- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2022-01-11
- Bylos Nr.
- 1A-105-932/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-45360-2019-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Julita Dabulskytė-Raizgienė, Ugnius Trumpulis, Rasa Paužaitė
- Civilinis ieškovas
- A. K.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Julitos Dabulskytės-Raizgienės (kolegijos pirmininkės bei pranešėjos), Rasos Paužaitės ir Ugniaus Trumpulio,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio, kuriuo E. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 40 straipsnio nuostatomis, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje, pagal laidavimą, perduodant jį laiduotojos E. A. atsakomybei, nustatant 1 (vienerių) metų laidavimo terminą, netaikant užstato ir baudžiamoji byla jam nutraukta.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 6 punktu, 71 straipsniu, E. A. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 20 MGL (1 000 eurų) dydžio įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą, įpareigojant šią įmoką sumokėti per 2 mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Nuosprendžiu A. K. (A. K.) pareikštas civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas. Pripažinta nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo A. K. paveldėtojams teisė pareikšti ieškinį civilinio proceso tvarka.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 107 straipsniu, procesas dalyje dėl Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinio ieškinio nutrauktas.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos faktinės aplinkybės
1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu E. A., padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, vadovaujantis BK 40 straipsniu, buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą dėl to, kad pažeidė viešąją tvarką, o būtent: jis, 2019 m. spalio 12 d., apie 01.32 val., ?viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, prie įėjimo į ,,Chiefpizza“ piceriją, esančią Vilniuje, Ukmergės g. 222, iš chuliganiškų paskatų, be aiškios priežasties, priėjo prie A. K. ir tyčia dešinės rankos kumščiu du kartus sudavė jam į krūtinės sritį, du kartus į pilvą, dešinės rankos kumščiu sudavė smūgį į galvą ir kairės rankos kumščiu sudavė į dešinę galvos sritį, dėl ko nukentėjusysis, laikydamasis už veido, suklupo, be to, tęsdamas nusikalstamą veiką, apie 01.36 val. tyčia, kitų asmenų akivaizdoje, E. A. dešine ranka pastūmė atsikėlusį A. K., tampė už ausies bei už sprando, dešinės rankos delnu sudavė nukentėjusiajam į veidą ir pastūmė jį, dėl ko A. K. nugriuvo, tuo padarydamas A. K. nežymų sveikatos sutrikdymą, tokiu būdu įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams bei sutrikdė visuomenės rimtį.
II. Apeliacinio skundo prašymai ir teisiniai argumentai
2. Apeliaciniu skundu E. A. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendžio dalį dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo ir neskirti jokių BK 67 straipsnio 2 dalyje numatytų baudžiamojo poveikio priemonių arba, apeliacinės instancijos teismui nutarus, kad baudžiamojo poveikio priemonė turi būti paskirta, vietoje skundžiamu nuosprendžiu paskirtos 20 MGL (1 000 eurų) įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą skirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.
2.1. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė motyvų nei dėl baudžiamojo poveikio priemonių skyrimo tikslingumo, nei dėl konkrečios baudžiamojo poveikio priemonės parinkimo. Apeliantas pažymi, kad nuo įvykio iki teismo nuosprendžio praėjo dveji metai, jis nuoširdžiai gailėjosi, pripažino kaltę, savo noru atlygino žalą Vilniaus teritorinei ligonių kasai. Kitos padarytos žalos teismas nenustatė, o nukentėjusiojo civilinį ieškinį pagal jo pradinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Naujų nusikalstamų veikų nepadarė, dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“, yra charakterizuojamas teigiamai. 2021 m. rugsėjo 4 d. susituokė, šiuo metu sutuoktinė laukiasi. Mano, kad pats baudžiamasis procesas turėjo jam poveikį ir šis poveikis jau įgyvendino savo tikslą – padėjo įgyvendinti bausmės paskirtį. Dėl šių aplinkybių, apelianto manymu, nėra pagrindo jam skirti baudžiamojo poveikio priemones. Jei apeliacinės instancijos teismas vis dėlto vertintų, jog taikyti baudžiamojo poveikio priemones yra būtina, prašo atsižvelgti į tai, kad jo šeima laukia naujagimio, kas reiškia papildomas finansines išlaidas, ir vietoje 20 MGL (1 000 eurų) dydžio įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirti kitą baudžiamojo poveikio priemonę – įpareigojimą dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje.
Atsiliepimas
3. Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros 5-ojo skyriaus prokurorė Audronė Nastulevičienė atsiliepimu prašo nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto E. A. apeliacinį skundą atmesti.
3.1. Prokurorė pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, atleisdamas E. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, įvertino jo amžių, finansinę padėtį, tai, kad pastarasis yra dirbantis, ir, siekdamas įgyvendinti bausmės paskirtį, paskyrė BK IX skyriuje numatytą vieną iš baudžiamojo poveikio priemonių – įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Tokia priemone siekiama padaryti poveikį E. A., kad jis ateityje vykdytų teisės normų reikalavimus, susilaikytų nuo bet kokio pažeidimo ir tuo pačiu būtų užtikrintas tinkamas visuomenės lūkesčių ir interesų įgyvendinimas dėl sankcijų taikymo nusikalstamas veikas padariusiems asmenims. Įvertinus E. A. asmenybę bei nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, paskirtą baudžiamojo poveikio priemonę, nėra pagrindo išvadai, jog paskirtoji baudžiamojo poveikio priemonė – įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą – būtų paskirta aiškiai pažeidžiant baudžiamojo poveikio priemonių taikymo proporcingumo principą ar netinkamai pritaikius baudžiamąjį įstatymą.
Motyvuojamoji dalis
I. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išaiškinimai
Apeliacinis skundas atmetamas.
4. Apeliaciniu skundu nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas asmuo pirmosios instancijos teismo nuosprendį ginčija tik dalyje dėl jam paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės, prašydamas arba visai jos neskirti, arba vietoje teismo paskirtos įmokos į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą paskirti dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.
5. BK 67 straipsnio 1 dalyje įtvirtina, kad baudžiamojo poveikio priemonės turi padėti įgyvendinti bausmės paskirtį, tačiau šio straipsnio 2 dalis leidžia baudžiamojo poveikio priemones taikyti ir atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui BK VI skyriuje numatytais pagrindais, t. y. ir atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą. Baudžiamojo poveikio priemonių taikymas paliekamas spręsti teismo nuožiūra ir ši teismo diskrecija turi būti argumentuota. Ar atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės asmeniui skirtinos poveikio priemonės, kokias baudžiamojo poveikio priemones tikslinga parinkti, tokiais atvejais sprendžia bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į baudžiamojo poveikio priemonių paskirtį, padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, kaltininko asmenybę ir kt. Įstatymas nenumato maksimalaus skaičiaus baudžiamojo poveikio priemonių, kurias, vadovaudamasis BK 67 straipsnio nuostatomis, gali skirti teismas, tačiau teismas privalo atsižvelgti į jų tarpusavio suderinamumą, proporcingumo principą. Taikomos baudžiamojo poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, jos turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-14-511/2018).
6. Pirmosios instancijos teismas, atleisdamas E. A., padariusį nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje, nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, paskyrė pastarajam BK 71 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo poveikio priemonę – 20 MGL dydžio įmoką į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad detalesni argumentai, pagrindžiantys tokios baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą, nenurodyti, tik pažymėta, kad atleistam nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą asmeniui baudžiamojo poveikio skiriamos, siekiant įgyvendinti bausmės paskirtį. Nors, kaip matyti, pirmosios instancijos teismas, skirdamas anksčiau nurodytą baudžiamojo poveikio priemonę, detalių argumentų ir neišdėstė, visgi spręsti, kad skundžiamu nuosprendžiu paskirta įmoka į nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą yra perteklinė ir nepagrįsta, negalima. Darant tokią išvadą, atsižvelgtina į tai, kad E. A., padariusį nesunkų nusikaltimą, atleidus nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, buvo nustatytas minimalus laidavimo terminas, užstatas neskirtas. Nuo baudžiamosios atsakomybės atleistam asmeniui paskirta vienintelė baudžiamojo poveikio priemonė, kuri, teisėjų kolegos vertinimu, nėra nei neproporcinga, nei pernelyg griežta. Vertinant E. A. asmenybę, galima matyti, kad pastarasis praeityje jau buvo padaręs įstatymo uždraustą veiką (iš viso du nusikaltimus, numatytus BK 178 straipsnio 2 dalyje ir 22 straipsnio 1 dalyje, 178 straipsnio 2 dalyje), jam buvo taikytos ir atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės nuostatos, tąkart atleidžiant pastarąjį nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 38 straipsnį, t. y. susitaikius su nukentėjusiuoju, baudžiamojo poveikio priemonė nepaskira (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gruodžio 5 d. nuosprendis). Nors skundžiamu nuosprendžiu atleidžiant E. A. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą ir buvo pagrindas išvadai, kad pastarasis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką, tačiau ankstesnis teismo sprendimas leidžia spręsti, jog nusikalstami veiksmai nėra visiškai atsitiktiniai, o tai rodo didesnį asmens pavojingumą. Nagrinėjamoje byloje E. A. padarė nusikaltimą viešajai tvarkai, o už analogiško pobūdžio, tik mažesnio pavojingumo teisės pažeidimus, pastarasis yra baustas ir administracine tvarka (1 t., b. l. 60-61). Nusikalstamos veikos, už kurią apeliantas buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą, aplinkybės rodo, kad pastarasis iš chuliganiškų paskatų, be jokios aiškios dingsties smurtavo prieš nukentėjusįjį, suduodamas šiam smūgius į krūtinės, pilvo, galvos ir veido sritis, be to, tampė už ausies, sprando, sprendžiant iš paties E. A. parodymų, įvykio metu jis buvo neblaivus.
7. Visos anksčiau išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo išvadai, kad kartu su BK 40 straipsnio nuostatomis paskirta BK 71 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė yra neproporcinga ar pernelyg griežtai varžo ar nuo baudžiamosios atsakomybės atleistą asmenį. Nors skundžiamu nuosprendžiu apeliantas nuo baudžiamosios atsakomybės yra atleistas dėl nusikalstamos veikos, kurią padarant, be kita ko, buvo naudotas smurtas prieš nukentėjusįjį, visgi skirti apeliaciniame skunde prašomą baudžiamojo poveikio priemonę nėra pagrindo. Pabrėžtina, kad iš apeliacinio skundo turinio galima spręsti, kad apeliantas neturi problemų dėl smurto vartojimo (nurodo per daugiau nei dvejus metus nuo nusikaltimo padarymo nepadaręs jokių nusikalstamų veikų, dirba, darbovietės charakterizuojamas teigiamai, sukūrė šeimą, kurioje auga mažametis vaikas), priešingų duomenų nėra ir baudžiamosios bylos medžiagoje, todėl skirti dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose nėra tikslinga. Tuo pačiu pažymėtina, kad baudžiamojo poveikio priemonė nėra skirtina, kad būtų patogi nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui, natūralu, kad ji sukelia tam tikrus suvaržymus ir nepatogumus (šiuo atveju finansinio pobūdžio), tačiau pirmosios instancijos teismo paskirta 20 MGL dydžio įmoka nuo nusikaltimų nukentėjusių asmenų fondą anksčiau išdėstytų aplinkybių kontekste, taip pat atsižvelgus į tai, kad E. A. yra dirbantis ir gauna pajamas, nevertintina kaip neproporcinga, dėl ko nėra pagrindo nei ją panaikinti, nei keisti į apelianto prašomą dalyvavimą smurtinį elgesį keičiančiose programose.
8. Tokiu būdu atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą, klaidų, susijusių su baudžiamojo poveikio priemonės skyrimą reglamentuojančiomis nuostatomis, neįžvelgia, todėl konstatuoja, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2021 m. lapkričio 15 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto asmens apeliacinis skundas atmestinas
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
nuo baudžiamosios atsakomybės atleisto E. A. apeliacinį skundą atmesti.