Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Jakubonienės, Dariaus Kantaravičiaus ir Algirdo Remeikos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

D. B. pripažintas kaltu, padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 8 (aštuonių) mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1, 3 dalimis, prie šiuo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės pridėta dalis neatliktos laisvės atėmimo bausmės, paskirtos 2017 m. rugsėjo 17 d. nuosprendžiu, – 3 mėnesiai laisvės atėmimo, ir D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 11 (vienuolikai) mėnesių, ją atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią D. B. nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio vykdymo pradžios.

Iki nuosprendžio įsiteisėjimo D. B. paskirta kardomoji priemonė – suėmimas.

Į D. B. paskirtosios bausmės laiką įskaitytas laikas, išbūtas suėmime, nuo nuosprendžio paskelbimo dienos iki bausmės vykdymo pradžios.

Ž. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį išteisintas, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas).

Ž. K. paskirtos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir įpareigojimas periodiškai registruotis policijos įstaigoje – paliktos galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. D. B. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį nuteistas dėl to, kad jis 2018 m. sausio 9 d., laikotarpiu nuo 7 val. iki 16 val., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), slaptai pagrobė A. D. priklausantį 300 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P9 lite“.

2. Ž. K. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu išteisintas dėl to, kad neįrodyta, jog jis, veikdamas bendrininkų grupe su D. B., 2018 m. sausio 9 d., laikotarpiu nuo 7 val. iki 16 val., iš buto, esančio (duomenys neskelbtini), slaptai pagrobė A. D. priklausantį 300 eurų vertės mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P9 lite“.

Motyvuojamoji dalis

7. Prokurorės apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Dėl Ž. K. kaltės pagal BK 178 straipsnio 1 dalį

8. Apeliaciniame skunde prokurorė nesutinka su pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimu, motyvuodama tuo, kad Ž. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 178 straipsnio 1 dalyje, padarymo išteisintas nepagrįstai.

9. Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas, jog nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 1 straipsnio 1 dalis). Įsiteisėjęs teismo nuosprendis yra vienintelis dokumentas, kuriuo asmuo pripažįstamas kaltu arba nekaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, todėl šis išskirtinės svarbos procesinis dokumentas baudžiamajame procese turi būti teisėtas ir pagrįstas. Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas, – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais.

10. Nagrinėjamos baudžiamosios bylos kontekste paminėtina ir tai, kad tiek apkaltinamasis, tiek išteisinamasis nuosprendis turi atitikti BPK 305 straipsnio reikalavimus, t. y. įrodymai turi būti ne tik lakoniškai išdėstyti, bet ir atlikta jų analizė, kas suponuoja abejonių nekeliančią išvadą, kad tiek kaltinantys, tiek teisinantys asmenį įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kitais grindžia savo išvadas pripažindamas įrodytomis tam tikras nusikalstamos veikos aplinkybes. Įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik tokiu būdu galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo ar nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme.

11. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus, jų visumą bei tarpusavio sąsają, vertindamas įrodymus nepažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl padarė pagrįstas ir teisingas išvadas dėl Ž. K. nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. Byloje surinkti ir ištirti įrodymai buvo įvertinti analizuojant juos tarpusavyje, neatsietai, išskirtinis dėmesys nebuvo teikiamas išteisintojo Ž. K. bei nuteistojo D. B. parodymams, o buvo atsižvelgiama į objektyviai užfiksuotas faktines bylos aplinkybes bei byloje apklausto liudytojo ir nukentėjusiosios parodymus, rašytinius byloje esančius įrodymus. Išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį, priimant Ž. K. apkaltinamąjį nuosprendį.

12. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, jog 2018 m. sausio 8 d. D. B. ir Ž. K. atvyko į (duomenys neskelbtini) esantį A. D. butą, kur visi šie trys asmenys vartojo alkoholinius gėrimus ir buvo jame iki 2018 m. sausio 9 d. apie 16 val. Iš bylos duomenų matyti, jog ikiteisminis tyrimas nagrinėjamoje byloje pradėtas pagal A. D. skundą, jog 2018 m. sausio 9 d. apie 16 val. ji pasigedo savo mobiliojo ryšio telefono aparato „Huawei P9 Lite“, kurį galėjo pavogti Ž. K. arba D. B.. Apklausiama nukentėjusioji nurodė, kad visą laiką, kiek jie buvo minėtame bute, jos mobiliojo ryšio telefonas buvo kambaryje ant stalo, ji juo naudojosi. Telefono pasigedo iš karto po to, kai 2018 m. sausio 9 d. apie 16 val. Ž. K. ir D. B. iš jos buto išvyko.

15. Analizuojant šiuos prokurorės skunde dėstomus argumentus, visų pirma būtina įvertinti BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo – vagystės baigtumo momentą. Pagal BK 178 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas pagrobė svetimą turtą. Teismų praktikoje pagrobimas įvardijamas kaip tyčinis, neteisėtas ir neatlygintinas fizinis svetimo turto užvaldymas, atimantis iš asmens galimybę valdyti, naudotis ir disponuoti jam priklausančiu turtu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-35/2010, 2K-254/2010) ar kaip tyčinis neteisėtas, neatlygintinis svetimo turto paėmimas ir pasisavinimas, taip padarant nukentėjusiajam turtinę žalą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-6/2012). Svetimo turto užvaldymas padaromas pasisavinimo tikslu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-326/2010, 2K-228/2013, 2K-517-303/2015). Taigi akivaizdu, jog BK 178 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis formali – veika laikoma baigta, kuomet kaltininkas realiai užvaldo svetimą turtą ir taip įgyja galimybę neteisėtai jį valdyti, naudotis ir disponuoti juo pagal savo valią, o nukentėjusysis praranda galimybę juo disponuoti.

16. Byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Ž. K. ir D. B. buvo nukentėjusiosios namuose tuo metu, kai nukentėjusioji jau buvo praradusi disponavimo jai priklausančiu mobiliojo ryšio telefonu galimybę, jo ieškojo ir nerado, tačiau jokie bylos duomenys nepatvirtina, kad jau tuo metu Ž. K. buvo žinomos aplinkybės, jog šį daiktą iš nukentėjusiosios pavogė jo draugas D. B., kad išteisintasis aktyviai prisidėjo prie telefono vagystės ar savo neveikimu tokiems veiksmams neprieštaravo, pritarė pastarojo vykdomam nusikaltimui, nebandė jo sustabdyti, o, priešingai, įgijo nusikalstamais veiksmais pasisavintą nukentėjusiajam priklausantį mobilaus ryšio telefoną. Taigi jokios objektyvios aplinkybės nepatvirtina jo pritarimo ir prisijungimo prie nusikalstamos veikos padarymo nei aktyviais veiksmais, nei neveikimu ar konkliudentiniais veiksmais būtent tuo metu, kai nukentėjusioji prarado disponavimo telefono aparatu galimybę.

18. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcijos sąvoka atitinka Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 straipsnio 1 dalies nuostatomis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalį. Tokių pačių nuostatų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas, byloje „Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją“, nurodęs, kad būtent kaltinančioji pusė privalo pateikti asmens, traukiamo baudžiamojon atsakomybėn, kaltumo įrodymus, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Nekaltumo prezumpcijos principas įgyvendinamas ir BK 2 straipsnio (kuriame suformuluotos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos) 3 dalyje, kurioje įsakmiai nurodoma, kad asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio, bei BPK 41 straipsnio 6 dalyje, kurioje numatyta, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu kaltinamas asmuo yra laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas BK numatyta tvarka. Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais, o teismas, nagrinėjantis bylą, gali priimti apkaltinamąjį nuosprendį tik tuo atveju, jeigu išsamiai ir objektyviai ištyrus byloje esančius įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės dėl traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens kaltės.

19. Apkaltinamasis teismo nuosprendis pagal BK 178 straipsnio 1 dalį gali būti priimtas tik tada, kai yra visiškai ir besąlygiškai įrodyta asmens kaltė tyčiniais veiksmais pasisavinti svetimą turtą, paverčiant jį savu. Teisėjų kolegija, įvertinusi visus aptartus faktinius duomenis, sprendžia, jog apylinkės teismas pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju bylos duomenys pagrindo spręsti apie Ž. K. kaltus veiksmus BK 178 straipsnio 1 dalies prasme nesudaro.

20. Prokurorė apeliaciniame skunde akcentuoja aplinkybę, jog Ž. K. dalyvavo D. B. parduodant iš nukentėjusiosios pagrobtą mobiliojo ryšio telefono aparatą. Nuteistasis D. B. teigė, kad jam parodžius mobiliojo ryšio telefoną Ž. K., kažkuris iš jų sugalvojo jį parduoti, vykdami automobiliu jie aptarinėjo kartu pardavimo aplinkybes. Telefoną jis padavė Ž. K.. D. B. nurodė, kad be Ž. K. pagalbos jis nebūtų galėjęs parduoti telefono, nes jis neturėjo mobiliojo ryšio telefono aparato, kuriuo galėtų susisiekti su pardavėju, o Ž. K. turėjo. Be to, nuteistasis teigė, jog gautus pinigus jie išleido kartu, telefoną taip pat pardavė kartu. Analogiškai aplinkybes paaiškino ir pirmosios instancijos teisme apklaustas liudytojas A. B., kurio ikiteisminio tyrimo metu duoti parodymai, vadovaujantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo pagarsinti teisme. Jis ikiteisminio tyrimo metu paaiškino, jog vykdo naudotų mobiliojo ryšio telefono aparatų supirkimo veiklą ir iš Ž. K. ir D. B. įsigijo iš viso tris mobiliojo ryšio telefono aparatus. Paskutinįjį – „Huawei P9 Lite“ (kuris priklausė A. D.), jis įsigijo po to, kai jam iš Ž. K. naudojamo mobiliojo ryšio telefono apie 15 val. paskambino D. B. ir jie apie 16 val. susitiko prie (duomenys neskelbtini) esančios parduotuvės „(duomenys neskelbtini)“. Jis paaiškino, jog iš pradžių prie jo automobilio priėjo D. B. ir nurodė privažiuoti prie kito automobilio, iš kurio išlipo Ž. K. ir jam pardavė mobiliojo ryšio telefoną „Huawei P9 Lite“ už 60 Eur.

21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nors šios aplinkybės patvirtina, jog Ž. K. galimai prisidėjo prie pagrobto mobiliojo ryšio telefono pardavimo, tačiau tokie jo veiksmai galimai atitiktų BK 189 straipsnyje, kuriame nustatyta baudžiamoji atsakomybė už nusikalstamu būdu gauto turto įgijimą, naudojimąsi arba realizavimą, bet ne vagystės sudėtį. Nuo vagystės ši nusikalstama veika pirmiausia skiriasi objektyviaisiais požymiais. Šios veikos atveju kaltininkas turto nepagrobia, nes turtas jau anksčiau būna pagrobtas, užvaldytas ar pasisavintas, o kaltininkas prie to niekaip neprisidėjo (nebendrininkavo padarant nusikalstamą veiką).

22. Kaip pagrįstai nustatė pirmosios instancijos teismas, byloje nėra konkrečių ir objektyvių duomenų, patvirtinančių, D. B. ir Ž. K. dar iki vagystės iš anksto susitarė dėl jos padarymo, tai yra, bylos duomenys nepatvirtina Ž. K. suvokimo ir noro prisijungti prie D. B. daromos nusikalstamos veikos, kadangi, kaip jau aptarta, jam sužinojus apie A. D. mobiliojo ryšio telefono vagystę, ši veika jau D. B. buvo baigta. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai Ž. K. veiksmų nevertino kaip bendrininkavimo su D. B. pagrobiant svetimą turtą pagal BK 178 straipsnio 1 dalį.

23. Pagal baudžiamąjį įstatymą (BK 24 straipsnio 1 dalis) bendrininkavimas yra tyčinis bendras dviejų ar daugiau tarpusavyje susitarusių pakaltinamų asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką. Pagrindžiant kaltininko baudžiamąją atsakomybę už bendrininkavimą darant ar padarius konkrečią nusikalstamą veiką, turi būti konstatuota visų bendrininkavimo požymių, numatytų BK 24 ir 25 straipsniuose, ir bendrai daromos nusikalstamos veikos, šiuo atveju vagystės, pagal kurią yra kvalifikuota nusikalstama veika, objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu bei tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis), tai yra kiekvienas bendrininkas suvokia, jog kėsinasi į tą patį objektą, taip pat supranta ir kitus bendrai daromos veikos sudėties, numatytos BK specialiojoje dalyje, požymius (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-9/2009, 2K-90/2013, 2K-49/2014).

24. Nors įrodinėjant bendrininkavimo susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales, be to, nors bendrininkų susitarimas gali įvykti bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, t. y. iki bus pasiektas norimas rezultatas, vis tik, aptartos byloje nustatytos aplinkybės – tai, jog jokie objektyvūs duomenys nepatvirtina, kad Ž. K. apie D. B. įvykdytą vagystę tapo žinoma dar iki vagystės baigtumo momento, – paneigia galimybę išteisintojo veiksmus kvalifikuoti kaip vagystę, jam bendrininkaujant su D. B.. Bendrininkų, kaip susitarimo daryti nusikalstamą veiką dalyvių, valios laisvė nevaržoma, kiekvienas bendrininkų susitarime iš esmės dalyvauja savarankiškai ir dėl jų laisvai reiškiamos valios pasiekiamas susitarimas daryti nusikalstamą veiką ir tyčios bendrumas. Prokurorės apeliaciniame skunde dėstomi argumentai, kad bendrininkai neprivalo įgyvendinti visus nusikalstamos veikos sudėtį sudarančius veiksmus, o taip pat ir tai, kad bendrininkai gali atlikti skirtingus vaidmenis (vykdytojo, organizatoriaus, kurstytojo, padėjėjo), kuriems gali būti reikalingas skirtingo laipsnio iniciatyvumas, nepaneigia kaltinimo pareigos įrodyti visų bendrininkų savanoriško ir laisvo susitarimo daryti nusikalstamą veiką. Nagrinėjamoje byloje tokių aplinkybių, kurios rodytų išteisintojo tyčios bendrumą ir savarankišką susitarimą su nuteistuoju D. B. daryti vagystę, nenustatyta. Priešingai, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nustatyta, kad nuteistasis D. B. prisipažino vienas įvykdęs vagystę ir jokie objektyvūs įrodymai, kurie šią jo dėstomą versiją paneigtų, byloje nesurinkti. Nors, kaip jau minėta, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas įvairiomis formomis: žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais, tačiau, sprendžiant apie bendrininkų nusikalstamo sumanymo turinį ir susitarimo ribas, negalima apsiriboti vien tik prielaidomis, kad išteisintajam buvus toje pačioje patalpoje kartu su vagystę įvykdžiusiu asmeniu ir vėliau galimai padėjus realizuoti pavogtą objektą, tokiu būdu buvo realizuota jo tyčia bendrininkaujant įvykdyti vagystę.

25. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, konstatuotina, kad pagal pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas, Ž. K. išteisinus pagal BK 178 straipsnio 1 dalį, kadangi neįrodyta, jog jis dalyvavo nusikalstamos veikos padaryme, buvo pritaikytas teisingai, todėl pagrindo tenkinti šią prokurorės apeliacinio skundo dalį dėl Ž. K. pripažinimo kaltu pagal BK 178 straipsnio 1 dalį ir bausmės jam paskyrimo nėra.

Dėl D. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių

26. Apeliaciniame skunde prokurorė teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenustatė D. B. atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jog jis nusikalstamą veiką padarė veikdamas bendrininkų grupe, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos jo nusikalstamos veikos padarymui ir būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 1, 9 ir 13 punktai).

26.1. Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje, kurio teisėtumą ir pagrįstumą pakartotinai įvertino apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, konstatuota, jog baudžiamojoje byloje surinktais įrodymais nenustatyta, kad Ž. K. dalyvavo padarant BK 178 straipsnyje numatytą nusikaltimą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, jog pagrindo pripažinti D. B., kuris BK 178 straipsnyje numatytą nusikalstamą veiką padarė vienas, baudžiamąją atsakomybę sunkinančią aplinkybę, jog veika įvykdyta veikiant bendrininkų grupe, nėra.

26.2. BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punkte numatyta baudžiamąją atsakomybę sunkinanti aplinkybė, jog baudžiamojon atsakomybėn patrauktas asmuo nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu. BK 27 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nusikaltimų recidyvas yra tada, kai asmuo, jau teistas už tyčinį nusikaltimą, kurį padarė būdamas pilnametis, ir jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro vieną ar daugiau tyčinių nusikaltimų. Pažymėtina, kad pripažįstant asmenį recidyvistu, turi būti nustatytos visos BK 27 straipsnio 1 dalyje nurodytos sąlygos. Iš Kauno apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d, nuosprendžio matyti, jog D. B. pagal BK 178 straipsnio 1 dalį buvo nuteistas dėl 2018 m. sausio 9 d. padarytos nusikalstamos veikos. Be to, jis buvo nuteistas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu pagal BK 182 straipsnio 1 dalį, 214 straipsnio 1 dalį ir 215 straipsnio 1 dalį už nusikalstamas veikas, kurios įvykdytos 2016 m. rugsėjo 17–18 d. Nuteistasis yra gimęs 1994 m. rugpjūčio 23 d., taigi visų šių nusikalstamų veikų padarymo metu jis buvo pilnametis. Be to, visi aptariami nusikaltimai priskiriami tyčiniams, o BK 178 straipsnio 1 dalyje numatyta veika buvo padaryta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. rugsėjo 7 d. nuosprendžiu paskirtos terminuoto laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo metu. Pagal BK 97 straipsnio 3 dalies 1 punktą, asmenys laikomi turinčiais teistumą, be kita ko, laikotarpiu, kuriam buvo atidėtas bausmės vykdymas. Įvertinus šiuos argumentus bei aptartą teisinį reglamentavimą, pritariant prokurorės skundo motyvams, konstatuotina, kad apylinkės teismas nepagrįstai D. B. nepripažino recidyvistu ir nevertino šios aplinkybės kaip jo atsakomybę sunkinančios.

26.3. Pagal BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktą, nusikalstamą veiką padariusio asmens atsakomybę sunkina tai, jog veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, jeigu šios aplinkybės turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Byloje nustatytos aplinkybės, kurias patvirtino tiek pats nuteistasis D. B., tiek išteisintasis Ž. K. bei nukentėjusioji A. D., jog 2018 m. sausio 8 d. iš vakaro ir 2018 m. sausio 9 d. nuo pat ryto jie vartojo alkoholinius gėrimus. Nuteistasis D. B. teisme patvirtino, jog jis tiksliai visų telefono pagrobimo aplinkybių nepamena, nes buvo neblaivus. Atsižvelgiant į tai akivaizdu, jog D. B. veikos padarymo metu buvo apsvaigęs nuo alkoholio, veiką padarė bute, kuriame kartu su nukentėjusiąja vartojo alkoholinius gėrimus, būtent girtumas, kolegijos nuomone, iššaukė D. B. teisei priešingą ir nekritišką savo veiksmams elgesį, todėl jo apsvaigimas turėjo įtakos nusikalsta­mos veikos padarymui ir ši aplinkybė turi būti pripažįstama jo atsakomybę sunkinančia aplinkybe BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punkto prasme.

26.4. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuria nustatyta, jog D. B. baudžiamąją atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra, keistina, pripažįstant jo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, kad nusikalstamą veiką padarė recidyvistas ir asmuo, apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Kadangi prokurorė apeliaciniame skunde nekvestionuoja nuteistajam paskirtos bausmės dydžio ir apeliacinės instancijos teismas negali sunkinti nuteistojo teisinės padėties daugiau nei to prašoma prokuroro skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis), todėl, pripažinus aptartas aplinkybes atsakomybę sunkinančiomis, D. B. paskirtos bausmės dydžio pagrįstumo klausimas nesprendžiamas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 dalimi,

nutaria:

Kauno apygardos prokuratūros Kauno apylinkės prokuratūros Šeštojo skyriaus prokurorės Jolantos Laurinavičiūtės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendį pakeisti:

Pripažinti nuteistojo D. B. atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis tai, jog nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas bei būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui.

Kitą Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.