- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2020-08-20
- Bylos Nr.
- e2S-1265-794/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-16738-2020-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Vaclovas Paulikas
- Ieškovas
- Advokatės V
- Atsakovas
- V. M.
- Kategorijos
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės (ieškovės) advokatės V. G. profesinės bendrijos RATIO LEGIS atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 12 d. nutarties, kuria atmestas pašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. e2-22186-1099/2020 pagal ieškovės Advokatės V. G. profesinės bendrijos „RATIO LEGIS“ ieškinį atsakovui V. M. dėl skolos už suteiktas teisines paslaugas priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
0 I. Ginčo esmė
1. Ieškovė Advokatės V. G. profesinės bendrija „RATIO LEGIS“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui V. M., kuriuo prašė priteisti ieškovei iš atsakovo 7 987,79 Eur skolos už suteiktas teisines paslaugas, 5 procentų metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškovė ieškinio užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui V. M. priklausančias pinigines lėšas ar kitą turtą ieškinio reikalavimų 7 987,79 Eur sumai užtikrinti, pirmiausia areštuojant pinigines lėšas, esančias V. M. banko sąskaitose ir pas trečiuosius asmenis, o lėšų nepakankant – areštuojant kitą V. M. turimą kilnojamąjį ir (ar) nekilnojamąjį turtą, pavedant teismo nutartį vykdyti skubiai.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. birželio 12 d. nutartimi ieškovės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo netenkino.
4. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškinio reikalavimų pobūdį, ieškinio faktinio ir teisinio pagrindo turinį bei pridėtų rašytinių įrodymų visetą, sprendė, jog nėra pagrindo išvadai, kad ieškinys yra nepagrįstas, tačiau nenustatė kitos sąlygos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui, t. y. realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimo.
5. Teismas konstatavo, jog ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra nepakankamai motyvuotas, ieškovė nenurodo faktinių duomenų ar aplinkybių dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, patvirtinančių realią grėsmę teismo sprendimo įvykdymui, pavyzdžiui, jog atsakovas gali vengti jam nepalankaus teismo sprendimo vykdymo, savo ruožtu aplinkybė, jog atsakovas vengia grąžinti skolą, savaime neįrodo aplinkybės, kad atsakovas gali slėpti savo turtą, siekdamas išvengti teismo sprendimo vykdymo. Aplinkybė, jog atsakovas vengia grąžinti skolą, yra pagrindas kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą.
1 III. Atskirojo skundo argumentai
6. Atskiruoju skundu Ieškovė Advokatės V. G. profesinė bendrija „RATIO LEGIS“ prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartį ir klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išspręsti iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovui tenkinti.
7. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
7.1. Nurodo, kad kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ir ieškinio suma, ir skolininko turtinė padėtis, ir jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, ir jo elgesys iki bylos iškėlimo ir/ar jos nagrinėjimo metu kiekvienu konkrečiu atveju, sprendžiant dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms. Pažymi, kad ieškovės reiškiamų reikalavimų dydis yra 7 987,79 Eur. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje yra suformuota prezumpcija, pagal kurią pareikštas didelės sumos ieškinio reikalavimas pripažįstamas realia grėsme, padidinančia būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Atsakovo turimo turto ir gaunamų pajamų nepakanka patenkinti ieškiniu prašomos priteisti 7 987,79 Eur sumos.
7.2. Atsakovas, siekdamas išvengti prievolių kreditoriams vykdymo, paslėpė piniginės lėšas, 2020-03-19 d. gautas už parduotą butą ((duomenys neskelbtini)) 63 415,16 EUR sumai, kurios dalį 25 000 Eur sumai V. M. pervedę savo tėvui, 8000 Eur sumokėjo nekilnojamojo turto agentei G. L., o likusias pinigines lėšas 30 415,16 Eur sumai nedelsiant išsigrynino ir galimai paslėpė pas trečiuosius asmenis. Tokie atsakovo nesąžiningi veiksmai (25 000 EUR pervedimas savo tėvui ir likusių visų piniginių lėšų 30 415,16 Eur sumai išsigryninimas) tik patvirtina jo ketinimus išvengti prievolės atsiskaityti su savo kreditoriais, tame tarpe ir ieškove. Remiantis išdėstytu, yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Priešingu atveju, teismui patenkinus ieškovės reikalavimus, tačiau neužtikrinus atsakovo likusio turimo turto tinkamos apsaugos nuo jo perleidimo tretiesiems asmenims ir/ar paslėpimo, teismo sprendimo vykdymas gali būti nebeįmanomas.
Atsiliepimas
8. Atsakovas atsiliepimu į atskirąjį skundą prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
8.1. Atsakovas už sau priklausiusio prabangaus buto, esančio (duomenys neskelbtini) prospekte, Vilniuje, pardavimą yra gavęs 63 415,16 eurų. Atsakovo už buto pardavimą gautų piniginių lėšų suma yra beveik 8 kartus didesnė nei ieškinio suma, todėl nėra aišku, kaip jos galėtų nepakakti tuo atveju, jeigu teismas priimtų advokatų kontorai palankų sprendimą.
8.2. Atsakovui pagal teismo nagrinėtoje skyrybų byloje sudarytą taikos sutartį atiteko beveik visi kilnojamieji daiktai, esantys bute, (duomenys neskelbtini) prospekte. Atsakovo preliminariais skaičiavimais, bute esantys kilnojamieji daiktai (baldai, buitinė technika ir kita įranga), kurie pagal taikos sutarties nuostatas atiteko atsakovui, verti maždaug 40 000 eurų. Atsakovui priklausančio garažo rinkos vertė yra maždaug 4 300 – 5 000 eurų. Pagal sudarytos taikos sutarties sąlygas atsakovui asmeninės nuosavybės teise priklauso kredito unijoje „Taupa“, kodas: įgytų pajų 1/2 dalis, kurios vertė – 9 415 eurų. Atsižvelgiant į tai, kad ataskaitinius ir prieš tai ėjusius finansinius Kredito unija veikia pelningai, nėra tikėtina, kad Atsakovas 9 415 eurų galėtų iš Kredito unijos neatgauti dėl jos nuostolingos veiklos. Vien tik sumos už pajus pilnai pakaktų siekiant patenkinti advokatų kontoros reikalavimą, jeigu teismas priimtų advokatų kontorai palankų sprendimą, kadangi ji yra didesnė už Advokatų kontoros reikalavimą. Atsakovui priklausantys ginklai (10 vnt.) ir šoviniai verti mažiausiai 15 000 eurų. Tai yra beveik 2 kartus didesnė suma nei advokatų kontoros reikalavimas.
8.3. Advokatų kontoros nurodyti teiginiai dėl atsakovo nesąžiningumo, yra nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, pateikti klaidingai interpretuojant faktus ir tikslingai siekiant suklaidinti teismą. Atsakovas neatliko jokių veiksmų (ir neatliks ateityje), kurie galėtų sumažinti jo galimybę atsiskaityti su Advokatų kontora, jeigu teismas priimtų advokatų kontorai palankų sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
9. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis, CPK 338 straipsnis).
10. Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.
11. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, ieškovei, teismo vertinimu, neįrodžius grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
12. Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas ieškovės prašymą atmetė, nes skundžiamą nutartį grindė neįrodytu atsakovo nesąžiningumu, tačiau neatsižvelgė į kitas faktines aplinkybes ir į jų visumą, į atsakovo finansinę būklę bei į ieškinio sumą, nors teismų praktikoje yra išaiškinta, kad didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.
13. Kaip vieną iš grėsmių esamo arba būsimo teismo sprendimo neįvykdymui apeliantė įvardijo ieškinio sumą. Nesutikdamas su apeliantės pozicija, apeliacinės instancijos teismas visų pirma atkreipia ieškovės dėmesį, kad nuoseklia tesimų praktika paneigta vien didelės ieškinio sumos prezumpcija, kaip absoliutus ir savaime pakankamas pagrindas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018 ir joje nurodytą teismų praktiką).
14. Kaip išaiškinta teismų praktikoje, finansinis neišgalėjimas įvykdyti sprendimą ir nenorėjimas jį įvykdyti (t. y. siekis išvengti vykdymo) yra visiškai skirtingos faktinės situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu ir (ar) piniginėmis lėšomis apribojimai. Tuo atveju, kai ieškinio reikalavimai patenkinami, bet jiems įvykdyti skolininko turto neužtenka, negalėjimą įvykdyti teismo sprendimą lemtų objektyvios su to asmens turtine padėtimi susijusios aplinkybės (reikalavimo ir turto disproporcija), o ne laikinųjų apsaugos priemonių netaikymas (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gruodžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1556-464/2017; 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018).
15. Apeliantės nurodytos aplinkybės, kad atsakovo turtinė padėtis yra sunki, taip pat, kad atsakovas neatsiskaito su ieškove už suteiktas teisines paslaugas, nebendradarbiauja, savaime nėra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones – finansinis nepajėgumas įvykdyti sprendimą ir asmens nenorėjimas ar tyčinis vengimas jį įvykdyti yra visiškai skirtingos situacijos, ir tik antrosios situacijos atveju prevenciniais tikslais galėtų būti taikomi disponavimo turtu apribojimai. Taigi net ir tuo atveju, jeigu būtų pagrindas konstatuoti prastą atsakovo finansinę padėtį, tai nesuteikia pagrindo pripažinti egzistuojant antrajai laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygai CPK 144 straipsnio 1 dalies prasme, nes tai, kad atsakovo turtinė padėtis galbūt yra prasta, nepatvirtina jo nesąžiningo elgesio.
16. Atsakovo nesąžiningumo nepatvirtina ir tai, kad atsakovas vengia vykdyti savo prievoles ir atsiskaityti su ieškove. Teismui nėra žinomos aplinkybės, dėl kokių priežasčių (prastos finansinės padėties ar kitų) atsakovas nesumoka ieškovei už teisines paslaugas, o atsakovas atsiliepime nurodo nesutinkantis sumokėti ieškovei prašomos sumos, nes tarp atsakovo ir advokatų kontoros yra kilęs ginčas, nes atsakovo teigimu advokatų kontora suteikė nekokybiškas paslaugas. Taigi vien tai, kad atsakovas nesutinka sumokėti ieškovei jos prašomos tariamos skolos, nesuteikia pagrindo išvadai apie atsakovo nesąžiningumą. Šių išvadų nepagrindžia taip pat ir apeliantės nurodomos aplinkybės apie dalies sumos už parduotą butą pervedimą atsakovo tėvui ir nekilnojamojo turto agentei, kadangi likusi pas atsakovą suma (30.415,16 EUR) yra gerokai didesnė nei šioje byloje pareikšto ieškinio suma (7.987,79 EUR), o apeliantės teiginiai apie galimai paslėptas pinigines lėšas yra nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis (CPK 178 straipsnis). Advokatų kontoros nurodyti teiginiai dėl atsakovo nesąžiningumo, yra deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįsti jokiais rašytiniais įrodymais, pateikti tendencingai ir interpretuojant faktus. Minėta, kad tikėtiną grėsmę, kaip vieną iš sąlygų laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti, patvirtinti gali tik duomenys apie atsakovo nesąžiningumą ir (ar) jo ketinimus paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo. Šiuo atveju apeliacinės instancijos teismui nepateikta jokių duomenų, kad atsakovas, ėmėsi priemonių apsunkinti, slėpti ar perleisti savo turtą, taip siekdamas išvengti išieškojimo pagal teismo sprendimą.
17. Remiantis naujausia ir aktualiausia Lietuvos apeliacinio teismo formuojama aiškinimo taisykle, laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai asmuo pateikia konkrečių duomenų ar įrodymų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus, atliekamus ar siekiamus atlikti veiksmus, turint tikslą išvengti ieškovo naudai priimto teismo sprendimo įvykdymo, t. y. bent tikėtinai pagrindžiančių sąmoningą siekį pabloginti savo turtinę padėtį ir taip išvengti išieškojimo iš šio turto pagal teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-773-464/2018; 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2016 m. birželio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; kt.).
18. Taigi, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reguliavimu ir naujausia teismų praktika, skundžiamoje nutartyje visiškai pagrįstai nurodė, jog vien tik argumentai, kuriais siekiama įrodyti prastą asmens turtinę padėtį, nesudaro pagrindo spręsti, jog egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui bei akcentavo į tai, kad prašyme ieškovė nenurodė jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie atsakovo nesąžiningumą, t. y. kad jis ketintų paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti.
19. Pažymėtina, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste teisės aktai nepreziumuoja (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-27-407/2016; 2016 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1069-407/2016; 2018 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-204-196/2018).
20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra objektyvių duomenų, jog egzistuotų reali grėsmė būsimo teismo sprendimo pagal ieškovės pareikštus reikalavimus įvykdymui. Įvertindamas aptartas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, atsižvelgė į aktualią teismų praktiką dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo teisinio reguliavimo, todėl šių priemonių taikymo klausimą išsprendė teisingai. Apeliacinės instancijos teismas laikosi pozicijos, kad nenustačius aplinkybių, leidžiančių daryti pagrįstą prielaidą dėl atsakovo nesąžiningumo, o tik remiantis vien didelės ieškinio sumos kriterijumi, taip pat deklaratyviais teiginiais dėl atsakovo nesąžiningumo, pirmosios instancijos teismas neturėjo pakankamo pagrindo konstatuoti grėsmės būsimo ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimą ir taikyti atsakovo atžvilgiu laikinąsias apsaugos priemones.
21. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į pirmiau pateiktus išaiškinimus, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, arba vertintini bylą nagrinėjant iš esmės, todėl dėl jų teismas išsamiau nepasisako.
Dėl procesinės bylos baigties
22. Apibendrindamas nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė procesinės teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą, todėl priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
23. Atsakovas be kita ko prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
24. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis kasacinio teismo praktika, kai apeliacinės instancijos teismas atskirojo skundo nagrinėjimo procese išsprendžia vien tik pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumo ir teisėtumo klausimą, o pačios bylos nagrinėjimas iš esmės pirmosios instancijos teisme dar nėra baigtas, t. y. pirmosios instancijos teismas dar nėra priėmęs bylos nagrinėjimo baigiamojo teismo akto (baigiamojo teismo procesinio sprendimo) dėl ginčo esmės, dar neegzistuoja visos CPK 93 straipsnio 1 dalies taikymo sąlygos, todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimas pagal šią teisės normą yra nepriteistinas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-7-701/2018 20 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi nagrinėjamu atveju neišsprendus ginčo iš esmės, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas negali būti sprendžiamas, todėl šis atsakovo prašymas yra nepagristas, todėl atmestinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu, teismas
nutaria:
atskirąjį skundą atmesti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. birželio 12 d. nutartį paliktą nepakeistą.
Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.