Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus ir Irenos Stasiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. L. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-86-304/2017 pagal ieškovo A. L. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie VRM, dėl valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. L. pirmosios instancijos teisme prašė priteisti iš atsakovės Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Lietuvos Respublikos Generalinės prokuratūros ir Policijos departamento prie VRM, 3000 Eur neturtinės ir 8223,40 Eur turtinės žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog baudžiamasis persekiojimas jo atžvilgiu 35 mėnesius truko nepagrįstai ir nepateisinamai ilgą laiką, ikiteisminio tyrimo terminai buvo tęsiami formaliais pagrindais, bylos nagrinėjimas teisme nebuvo operatyvus, byla buvo nagrinėjama 17 mėnesių, prašymas dėl procesinės prievartos priemonės pakeitimo nebuvo sprendžiamas beveik 2 mėnesius. Prašė priteisti neturtinės žalos atlyginimą, kadangi dėl jo atžvilgiu neteisėtai pradėto ir nepagrįstai ilgą laiką tęsiamo baudžiamojo persekiojimo patyrė daug nepatogumų, tokia procesinė padėtis neigiamai veikė emocinę būseną, savijautą, žemino reputaciją, sumažino bendravimo galimybes, dėl taikomų kardomųjų priemonių buvo apribota judėjimo laisvė. Nurodė, kad patirtą turtinę žalą sudaro išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti.

Atsakovei Lietuvos Respublikai atstovaujantys Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra, Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija ir Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas su pareikštu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad teisėsaugos institucijos neatliko jokių neteisėtų veiksmų prieš ieškovą, ieškovas neįrodė neteisėtų pareigūnų veiksmų, kaip būtinosios šios civilinės atsakomybės sąlygos, išteisinamasis nuosprendis savaime nelaikomas neteisėtu valstybės veiksmu, ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kurie pagrįstų neturtinės žalos padarymo faktą ir dydį.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu 2017-03-14 sprendimu ieškinį atmetė. Teismas, įvertinęs pateiktus byloje rašytinius duomenis, prijungtos Šiaulių miesto apylinkės teismo išnagrinėtos baudžiamosios bylos Nr. 1-55-885/2015 medžiagą, nenustatęs, kad ikiteisminis tyrimas būtų pradėtas pažeidžiant BPK numatytus reikalavimus, ar kad pareigūnų veiksmai vykdant ikiteisminį tyrimą ieškovo atžvilgiu buvo neteisėti, sprendė, jog pagrindas pareikšti ieškovui įtarimus dėl nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., buvo, baudžiamasis procesas nebuvo vilkinamas ir neužtruko pernelyg ilgai, todėl ieškovo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą ir neįrodytą.Teismas nurodė, kad ieškovas pareigūnų veiksmų neteisėtumą grindžia tuo, kad jo atžvilgiu Šiaulių apylinkės teisme 2015 07 10 buvo priimtas išteisinamasis nuosprendis, tačiau tokios ieškovo išvados yra nepagrįstos ir neįrodančios prokurorų atliktų procesinių veiksmų ir priimtų ikiteisminio tyrimo metu procesinių sprendimų nepagrįstumo ar neteisėtumo, nes teismas išteisinamąjį nuosprendį priėmė kitaip nei prokuroras įvertinęs ikiteisminio tyrimo metu surinktus įrodymus. Tačiau teismai nenustatė, kad įrodymai, kuriais buvo grindžiama ieškovo kaltė, buvo gauti pažeidžiant procesines normas. Tokiu būdu ieškovo išdėstytos aplinkybės nepatvirtina to fakto, jog prokuroro ar teismų veiksmai ieškovo atžvilgiu buvo neteisėti.

Pagal BPK nuostatas pagrindas pradėti ikiteisminį tyrimą yra ne subjekto, turinčio teisę ikiteisminį tyrimą pradėti, pagrįstas įsitikinimas, kad buvo padaryta baudžiamojo įstatymo uždrausta veika, o pagrįstas manymas, jog tokia veika, kuri A. L. buvo inkriminuota, galėjo būti padaryta. Teigti, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo ir bylos nagrinėjimo teisme, proceso stadijose taikytos procesinės prievartos priemonės buvo nepagrįstos ar paskirtos neteisėtai, nėra teisinio pagrindo.

Ieškovo atžvilgiu atlikti ikiteisminio tyrimo veiksmai, taikytos procesinės prievartos priemonės bei priimti procesiniai sprendimai buvo atlikti vadovaujantis įstatyme nustatytais pagrindais, laikantis teisės aktais detalizuotos tvarkos. Nesant būtinos deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – ši atsakomybė negalima. Be to, ieškovas nepateikė duomenų apie tai, kokia konkrečiai žala buvo padaryta. Teismas atkreipė dėmesį, kad pažymėjo, kad dėl paties A. L. nebendradarbiavimo su pareigūnais, ikiteisminio tyrimo realiai baigti per trumpesnį terminą nebuvo galimybės.

Teismas pažymėjo, kad vien faktas, jog ieškovas buvo sulaikytas ir suimtas, nepagrindžia ikiteisminio tyrimo veiksmų neteisėtumo. Ieškovas nurodo, kad jis buvo sulaikytas ir suimtas, nesant tam jokio teisinio pagrindo, tačiau dėl neteisėto ir nepagrįsto, jo manymu, laikino sulaikymo BPK 62 straipsnio nustatyta tvarka skundo nepateikė.

Remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga teismas nustatė, kad sprendimas dėl ieškovo sulaikymo priimtas, laikantis LR BPK įstatymo normų. Teismo vertinimu, sulaikant ieškovą, ikiteisminio tyrimo medžiagoje buvo surinkti faktiniai duomenys, kurie leido ikiteisminio tyrimo pareigūnams pagrįstai manyti, kad ieškovas gali būti padaręs veikas, numatytas BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., todėl ikiteisminio tyrimo pareigūno sprendimas taikyti laikiną sulaikymą buvo pagrįstas, o ieškovo laikinas sulaikymas ir suėmimas buvo teisėtas. Teismas konstatavo, kad pareigūnams taikant procesinę prievartos priemonę – sulaikymą, buvo laikytasi laikino sulaikymo pagrindų, numatytų BPK 140, 122 straipsniuose, todėl ieškovo laikinas sulaikymas ir suėmimas buvo teisėti.

Teismo vertinimu, skiriant kardomąsias priemones buvo pakankamai duomenų, leidžiančių pagrįstai manyti, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos numatytos BK 284 str. 1 d. ir 138 str. 2 d. 8 p., buvo įvykdytos būtent ieškovo bendrais veiksmais su kitu kaltinamuoju, todėl, kardomosios priemonės buvo paskirtos, nepažeidžiant BPK nustatytų reikalavimų, atsižvelgiant į pateiktų įtarimų sunkumą, paties A. L. veiksmus, nevykdymą ikiteisminio tyrimo pareigūnų nurodymų, atsisakymą priimti pranešimą dėl įtarimo, jo nevykimą pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus ikiteisminio tyrimo veiksmų atlikimui, jo gyvenimą ir darbą Anglijoje, neišnykusį teistumą ir esant būtinybei užtikrinti įtariamojo dalyvavimą procese, todėl kardomųjų priemonių paskyrimas buvo teisėtas ir pagrįstas.

Teismas nurodė, kad Šiaulių apskrities VPK 2014 01 10 nutarimu ieškovui buvo skirtos pakankamai švelniausios BPK 120 straipsnio 1 dalyje nustatytos kardomosios priemonės iš galimų, šios priemonės negalėjo suvaržyti ieškovo judėjimo laisvės daugiau, negu tai būtina. Remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, teismas nurodė, kad nėra duomenų, jog ieškovas būtų patyręs realių judėjimo laisvės suvaržymo turtinių ar kitokių pasekmių. Ieškovas, norėdamas gauti leidimą išvykti, galėjo kreiptis įstatymo nustatyta tvarka, nes šios priemonės nereiškia besąlyginio draudimo išvykti iš savo gyvenamosios vietos. Baudžiamojoje byloje nėra ieškovo pareiškimo, kuriuose būtų išreikštas prašymas panaikinti šias jam paskirtas kardomąsias priemones, nurodant tokį prašymą pagrindžiančias priežastis.

Ikiteisminį tyrimą atlikusių pareigūnų, tyrimui vadovavusio prokuroro neteisėti veiksmai nėra nustatyti, nenurodo jų ir ieškovas, baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad paskirtos kardomosios priemonės ikiteisminio tyrimo atlikimo laikotarpiu ieškovo būtų apskųstos įstatymų nustatyta tvarka, todėl teigti, kad nagrinėjamu atveju ikiteisminio tyrimo proceso stadijoje taikytos procesinės prievartos priemonės buvo nepagrįstos ar paskirtos neteisėtai nėra teisinio pagrindo.

Ieškovo išteisinimo 2015 07 10 Šiaulių apylinkės teismo nuosprendžiu pagrindai nepaneigė faktinių veiksmų, sudariusių prielaidas baudžiamajam persekiojimui inicijuoti. Tai, kad išteisinamuoju nuosprendžiu nebuvo konstatuota ieškovo kaltė, nesurinkus pakankamai įrodymų, nesudaro pagrindo pripažinti kardomųjų ir kitų procesinių prievartos priemonių taikymo ieškovui neteisėtumo.

Spręsdamas dėl baudžiamojo proceso trukmės, teismas nustatė, kad bendra baudžiamojo proceso trukmė ieškovo atžvilgiu skaičiuojama nuo 2013 09 24 iki bylos išnagrinėjimo apeliacine tvarka ir išteisinamojo nuosprendžio įsiteisėjimo 2016 01 07. Bylos nagrinėjimas teismuose skaičiuojamas nuo baudžiamosios bylos perdavimo teismui su kaltinamuoju aktu nuo 2014 02 19 iki 2016 01 07 Šiaulių apygardos teismo nutarties, kuria Šiaulių apylinkės teismo nuosprendis nepakeistas. Bylos nagrinėjimas apylinkės ir apeliaciniame teisme truko vienus metus ir vienuolika mėnesių, kas nelaikytinas per ilgu procesiniu terminu.

Įvertinęs baudžiamosios bylos duomenis, teismas sprendė, kad ikiteisminis tyrimas ir bylos nagrinėjimas teisme vyko intensyviai, baudžiamojo proceso vilkinimo požymių nėra nustatyta, visi ieškovo teisių suvaržymai proceso metu buvo būtini, teisėti ir proporcingi; nėra pagrindo išvadai, kad teisėsaugos pareigūnai nepakankami rūpestingai ir atsakingai organizavo baudžiamąjį procesą ir taip pažeidė ieškovo teisę į tai, jog jam pareikšto baudžiamojo kaltinimo klausimas būtų išspręstas per kiek įmanomai trumpiausią laiką. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė konkrečių netinkamų ikiteisminio pareigūnų ar teismo veiksmų, organizuojant procesą, ar procesinio delsimo laikotarpių. Ieškovo teiginys apie ilgai užsitęsusį procesą yra tik deklaratyvus, nepagrindžiant to konkrečiais tyrimo organizavimo trūkumais.

Atsižvelgęs į tai, kad ieškovas neįrodė bylą tyrusių ikiteisminių tyrimo pareigūnų, prokuroro, ikiteisminio tyrimo teisėjų ar baudžiamąją bylą nagrinėjusių teisėjų neteisėtų veiksmų, nekonstatavus baudžiamojo proceso ir Konvencijos nuostatų ieškovo atžvilgiu pažeidimo fakto, teismas sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo priteisti ieškovui jo baudžiamojo proceso metu patirtų išlaidų.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti visas ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovas pateiktame apeliaciniame skunde pakartojo ieškinyje išdėstytus argumentus ir faktines aplinkybes, o skundžiamo sprendimo neteisėtumą argumentavo tuo, kad Telšių rajono apylinkės teismo sprendime nebuvo išnagrinėti Šiaulių apylinkės teismo teisėjos A. Karpytės jo atžvilgiu atlikti procesiniai veiksmai.

Atsiliepimuose į apeliacinį skundą atsakovę Lietuvos Respubliką atstovaujantys Lietuvos Respublikos Generalinė prokuratūra ir Šiaulių apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas nurodė, kad Telšių rajono apylinkės teismas tinkamai įvertino civilinėje byloje surinktus įrodymus, tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas ir pagrįstai konstatavo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ir teisėjai ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme nepažeidė Baudžiamojo proceso kodekso normų reikalavimų ir neatliko veiksmų, kuriuos įstatymai draudžia atlikti.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmetamas.

Byloje kilo ginčas dėl ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros ir teismo veiksmais padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl įstatymų, reglamentuojančių valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl neteisėtų ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuroro ir teismo veiksmų baudžiamojo proceso metu, aiškinimo ir taikymo yra pakankamai išplėtota ir nuosekli (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014-06-06 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014). Teismų praktikoje pripažįstama, kad valstybės civilinė atsakomybė už žalą, padarytą teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso srityje, (CK 6.272 str.) yra giežtoji – kyla nepaisant ikiteisminio tyrimo pareigūnų, prokuratūros pareigūnų ir teismo kaltės. Civilinės atsakomybės teisiniam santykiui atsirasti pakanka trijų sąlygų: neteisėtų pareigūnų veiksmų (neteisėto neveikimo), šiais veiksmais (neveikimu) padarytos žalos fakto ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei atsiradusios žalos.

Ieškovas, reikalaudamas atlyginti nurodytos rūšies žalą, neturi įrodinėti, kad dėl žalos atsiradimo (padarymo) kalti pareigūnai ar teismas, tačiau jis neatleidžiamas nuo CPK 178 straipsnyje įtvirtintos pareigos įrodyti kitas tris būtinąsias šios civilinės atsakomybės rūšies sąlygas, o neįrodžius bent vienos iš jų, žalos atlyginimas negalimas.

CK 6.272 straipsnyje įtvirtinta valstybės atsakomybė už žalą, grindžiamą neteisėtais teisėsaugos institucijų pareigūnų veiksmais (neveikimu) baudžiamojo proceso metu, yra civilinės teisės institutas, todėl civilinę bylą dėl tokios žalos atlyginimo nagrinėjantis teismas vertina nurodytus veiksmus nagrinėjamam civiliniam ginčui aktualiais aspektais, t. y. civilinę atsakomybę reglamentuojančių teisės normų atžvilgiu, pagal civilinio proceso normų nustatytas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles. Teismas, sprendžiantis dėl valstybės civilinės atsakomybės, gali prieiti prie priešingos išvados dėl tam tikrų procesinių veiksmų teisėtumo, negu padarytoji baudžiamajame procese.

Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (CPK 301 straipsnis). CPK įtvirtinta ribota apeliacija, kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių ir t. t. Pagal CPK 320 straipsnį apeliacinio skundo ribas paprastai nustato faktiniai ir teisiniai argumentai, kurių pagrindu ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas. Pagal bendrąją taisyklę apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia apeliaciniame skunde nurodyti apelianto argumentai kartu su skundžiamos teismo sprendimo dalies nurodymu. Nagrinėjamu atveju ieškovas apeliacinį skundą grindžia vieninteliu argumentu, kad Telšių rajono apylinkės teismo sprendime nebuvo išnagrinėti Šiaulių apylinkės teismo teisėjos A. Karpytės jo atžvilgiu atlikti procesiniai veiksmai. Neteisėtais veiksmais, kaip valstybės civilinės atsakomybės sąlyga, gali būti teismo pripažinti ir tokie veiksmai, kurie nors ir atitiko atitinkamas baudžiamojo proceso teisės normas, tačiau kuriais pažeistos pareigūnų bendrosios rūpestingumo ir atidumo pareigos (CK 6.246 str. 1 d., BPK 1, 2 str.). Kita vertus, ne bet koks baudžiamosios ar baudžiamojo proceso teisės pažeidimas pripažįstamas neteisėtu veiksmu, dėl kurio galėtų atsirasti valstybės civilinė atsakomybė. Šia prasme siekiant konstatuoti neteisėtus veiksmus turi būti neginčijamai įrodyta ir pripažinta, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokurorai ar teismas padarė klaidą, turėjusią esminę ir lemiamą reikšmę ieškovo teisių pažeidimui baudžiamajame procese.

Prie nagrinėjamos bylos prijungtos baudžiamosios bylos Nr. 1-55-885/2015 medžiaga nustatyta, kad 2013-02-07 teisėja A. Karpytė priėmė nutartį baudžiamojoje byloje Nr. 1-321-409/2013, kuria grąžino baudžiamąją bylą prokurorui, nes nei I. P., nei S. V. nebuvo pripažinti nukentėjusiais, nors jiems pareikštas priešpriešinis kaltinimas. Šios nutarties motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad „....... netinkamai įvertinti A. L. veiksmai – jo atžvilgiu nutrauktas ikiteisminis tyrimas, nors iš bylos duomenų matyti, jog A. L. kartu su I. P. puolė S. V., jį tampė, kas rodo, jog jie veikė bendrai suderintais veiksmais. Todėl ne visi nusikalstamą veiką padarę asmenys yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn.Ieškovo nuomone, šie nutarties teiginiai yra akivaizdžiai neteisėti ir vienareikšmiškai pažeidžiantys nekaltumo prezumpcijos principą, turėjo tiesioginės įtakos vėlesniems teisėsaugos institucijų pareigūnų procesiniams sprendimams, nepagrįstai ir neteisėtai atnaujinant ieškovo atžvilgiu nutrauktą ikiteisminį tyrimą Nr. 40-1-00095-12. Ieškovas nurodo, kad teisėjos A. Karpytės veiksmai, priimant 2013-02-07 nutartį ir net nepradėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo išsakant savo išankstinę nuomonę, kad ieškovas, veikdamas kartu su I. P., yra padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nepagrįstai nepatrauktas baudžiamojon atsakomybėn yra akivaizdžiai neteisėti ir pažeidžiantys bendrąją rūpestingumo pareigą (BPK 2 straipsnis), taip pat bendrąją pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str. 1 d.).Teisėjų kolegijos nuomone, ieškinio argumentas, kad teisėjos A. Karpytės 2013-02-07 nutartis turėjo tiesioginės įtakos vėlesniems teisėsaugos institucijų pareigūnų procesiniams sprendimams, priimtiems ieškovo atžvilgiu, išreiškia subjektyvų situacijos vertinimą ir yra nepagrįstas. Visų pirma, minėta nutartis priimta baudžiamojoje byloje, kurioje S. V. kaltinamas pagal LR BK 284 straipsnio 1dalį, I. P. kaltinamas pagal LR BK 284 straipsnio 1 dalį, 138 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Vykdant nutartį iš ikiteisminio tyrimo Nr. 40-1-00095-12 į atskirą ikiteisminį tyrimą Nr. 40-9-136-13 buvo atskirta ikiteisminio tyrimo dalis dėl S. V. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 284 str. 1 d. Antra, atnaujindamas ikiteisminį tyrimą apelianto A. L. atžvilgiu 2013-07-12 Šiaulių apygardos prokuroras A. P. rėmėsi ne minėta teismo nutartimi, o ikiteisminiuose tyrimuose Nr. 40-1-095-12 ir Nr. 40-9-136-13 surinktais duomenimis. Atkreiptinas taip pat dėmesys, kad minėtoje nutartyje teismas nustatė, jog visiškai nesiaiškinta, kas lauke pripurškė S. V. į akis dujų, netirtas S. V. aiškinimas, kad klubo vestibiulyje jis taip pat gynėsi nuo jį užpuolusių asmenų, todėl teismas nurodė, kad ne visi nusikalstamą veiką padarę asmenys yra traukiami baudžiamojon atsakomybėn. Teismo nutartyje nėra tiesiogiai pasisakyta, jog A. L. padarė nusikalstamą veiką: nutartyje nurodyta, kad, teismo nuomone, A. L. veiksmai įvertinti netinkamai, nes A. L. su I. P. veikė bendrais suderintais veiksmais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad tiesioginės įtakos ieškovo atžvilgiu vykdytam procesui ši nutartis neturėjo, todėl pirmosios instancijos teismas neprivalėjo vertinti teisėjos A. Karpytės procesinių veiksmų, atliktų kitoje baudžiamojoje byloje.

Dėl bylos baigties

Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinės instancijos teismas nenagrinėja tarp šalių kilusio ginčo iš naujo, teisėjų kolegija, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovo ieškinys, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti jį remiantis apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.