- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-17
- Bylos Nr.
- P-28-261/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02871-2018-2
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Stasys Gagys, Rytis Krasauskas, Ramutė Ruškytė
- Pareiškėjas
- V. I.
- Atsakovas
- Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Ryčio Krasausko ir Ramutės Ruškytės,
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. I. (V. I.) prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-5447-525/2018 pagal pareiškėjos V. I. (V. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja V. I. (V. I.) (toliau – ir pareiškėja) 2018 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2018 m. rugpjūčio 20 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00666 (toliau – ir Sprendimas), 2) įpareigoti Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) išduoti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje; 3) priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Pareiškėja paaiškino, kad jos bendras gyvenimas su sutuoktiniu E. V. Z. dar tik prasideda, ji neturi leidimo atvykti į Lietuvą ilgesniam laikui, šiuo metu studijuoja (duomenys neskelbtini), todėl sutuoktiniai nėra artimiau susipažinę su vienas kito tėvais, jos daiktų sutuoktinio bute nedaug, ji negali įsidarbinti Lietuvoje. Su sutuoktiniu ji nemažai laiko praleidžia užsienyje. Pareiškėja pavardės iš karto nekeitė dėl objektyvių priežasčių – sunkumų keisti vairuotojo pažymėjimą ir studijų dokumentus. Teiginiai, kad pareiškėjos sutuoktinis nepažįsta jos tėvų, sutuoktinio kaimynai pareiškėjos nemato ar nematė, neatitinka tikrovės.
Atsiliepimas
3. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.
4. Atsakovo nuomone, Sprendime pagrįstai konstatuota, kad sutuoktiniai kartu negyvena, netvarko bendro ūkio, apie save bei kitas jų gyvenimo aplinkybes pateikia neišsamius duomenis, kai kurie nurodyti faktai nesutampa, pareiškėja nepažįsta sutuoktinio motinos, jų šeima nedalyvavo vestuvėse, todėl yra pagrindas manyti, kad santuoka yra fiktyvi. Atsakovui kilo abejonių dėl pareiškėjos tikslo bei sąlygų, sąžiningo jos siekio gyventi Lietuvos Respublikoje šeimos susijungimo pagrindu, todėl konstatuota, jog ji siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių buvimu ir gyvenimu Lietuvos Respublikoje, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti nelegalios migracijos grėsmė.
II.
5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu atmetė pareiškėjos V. I. skundą.
6. Teismas, išanalizavęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, priėjo išvadą, kad atsakovas pagrįstai nustatė, jog yra veiksniai, leidžiantys manyti, kad pareiškėjos ir E. V. Z. santuoka fiktyvi. Pareiškėjos ir E. V. Z. santuoka sudaryta 2018 m. balandžio 3 d., tačiau sutuoktiniai nuo pat santuokos sudarymo negyvena kartu, netvarko bendro ūkio, be to, apie save, kitas jų gyvenimo aplinkybes pateikia neišsamius duomenis, kai kurie jų pateikti faktai nesutampa, pareiškėja nepažįsta sutuoktinio motinos, taip pat jų šeimų nariai nedalyvavo vestuvių rengimo procese bei neatvyko į jų vestuves, nei teismui, nei atsakovui nebuvo pateikti įrodymai, leidžiantys daryti priešingas išvadas. Pareiškėjos pateiktos nuotraukos ir banko sąskaitos išrašai nepatvirtina, kad sutuoktiniai gyvena kartu ir tvarko bendrą ūkį, nes, be kita ko, nėra aišku, kokiomis aplinkybėmis nuotraukos buvo padarytos, šie dokumentai nebuvo pateikti Departamentui.
7. Teismo vertinimu, surinktų duomenų visuma patvirtina, kad kyla pagrįstų abejonių dėl pareiškėjos tikslo ir sąlygų, jos siekio kurti šeiminius santykius su Lietuvos Respublikos piliečiu E. V. Z., todėl pripažintina, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusioms su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, nes jos tikslas yra ne šeiminių ryšių tęstinumas, o tik savo buvimo Šengeno valstybėse įteisinimas. Atsakovas pagrįstai nustatė, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti minėtos užsienietės nelegalios migracijos grėsmė. Teismui nepateikti įrodymai, kad pareiškėja turi kitų ilgalaikių socialinių ar ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, šių aplinkybių nenustatė ir atsakovas.
Žemesnės instancijos teismas
8. Teismas pažymėjo, jog Departamentas tyrimą atliko nuosekliai ir objektyviai, t. y. pareiškėja ir jos sutuoktinis buvo tikrinami nurodytoje gyvenamojoje vietoje, organizuota abiejų sutuoktinių apklausa, todėl nėra pagrindo Sprendimą pripažinti priimtu pažeidžiant pagrindines procedūras ar taisykles, formaliai ar paremtu vien tik spėjimais ir įtarimais. Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.
III.
9. Pareiškėja V. I. apeliaciniame skunde prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos skundą.
10. Pareiškėja apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja skundo argumentus. Pareiškėjos nuomone, buvo nepagrįstai remtasi jos sutuoktinio motinos paaiškinimais, nes Departamentui buvo paaiškinta, jog jai apie santuoką nebuvo pranešta dėl jos psichinės sveikatos būklės, ir tame pačiame name įsikūrusių Valakampių socialinių paslaugų namų darbuotojų parodymais, nes jie negali matyti įėjimo į namą, kuriuo naudojasi sutuoktiniai, jie patys nurodė negalintys nurodyti pareiškėjos apsilankymų dažnumo. Santuokos datos nežinojimas, nesusipažinimas su giminėmis, vestuvių šventės neiškėlimas nėra pagrindas teigti, jog sudaryta santuoka yra fiktyvi. Departamentas buvo informuotas, jog pareiškėjos sutuoktinis bendrauja su jos tėvais, šį bendravimą patvirtina pateikti jos tėvų paaiškinimai. Pareiškėja nesutiko su teismo pozicija, jog ji teismui nepateikė jokių dokumentų, galinčių pagrįsti savo argumentus, ir pažymėjo, jog Departamentui buvo pateikti visi jo reikalauti dokumentai, Departamentas galėjo reikalauti papildomų dokumentų ir paaiškinimų. Pareiškėjos teiginius patvirtina teismui pateiktos nuotraukos ir duomenys apie banko pavedimus. Pareiškėja tvirtino, jog teismas, spręsdamas dėl santuokos fiktyvumo, atliko tik formalų vertinimą, o atsakovas tinkamai neįsigilino į nagrinėjamų santykių individualumą, todėl priėmė nepagrįstą Sprendimą, neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų.
IV.
11. Lietuvos vyriausiasis administracini teismas 2018 m. gruodžio 12 d. nutartimi atmetė pareiškėjos V. I. apeliacinį skundą.
12. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kad, atsižvelgiant į Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus surinktą medžiagą (tarnybinius pranešimus, sutuoktinių apklausos lapuose pateiktus atsakymus į klausimus, motinos apklausą ir pan.), yra pagrindas išvadai, kad santuoka tarp pareiškėjos ir E. V. Z. buvo sudaryta ne dėl šeiminių tikslų, o siekiant pareiškėjai gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis, taip pat kad pareiškėjos tikslas yra ne šeiminių ryšių tęstinumas, o tik savo buvimo Šengeno valstybėse įteisinimas.
13. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl pareiškėjos teiginių, kad, atsižvelgiant į E. V. Z. motinos sveikatos būklę bei amžių, ji negali normaliai protauti, todėl bendravimas su ja yra komplikuotas, nesuprantama kaip moteris galėjo bendrauti ir įsileisti į namus specialistus, pagrįstumo, pažymėjo, jog Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos skyriaus specialistės 2018 m. rugpjūčio 14 d. tarnybiniame pranešime Nr. 20-IL-3307 nustatytos aplinkybės nėra paneigtos kitais byloje esančiais įrodymais, todėl laikytinos pagrįstomis, be to, pareiškėja (ir jos vyras) neteikė jokių įrodymų, pagrindžiančių, kad dėl E. V. Z. motinos ligos ar jos senyvo amžiaus moteris nurodė neteisingą informaciją arba kad dėl motinai diagnozuotų ligų pareiškėja nuo 2017 metų neturėjo galimybės susipažinti su sutuoktinio motina ar pranešti apie sudarytą santuoką. Tokie pareiškėjos teiginiai buvo abstraktūs.
14. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi, atsisakė priimti ir tirti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus įrodymus (pareiškėjos tėvų 2018 m. spalio 10 d. paaiškinimus bei draugų / artimų žmonių 2018 m. spalio 8–11 d. paaiškinimus), nes nenustatė, kad šie įrodymai negalėjo būti pateikti anksčiau ar kad jų pateikimo būtinybė iškilo tik dabar.
15. Apeliacinės instancijos teismas akcentavo, jog Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nustatyta, kad asmuo, kreipiantis dėl leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje, turi pateikti visus įrodymus, pagrindžiančius reikalavimo pagrindimą, todėl atmestinas pareiškėjos teiginys, kad Departamentas galėjo ir turėjo pareigą pareikalauti papildomų dokumentų. Būtent asmeniui, besikreipiančiam dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, yra numatyta pareiga pateikti visus įrodymus, kurie patvirtintų leidimo išdavimo pagrįstumą.
16. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad teismui pateiktos nuotraukos nepatvirtina šeimos gyvenimo kartu, o pareiškėjos sutuoktinio atlikti keli pavedimai į jos banko sąskaitą nepagrindžia, kad pinigai pareiškėjai buvo mokami siekiant jai sudaryti galimybes atvykti į Lietuvą ar apmokėti už jos studijas. Byloje nėra pateikta nė vieno įrodymo, patvirtinančio, kad sutuoktiniai kartu vyko ilsėtis į užsienį ar kitus Lietuvos miestus (sutarčių su kelionių agentūromis, kelionių bilietų, kelionių apmokėjimo sąskaitų, kelionių išlaidų ir pan.), todėl šios nuotraukos nepatvirtina sutuoktinių bendro gyvenimo kartu (laisvalaikio praleidimo), bendro ūkio tvarkymo aplinkybių. Be to, pareiškėjos teiginiai, jog sutuoktiniai dažnai vyksta į keliones Lietuvoje ir užsienyje, paneigia jos pačios teiginius, kad jie nekėlė vestuvių pokylio dėl sunkios finansinės padėties, o Departamentas nustatė ir kitokių prieštaravimų (paaiškinimuose apie lėšas pragyvenimui, sutuoktinio darbą ir pan.).
Žemesnės instancijos teismas
17. Apeliacinės instancijos teismas atmetė pareiškėjos teiginius, jog ji dėl Lietuvos Respublikos teisės aktų negali ilgai būti Lietuvoje, todėl nėra prasmės vyro namuose turėti daiktų, kadangi pareiškėja turi teisę būti Lietuvoje 90 dienų per 180 dienų laikotarpį.
18. Kiti apeliacinio skundo argumentai laikyti pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspęsti, todėl detaliau neanalizuoti. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
V.
19. Pareiškėja V. I. prašyme atnaujinti procesą, kurį vėliau patikslino, tvirtina, jog nagrinėjant administracinę bylą buvo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį (ABTĮ 156 str. 2 d. 10 p.), bei būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą (ABTĮ 156 str. 2 d. 12 p.), prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gruodžio 12 d. nutartį, klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti pareiškėjos skundą, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
20. Pareiškėja tvirtina, kad ji, teikdama prašymą dėl leidimo išdavimo, pateikė visus Departamento interneto svetainėje išvardytus dokumentus, o apeliacinės instancijos teismo išvada, jog ji turėjo pareigą teikti visus įrodymus, kurie patvirtintų leidimo išdavimo pagrįstumą (t. y. ir dokumentus, kurie nebuvo įvardyti), yra atmestina, kadangi tokia išvada nepagrįsta teisės normomis. Pažymi, jog atsakovas pareiškėjos jokių trūkstamų ar papildomų dokumentų neprašė, pats (nepranešęs pareiškėjai) ėmėsi tirti papildomas aplinkybes, t. y. atvyko į namus, apklausė kaimynus, sutuoktinio motiną. Atitinkamai pareiškėja nesutinka su apeliacinės instancijos teismo pozicija, jog ji kartu su apeliaciniu skundu pateiktus papildomus dokumentus turėjo galimybę teikti pačiam Departamentui, ir paaiškina nemaniusi, jog pirmosios instancijos teismui dar trūksta kokių nors duomenų sprendimui priimti (pirmojoje instancijoje ji neturėjo atstovo ir buvo silpnesnėje padėtyje, teismas nenurodė, kokius dar dokumentus ji turėtų pateikti, siekdama teisingo sprendimo). Pareiškėjos apeliacinės instancijos teismui pateikti papildomi įrodymai (paaiškinimai) buvo svarbūs įrodymų tyrimui bei sprendimo priėmimui, manytina, kad jie būtų sudarę pagrindą priimti kitokį (pareiškėjai palankesnį) teismo sprendimą. Be to, pareiškėjos nuomone, apeliacinės instancijos teismas vertino tik atsakovo pateiktus įrodymus, bet neatsižvelgė į pareiškėjos pateiktus įrodymus, be kita ko, nuotraukas, patvirtinančias, jog šeima gyvena kartu ir veda bendrą ūkį, ir jos naudai nieko nevertino. Apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles ir priėmė neteisėtą sprendimą. Pareiškėja pabrėžia, kad Sprendimas yra nesuderinamas su teisės aktais, pažeidžia jos teisę į šeimos susijungimą, neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir teismų praktikos, pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi atsisakyta remiantis vien formaliais pagrindais.
21. Pareiškėja teigia, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja žmogaus teisėms ir laisvėms, įtvirtintoms, be kita ko, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnyje, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7 ir 52 straipsniuose, kadangi nebuvo įvertinta, ar atsisakydamas išduoti leidimą laikinai gyventi atsakovas nepažeidė Konvencijos 8 straipsnio nuostatų, nors, remiantis teisės normomis ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, tai turėjo būti padaryta. Pareiškėja atkreipia dėmesį į Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-5007-484/2016 ir 2018 m. sausio 25 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eI-622-331/2018. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamoje administracinėje byloje buvo pažeistas proporcingumo principas, kadangi teismai nesivadovavo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos teismų praktika, kurioje buvo nagrinėta savo aplinkybėmis labai panaši byla.
22. Pareiškėja paaiškina, kad nuo bendravimo su E. V. Z. pradžios iki vestuvių ir prašymo išduoti leidimą laikinai gyventi pateikimo praėjo nedidelis laiko tarpas, ji turėjo per mažai laiko smulkiai pažinti savo sutuoktinį, todėl normalu, jog kai kurie jų atsakymai gali nesutapti arba bus neatsakyta į kai kuriuos klausimus. Apeliacinės instancijos teismas neteisingai pareiškėjos paaiškinimus apie sunkią finansinę padėtį laikė nepagrįstais, kadangi vestuvių šventė Lietuvoje kainuoja vidutiniškai 10 000 Eur, o kelionė bendrai abiem sutuoktiniams – iki 1 000 Eur. Be to, jie turi teisę patys spręsti, kaip leisti savo lėšas; anksčiau minėtoje teismų praktikoje aplinkybė, jog asmenys nekėlė vestuvių šventės ir vestuvėse nedalyvavo net jų vaikai, nelaikyta esmine. Pareiškėjos vertinimu, 3 mėnesiai per pusmetį (naudojantis viza) nėra ilgas laiko tarpas, jai tenka krautis daiktus vos ne kas kelis mėnesius. Pareiškėjos nuomone, teismas nepagrįstai kitus jos argumentus laikė pertekliniais ir jų nevertino, nes teismas turi pareigą įvertinti visus pateiktus įrodymus ir juos išanalizuoti arba motyvuoti, kodėl jie neanalizuotini.
Atsiliepimas
23. Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos prašymą atnaujinti procesą prašo jį atmesti.
24. Atsakovas pažymi, kad prašymas atnaujinti procesą iš esmės yra grindžiamas apeliacinio skundo argumentais. Atsakovo nuomone, teismų sprendimai buvo priimti išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visus byloje pateiktus duomenis, padarius nustatytomis aplinkybėmis pagrįstas išvadas ir pakankamai nuosekliai išdėsčius įrodymus, kuriais teismų išvados yra grindžiamos, teismai tinkamai taikė teisės normas ir atsižvelgė į aktualią teismų praktiką.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
VI.
25. Nagrinėjamu atveju pareiškėja prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-5447-525/2018, nes, jos nuomone, teismai netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, reglamentuojančias leidimo laikinai gyventi išdavimą šeimos susijungimo pagrindu, tokiu būdu nesilaikyta teismų praktikos.
26. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, jog proceso atnaujinimo institutas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės procedūra, kurios tikslas yra užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P63-159/2010, 2015 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-34-662/2015). Šaliai nesuteikta teisė atnaujinti procesą vien tik siekiant iš naujo išnagrinėti bylą ar tam, kad būtų priimtas naujas sprendimas. Atsižvelgiant į tai, bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik griežtai laikantis ABTĮ nustatytos tvarkos, t. y. per nurodytą įstatymo apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-102/2014, 2016 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-61-552/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėja siekia atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktuose įtvirtintais pagrindais.
27. ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., 2009 m. liepos 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, 2010 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P662-143/2010), ir jo įtaką priimant neteisėtą sprendimą ar nutartį (žr., pvz., 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-6/2012, 2018 m. spalio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-48-438/2018). Teismo padarytas esminis materialiosios teisės normų pažeidimas gali būti suprantamas kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas, imperatyviosios teisės normos netaikymas, vienareikšmiškos teisės normos nuostatos prasmės išaiškinimas netinkamai ir panašūs atvejai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eP-27-520/2019).
28. Nagrinėjamu atveju prašymas atnaujinti procesą iš esmės grindžiamas argumentais, susijusiais su įrodymais: 1) netinkamu byloje esančių duomenų vertinimu, nepagrįstai konstatuojant, jog surinkta medžiaga patvirtina, kad santuoka tarp pareiškėjos ir E. V. Z. buvo sudaryta ne dėl šeiminių tikslų, o siekiant pareiškėjai gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir naudotis jo suteikiamomis teisėmis, taip pat kad pareiškėjos tikslas yra ne šeimos ryšių tęstinumas, o tik savo buvimo Šengeno valstybėse įteisinimas; 2) nepagrįstu atsisakymu priimti kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus, nepagrįstai konstatavus, jog pareiškėja turėjo galimybę šiuos įrodymus teikti tiek Departamentui, tiek pirmosios instancijos teismui. Taigi, pareiškėja savo poziciją apie neteisėto sprendimo ar nutarties priėmimą grindžia ne materialiosios teisės normų, o proceso teisės normų, t. y. teisės normų, reglamentuojančių įrodymų priėmimą ir vertinimą, pažeidimu.
29. Pareiškėja, vardydama, kokius dokumentus ji privalėjo pateikti Departamentui (ir, atitinkamai, kokių neprivalėjo pateikti be atskiro Departamento nurodymo), remiasi ne teisės aktų nuostatomis, o, jos teigimu, Departamento interneto svetainėje www.migracija.lt pateikta bendra informacija užsieniečiams. Pareiškėjos teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas jai, kaip silpnesniajai ginčo šaliai, neturinčiai atstovo, nenurodė, kokius dokumentus reikėtų pateikti papildomai, taip pat sietini su proceso teisėje (ABTĮ 12 str., 80 str. 1 d.) įtvirtintomis teismo pareigomis būti aktyviam tiriant įrodymus ir padėti bylos proceso šalims įgyvendinti jų procesines teises.
30. Prašyme atnaujinti procesą taip pat pateikiami argumentai dėl Konvencijos 8 straipsnio ir kitų tarptautinių teisės aktų nuostatų, kuriose įtvirtinta teisė į šeimos gerbimą, pažeidimo, tačiau nagrinėjamoje byloje nebuvo paneigtas atsakovo nustatytas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka (t. y. kad šeimos santykiai realiai nebuvo sukurti), todėl teisėjų kolegijai kyla abejonių dėl minėtų nuostatų aktualumo kilusiam ginčui, t. y. materialiosios teisės normų pažeidimas šiuo aspektu nėra akivaizdus.
31. Pareiškėja tvirtina, jog yra akivaizdu, kad Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje individualiam administraciniam aktui keliamų motyvuotumo ir pagrįstumo reikalavimų, tačiau teisėjų kolegijai, įvertinus ginčijamo Sprendimo turinį (I t., b. l. 4–7), ši aplinkybė nėra akivaizdi: Sprendime yra išdėstytos teisės normos, kuriomis jis grindžiamas, apžvelgti tyrimo rezultatai, teisės normos susietos su konkrečiomis tyrimo metu nustatytomis aplinkybėmis, Sprendime yra suformuluotas aiškus galutinis sprendimas ir pateikta jo apskundimo tvarka. Pareiškėjos teiginiai, jog Sprendimas akivaizdžiai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, labiau sietini su jos nesutikimu su Sprendimo išvadomis nei objektyviais ir neabejotinais įrodymais apie egzistuojantį pagrindą atnaujinti procesą.
32. Teisėjų kolegija sprendžia, jog pareiškėja nepateikė akivaizdžių įrodymų, patvirtinančių, jog apeliacinės instancijos teismas padarė esminį materialiosios teisės normų pažeidimą jas taikant, galėjusį turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą ar nutartį.
33. Pagal ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punktą, procesas administracinėje byloje gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad administracinių teismų praktika atitinkamu klausimu yra nevienoda, kad byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba kad teismų praktika formuojama klaidinga linkme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-35-556/2018, 2019 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-14-492/2019). Pažymėtina, kad vertinant, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą, svarbi teisės normos aiškinimo bei taikymo praktika, buvusi teismo sprendimo priėmimo metu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-92-520/2015). Vadovaujantis ABTĮ 15 straipsnio 1 dalimi, kurioje nurodoma, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, bei 160 straipsnio 2 dalimi, kurioje įtvirtintas reikalavimas prie prašymo atnaujinti procesą pridėti proceso atnaujinimo pagrindo buvimą pagrindžiančius įrodymus, laikytina, kad būtinybė atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais – nuorodomis į konkrečiose bylose priimtus vienodos administracinių teismų praktikos atitinkamu klausimu formavimui aktualius įsiteisėjusius Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimus ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P146-2/2010, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P-52-146/2016).
34. Nagrinėjamame prašyme atnaujinti procesą pareiškėja nekartą pateikia abstrakčius, deklaratyvaus pobūdžio teiginius, jog apeliacinės instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, taip pat nurodo daug Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ir kitų teismų nutarčių, kuriose pateiktais išaiškinimais grindžia savo argumentus apie įrodymų priėmimo ir vertinimo taisyklių pažeidimus, teisės į šeimos gerbimą pažeidimą, tačiau konkretų apeliacinės instancijos teismo nutarties palyginimą su kitais teismų sprendimais pateikia tik dviem atvejais: lygindama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 25 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-622-331/2018 ir 2016 m. kovo 15 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-5007-484/2016. Remiantis anksčiau minėtais išaiškinimais, tokie prašymo atnaujinti procesą ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu motyvai negali būti pripažinti tinkamais, t. y. pareiškėja aiškiai neįvardijo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo procesinių sprendimų (nutarčių ar sprendimų) konkrečiose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra analogiškos arba panašios nagrinėjamai bylai ir kuriose buvo padarytos kitokios išvados nei nagrinėjamoje byloje, todėl pareiškėjos prašymas šiuo aspektu laikytinas nepagrįstu.
35. Teisėjų kolegija nevertina ir nepasisako dėl pareiškėjos argumentų, jog teismų sprendimai prieštarauja teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, neproporcingai varžo pareiškėjos teises, jog Departamentas, priimdamas Sprendimą, nesivadovavo gero administravimo principu, ir kt., kadangi šie argumentai nėra susiję su jos nurodytais prašymo atnaujinti procesą pagrindais.
36. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, kad šiuo atveju teismo sprendimas pareiškėjai nėra palankus, jos prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą netenkintinas.
37. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėja neįrodė egzistuojant ABTĮ 156 straipsnio 2 dalies 10 ir / ar 12 punkte nurodytą proceso atnaujinimo pagrindą, todėl jos prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 162 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
nutaria:
netenkinti pareiškėjos V. I. (V. I.) prašymo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-5447-525/2018.
Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A-5447-525/2018 pagal pareiškėjos V. I. (V. I.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nutartis neskundžiama.