Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos I. U., atstovaujamos advokato P. O., atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. U., atstovaujamos advokato P. O., skundą Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Teismas pažymėjo, jog administracinių teismų praktikoje yra išaiškinta, kad būtina sąlyga praleistam terminui atnaujinti yra ta, jog turi egzistuoti svarbios priežastys, kurios sutrukdė asmeniui nustatytu laiku paduoti skundą dėl atitinkamo centrinio mokesčių administratoriaus sprendimo. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, kaip taisyklė, yra pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmeniui sudaro kliūtis laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus. Paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio ir nepriklauso nuo asmens valios (fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, neraštingumas ir pan.). Sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, taip pat yra atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, taip pat į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą. Vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar, priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Šia prasme kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. rugpjūčio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-757/2010). Šiuo aspektu teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju skundžiamas VMI sprendimas buvo priimtas 2016 m. gruodžio 27 d., jis tą pačią dieną buvo perduotas išsiuntimui pareiškėjos nurodytu adresu, tačiau šios pašto siuntos pareiškėja neatsiėmė. 2017 m. sausio 25 d. pareiškėjai, atsakant į jos prašymą, buvo pakartotinai išsiųstas pranešimas, tačiau jo pareiškėja taip pat neatsiėmė. Tuo tarpu, kaip nurodė pareiškėja, ji su advokatu sutartį dėl teisinės pagalbos sudarė 2017 m. vasario 23 d. ir tik 2017 m. kovo 15 d. skundžiamas VMI sprendimas buvo atsiųstas jos interesus atstovaujančio advokato kontorai. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad skundas teismui elektroninių ryšių priemonėmis buvo išsiųstas 2017 m. kovo 30 d. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes ir į tai, kad iš pareiškėjos prašymo atnaujinti terminą turinio matyti, jog jai buvo žinoma apie laiką, kada VMI priims sprendimą dėl ginčo baigties, tačiau ji laukė, kada jai VMI įteiks šio sprendimo nuorašą, bet pašto siuntų neatsiėmė, teismas sprendė, kad šiuo atveju pareiškėja nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesidomėjo priimtu galutiniu sprendimu arba net galbūt vengė susipažinti su juo. Teismo vertinimu, šios aplinkybės rodo pasyvų pareiškėjos elgesį, nerūpestingai ir aplaidžiai ginamas galbūt pažeistas jos teises. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja nenurodė jokių aplinkybių, kurios trukdė jai kreiptis į VMI dėl jos skundo nagrinėjimo eigos. Pasisakydamas dėl pareiškėjos teiginių, kad dėl AB „Lietuvos pašto“ galbūt neteisėtų veiksmų jai nebuvo įteikta pašto siunta, teismas pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad nepavykus pareiškėjai įteikti aptariamo registruoto laiško pasirašytinai, jai palikta pašto paslaugos teikėjo informacija apie šios siuntos gavimą, pasiekė pareiškėją. Todėl šiuo atveju gali būti daroma tik pakankamai pagrįsta prielaida, jog ši informacija galėjo pasiekti pareiškėją, tačiau tuo nėra paneigiamas pareiškėjos aiškinimas, kad ji tokios informacijos negavo. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad skundžiamas VMI 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas ir pakartotinas VMI 2017 m. sausio 25 d. raštas pareiškėjai buvo siunčiami jos pačios nurodytu adresu, todėl nesutiktina su pareiškėjos teiginiu, kad siunta jos galbūt nepasiekė dėl to, jog jos gyvenamoji vieta turi du adresus, nes namas yra gatvių sankirtoje. Teismas sprendė, kad pareiškėjai pasirinkus tokį elgesio variantą, kai ji, norėdama apginti tikrai ar tariamai pažeistas savo teises mokestinių teisinių santykių srityje, nesiėmė priemonių, nors žinojo apie mokestinį ginčą bei apie terminus, per kuriuos turi būti priimtas VMI sprendimas, ir dėl to praleido VMI sprendimo apskundimo terminą, tai lėmė jos pačios elgesys.

Taigi, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog terminą laiku užginčyti VMI 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą praleido dėl svarbių priežasčių, nepriklausančių nuo jos valios. Jokių kitų pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo pareiškėja teismui nepateikė. Todėl teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja terminą skundui paduoti praleido be svarbių priežasčių, ir atmetė jos prašymą atnaujinti apskundimo terminą, o skundą atsisakė priimti.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjos prašymas atnaujinti skundo padavimo terminą ir atsisakyta priimti jos skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Atitinkamai ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas įtvirtina, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Taigi, atsižvelgus į skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, šiuo atveju turi būti nustatyta, ar pagrįstai pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog pareiškėja skundą dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (6.5)FR0682-571 ir VMI 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 68-372 padavė praleidusi skundo padavimo terminą, ir pagrįstai šio termino neatnaujino.

Šiuo aspektu pabrėžtina, jog skundo dėl mokestinio ginčo padavimo terminą reglamentuoja MAĮ 152 straipsnis. Pagal šio straipsnio 1 dalį, skundas centriniam mokesčių administratoriui turi būti paduodamas raštu ne vėliau kaip per 20 dienų po to, kai mokesčių mokėtojui buvo įteiktas vietos mokesčių administratoriaus sprendimas, kurį mokesčių mokėtojas skundžia. Dokumentų įteikimo mokesčių mokėtojui būdai yra nustatyti MAĮ 164 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 3 dalį, registruotu laišku dokumentai siunčiami pagal mokesčių mokėtojo registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą arba mokesčių mokėtojo nurodytą adresą korespondencijai gauti. Tais atvejais, kai minėtų duomenų mokesčių administratorius neturi, dokumentai siunčiami pagal atitinkamame registre nurodytą mokesčių mokėtojo adresą (juridiniams asmenimis – pagal juridinių asmenų registre nurodytą adresą, fiziniams asmenims – gyventojų registre nurodytą adresą). Dokumentų, siunčiamų registruotu laišku, įteikimo mokesčių mokėtojui diena laikoma penkta darbo diena, einanti po mokesčių administratoriaus siunčiamos korespondencijos perdavimo paštui dienos.

Kaip teisingai atskirajame skunde akcentavo pareiškėja, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtintos normos reikšmę, yra nurodęs, jog pirmenybė paprastai yra teikiama faktiniam, o ne MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje nurodytam momentui. MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta taisyklė yra taikoma tada, kai byloje nėra duomenų (įrodymų) apie faktinį sprendimo įteikimą mokesčių mokėtojui arba yra kitos priežastys, pateisinančios minėtos prezumpcijos taikymą (pvz., mokesčių mokėtojo nesąžiningumas). Tokia praktika užtikrina, kad byloje mokesčių mokėtojui pateikus įrodymus dėl faktinės mokesčių administratoriaus sprendimo gavimo dienos, bus vadovaujamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, o tokių duomenų nesant, bus vadovaujamasi MAĮ 164 straipsnio 3 dalies imperatyvia nuostata, taip garantuojant operatyvų mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą bei teisingą ir laiku atliekamą mokesčių surinkimą į valstybės biudžetą (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-422/2011, 2012 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-2982/2012, 2017 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-190-492/2017 ir kt.).

Šiame kontekste pažymėtina, kad iš bylos duomenų nustatyta, jog pareiškėja, nesutikdama su Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. (6.5)FR0682-571, kreipėsi į VMI su 2016 m. spalio 17 d. skundu, kurį išnagrinėjusi, VMI priėmė 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimą Nr. 68-372 ir jį tą pačią dieną registruota pašto siunta išsiuntė pareiškėjai jos skunde nurodytu adresu, tačiau pareiškėjai siųstas minėtas sprendimas grįžo neįteiktas su žyma, kad pareiškėja neatsiėmė pašto siuntos (b. l. 33–34, 63–74, 76–82). Tą pačią dieną, kai buvo priimtas minėtas VMI sprendimas, t. y. 2016 m. gruodžio 27 d., pati pareiškėja kreipėsi į VMI su prašymu pateikti informaciją apie jos 2016 m. spalio 17 d. skundo išnagrinėjimą (b. l. 28, 83). Į šį pareiškėjos prašymą VMI atsakė 2017 m. sausio 25 d. raštu Nr. (24.6-31-5)-R-498, kuris buvo išsiųstas pareiškėjos prašyme nurodytu tuo pačiu adresu, tačiau taip pat grįžo neįteiktas pareiškėjai su žyma, kad pareiškėja neatsiėmė pašto siuntos (b. l. 29, 63–64, 75). 2017 m. vasario 23 d. pareiškėja sudarė sutartį dėl teisinės pagalbos (atstovavimo) su advokatu P. O., kuris 2017 m. vasario 24 d. prašymu kreipėsi į VMI dėl informacijos apie pareiškėjos skundo dėl Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (6.5)FR0682-571 išnagrinėjimą pateikimo (b. l. 30–31, 35). Į šį prašymą VMI atsakė 2017 m. kovo 10 d. raštu Nr. (24.4-31-5)-R-1474, kuris kartu su prie jo pridėta pareiškėjos ginčijamo VMI sprendimo patvirtinta kopija minėto advokato kontoroje buvo gautas 2017 m. kovo 15 d. (pagal gavimo spaudą, reg. Nr. 34) (b. l. 32, 64). Taigi, iš minėtų byloje neginčijamai nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad skundžiamas VMI 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimas Nr. 68-372 faktiškai pareiškėjai (jos atstovui) buvo įteiktas tik 2017 m. kovo 15 d. (byloje nėra jokių duomenų, kad minėtas VMI sprendimas pareiškėjai ar jos atstovui buvo faktiškai įteiktas anksčiau). Tuo tarpu iš byloje esančių duomenų, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo konkrečiu nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog pareiškėja elgėsi nesąžiningai, nerūpestingai ar aplaidžiai, t. y. šiuo atveju teisėjų kolegija nenustatė pagrindo taikyti MAĮ 164 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą taisyklę ir, skaičiuojant skundo dėl minėto VMI sprendimo padavimo terminą, nesivadovauti šio sprendimo faktinio įteikimo pareiškėjai (jos atstovui) momentu, kadangi priešingas vertinimas pažeistų teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Atsižvelgusi į visumą byloje nustatytų aplinkybių, teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog pačios pareiškėjos nurodytu adresu jai anksčiau siųsti ginčijamas VMI sprendimas ir atsakymas į jos 2016 m. gruodžio 27 d. prašymą grįžo neįteikti, savaime nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja nebuvo pakankamai rūpestinga ir nesidomėjo priimtu galutiniu sprendimu ar vengė su juo susipažinti, kadangi byloje nėra jokių kitų duomenų, kurie sudarytų pakankamą pagrindą daryti tokias išvadas. Priešingai, iš minėtų bylos duomenų matyti, jog pareiškėja buvo pakankamai aktyvi ir rūpestinga bei domėjosi jos skundo nagrinėjimo eiga.

Byloje taip pat nustatyta, kad nagrinėjamu atveju skundas pirmosios instancijos teismui elektroninėmis ryšių priemonėmis buvo išsiųstas 2017 m. kovo 30 d. Taigi, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja nepraleido termino skundui dėl VMI 2016 m. gruodžio 27 d. sprendimo Nr. 68-372 ir Klaipėdos AVMI 2016 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. (6.5)FR0682-571 paduoti, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimas perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos I. U., atstovaujamos advokato P. O., atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 6 d. nutartį panaikinti ir pareiškėjos skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.