Vilniaus apygardos teismo nutartis, 2A-321-781/2013

Teismas: Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-03-19
Bylos Nr.: 2A-321-781/2013
Teisminio proceso Nr.: 2-01-3-16545-2011-1
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Jūratė Varanauskaitė, Antanas Rudzinskas, Laima Gerasičkinienė
Atsakovas: UAB „Jordė“
Ieškovas: „BTA Insurance Company“ SE

Kategorijos

73.2.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
121.21pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-321-781/2013(Proceso Nr. 2-01-3-16545-2011-1)Procesinio sprendimo kategorija: 73.2.6.1; 121.14; 121.21.(S)

VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. kovo 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Antano Rudzinsko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo UAB „Jordė“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2635-599/2013 pagal ieškovo „BTA Insurance Company“ SE, veikiančio per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje, ieškinį atsakovui UAB „Jordė“ dėl draudimo išmokos grąžinimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

ieškovas „BTA Insurance Company“ SE, veikiantis per „BTA Insurance Company“ SE filialą Lietuvoje (toliau – Ieškovas), kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas priteisti iš atsakovo UAB „Jordė“ (toliau - Atsakovas) 17 626, 72 Lt draudimo išmoką, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2009 m. birželio 24 d. apdraudė automobilio MAN 18.440, v/n CNR863 valdytojus Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu Nr. 12 2244891 ir 2009 m. liepos 20 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas automobilis PEUGEOT 207, v/n 477AVE34 ir šio eismo įvykio kaltininku buvo pripažintas asmuo, vairavęs automobilį MAN 18.440, v/n CNR863. Ieškovas nurodė, jog 2011 m. gegužės 31 d. išmokėjo apgadinto automobilio savininkui 37 213, 90 Lt draudimo išmoką. 2009 m. birželio 24 d. sudarant įprastinę Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį Nr. 12 2244891 (toliau - Sutartis) Atsakovas nurodė, jog nesinaudos pilna draudimo sutarčių suteikiama draudimo apsauga ir apdraustasis automobilis bus eksploatuojamas tik Lietuvos Respublikoje. Ieškovas taip pat nurodė, kad padidėjus draudimo rizikai, t. y. vykstant už Lietuvos Respublikos ribų, Atsakovas įsipareigojo sumokėti papildomą draudimo įmoką, be to, nurodytos aplinkybės turėjo įtakos draudžiamojo įvykio atsitikimo tikimybei ir galimų nuostolių dydžiui vertinti, todėl Atsakovas privalo atlyginti Ieškovui 50 proc. draudiminės išmokos.

Atsiliepimas

Atsakovas teismui pateiktame atsiliepime nurodė, kad su Ieškovo ieškinio reikalavimais nesutinka. Paaškino, jog analizuojant teisės aktus, reglamentuojančius Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarčių sudarymą, yra darytinos išvados, kad paprasta ir pasienio draudimo sutartys privalo suteikti draudimo apsaugą visoje Europos Sąjungos teritorijoje vieningos įmokos pagrindu ir draudėjo informacija apie pervežimų už Lietuvos Respublikos ribų vykdymą, teikiama draudikui prieš sudarant draudimo sutartį, neturi ir negali turėti jokios įtakos draudimo rizikai bei apsaugai. Be to, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau - TPVCAPD įstatymas) 2 straipsnio 21 dalies nuostatose yra numatyta, kad užsienio valstybe yra laikoma valstybė, kuri nėra ES valstybė narė, todėl Atsakovas, sudarydamas su Ieškovu Sutartį, teisėtai ir pagrįstai manė, jog vietiniais vežimais yra laikomi vežimai ES valstybėse narėse bei Šveicarijos Konfederacijoje, be to, aplinkybę apie tai, kad pagal sudarytą Sutartį draudimo apsauga galioja ne tik Lietuvos Respublikoje, patvirtina ir ginčo sutarties sudarymą patvirtinantis draudimo liudijimas, nurodantis valstybes, kuriose galioja draudimo apsauga bei tas faktas, jog draudimo išmoką už ne Lietuvos Respublikoje įvykusį draudiminį įvykį Ieškovas jau sumokėjo. Atsakovas taip pat nurodė, kad Taisyklių 62.1 punkto nuostatose yra numatyta, jog draudikas turi teisę reikalauti iki 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. reikalaujamos grąžinti išmokos dalis gali būti tik mažesnė, be to, minėtų Taisyklių 63 punkto nuostatose yra numatyta, jog grąžinamos atsakingam draudikui sumos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, į pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Atsakovas nurodė, kad Ieškovo reikalaujamos sumos yra laikytinos bauda už nepranešimą apie apdraustų transporto priemonių išvykimą už Lietuvos Respublikos teritorijos, todėl tokios sankcijos nustatymas yra pripažintinas neproporcingu padarytam pažeidimui, nesąžiningu bei neteisėtu, be to, CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatose yra numatyta, kad jeigu yra abejojama dėl sutarties sąlygų, jos yra aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, todėl kadangi ginčo sutarties sąlygas parengė Ieškovas, todėl sutartyje įtvirtintas draudimas apdraustai transporto priemonei išvažiuoti už Lietuvos Respublikos ribų yra laikytinas CK 6.193 straipsnio 4 dalies nuostatoms prieštaraujančia sąlyga ir aiškintinas tik Atsakovo naudai. Nurodė, kad pagal CK 1.125 straipsnio 7 dalies nuostatas, ieškinio senaties terminas baigėsi 2010 m. rugpjūčio 20 d. dieną, kai tuo tarpu Ieškovas į teismą su ieškiniu kreipėsi tik 2011 metų spalio mėnesį. Atsakovas prašė teismo taikyti ieškinio senatį ir ieškinį atmesti kaip nepagrįstą.

Žemesnės instancijos teismas

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 10 d. sprendimu ieškinį tenkino pilnai ir priteisė iš Atsakovo Ieškovo naudai 17 626, 72 Lt draudimo išmoką, 6 proc. metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (t. y. nuo 2011 m. spalio 26 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 529, 00 Lt žyminį mokestį. Teismas nurodė, kad Ieškovo ieškinys yra pagrįstas bei tenkintinas, kadangi šalys buvo sutarusios apie tai, kad draudėjas (t. y. Atsakovas) privalo informuoti draudiką (t. y. Ieškovą) apie padidėjusią draudimo riziką tuoj pat, kai draudėjas (t. y. Atsakovas) apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per tris darbo dienas, be to, draudimo rizika yra laikoma padidėjusia, jeigu transporto priemonė bus naudojama užsienyje vienos kelionės metu ilgiau nei 28 dienas. Byloje įrodymų apie tai, kad Atsakovas informavo Ieškovą apie padidėjusią draudimo riziką, nėra ir šalys tokių rašytinių įrodymų į šią civilinę bylą nepateikė. Atsakovas neįvykdė 2009 m. birželio 24 d. tarp šalių sudarytos Sutarties sąlygose nustatytų pareigų, t. y. laiku informuoti draudiką (t. y. Ieškovą) apie draudimo rizikos padidėjimą bei sumokėti papildomą draudimo įmoką draudikui (t. y. Ieškovui), prieš išvykstant į Prancūziją, todėl teismas padarė išvadą, jog tokiu savo elgesiu Atsakovas pažeidė Sutarties sąlygas. Pažymėjo, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, todėl šiuo atveju Ieškovas apie savo pažeistą ir ginamą teisę sužinojo būtent tą dieną, kai jam teko užsienio draudimo kompanijai „Inter Europe AG“ išmokėti konkrečią draudimo išmoką už įvykusį autoįvykį, t. y. 2011 m. gegužės 31 d. Ieškovas pervedė 52 402, 32 Lt sumą, o Ieškovas su ieškiniu kreipėsi į teismą 2011 m. spalio 25 d., todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog Ieškovas šiuo atveju nepraleido vienerių metų ieškinio senaties termino.

Šalies argumentai

Atsakovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2635-599/2012 (toliau - Sprendimas) ir priimti naują sprendimą - Ieškovo ieškinį atmesti. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neištyrė ir neįvertino šalių tarpusavio santykiams taikytinų teisės normų, patvirtinančių ieškinio nepagrįstumą, priimtame Sprendime jų detaliai neaptarė, Sprendime neanalizavo, neaiškino ir be jokių motyvų nesirėmė Atsakovo procesiniuose dokumentuose bei bylos nagrinėjimo metu išdėstytais argumentais dėl teisės aktų, reglamentuojančių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą, nuostatų bei šias nuostatas, priimdamas Sprendimą, netinkamai taikė. Pažymėjo, kad TPVCAPD įstatymas neleidžia draudikams siaurinti įprastinės ir pasienio draudimo sutarčių draudimo apsaugos. Nurodo, kad nei nacionalinės teisės, nei Europos Sąjungos teisės aktai nenumato galimybės diferencijuoti draudimo rizikos lygių (ir, atitinkamai, draudimo įmokos dydžio) kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje, atsižvelgiant į atitinkamos valstybės teisės aktus, ir, tuo atveju, jei toje valstybėje nustatytos draudimo sumos yra mažesnės nei Lietuvoje, laikyti, kad važinėjant toje valstybėje, draudimo rizika yra didesnė ar mažesnė, nei važinėjant kitoje valstybėje. Atsakovas daro išvadą, kad įprastinės ir pasienio draudimo sutartys privalo suteikti draudimo apsaugą visoje Europos Sąjungos teritorijoje vieningos draudimo įmokos pagrindu ir draudėjo informacija apie pervežimų už Lietuvos Respublikos ribų vykdymą, teikiama draudikui prieš sudarant draudimo sutartį, neturi ir negali turėti įtakos draudimo rizikai ir apsaugai. Atsakovas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą taip pat nenurodydamas motyvų neatsižvelgė į tai, kad draudimo liudijime (polise), patvirtinančiame ginčo Sutarties sudarymą, nurodyta, jog draudimo apsauga galioja visose ES šalyse narėse. Draudimo liudijimas yra pagrindinis draudimo sutarties sudarymą patvirtinantis dokumentas, kuriame nurodyta visa informacija apie sudarytą draudimo sutartį - transporto priemonė, kurios valdytojo civilinė atsakomybė apdrausta, draudimo apsaugos galiojimo teritorija, draudimo įmoka ir kita svarbi informacija. Pirmosios instancijos teismas Sprendime taip pat nepasisakė, dėl kokių motyvų atmetė Atsakovo argumentus dėl užsienio valstybės bei vietinių pervežimų sąvokų aiškinimo ir taikymo, nepagrįstai laikydamas, kad užsienio valstybė yra bet kokia valstybė, išskyrus Lietuvos Respubliką, o vietiniais pervežimais laikomi pervežimai tik Lietuvos Respublikos teritorijoje. Atsižvelgiant į tai, kad tarp šalių susiklostė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniai santykiai, jiems taikytinos sąvokos, nustatytos TPVCAPD įstatyme. Sutartis numatė galimybę transporto priemonę naudoti ne tik Europos sąjungos valstybėse narėse, bet ir užsienyje, nes aptarė, kad draudimo rizika yra laikoma padidėjusia, jeigu transporto priemonė bus naudojama užsienyje vienos kelionės metu ilgiau nei 28 dienas (t. y. ginčo sutarties 10 p. dalis „arba transporto priemonė bus naudojama užsienyje vienos kelionės metu ilgiau nei 28 dienas“). Pirmosios instancijos teismas Sprendime nepasisakė, kas tarp šalių susiklosčiusių draudimo teisinių santykių prasme yra laikoma užsienio valstybe bei nenurodė, ar teismas laiko įrodyta aplinkybę, kad Atsakovas naudojo transporto priemonę užsienio valstybėje ilgiau kaip 28 dienas (kas neatitinka tikrovės ir Ieškovo net nebuvo įrodinėjama) ir, jei taip, tai, kokių įrodymų pagrindu tokia išvada darytina. Tuo atveju, jei Teismas, nagrinėdamas šį skundą, pripažintų aukščiau išdėstytus apelianto argumentus dėl ginčo sutartyje naudojamų užsienio valstybės ir vietinių pervežimų sąvokų aiškinimo nepagrįstais, Atsakovas mano, kad vadovaujantis teisės normomis, ginčo sutarties nuostatos, kurios teismo nuomone siaurina draudimo apsaugos galiojimą, t. y. nustato, jog draudimo rizika yra laikoma padidėjusia, jeigu transporto priemonė bus naudojama Europos Sąjungos valstybėje narėje, neįskaitant Lietuvos Respublikos, apeliacinės instancijos teismas turi ex officio konstatuoti, jog tokios sąlygos prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms - TPVCAPD įstatymo 10 straipsnio 1 daliai. Vadovaujantis CK 1.78 straipsnio 5 dalimi, pirmosios instancijos teismas privalėjo šį faktą konstatuoti ir atitinkamas draudimo sutarties nuostatas pripažinti niekinėmis ir negaliojančiomis ex officio. Tačiau, pirmosios instancijos teismas neteisėtai ir nepagrįstai konstatavo, jog Atsakovas esą sumokėjo Ieškovui mažesnę draudimo įmoką bei kad automobiliui, kurio valdytojo civilinė atsakomybė ginčo sutartimi buvo apdrausta, išvykus už Lietuvos Respublikos ribų, draudimo rizika padidėjo. Bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme jokiais įrodymais nebuvo patvirtinta aplinkybė, kad transporto priemonė, kurios valdytojo civilinė atsakomybė ginčo sutartimi buvo apdrausta, tuo metu, kai įvyko draudiminis įvykis, buvo naudojama užsienyje (ne Europos Sąjungos valstybėje narėje) ilgiau nei 28 dienas arba bent jau ne Lietuvos Respublikoje ilgiau nei 28 dienas. Sprendime teismas taip pat nurodė, kad Sutarties sudarymo momentu draudėjui pateikus teisingą informaciją (...) draudimo įmokos dydis sudarytų ne 853, 00 Lt sumą, o 4 700, 00 Lt sumą. Atsakovas pažymėjo, kad ir ši aplinkybė byloje nebuvo įrodyta jokiais įrodymais, o tik teismui pateiktu paties Ieškovo surašytu ir pasirašytu 2012 m. sausio 30 d. raštu Nr. S-12-T-0086, kuris negali būti laikomas papildomu įrodymu, patvirtinančiu paties Ieškovo paaiškinimus. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas Sprendimą taip pat netinkamai pritaikė teisės normas, reglamentuojančias draudiko teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtos sumos dalį, bei nesant būtinų įrodymų be pagrindo tenkino Ieškovo reikalavimus. Bylos nagrinėjimo metu Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, argumentų, patvirtinančių, kad Atsakovo padaryti ginčo draudimo sutarties pažeidimai turėjo įtakos išmokėtos draudimo išmokos dydžiui ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su draudiminiu įvykiu bei dėl jo atsiradusia žala. Pažymėjo, kad tiek ginčo draudimo sutartyje, tiek teisės aktuose nustatyta draudiko teisė reikalauti grąžinti dalį išmokėtos draudimo išmokos nėra nustatyta kaip absoliuti (t. y. vieningo 50 proc. draudimo išmokos dydžio) sankcija už nepranešimą apie draudimo rizikos pasikeitimą (jei būtų įrodyta, kad Atsakovas turėjo pareigą apie tai pranešti). Teisės aktai įtvirtino draudiko teisę reikalauti ne 50 procentų, o iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat pateikė prašymą priteisti 605 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Atsiliepimas

Atsiliepime į apeliacinį skundą Ieškovas prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo šiam išmokėtą sumą ar jos dalį ir tada, kai draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Tokiais atvejais draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes ir į Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisykles. Visos transporto priemonės, kurios turi lietuvišką registraciją, suteikia visiems tretiesiems asmenims draudiminę apsaugą. Žalios kortos valstybėse padarius žalą, kai dėl žalos padarymo yra atsakingas vairuotojas vairavęs automobilį su lietuviška registracija, visais atvejais bus atlyginta nukentėjusiajam žala. Jeigu atsakingas asmuo turi draudimo sutartį, draudimo išmoką moka draudimo kompanija, išmoka negali būti mažinama dėl to, kad atsakingas asmuo kokiu nors būdu pažeidė draudimo sutarties sąlygas. Nukentėjusiajam visais atvejais bus atlyginta tiek, kiek jis patyrė žalos. Jeigu, atsakingas asmuo neturės draudimo sutarties, draudimo išmoką nukentėjusiajam mokės Lietuvos draudikų biuras. Šiuo atveju, vėl gi, išmoka nebus mažinama dėl to, kad atsakingas asmuo buvo neapsidraudęs. Kadangi draudėjas sutartimi perkelia nuostolių atlyginimo riziką draudikui, abi sandorio šalys turi kaip galima glaudžiau kooperuotis sudarydamos sutartį, ypač ją vykdydamos. Taip pat draudėjas sutarties galiojimo metu turi draudiką informuoti apie draudimo rizikos padidėjimą. Pažymi, kad nukentėjusio asmens patirtos žalos visiško atlyginimo principas turi pirmenybę ir tais atvejais, kai draudėjas draudikui sudarant sutartį suteikė ne visą būtiną informaciją sutarčiai sudaryti. Sudarant Sutartį Atsakovas patvirtino, kad sutartyje nurodyta transporto priemonė bus naudojama tik vietiniams pervežimams. Atsakovas siekė kuo pigiau apsidrausti ir pasinaudoti įmokos nuolaida, todėl Ieškovas sutiko bendradarbiauti. Atsakovas patvirtino, kad automobilis bus naudojamas tik Lietuvos Respublikoje. Jis nurodė ir parašu patvirtino, kad padidėjus draudimo rizikai, t. y. vykstant už Lietuvos ribų, įsipareigojo sumokėti papildomą draudimo įmoką. Pažeisdamas sutartį, Atsakovas savo rizika išvyko už Lietuvos ribų ir nesumokėjo papildomos įmokos, tokiu būdu prisiėmė visą susijusią riziką.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Byloje nustatyta, kad šalys 2009 m. birželio 24 d. buvo sudariusios Sutartį, kuria nuo 2009 m. birželio 26 d. iki 2010 m. birželio 25 d. buvo apdraustas Atsakovui priklausančio krovininio automobilio MAN TGA 18.440 CVR863 valdytojo civilinė atsakomybė už autoįvykio metu padarytą žalą (b. l. 27). 2009 m. liepos 20 d. Prancūzijoje įvyko eismo įvykis, kurio metu dalyvavo apdraustas automobilis, ir buvo apgadintas automobilis PEUGEOT 207, v/n 477AVE34, be to, apgadinto automobilio savininkui 2011 m. gegužės 31 d. buvo išmokėta 10 210, 10 EUR (37 213, 90 Lt) draudimo išmoka (b. l. 23-25, 72-110).

Ieškovas pareikštu ieškiniu prašė priteisti iš Atsakovo pusę išmokėtos draudimo išmokos sumos, kadangi Atsakovas nesuteikė jam teisingos informacijos apie už Lietuvos Respublikos ribų vykdomus pervežimus.

Atsakovas apeliaciniame skunde teigdamas, kad įprastinės ir pasienio draudimo sutartys privalo suteikti draudimo apsaugą visoje Europos Sąjungos teritorijoje vieningos įmokos pagrindu ir Atsakovo informacija apie pervežimų už Lietuvos Respublikos ribų vykdymą, teikiama prieš sudarant draudimo sutartį, neturi ir negali turėti įtakos draudimo rizikai ir apsaugai, remiasi TPVCAPD įstatymo 10 straipsnio 1 dalimi, 11 straipsnio 3 dalimi, 1972 m. balandžio 24 d. Tarybos direktyvos 72/166/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimu ir privalomojo tokios atsakomybės draudimo įgyvendinimu, suderinimo 3 straipsnio 2 dalimi bei 1990 m. gegužės 14 d. trečiosios Tarybos direktyvos 90/232/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su transporto priemonių valdytoju civilinės atsakomybės draudimu, suderinimo 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. N-47. Anot Atsakovo, teisės aktai nenumato galimybės diferencijuoti draudimo rizikos lygių kiekvienoje Europos Sąjungos valstybėje, todėl negalima nustatyti, kad važinėjant kitoje valstybėje narėje draudimo rizika yra didesnė nei Lietuvoje.

Apeliacinės instancijos teismas sutinka su Atsakovu, kad draudimo apsauga ir jos apimtis nepriklauso nuo draudimo įmokos ir turi būti tokia, kokios reikalauja tos Europos Sąjungos valstybės narės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomąjį draudimą reglamentuojantys teisės aktai. Tačiau Atsakovas nepagrįstai iš vienodos draudimo apsaugos apimties kildina draudimo rizikos lygių nebuvimą, ir neteisingai interpretuoja minėtų teisės aktų nuostatas. Pažymėtina, kad nei vienas iš jų neįtvirtina vienodos draudimo rizikos visose Europos Sąjungos valstybėse narėse buvimo. Anksčiau nurodyti teisės aktai garantuoja nukentėjusiajai nuo eismo įvykio šaliai patirtų nuostolių atlyginimą neatsižvelgiant į draudimo įmokos dydį, t. y. draudimo apsaugos išmokų dydis negali būti mažinamas dėl to, kad atsakingas asmuo kokiu nors būdu pažeidė draudimo sutarties sąlygas.

Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo 2 straipsnio 20 dalis nustato, kad draudimo rizika - tikėtinas pavojus, gresiantis draudimo objektui. Todėl draudimo sutarties sudarymo metu draudikas turi įvertinti visus draudimo rizikai įtaką darančius veiksnius. Ieškovas, kaip draudimo subjektas, siekdamas užtikrinti savo veiklos efektyvumą, numato ir apskaičiuoja ateityje dėl Atsakovo veiksmų galinčius atsirasti nuostolius. Šių nuostolių sumažinimui Ieškovas gali pareikalauti iš Atsakovo papildomų ar padidėjusių įmokų. Atsižvelgiant į tai, kad nuostolių atlyginimas nukentėjusiajai šaliai užsienio valstybėje gali pareikalauti iš Ieškovo didesnių išlaidų nei Lietuvos Respublikoje, jis draudimo sutartyje numatė veiksnius, lemiančius draudimo rizikos padidėjimą (Sutarties 10 punktas). Toks Ieškovo reikalavimas nelaikytinas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikoje ir Europos Sąjungoje galiojančioms imperatyvioms teisės normoms, todėl gali būti numatytas draudimo sutartyse.

Šalys, sudarydamos draudimo sutartis, laisva valia ir savo nuožiūra nustatė tarpusavio teises ir pareigas, taip pat byloje nėra nustatyta, kad sutarties sąlygos prieštarautų įstatymams, todėl sudarytos sutartys šalims turi įstatymo galią (CK 6.156 straipsnio 1 ir 4 dalys, 6.189 straipsnio 1 dalis). Sutarties 12 punkte numatyta, kad draudimo įmoka krovininiams automobiliams suskaičiuota įvertinant riziką, pagal kurią transporto priemonė bus naudojama vietiniams pervežimams. Sutarties 10, 11 punktuose šalys susitarė, kad tuo atveju, kai transporto priemonė bus naudojama keleivių ar krovinių pervežimui už Lietuvos Respublikos ribų, tai reikš draudimo rizikos padidėjimą, apie ką draudėjas privalo informuoti raštu draudiką, ir padidėjus draudimo rizikai privalo sumokėti draudiko paskaičiuotą papildomą draudimo įmoką, t. y. nagrinėjamu atveju vietoje sumokėtų 853 Lt – 4 700 Lt (b. l. 65). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad draudiminis eismo įvykis įvyko Prancūzijoje (b. l. 23-25, 26, 72-100). Būtent tai patvirtina aplinkybę, jog Atsakovas nevykdė Sutartyje numatytas pareigas transporto priemonę naudoti tik vietiniams pervežimams (Lietuvoje), ar ją naudojant už Lietuvos Respublikos ribų, t. y. padidėjus draudimo rizikai, sumokėti papildomą draudimo įmoką.

Apeliacinės instancijos teismas atmeta Atsakovo argumentą, kad pagal tarp šalių sudarytą Sutartį vietiniai pervežimai reiškia pervežimus Europos Sąjungos valstybėse narėse ir Šveicarijos Konfederacijoje. Šiam teiginiui pagrįsti, Atsakovas remiasi TPVCAPD įstatymo 2 straipsnio 21 dalimi, numatančia, jog užsienio valstybė yra valstybė, kuri nėra Europos Sąjungos valstybė narė. Teismas pažymi, kad TPVCAPD įstatymo 2 straipsnis paaiškina sąvokas ta prasme, kuria jos vartojamos būtent šiame įstatyme. Ta pati sąvoka tarp šalių sudarytose draudimo sutartyse gali turėti kitokią prasmę. Aiškinant Sutarties 10, 11, 12 punktų nuostatas akivaizdu, kad vietiniai pervežimai pagal šalių susitarimų esmę reiškia pervežimus tik Lietuvos Respublikoje, kadangi priešingu atveju draudėjui numatyta pareiga informuoti draudiką apie padidėjusią riziką ir sumokėti papildomą draudimo įmoką. Toks šalių sudarytos draudimo sutarties aiškinimas atitinka sutarčių aiškinimo taisykles, numatytas CK 6.193 straipsnyje.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas TPVCAPD įstatymo įtvirtintą teisinį reglamentavimą, pažymėjo, kad transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo esmė ir tikslas iš principo eliminuoja draudiko regreso teisę į transporto priemonės valdytojus, dėl kurių kaltės ir šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjo bei patyrė žalos tretieji asmenys ir jų patirtus nuostolius įstatyme ir sutartyje nustatyta tvarka atlygino draudikas. Išimtys, kada draudikas, sumokėjęs draudimo išmoką, turi teisę reikalauti, kad sumokėtą dėl padarytos žalos sumą grąžintų atsakingas už žalos padarymą asmuo, nurodytos TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje ir tokių išimčių sąrašas yra baigtinis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB DK „PZU Lietuva“ v. UAB „Finėjas“, bylos Nr. 3K-3-483/2011; 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UADB „Ergo Lietuva“ v V. B. ir G. B., bylos Nr.3K-3-382/2009). Regresinis reikalavimas nepaneigia civilinės atsakomybės tikslų, o išimtys yra grindžiamos neteisėtais draudėjo veiksmais, kurie visiškai ar iš dalies panaikina jo interesų draudimo apsaugą. Pagal TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. TPVCAPD įstatyme nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.

Pagal Taisyklių 62.2 punktą, jeigu draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos, – jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje nustatyta tvarka. Ši Taisyklių nuostata yra įtvirtinta ir tarp šalių sudarytos Sutarties 10 punkte. Atsakovas, pasirašydamas Sutartį patvirtino, kad padidėjus draudimo rizikai, t. y. vykstant už Lietuvos Respublikos ribų, jis įsipareigoja sumokėti papildomą draudimo įmoką, ir jam buvo žinomos Sutarties pažeidimo pasekmės. Taisyklių 62.2 punkte įtvirtinti 50 proc. apibrėžia leistiną draudiko reikalavimo ribą, leidžiančią priteisti iš draudėjo net pusę išmokėtos draudimo išmokos. Todėl Atsakovo argumentas dėl negalimumo priteisti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, yra atmestinas.

Taisyklių 63 punkte nustatyti kriterijai, kuriais turi vadovautis draudikas (Ieškovas), įgyvendindamas atgręžtinio reikalavimo teisę. Jis turi atsižvelgti į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes. Taigi, ši nuostata yra identiška TPVCAPD įstatymo 22 straipsnio 2 dalyje numatytai normai. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada dėl draudimo rizikos padidėjimo apimties Atsakovui nesilaikant Sutarties sąlygų, todėl mano, kad Ieškovas turi teisę reikalauti grąžinti iki 50 procentų išmokėtos draudimo išmokos. Atsakovo veiksmai, nesilaikant numatytų sutarčių sąlygų (krovinių vykdomi pervežimai už Lietuvos ribų apie tai nepranešus Ieškovui ir neprimokėjus draudimo įmokos), vertintini, kaip nesąžiningi ir iš esmės pažeidžiantys įstatyme numatytus sutarčių vykdymo principus (CK 6.200 straipsnis). Grąžintinos draudimo išmokos dalis - 50 proc. - vertintina kaip atitinkanti Atsakovo nustatytų pareigų pažeidimą, kuri priežastiniu ryšiu yra susijusi su eismo įvykiu, dėl ko Ieškovas patyrė didesnę žalą, nei patirtų dėl eismo įvykio Lietuvoje.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Esant tokioms išdėstytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad Ieškovo pareikšto reikalavimo teisinį ir faktinį pagrindą tinkamai išanalizavo pirmosios instancijos teismas, išvados padarytos tinkamai aiškinant ir taikant teisės normas, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl jis paliktinas nepakeistu (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Civilinio proceso kodekso 324–331 straipsniais, teismas

nutaria:

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Teisėjai Laima GerasičkinienėAntanas RudzinskasJūratė Varanauskaitė