinkybės, kai BUAB „Avėdra“ ir UAB „Avedra auto“ vadovavo ar jų akcininkai buvo tie patys asmenys, taip pat, kad abiejose įmonėse vadovaujamose pareigose dirbo tie patys darbuotojai, kelia pagrįstų abejonių dėl sandoriuose dalyvavusių asmenų sąžiningumo, tačiau vien tokių aplinkybių nepakanka civilinei atsakomybei atsirasti. Atsižvelgiant į tuo metu buvusią situaciją (įmonė faktiškai nemoki, pasibaigusi patalpų nuomos sutartis), įmonės vadovo sprendimas parduoti prekių likučius savaime nelaikytinas nesąžiningu;

4.3. tai, kad ankstesnėje veikloje ieškovė, parduodama prekes, vidutiniškai taikė 69,93 proc. antkainį, savaime nereiškia, kad 2020 m. birželio–rugsėjo mėnesiais buvo realios galimybės prekes parduoti kitiems subjektams taikant tokį antkainį. Atvirkščiai, aplinkybė, kad jau 2020 m. pavasarį ieškovė faktiškai buvo nemoki, įrodo tai, kad ieškovės verslo sprendimai, įskaitant sprendimą taikyti vidutiniškai 69,63 proc. antkainį, nebuvo pagrįsti;

4.4. ieškovė, parduodama prekes atsakovei, dažnu atveju taikė antkainius. Ieškovės bankroto administratorius neturi duomenų, jog už parduotas prekes lėšų nebuvo gauta ar kad gautos lėšos buvo panaudotos ne atsiskaitymui su kreditoriais, o asmeninėms atsakovo J. O. reikmėms. Byloje nėra duomenų, atsakovas J. O. po 2020-07-14 kokia nors forma dalyvavo UAB „Avedra auto“ veikloje, kad gavo ar galėjo gauti naudą pardavus prekių likučius;

4.5. ieškovė neįrodė nei atsakovų (ar vieno jų) veiksmų neteisėtumo, nei žalos fakto. Nenustačius bent vienos iš šių civilinės atsakomybės sąlygų, kitų civilinės sąlygų nustatymas netikslingas (CK 6.246–6.249 straipsniai). Ieškovė neįrodė, jog prekių pirkimo–pardavimo sandorių sudarymas buvo neteisėti veiksmai, lėmę žalos ieškovei atsiradimą ar apsunkinimą ieškovei atsiskaityti su kreditoriais.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Ieškovė BUAB „Avėdra“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės BUAB „Avėdra“ ieškinį tenkinti, priteisti solidariai ieškovės naudai iš atsakovo J. O. ir UAB „Avedra auto“ patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad:

5.1. teismas netinkamai nustatė atsakovo J. O. pareigas, ieškovei tapus nemokiai. 2020 m. pavasarį J. O., privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Tačiau vietoje to, atsakovas J. O. įsteigė UAB „Avedra auto“, kuriam už kelių centų antkainį pardavė beveik visą ieškovės turtą. Atsakovo J. O. pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo nevykdymas yra neteisėtas neveikimas. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad neįrodyti neteisėti atsakovo J. O. veiksmai;

5.2. juridinio asmens vadovas privalo inicijuoti įmonei nemokumo procesą, jeigu juridinis asmuo yra nemokus, ir privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šių pareigų nevykdymo. Atsakovui nesikreipus dėl bankroto bylos ieškovei iškėlimo ir neišsaugojus jos turto, pardavus jį kitai savo įsteigtai bendrovei, atsakovas J. O. ieškovės atžvilgiu elgėsi netinkamai;

5.3. teismas nepagrįstai nurodė, kad atsakovas J. O. nepažeidė savo kaip bendrovės vadovo pareigų, kurios įvirtintos CK ir Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatyme (toliau – JANĮ). Palikus galioti tokį sprendimą, būtų formuojamas neigiamas precedentas, toks aiškinimas sudarytų sąlygas įmonių vadovams piktnaudžiauti;

5.4. teismas netinkamai nustatė atsakovo J. O. fiduciarines pareigas. Atsakovas turėdamas galimybę parduoti ieškovės turtą bet kokiam trečiajam asmeniui ir (ar) kitam analogišką veiklą vykdančiam subjektui ir galimai už ženkliai didesnę kainą, to nepadarė, o įsteigė UAB „Avedra auto“, kuriai iš esmės už savikainą pardavė beveik visą ieškovės turtą, kad UAB „Avedra auto“ galėtų tęsti veiklą;

5.5. atsakovas J. O. pažeidė fiduciarines pareigas, būdamas ieškovės vadovas ir akcininkas, veikė pažeisdamas sąžiningumo ir protingumo kriterijus, buvo nelojalus ieškovei ir neišvengė interesų konflikto. BUAB „Avėdra“ veiklą perkėlė į UAB „Avedra auto“, nesiekė gelbėti į sunkią finansinę padėtį patekusios BUAB „Avėdra“ ar nesikreipė dėl bankroto bylos iškėlimo. Bandymas tęsti veiklą galėjo sąlygoti didesnį ieškovės pelną;

5.6. BUAB „Avėdra“ vardu buvo atlikti veiksmai, kurie neatitiko įprastos veiklos rizikos. Ieškovės parduodamos prekės iš esmės buvo parduotos netaikant prekybinio antkainio, pardavimais buvo siekiama iš BUAB „Avėdra“ perkelti galimą gauti pelną, kuris galėtų būti panaudotas atsiskaitymui su kreditoriais. Pardavimai atlikti vien atsakovų interesais, siekiant asmeninės naudos, viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas, nesąžiningai, todėl verslo sprendimo taisyklės apsauga atsakovui J. O. neturi būti taikoma;

5.7. atsakovai kartu atliko aprašytus veiksmus, nes ieškovei esant nemokiai sąmoningai buvo įsteigta UAB „Avedra auto“, kad UAB „Avedra auto“ perimtų ieškovės turtą ir galėtų toliau sėkmingai vykdyti veiklą, o ieškovė išvengtų atsiskaitymo su kreditoriais. Atsakovų veiksmuose konstatuotina tiesioginė tyčia. Atsakovams buvo žinoma ir suprantama, kad parduodant ieškovės prekių likučius iš esmės netaikant prekybinio antkainio, yra daroma žala BUAB „Avėdra“ ir jos kreditoriams, siekiama naudos sau;

5.8. ieškovės patirtus nuostolius lėmė tiesioginiai atsakovų veiksmai, tarp atsiradusios žalos ir neteisėtų veiksmų yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atsakovų veiksmai, atliekant prekių pirkimą ir pardavimą, sukėlė bendrą žalą, t. y. nustatytas objektyvaus bendrininkavimo atvejis, solidarioji jų pareiga atlyginti padarytą žalą preziumuojama;

5.9. sprendimas yra nemotyvuotas (ar nepakankamai motyvuotas). Nėra pasisakoma dėl atsakovo J. O. pareigų BUAB „Avėdra“ tapus nemokiai ir jos turto išsaugojimo ir atsakovo veikimo ieškovės kreditorių interesais. Teismas neištyrė, kad UAB „Avedra auto“ įsteigimas buvo žalingas ieškovei. Sprendimo 10-11 ir 20 punktuose išdėstyti motyvai prieštarauja sprendimo 23 punkte išdėstytiems motyvams, pagal kuriuos pats teismas pripažino, kad atsakovas J. O. veikė teisėtai ir neatliko neteisėtų veiksmų. Manytina, kad teismas nesusipažino su byloje esančiai įrodymais ir jų netyrė.

6. Atsakovai J. O. ir UAB „Avedra auto“ apeliaciniu skundą prašo atmesti. Nurodo, kad:

6.1. atsakovas J. O. atsakovui UAB „Avedra auto“ pardave? tik dalį turto, kuris dar buvo tinkamas realizavimui. Autodalys buvo parduotos didesne kaina nei jų savikaina. Uz? parduotas prekes gautos le?šos panaudotos atsiskaitymui su kreditoriais, o ne asmenine?ms atsakovo J. O. reikme?ms;

6.2. nepagrįstai teigiama, kad buvo neišsaugotas BUAB „Avėdra“ turtas. Jis nebuvo sunaikintas ar kitaip prarastas – turtas buvo parduotas gaunant pelną, atsiskaityta su kreditoriais, kitą turtą pere?me? bankroto administratorius;

6.3. tai kad atsakovas laiku nesikreipe? de?l bankroto bylos iške?limo, ne?ra šio ginc?o objektas. Savalaikis nesikreipimas de?l bankroto bylos iške?limo, nesustabdo įmone?s ūkine?s-komercine?s veiklos, neapriboja jos vadovo teisių. Atsakovas de?jo pastangas skubiai gauti pajamų ir nors dalinai atsiskaityti su kreditoriais. Kitos bendrove?s įsteigimas ne?ra draudz?iamas, atsakovas J. O. nepadare? teise?s paz?eidimo;

6.4. paskelbus karantiną įmone?s ture?jo stabdyti savo veiklą, tokiomis sąlygomis krenta prekių paklausa ir kaina. Ieškove? deklaratyviai teigia, atsakovas turėjo galimybę parduoti turtą už didesnę kainą, tačiau įrodymų nepateikia. Tuo metu maz?menine? prekyba parduotuve?se buvo sustabdyta, todėl prekes, kurios pirke?jams siūlomos parduotuve?se, parduoti buvo sunku. Be to, prekės parduodamos buvo ne galutiniam vartotojui ir ne viena preke?, o didelis kiekis, todėl negalėjo būti taikomas maksimalus prekybinis antkainis;

6.5. J. O. pardavė prekes su prekybiniu antkainiu, kurio dydis ne?ra reglamentuojamas teise?s aktų, o sąlygojamas rinkos de?snių. Atsakovas J. O. elge?si apdairiai ir išskirtinai įmone?s UAB „Ave?dra“ interesais. J. O. negavo asmenine?s naudos, gautais pinigais atsiskaite? su kreditoriais. Nepagrįstas teiginys, kad UAB „Avedra auto“ nepagrįstai praturte?jo ieškove?s sąskaita. Esant tokiam kaltinimui, ieškinys ture?jo būti reiškiamas kitu pagrindu. UAB „Avedra auto“ prekes rinkoje pigiau gale?jo įsigyti tiesiogiai iš autodalių tieke?jų, todėl ne?ra pagrindo teigti, kad UAB „Avedra auto“ praturte?jo;

6.6. J. O., kaip įmone?s vadovas veikdamas UAB „Ave?dra“ vardu ir parduodamas dalį prekių likuc?ių kitai bendrovei UAB „Avedra auto“, kurios steige?jas jis buvo, didesne kaina nei prekių savikaina bei gautais pinigais atsiskaitydamas su UAB „Ave?dra“ kreditoriais, nepaz?eide? teise?s aktų, neatliko netiese?tų veiksmų ir z?alos UAB „Ave?dra“ nepadare?.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai, taip pat absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina apskųsto teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą analizuodamas skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinio skundo ribos gali būti peržengtos tada, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai.

8. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė, taip pat nenustatė ir pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas.

9. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimas dėl bankrutuojančiai įmonei vadovo padarytos žalos atlyginimo, pasireiškusios tuo, kad bankrutuojančios įmonės prekių likučiai to paties vadovo įsteigtai kitai įmonei buvo parduoti su mažesniu antkainiu, nei įprasta veiklos praktika.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

10. Vilniaus apygardos teismas 2021-11-19 nutartimi civilinėje byloje Nr. eB2-3062-432/2021 iškėlė BUAB „Avėdra“ bankroto bylą. Iškeldamas bankroto bylą, teismas pažymėjo, kad 2020 m. bendrovės balanso duomenimis, bendrovės turtas sudarė 22 619 Eur, turimi įsipareigojimai siekė 17 651 Eur; 2021-10-14 duomenimis bendrovės mokestinė nepriemoka siekė 10 657,19 Eur. BUAB „Avėdra“ vadovas iki bankroto bylos iškėlimo buvo atsakovas J. O..

11. Atsakovas J. O. 2020-05-08 įsteigė UAB „Avedra auto“ ir save paskyrė šios įmonės vadovu. 2020-07-10 akcijų pirkimo-pardavimo sutartimi atsakovas J. O. ir jo sutuoktinė pardavė V. L. 100 vnt. UAB „Avedra auto“ akcijų. 2020-07-10 vienintelio akcininko sprendimu 2020-07-14 atsakovas atleistas iš direktoriaus pareigų.

12. BUAB „Avėdra“ 2020 m. birželio-rugsėjo mėnesiais pardavė atsakovei UAB „Avedra auto“ prekių už bendrą 25 265,10 Eur sumą. Ieškovė teikė paskaičiavimus, kad įprastai ieškovės veikloje parduodant prekes buvo taikomas 69,63 proc. antkainis.

Dėl pareigos inicijuoti įmonei nemokumo procesą

13. Apeliantas BUAB „Avėdra“ apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai nustatė atsakovo J. O. pareigas, įmonei tapus nemokiai. Bendrovei 2020 m. pavasarį esant nemokiai, J. O., privalėjo pateikti pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei. Nesikreipęs dėl bankroto bylos iškėlimo ir neišsaugojęs bendrovės turto, o pardavęs jį kitai savo įsteigtai bendrovei, J. O. elgėsi neteisėtai. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad tai, jog atsakovas nesikreipe? de?l bankroto bylos iške?limo, ne?ra šio ginc?o objektas. Savalaikis nesikreipimas de?l bankroto bylos iške?limo, nesustabdo įmone?s ūkine?s-komercine?s veiklos, atsakovas de?jo pastangas skubiai gauti pajamų ir tokiu būdu nors dalinai atsiskaityti su kreditoriais.

14. Pagal JANĮ 6 straipsnio 2 dalį, juridiniam asmeniui tapus nemokiam, juridinio asmens vadovas privalo: 1) nedelsdamas informuoti juridinio asmens dalyvius apie juridinio asmens nemokumą ir siūlyti spręsti juridinio asmens mokumo atkūrimo klausimą; 2) nedelsdamas inicijuoti nemokumo procesą. JANĮ 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad juridinio asmens vadovas privalo atlyginti žalą, kuri atsirado dėl šiame įstatyme nustatytų pareigų nevykdymo ar netinkamo vykdymo.

15. Įrodinėdamas BUAB „Avėdra“ nemokumo momentą, apeliantas remiasi skundžiamo Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimo motyvu, jog 2020 m. pavasarį ieškovė faktiškai buvo nemoki. Kaip matyti iš ieškinyje teiktų argumentų bei ieškovo pozicijos, aptartos skundžiamame teismo sprendime, ieškovė byloje įrodinėjo faktą, kad atsakovui J. O. apie bendrovės nemokumą buvo žinoma jau 2021 m. kovo mėnesį. Įmonės nemokumo momentą ieškovas įrodinėjo, remdamasis Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-03-07 nutarimu administracinio teisės nusižengimo byloje Nr. A6-67-818/2022. Šioje byloje Vilniaus miesto apylinkės teismas išnagrinėjo administracinio nusižengimo bylą, kurioje J. O. buvo nubaustas pagal Administracinių nusižengimų kodekso 120 straipsnio 1 dalį už tai, kad būdamas BUAB „Avėdra“ vadovu ir žinodamas apie bendrovės finansinę padėtį ir didėjančius įsipareigojimus Valstybinei mokesčių inspekcijai, nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo bendrovei, tokiais savo veiksmais (neveikimu) nevykdė Juridinių asmenų nemokumo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos inicijuoti nemokumo procesą dėl bankroto bylos iškėlimo. Teikdama pareiškimą Valstybinė mokesčių inspekcija nurodė faktus, kad BUAB „Avėdra“ mokestinė nepriemoka susidarė 2020 m., PVM buvo deklaruotas pagal pateiktas deklaracijas už 2020 m. 6, 7, 8, 9 mėn.; bendrovė nuo 2020-07-28 nesugebėjo atsiskaityti su kreditore Valstybine mokesčių inspekcija, priverstinai išieškoti mokestinės nepriemokos nepavyko; turto neturi; Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos duomenimis paskutinis darbuotojas atleistas 2020-08-31. Valstybinės mokesčių inspekcijos manymu, J. O. apie bendrovės nemokumą turėjo būti neabejotinai žinoma gavus Valstybinės mokesčių inspekcijos 2021-03-18 nurodymą nurašyti mokestinę nepriemoką iš mokesčių mokėtojo sąskaitos (sąskaitų). Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022-03-07 nutarimu iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad BUAB „Avėdra“ vadovas J. O., vėliausiai nuo 2021 m. kovo mėn. žinodamas apie tai, kad įmonė negali laiku vykdyti turtinių prievolių, neinicijavo įmonės nemokumo proceso.

16. Pastebėtina ir tai, kad iškeldamas BUAB „Avėdra“ bankroto bylą, Vilniaus apygardos teismas 2021-11-19 nutartyje taip pat rėmėsi 2020 m. bendrovės balanso duomenimis bei 2021-10-14 buvusios mokestinės nepriemokos dydžiu – 10 657,19 Eur. 2020 m. balanse pateikti duomenys už visus 2020 m., neišskiriant bendrovės padėties pagal atskirus mėnesius, dėl ko pagal 2020 m. balansą negalima nustatyti įmonės padėties, buvusios 2020 m. kovo mėn.

17. Ieškovas ieškinyje pažymi, jog BUAB „Avėdra“ vadovas J. O. 2020-08-18 kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją su prašymu, kad ieškovė būtų laikinai atleista nuo mokesčių, susijusių su pajamų uždirbimu, mokestinių deklaracijų pateikimu už laikotarpį nuo 2021-01-01 iki 2024-12-31. Atsakovas pranešė, kad bendrovė nuo 2020-09-01 iki 2025-08-31 laikytinas veiklos nevykdančiu mokesčių mokėtoju. Atsakovų procesiniuose dokumentuose pripažįstama ir nurodoma, kad įmonės veiklos sunkumai kilo, kai Vyriausybe? 2020-03-14 nutarimu Nr. 207 paskelbe? karantiną bei patvirtino karantino rez?imą, kuriuo buvo uz?drausta parduotuvių veikla. BUAB „Ave?dra“ privale?jo sustabdyti savo veiklą, bendrovė 2020-08-18 Valstybinei mokesc?ių inspekcijai pranešė apie veiklos stabdymą, laikotarpiu nuo 2020-09-01 iki 2025-08-31 registruotas laikinas įmone?s veiklos nevykdymas.

18. Tai, kad atsakovai neneigia, jog įmonės sunkumai atsirado, prasidėjus karantinui, savaime negali patvirtinti fakto, kad įmonė atitiko nemokios įmonės požymius ir buvo nemoki 2020 m. kovo mėn. Byloje ieškovė nepateikė duomenų ir neįrodė, jog BUAB „Ave?dra“ jau karantino paskelbimo metu buvo nemoki ir apie nemokumą buvo žinoma įmonės vadovui J. O.. Svarbu ir tai, kad dėstydama ieškinio pagrindą, ieškovė nesirėmė JANĮ 13 straipsniu ir su bendrovės nemokumo atsiradimo momentu nesiejo atsakovo atsakomybės pagal JANĮ, o nurodė bendrus atsakomybės atsiradimo pagrindus. Taip pat dublike pažymėjo, jog prekių pardavimo metu ieškovė buvo faktiškai nemoki, turėjo daug kreditorių, tačiau jokių paaiškinimų ar duomenų dėl nemokumo datos nustatymo neteikė. Dėl atsakomybės pagal JANĮ taikymo ieškovė pasisakė tik apeliaciniame skunde.

19. Esant tokiems duomenims, pirmosios instancijos teismo išvada dėl įmonės nemokumo 2020 m. pavasarį laikytina neteisinga ir nepagrįsta. Teismo sprendime nėra pasisakyta, kuo remdamasis teismas padarė šią išvadą, taip pat nėra pateikta šalių argumentų bei dokumentų analizė, kurios eigoje teismas sprendė dėl nemokumo momento nustatymo. Aptarti duomenys patvirtina, jog BUAB „Avėdra“ vadovas J. O., vėliausiai nuo 2021 m. kovo mėn. žinojo apie tai, kad įmonė negali laiku vykdyti turtinių prievolių, todėl nuo šios datos nustatytinas įmonės nemokumo momentas ir vadovo pareigos kreiptis dėl nemokumo bylos iškėlimo nevykdymas.

20. Ieškovė prašo priteisti žalą dėl sandorių, sudarytų 2020 m. birželio–rugsėjo mėnesiais, t. y. iki atsakovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo atsiradimo. Įmonės vadovo pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimas gali būti konstatuojamas tik nuo 2021 m. kovo mėn., todėl šios pareigos pažeidimo nėra pagrindo sieti su ieškovės nurodomais žalos atsiradimą sukėlusiais veiksmais – įmonės atsargų pardavimu 2020 m. birželio–rugsėjo mėnesiais. Nenustačius su įrodinėjama žala susijusio JANĮ normų pažeidimo, JANĮ 13 straipsnio 1 dalyje numatyta atsakomybė netaikytina.

21. Taip pat ieškovė teismo sprendimą prašo pripažinti neteisėtu dėl to, kad bendrovei tapus nemokiai, atsakovas įsteigė konkuruojančią bendrovę UAB „Avedra auto“. UAB „Avedra auto“ buvo įsteigta 2020-05-08, t. y. laikotarpiu, kai BUAB „Avėdra“ nemokumo buvimas nėra įrodytas (CPK 178 straipsnis).

Dėl fiduciarinių pareigų vykdymo

22. Apeliantas BUAB „Avėdra“ apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas netinkamai nustatė atsakovo J. O. fiduciarines pareigas ir įvertino šių pareigų vykdymą. Pabrėžia, kad atsakovas J. O., būdamas ieškovės vadovas ir akcininkas, veikė pažeisdamas sąžiningumo ir protingumo principus, buvo nelojalus ieškovei ir neišvengė interesų konflikto. Atsakovas, turėdamas galimybę parduoti bendrovės turtą bet kokiam trečiajam asmeniui ir galimai už ženkliai didesnę kainą, to nepadarė, o įsteigė UAB „Avedra auto“, kuriai esmės už savikainą pardavė beveik visą ieškovės turtą. Atsakovas bendrovės veiklą perkėlė į UAB „Avedra auto“, nesiekė gelbėti į sunkią finansinę padėtį patekusios įmonės, sudarė galimybes UAB „Avedra auto“ nepagrįstai praturtėti ieškovės sąskaita.

23. Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą teigia, kad paskelbus karantiną įmone?s ture?jo stabdyti veiklą, tokiomis sąlygomis krenta prekių paklausa ir kainos. Ieškove? nepateikė įrodymų, kad atsakovas turėjo galimybę parduoti turtą už ženkliai didesnę kainą. Karantino metu maz?menine? prekyba parduotuve?se buvo sustabdyta, parduoti prekes buvo itin sunku. Prekės parduotos ne galutiniam vartotojui, parduotas didelis kiekis prekių, todėl negalėjo būti taikomas maksimalus prekybinis antkainis.

24. Fiduciarinės juridinio asmens valdymo organų pareigos įtvirtintos CK 2.87 straipsnyje: juridinio asmens valdymo organo narys juridinio asmens ir kitų juridinio asmens organų narių atžvilgiu turi veikti sąžiningai ir protingai, būti lojalus, laikytis konfidencialumo, vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams (1–6 dalys), ir kt. Juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis pareigas, nurodytas šiame straipsnyje ar steigimo dokumentuose, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenustato kitaip (CK 2.87 straipsnio 7 dalis).

25. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 straipsnis) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas. Bendrovės vadovo civilinei atsakomybei taikyti būtina nustatyti visas jos taikymo sąlygas – neteisėtus veiksmus, žalą (nuostolius), priežastinį ryšį ir kaltę (CK 6.246–6.249 straipsniai). Tokio pobūdžio bylose iš pirmiau nurodytų civilinės atsakomybės sąlygų ieškovas privalo įrodyti neteisėtus atsakovo veiksmus, padarytos žalos faktą ir neteisėtų veiksmų bei žalos priežastinį ryšį. Nustačius, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, lėmusius žalos (nuostolių) atsiradimą, jo kaltė preziumuojama, todėl bendrovės vadovas, siekdamas išvengti civilinės atsakomybės ir remdamasis kaltės nebuvimu, turi paneigti šią prezumpciją.

26. Pirmosios instancijos teismas išanalizavo atsakovo veiksmų atitikimą verslo sprendimo priėmimo reikalavimams bei konstatavo, kad aplinkybės, kai tiek BUAB „Avėdra“, tiek UAB „Avedra auto“ vadovavo (ar jų akcininkai buvo) tie patys asmenys, kelia pagrįstų abejonių dėl sandoriuose dalyvavusių asmenų sąžiningumo, tačiau vien tokių aplinkybių nepakanka civilinei atsakomybei atsirasti. Teismo vertinimu, įmonės vadovo sprendimas parduoti prekių likučius savaime nėra nesąžiningas.

27. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija su tokiu atsakovų veiksmų vertinimu sutinka ir pažymi, kad verslo sprendimų priėmimo taisyklė reiškia, kad teismai revizuoja valdybos narių (vadovo) sprendimus tik tais atvejais, jei esama akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014). Ar vadovas tinkamai įvykdė pareigas, nustatoma pagal rūpestingo, apdairaus, protingo vadovo elgesio matą. Pirmosios instancijos teisme sprendime išsamiai atskleidė verslo sprendimo priėmimo taisyklei taikomus reikalavimus ir jai remdamasis įvertino J. O. veiksmus.

28. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad J. O. atliko veiksmai, kurie neatitiko įprastos veiklos rizikos, nes prekės iš esmės buvo parduotos netaikant prekybinio antkainio. Teismas nustatė ir tai matyti iš ieškovės pateiktų skaičiavimų, kad prekės buvo parduotos su nedideliu prekybiniu antkainiu, nors ir mažesniu, nei buvo taikomas ankstesniu metu. Sutiktina su atsakovais, kad prekybinio antkainio dydz?io nustatymas privac?iame sektoriuje ne?ra reglamentuojamas teise?s aktų, o sąlygojamas rinkos de?snių. Kaip teisingai konstatuota pirmosios instancijos teismo sprendime, tai, kad ankstesnėje veikloje ieškovė vidutiniškai taikė 69,93 proc. antkainį, savaime nereiškia, kad 2020 m. birželio–rugsėjo mėnesiais buvo realios galimybės prekes parduoti kitiems subjektams taikant tokį antkainį. Ieškovė neteikė jokių įrodymų, kad prekės buvo parduotos per pigiai, kad rinkoje buvo taikomos didesnės analogiškų prekių kainos. Rėmimasis 2019 m. antkainio vidurkiu nėra pakankama aplinkybė nustatyti faktą, jog ir 2020 m. sandoriai galėjo būti sudaryti tokia pačia kaina. Akivaizdu, kad prekių atsargų pardavimas vyko ypatingomis sąlygomis, buvo paskelbtas karantinas, įvesti ūkinės veiklos ribojimai, nebuvo galima daryti patikimų ir aiškių verslo prognozių.

29. Byloje nebuvo nustatyta ir įrodyta, kad J. O. gavo asmenine?s naudos. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima daryti išvadą, kad atsakovas J. O. po 2020-07-14 kokia nors forma dalyvauja UAB „Avedra auto“ veikloje, kad gavo ar galėjo gauti naudą UAB „Avėdra“ pardavus prekių likučius UAB „Avedra auto“. J. O. nurodytos aplinkybės dėl jo blogos sveikatos būklės, lėmusios UAB „Avedra auto“ akcijų pardavimą, patvirtintos pateikta pažyma.

30. Apeliantas teigia, jog pardavimai atlikti, siekiant iš ieškovės perkelti galimą gauti pelną, kuris galėtų būti panaudotas atsiskaitymui su kreditoriais, bei sudaryti vien atsakovų interesais, siekiant asmeninės naudos sau bei viršijant protingos ūkinės komercinės rizikos ribas. Sprendžiant dėl J. O. atsakomybės prieš kreditorius, pabrėžtina, kad įmonei veikiant įprastai, pagrindinė vadovo pareiga yra tenkinti akcinės bendrovės dalyvių interesus. Suprastėjus įmonės būklei atsiranda vadovų fiduciarinės pareigos priimant su bendrovės veikla susijusius sprendimus atsižvelgti ir į kreditorių interesus. Įmonės finansinei padėčiai tapus ypač sunkiai ar net kritinei, t. y. įmonei pasiekus nemokumo ribą, kreditorių interesai pradeda vyrauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012). Byloje anksčiau aptartos aplinkybės dėl įmonės turtinės padėties ginčo sandorių sudarymo metu rodo, jog sandoriai sudaryti esant įmonės veiklos sunkumams, Vyriausybės paskelbto karantino sąlygomis, tačiau nenustačius vadovui žinomų įmonės nemokumo požymių.

31. Teismų praktikoje nėra plačiai taikoma asmeninė bendrovės vadovo atsakomybė kreditoriams bendrųjų atsakomybę nustatančių teisės normų pagrindu. Tokia praktika pagrįsta siekiu suderinti verslo riziką siekiant pelno (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-111/2014). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo aspektu pasisakoma, kad valdymo organų nariams už fiduciarinių pareigų pažeidimą atsakomybė kyla tik esant jų dideliam neatsargumui arba tyčiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-19/2012; 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-699/2013).

32. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad atsakovų veiksmuose konstatuotina tiesioginė tyčia, kadangi atsakovams buvo žinoma ir suprantama, kad parduodant ir perkant ieškovės prekių likučius iš esmės netaikant prekybinio antkainio, yra daroma žala ieškovei ir jos kreditoriams, siekiant naudos sau. Asmuo padaro žalą tyčia, kai siekia padaryti žalą arba atitinkamai elgiasi žinodamas, kad konkreti žala atsiras arba labai tikėtina, kad atsiras. Jei vadovas veikė ne įmonės, bet savo ar trečiųjų asmenų naudai, laikytina, kad jis tyčia pažeidė įmonės interesus ir elgėsi nelojaliai, išskyrus atvejus, kai laikomasi CK 2.87 straipsnyje įtvirtintų taisyklių. Tokių aplinkybių, kad atsakovas J. O. sąmoningai siektų žalos ieškovei atsiradimo byloje neįrodyta.

33. Pastebėtina, jog ieškovė, nurodydama, kad atsakovas J. O. BUAB „Avėdra“ veiklą perkėlė į naujai įsteigtą įmonę, neįrodinėja nesąžiningos konkurencijos veiksmų tarp BUAB „Avėdra“ ir UAB „Avedra auto“ buvimo. Ieškinys nėra pareikštas Konkurencijos įstatymo 15 straipsnio, kuriame nustatytas nesąžiningos konkurencijos veiksmų draudimas bei atskleidžiamas pavyzdinis sąrašas veiksmų, kurie gali būti kvalifikuojami kaip nesąžiningos konkurencijos veiksmai, pagrindu, nėra įrodinėjamas konkurencijos santykis tarp verslo ar profesine veikla užsiimančių ūkio subjektų, neįrodinėjama, kad atitinkami konkurento veiksmai atliekami turint tikslą konkuruoti ir pan. Vien tik konkuruojančio subjekto įsteigimas savaime nėra neteisėta veikla. Pastebėtina ir tai, kad ieškovė neįrodinėja, jog vadovo atsakomybė kildintina iš tyčinį bankrotą sukėlusių veiksmų, numatytų JANĮ 70 straipsnio 2 dalies 5 punkte.

34. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo J. O. veiksmuose nenustatyta akivaizdžių stropumo (rūpestingumo) ar lojalumo trūkumų, todėl atsakovui J. O. turi būti taikoma verslo sprendimų priėmimo taisyklės apsauga, pagal kurią, siekiant išvengti įmonių plėtros lėtėjimo, smukimo, bendrovės valdybos nariams (vadovui) suteikiama išplėsta verslo sprendimų apimtis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. sausio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-124/2014).

35. Nagrinėjamu atveju apeliantė nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados, kad, atsižvelgiant į tuo metu buvusią situaciją, sprendimas parduoti prekių likučius savaime nelaikytinas nesąžiningu. Tokioje situacijoje šio turto pardavimas už didesnę nei buvusi įsigijimo kainą negali būti vertinamas kaip vadovo priimtas bendrovei nenaudingas ar nesąžiningas verslo sprendimas. Apibendrinant darytina išvada, kad J. O. nepaz?eide? teise?s aktų, neatliko neteise?tų veiksmų ir z?alos BUAB „Ave?dra“ nepadare?. Ieškinys pirmosios instancijos teisme pagrįstai buvo atmestas.

Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvų

36. Apeliantas apeliaciniame skunde nurodo, kad sprendimas yra nemotyvuotas, teismo motyvai yra neišsamūs, neaiškūs, prieštaringi ir nelogiški. Sprendime nėra pasisakoma dėl atsakovo J. O. pareigų, ieškovei tapus nemokiai, turto neišsaugojimo ir atsakovo veikimo prieš ieškovės kreditorių interesus. Teismas neištyrė ir nepasisakė, kad rezultatas, kurį pasiekė atsakovas J. O., įsteigdamas UAB „Avedra auto“, buvo žalingas ieškovei. Sprendimo 10-11 ir 20 punktuose išdėstyti motyvai prieštarauja sprendimo 23 punkte išdėstytiems motyvams, pagal kuriuos pats teismas pripažino, kad atsakovas J. O. veikė teisėtai ir neatliko neteisėtų veiksmų. Manytina, kad teismas nesusipažino su byloje esančiais įrodymais ir jų netyrė.

37. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliantas jokių konkrečių įrodymų vertinimo klaidų nenurodo. Nors teigia, jog teismas nesusipažino su byloje esančiais įrodymais, tačiau nekonkretizuoja, kurie ieškovės teismui pateikti įrodymai liko neįvertinti. Taip pat nėra nurodyti ir ieškovės pateikti argumentai, į kuriuos teismas neatsakė sprendime. Iš teismo sprendimo turinio matyti, kad sprendimu atsakovo J. O. veiksmai yra išsamiai ištirti ir įvertinti ta apimtimi, kuria ieškovė pateikė teismo vertinimui. Skundžiamo teismo sprendimo 10-11 punktuose yra išdėstytos teismo nustatytos faktinės aplinkybės dėl UAB „Avedra auto“ įsteigimo bei prekių pardavimo, o sprendimo 20 ir 23 punktuose pateiktos teismo nustatytų aplinkybių vertinimo išvados, kuriomis teismas pripažino, jog įmonės vadovo sprendimas savaime nėra nesąžiningas, o taip pat nėra įrodyti atsakovo neteisėti veiksmai bei žalos atsiradimo faktas. Ieškovė nenurodo teismo padarytų įrodymų vertinimo klaidų, tačiau nesutinka su teismo pateiktu teisės aiškinimu. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija iš esmės sutiko su teismo padarytomis išvadomis.

38. Apeliacinio skundo argumentas, kuriame apeliuojama į CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą, teigiant, jog teismo sprendimo motyvų nebuvimas yra absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, yra paremtas tik deklaratyviais, niekuo neparemtais apelianto teiginiais, todėl atmetamas.

39. Apibendrinus išdėstytą, sprendžiama, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė visas reikšmingas šiai bylai faktines aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė ginčo santykį reglamentuojančias teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliantės argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti teisėto ir pagrįsto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl jis paliktinas nepakeistas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Avėdra“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. spalio 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.