- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2012-06-11
- Bylos Nr.
- A-756-1378-12
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-214-2011-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Audrius Bakaveckas (pirm.), Arūnas Sutkevičius
- Pareiškėjas
- R. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno
- Kategorijos
- 15.2.3.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Sutkevičiaus ir Vaidos Urmonaitės- Maculevičienės (pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, ir Kauno tardymo izoliatoriui dėl sprendimų panaikinimo ir neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas R. K. kreipėsi su skundu ir patikslintu skundu į Kauno apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) panaikinti Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 49/3; 2) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 2S-389; 3) priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, 24 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad 2010 m. gegužės 20 d. jis buvo suimtas ir nuo 2010 m. gegužės 21 d. buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje (toliau – ir Kauno TI). Pareiškėjas buvo laikomas kameroje Nr. 223, kurios plotas yra 21,5 kv. m. Kameroje yra keturios spintelės asmeninimas daiktams susidėti ir keturios vietos prie valgomojo stalo. Tačiau minėtoje kameroje pareiškėjas buvo laikomas 45 paras kartu su dar šešiais asmenimis ir 60 parų – su dar penkiais asmenimis (viso – 105 paras). Nors pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m., laikomas perpildytoje kameroje, pareiškėjas patyrė nepatogumus, diskomfortą neigiamus išgyvenimus, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Dėl laikymo nepriimtinomis sąlygomis pablogėjo pareiškėjo sveikata, sutriko miegas, pareiškėjas negalėjo užmigti be medikamentų pagalbos ir turėjo kreiptis į Kauno TI gydytoją - psichiatrą. Šiuo atveju buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5 ir 8 straipsnių nuostatos. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI su skundu dėl netinkamų laikymo sąlygų, tačiau Kauno TI 2011 m. sausio 7 d. sprendimu Nr. 49/3 pareiškėjo skundo netenkino. Kalėjimų departamentas 2011 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. 2S-389 pareiškėjo skundo taip pat netenkino. Pareiškėjo nuomone, skundžiami Kauno TI direktoriaus ir Kalėjimų departamento sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Dėl laikymo netinkamomis sąlygomis pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuriais atlyginti iš atsakovo priteistina 21 000 Lt suma (po 200 Lt už kiekvieną laikymo kameroje netinkamomis sąlygomis parą).
Atsiliepimas
Atsakovas Kauno tardymo izoliatorius prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 1999 m. spalio 22 d. įsakymu Nr. 461 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ 6.15 punkte buvo nustatyta, jog vienam asmeniui, esančiam kardomojo kalinimo įstaigoje, turi tekti ne mažiau kaip 5 kv. m. ploto. Tačiau Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 Lietuvos higienos norma HN 76:1999 ,,Laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigos, įrengimas, eksploatavimo tvarka, sveikatos priežiūra“ buvo pripažinta netekusia galios. Kalėjimų departamento direktorius, atsižvelgdamas į turimą gyvenamąjį plotą, 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatė, kad Kauno TI didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336, o vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (1.1.2, 1.3.1 punktai). Pareiškėjo suėmimo vykdymo metu vidutinis laikomas asmenų skaičius Kauno TI buvo 340-380. Kauno TI ir šiuo metu yra perpildytas. Todėl minėtuose teises aktuose nustatyti reikalavimai buvo pažeisti. Tačiau, vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, Kauno TI direktorius negali atsisakyti priimti suimtą asmenį tuo pagrindu, kad įstaigoje jau yra laikomas didesnis nei Kalėjimų departamento direktoriaus įsakyme numatytas skaičius suimtųjų (pagal 2007 m. sausio 23 d. įsakymą Nr. V-27 didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 239, o pagal 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336). Pareiškėjas nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. vasario 9 d. buvo laikomas kameroje Nr. 223, kurios plotas yra 21,5 kv. m. Atskirais laikotarpiais pareiškėjui teko nuo 7,2 iki 3,1 kv. m. ploto. Laikotarpiais, kuomet šioje kameroje buvo laikomi 7 asmenys, pareiškėjui ir kitiems kameroje laikomiems suimtiesiems teko 3,1 kv. m. ploto. Tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 31 parą. Todėl šiuo laikotarpiu pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus. Tačiau taip atsitiko ne dėl Kauno TI administracijos kaltės. Pareiškėjui buvo suteikta lova, išduota patalynė. Pareiškėjui kiekvieną dieną buvo teikiamas karštas maisto davinys, suteikta teisė pasivaikščioti gryname ore ir t. t., t. y. pareiškėjas naudojosi visomis jam suteiktomis teisėmis, išskyrus gyvenamąjį plotą, kuris kartais neatitikdavo nustatytos normos. Tačiau kamerose, neatitinkančiose nustatyto ploto normos vienam asmeniui, pareiškėjas buvo laikomas ne ištisai, o periodiškai. Kauno TI yra viena iš moderniausių laisvės atėmimo vietų, atitinkanti Lietuvos higienos normos HN42:2004 „Gyvenamųjų namų ir viešojo naudojimo pastatų mikroklimatas“ reikalavimus. Įstaigos gyvenamosios kameros aprūpintos būtinu inventoriumi, yra geros techninės ir higieninės būklės, jose pastoviai palaikoma 20 ?C temperatūra, kamerų apšvietimas atitinka keliamus reikalavimus, veikia natūrali ir priverstinė ventiliacija, kamerų sanitariniai mazgai visiškai atitverti. Pareiškėjo teiginys, kad jo sveikata pablogėjo dėl laikymo perpildytoje kameroje, neatitinka tikrovės. Pareiškėjas į Kauno TI atvyko 2010 m. gegužės 24 d. Atvykęs, skundėsi sutrikusiu miegu, teigė, kad apie 2 mėnesius vartojo amfetaminą. Jam buvo nustatyta diagnozė – žalingas amfetamino vartojimas (nustatyti psichikos ir elgesio sutrikimai). Dėl panašių nusiskundimų pareiškėjas buvo konsultuotas gydytojo psichiatro 2010 metų gegužės 24 ir 27 dienomis, birželio 9 ir 15 dienomis, gruodžio 1 ir 8 dienomis bei 2011 metų vasario 3 dieną. Jam buvo paskirtas atitinkamas gydymas. Minėti pareiškėjo sveikatos sutrikimai buvo nustatyti jam tik atvykus į Kauno TI. Pareiškėjas 2010 m. gruodžio 10 d. kreipėsi į Kauno TI administraciją su skundu dėl kameroje Nr. 223 nepakankamo minimalaus gyvenamojo ploto, tenkančio vienam asmeniui. Kadangi 2010 metų gruodžio mėnesį ir 2011 sausio mėnesio pirmomis dienomis kameroje Nr. 223 buvo laikomi 4 asmenys, Kauno TI savo atsakyme nurodė, kad gyvenamojo ploto norma nėra pažeista. Kauno TI į pareiškėjo skundą atsakė tinkamai, šį atsakymą pagrindė galiojančiais teisės aktais, nurodė apskundimo tvarką. Šis atsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl jį naikinti nėra pagrindo. Atsakovo nuomone, priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą nėra pagrindo.
II.
Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: panaikino Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 2S-389 bei Kauno TI direktoriaus 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 49/3 ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Teismas sprendime nurodė, kad valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos (šiuo atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.
Pareiškėjas neturtinės žalos priteisimo reikalauja dėl to, kad jis buvo laikomas perpildytoje Kauno TI kameroje Nr. 223. Pareiškėjo laikymo Kauno TI metu galiojo (ir galioja iki šiol) Kalėjimų departamento 2010 m. gegužės 11 d. įsakymas Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriuje ir areštinės kameroje nustatymo“, kuriame nustatyta, kad Kauno TI didžiausias leidžiamų laikyti suimtųjų skaičius neturi viršyti 336, o vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. (1.1.2, 1.3.1 punktai). Atsakovas Kauno TI neginčija tos aplinkybės, kad nustatytos gyvenamojo ploto normos šiuo atveju buvo nežymiai pažeistos. Atsakovo pateikta suvestinė iš suimtųjų (nuteistųjų) skaičiaus patikrinimo knygos patvirtina, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. vasario 29 d. pareiškėjas 31 parą buvo laikomas kameroje Nr. 223, kurioje jam nebuvo suteiktas reikalaujamas 3,6 kv. m. dydžio gyvenamasis plotas (b. l. 35). Gyvendamas perpildytoje patalpoje tardymo izoliatoriuje pareiškėjas patyrė neigiamų išgyvenimų, fizinį nepatogumą, papildomą diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Šiuo atveju buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5, 8 straipsnių nuostatos. Todėl pats teisės pažeidimo pripažinimas šiuo atveju nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui už patirtą skriaudą.
Šalies argumentai
Pareiškėjo teigimu, dėl gyvenimo perpildytose kamerose pablogėjo jo sveikata, atsirado nemiga, depresija. Tačiau byloje esantys medicininiai dokumentai patvirtina, kad minėti sveikatos sutrikimai buvo nustatyti pareiškėjui tik atvykus į Kauno TI (b. l. 37-42). Pareiškėjui nustatyta diagnozė – žalingas amfetamino vartojimas. Byloje taip pat nustatyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija neturėjo galimybių suimtojo apgyvendinti patalpoje, atitinkančioje gyvenamojo ploto reikalavimus. Tačiau pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (byla Nr. A438-121/2009) ta aplinkybė, kad Kauno tardymo TI neturėjo galimybių dėl kamerų stygiaus pareiškėjo patalpinti į kamerą, atitinkančią gyvenamojo ploto reikalavimus, remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalies nuostatomis, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (pvz., administracinė byla Nr. A143-1966/2008, administracinė byla Nr. A502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo apgyvendinimas perpildytoje patalpoje, negali būti vertinamas tik kaip mažareikšmis ar smulkmeniškas pažeidimas. Tačiau atsižvelgiant į pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę, nesant objektyvių duomenų apie pareiškėjo sveikatos būklės pablogėjimą dėl atsakovo veiksmų ir apie tai, kad dvasiniai išgyvenimai būtų trukę ilgai, taip pat atsižvelgiant į Lietuvos ekonomines, darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertinamas 200 Lt suma, kuri priteistina iš atsakovo. Dėl nurodytų aplinkybių naikintinas ir ginčijamas Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimas Nr. 2S-389 bei Kauno TI direktoriaus 2011 m. sausio 7 d. sprendimas Nr. 49/3, kaip neteisėti ir nepagrįsti.
III.
Apeliaciniu skundu pareiškėjas R. K. prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimo dalį dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos įvertinimo ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui 21 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.
Pareiškėjas nurodo, jog teismas pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas, gyvendamas perpildytoje tardymo izoliatoriaus kameroje, patyrė neigiamus išgyvenimus, fizinį nepatogumą, diskomfortą, gyvenimo kokybės pablogėjimą. Teismas taip pat pagrįstai pripažino, kad šiuo atveju buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3, 5 ir 8 straipsnių nuostatos. Teismas pagrįstai panaikino Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 15 d. sprendimą Nr. 2S-389 ir Kauno TI direktoriaus 2011 m. sausio 7 d. sprendimą Nr. 49/3. Tačiau teismas, pareiškėjo nuomone, neteisingai įvertino jam padarytos neturtinės žalos dydį. Teismas neatsižvelgė į posėdžio metu pareiškėjo pateiktus argumentus dėl analogiškos administracinės bylos Nr. I-2561-121/2008, kurioje Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. vasario 29 d. sprendimu priteisė pareiškėjui po 100 Lt už kiekvieną buvimo perpildytoje kameroje dieną. Teismas taip pat neatsižvelgė į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarime pateiktus išaiškinimus.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio nuostatas teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikrino bylą atižvelgdama į šį įstatymo reikalavimą.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas ginčijo: 1) Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. sausio 7 d. raštą Nr. 49/3, kuriame, atsakant į R. K. 2010 m. gruodžio 10 d. skundą, buvo nurodyta, jog 223-je kameroje suimtųjų laikymo sąlygos nepažeidžiamos (minimalus vienam asmeniui tenkantis plotas negali būti mažesnis negu 3,6 kv. m, o 223 kameros plotas yra 21,5 kv. m, todėl šiuo metu esantiems 4 asmenims tenka po 5,38 kv. m) (b. l. 8); 2) Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. vasario 15 d. raštą Nr. 2S-389, kuriuo buvo atmestas R. K. 2011 m. vasario 4 d. skundas. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus 24 000 Lt neturtinės žalos atlyginimui, kurią jis siejo su jo laikymu minėtos įstaigos kameroje Nr. 223 laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. vasario 29 d., pažeidžiant Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu nustatytas minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, sąlygas.
Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, panaikino Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2011 m. sausio 7 d. raštą Nr. 49/3 ir Kalėjimų departamento 2011 m. vasario 15 d. raštą Nr. 2S-389, pripažinęs juos nepagrįstais ir neteisėtais sprendimais, bei priteisė 200 Lt neturtinei žalai atlyginti.
Skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai yra nustatyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje, tačiau pirmosios instancijos teismas, panaikindamas Kauno tardymo izoliatoriaus administracijos bei Kalėjimų departamento raštus, nei vieno iš minėtame straipsnyje nurodytų pagrindų nenurodė, raštų turinio ir atitikimo teisės aktų reikalavimams bei faktinėms aplinkybėms netyrė. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant išsiaiškinti minėtų raštų (sprendimų) teisėtumą ir pagrįstumą, būtina susipažinti ne tik su atsakovo ir Kalėjimų departamento atsakymais į pareiškėjo skundus, bet ir su pareiškėjo prašymais (skundais), tačiau pirmosios instancijos teismas R. K. skundo Kauno tardymo izoliatoriui neišreikalavo.
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 punktu nustatyta, jog iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus).
Atsakovo į Kauno tardymo izoliatoriaus į bylą pateiktame išraše iš suimtųjų ir nuteistųjų patikrinimo kamerose knygos (b. l. 35) nurodyta, kad pareiškėjas 223-je kameroje, kurios plotas 21,5 kv. m, buvo laikomas nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. vasario 9 d. Tuo laikotarpiu kameroje buvo laikoma nuo 3 iki 7 asmenų (kokiu konkrečiai laikotarpiu kiek asmenų buvo laikoma, nenurodyta, tik užfiksuota kiek parų koks asmenų skaičius buvo šioje kameroje). Pirmosios instancijos teismas, remdamasis šiuo dokumentu padarė išvadą, jog laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2011 m. vasario 29 d. R. K. 31 parą buvo kalinamas kameroje Nr. 223, kurioje jam nebuvo suteiktas reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio gyvenamasis plotas, ir dėl patirtų neigiamų išgyvenimų, fizinio nepatogumo, papildomo diskomforto, gyvenimo kokybės pablogėjimo priteisė jam neturtinę žalą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo nesutinkąs su priteistos neturtinės žalos dydžiu, kuris, anot jo, yra akivaizdžiai per mažas.
Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi, priimtoje išnagrinėjus Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal R. K. skundą (administracinė byla Nr. A143-2810/2011) jau buvo pripažinta, kad pareiškėjas 44 paras buvo kalinamas kamerose, kuriose jam nebuvo suteiktas teisės aktu reikalaujamas 3,6 kv. m dydžio plotas, laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 21 d. iki 2010 m. spalio 12 d. ir paliktas galioti pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjui priteista atitinkama suma neturtinei žalai atlyginti. Taigi, klausimas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikymą kamerose, nesuteikiant nustatyto minimalaus ploto laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 21 d. iki 2010 m. spalio 12 d., ko vėl reikalauja pareiškėjas nagrinėjamoje byloje, jau buvo išspręstas, tačiau pirmosios instancijos teismas šios aplinkybės neįvertino ir be pagrindo sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo iš dalies vėl už tą patį laikotarpį. Pagal byloje esančią medžiagą nėra galimybės įvertinti kiek konkrečiai parų kiek asmenų kartu su pareiškėju buvo laikoma 223-je kameroje laikotarpiu nuo 2010 m. spalio 13 d. iki 2011 m. vasario 29 d. (t. y. išsiaiškinti pažeidimo apimties), tam nustatyti būtina išreikalauti papildomus įrodymus.
Pirmosios instancijos teismo pareiga bylą išnagrinėti visapusiškai ir objektyviai, ištirti ir įvertinti visas bylos faktines aplinkybes, sprendimą pagrįsti teisės normomis ir faktinėmis aplinkybėmis, t. y. priimti motyvuotą sprendimą. Teisėjų kolegija, dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių konstatuoja, kad teismas šios pareigos tinkamai neįvykdė. Tik išsiaiškinus ir įvertinus visas bylos aplinkybes, galimas teisėto ir pagrįsto sprendimo priėmimas.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, o byla grąžintina nagrinėti teismui iš naujo dėl padarytų procesinės teisės normų pažeidimų ir dėl to, kad būtina rinkti ir vertinti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 1 ir 2 p., 142 str. 1 d.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.
Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.