- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2026-02-12
- Bylos Nr.
- eI3-1458-583/2026
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-01790-2025-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Laimutė Jokubauskaitė, Remigijus Arminas, Eglė Kiaurakytė
- Pareiškėjas
- UAB „Tetumas“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijai
Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Remigijaus Armino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Laimutės Jokubauskaitės ir Eglės Kiaurakytės,
2025 m. gruodžio 9 d. viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „Tetumas“ skundą atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja UAB „Tetumas“ (toliau – ir pareiškėja, Bendrovė) kreipėsi su skundu į teismą prašydama panaikinti atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir atsakovė, Administracija) 2025 m. kovo 7 d. raštą Nr. A51-39184/25 (2.9.4.9E-INF) „Dėl informacijos pateikimo apie (duomenys neskelbtini) atkarpą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2025 m. vasario 11 d. prašymą.
Pareiškėja paaiškino, kad 2025 m. vasario 11 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu (toliau – ir Prašymas) pateikti informaciją – kokie yra Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) įsipareigojimai įgyvendinti (duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste inžinerinių tinklų statybos ir rekonstravimo projektą; priimti sprendimą dėl antro preliminaraus susitarymo sudarymo dėl (duomenys neskelbtini) dalies atkarpos (Nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)) įrengimo su tikslu patekti prie sklypų adresais (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Žemės sklypai), kai (duomenys neskelbtini) bus įrengta ir kai bus demontuota sankryža ties Minko pl. 31; atsakymą į prašymą pagrįsti galiojančiomis teisės normomis.
Atsakovė išnagrinėjusi Prašymą priėmė Raštą, kuriuo informavo Bendrovę, jog ginčo teritorijoje šiuo metu yra patvirtinti tik projekto „(duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste inžinerinių tinklų statybos ir rekonstravimo projektas“ projektiniai pasiūlymai, o tolimesnių planų dėl jų įgyvendinimo organizatorius nėra patvirtinęs. Pažymėjo, jog tarp Savivaldybės ir pareiškėjos jau yra sudarytas susitarimas dėl infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo, susijęs su objektais esančiais Žemės sklypuose, todėl kitas susitarimas gali būti sudarytas tik dėl kito Bendrovės planuojamo vystyti objekto, kurio vystymo poreikiams reikalinga Savivaldybės infrastruktūros plėtra.
Pareiškėja laikosi pozicijos, kad Raštas prieštarauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nustatytiems reikalavimams, kadangi jo turinys neatitinka Prašymo turinio, jame nepateiktas teisinis pagrindas, pagrindžiantis Administracijos poziciją, jog negalima sudaryti antrą preliminarų susitarimą infrastruktūros plėtros. Akivaizdu, kad atsakovė Prašymą išnagrinėjo neišsamiai, Rašte nenurodė jo priėmimo teisinio pagrindo, todėl yra pagrindas jį panaikinti ir įpareigoti atsakovę pakartotinai išnagrinėti Prašymą.
Atsiliepimas
Atsakovė Vilniaus miesto savivaldybės administracija atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad nesutinka su jame pateiktais argumentais, prašė skundą atmesti.
Paaiškino, kad pareiškėja panaudos sutarties pagrindu valdo ir naudoja Žemės sklypus, kurie nuosavybės teise priklauso UAB „Evus LT“. Bendrovės ir UAB „Evus LT“ direktorius yra tas pats asmuo.
Teigia, kad pareiškėja 2024 m. gruodžio 2 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu parengti preliminarų susitarimą dėl (duomenys neskelbtini) dalies projektavimo ir įrengimo pagal schemą darbų, kadangi tolimoje perspektyvoje, kai bus įrengta (duomenys neskelbtini), privažiavimas nuo šios gatvės bus aktualus ir Žemės sklypams.
Nurodo, jog į minėtą kreipimąsi buvo atsakyta 2024 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. A51-189630/24 (2.9.4.9E-INF), kuriame Bendrovei buvo paaiškinta, kad infrastruktūros plėtros sutartis gali būti sudaroma tokiais atvejais, kai tokia plėtra yra susijusi su statytojo vystomo objekto poreikiais. Atkreiptas dėmesys, jog tarp pareiškėjos ir atsakovės 2024 m. liepos 26 d. buvo sudarytas preliminarus susitarimas dėl kitos (duomenys neskelbtini) atkarpos, todėl nėra teisinio pagrindo sudaryti dar vieną preliminarų susitarimą. Pareiškėjai buvo pasiūlyta apsvarstyti galimybę keisti sudaryto preliminaraus susitarimo apimtis.
Pažymėjo, kad atsakyme į Prašymą pareiškėja buvo informuota, kad savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis gali būti sudaryti tik dėl kito planuojamo vystyti objekto (planuojamo statyti įmoka apmokestinamo statinio), kurio vystymo poreikiams reikalinga atitinkamos infrastruktūros plėtra.
Atsakovė atkreipia dėmesį, kad remiantis Lietuvos Respublikos savivaldybių infrastruktūros plėtros įstatymo nuostatomis infrastruktūros plėtros sutartis sudaroma, kai planuojama statyti naują ir (ar) rekonstruoti esamą pastatą, inžinerinį statinį, kuris nepriklauso savivaldybės infrastruktūrai, ir (ar) esamą inžinerinį statinį rekonstruoti į pastatą, kuriems naudoti reikalinga savivaldybės infrastruktūros plėtra. Taigi savivaldybės plėtros sutartis susieta su konkrečiu objektu, kai viešosios infrastruktūros projektavimas ir įrengimas, plėtra reikalinga statomam naujam statiniui ar rekonstruojamam statiniui.
Informavo, kad Raštas ir anksčiau minėtas 2024 m. gruodžio 23 d. raštas nėra vienintelis susirašinėjimas tarp Bendrovės ir Administracijos, todėl Rašto turinio teisėtumas privalo būti vertinamas visų Bendrovei ir UAB „Evus LT“ teiktų raštų kontekste. Akcentavo, jog pareiškėjai ne kartą buvo teikiama informacija dėl jos prašymo sudaryti antrą preliminarų sutarimą nepagrįstumą, nurodant visas aktualias teisės normas, todėl jai privalėjo būti žinoma kodėl Administracija neturi teisinio pagrindo sudaryti antrą preliminarų susitarimą dėl viešosios infrastruktūros projektavimo ir įrengimo, kurios plėtra reikalinga naudoti siekiamiems statyti komercinės paskirties pastatams Žemės sklype.
Atsakovė laikosi pozicijos, jog šios aplinkybės patvirtina, kad skunde dėstomi teiginiai apie nepakankamą Bendrovės informavimą yra deklaratyvaus pobūdžio ir nepagrįsti. Aplinkybė, jog pareiškėja nesutinka su Prašymo išnagrinėjimo rezultatu nesudaro pagrindo konstatuoti, kad atsakovė pažeidė VAĮ nuostatas, todėl skundas privalo būti atmestas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. kovo 7 d. rašto Nr. A51-39184/25 (2.9.4.9E-INF) „Dėl informacijos pateikimo apie (duomenys neskelbtini) atkarpą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)“, teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš teismui pateiktos rašytinės medžiagos nustatyta, jog pareiškėja panaudos sutarties pagrindu valdo ir naudoja Žemės sklypus. 2024 m. liepos 26 d. Bendrovė ir Administracija sudarė preliminarų susitarimą dėl infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo Nr. 29-368/24 (toliau – ir Susitarimas).
Vertinant Susitarimo turinį matyti, kad pareiškėja Žemės sklypuose ketina statyti komercinės paskirties pastatus, todėl jiems eksploatuoti pagal paskirtį yra reikalinga viešosios infrastruktūros plėtra – (duomenys neskelbtini) atkarpoje nuo statinio registro Nr. (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir pėsčiųjų tako (duomenys neskelbtini) atkarpoje nuo (duomenys neskelbtini) iki statinio registro Nr. (duomenys neskelbtini). Susitarime teigiama, jog abi jo šalys susitaria dėti bendras pastangas sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį dėl viešosios infrastruktūros projektavimo ir įrengimo, tuo tikslu išduoti ir gauti viešosios infrastruktūros prisijungimo projektavimui reikalingas technines sąlygas.
Pareiškėja 2024 m. gruodžio 1 d. kreipėsi į Administraciją su prašymu, kuriame nurodė, jog projektiniuose pasiūlymuose „(duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste ir inžinerinių tinklų statybos ir rekonstravimo projektas“ nurodyta, kad projekto rengėjas yra UAB „Urban line“, o užsakovas – UAB „Bunasta“. Susisiekus su UAB „Bunasta“ atstovu paaiškėjo, kad projektas yra sustabdytas ir nebus vykdomas. Atsižvelgdama į tai Bendrovė prašė atsakovės informuoti ar tikrai UAB „Urban line“ rengiamas projektas yra sustabdytas bei nebebus vykdomas. Taip pat Administracijos buvo prašoma parengti preliminarų susitarimą dėl (duomenys neskelbtini) dalies projektavimo ir įrengimo pagal pateiktą schemą.
Administracija 2024 m. gruodžio 23 d. raštu Nr. A51-189630/24 (2.9.4.9E-INF) „Dėl gatvės nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) ir dėl prašymo parengti preliminarų susitarimą numatant (duomenys neskelbtini) projektavimą ir įrengimą“ informavo pareiškėją, kad 2021 m. sausio 29 d. su Savivaldybe pasirašyta sutartis, dėl (duomenys neskelbtini) dalies nuo žemės sklypo, adresu (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) projekto rengimo, yra pasibaigusi, nes nebuvo gautas statybą leidžiantis dokumentas. Pabrėžė, jog nėra teisinio pagrindo sudaryti dar vieną preliminarų susitarimą dėl kitos (duomenys neskelbtini) atkarpos, kadangi Bendrovė ir Administracija jau yra sudariusios Susitarimą.
Pareiškėja 2025 m. vasario 11 d. kreipėsi į atsakovę su Prašymu. Jame Bendrovė akcentavo, jog nėra galimybės įgyvendinti naujos (duomenys neskelbtini) atkarpos įrengimo pagal Susitarimą projekto, kadangi nėra žinoma kada bus įrengta (duomenys neskelbtini) pagal patvirtintus (duomenys neskelbtini) inžinerinių tinklų statybos ir rekonstravimo projekto projektinius pasiūlymus, kuriuose numatyta demontuoti sankryžą ties (duomenys neskelbtini), per kurią galima patekti į Žemės sklypus. Pareiškėja laikėsi pozicijos, jog (duomenys neskelbtini) atkarpos įrengimas tiesiogiai priklauso nuo minėto projekto sprendinių, todėl prašė informuoti kokie yra Savivaldybės prisiimti įsipareigojimai įgyvendinant (duomenys neskelbtini) projektą ir priimti sprendimą dėl antro preliminaraus susitarimo sudarymo.
Atsakovė Raštu informavo pareiškėją, kad (duomenys neskelbtini) teritorijoje yra patvirtinti projekto „(duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste ir inžinerinių tinklų statybos ir rekonstravimo projektas“ projektiniai pasiūlymai, o tolimesnių planų dėl jų gyvendinimo projekto organizatorius nėra patvirtinęs. Paaiškino, kad remiantis Infrastruktūros plėtros įstatymo 8 straipsnio nuostatomis savivaldybės infrastruktūros plėtros sutartis privalo apimti savivaldybės infrastruktūros, reikalingos planuojamam statyti naujam ir (ar) rekonstruoti esamam pastatui, inžineriniam statiniui, kuris nepriklauso savivaldybės infrastruktūrai, ir (ar) esamam inžineriniam statiniui rekonstruoti į pastatą, kuriems naudoti reikalinga savivaldybės infrastruktūros plėtra, projektavimą, įrengimą ir (ar) statybą. Pabrėžė, kad Susitarimas buvo sudarytas dėl objektų Žemės sklypuose, todėl kitas susitarimas, o vėliau ir infrastruktūros plėtros sutartis, gali būti sudarytas tik dėl kito planuojamo vystyti objekto, kurio vystymo poreikiams reikalinga atitinkama Savivaldybės infrastruktūros plėtra.
Pareiškėja skunde laikosi pozicijos, kad Raštas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi jis neatitinka VAĮ įtvirtintų reikalavimų – jo turinys neatitinka Prašymo turinio, jame nepateiktos teisės normos lėmusios Administracijos atsisakymą sudaryti dar vieną preliminarų susitarimą dėl infrastruktūros plėtros sutarties sudarymo.
Ginčui yra aktualus VAĮ (bylai aktuali įstatymo redakcija galiojusi nuo 2024-12-24 iki 2025-10-07) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 „Dėl asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklių patvirtinimo“ patvirtintose Asmenų prašymų ir skundų nagrinėjimo viešojo administravimo subjektuose taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) įtvirtintas teisinis reguliavimas.
Asmuo į viešojo administravimo subjektą gali kreiptis arba su prašymu arba su skundu. VAĮ 2 straipsnio 10 dalyje nustatyta, kad prašymas – su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant atlikti teisės aktuose nustatytus veiksmus. Pagal to paties straipsnio 12 dalį skundas – asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame tas asmuo nurodo, kad yra pažeistos jo ar kito asmens teisės ar teisėti interesai, ir prašo juos apginti.
Teisėjų kolegijos vertinimu Bendrovės 2025 m. vasario 11 d. kreipimasis į Administraciją vertintinas kaip prašymas, kadangi jo turinys nesusijęs su asmens teisių ir interesų pažeidimu, jame viešojo administravimo subjekto prašoma atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus – pateikti pareiškėjai aktualią informaciją ir priimti sprendimą dėl dar vieno preliminaraus susitarimo sudarymo.
VAĮ 11 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad asmenų prašymus ir skundus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles.
Taisyklių 45 punktas reglamentuoja, kad į prašymą instituciją atsako atsižvelgdama į jo turinį: 1) į prašymą suteikti administracinę paslaugą atsakoma suteikiant prašomą vieną iš Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 1 dalyje nurodytų administracinių paslaugų (ar prašomas kelias administracines paslaugas) arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 2) į prašymą pakonsultuoti asmenį jam aktualiu klausimu atsakoma suteikiant konsultaciją pagal institucijai nustatytą kompetenciją arba pateikiant motyvuotą atsisakymą tą padaryti; 3) į prašymą priimti administracinį sprendimą atsakoma Viešojo administravimo įstatymo 13 straipsnyje nustatyta tvarka; 4) į prašymą, nenurodytą Taisyklių 45.1–45.3 papunkčiuose, atsakoma laisva forma.
Teisėjų kolegijos vertinimu Rašto turinys iš esmės atitinka Prašymo turinį – jame pateikta Administracijos turima informacija susijusi su projekto „(duomenys neskelbtini) Vilniaus mieste ir inžinerinių tinklų statybos ir rekonstravimo projektas“ sprendinių įgyvendinimu ir išdėstyta atsakovės pozicija dėl dar vieno preliminaraus susitarimo sudarymo.
Pažymėtina, kad Administracija yra viešojo administravimo subjektas, kuris savo veikloje privalo vadovautis bendraisiais viešosios teisės principais. Pažymėtina, kad institucijos yra saistomos ir gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. spalio 4 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A502-134/2012; 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014).
Tai reiškia, jog atsakovas privalo laikytis ir VAĮ 3 straipsnyje įtvirtintų viešojo administravimo principų, inter alia (be kita ko) įstatymo viršenybės bei objektyvumo principų, taip pat ir gero administravimo principo. Bendrieji reikalavimai administraciniam sprendimui yra nustatyti VAĮ.
Nagrinėjamo ginčo kontekste pažymėtina, kad VAĮ 3 straipsnyje numatytais principais yra grindžiamas geras viešasis administravimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A492-1978/2012). Tinkamas, atsakingas valdymas, kaip ne kartą akcentuota LVAT praktikoje, yra neatsiejamas nuo gero administravimo reikalavimų (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. I-7-552/2015). Formaliai ir biurokratiškai vykdomos viešojo administravimo funkcijos nesiderina su gero administravimo principu (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2150-492/2015). Gero administravimo principas suponuoja taip pat tai, kad viešojo administravimo subjektas turi pareigą pateikti suinteresuotam asmeniui objektyvią ir teisingą informaciją jį dominančiu klausimu (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-624/2015).
Konstitucijoje įtvirtintas atsakingo valdymo principas suponuoja tai, kad visos valstybės institucijos ir pareigūnai turi vykdyti savo funkcijas vadovaudamiesi Konstitucija, teise, veikdami Tautos ir Lietuvos valstybės interesais, taip pat turi tinkamai įgyvendinti jiems Konstitucijos ir įstatymų suteiktus įgaliojimus (inter alia 2014 m. gegužės 27 d., 2015 m. lapkričio 19 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai). Pažymėtina, kad Konstitucija, inter alia konstitucinis teisinės valstybės principas, suponuoja įvairius reikalavimus valstybės institucijų ir pareigūnų Konstitucijos ir įstatymų suteiktų įgaliojimų įgyvendinimui. Šiame kontekste paminėtinos šios oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos: konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja inter alia tai, kad teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų (inter alia 2004 m. gruodžio 13 d., 2006 m. sausio 16 d., 2016 m. liepos 8 d. nutarimai); visi teisės aktai turi būti teisėti (1997 m. gegužės 29 d. nutarimas); Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja ir teisės aktų hierarchiją, inter alia tai, kad poįstatyminiai teisės aktai negali prieštarauti įstatymams, konstituciniams įstatymams ir Konstitucijai, kad poįstatyminiai teisės aktai turi būti priimami remiantis įstatymais, kad poįstatyminis teisės aktas yra įstatymo normų taikymo aktas nepaisant to, ar tas aktas yra vienkartinio (ad hoc) taikymo, ar nuolatinio galiojimo (inter alia 2008 m. gruodžio 4 d., 2013 m. vasario 20 d., 2015 m. spalio 29 d. nutarimai); skaidrumas, kaip viešosios valdžios institucijų ir pareigūnų veiklos principas, suponuoja, be kita ko, kad priimami sprendimai turi būti pagrįsti, aiškūs, kad juos, iškilus reikalui, būtų galima racionaliai motyvuoti; kiti asmenys turi turėti galimybę tuos sprendimus nustatytąja tvarka ginčyti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 22 d. nutarimas).
VAĮ 10 straipsnio 5 dalis teigia, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
LVAT, aiškindamas šią teisės normą, yra pažymėjęs, kad administraciniame sprendime turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A756-997/2014).
Administracinis sprendimas turi būti toks, kad būtų aiškus visuomeninių santykių teisinis kvalifikavimas (žr., pavyzdžiui LVAT 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2124/2013; 2014 m. gruodžio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1440/2014). Administracinis teismas yra pripažinęs VAĮ pažeidimu atvejus, kai iš sprendimo nėra aišku, kokia / kokiomis konkrečiai teisės normomis institucija remiasi (2014 m. balandžio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A602-439/2014).
Teismas taip pat pažymi, kad pareigos motyvuoti individualius administracinius aktus ir nurodyti teisės normas, kuriomis remiantis priimtas ginčo sprendimas, nepaisymas apsunkina administracinio teismo atliekamą tokių aktų teisėtumo patikrą. Viešojo administravimo subjektui tenkanti pareiga motyvuoti savo priimamus sprendimus negali būti perkelta teisingumą vykdančiai institucijai. Administracinis teismas, spręsdamas visuomeninius konfliktus, neturi pareigos už viešojo administravimo sistemos subjektą parinkti teisinį kvalifikavimą, bei po to pats tą teisinį kvalifikavimą vertinti (žr. LVAT 2014 m. kovo 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-34/2014).
Vertinant Rašto atitiktį VAĮ 10 straipsnio 5 dalies reikalavimams pažymėtina, kad jame nėra pateikti teisiniai argumentai ir aplinkybės lėmusios jo priėmimą. Rašte yra pateikta abstrakti nuoroda į Savivaldybių infrastruktūros įstatymo 8 straipsnio nuostatas jas cituojant, tačiau nėra nurodyta jokia konkreti teisės norma, kuri pagrįstų Administracijos poziciją, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo sudaryti antrą preliminarų susitarimą dėl savivaldybės infrastruktūros plėtros sutarties, o tai laikytina esminiu individualaus administracinio teismo motyvavimo trūkumu, todėl Raštas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu.
Atsakovė atsiliepime akcentuoja, jog Raštas nebuvo pirmas atsakymas į Bendrovės teikiamus prašymus, ankstesniuose atsakymuose jai buvo plačiai išdėstytos ginčui aktualios teisės normos, todėl jai privalėjo būti žinoma kodėl Administracija neturi pagrindo sudaryti antrą preliminarų susitarimą. Pabrėžtina, jog VAĮ įtvirtintas teisinis reguliavimas nenumato teisės viešojo administravimo subjektui ignoruoti VAĮ 10 straipsnio 5 dalies nuostatas remiantis aplinkybe, jog tai nėra pirmas asmens kreipimasis į instituciją. Visais atvejais viešojo administravimo subjektas rengdamas atsakymus į asmenų prašymus privalo vadovautis VAĮ nuostatomis, todėl šie atsakovės argumentai atmestini kaip nepagrįsti.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalis numato, jog skundžiamas aktas turi būti panaikintas, jeigu jis yra neteisėtas iš esmės, t. y. savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas administravimo subjektas ar neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios už tikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą bei sprendimo pagrįstumą.
Įvertinus anksčiau minėtas aplinkybes konstatuojama, jog Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. kovo 7 d. raštas Nr. A51-39184/25 (2.9.4.9E-INF) „Dėl informacijos pateikimo apie (duomenys neskelbtini) atkarpą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)
,“ neatitinka individualiems administraciniams aktams keliamų motyvavimo ir išsamumo reikalavimų, todėl pareiškėjos UAB „Tetumas“ skundas tenkintinas.
Teisėjų kolegijai įvertinus ginčijamo akto teisėtumą jame nurodytais pagrindais ir konstatavus, kad jis naikintinas kaip neteisėtas, administracinio akto panaikinimas grąžina šalis į status quo ante ir sukuria atsakovei pareigą atlikti veiksmus, susijusius su ankstesnės padėties atkūrimu, t. y. pareigą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos 2025 m. vasario 11 d. prašymą. Todėl kaip perteklinis reikalavimas pripažintinas prašymas įpareigoti atsakovę iš naujo išnagrinėti jos 2025 m. vasario 11 d. prašymą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo
Bendrovė pateikė teismui prašymą priteisti iš atsakovės visas jos patirtas bylinėjimosi išlaidas, iš viso 403,00 Eur.
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Taigi nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Nagrinėjamu atveju buvo konstatuota, jog yra teisinis bei faktinis pagrindas panaikinti Sprendimą, todėl darytina išvada, kad sprendimas iš esmės yra priimtas pareiškėjos naudai, todėl ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
ABTĮ 41 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota proceso šalis iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; prašymus dėl išlaidų atlyginimo teismas išnagrinėja priimdamas sprendimą dėl administracinės bylos.
Bendrovė teismui pateikė sąskaitą – faktūrą Nr. ISAF-00862 ir mokėjimo nurodymus Nr. 50 bei Nr. 51. Nurodyti dokumentai patvirtina, jog pareiškėja už skundo teismui parengimą advokatui sumokėjo 380,00 Eur. Taip pat Bendrovė kreipdamasi į teismą sumokėjo 23,00 Eur dydžio žyminį mokestį.
Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.
Priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalų dydį reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punktas numato, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Skundas teismui pateiktas 2025 m. balandžio 7 d. (2025 m. II ketvirtis). todėl nagrinėjamu atveju aktualus yra 2024 m. IV ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje, kuris remiantis Statistikos departamento duomenimis siekė – 2335,9 Eur.
Už skundo parengimą priteistinas maksimalus užmokesčio dydis – 2.5 (Rekomendacijų 8.2 punktas). Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes matyti, kad už skundo parengimą maksimalus priteistinas užmokestis – 5589,75 Eur (2235,9 * 2.5). Kaip ir anksčiau minėta pareiškėja už skundo parengimą advokatui sumokėjo 380,00 Eur, t. y. pareiškėjos prašoma priteisti suma neviršija Rekomendacijose nustatyto maksimalaus priteisino užmokesčio.
Vadovaujantis anksčiau išdėstytu, Bendrovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas jai iš Administracijos priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas už skundo parengimą ir sumokėtą žyminį mokestį – 403,00 Eur (380 + 23).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40, 84, 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija,
nusprendžia:
Pareiškėjos UAB „Tetumas“ skundą tenkinti.
Panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2025 m. kovo 7 d. raštą Nr. A51-39184/25 (2.9.4.9E-INF) „Dėl informacijos pateikimo apie (duomenys neskelbtini) atkarpą nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini)“.
Pareiškėjai UAB „Tetumas“ iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priteisti 403,00 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmus.